Anime „Yubisaki to Renren“ („A Sign of Affection“) apžvalga

Ir nuo ko čia pradėjus? Mano anime radaro pakraščiuose „Yubisaki to Renren“ švysčiojo gal metus ar truputį daugiau. Neryškiai, bet buvo atkreipęs dėmesį kaip gera shoujo mangos adaptacija. Mačiau nemažai atsiliepimų, kuriuose šis anime buvo giriamas už tai, kaip paliečia kurčiųjų gyvenimą, už brandumą, už tai, kad čia nėra kvailų nesusipratimų ar kitų įkyrių elementų, plačiai pasitelkiamų mokykliniuose romantiniuose anime. Ir iš aukšto „MyAnimeList“ reitingo matyti, kad anime gerai vertinamas. Tad ir aš susikūriau lūkestį išvysti švelnią romantinę istoriją, o ir kurčiųjų tematika man įdomi, nes teko universitete šiek tiek mokytis apie audiovizualių medijų pritaikymą jiems. Be to, esu mačiusi k-dramą „Twinkling Watermelon“, kur kurtiesiems buvo skirtas svarbus vaidmuo ir gan stipriai paliestos problemos, su kuriomis jie susiduria. Tad buvo smalsu, kaip ši tema atvaizduojama anime mediume.

Vis dėlto šįkart pakliuvau į mažumą, kurios nuomonė nesutampa su didžiąją interneto nuomone. Pasirodo, ne visais vertinimais (ypač pasiekusiais per socialinius tinklus, kaip man nutiko šįkart) galima aklai pasitikėti. Manęs, deja, „Yubisaki to Renren“ iki galo neįtikino. Ir dabar pamėginsiu pasidalinti kodėl.

Bendra informacija

Pavadinimas: Yubisaki to Renren (angl. A Sign of Affection)

Serijų skaičius: 12

Leidimo metai: 2024

Kur žiūrėti: Crunchyroll

Pagrindinė herojė Yuki negirdi nuo gimimo, bet stengiasi gyventi visavertį gyvenimą. Ji mokosi universitete, kur jai per paskaitas padeda draugė Rin. Kartą, važiuojant traukiniu, Yuki užkalbina apie jos negalią nenutuokianits turistas. Nors įprastai Yuki geba skaityti žodžius iš lūpų, užsienio kalbos nesupranta ir baisiausiai pasimeta. Iš situacijos ją išgelbsti Itsuomi, puikiai valdantis net kelias užsienio kalbas. Paaiškėja, kad Itsuomi lanko tą patį universitetą kaip ir Yuki bei yra pažįstamas su Rin, nes abu priklauso tam pačiam universiteto klubui. Padedama Rin, Yuki vėl susitinka su Itsuomi. Šis susidomi mergina, gestų kalba ir paprašo Yuki įsileisti jį į savo pasaulį.

Ar buvo kas patiko?

Taip. Labai patiko, kad anime turi tik 12 serijų. Nemanau, kad būčiau užtempusi 24 serijas ar antrą sezoną. O jei rimčiau, tai yra nemažai elementų, už kuriuos „Yubisaki to Renren“ galėčiau pagirti. Patiko teminės dainos, seiyuu darbas – visi veikėjai įgarsinti nepriekaištingai. Ypač daug plojimų nusipelnė Yuki įgarsintoja, kuriai teko užduotis žiūrovams įbalsinti vidinį veikėjos pasaulį. Įspūdį paliko ir animacija. Tiesa, prie piešimo stiliaus teko priprasti. Iš pradžių keistokas pasirodė, nelabai patiko, kokios putlios atrodė visų vaikinų lūpos. Bet ilgainiui pastebėjau tokio stiliaus žavesį ir negaliu nuginčyti, kad jis suteikė vaizdui to brandumo jausmo, kad čia jau nebe mokyklinis shoujo, o istorija iš suaugusiųjų gyvenimo.

Man dar patiko ir bendra anime atmosfera bei lėtesnis tempas. Nežinau, ar dėl to, kad apsiėmiau jį žiūrėti po įtempto paskutinio „Boku no Hero Academia“ sezono, ar šiaip, bet man toks tempas šiuo metu buvo atgaiva. Tam tikras atsipalaidavimas ir meditacija.

Iš veikėjų mano numylėtinis vienareikšmiškai yra Oushi – Yuki vaikystės draugas. Deja, jam teko nelemtas to trečio nereikalingo vaidmuo meilės trikampyje, nes Oushi irgi yra įsižiūrėjęs pagrindinę veikėją. Bijojau, kad anime jį nupaišys kaip visišką blogiuką vien tam, kad sukurtų dramos ir paryškintų pagrindinio veikėjo Itsuomi žavesį, bet laimei, taip nenutiko. Per plauką, su bandymais, bet nenutiko. Tad siužeto dalis, atskleidusi Oushi charakterį, kad ir kokia trumpa buvo, man labai patiko.

Patiko ir viena antraeilė pora. Tai Itsuomi klasės draugai Shin bei Emma. Jie buvo įdomūs kaip atskiri veikėjai ir jų romantinė linija, mano akimis, buvo išvystyta geriausiai iš visų trijų „Yubisaki to Renren“ porų.

Kur kilo problemų?

Mano pirmoji problema su „Yubisaki to Renren“ kirbtelėjo antros serijos gale, kai paklausta Rin, ar jausmai Itsuomi yra susižavėjimas ar meilė, po ilgo vidinio monologo Yuki nusprendė, kad nori, jog šie jausmai būtų meilė. Man pasirodė keista, kaip tu gali nuspręsti tokį dalyką. Juolab, kad iki tos akimirkos Yuki net nelabai turėjo kada rimtai įsimylėti Itsuomi. Jie buvo susitikę gal porą kartų, nebuvo jokių sąlygų gimti giliems jausmams. Bet numojau ranka. Tiek to. Ir žiūrėjau toliau.

Vėliau neramumas ėmė kirbėti dėl Itsuomi veiksmų. Anime itin stengėsi nutapyti jį vien šviesiomis spalvomis ir pateikti kaip be galo švelnų, geraširdį vaikiną, kuris taip trokšta branginti Yuki, jog nedarys nieko, kas jai nepatiktų. Ir tuomet pastoviai mačiau, kaip jis tapšnoja jai per galvą, vis pakelia jos smakrą, kad mergina žiūrėtų į jį, ar užblokuoja jos regėjimo lauką, kad Yuki negalėtų matyti, ką jai gestų kalba rodo Oushi. Visi šie judesiai jau ir su girdinčia mergina atrodytų nederami, o dar su mergina, kuri turi klausos negalią, pasirodė išvis netoleruotini. Gerai, Itsuomi kurį laiką gyveno užsienyje, tad gal dėl to yra labiau linkęs siekti fizinio kontakto ar mažiau paisyti asmeninės erdvės. Bet ne iki tokio lygio! O labiausiai nervino Yuki atsakas į jo veiksmus. T. y. nulis atsako. Geriausiu atveju nurausdavo, kitais atvejais tiesiog likdavo stovėti su ėriuko akimis veide. Nes, kaip vėliau pati sakė, jei tai Itsuomi-san, jam galima viskas. Dėl to būdama su Itsuomi Yuki priminė lėlę, kurią jis gali pastumti taip, kaip jam reikia, ir buvo baisiai neįdomi. Visai kitokia ji buvo su Oushi – atsipalaidavusi, rodanti daugiau emocijų, kaip gyvesnis žmogus.

Problemos tęsėsi ir kai Yuki su Itsuomi tapo pora. Kaskart, kai Itsuomi prie jos prisiglausdavo, apkabindavo ar pabučiuodavo, Yuki atrodė žiauriai nepatogiai. Iki tokio lygio, kad net jau imdavau svarstyti, ar jai skauda, ar tik tai nepanašu į prievartą. Pats Itsuomi ne kartą pastebėjo, kad jiedviem glaustantis Yuki baisiai įsitempusi ir liepė jai nesijaudinti ir atsipalaiduoti, nes jam ji svarbi ir jis norintis deramai su ja elgtis. Man šioje vietoje kiltų kitoks klausimas. Pvz., kodėl Yuki taip susikausto prieš fizinį kontaktą? Gal tu, Itsuomi, kažką ne taip darai? Gal šito reiktų atsiklausti ir paieškoti problemos bei jos sprendimo, o ne nurašyti visko? Tikrai nesupratau, kodėl anime atkreipė į tai dėmesį, bet nepanoro panagrinėti giliau. Juk nenatūralu, kad būdama su jai patinkančiu vaikinu mergina taip susikausto. Jau čia nebe žavus jaudulys, kylantis bendraujant su savo simpatija.

Kitaip tariant, bet koks anime bandymas romantiškai pavaizduoti Yuki ir Itsuomi santykį, mano akyse, nepavyko. Kėlė ne jaudulį ir drugelius pilve, kaip turėtų daryti shoujo žanro kūrinys, kai džiaugiesi už du įsimylėjusius veikėjus, kad jie pagaliau kartu. Ir gal tik rašydama atsiliepimą galiausiai supratau, kodėl man liko toks įspūdis. Nes nebuvo santykių vystymo. Yuki ir Itsuomi atsitiktinai susitiko. Ir iš esmės to pakako, kad Yuki kristų jam po kojomis. O kada Itsuomi jai pajuto prielankumą, ne šiaip smalsumą, nes jam įdomūs įvairūs bendravimo būdai, tai spėju, jog dėl to susidomėjo gestų kalba, taip ir neaišku. Tiesiog ėmė ir staiga paprašė jos tapti jo mergina. Daug kas anime gyrė už tai, jog čia nebuvo nereikalingų nesusipratimų, trukdančių porai būti kartu. Bet gal kaip tik jų ir trūko. Kokių nors kliūčių, kurias reiktų įveikti, pastangų, kurias reiktų įdėti, troškimo ir siekimo, kad santykis atrodytų užsitarnautas, norėtas, o ne atsiradęs iš oro. Apskritai žiauriai trūko natūralumo tiek Yuki ir Itsuomi bendravime, tiek santykių vystyme

Kodėl požiūris į kurčiuosius pasirodė atmestinis?

Antras aspektas, kuris mane papiktino (šalia prastai vystytos romantinės linijos), yra paviršutiniškas kurčiųjų kasdienybės atvaizdavimas. „Yubisaki to Renren“ galima pagirti už tai, kad pasirinko paliesti šią temą. Ir viskas. Už jos išpildymą tiek liaupsių šis anime nenusipelno. Aišku, jei pats nesi susidūręs su kurčiaisiais ir jų kultūra, neatitikimų turbūt nepastebėsi. Bet jei teko bent kažkiek susipažinti su tuo, kaip jie bendrauja, tai bus dalykų, kurie užklius. Negaliu tvirtinti, kad aš itin gerai išmanau šią temą, bet ir remiantis mano negausiomis žiniomis iš bendro išprūsimo ar kurčiųjų matymo kitose medijose, buvo neįtikinamų dalykų.

Visų pirma, labai neįtikinamai atrodo Yuki gebėjimas skaityti iš lūpų. Kažkiek įmanoma iš jų suprasti, ką sako aplinkiniai, bet tikrai ne tokiu lygiu, koks parodomas anime. Akivaizdu, kad skaitymas iš lūpų naudojamas pasilengvinimui, kad nereiktų sugalvoti, kaip įtraukti Yuki į pokalbį, ar nuolat rodyti, kaip bendraudami su ja žmonės žodžius rašo telefone. O blogiau negu tai, kad anime tai naudoja kaip pasilengvinimo įrankį, yra aplinkinių veikėjų požiūris. Jie kažkaip stebuklingai įsivaizduoja, kad Yuki juos puikiausiai supranta iš lūpų. Nors buvo įdėti keli epizodai, kur Yuki pati mintyse pasako, jog nespėjo perskaityti iš lūpų ir nežino, apie ką sukasi pokalbis, ir net buvo pora scenų, kur ji ne tokį žodį išskaitė iš lūpų. Tačiau plačiau šios problemos nebuvo panagrinėtos ir aplinkinių veikėjų liko nė nepastebėtos. Jie toliau bendravo su Yuki taip, kaip jiems patogu, ir nė nesusimąstė.

Antra, toks aplinkinių veikėjų požiūris į Yuki negalią man ir kliuvo. Gal čia buvo bandoma parodyti, kad jie priima Yuki nepaisant jos klausos, bet išėjo labiau taip, kad jie su ja elgėsi nepagarbiai, ignoruodami jos negalią. Pvz., prieina prie Yuki iš už nugaros, pradeda kalbėti, kai ji nežiūri ir pan. Ir niekas jos artimoje aplinkoje be Oushi nemoka gestų kalbos. Kad ir Rin, kuri kažkodėl turėtų būti Yuki geriausia draugė. Aš suprantu, kad ne visi yra pajėgūs ar nori mokytis naujos, sudėtingos kalbos vien tam, kad galėtų nevaržomai bendrauti su vienu draugu. Bet jei artimiau bendrautum su girdėjimo negalią turinčiu žmogumi, ar nenorėtum iš pagarbos išmokti bent kelių paprasčiausių gestų, kad galėtum pasisveikinti ar palaikyti lengvą pokalbį? Man atrodo, kad toks noras turėtų kilti natūraliai. Kaip ir supratimas, kad Yuki negali girdėti, dėl to prie jos prieiti reikia kitaip nei mums įprasta ir pan. To iš aplinkinių veikėjų labai pasigedau.

Ir privalau atskirą pastraipą skirti Yuki motinai. Tiek pasipiktinimo man dar nebuvo sukėlęs joks kitas veikėjas. Kaip minėjau prie draugų, gal ir per daug būtų reikalauti, kad girdintis žmogus pilnai išmoktų gestų kalbą, bet kai iš Yuki išgirsti, jog niekas jos šeimoje nemoka nė trupinėlio gestų kalbos ir kad su artimaisiais ji bendrauja jiems patogesniais būdais, kyla pyktis. Yuki mama trumpai pasirodė keliose scenose, bet elgėsi prasčiausiai iš visų Yuki pažįstamų, nors turėtų būti jai artimiausia – juk ją užaugino! Bet ne. Yuki mama išeina iš virtuvės į koridorių, kur Yuki aunasi batus eiti į lauką, ir pradeda kalbėti, dukrai dar neatsisukus į ją, nes Yuki tiesiog negali žinoti, kad kažkas jai stovi už nugaros. Dar blogiau: mama užeina į dukros kambarį, kur Yuki įsijautusi bando Itsuomiui nupiešti gidą, kaip išmokti gestų kalbą, ir kelias sekundes tiesiog stovi ir žiūri į keistus rankų judesius atliekančią dukrą, galvodama, kas jai užėjo. Kol Yuki akies krašteliu ją pamato ir baisiausiai susigėsta. Nes buvo pažeistas jos privatumas. Dėl to, kad Yuki niekaip negalėjo girdėti, kad kažkas atidarė jos kambario duris. Ir dar tas žmogus neturėjo sarmatos bent jau prieiti prie jos ir švelniai paliesti petį, taip įspėdamas apie save, užuot spoksodamas. Ir dar tas žmogus yra jos motina, kuriai už tai, kur taip vėlai dukra susiruošė išlėkti ar su kuo, svarbiau yra, kad tik ji grįžtų iki specialiai Yuki nustatytos komendanto valandos. Pasakykit, ar aš perdedu, ar čia kažkas su ta mama ne taip?

Turiu pripažinti, kad buvo bandymų parodyti ir sunkumų, su kuriais susiduria kurtysis. Tačiau didžiąją laiko dalį Yuki jos ypatybė netrukdė nei įsilieti į visuomenę, nei bendrauti su mylimuoju. Šaunu, jei taip būna ir realybėje, bet manau, kad tikrovė kitokia, tad ir anime galėjo giliau pažvelgti į problemas, kurios gali kilti iš to, kad vienas poroje yra negirdintysis. O dabar jiems nekilo jokių problemų. Itsuomi magiškai pramoko gestų kalbą ir nė karto nesuklydo rodydamas ženklus ar skaitydamas Yuki rodomus ženklus. Ne, tai Yuki vieną kartą ne taip perskaitė jo lūpas. Na, kelia pasipiktinimo jausmą tokie niuansai.

Oushi – kurčiųjų gelbėtojas?

Jau minėjau, kad Oushi yra mano mylimiausias veikėjas. Iš esmės dėl jo ir žiūrėjau toliau, net kai Itsuomi netaktas ėmė badyti akis. Tai gal būsiu šališka, bet noriu paminėti, kad ir kokiomis negražiomis spalvomis buvo bandoma jį nutapyti kaip priešpriešą Itsuomiui, iš tiesų Oushi yra vienintelis, kuris deramai elgėsi su Yuki. Taip, jis erzindamas išvadino ją kvaile, bet visąlaik bendravo su ja gestų kalba. Visada pagarbiai rankos mostu ar kepštelėjimu per petį atkreipdavo jos dėmesį. Pagalvodavo, kaip viena ar kita situacija atrodo iš Yuki, kuri negali girdėti, perspektyvos. Jis mato pasaulį ne tik kaip girdintysis, bet ir kaip kupiną pavojų kurtiesiems. Gal kiek sutirština spalvas, tačiau nuoširdžiai trokšta pasaulį paversti saugesne vieta Yuki. Tad negaliu už jį nesirgti ir kvailai tikėtis, kad istorijos pabaigoje, kuri dar neparašyta, įvyks staigus siužeto posūkis ir Yuki širdis pakryps jo pusėn.

Paskutinė serija – šio anime gelbėtoja?

Antroje anime dalyje buvau labai įniršusi ir ketinau duoti itin žemą balą, kokiais įprastai nesimėtau. Tačiau paskutinė serija padėtį pataisė. Iš esmės ji labai gerai parodė dalykus, kurių nebuvo pradžioje, ir kurie tikriausiai turėjo ten būti (kost pirmas pasimatymas kost turėtų eiti prieš susimetimą poron kost). Tai net truputį gaila pasidarė, kad visas anime nebuvo toks, kaip paskutinė serija.

Net ir į Itsuomį pažvelgiau kitomis akimis, nes buvo parodyta jo vaikystė ir atskleistas jo charakteris. Būtų labai pravertę tai sužinoti anksčiau. Nors tai vis tiek nepaaiškina nederamo jo elgesio ir asmeninės erdvės nepaisymo.

Kaip apibendrinčiau savo patirtį su „Yubisaki to Renren“?

Iš pirmo žvilgsnio „Yubisaki to Renren“ yra šilta romantinė istorija apie klausos negalią turinčią merginą, kuri pirmąkart įsimyli. Vizualai ir garso takelis gausiai prisideda prie jaukios atmosferos, kuri truputį net užliūliuoja. Dėl to ne iš karto pastebi pasakojimo trukūmus. Bet jei pažvelgi giliau, išlenda problemos, susijusios su nepakankamu santykių vystymu, paviršutinišku ar gal optimistiniu (ir kartu netikrovišku) kurčiojo gyvenimo visuomenejė vaizdavimu. Man Yuki ir Itsuomi meilė buvo dirbtinė, su daugiau sunerimti verčiančių elementų nei su tokių, kurie skatintų džiaugtis jų laime. Vietomis raukytis vertė ir aplinkinių elgesys su Yuki – ar iš neišmanymo, ar iš pagarbos trūkumo jis ne visada buvo deramas. Tai atpirko Oushi ir jo nuoširdus rūpestis. Bei kiti antraeiliai veikėjų ir jų santykiai.

Jei norisi istorijos, kurioje būtų paliesta kurčiųjų tematika, mieliau rekomenduoju rinktis k-dramą „Twinkling Watermelon“. O „Yubisaki to Renren“ galimai labiau patiktų pradedantiesiems anime žiūrovams, kurie dar neturi tiek patirties su shoujo ir žanro elementais, kad paviršutiniškas jų naudojimas suerzintų.

Vertinimas: 7 / 10 (už Oushi, Shin ir Emmą bei paskutinę seriją; jei reiktų vertinti tik pagrindinę porą, būtų mažiau)

Nana Mizuki „THE MUSEUM IV“ išpakavimas + dainų apžvalga

Praėjo, kiek, 8-eri metai ir aš vėl turiu garbės pristatyti į savo kolekciją prigriebtą naują Nanos Mizuki geriausių dainų albumą? Tikrai taip! Laikas lekia nežmonišku greičiu ir štai Nana jau iškepė „THE MUSEUM IV“. Ką čia gero (ar nebūtinai) sudėjo – tuoj ir apžiūrėsime.

O prieš tai dar permečiau akimis, ką rašinėjau „THE MUSEUM III“ išpakavimo įraše. Panašu, kad smarkiai abejojau, ar verta įsigyti trečiąjį Nanos geriausių dainų albumą. Laikas lekia tikrai nežmonišku greičiu, nes su ketvirtu tokių dvejojimų net nebuvo. Turbūt griebti visus naujus Nanos albumus jau tapo įprasta kaip kvėpuoti. Va, kokia ta palaikančių gerbėjų dalia ;D Dvejojau tik dėl to, ar verta imti limited edition su BD, ar užtektų tik regular edition. Prisipažinsiu, papildoma vaizdinė medžiaga šįkart nelabai mane domino, bet pabijojau negauti nuotraukų albumėlio, kuris prie įprastos versijos nebuvo paminėtas, tad vis dėlto pasirinkau kelis kartus perbrangintą CD+BD versiją. Ko tik nepadarysi dėl tų kelių papildomų kadrų. Ir šiaip, jei jau geriausių dainų albumas ir jei jau jį perki, tai ką čia bepritaupysi – imi viską, ką gali.

Antroji Nanos geriausių dainų era, kurioje aktyviai dalyvavau. Iš viso beveik du dešimtmečiai, kaip esu šios atlikėjos gerbėja. Niekada nebūčiau pagalvojusi :) Ši era buvo kitokia nei „THE MUSEUM III“. Vos prasidėjusi 2018 m., ji buvo pristabdyta pandemijos, Nana susituokė ir susilaukė vaikelio, iš viso išleido tris albumus ir daugiau skaitmeninių singlų nei fizinių. Pasikeitė ir pati muzikos industrija. Pastebiu, jog atlikėjai leidžia albumus su mažiau naujo turinio. „THE MUSEUM III“ turėjo net dvi visiškai naujas dainas bei dvi iki tol jokiuose Nanos albumuose neišleistas dainas ir iš viso 17 dainų. „THE MUSEUM IV“ turi vieną dainą su nauja aranžuote ir vieną iki tol albumuose neišleistą dainą. Nei vienos naujos dainos. Iš viso 16 kūrinių. Skauda. Skauda, kad buvo sulaužyta tradicija į geriausių dainų rinkinį sudėti 17 takelių. Juk 7 yra Nanos skaičius. Negi tikrai nebuvo galima pridėti naujos dainos? Arba paimti bet kurios dainos iš kokio singlo, jei jau taip nenorima pasiūlyti naujo turinio? Pvz., „Kekkai“ čia būtų labai tikusi, nes „THE MUSEUM III“ turėjo abu Nanos jungtinius kūrinius su T.M. Revolution. Tai „THE MUSEUM IV“ galėjo turėjo jungtinį kūrinį su Mamoru Miyano.

Arba buvo galima paimti bet kurią character song iš „Symphogear“ frančizės ir perdainuoti kaip Nanos versiją, ką „THE MUSEUM II“ padarė su „Meikyuu Butterfly -diverse-“. Būtų buvęs puikus Nanos dalyvavimo „Symphogear“ frančizėje paminėjimas, nes galimai „THE MUSEUM IV“ yra paskutinis geriausių dainų albumas, turintis šios frančizės teminėms dainoms panaudotų singlų. Puikus vieno Nanos karjeros etapo uždarymas ir perėjimas į naują. Kurio, deja, negavome.

Ar dėl mažesnio dainų skaičiaus, didesnio skaitmeninių singlų skaičiaus ir naujos dainos nebuvimo „THE MUSEUM IV“ yra prastesnis rinkinys? Nebūtinai. Jis galėjo būti stipresnis, tačiau ir taip sugeba pažymėti paskutinį septynerių metų Nanos karjeros etapą, kuris man tikrai nebuvo blogas. Tik lėtesnis.

Žiūrime, ką turime toliau! O prie albumo iš „CD Japan“ gavau itin mielą Nanos nuotraukytę. Gaila, kad šįkart nebuvo ženkliuko, tačiau dėl priedų nesiskundžiu.

Kai buvo atskleisti „THE MUSEUM IV“ viršeliai, nusivyliau. Labai. Man jie nepatiko. Nepatiko, kaip juose atrodo Nana. Švarkelio spalva per tamsi atrodė. Nana per daug arti kameros atrodė. Fonas nereikalingai papilkšvintas. Daug daug priekabių buvo. Laimei, jos pamažu išgaravo. Ir, kaip ir įtariau, gavus realų fizinį albumą, viršelis atrodo kelis kartus geriau nei skaitmeninėje erdvėje. Taip jau būna su Nanos viršeliais. Nežinau kaip, bet, rodos, juos specialiai pritaiko tam, kad jie kur kas geriau atrodytų išspausdinti fiziškai nei cirkuliuojantys skaitmeninėse platybėse. Gera strategija paskatinti gerbėjus pirkti fizinius leidimus.

Regular versijos viršelis man vis tiek patinka truputį labiau, nes ten Nana šypsosi ir rodo keturis pirštus albumo skaičiui paminėti. Limited versijoje ji kur kas santūresnė, dėl ko atrodo ir vyresnė. Labiau subrendusi. To brandumo prideda ir tamsiai žalia švarkelio spalva. Galbūt tokio jausmo ir siekta. Galbūt Nana norėjo parodyti, kiek per savo karjerą subrendo. Juk vis dėlto jai jau 46-eri.

CD ir BD dėkliukas niekuo nesiskiria nuo „THE MUSEUM III“, tik raidės ne mėlynos, o žalios. Kai kam gali pasirodyti nuobodoka, o man patinka, kad išlaikomas švarus muziejaus stilius. Gal dėl to „THE MUSEUM IV“ nepadarė man tokio įspūdžio, kaip pirmasis mano įsigytas „muziejus“, bet tikrai nėra kuo nors prastesnis.

Štai ir priėjome pagrindinę vizualią albumo dalį – nuotraukų albumėlį! Juk praktiškai dėl jo rinkinį ir įsigijau. Jis atkartoja trečiojo muziejaus stilių su kietais viršeliais ir išdėstymu. O man patinka albumėliai su kietais viršeliais. Taip pat labai patinka pati idėja prie kiekvienos dainos žodžių pridėti nuotrauką, kurioje dabartinė Nana stovi prie kokio nors tos dainos simbolio – ar tai iš singlo viršelio, ar muzikinio klipo. Čia ir yra visa rinkinio esmė – pasivaikščioti po nostalgiškus prisiminimus, palyginti, kokia Nana buvo tada, ir kaip atrodo dabar.

Vis dėlto nėra gerai, kad rinkinyje tik 6 fiziniai singlai ir net 8 skaitmeniniai. Matosi, kad Nanos komandai teko paieškoti sprendimų, kaip tuos skaitmeninius singlus įprasminti. Mat, jie nelabai turi simbolių, su kuriais sietųsi. Bent jau man susidarė toks įspūdis. Štai fiziniai singlai turėjo aiškias jų viršeliams panaudotas ir atsimenamas dekoracijas ar rekvizitą iš muzikinių klipų, prie kurių buvo galima įamžinti dabartinę Naną. Skaitmeniniai singlai (išskyrus gal „Red Breeze“) net neturėjo klipų. Tik gana paprastus viršelius, kurie daugiausiai skiriasi Nanos apranga, bet neturi įmantresnių, atskiriamų dekoracijų. Nanos komanda sugebėjo gražiai tai apeiti ir rasti, prie ko pritempti kiekvieną dainą. Bet nepaneigsi, kad tas justi. Laimei, viską gelbėja nuostabiai gražūs Nanos kadrai. Rimtai. Jei viršelyje ji atrodo šiek tiek senstelėjusi, tai albumėlio fotosesijoje – nė kiek. Žiauriai gražiai ji įamžinta. Galbūt viršeliui buvo parinktas nekoks kampas.

Šįkart nesidalinsiu visomis nuotraukomis, kad liktų intrigos ir smalsumo patiems įsigyti albumą ir ten jas pamatyti. Bet šiek tiek praskleisiu šydą, ko galima tikėtis.

Turą po muziejų pradedame nuo skaitmeninio singlo „BLUE ROSE“. Jo viršelyje tebuvo prie sienos pozuojanti Nana. O ką turime muziejaus nuotraukoje? Žėrintį drugelį. Labai graži mintis šią dainą su juo susieti. Ar tokio drugelio bent šešėlis matyti singlo viršelyje? Ne. Štai ką ir turėjau omeny, kokia bėda kyla iš skaitmeninių singlų. Jie neturi tokių ryškių simbolių ir dėl to kelia mažiau nostalgijos. Tačiau pagyros Nanos komandai už kūrybiškas idėjas, kaip šią bėdą užglaistyti!

Man patiko ir sprendimas „REBELLION“ singlą susieti su kardu, nes juk dainoje sakoma „Stokitės, kariai, išgelbėkit pasaulį!“ Žinoma, nieko panašaus skaitmeninio singlo viršelyje nematome, o muzikinio klipo, kaip ir „BLUE ROSE“, ši daina neturi. Dėl to pirmąkart pamačiusi šį žolės lopinėlį, sukau galvą, kurią dainą jis galėtų simbolizuoti.

Palyginimui „METANOIA“ įrašas. Čia matome Naną ant to paties foteliuko, ant kurio ji dainavo dainos klipe. Iškart aiškesnė sąsaja. Nors tenka pripažinti, kad ir tą neiškart atgaminau, nes „METANOIA“ klipas man labiau asocijuojasi su riedlentėmis ir panašiais ekstremaliais sportais.

„Get up! Shout!“ kadre panaudoti stovai su ekraniukais iš muzikinio klipo. Šią sąsają surišau iškart, nes tie ekraniukai gana įsimenami.

„Red Breeze“ jau galima susieti su skaitmeninio singlo viršeliu, nes čia Nana pozuoja prie raudonos sienos, kuri buvo panaudota singlo fonui. Man tiesiog šioje nuotraukoje labai patinka Nanos veido išraiška, dėl to nutariau parodyti.

Nė neįtariau, kad rėmelis, kuriame Nana sėdi „Double Shuffle“ skaitmeninio singlo viršelyje, yra realus kubas! O gal Nanos komanda greitai jį sukalė, kad turėtų, kokį simbolį šiai dainai priskirti. Nesužinosim! Bet išėjo labai smagus kadras, už kurį dėkoju.

Gal kam spurgytės? Nors spurgų „Sugar Doughnuts“ skaitmeninio singlo viršelyje ir nebuvo, jos jau labai akivaizdžiai siejasi su kūrinio pavadinimo, todėl priekaištų tokiam simboliui neturiu. Tik dabar įsimaniau užkąsti spurgos.

O pabaigai žvilgsnis į tai, kaip Mizuki komanda apžaidė dainas, kurios neturėjo jokių viršelių ir klipų, t. y. jokių simbolių. Čia yra nuotrauka, skirta „innocent starter -MUSEUM STYLE-“. Kadangi tai nauja dainos aranžuotė, pritaikyta styginių orkestrui, ją ir nutarta susieti su šiais instrumentais. Paprasta, bet gražu.

Ar patiko pasižvalgyti po Nanos Mizuki „THE MUSEUM IV“? Man taip. Yra čia tos nostalgijos. Ne tiek daug kiek „THE MUSEUM III“, bet galimai dėl to, jog šis 7-8 metų laikotarpis praskriejo greičiau, pateikė mažiau ikoniškų momentų. Bet tai nereiškia, kad neturi ko pasiūlyti. Ką ir pamatysime, perskriedami per muzikinę albumo dalį.

BLUE ROSE

Baiminausi, kad „BLUE ROSE“ netiks kaip įžanginė albumo daina, nes yra lėtesnio tempo, neturi savyje epiško užtaiso ir labiau dera kaip jungiamasis takelis kur nors albumo viduryje. Vis dėlto nebuvo taip blogai. Pirmosios „BLUE ROSE“ natos užkabino ir įtraukė nuo pat pradžių. Daina graži, man patinka, viskas su ja gerai. Išskyrus tai, kad šio dainų rinkinio pradžioje ji truputį iškrenta iš konteksto. Baisiai norėjosi ją įmaišyti kur nors vėliau kaip pailsėjimą nuo kitų intensyvių dainų.

WHAT YOU WANT

Ar įsivaizduojat, kaip epiškai būtų prasidėjęs „THE MUSEUM IV“, jei „WHAT YOU WANT“ būtų tapusi jo įžangine daina? Aš įsivaizduoju. Ir širdyje tyliai verkiu, kad taip nenutiko, nes Nana į šiuos rinkinius singlus sudeda chronologine tvarka ir „BLUE ROSE“ pasirodė keliais mėnesiais anksčiau. Ech... Ar dėl to daina nuskambėjo prasčiau? Nė kiek. „WHAT YOU WANT“ be jokių abejonių užliejo tikro adrenalino ir nostalgijos banga. O juk galvojau, kad šiame dainų rinkinyje nostalgijos nebus. Klydau. Gera prisiminti šį dabar jau šiek tiek užmarštin pagrimzdusį Nanos hitą.

NEVER SURRENDER

Ach, pirmoji ir vienintelė baladės tipo daina visame rinkinyje. Keista ją sutikti taip anksti, pačioje albumo pradžioje. Kai „NEVER SURRENDER“ pasirodė, netapau didžiule dainos gerbėja. Bet per pastaruosius metus ji atsiskleidė ir mano ausims. Gal kažkiek panašiai kaip ir „BRIGHT STREAM“, kuri, nors ir labai populiari gerbėjų tarpe, man ilgai nelipo. Ypač dėkinga už „NEVER SURRENDER“ jaučiuosi būtent klausydama „THE MUSEUM IV“, nes čia ji vienintelė tokia. Gal ir gerai, nes dabar daina gali atsiskleisti gražiausiomis savo spalvomis, ko galbūt nepastebėjau, kai ji buvo nugrūsta į „CANNONBALL RUNNING“ albumo galą.

REBELLION

Eina sau, kaip pasisekė šiai dainai, kad šiame singlų rinkinyje ji atsidūrė būtent ketvirtu numeriu. „REBELLION“ man visada patiko, bet ir visad jaučiau, kad ši daina liko kažkur Nanos diskografijos paraštėse. Neįleido šaknų. Nesužydėjo. Ir ypač pasimetė „CANNONBALL RUNNING“ takelių masėje, kur buvo įdėta prie pat galo, tokioje vietoje, kur klausytojo dėmesys tikrai susvyruoja. Klausant „THE MUSEUM IV“, taip nenutinka ir aš išgirdau „REBELLION“ visa dainos didybe. Kaip norėčiau, kad ją Nana atliktų per būsimą „LIVE GRACE 4“ orkestrinį koncertą! Metas pagaliau leisti šiai dainai sužibėti rampų šviesoje, ko ji tikrai nusipelno.

METANOIA

„METANOIA“ daina ir visas singlas apskritai man yra ypatingi. Jie pasirodė nelengvu mano gyvenimo etapu ir tapo tam tikru meilės gyvenimui ir nepasidavimo himnu. Iki šiol „METANOIA“ yra viena mano mylimiausių Nanos dainų. Ne tik dėl dainos žodžių, bet ir muzikinės dalies. Kad ir kas benutiktų, tokia galinga, energija trykštanti, epiška, stogus nešanti ir sprogdinanti Nanos pusė man išliks arčiausiai širdies. Po septynerių metų nuo išleidimo „METANOIA“ vis dar sugeba užkurti lygiai taip pat. Man ši „THE MUSEUM IV“ vieta yra pastarojo Nanos karjeros etapo kulminacija.

FINAL COMMANDER

„FINAL COMMANDER“ irgi pakliūna į tą šios Nanos eros kulminaciją. Kartu su „METANOIA“ ir „WHAT YOU WANT“ man yra stipriausi Nanos kūriniai. Kaip gera per juos išsitaškyti. Kaip patinka kartu dainuoti (t. y. plėšti pro šoną). Žavi ir „FINAL COMMANDER“ dainos žodžiai. Tokios eilutės kaip „Paviršutiniška stiprybe nebeapsaugosi nė paiko išdidumo“, „Paskendęs nuodėmėse ir gėdindamasis savo silpnybių, vis tiek sakai, kad saugosi silpnuosius?“ ir daugybė kitų. Šiek tiek keista tiek daug epiškų takelių girdėti vieną po kito, bet ir smagu. Primena „LIVE HEROES -Blade Mode-“ koncertą. Ar tik nepadvelkė nostalgija? Padvelkė.

FIRE SCREAM

Neslėpsiu: po „FINAL COMMANDER“ jau labai norėjosi truputį pailsėti nuo greito tempo dainų. Bet čia tuoj suskambo pirmieji „FIRE SCREAM“ akordai ir vėl buvau įtraukta į energijos pliūpsnį. Ne itin pasisekė šiam singlui su vieta albume. Jau ir taip „FIRE SCREAM“ nėra gerbėjų mylima. O čia dar po „FINAL COMMANDER“ beveik nėra šansų jai suskambėti naujai, gyviau, galingiau. „FIRE SCREAM“ koją pakišo ir pandemija, nes singlas pasirodė pirmaisiais jos metais, kai buvo atšaukti koncertai, Nana pasinėrė į šeimyninį gyvenimą, tapo mažiau aktyvi. Manau, jog tas nerimas dėl bendros situacijos pasaulyje ir dėl Nanos karjeros persismelkė ir į gerbėjų reakciją į šį singlą. Man pačiai prireikė laiko, kol atsipeikėjau ir supratau, kad, ei, „FIRE SCREAM“ yra be galo energinga ir užkrečianti daina. Priedainis pagavus ir išjudina tiek balso stygas, tiek kojas. Ko daugiau bereikia? Vis dėlto ši daina geriau atsiskleidžia „DELIGHTED REVIVER“ albume, kur yra apsupta lėtesnio tempo ir kitokio žanro dainų. Čia ji vis tik paskęsta epiškų dainų masėje.

Link or Chains

Pala, ką? „Link or Chains“ buvo išleista kaip singlas? Visai pamiršau ir sutrikau, ką ši daina veikia šiame albume. Truputį juokauju, nes iš tiesų tai žinau, kad ši daina yra skaitmeninis singlas ir yra įtraukta į rinkinį. Bet kaip ji man nederėjo „THE MUSEUM IV“ kontekste. O juk „Link or Chains“ man patinka. Pamenu, kaip gėrėjausi ja, klausydama „DELIGHTED REVIVER“, kur ši daina man atsiskleidė visu grožiu. O čia... Smagu pagaliau gauti šiek tiek vietos atsipūsti su mažiau intensyviu kūriniu, bet ir toks nejaukumas apima, kad nedera šis takelis.

Get up! Shout!

Pamažu pereiname į Nanos po-pandeminius singlus. Ir kuo toliau, tuo vis labiau stebėjausi, kodėl Nanos gerbėjai taip prastai apie juos atsiliepia (bent jau vakariečiai, kurių komentarų tenka skaityti; dėl pačių japonų negaliu garantuoti, jie tikriausiai kitokios nuomonės, tik ji manęs nepasiekia). Gal būtent dėl jų komentarų ir buvau susidariusi vaizdą, jog „THE MUSEUM IV“ kažkokiu būdu bus prastesnis už ankstesnius geriausių dainų rinkinius. Bet jau perklausiau pusę jo ir manęs toks jausmas neaplankė. Na, patinka man tie Nanos singlai. „Get up! Shout!“ irgi rado vietą mano širdyje. Dar 2021 m., kai pasirodė ir kai skambėjo man žiūrint „Shaman King“ anime. Taip, ši daina ne tokia intensyvi kaip singlai albumo pradžioje, bet tai tik į gera. Patinka man, kad čia mažiau atviros ugnies, bet vis tiek pakankamai užtaiso, kad norėtum stotis ant kojų ir plėšti visa gerkle kartu.

Red Breeze

Oooo, mano numylėtinė „Red Breeze“! Kai pasirodė, aš jos tiek daug klausiau, kad tik per plauką nepadauginau. Teko kuriam laikui dainos vengti, kad neperžengčiau ribos tarp „dievinu“ ir „nebegaliu klausyt“. Laimei, jau mano ausys atsigavusios ir mielai priima visus „Red Breeze“ skambesius. Laukiau šios dainos, buvo įdomu, kaip ji suskambės „THE MUSEUM IV“ kontekste. Tikėjausi, kad išlįs šiek tiek anksčiau, arčiau „FIRE SCREAM“, bet gerai, jog suskambo truputį jau pailsėjus nuo įtemptų dainų. Širdis truputį ašarojo, nes negalėjau nuvyti minties, kokia puikia įžanga į albumą būtų galėjusi tapti „Red Breeze“. Daina tiesiog savyje turi užtaiso, kuris tobulai tiktų detonuoti pradžioje.

ダブルシャッフル (Double Shuffle)

Jūs nepatikėsite, kaip keista karštų ir deginančių dainų kontekste sutikti visiškai kitokio stiliaus „Double Shuffle“. Va, nuo čia stipriai pasijaučia pokytis Nanos muzikoje. Daugiau eksperimentų. Pavykusių eksperimentų. Kai pasirodė, „Double Shuffle“ buvo keistokas, bet labai gaivus šviežio oro gūsis. Tokiu ir išliko.

Sugar Doughnuts

Kad ir ką kas besakytų, „Sugar Doughnuts“ yra linksmumo viršūnė, kviečianti švęsti gyvenimą, ir aš už tai šią dainą dievinu. Tiesą sakant, pagalvojau, jog „Double Shuffle“ ir „Sugar Doughnuts“ kažkuo primena Nanos „DISCOTHEQUE“ ir „COSMIC LOVE“ porą iš „THE MUSEUM II“. Sakyčiau, yra tų dainų atitikmenys dabartinėje Nanos diskografijoje. Mano ausiai net žymiai geresni. Mažiau numeilinti, brandesni, nors lygiai tokie pat smagūs (tiesa, „COSMIC LOVE“ man net nepatinka, bet ji dažnai poruojama su „DISCOTHEQUE“, tai turėjau paminėti kaip sąsają).

Turn the World

Na ką, šiek tiek paklaidžiojome po eksperimentų šalį, metas sugrįžti prie įprastesnio anisongo žanro. Su prieskoniukais. Nes „Turn the World“ man nėra 100 % tipinė anisongo atstovė, už ką daina man ir patinka.

ADRENALIZED

O, dievai, kaip keista taip vėlai albume išgirsti „ADRENALIZED“! Kai visų epinių dainų sukeltas adrenalinas jau seniai išsivadėjo. Kai jau nusiteiki nebe nusirauti stogą, o ramiai pereiti į albumo pabaigą. Kai pasirodė pirmieji „ADRENALIZED“ anonsai, daina man nepatiko. Susiraukiau labiau nei atsikandusi citrinos. Galvojau, kas čia per briedas? Kodėl? Nana, kodėl? Klydau. Išgirdusi pilną dainos versiją, pakeičiau nuomonę. O per dvejus metus nuo singlo išleidimo ir pati daina man tapo artima. Visai kaip „FIRE SCREAM“. Truputį jaučiasi, tarsi daina būtų kažkuo prastesnė „Symphogear“ tipo dainų pusseserė, bet yra labai pagavi. Lengvai klausosi. Gal tai ir yra „ADRENALIZED“ bėda. Kad labai lengvai susiklauso ir dėl to sunkiau užsilaiko atmintyje. Bet adrenalino duoda. Ir tai svarbiausia.

innocent starter -MUSEUM STYLE-

Kokio gražumo styginių instrumentų aranžuotė! Iškart nukėlė mane į Nanos „LIVE GRACE“ orkestrinius koncertus. Neabejoju, kad aranžuotė ir buvo kuriama su ta mintimi ją panaudoti orkestriniame koncerte. O ir Nanos vokalas šioje dainos versijoje skamba kažkaip giliau, sodriau. Be galo patiko. Nuostabiai pasiteisinęs senos geros dainos perdirbinys.

ちょおうさじゃ 2026 (Chousaja 2026)

O kas čia dabar? Nanos perdainuota itin keista japonų liaudies daina? Jei netyčia „innocent starter -MUSEUM STYLE-“ jus svajingai užliūliavo, tai „Chousaja“ prikels su trenksmu. Bet man patiko. Ypač vietos, kur Nana skanduoja „chou-sa-ja“. Ten jos balsas skamba taip stipriai, taip tvirtai. O ir stulpeliai, kur Nana pademonstruoja enka stiliaus dainavimą susiklauso maloniai. Tik ar nebuvo galima dainos patrumpinti? Mėgavausi apie pusę jos, o tuomet jau ėmė rodytis, kad girdžiu tą patį per tą patį kokias 5 minutes (aišku, realiai buvo gal tik 2 minutės), nes visą dainą sudaro tiesiog skanduotės pakartojimas. Įdomus sprendimas geriausių dainų rinkinį užbaigti su liaudies daina. Bet Nana gali sau tai leisti. Ji jau yra įrodžiusi muzikos pasauliui, ką geba, ir išsikovojusi savo vietą. Tad jei nori skleisti ir liaudies muzikos žavesį ar priminti, kad yra puiki enka dainininkė, ji turi pilną teisę.

Oi, kaip smagu buvo klausyti „THE MUSEUM IV“! Išsilakstė visos baimės, kad šis geriausių dainų rinkinys kažkuo blogesnis už kitus. Kad Nanos dainos nebėra tokios stiprios kaip anksčiau. Yra. Man patinka. Labai patiko per visą šį 7-8 metų laikotarpį. Ypač smagu buvo atkreipti dėmesį, kaip albumas beveik per pusę pasidalina į prieš-pandemininę ir po-pandeminę erą ir kaip tai atsispindi singlų stiliuose. Na, gera ta ketvirtoji Nanos karjeros era. Lauksim penktosios!