Ar pamenate jausmą, kuris apima dviračiu visu greičiu leidžiantis nuo kalniuko? Mielas vaikystės dienas, kai vasarą nuo dviračio nulipdavome tik sumažinti troškulį ar pakviesti pietų? Kaip buvo gera lėkti be jokių rūpesčių su draugais ar vienam? "Yowamushi Pedal" ne apie tai, tačiau tikrai sukelia panašius jausmus, jei vaikystėje draugavote (ar vis dar draugaujate) su dviračiu.
Onoda Sakamichi yra apskritaveidis, akiniuotas otaku. Į vidurinę mokyklą jis įžengia tikėdamasis įgyvendinti savo svajonę susirasti draugų anime ir mangos klube. Deja, paaiškėja, kad dėl per mažo narių skaičiaus Sohoku mokykloje šis klubas buvo uždarytas. Kol nenuleidęs rankų Onoda bando surasti bendraminčių ir atkurti klubą, šį vaikinuką pastebi Imaizumi Shunsuke, patyręs dviračių lenktyninkas, ketinantis prisijungit prie Sohoku dviračių klubo. Vaikinai susitinka dviračiais važiuodami į mokyklą stačiu, niekieno nebenaudojamu keliu. Imaizumį nustebina Onodos gebėjimas greitai kopti kalnu. Pasirodo, Onoda nesąmoningai išlavino šiuos įgūdžius kiekvieną dieną po 45km pirmyn ir atgal mindamas į Akihabarą, anime ir manga rajoną Tokijuje. Pakviestas Imaizumio ir padrąsintas naujo bičiulio, taip pat lenktyninko, Naruko Shoukichi, Onoda pasiryžta išbandyti jėgas Sohoku dviračių klube.
Pastaruoju metu sporto anime bumas taip išaugo, kad pasirodo ne tik tradicinėmis sporto šakomis paremti anime (apie beisbolą, krepšinį), tačiau dėmesio sulaukia ir retesnės šakos. Bent jau man "Yowamushi Pedal" yra pirmasis anime apie dviračių lenktynes, kokį teko girdėti. Turbūt tai yra vienas pirmųjų šio anime pliusų, nors tikrai ne svarbiausias. Kol kas "Yowamushi Pedal" turi du sezonus po 38 ir 24 serijas (neįprastas skirstymas, nes paprastai vienas sezonas apsiriboja 24-26 serijomis). Netrukus pasirodys ir filmas. Jau esu įpratusi stačia galva nerti į nepažįstamo sporto pasaulį ir išeiti iš jo su tam tikromis naujomis žiniomis. Apie dviračių sportą ne ką tenutuokiau, nors, atrodo, važinėju šia transporto priemone nuo vaikystės. Šio sporto taisyklės, palyginus su beisbolo ar tinklinio, kurias teko mokytis stebint "Major" ir "Haikyuu!", yra paprastos: kas pirmasis kerta finišo liniją, laimi. Na, bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų viskas kur kas sudėtingiau ir reikalauja tam tikrų strategijų, nes didelės lenktynės vyksta kelias dienas ir pirmąją išeikvojęs visas jėgas, iki galo netempsi.
"Yowamushi Pedal" prasideda gan lėtai. Beveik 20 pirmųjų serijų trunka supažindinimas su pagrindiniais veikėjais ir jų pasiruošimas "Inter High" turnyrui. Nors pasirodė neįtikėtinai ilgas, šis periodas nebuvo nuobodus. Tačiau tikrasis "Yowamushi Pedal" grožis atsiskleidė būtent per "Inter High". Tai tikriausiai pats įtempčiausias, labiausiai jaudinantis ir įdomiausias turnyras, kokį man yra tekę stebėti sporto anime. Dviračių sportas skiriasi nuo didžiųjų komandinių žaidimų: varžybos čia vyksta ne "DBZ" turnyro principu, kur priešininkai suporuojami ir turi įveikti vienas kitą, jei nori keliauti toliau ir taip tol, kol lieka tik viena komanda. Ne. Čia visos komandos mina pedalus kartu. Dėl to nereikėjo sugalvoti daugybės varžovų. Dėmesys buvo sutelktas į tris pagrindines komandas - Sohoku, Hakone ir Kyoto Fushimi. Kiekvieną komandą sudaro šeši lenktynininkai. Dėl tokio susitelkimo tik į 18 žmonių (na, ne visai, nes iš Kyoto Fushimi daugiau pasižymėjo tik du nariai), pakankamai dėmesio gavo kiekvienas lenktynininkas. Man be galo patiko, jog tokia sistema leido kaip reikiant susipažinti su kiekvienu svarbiu veikėju (praktiškai kiekvienas gavo bent po seriją sau). Paprastai sporto anime nukenčia, nes pristato daug įdomių veikėjų, tačiau nevisada juos tinkamai išnaudoja. Manau, "Yowamushi Pedal" išvengė šios bėdos.
Didžiausias minusas, kurį matau šiame anime, tai vieta, kurioje buvo perskirti sezonai. Pirmasis sezonas baigiasi antros "Inter High" dienos viduryje. Kadangi anime žiūrėjau jau išėjus abiem sezonams, man tai itin netrukdė, nes iškart galėjau pereiti prie antrojo, kuris tęsė ten, kur sustojo pirmasis. Tačiau net ir tokiu atveju, kai nereikėjo laukti pirmojo sezono tęsinio, toks perskyrimas išbalansavo. Vos įsijungus antrąjį sezoną, patenkama į lenktynių įkarštį, o po 3-5 serijų jos baigiasi ir užklumpa rimties prieš paskutines lenktynes laikotarpis. Pasijunti nei šiaip nei taip. Suprantu, kad visko nutinka kuriant anime ir kartais pertraukos būna būtinos, bet būtų buvę kur kas geriau, jei kūrėjai pirmą sezoną būtų ištempę bent jau iki antrosios dienos pabaigos. Per "Kuroko no Basuke" "Winter Cup" irgi buvo padalinta per du sezonus, tačiau antrasis baigėsi po rungtynių su Yosen, o trečiasis prasidėjo jau su pusfinaliais (neskaitant Kises ir Haizakio kovos). Šiokia tokia logika yra ir perskyrimą galima pateisinti.
Vis dėlto šį minusą visiškai nustelbia pačios lenktynės. Pirmoji "Inter High" diena buvo įtempta ir be galo įdomi, bet jai pasibaigus aš galvojau "O kas bus antrojoje dienoje?" Didžiųjų žaidimų turnyruose kitam etape gauni naujus varžovus ir galvoji, kaip juos įveikti. O čia komandos tos pačios. Jau pirmą dieną Sohoku varžėsi su Hakone, tai ką jie naujo parodys per likusias dvi dienas? Tikrai nerimavau, kad anime gali nublankti dėl pasikartojimų. Tačiau be reikalo. Nors didžiąją laiko dalį mačiau tuos pačius besivaržančius veikėjus, kiekvieną dieną įvykdavo kas nors nauja, dar nematyta ir intriguojančio. Man tik nepatiko ketvirtoji komanda, pristatyta antrajame sezone. Jos būtinai reikėjo dėl naujo, netikėto iššūkio, tačiau tai buvo vienintelė komanda, kurios net ženklų nebuvo nuo pat pradžių, tad ji atrodė sugalvota paskubomis ir neištobulinta. Laimei, su ja buvo susidorota nei per lengvai, nei per sunkiai ir paskutinė kova vis tiek buvo tarp Sohoku ir Hakone. Lenktynių pabaiga man patiko. Prieš paskutinį finišą, pajutau save, sugniaužiančią kumščius ir maldaujančią, kad tik laimėtų būtent ta komanda. Retai nutinka, kad taip įsijausčiau ir džiaugčiausi, kad laimėjo būtent mano favoritai.
Be nuostabaus, įtraukiančio veiksmo kita stiprioji "Yowamushi Pedal" pusė yra veikėjai. Jų yra pakankamai daug, skirtingų ir jie atskleidžiami pakankamai gerai. Vienu metu man pasirodė, kad Hakone gavo daugiau dėmesio, nors Sohoku yra pagrindinė komanda, ir kad Hakone nariai nustelbia pagrindinius veikėjus (neretai sporto anime nutinka taip, kad pagrindinė komanda yra užgožiama įdomesnės priešininkų komandos). Tačiau Sohoku didelių priekaištų neturiu. Trečiokai senpai, kaip visada, buvo itin įdomios asmenybės ir neįsivaizduoju, kaip reikėtų žiūrėti kitus sezonus be jų (jau per "Diamond no Ace" teko atsisveikinti su mylimiausiais savo senpai ir be jų anime tikrai ne toks įdomus). Pirmokai buvo parodyti stiprūs, bet ne erzinančiai. Pats Onoda man labai patiko. Gal ir būtų galima ginčytis dėl jo "staigių" sugebėjimų niekad nelenktyniavus profesionaliai, tačiau tai tikrai nekliuvo. Kitaip tariant, pagrindinis veikėjas neatrodė per daug stiprus be priežasties (vien dėl to, jog jis pagrindinis), kaip dažnai nutinka. Buvo neužmiršta ir Onodos meilė anime. Juk būtent nuo jos prasidėjo veiksmas ir būtų nei šis nei tas, jei serialo bėgyje veikėjas pamirštų savo maniją. Vienos mylimiausių mano scenų visame anime yra tos, kuriose važiuodamas Onoda užtraukia "Love Hime" (savo mylimo anime) opening. Ji padeda jam greičiau kilti kalnu. Kai kurie "Yowamushi Pedal" veikėjai pasirodė šiek tiek "kuoktelėję", tačiau greitai tai tampa bruožu, už kurį juos pamilsti. Nors taip ir nesugebėjau iki šiol išsirinkti mylimiausio veikėjo, daugiausia pagyrų norėčiau skirti Midousuji. Vienas šlykščiausių, sukčiausių ir mieliausių veikėjų, kuriuos esu mačiusi. Iš pradžių jo nemėgau. Jis buvo akivaizdus blogietis. Atskleidus jo praeitį, Midousuji elgesys per paskutines lenktynes itin nepasikeitė, tačiau nepastebėjau, kaip pradėjau jam prijausti. Jo šlykštumas nebebuvo toks šlykštus, o veiksmai įgavo daugiau prasmės. Labiausiai man patiko, kad Midousuji staiga neatsivertė į geruolį, vien dėl to, kad su juo pakalbėjo pagrindinis veikėjas, tačiau neabejoju, kad susidūrus su šiais naujais žmonėmis, jame šis tas pasikeitė. Atsirado nežymus supratimas apie kitokį lenktyniavimą. Tai neprivertė Midouji pakeisti savo metodų ar požiūrio, bet susidarė įspūdis, kad veikėjas ūgtelėjo. Tai, kaip buvo susidorota su Midousuji, man patiko labiau nei Akashi istorija iš "Kuroko no Basuke". Abu veikėjai pirmiausia pasirodo kaip blogiečiai ir turi gan skaudžias praeitis, kurios verčia juos elgtis taip, kaip elgiasi. Tačiau Akashio "atsivertimas" man atrodė per paprastas, greitas ir ne iki galo patenkino intrigą, sukurtą nuo pirmų paminėjimų apie jį. Midousuji atvejis man pasirodė išpildytas kur kas geriau.
Apie piešimą daug nenusimanau. Man būna arba gražu arba ne. "Yowamushi Pedal" piešimo stilius man nepatiko. Atrodė keistas ir labai toli nuo gražaus. Kažkuo šiek tiek priminė "Soul Eater", kurio stilius irgi neatitinka "bishounen" standartų. Tačiau greitai prie jo pripratau ir dabar nebesuprantu, kas jame man taip kliuvo. Kaip skaičiau viename review myanimelist, be šio unikalaus stiliaus "Yowamushi Pedal" nebūtų "Yowamushi Pedal" ir nesugebėtų papasakoti tokios istorijos su tokiais išskirtiniais veikėjais. Muzikos atžvilgiu, iš pradžių pasirodę blankūs OP ir ED yra neblogi. Labiausiai man įstrigo pirmojo sezono antrasis OP "DIRTY OLD MEN" - "Yowamushi na Honoo". Seiyuu darbas man taip pat labai patiko. Buvo šiame anime ir gerai pažįstamų vardų (Morikubo Showtaro, Itou Kentarou, Toriumi Kosuke), ir naujokų (Yamashita Daiki, Fukushima Jun, Yoshino Horiyuki). Na, tą "naujumą" sprendžiu pagal save, ar buvau anksčiau girdėjusi apie minimą seiyuu, ar ne. Labiausiai sužavėjo Yamashita Daiki (Onodos seiyuu). Jo balsas puikiai tiko veikėjui tiek įkūnijant Onodos mieląją, droviąją pusę, tiek sunkias pastangas per lenktynes. Žaviuosi ir Yusa Kouji, kuriam teko nelengva užduotis įgarsinti Midousuji Akira. Tiek Midousuji juokas, tiek riksmai buvo puikiai pritaikyti. Be jų būtų sunku įsivaizduoti šį veikėją. Malonu buvo išgirsti kiek žemesnį Yonaga Tsubasa (Manami Sangaku) balsą. Buvau tiek pripratusi prie jo Nagisos iš "Free!", kad per "Yowamushi Pedal" net neatpažinau. Mano ausų dėmesį patraukė taip pat ir Fukushima Jun (Naruko Shoukichi) bei Yoshino Hiroyuki (Arakita Yasutomo). Norėčiau išgirsti daugiau jų darbų. O štai Maeno Tomoaki nustebino. Pusę anime buvau įsitikinusi, kad Fukutomį Juichį įgarsiną Okiayu Ryotaro, tad ilgai spoksojau į užrašą myanimelist, kad iš tiesų tai Camus iš "UtaPri" balsas (tiek maniera, tiek tonu jis buvo toks panašus į Tezukos iš "Prince of Tennis"!.
"Yowamushi Pedal" yra stiprus varžovas visiems sporto anime grandams. Anime apie dviračius iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nuobodus, tačiau tiek veiksmo, intrigos, šuolių nuo didžiausio džiaugsmo iki nusivylimo, mylimų ir įdomių veikėjų nerasi net kiekviename didesniame veiksmo shounen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą