Jau šiek tiek daugiau nei metai, kaip naudojuosi "Spotify". Pamažu jis tapo mano pagrindine muzikos klausymo platforma. Laikui bėgant, ten vis daugėja prieinamų atlikėjų ir kūrinių, todėl man vis mažiau tenka griebtis senų, negražių būdų norimai dainai gauti. "Spotify" turi ir privalumų, ir trūkumų, tačiau šiuo metu tai yra viena didžiausių nemokamų (su tam tikrais apribojimais) skaitmeninės muzikos bibliotekų. Iš esmės ja gali naudotis kiekvienas ir neišleisti nė cento. Todėl mane ėmė kankinti klausimas, ar, esant tokiai patogiai ir prieinamai skaitmeninei platformai kaip "Spotify", dar verta pirkti fizinius CD įrašus?
Labai norėjau, kad atsakymas būtų "taip" ir pabandžiau išskirti kelias priežastis, kodėl, mano nuomone, CD albumai vis dar yra aktualūs net šiais skaitmenizacijos laikais. Daugiausia rėmiausi asmenine patirtimi, įgyta naudojantis nemokama "Spotify" versija ir klausant japonų atlikėjų CD įrašų, kuriuos turiu savo kolekcijoje. Todėl šie punktai nėra universalūs ir absoliutūs, tačiau vis tiek verti dėmesio.
Garso kokybė ir klausymo atmosfera
Muzikos įrašo kokybė dažnai priklauso ne tik nuo paties failo, bet ir nuo įrenginio, per kurį jis klausomas. Natūralu, kad specialiai tam tikslui sukurtas muzikinis grotuvas (per kurį dažniausiai ir leidžiami CD įrašai) šiuo atžvilgiu lenkia mobiliuosius telefonus ar kompiuterius. Aišku, pastarųjų įrenginių atkuriamo garso kokybę galima pagerinti įsigijus išorines kolonėles, tik nesu įsitikinusi, ar efektas vis tiek bus tas pats. Nors išmaniųjų įrenginių (per kuriuos dažniausiai klausoma "Spotify") garso kokybę ir galima patobulinti priedais, su pačių įrašų kokybe yra kiek sudėtingiau. Aukščiausios kokybės garso įrašus ten klausyti gali tik premium nariai. Vadinasi, jei norime aukštos garso kokybės, vis tiek teks mokėti - ar už CD (kuriame įrašyti aukštos raiškos garso takeliai), ar už premium planą.
Tiesa, klausant per kompiuterį (ar juo labiau mobilųjį telefoną) galima ir nepajausti skirtumo tarp aukštos ir žemesnės raiškos įrašų. Tačiau aš tikrai pajutau skirtumą, klausydama savo turimų Nanos albumų per muzikinį grotuvą ir tų pačių dainų per "Spotify". Tai natūralu, nes skiriasi klausymui naudoti įrenginiai. Tačiau man labiau patiko garsas, kurį išgirdau iš CD per muzikinį grotuvą. Be to, skiriasi ir klausymo atmosfera. Klausantis CD įrašo man nepalyginimai lengviau įsijausti į muziką ir joje paskęsti. Per "Spotify" man labai lengva nuklysti ir aš retai išklausau visą albumą, į eilę nepridėjusi kitų atlikėjų dainų. O jei dar naudojatės nemokama "Spotify" versija, neišvengsite reklamų, kurios tikrai neleis perklausyti viso albumo be trukdžių. Tai, be abejo, irgi prisideda prie klausymo kokybės.
Pridėtinė vertė
Nors vis daugiau dalykų tampa lengvai prieinami skaitmeninėje erdvėje (pvz., muzika, manga, knygos), pastebėjau, kad man nelabai kyla rankos mokėti už elektronines jų versijas. O štai susimokėti +30 eurų už Nanos CD albumą problemų nekyla. Susimąsčiau, kad tai galbūt dėl to, jog fiziniai daiktai turi pridėtinę vertę. Juos galima pačiupinėti, pasidėti į lentyną, tiesiog žiūrėti į jų fizinį pavidalą. Kitaip tariant, jautiesi, jog nusipirkai daiktą. O skaitmeninė erdvė yra mažiau apčiuopiama. Parsisiunti įsigytus garso įrašus į kompiuterį, bet jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos ne kartą susiveikei nebūtinai legaliu būdu. Tad suabejoji, ar verta tam leisti pinigus. Žinoma, dėl to gali būti kaltas senamadiškas mąstymas, tačiau CD įrašai vis tiek turi tam tikrą pridėtinę vertę, net jei ji tik estetinė - gražus viršelis, stilingas dizainas, įmantrus įpakavimas. Ką jau kalbėti apie japonų pamėgtus tokuten - priedus, pridedamus prie pirmo leidimo CD įrašų (pvz., plakatai, nuotraukos, ženkliukai) - arba prie riboto leidimo versijų pridedamus DVD diskus ar nuotraukų albumėlius. Viso to negausime nei klausydami skaitmeninių įrašų "Spotify", nei juos įsigydami elektroninėse muzikos parduotuvėse.
Nuosavybė ir ilgaamžiškumas
Jei naudojatės "Spotify" arba kita panašia platforma, ar kada susimąstėte, kad nė vienas garso takelis jums nepriklauso? Net jei mokate už premium planą, iš tiesų įsigyjate teisę naudotis muzikos klausymo paslauga, o ne asmeniniam naudojimui skirtą garso įrašų kopiją. Apie tai susimąsčiau pažiūrėjusi vieną YouTube vaizdo įrašą, kuriame moteris lygina popierinius ir elektroninius manga tomus. Ji išskyrė šį punktą, kuris šiuo metu gal nėra labai aktualus, nes visi skaitmeniniai dalykai dar labai nauji, tačiau ilgainiui gali tapti labai svarbus. Jei nusipirkome knygą, manga tomą ar CD albumą, jis ir bus mūsų tol, kol leis jo fizinės savybės (o tai dažnai priklauso nuo to, kaip mes daiktą laikome). Su skaitmeninėmis mangomis ar muzikos įrašais, kurių negalime parsisiųsti, yra kitaip. Mes gauname teisę jais naudotis tol, kol veiks paslaugas teikianti platforma. Nors dabar sunku įsivaizduoti, kad "Spotify" artimiausiu metu nustotų veikti, kas gali pasakyti, jog jis vis dar bus prieinamas po 10 metų? Arba, kas jei bus nuspręsta atsisakyti nemokamos produkto versijos? Neteksime prieigos prie muzikos, kurios nė nesusimąstydami klausėmės kasdien.
Yra dar vienas dalykas, su kuriuo man teko susidurti. Prieinamumas. Nustebsite, kiek dalykų yra mums prieinami fiziniu pavidalu, bet nepasiekiami skaitmeniniu. O net jei turime prie jų elektroninę prieigą, ji neamžina. Va, garso įrašų kompanija "KING RECORDS" sumanė, jog nebenori, kad jos atlikėjų muzika būtų pasiekiame kai kuriuose regionuose, ir aš nebegaliu per "Spotify" klausyti grupės "angela" dainų. Prieš metus man prienami buvo 4-5 jos albumai, dabar liko vienas. Jei turėčiau tuos albumus kaip fizinius CD, jų niekas iš manęs negalėtų taip lengvai atimti. Net jei įsigysime elektronines muzikos įrašų versijas (t. y. ne klausysime jas per "Spotify", o nusipirksime iš elektroninių parduotuvių), fiziniai CD, mano nuomone, vis tiek lenkia juos ilgaamžiškumo prasme, nes tai, kas yra skaitmeninėje erdvėje, labai lengva prarasti sugedus įrangai.
Parama atlikėjui
Pirmi trys punktai buvo labiau susiję su nauda klausytojui, o štai ketvirtasis yra naudingas atlikėjui. "Spotify" yra puiki alternatyva nelegaliam muzikos klausymui, nes už tai, kad jo muzika ten grojama, atlikėjas gauna tam tikrą honorarą. Tačiau jis skaičiuojamas pagal tai, kiek kartų jo daina buvo perklausyta. Kad muzikantas gautų 1 dolerį, jam reikia sulaukti maždaug 229 perklausų. Ši sistema veikia, jei atlikėjas turi daug gerbėjų, arba jei daina tampa globaliu hitu. Tačiau net ir tada "Spotify" atlikėjui atsiperka po ilgo laiko. O už CD įrašų pardavimą jis gauna pajamas iš karto ir gali jas investuoti į tolimesnę kūrybą (arba tiesiog iš jų pragyventi). Jei nuoširdžiai mėgaujatės kurio nors atlikėjo muzika, argi tai ne pakankama priežastis įsigyti bent vieną jo CD albumų?
Apsvarsčiusi įvairius aspektus, tikiu, kad net ir šiais skaitmenizacijos laikais vis dar verta pirkti fizinius CD albumus, nes taip ne tik investuojame į geresnę garso kokybę bei klausymo atmosferą (ir galiausiai į iš to gaunamą malonumą), bet ir gauname fizinį daiktą, kuris mus džiugina pridėtine verte, tam tikras nuosavybės teises (kurias atimti yra sunkiau, nei panaikinti laikinai teikiamą paslaugą internetu klausytis muzikos) ir palaikome mylimą atlikėją. O jei dar prisiminsime, kaip į madą grįžta vinilinės plokštelės, akivaizdu, kad tam tikrų su klausymu susijusių aspektų elektroninė erdvė visiškai nepakeis.
2020 metai eina į pabaigą ir visi skuba juos apibendrinti. "Spotify" paskelbė šių metų wrap up, kur galima sužinoti, kokių dainų per 2020-uosius klausėmės dažniausiai, "Goodreads" atskleidė 2020-ųjų knygų rinkimų nugalėtojus, mano pamėgti youtuberiai jau dalinasi atnaujintais savo mėgstamiausių knygų sąrašais. Visa tai įkvėpė ir mane pabandyti apibendrinti, kokie 2020-ieji man buvo knygų atžvilgiu. Tad ką gero (ar nelabai) perskaičiau per 2020 metus?
Pasak "Goodreads" statistikos, šiais metais perskaičiau 11 knygų (mano 2020 metų iššūkis buvo perskaityti 10, tad jį įveikiau!), iš kurių 3 yra "Fullmetal Alchemist" mangos tomai, todėl tikrų knygų perskaičiau tik 8 (tikrai nesididžiuoju šiuo skaičiumi, norėtųsi, kad jis būtų didesnis, bet įvairios gyvenimo aplinkybės daro savo). Kadangi knygų tiek nedaug, nutariau ne išrinkti Top 3 ar 5, o išskirti tris kategorijas: knyga, kuri paliko didžiausią įspūdį, knyga, kuri patiko labiau, nei būčiau pamaniusi, ir knyga, kuri labiausiai nuvylė.
Metų geriausia
Iš visų knygų, kurias perskaičiau per šiuos metus, geriausia vis dėlto yra trečioji Brandon Sanderson "Miglos vaikų" dalis "Amžių didvyris". Šiam 800-900 puslapių "milžinui" įveikti man prireikė 2-3 mėnesių dar metų pradžioje, bet man tai buvo bene geriausi skaitymo mėnesiai. "Miglos vaikai" yra puiki fantatsinė knygų serija, mano nuomone, skirta jau vyresniems skaitytojams (vadinamiems "new adult"), nors užsienyje ji dažnai reklamuojama kaip skirta paaugliams/jaunimui ("young adult"). Tai knygos, prie kurių norisi prisėsti po truputį, o ne praryti viską iš karto, ir tai yra geras dalykas. Skaitydama visas tris dalis jaučiausi taip, tarsi žiūrėčiau gerą (anime arba nebūtinai) serialą, kurio kiekviena serija yra džiaugsmas širdžiai. O "Amžių didvyris" paliko itin stiprų įspūdį. Tai vienas iš retų atvejų, kai jaučiuosi visiškai patenkinta kūrinio pabaiga. Iki galo išlaikyta įtampa, netikėtas posūkis, kurio nenumačiau, bet, sudėjus visas dėlionės dalis ir mintimis grįžus į ankstesnes serijos knygas, atrodo logiškas ir tikėtinas, viskas sudėliota į savo vietas, nepalikta jokių neatsakytų klausimų. Net nežinau, ar prisiminčiau kitą kūrinį, kuris būtų palikęs tokį pilnatvės jausmą, truputį atmiežtą liūdesio gaidelėmis. Jei jums patinka fantastinės istorijos, magiški pasauliai, geri veikėjai, būtinai užmeskite akį ar net abi į šią trilogiją!
Metų staigmena
Labiausiai mane nustebino Jane Austen "Puikybė ir prietarai". Taip, vėluoju perskaityti šią knygą. Žinau, kad ji yra klasikų klasika ir mano pažįstamų rate yra nemažai Jane Austen gerbėjų. Dabar suprantu, kodėl ši XVIII amžiaus rašytoja taip vertinama. Mano pažintis su Austen prasidėjo nuo kursiokų padavanotos angliškos "Mansfield Park" kopijos, kuriai įveikti man prireikė bene 5 metų (skaičiau su didelėmis pertraukomis ir mažais prisėdimais). Tik link knygos pabaigos perpratau Austen rašymo stiliaus žavesį, jis mane užkabino ir nutariau pratęsti šią pažintį bei imtis garsiausio autorės romano. "Puikybė ir prietarai" nėra tradicinė romantinė istorija, kokias įsivaizduojame iš dažnų romantinių filmų. Ten nėra romantiškų pasimatymų, susikabinimų rankomis, bučinių. Bet yra tikras jausmas, veikėjai ir vystymasis. Nemoku žodžiais nusakyti Austen rašymo stiliaus, bet, vos jį perprasi, atpažinsi bet kurioje knygoje. Ir jis toks šiltas, toks įtraukiantis, nors iš pirmo žvilgsnio turėtų būti atgrasus (su daug pasakojimo, mažai dialogo, daug laiškų intarpų, kas šiaip asociajuojasi su nuobodžiais skaitiniais), toks dvelkiantis XVIII amžiaus dvasia, kokią galima įsivaizduoti iš matytos tos laikmečio aprangos, filmuose vaizduojamų įvykių. Vienintelė mano bėda buvo ta, kad draugystę su Jane Austen pradėjau ne nuo tos knygos (ir dar originalo kalba, o juk dviejų šimtmečių senumo anglų kalba nėra toks jau lengvas riešutėlis, net šią kalbą studijavusiam žmogui). Nuoširdžiai rekomenduoju "Puikybę ir prietarus", jei norite meilės istorijos, bet pavargote nuo to, kaip ji vaizduojama šiuolaikiniuose kūriniuose.
Metų nusivylimas
Mažiausiai man patiko ir dėl to labiausiai nuvylė Patricia Forde "Žodžių sąrašas". Turbūt pati kalta, nes per daug tikėjausi iš knygos, pirmiausia skirtos jaunesniems skaitytojams (nors, kita vertus, teko skaityti nemažai vidurinių klasių mokiniams skirtų knygų, kurios paliko neišdildomus įspūdžius, pvz., R. J. Palacio "Stebuklas"). Šia knyga susidomėjau, nes, kaip filologė, jaučiu silpnybę žodžiams ir kalboms. Todėl autorės mintis žodžius paversti kertine kuriamo pasaulio dalimi man labai patiko. Deja, nors idėja gera, ji nepakankamai išpildyta. Man trūko detalių apie kuriamą pasaulį (worldbuilding), tam tikro vientisumo tarp įvykių, o labiausiai erzino pagrindinė veikėja. Ji nebuvo tokia, kokia turėjo būti pagal siužetą, todėl kiekvienas jos veiksmas atrodė kylantis ne iš jos pačios, o dėl to, kad to reikalavo siužetas. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad utopija laikytas knygos pasaulis iš tiesų yra distopinis, tačiau aš taip ir nesupratau, kaip į pasaulio tvarką žvelgė pagrindinė veikėja. Pradžioje ji jai pakluso, o kai reikėjo, jai nebepritarė, nors nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio, dvejonių, nebuvo atskleista, kaip keitėsi jos mąstymas, kas paskatino pokytį. Arba aš viso to nepastebėjau. Galbūt mažiau panašių knygų skaičiusiam skaitytojui šie dalykai užkliūtų mažiau, todėl tikrai negaliu teigti, kad knyga yra bloga. Ji mane nuvylė ir man nepatiko. Tik tiek.
Štai tokie mano 2020 metų skaitymo įspūdžiai. Labai viliuosi kitais metais neapleisti skaitymo ir perskaityti bent šiek tiek daugiau. O kad neperskaityčiau mažiau, į "Goodreads" 2021 metų skaitymo iššūkį vėl įtrauksiu 10 knygų. Siūlau tą padaryti ir jums, nes tokie iššūkiai motyvuoja pasitempti ir vis dėlto atsiversti knygą, kad ir kaip pavargęs jaustųmeisi. O kai atsiverti, daugiau nieko nebereikia. Rašytojo pasaulis įtraukia ir atpalaiduoja. Sėkmės!
Kad ir kaip būtų gaila, 2018 m. atšventusi savo 10 metų scenoje jubiliejų, grupė „Kalafina“, netekusi savo vedlės Yuki Kajiura (ši paliko „Space Craft“ agentūrą ir tapo savo pačios „bose“), išsiskirstė. Prabėgus 2 metams, visos trys „Kalafina“ merginos - Wakana, Hikaru ir Keiko - pagaliau dirba ties savo solo karjeromis. Apžvelkime, kaip joms sekasi.
Wakana
Ši plonabalsė lakštingala pirmoji pradžiugino gerbėjus ir dar 2019 m. vasarį išleido pirmąjį savo singlą „時を越える夜に“ („Toki wo Koeru Yoru ni“), o kažkur po mėnesio pasirodė ir pirmasis atlikėjos albumas „Wakana“. Pavadinimas labai simboliškas. Wakana tarsi iš naujo prisistatė savo klausytojams: „Štai, kokia aš esu“. Visos albumo dainos švelnios, lyriškos, moteriškos, kokį įspūdį ir buvo palikusi Wakana dar iš „Kalafina“ laikų. Deja, jei jums labiau patinka energingesni kūriniai, šis albumas gali pasirodyti nuobodokas ir neužkabinantis. Be to, jame tiesiog daug melancholijos, svajingo liūdesio. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pirmas blynas prisvilęs.
Vis dėlto mano akyse Wakana ryškiau suspindo su 2019 m. rudenį pasirodžiusiu mini albumu „アキノサクラ“ („Aki no Sakura“) ir visiškai sublizgėjo su antruoju albumu „magic moment“, išleistu 2020 m. vasarį, prieš pat pandemiją. Šiuose albumuose sudėti kūriniai kur kas spalvingesni, yra net žaismingų staigmenų (pvz., „恋はいつも“ („Koi wa Istumo“)), mažiau gražaus, bet vienodoko lyriškumo, daugiau įvairovės, tačiau nenuklystant nuo savo šaknų. O didžiausias atradimas man yra tai, kaip lengvai skamba Wakanos balsas, koks atsipalaidavęs atrodo, kai nebereikia pataikyti vien pačių aukščiausių natų, kaip „Kalafina“ grupėje. Iš tiesų solo kūriniuose Wakana turi daugiau laisvės ir dažnai dainuoja vidutiniame registre, todėl jos balsas atsiskleidžia naujai ir negirdėtai.
Visų Wakanos dainų nemokamai ir legaliai galima pasiklausyti jos „Spotify“ profilyje. Labiausiai rekomenduoju „breathing“ ir „442“!
Hikaru
Apie Hikaru solo karjerą kalbos pasklido 2019 m. vasarą, kai YouTube atsirado H-el-ical// kanalas ir ėmė skelbti dainų vaizdo įrašus. Gerbėjai iškart atpažino Hikaru balsą ir ėmė spėlioti, kad tai bus naujasis atlikėjos slapyvardis. Jie neklydo! Nors H-el-ical// YouTube paskelbė nemažai dainų, didysis atlikėjos debiutas įvyko tik 2020 m. gegužę su singlu „Altern-ate-“, kurio titulinė daina yra panaudota kaip anime „Gleipnir“ OP. Ir debiutas tikrai nusisekęs! Mano ausimis, iš visų „Kalafina“ merginų Hikaru mažiausiai nutolo nuo įvaizdžio, kokį apie ją buvau susidariusi grupės laikais. T. y. nenutolo nuo savęs nei muzikiniu stiliumi, nei dainavimo maniera. Kitaip tariant, H-el-ical// muzika puikiai tinka jos balsui, o aš dievinu tamsesnę šios atlikėjos kūrinių atsmosferą ir laukiu nesulaukiu daugiau dainų.
„Altern-ate-“ singlą su dviem puikiomis dainomis rasite H-el-ical// „Spotify“ profilyje.
Keiko
Paskutinė apie savo sugrįžimą paskelbė pirmoji iš muzikinio pasaulio pasitraukusi Keiko. Tai įvyko 2020 m. gegužę. Tačiau ji spėjo išleisti jau du skaitmeninius singlus, o rudenį žada pristatyti pirmąjį albumą! Keiko tikriausiai labiausiai nutolo nuo muzikos, kurią kūrė su „Kalafina“. Visos kol kas išleistos 4 dainos yra grynas popsas. Geras popsas. Tik stipriai kontrastuoja su tuo, ką gerbėjai buvo įpratę girdėti iš Keiko. Vienintelė problema, kurią matau aš, yra tai, kad Keiko per daug stengiasi nutolti nuo to, kaip dainas dainavo „Kalafinoje“. Su „命の花“ („Inochi no Hana“) ir „Be Yourself“ viskas gerai. Ten jos balsas skamba neįprastai, tačiau galingai, švariai, aidžiai. O štai „Ray“ ir „始まりは“ („Hajimari wa“) man jis jau atrodo dirbtinas, tarsi Keiko būtų sunku dianuoti tokia maniera ir aukštesniame registre. Iš esmės visos dainos man patinka, tačiau nerimauju, kad eksperimentuodama Keiko neišeitų iš rašto ir nepabėgtų nuo savęs. Kita vertus, svarbiausia, kad ji vėl kuria muziką!
Būtinai pasiklausykite KEIKO dainų jos „Spotify“ profilyje! Mažų mažiausiai nustebsite, o gal ir patiks?
Labai džiaugiuosi už visas tris merginas ir linkiu joms sėkmės bei nekantriai laukiu naujų muzikinių kūrinių. Kas žino, gal žengdamos skirtingais keliais, kada nors Wkana, Hikaru ir Keiko vėl susibėgs draugėn. Patobulėjusios, labiau patyrusios, laimingesnės.
Pastaruoju metu įnikau žiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose jutuberiai pristatinėja savo manga kolekcijas (dėl to kaltinu Youtubę, kuri man nei iš šio, nei iš to vieną tokį klipą pasiūlė ir nuo to paspaudimo nesiliauna siūliusi daugiau). Viena vertus, tokie vaizdo įrašai įkvepia ir skatina siekti aukštesnių tikslų (pvz., pirkti fizines manga kopijas, kad palaikytume autorius ir industriją apskritai). Kita vertus, jie skausmingai primena, kad pats (tikriausiai) niekada tokios kolekcijos nesukaupsi, nes nei pakankamai uždirbi, nei turi vietos, kur garbingai sudėti gražiuosius tomus. Vis dėlto šįkart noriu daugiau dėmesio skirti pirmajam punktui. Na, ir kas, kad negaliu sau leisti įsigyti daugiau nei kelių tomų per metus? Kolekcionavimas nėra sprintas. Tai - maratonas. Jis reikalauja kantrybės ir ištvermės. Ir laiko. Ir kol nesustosime viduryje kelio, anksčiau ar vėliau distanciją įveiksime, t. y. didžiuosimės pilna kurio nors manga kūrinio kolekcija. To linkiu sau ir visiems, kurie svajoja šalia pamėgtų knygų turėti ir keletą mangų.
Prieš maždaug metus pasidalinau savo pirmuoju įsigytu manga tomu (neskaitant tų, kurie buvo išleisti per subliuškusią mangos revoliuciją Lietuvoje), o įkvėpta Youtube įrašų dabar nusprendžiau parodyti, kuo per šį laiką man pavyko papildyti savo knygų lentynas. T. y. „Fullmetal Alchemist (Fullmetal Edition)“ 2, 3, 4 tomus.
2 ir 3 tomus įsigijau dar 2019 m., o 4-ąjį pirkau jau šiemet. Tad, priskaičiavus 1-ąjį, galima sakyti, kad per metus įsigijau tris tomus, po vieną kas keturis mėnesius. Ne taip ir blogai, tiesa? xD Visas šias knygas pirkau iš bookdepository. Stengiausi išlaukti, kol kiekvieno tomo kaina nukris iki maždaug 15 eurų (šiaip jie kainuoja apie 17-20 eurų). Pastebėjau, kad net jei bookdepository užkelia kainas, po mėnesio ar kelių vėl jas truputį nuleidžia. Todėl bent jau „Fullmetal Alchemist (Fullmetal Edition)“ pirkti brangiau nei už ~15 eurų neapsimoka. Verčiau išlaukti trupučiuką geresnės kainos. Juk kiekvienas sutaupytas centas yra laimėjimas ;) Tiesa, turiu šiek tiek priekaištų bookdepository dėl siuntimo. Panašu, kad parduotuvė pakeitė siuntėją ir bent jau į Lietuvą siunčia nebe per britų „Royal mail“, o olandų „post Nl“. Tai va, šis „post Nl“ labai aplamdo siuntinius ir sugadina ne tik įpakavimą, bet ir pakenkia knygoms. Tam tikri pažeidimai matyti ant tomų kraštų ir susirišimo nugarėlės. Jie nėra dideli, bet aš esu linkusi į perfekcionizmą, todėl jie mane erzina. Bet nieko nepadarysi. Nemokamas siuntimas vis tiek išlieka bookdepository pliusu.
Beje, nuotraukoje viršuje šiek tiek matyti, kaip blizga tomų pavadinimai. Man rodos, šio efekto 1-ojo tomo apžvalgoje man nepavyko įamžinti.
Pradėkime nuo 2-ojo tomo. Jo viršelyje puikuojasi jaunesnysis Edo brolis Alfonsas. Pripažinsiu, išskleisti abu viršeliai neatrodo taip įspūdingai kaip metalinė Edvardo ranka 1-ojoje mangos dalyje, tačiau Alio kraujo simbolis tai šiek tiek atperka.
O čia pamėginau nuotraukose užfiksuoti apgadintus kampus. Tikrai ne pasaulio pabaiga ir nei tomo vartymui, nei turiniui neatsiliepia, bet kai perki ko nors kolekcininko leidimą, nori, kad kiekviena knyga būtų tobula, tiesa? Juolab, kad su 1-u tomu tokių problemų nebuvo.
3-ojo tomo viršelyje pelnytai įsitaisęs Rojus Mustangas. Smagu, kad tai, kuriuos veikėjus pavaizduoti ant kurio tomo, nėra parinkta visiškai atsitiktinai. Šios dalies įvykiuose Rojui tenka gana svarbus vaidmuo.
Šiame tome netikėtai pastebėjau broką, kuris nėra susijęs su knygos gabenimu. Kažkodėl šiame paveikslėlyje Hju veide yra papildomos linijos, dėl kurių atrodo, tarsi veikėjas verktų, bet tai visiškai nedera su tuo, kas vyksta scenoje. Įsižiūrėjus atidžiau, tos linijos atrodo it atsiradusios po to, kai, dar neišdžiuvus dažams, kažkas neatsargiai perbraukė per paveikslėlį pirštu. Neįsivaizduoju, ar tokia pati spausdinimo klaida yra visose trečiojo tomo kopijose, ar tik man nuskilo gauti jį su defektu. Viena aišku, tai šiek tiek aptemdo skaitymo džiaugsmą, bet kol kas tai vienintelis toks liapsusas, tad per daug piktžodžiauti apie leidyklą negaliu.
Ar jau minėjau, kaip man patinka šie viršeliai? Piešimo stilius toks gražus, toks paprastas, bet toks detalus! Ir dar spalvinta pieštuku (bent jau toks efektas ir pojūtis išsaugotas), o man tai baisiai patinka. Matote tą dūmų sruogą, vinguriuojančią iš kulkos? Iš pradžių pamaniau, kad čia purvo dėmė ir vos nepasiutau plūsti bookdepository darbuotojų už neatsakingą darbą ir prekių gadinimą. Bet kai supratau, jog čia piešinio detalė, be galo ja susižavėjau.
Mane nustebino ir likę Mustango komandos nariai galiniame viršelyje. Nesitikėjau jų ten išvysti. Tačiau jie atrodo puikiai! Galbūt 4-ojo tomo viršeliai man (kol kas) patinka labiausiai. Be to, čia pavyko įamžinti ir efektą, kai pagavus atitinkamą šviesą ant knygos matyti įprastai permatomi alchemijos simboliai. Kietai, ar ne?
Pabaigai norėjau įamžinti man labai patikusią spalvotą iliustarciją iš 4-ojo tomo, bet fotografuojant sudrebėjo ranka ir nuotrauka išėjo nekokia. Pamačiau tai jau baigusi fotosesiją ir tingėjau perfotografuoti iš naujo. Gomen.
Šįkart tiek. Mano nuomonė apie „Fullmetal Alchemist (Fullmetal Edition)“ nelabai pasikeitė nuo 1-ojo tomo apžvalgos. Džiaugiuosi šiuo mangos leidimu. Labiausiai mane žavi piešimas. Esu skaičiusi nedaug mangų ir daugumą jų tik skenuotas internete, tad neturiu daug patirties ar su kuo palyginti, tačiau ant šio aukštesnės kokybės popieriaus Arakawa Hiromu piešiniai atsiskleidžia 100 % ir net daugiau. Kai žiūrėjau „Fullmetal Alchemist“ anime adaptaciją, man atmintyje labiausiai įstrigo pati istorija ir veikėjai, o dabar, net kai kartais, rodos, jau rasiu dėl ko prikibti prie siužeto, nes jis ne toks tobulas, kaip nostalgiškai pamenu, viską išgelbsti ir atperka paprastas, bet beveik tobulas piešimas. Juo tikrai norisi gėrėtis!
Beje, šiuos „Fullmetal Alchemist (Fullmetal Edition)“ tomus galite įsigyti štai čia:
Šiuo metu visame pasaulyje nuotaikos nėra pačios optimistiškiausios. Ši situacija tikriausiai privertė susimąstyti apie daugybę dalykų ir gal net baimingai pagalvoti, ar žmonija išliks. Nors „Dr. Stone“ manga pradėta leisti prieš trejus metus, o anime adaptacija pasirodė 2019 m. vasarą, kai apie jokias pandemijas niekas nė nenutuokė, galima sakyti, kad šis kūrinys truputį užkabina ir šiandienines realijas. Tačiau jo siunčiama žinutė (bent jau ta, kurią aš supratau) yra raminanti: kad ir kas benutiktų, žmonija ir civilizacija išliks.
Staiga per modernųjį pasaulį nuvilnija keistas fenomenas, kuris paverčia visus planetos gyventojus akmenimis. Ši tragedija neaplenkia ir dviejų draugų - Senku bei Taiju. Po kelių milijonų metų Taiju pagaliau išsilaisvina iš akmeninio kiauto. Per tą laiką, kol žmonija buvo įkalinta akmenyse, pasaulis pasikeitė taip, tarsi visa civilizacija būtų grįžusi į primityvius laikus. Laimei, Taiju šiame Akmens pasaulyje atsiduria ne vienas - jo jau laukia anksčiau pabudęs ir civilizacijos atgaivinimui pradėjęs ruoštis Senku. Senku nuo pat vaikystės žavėjosi mokslu ir dabar yra pasiryžęs pritaikyti visas sukauptas žinias, kad išlaisvintų žmones iš akmeninių kiautų ir atkurtų moderniąją civilizaciją. Deja, ne visiems atgaivintiems žmonėms ši idėja pasirodo tokia pat patraukli.
Iš pradžių anime pasakojamos istorijos aplinkybės gali pasirodyti absurdiškos. Visi žmonės virto akmenimis? Grįžome į Akmens amžių? Pasaulį išgelbės mokyklos nespėjęs baigti genijus mokslininkas? Net ir kai kurie Senku sumanymai ar išradimai gali sukelti šypsnį ir skepticizmą: to Akmens amžiaus sąlygomis tikrai nesukurtum! Realybėje. Bet čia yra fikcija. Ji labai stipriai paremta mokslu. Retkarčiais tikrai pasijutau it sėdėčiau labai smagioje chemijos ar fizikos pamokoje. Aišku, neturiu pakankamai šių mokslo sričių žinių, kad galėčiau įvertinti, kiek iš tiesų anime kalba tiesą, o kiek prideda fantazijos. Tačiau priėjau išvadą, kad žmonėms prireikė daugiau nei kelių milijonų metų pasiekti dabartinę civilizaciją, nes jie paprasčiausiai neturėjo reikiamų žinių. Senku į Akmens amžių atsinešė visą iki tol sukauptų žinių bagažą, tad gal ir nėra jau taip neįtikima, kad žinodamas per visą žmonijos istoriją atrastus įvairius principus, jis sukūrė tam tikrus išradimus, kurių laukinės gamtos sąlygomis niekaip neįsivaizduotume? Mažų mažiausiai „Dr. Stone“ tikrai atlieka mokslo populiarinimo funkciją ir tikriausiai paskatins daugybę jaunųjų smalsuolių žengti mokslo ir žinių keliu.
„Dr. Stone“ išsiskiria savo pagrindiniu veikėju. Jis nėra karštakošis, optimistas, nepataisomas teisuolis ar panašiomis savybėmis pasižymintis protagonistas, kokio tikėtumeisi iš anime standartų. Tą funkciją labiau atlieka geriausias Senku draugas Taiju. Nors iš pradžių truputį kreivai žiūrėjau į Senku bei jo nerealias žinias, kurių pavydėtų gal net Einšteinas, anime eigoje gana įtikinamai parodoma veikėjo priešistorė, jo aistra mokslui, tad ilgainiui nustoji abejoti jo sugebėjimų realistiškumu ir nebelaikai jo sunkiai suvokiamu supersajanu mokslininku (kokiu Senku gali pasirodyti ir dėl savo įspūdingos šukuosenos). Be to, Senku yra labai charizmatiškas ir nesunkiai į savo pusę patraukia ne tik kūrinio pasaulyje sutiktus veikėjus, bet ir žiūrovus. Tikriausiai prie to smarkiai prisideda ir tai, kad iš pirmo žvilgsnio Senku yra grubus pragmatikas, bet iš tiesų turi gerą širdį. Jis ne idealistas, nesiekia taikos ir aukštesniojo gėrio idealų, tačiau rūpinasi savo draugais ir nėra visiškai atsisakęs dorovės normų.
Anime gausu ir kitų veikėjų. Kiekvienas iš jų turi savo šarmo ir išskirtinių savybių. Labai pamilau visus Mokslo karalystės atstovus - jie tokie mieli ir šilti, kaip tikra šeima. Tačiau reikia pripažinti, kad vis dėlto „Dr. Stone“ daugiausia laikosi ant Senku. Jis veža visą anime ir užgožia kitus. Tai nebūtinai blogai. Juolab, kad istorija tik įsivažiuoja, vadinasi, kiti veikėjai dar gaus savo šansą sublizgėti.
Atskiro paminėjimo nusipelno ir pagrindinis Senku priešininkas Tsukasa. Jis yra labai intriguojantis ir ne ką mažiau už Senku šarmingas veikėjas. Nenustebčiau, jei atsirasti tokių, kurie mieliau palaikytų jo pusę. Net ir Tsukasos skelbiamos idėjos bei idealai nėra žmonijai svetimi. Pusę jų galima išgirsti dar Džono Lenono dainoje „Imagine“. Iš esmės jie nėra klaidingi. Tačiau, mano galva, „Dr. Stone“ autorius suklydo, pasirinkdamas tai, kaip Tsukasa savo idealus įgyvendina. Tsukasos imperija turėtų būti utopija be lašelio suaugusiųjų korupcijos ir žmonijos ydų, kurias lėmė mokslo pažanga. Bet kilnų tikslą temdo tai, kad į šią imperiją Tsukasa priima tik augalotus mušeikas. Man tai kontrastuoja su pačia utopijos idėja ir atrodo, kaip labai lengvas būdas parodyti Tsukasą kaip kasdienį blogiuką. Taip, jis nebijo susitepti rankų. Bet Tsukasa nėra blogas žmogus. Čia ir slypi jo charakterio įdomumas bei patrauklumas. Ir konfliktas. O jei parodome Tsukasą kaip mušeikų vadą, kuris buria augalotų paauglių kariuomenę, per daug supaprastiname idėjinį konfliktą ir net neleidžiame žiūrovui rinktis, kas klysta labiau - Tsukasa ar Senku -, nes visiems mušeikos nuo seno asocijuojasi su blogiukais. Tad argi gali jo puoselėjamose idėjose slypėti tiesos krislas?
Šiaip „Dr. Stone“ užkabino mane nuo antros serijos ir įtraukė į labai smagų nuotykį. Tikrai negalėjau sulaukti, kol sėsiu žiūrėti kitos serijos. O ir linksmų situacijų, privertusių šypsotis, čia apstu. Buvo net epizodų, kurie sugraudino. Tad anime tikrai prisimenu be galo šiltai ir imu ilgėtis pamiltų veikėjų. Vis dėlto kažkur apie 15-18 seriją nutiko šis tas keisto. Staiga kūrinys man pasidarė nebe toks įdomus. Nesupratau, kas darosi ir net bijojau sau pripažinti, kad tai, kas neseniai man buvo taip smagu, dabar tapo... nuobodu. Tai kaip tik sutapo su pirmaisiais rimtesniais Senku ir Tsukasa gaujų susidūrimais. Būtent tada ir supratau, kad man nelabai patinka tai, ką autorius daro su Tsukasa. O jo suburti pakalikai pasirodė atgrasūs ir net stilistiškai netinkantys sukurtam pasauliui. Man jie priminė blogiukų komandas iš maginės fantastikos kūrinių (su supergaliomis ir pan.), o „Dr. Stone“ vis dėlto labiau linksta į mokslinės fantastikos sritį. Galbūt dėl to kalti tų veikėjų dizainai ir Akmens amžiui per įmantrūs rūbai.
Man taip pat kilo minčių, kad trūksta veiksmo. Susimąsčiau. Ar „Dr. Stone“ vis dėlto pasakoja kokią nors į priekį judančią istoriją, ar tėra odė mokslui? Man ši „juodoji duobė“ truko vos keletą serijų ir anime pabaigą sužiūrėjau be galo smagiai, tačiau retkarčiais intrigos ir aktyvaus veiksmo čia tikrai galima pasigesti. Kai kam tai gali tapti rimtais minusais.
Man „Dr. Stone“ labai patiko. Manau, jis pelnytai susilaukė anime bendruomenės dėmesio ir antro sezono (kuris turėjo pasirodyti šiais metais, tikriausiai į rudens pusę, bet dėl COVID-19 gali būti nukeltas, kaip kad nutiko su nemažai kitų kūrinių). Į jį verta užmesti akį vien dėl neįprastos situacijos, kuri parinkta siužeto vystymuisi, ir kai kurių veikėjų. Na, o jei nepatingėsite pasikapstyti, anime iškels ir tam tikrų filosofinių klausimų. O jei būsite nusiteikę itin stropiai, net ir šio to išmoksite (pvz., kaip Akmens amžiaus sąlygomis pasigaminti antibiotikų xD). Mažų mažiausiai gera nuotaika - garantuota! Tik nepamirškite, kad kvapą gniaužiančio veiksmo ir netikėtų siužeto vingių čia neišvysite.
Praėjo jau mėnuo nuo Nanos albumo "CANNONBALL RUNNING" išleidimo ir daugiau kaip geros dvi savaitės, kai aš jį perklausiau ir peržiūrėjau DVD medžiagą. Todėl sumąsčiau trumpai apžvelgti koncertą, kuris buvo pridėtas prie mano įsigytos riboto leidimo CD+DVD albumo versijos. O tai yra "NANA MUSIC LABORATORY 2019 ~NANA LABO~"!
Koncertas įvyko 2019 m. kovo 23 d., Ehimėje (Nanos gimtajame miestelyje). Buvo surengti du pasirodymai: dienos ir vakaro. Renginys ypatingas tuo, kad jame grotos dainos buvo pateiktos naujai aranžuotos. O viskas prasidėjo dar 2017 m. per "LIVE ZIPANGU" turą. Jo metu Nana išsikėlė sau iššūkį atlikti po dainą tik su vienu kuriuo nors "Cherry Boys" (savo muzikantų grupės) nariu. Vėliau per 2018 m. turą "LIVE ISLAND" Nana sumąstė reikalą pratęsti ir pabandyti sudainuoti dainas, pritaikytas naujoms, akustinėms aranžuotėms, tik jau įtraukti ne po vieną, o kelis "Cherry Boys", kad šie suskambėtų kitaip nei įprasta. Galiausiai viskas išaugo į atskirą koncertą-eksperimentą - "NANA MUSIC LABORATORY"! Sumanymo esmė yra atlikti dainą tik dviese, t.y. Nana+instrumentas. Tam reikia ir didelio profesionalumo, milžiniško muzikalumo ir ne ką mažesnio ryšio su savo scenos partneriu. Laimei, Nana ir "Cherry Boys" pasižymi visomis reikalingomis savybėmis, todėl šis eksperimentas jiems pavyko su kaupu. Tai puikiausiai įrodo koncerto pristatomasis vaizdo įrašas.
Atliktų dainų sąrašas:
Rock Ride Riot (su Ryu-tan, bosinė gitara)
Trickster (su Kenny, gitara)
迷宮バタフライ -diverse- (Meikyuu Butterfly -diverse-) (su Kado D, smuikas)
STAND UP! (su Itaruvichi, gitara)
ミラクル☆フライト (Miracle☆Flight) (su Ryu-tan, Kenny, Kado D ir Itaruvichi)
MARIA&JOKER (su Fire, saksofonas)
Mr. Bunny! (su Martin, mušamieji ir repas)
Lovely Fruit (su Cho-san, perkusiniai instrumentai)
奇跡のメロディア (Kiseki no Melodia) (su Tom-kun, pianinas)
GUILTY (su Fire, Martin, Cho-san ir Tom-kun)
少年 (Shounen) (su svečiu Yabuki-san, gitara)
Heart-shaped Chant (su viešnia Hayami Saori, balsas)
New Sensation (su visais)
ETERNAL BLAZE (su visais)
~encore~
REBELLION
JEWEL
Searchlight
"Cherry Boys" buvo padalinti į du sąstatus po keturis narius. Iš pradžių maniau, kad pirmasis sąstatas yra stipresnis, nes į jį pateko mano mylimiausi muzikantai, o antrajam sąstatui pakliuvo, mano galva, silpnesnės dainos (net dvi mielos/linksmos dainelės: "Mr. Bunny" ir "Lovely Fruit"). Tačiau toks padalijimas pasiteisino ir negalėčiau išskirti pasirodymo ar dueto, kuris būtų suskambėjęs kuria nors prasme prasčiau nei kiti. Tiesą sakant, net negalėčiau išskirti man labiausiai patikusio pasirodymo, nes kai jau pamaniau, kad staigmenos baigėsi, ir tai, ką geriausia galėjo pasiūlyti šis eksperimentinis koncertas, jau atlikta, Nanos komanda vėl nuraudavo man stogą. Taip nutiko su "GUILTY", kuri suskambo džiazo stiliumi. Su "Shounen", kuri man netikėtai tapo tikriausiai stipriausia iš visų vien gitara pritartų dainų. Ir su "Heart-shaped chant", kurią pamilau iš naujo.
Jau per "LIVE ZIPANGU" man labai patiko ši idėja. Ji ne tik atskleidžia Nanos vokalinius sugebėjimus, parodo "Cherry Boys" muzikantų meistrystę, bet ir atlieka šviečiamąją funkciją. Kažin, ar iki Nanos ir Ryu-tan dueto pasirodymų (tiek per "LIVE ZIPANGU", tiek per "NANA LABO") buvai girdėjusi, kaip skamba bosinė gitara (viena, o ne kartu su kitais instrumentais). O ar įsivaizdavote, kiek garsų galima išgauti su netikėčiausiais perkusiniais instrumentais? Aš tai ne. O Cho-san man truputį praskleidė šios srities šydą. Net tos pačios, rodos, nuvalkiotos ir visiems gerai pažįstamos gitaros čia sublizgėjo naujomis spalvomis. Kažin, ar rastumėte geresnę muzikos pamoką už šią :)
Koncertas nuostabus ir tuo, kad leidžia dar kartelį geriau pažinti "Cherry Boys" narius. Jau daugmaž numanau, ko tikėtis iš kiekvieno iš jų (esu mačiusi daug Nanos koncertų), tačiau per šį renginį jie buvo priversti žengti į scenos vidurį ir negalėjo likti nuošalyje (ką, pvz., labai mėgsta drovuolis pianistas Tom-kun). Taip pat visada smagu, kai Nana į savo koncertus pasikviečia svečių. Pasirodo, Yabuki-san (man jau žinomas iš "Animelo 2014" koncerto) anksčiau priklausė "Cherry Boys" ir grojo Nanai. Tik paskui perėjo į prodiuserio pareigas. Jis tiek prijuokino! Iškart po "Shounen" pabėgo į užkulisius. Nana net nespėjo sureaguoti. Mane sužavėjo ir jaunoji Nanos kolegė seiyuu Hayami Saori. Jos vardą buvau girdėjusi, bet detaliau apie ją nieko nežinojau. Paaiškėjo, kad ji turi nuostabiai gražų balsą. Po šio balsas+balsas dueto Nana net panoro surengti visą vien balsais atliekamų dainų koncertą (kodėl gi ne? orkestrinis ir akustinis koncertai jau yra įrašyti jos karjeroje). Ji pajuokavo, kad tikriausiai sudrebintų visą seiyuu pasaulį, išsiuntinėjusi kolegoms laiškus su pakvietimais tapti jos scenos partneriais tam koncertui (juk vieno ar dviejų svečių nepakaktų). Labai viliuosi, kad ši idėja nepasimes ir kokiu nors būdu bus įgyvendinta.
Turbūt verta paminėti, kad encore dainos buvo atliktos jau įprastu būdu (suprantama, nes, kaip pati Nana pasakojo, tokie akustiniai pasirodymai reikalauja labai daug susikaupimo, tad būtų per daug žiauru iš Nanos komandos reikalauti jų daugiau). Visas tris dainas vis tiek buvo be galo įdomu išgirsti, nes anksčiau jos nebuvo sudainuotos gyvai. "JEWEL" puikiai tiko šiam renginiui, nes daina kalba apie žmogaus santykį su gimtuoju miestu. Kur rasi geresnę progą ją atlikti nei Ehimėje? O prieš dainuodama "Searchlight" Nana paprašė žiūrovų uždegti savo mobiliųjų žibintuvėlius ir šviesti jai. Ji pati irgi pasiėmė į rankas mažytį žibintuvėlį tam, kad susijungtų su publika. Nors tai buvo maža salė, Nana buvo apsivilkusi paprastais džinsais (nes jau encore dalis) ir apskritai trūko pompastikos, buvo neapsakomai gražu. Negaliu atsižavėti Nana, kuri sublizga tiek paprastume, tiek įspūdinguose renginiuose. Nežinau, kiek dar yra tokių atlikėjų, kurie sugeba ir viena, ir kita.
Štai tiek minčių, kuriomis norėjau pasidalinti po "NANA MUSIC LABORATORY" peržiūros. Tai tikras perliukas. Jei panorote išvysti visą koncertą, greičiausia ir paprasčiausia tai padaryti, įsigijus "CANNONBALL RUNNING" CD+DVD arba CD+BD versijas. O kol kas užmeskite akį į šiuos Nanos ir "Cherry Boys" duetus.
Teko ilgai palaukti, tačiau Nana pagaliau apdovanojo savo gerbėjus nauju albumu! Iš tiesų šaunu, kad jau kelintas šios atlikėjos albumas išleidžiamas metų gale, nes galiu be jokios sąžinės graužaties jį užskaityti kaip kalėdinę dovaną sau. "CANNONBALL RUNNING" yra 13 Nanos albumas. Kaip įprasta, buvo galima rinktis iš trijų jo versijų: tik CD, CD+DVD ir CD+BD. Kadangi dar neturiu blu-ray diskų leistuvo, įsigijau CD+DVD versiją.
Su albumu iš "CDJapan" gavau A3 dydžio plakatą (kurį patingėjau išvynioti ir užfiksuoti nuotraukose) ir nuotrauką. Abiejuose prieduose panaudotas tas pats kadras su Nana ir pliušine koala. Beje, koala čia parinkta neatsitiktinai. Šio albumo fotosesijai Nana skrido į Australiją, kad pratęstų tradiciją kas dešimt metų albumui nuvykti į užsienį. Paskutinį kartą ji tai darė 2009 metais "ULTIMATE DIAMOND" fotosesijai ir fotografavosi Londone.
Nuotrauka iš arčiau. Iš pradžių Nanos stovėsena man pasirodė truputį keistoka, it ji būtų įamžinta judant (tokį įspūdį sudaro "plevėsuojanti" rankovė). Tačiau dabar manau, kad šis kadras yra be galo mielas. Tik pažiūrėkit į tą koalą ir Nanos šypseną :)
Jau ne pirmą kartą nutinka, kad kai Nana atskleidžia naujo albumo viršelius, man į širdį labiausiai krenta CD+BD versija, bet dėl techninių ypatybių esu priversta rinktis CD+DVD versiją. Su "CANNONBALL RUNNING" nutiko panašiai. Man labiausiai patiko paprastos ir BD versijos viršeliai, o DVD net nė kiek nelipo. Laimei, vos išpakavusi albumą, įsimylėjau ir šį viršelį. Gyvai jis atrodo tūkstantį kartų geriau nei internete paskelbtose nuotraukose. Jose jis atrodo labai baltas, o albume yra panašesnis į tikrą nuotrauką su ne taip išbalintais atspalviais.
Kaip matyti, išoriniame albumo dizaine daug geltonos ir žalios. Šis derinys energizuoja ir nuteikia pozityviai (ir tikrai atitinka viso albumo dvasią). Man tik nelabai patinka galinis viršelis su žalia pieva. Vaizdas parinktas tinkamai, bet man per daug primena "SMASHING ANTHEMS" galinį viršelį ir ne itin gerai susilieja su geltonais kraštais ar baltu pagrindiniu viršeliu. Tačiau tokiame fone labai gerai matosi dainų pavadinimai, o tai yra puikus pliusas. Beje, "CANNONBALL RUNNING" dėžutė pagaminta ir panašios medžiagos kaip "SMASHING ANTHEMS" (gal todėl man taip norisi lyginti šiuos du albumus). Tokios blizgesnės nei "NEOGENE CREATION" ar "SUPERNAL LIBERTY". Man ši medžiaga patinka mažiau nei paprastas kartonas iš pastarųjų mano paminėtų albumų. Bet žiūrisi ir liečiasi visai neblogai. Be to, žiauriai kietai, kad albumo pavadinimo raidės viršelyje yra šiek tiek iškilios. Palietus, jaučiasi. To "SMASHING ANTHEMS" nebuvo.
Turiu pripažinti, kad kai pirmą kartą apžiūrėjau albumą, jo dizainu truputį nusivyliau. Man jis pasirodė neišbaigtas. Tikėjausi, kad viduje taip pat vyraus balta/geltona/žalia dermė, bet radau baltą/raudoną/mėlyną/juodą. Toks spalvų derinys nėra blogas, tik, mano galva, ne taip sklandžiai susilieja su visu albumo dizainu, kaip galėtų. Dabar jau pripratau ir esu patenkinta net ir tokiu Nanos komandos pasirinkimu. Kai pagalvoji, vis šis tas nauja, o ne pakartota iš senesnių albumų, ar ne?
Pirmą iš arčiau parodysiu CD dėkliuką. Nustebino tai, kad reklaminės skrajutės šįkart nebuvo įdėtos į dainų žodžių knygelę, o kartu su ja įkištos į "kišenę". Realiai jokio skirtumo tai nesudaro, tik buvo įdomu pastebėti.
Dainų žodžių knygelėje išlaikoma vidinio albumo dizaino spalvų paletė. Man ji patinka, ypač ta atsitiktinai "surinkta" Prancūzijos vėliava :) Bet nenuneigsiu, kad bendrame vaizde ši spalvų paletė man kontrastuoja su išoriniu albumo dizainu. Ir ne, aš netyčia neįkėliau dviejų vienodų nuotraukų. Tiesiog abu knygelės viršeliai yra identiški.
Staigmenų pateikė DVD dėkliukas. Nes jį atvertus, matyti būtent tai, kas parodyta nuotraukoje viršuje - ogi jokių diskų! Jų teko paieškoti kišenėlėse iš šono. Pirma mano mintis buvo: "Kaip kietai!" Antra: "Kaip nepatogu!" Trečia: "Kaip nesaugu!" Nors naujovės smagu, viliuosi, kad Nana daugiau tokių triukų savo albumams nesirinks. Jei DVD pateikta papildoma medžiaga būtų panaši į ankstesnių albumų (t.y. įvairi dokumentika), per daug nesijaudinčiau. Tačiau dabar čia įrašytas Nanos koncertas "Nana Mizuki Music Laboratory 2019 ~Nana Labo~". Manau, kad jį žiūrėsiu tikrai ne po kartą, tad norėtųsi patogesnio ir saugesnio dėkliuko.
Gerai, kad diskai įdėti į apsauginius maišelius ar plėveles. Klausimas, kiek jos saugios, bet bent jau atrodo patikimiau nei vien įkišimas į kišenėles. Pirmą kartą ištraukti diskus buvo gana sunku, bet pamažu įgundu. Tačiau savo nuomonės, kad tradicinis dėkliukas yra geriau, neatsisakau.
Pirmąkart pervertus, nuotraukų albumėlis manęs nesužavėjo. Pajutau net kartų nusivylimo dūrį. Ankstesnių mano turimų Nanos albumų albumėliai tokio įspūdžio nepalikdavo, o aš taip norėjau visa širdimi pamilti "CANNONBALL RUNNING", nes naujo Nanos albumo reikėjo laukti bene trejus metus! Laimei, laikas daro savo. Kai suteikiau šiam nuotraukų rinkiniui antrą šansą ir skyriau daugiau dėmesio, atradau jo žavesį. Viskas su juo gerai. Tereikia atidžiau pažvelgti. Man labai patiko, kad knygelė prasideda Melburno dangoraižiais, tarsi kviesdama susipažinti su šiuo Australijos miestu. O kelionės vadovė, žinoma, bus Nana! Toliau atrinkau keletą man labiausiai įstrigusių kadrų, kad neatskleisčiau visų "CANNONBALL RUNNING" kortų, bet sudominčiau galbūt albumą įsigyti patiems.
Pirmiausia, Nana su mėlyna suknele Melburno gatvėse. Nežinau, ar įžiūrėsite, bet antroje nuotraukoje matyti labai gražus Nanos manikiūras.
Šis Nanos įvaizdis iš "CANNONBALL RUNNING" tikriausiai yra mano mėgstamiausias. Ne tik todėl, kad raudona yra mano mėgstamiausia spalva, bet ir dėl to, jog su juo pateikta išties neblogų nuotraukų.
CD+DVD ir CD+BD viršelių kostiumas. Be kepurės gal net geriau atrodo, kaip manote? :)
Į albumėlį pateko ir "kviestinės" žvaigždės - vietiniai paukščiai :D
Ir galiausiai - geltona suknelė. Juk šie kadrai tikrai neblogi, ar ne? Tiek apie albumo išorę. Metas jo "paklausyti"!
Apžvalga
Nana Mizuki Proboards forume ir vienoje Nanos gerbėjų Discord grupėje teko pasiskaityti įvairių nuomonių apie albumą ir jo dainas. Kad Nanos auksinė era baigėsi. Kad perklausęs šį albumą, žmogus netaptų Nanos gerbėju. Kad džiaugiamasi, jog čia yra šis tas naujo ir negirdėto. Man "CANNONBALL RUNNING" išties yra šis tas kitokio Nanos diskografijoje. Tačiau nelaikau to blogu dalyku. Juolab, kad po pirmo klausymo albumas man paliko teigiamą įspūdį (to, pvz., nebuvo su "SMASHING ANTHEMS"), o po antro aš daugmaž jau galėjau atskirti visas ten esančias dainas (to nebuvo net su "NEOGENE CREATION", kurį šiaip labai dievinu). Siūlau truputį susipažinti su kiekviena "CANNONBALL RUNNING" esančia daina.
Higher Dimension
Pirmieji įžanginiai akordai mane šiek tiek suklaidino ir privertė pamanyti, kad ši daina bus panašaus stiliaus kaip "VIRGIN CODE" ar "Glorious Break", t.y. epiška. Tačiau jau po 10 sekundžių paaiškėjo, kad tai kitokios atmosferos kūrinys, kaip ir visas albumas. "Higher Dimension" nuteikia pakiliai, jos klausydamas, pasijunti it gavęs gaivaus oro gūsį. Net sakyčiau, kad nuteikia pavasariškai. Tik gaila, jog daina tesiekia vos 2 minutes su trupučiu.
カルペディエム (Carpe Diem)
Be abejo, viena stipriausių (jei ne pati stipriausia) iš "CANNONBALL RUNNING" dainų. Prie jos neprilypdysi etiketės "epiška", tačiau "Carpe Diem" užkabina iš pirmų akordų ir įsuka į smagų muzikinį sūkurį, per kurį net savo menkomis japonų kalbos žinių nuotrupomis išgirstu prasmingą žinutę ir dalykus, kurie man yra labai artimi (panašiai kaip su "Lazy Syndrome" ir "Rock Ride Riot" dainomis).
Love Fight!
Išgirdusi šios dainos pradžią, pagalvojau "O, dieve, kas čia?" Nuskambėjo taip nenaniškai, bet taip gerai! Man žiauriai patinka tamsesnė šio kūrinio atmosfera. Pati Nana šią dainą priskyrė "tamsiosios fantazijos" žanrui. Kažin, ar toks egzistuoja muzikoje, bet pritarčiau, kad toks apibūdinimas kūriniui tinka.
DAYBREAKERS
Pirmoji daina, kuri bent šiek tiek priminė visiems pažįstamą ir įprastą Naną ir kuri įnešė tam tikrą saugumo jausmą, nes nors pirmieji trys kūriniai man paliko gerą įspūdį, norėjosi išgirsti ir ką nors labiau pažįstama. Mano mylimiausios vietos dainoje yra angliški žodžiai, ypač Nanos raginimas "Stand up, Daybreakers!" Taip ir norisi stotis ir nuveikti ką nors didinga.
Knock U Down
Ši daina buvo parinkta tapti albumo "veidu". Ir, vajetus, kokia ji žavi! Na, gerai. "Knock U Down" iš tiesų yra kvailoka dainelė. Bet tame ir slypi jos žavesys bei patrauklumas. Juk kartais taip gera nusispjauti į viską ir daryti visokias nesąmones vien dėl to, kad tai tau patinka. Manau, būtent tai Nana čia ir padarė. Apie vaizdo klipą nė nekalbu. Retro stilius pakerėjo mane nuo pirmų sekundžių. Laisvai galėčiau šį klipą paavdinti geriausiu Nanos istorijoje. Tik buvo neramu, ar be dainą lydinčių vaizdų "Knock U Down" vis dar bus įdomi. Bet ji veikia ir klausantis vien garso.
BLUE ROSE
Jei "DAYBREAKERS" priminė saugų krantą Nanos gerbėjams, kuriuos naujo stiliaus dainos galėjo truputį išgąsdinti, "BLUE ROSE" yra tikras saugus prieglobstis. Daina buvo išleista prieš gerus pusantrų metų, todėl viskas čia taip maloniai pažįstama. Tik klausyk ir mėgaukis! Dievinu šią dainą ir, mano galva, ji puikiai dera šiame albume su kitais kūriniais.
Sweet Dealer
Pavadinčiau šią dainą gražesne "Darling Plastic" pussesere. "Sweet Dealer" nėra stipriausia albumo daina, bet įneša tam tikro ramumo prieš itin galingus kūrinius. Be to, turi greitai įsimenamą priedainį. Kažin, ar ši daina bent pretenduoja tapti Nanos klasika, tačiau reikia ir tokių kūrinių.
WHAT YOU WANT
Singlas, kuris pradėjo naują Nanos erą (po "THE MUSEUM III"). Jei ši daina neparodė, kad Nana vis dar gyva ir galinga, ir kad jos auksinė era niekur neišgaravusi (taip, mane truputį užgavo šis komentaras apie besibaigiančią geriausią Nanos erą, nes jis skamba per daug pesimistiškai), tada to nepadarys net pats epiškiausias muzikinis kūrinys. O "WHAT YOU WANT" yra galinga ir tikrai patenka į mano mėgstamiausių sąrašą.
マーガレット (Margaret)
Jau įpusėjome naująjį albumą, o jis vis nesiliauja stebinti! "Margaret" nustebino ir pakerėjo savo paprastumu. Nana sakė, kad norėjo savo repertuare turėti ir tokio tipo dainų. O jei Nana nori, niekas jai to neuždraus. Man ši daina be galo žavi ir puikiai tinka pailsinti ausis tarp dviejų super galingų kūrinių.
METANOIA -Aufwachen Form-
Nėra žodžių išreikšti, kaip dievinu šią dainą. Mano nuomone, ji geriausiai atspindi ir albumo pavadinimą. Tikrai atrodo, tarsi Nana būtų iššovusi iš patrankos ir lėktų it kulka į ateitį. O ir pridėta muzikinė įžanga, būdinga daugeliui "Symphogear" anime panaudotų dainų, kūrinio nesugadina. Nežinau, ar pavadinčiau ją savo mylimiausia "Aufwachen" forma (į šį titulą kur kas labiau pretenduoja "TESTAMENT -Aufwachen Form-"), bet ji tikrai viena iš geresnių.
glitch
Kaip bijojau, kad "glitch" netaptų "Clutch!" seserimi ar tolima giminaite (nes, na, pastaroji man nelabai patinka, o pavadinimai iš pirmo žvilgsnio tai panašūs). Tačiau paaiškėjo, kad ne! Negalėjau patikėti, kad jau perėjome į antrą albumo pusę ir dar nesutikau nė vienos mielos dainelės, kurių pasitaiko beveik visuose Nanos albumuose ir kurios man neperlabiausiai limpa! Nes "glitch" yra nuostabus rokiškas kūrinys. Kaip dievinu vietą, kur į dainos pabaigą Nana kartoja "owaranai, owaranai..." ir taip sumala žodžius, kad atrodo, lyg iš tiesų įvyksta tam tikras trikdis, koks būna, kai pastringa kompiuteris. Tad daina pateisina savo pavadinimą įvairiomis prasmėmis.
NEVER SURRENDER
Keista, bet "NEVER SURRENDER" yra vienintelė iš iki "CANNONBALL RUNNING" išleistų dainų, kuri man nesusilieja su visu albumu ir netgi atrodo kaip koks vienišas vilkas. Gal dėl to, jog ji nėra mano mėgstamiausias singlas? Nors daina tikrai stipri ir neblogai atsveria greitesnio tempo dainas, kurių albume gana daug.
Light Births Shadow
Vis dėlto nepavyko šiame albume visiškai išvengti mielų dainelių. Iš pirmų natų "Light Births Shadow" būtent tokia man ir pasirodė. Ir nuvylė, nes iš pavadinimo spėjau, kad tai bus tamsi baladė arba tamsesnė rokiška daina. Tačiau šią dainą išgelbėjo priedainis. Jis įstrigo mano galvoje (ypač ritmiškai išpiliami angliški žodžiai) ir prasiskverbė į širdį. Jei vis dar priskirčiau "Light Births Shadow" mieloms dainelėms, tai sakyčiau, kad ji pati geriausia iš visų tokio tipo dainų, išleistų per pastaruosius 5 metus.
REBELLION
Kai "REBELLION" pasirodė kaip elektroninėje erdvėje išleistas singlas, manęs nesužavėjo. Daina nelabai išsiskyrė iš kitų panašaus stiliaus kūrinių, kurių Nanos repertuare apstu. Tačiau prabėgus beveik metams, turiu pripažinti, kad "REBELLION" rado vietą mano širdyje. Man vis dar sunku patikėti, kaip labai pamėgau šią dainą, ypač antrą priedainį.
UPSETTER
Kaip nemalonu ir net skaudu pripažinti, kad Nanos sukurta daina (šiam kūriniui Nana parašė tiek muziką, tiek žodžius) yra pati silpniausia visame albume. Deja, "UPSETTER" man nepaliko įspūdžio ir prireiks laiko, kol daina manyje įsišaknys. Panašiai buvo ir su "Kimi yo Sakebe", tad laikau kumščius, kad "UPSETTER" man taip pat ilgainiui atsiskleistų. Juk tai Nanos "kūdikis". Norisi jį mylėti visa širdimi...
ALL FOR LOVE
Pagaliau! Į Nanos albumą pateko stipri ir išsiskirianti baladė! Esu be galo laiminga. "ALL FOR LOVE" užkabino iš pirmo klausymo ir suvirpino iki širdies gelmių. O kad tokių kūrinių Nanos diskografijoje būtų daugiau...
FINAL COMMANDER -Aufwachen Form-
Kaip ir priklauso pagal pavadinimą, "CANNONBALL RUNNING" užbaigiame galingai su "FINAL COMMANDER". Be abejo, tai stipri daina, bet "Glorious Break" mano akyse neaplenkia. Pridėta muzikinė įžanga primena tam tikrą anksčiau išleistų "Aufwachen" formų mišinį (ypač "Synchrogazer" ir "Vitalization"). Nėra įspūdinga, bet ir netragiška. Tiesą sakant, šiai dainai gal net nelabai reikėjo tokios formos. Bet vis tiek smagu.
Dar kartą perbėgusi per visas "CANNONBALL RUNNING" dainas, galiu tvirtai pasakyti, kad tai puikus albumas. Ar taps mano mėgstamiausiu? Ar taps Nanos klasika? Parodys laikas, bet abejoju, nes sunku perspjauti tai, ką Nana yra išleidusi per beveik 20 metų karjerą. Ar dėl to šis albumas mažiau geras? Tikrai ne! Nana čia išbandė nemažai naujų dalykų ir noras ištyrinėti nepažintas žemes yra labai natūralus. Nana į šį kūrinį sudėjo daug meilės ir dėl to man jis brangus. Džiaugiuosi "CANNONBALL RUNNING" ir viliuosi, kad jį pamils visi Nanos gerbėjai ir nauji klaustojai.
Jei turite galimybę, būtinai įsigykite albumą. Tikrai verta! O tai padaryti paprasčiausia ir lengviausia iš CDJapan:
O jei kol kas galimybės ribotos, albumą NEMOKAMAI ir visiškai legaliai galite perklausyti Spotify platformoje. Už vieną dainos perklausimą šioje platformoje Nana turėtų gauti nuo 0.006 iki 0.0084 dolerio. Tai net ne vienas centas, bet kuo daugiau perklausų, tuo didesnė suma susidaro. Palaikykime Naną drauge!
Savo apžvalgą baigsiu vaizdo įrašu, kuriame pati Nana pristato kiekvieną albumo dainą. Čia akivaizdžiai matyti ir justi, kiek daug minčių, meilės ir jėgų Nana įdėjo į "CANNONBALL RUNNING". Tad albumas tikrai nusipelnė ir klausytojų meilės!
