2013-09-30

Nana Mizuki - METRO BAROQUE (dainos žodžiai)

Norėčiau blog'e parašyti apie tiek daug dalykų, pristayti tiek daug knygų, filmų, anime, kurie man patiko, tačiau prasidėjus naujiems mokslo metams nerandu tam laiko. Taip, tai lame excuse, tačiau teks juo pasitenkinti (negi kaltinsiu savo tinginystę ar nemokėjimą planuoti laiko? xD). Planavau savo skaitytojus (kurių turbūt net neturiu) supažindinti su mylimiausia savo dainininke Nana Mizuki, bet išsami įžanga, kaip aš ją aptikau ir susidomėjau, turės palaukti ir kol kas pateikiu savo išverstą ir subtitruotą Nanos-chan dainą "METRO BAROQUE". Tai tikrai nėra mėgstamiausia mano jos daina ir prie jos reikia priprasti, bet pripratus - ji atskleidžia savitą grožį. Be to, man patinka muzikinis klipas. Vertimas yra gan prastas, manyčiau. Nanos dainas visada sunku suprasti, o dar perteikti tai lietuvių kalba... Sunki vertėjo dalia, bet prašau pasiklausyti/pasižiūrėti šį mano darbelį ir įvertinti nuostabų Nanos balsą.
Gero klausymo/žiūrėjimo!


Nana Mizuki „METRO BAROQUE“

Kas šaukia mane vardu?
Pasaulyje, kuriame karaliauja jausmingai šokantis karštis,
tas žmogus vilioja mane melais lyg brangakmeniais.
Mūsų lipšnūs, geidulingi žvilgsniai susitinka. 

Negaliu pasipriešinti...
Pavergta likimo negaliu nieko, tik justi skausmą. 

Tamsiai raudonas mėnulis atskleidžia man, jog viskas tik sapnas.
Išstumiu tuos pamažu byrančius melus į tamsą.
Prašau, pasakyk  – jei po amžinybės išties kas nors egzistuoja,
man nieko daugiau nebereikia.
Tu būsi vienintelis mano kelrodis. 

Kas šaukia tave vardu?
Varžomas beformės nuodėmės klajoji vienui vienas.
Kai tave užlieja beribė meilė, tu, net nespėjęs mirktelėti,
atrodai pasimetęs ir pradedi skęsti joje. 

Aš štai čia.
Šis aidintis šnabždesys tirpdo sušalusį laiką. 

Sidabrinės gėlės tyliai ir elegantiškai išbarsto žiedlapius.
Mano širdį suspaudžia užgniaužtas, tylus balsas.
Prašau, atsakyk – jei amžinas atsidavimas išties egzistuoja,
dabar pat įveiksiu naktį ir susitiksiu su tavimi. 

Savo norus aš, taip, slepiu savyje,
sugadinu ir galiausiai nugramzdinu užmarštin.
Visada troškau beribės šviesos,
tačiau nerimas vis sukliudo man ieškoti šios ramybės. 

Tamsiai raudonas mėnulis perskrodžia mano sielvartą.
Ši pamažu byranti svajonė virsta ryžtu.
Prašau, pasakyk  – jei po amžinybės išties kas nors egzistuoja,
man nieko daugiau nebereikia.
Tu būsi vienintelis mano kelrodis.