Miyano Mamoru - BREAK IT! (singlo apžvalga)

Lapkričio 12 d. pagaliau pasirodė naujausias Miyano Mamoru singlas "BREAK IT!". Tai pirmasis Mamo-chan singlas, kuriame yra net 4 dainos. Singlas ypatingas ir tuo, kad žymi pirmąją Mamoru kelionę į Jungtines Valstijas - viršelio nuotraukos buvo darytos būtent šioje šalyje.

Dar nepraėjo nė metai (trūksta dar mėnesio iki šios garbios sukakties), kai tapau Mamo-chan gerbėja, o taip laukiau šio singlo pasirodymo. Apie jį buvo pranešta jau vasaros pradžioje, tačiau teko laukti beveik tris mėnesius, kol buvo paskelbta singlo išleidimo data ir dar ilgiau, kol paaiškėjo kitos detalės. Po "NEW ORDER" iš Mamo tikėjausi tikrai ne mažai, bet negaliu sakyti, jog labai daug. Vis dėlto mano kartelė Nanai yra iškelta kur kas aukščiau negu šiam saldžiabalsiam seiyuu. Galbūt būtent dėl to naujasis singlas paliko itin malonų įspūdį.

Dainų sąrašas:
• BREAK IT!
• Magic
• Marshmallow Love
• VOICE

"BREAK IT!" ištrauką (ir net visą dainą) girdėjau dar prieš pasirodant pačiam singlui. Tiesa, nuomonę susidaryti buvo sunkoka, nes įrašas buvo radio rip kokybės ir net perklausiusi jį kelis kartus, nežinojau, ar džiaugtis ar nelabai. Net kai pasirodė dainos muzikinis klipas ir išgirdau ją visą, nebuvau įsitikinusi, ar "BREAK IT!" man patinka ar tiesiog yra eilinė nebloga dainelė. Numaniau tik tiek, kad "NEW ORDER" ji tikrai nepralenks ir dėl to singlo laukiau su trupučiu nerimo. Labai nenorėjau, kad Mamo-chan mane nuviltų, bet bijojau, kad būtent taip ir nutiks, nes Mamoru muzikos stiliui neprijaučiu taip stipriai kaip Nanos ar Ayu (iki nuopolio). Kai pagaliau ketvirtadienį perklausiau visą singlą, nerimas ir abejonės išgaravo (praktiškai su pirmais "BREAK IT!" akordais). Vis dar manau, kad "BREAK IT!" neturi tokio impact kaip "NEW ORDER", tačiau dainos stiprybė slypi žinutėje, kurią ja norima perduoti, ir atsiskleidžia pamažu. Ši daina šiek tiek švelnesnė už pirmtakę ir dabar man tai visai patinka. Mamoru balsas skamba nuostabiai kaip visada. Net sunku išsirinkti, kur jis man suskamba gražiau - posmeliuose ar priedainyje. Kažkuo man ši daina primena "DREAM FIGHTER", tačiau turi išskirtinesnį skambesį.

Daina, įrašyta Los Andželo studijoje, - "Magic" tikriausiai man patiko labiausiai iš visų. Iš šios dainos nieko nesitikėjau: nei buvau girdėjusi jos ištraukų, nei bandžiau iš pavadinimo nuspėti, kokio stiliaus tai daina. Kai ją pasileidau, pasigirdo kiek modifikuotas Mamo balsas ir privertė mane šiek tiek susiraukti. Pagalvojau, jog pasikartos kažkas panašaus, kas buvo su Ayu "Terminal". Tačiau nė iš tolo. Mamoru greitai perėmė vadžias į rankas ir net nepajutau, kaip pradėjau barbenti pirštais ritmą. "Magic" yra kur kas judresnė ir šokti verčianti daina nei "BREAK IT!". Tai išties gerai suręsta daina: nors posmų ir priedainio melodijos gan skirtingos, jos puikiai dera ir tas šioks toks kontrastas tik prideda dainai žavesio. "Magic" taip pat turi potencialą tapti daina, kurios galima klausytis, kai norisi pasikelti nuotaiką. Suveiks kaip tikra magija :) Net ne visai natūralus Mamoru balsas, skanduojantis "M-da A-da G-da I-C" man ėmė laaabai patikti. Taip pat užmerkus akis ir klausantis šios dainos galima lengvai įsivaizduoti, kaip leki Los Andželo gatvėmis mašinoje su nuleistu stogu iškėlęs rankas į viršų ir vėjui taršant plaukus. Stiprus laisvės pojūtis.

"Marshmallow Love" yra būtent tai, ką ir sako dainos pavadinimas. Vos perskaičiau jį, žinojau, kad tai bus saldainiukas apie meilę. Nesuklydau. Nesu didelė tokių dainų gerbėja, nors kartais smagu pasiklausyti ir cute dainelių. Mamo-chan balsas čia skamba labai minkštai ir švelniai. Saldžiai. Bet ne per saldžiai. Džiaugiuosi, kad Mamoru sugebėjo sukurti dainą, dėl kurios alps tūkstančiai gerbėjų (moteriškos lyties), tačiau neperspaudė. Baiminausi, kad "Marshmallow Love" bus visai neklausoma. Vargu, ar tai taps mano labai mylima daina iš Mamo-chan repertuaro, bet singlo jį nesugadino.

Paskutinioji singlo daina. Iš jos tikėjausi panašaus impact kaip "NEW ORDER". Negaliu paaiškinti kodėl, bet buvau įsitikinusi, jog "VOICE" bus antra geriausia daina po "BREAK IT!". Dėl tų nepaaiškinamų didelių lūkesčių ir dėl "Magic" daina šiek tiek nuvylė. Prasidėjo gan lėtai, melodija nepatraukė, Mamoru balsas per daug nesublizgėjo. Tačiau viskas pasitaisė prasidėjus priedainiui. Tai geriausia dainos vieta. Deja, mano jausmai šiai dainai vis dar dviprasmiški. Niekaip negaliu apsispręsti, ar man ji patinka, ar vis dėlto pranyksta kitų, stipresnių dainų kontekste. Žinau viena - "VOICE" turi potencialą. Klausimas tik, ar laikui bėgant jis atsiskleis ar taip ir liks paslėptas.

Viską apsvarsčius, "BREAK IT!" yra labai solidus singlas, beveik nė kuo nenusileidžiantis pirmtakui "NEW ORDER". Visos keturios dainos yra pakankamai skirtingos, bet taip pat ir dera tarpusavyje. Vienos iš jų stipresnės, kitos - slipnesnės, tačiau papildo viena kitą. Ne veltui Mamoru sulaukė pagyrų net iš Hayashibara Megumi-san per jos radijo šou. Galiu tik džiaugtis Mamoru, kaip dainininko, pažanga. Ir tikėtis, kad mano mylimas seiyuu ateityje pateiks dar daugiau puikių darbų.

Naruto istorija (2/17)

Vakar netyčia perskaičiau paskutinį "Naruto" manga skyrių (nei anime, nei mangos nebeseku jau kokius dvejus ar daugiau metų). Apėmė nostalgija, tad štai.

***

Atsikėlusi ryte baisiausiai nustebau. Virtuvėje manęs laukė garuojantys pusryčiai (tiesa, nevykę, bet pusryčiai) ir apsiblaususi Kakašio fizionomija.

–        Labas rytas, – pasisveikino.

–        Sveikas, – atsakiau. – Kas šiandien per šventė?

–        Keliausiu su Sasuke treniruotis į kalnus. Atėjau pranešti.

–        Sasuke vakar pabėgo iš ligoninės.

–        Žinau. Matėmės ir prieš tai, ir po to, – vyras pasiražė.

–        Prišnekėjai jam visokių nesąmonių apie konkurentus, – papriekaištavau.

–        Tegul žino, kad nėra nepakeičiamas, – klastingai nusišypsojo.

     Dėbtelėjusi į jį ėmiau į burną kišti brolio paruoštą maistą. Jei netingėčiau, pasigaminčiau kur kas skaniau.

–        Tai paliksi mane vieną ištisoms savaitėms? – pasitikslinau.

–        Norėjau siūlyti vykti kartu, bet kažin ar treniruosiesi, jei šalia bus Sasuke. Be to, negaliu atsispirti pagundai, jog nemačius jo ilgą laiką, tavo jausmai gali atšalti, – Kakašis vyptelėjo.

     Susigūžiau. Nebūtina priminti, jog nelankiau Sasukės. Man tiesiog nepatinka ligoninės.

     Kakašis atsistojo.

–        Tau tikrai nereikia pagalbos su treniruotėmis? – paklausė.

–        Kaip nors susitvarkysiu, – patikinau.

–        Tikiuosi, neketini pabėgti iš egzamino.

     Kur čia pabėgsi. Vis tiek kas nors sugaus.

     Mano vyresnysis brolis pasišalino, o aš nutariau aplankyti Hokagę. Ką gali žinoti: gal man neteks dalyvauti trečiajame egzamine. Gal jau greit keliausiu namo...

     Be galo nustebau, kad Hokagė-sama mane priėmė iškart. Jis sėdėjo savo kabinete nusiėmęs Hokagės kepurę ir rūkė pypkę. Man įėjus, ranka parodė sėstis.

–        Jūs neužsiėmęs? – pasiteiravau.

–        Sėskis, Ernesta. Aš ir pats norėjau su tavimi pasikalbėti.

     Šiek tiek išsigandusi atsisėdau į kėdę priešais senolį. Juk nenusikaltau, ar ne?

–        Jau radom jutsu, kuris grąžins tave namo.

     Mano širdis keistai tvinktelėjo. Turėjau apsidžiaugti. Šokčioti iš laimės. Bet tik skausmingai prisiminiau įžeistą Sasukę.

–        T-tikrai? – mano balsas trūkčiojo.

–        Bet nemanau, jog dabar laikas, – atsiduso.

     Aš įsipatoginau kėdėje.

–        Kakašis pasakojo apie susitikimą su Orochimaru.

–        Oročimaru? – susiraukiau.

–        Per atrankines kovas, – priminė Hokagė.

     To kraupiojo vyro vardas Oročimaru? Visai nenoriu jo prisiminti!

–        Panašu, kad jis tave čia ir iškvietė.

     Turint omeny, jog jo veidas švystelėjo monitoriaus ekrane, pati galėjau padaryti šią išvadą.

–        Mane domina jo siekiai, – tęsė senolis.

–        Pala, – pagavau, kur link jis suko, – negrąžinsite manęs į saugius namus, nes nežinote, ko tam pamišėliui iš manęs reikia?

–        Ernesta, suprask, – raminamu tonu kabėjo Hokagė. – Nėra prasmės tave grąžinti, jei jis vėl tave atsigabens. Kitą kartą gal net papulsi tiesiai į jo rankas.

     Papulsiu. Jei tam šlykštukui manęs reikės, jis mane susiras. Jau susirado. Jau žino mano silpnybę. Ir, o siaube! Jam reikia ir Sasukės. Jo tai tikrai neatsisakys!

–        Tai ką man daryti? – supykau.

–        Būti nindze, – nusišypsojo Kage-senis. – Tau taip puikiai sekasi.

     Nurijau visą norą prieštarauti (nes, na, dar pabūti animé pasaulyje būtų visai neblogai). Padėkojau ir išėjau. Nesupratau, ko iš vis ten ėjau? Įsitikinti, kad turiu marias laiko gyventi ne savo gyvenimą?

     Eidama namo vos neatsitrenkiau į Temari. Iškart sustingau ir apsidairiau, ar netoliese nėra Gaaros. Temari buvo viena.

–        Ko tokia baigšti? – pasišaipė.

     Nežinojau, ką atsakyti. „Nes tavo broliukas bandė mane užmušti“? Kraupiai (ne)juokinga.

–        Tu gyveni Konohoje, – mergina staiga įsikibo man į parankę. – Nuvesk mane į kokią gerą vietelę. Tupėti kambaryje su Gaara ir Kankuro baisiai nuobodu.

     Bandžiau jai paaiškinti, jog nesu linksmybių žmogus, bet šviesiaplaukė manęs nesiklausė. Nusivedžiau ją į restoraną, kur buvau sutikusi Asumos grupelę. Jie vėl sėdėjo toje pačioje vietoje. Tiksliau vienas iš jų. Šikamaru.

–        Galima prisėsti? – nusišypsojau.

     Temari pastūmė mane prie lango ir pati atsisėdo. Tada išsiviepė vaikinui.

–        Supažindinsi? – tarė man.

     Sutrikau, nes jie jau turėjo pažinoti vienas kitą iš atrankinių kovų.

–        Šikamaru. Temari, – be nuotaikos pristačiau.

     Man nepatiko flirtuojanti Temari veido išraiška. Laimei, Šikamaru jos lyg nė nematė.

–        Ko iš manęs prireikė monstrui? – prakalbo.

–        Ernesta – monstras? – nusijuokė Temari. – Niekada nebūčiau sugalvojusi. Greičiau angelėlis.

     Šikamaru raustelėjo.

–        Gal man palikti jus vienus? – tęsė šviesiaplaukė. – Gadinu jūsų susitikimą.

–        Klausyk, – vaikinas pakilo nuo stalo, bet sakinio neužbaigė.

     Išėjo.

–        Kodėl jį išvarei? – užsipuoliau Temarį.

–        O jis baisiai greitai neteko kantrybės, – jautėsi savimi patenkinta. – Pasakiau vos du sakinius.

     Prasibroviau pro merginą ir ketinau vytis Šikamaru.

–        Gali negrįžti, – nebejuokaudama pasakė. – Meilės reikalai visada pirmoje vietoje.

     Vos neišsitėškiau vietoje. Susvyravau. Mano širdis suspurdėjo lyg būčiau pagauta nusikalstanti.

–        Tik draugai! – sugebėjau išlementi.

–        Kol kas, – mirktelėjo.

–        Aš nenoriu... su... Šikamaru... Aš ne... – užsikirtau.

     Spjoviau į pasiteisinimą ir išmoviau iš restorano. Nekenčiau savo silpnos širdies. Kas jai darosi? Kokia ji išdavikė! Turėtų plakti tik Sasukei, bet jį visai pamiršta...

     Šikamaru buvo jau tolokai nuėjęs. Teko pabėgti, kad pasivyčiau.

–        Ko taip greitai išlėkei? – priekaištavau.

–        Man tavo draugė nepatinka.

–        Klausyk, ji ne taip suprato.

     Šikamaru giliai atsiduso.

–        Grįši pas ją?

–        Ne, ji jau išėjo. Persigalvojo, – pamelavau.

–        Gal nori užsukti į svečius?

      Toks nekaltas, bet baisiai netikėtas (ir gal nederamas) pasiūlymas!

–        Gerai, – linktelėjau.

     Šikamaru gyveno ne ištaiginguose rūmuose, bet pakankamai jaukiame japoniško stiliaus name.

–        Tavo tėvų nėra? – pasidomėjau.

–        Pirkinių diena, – paaiškino.

     Aš tik nutęsiau ilgą „a“.

     Šikamaru kambarys man patiko. Jis turėjo atslenkamas duris į miškelį, prie kurio stovėjo namas. Tiesa, nustebau, jog vaikinas turėjo normalią lovą (o ne gultą ant grindų) ir spintas. Užmečiau akį į lentynas.

–        Oho, kiek stalo žaidimų! – nesulaikiau nuostabos.

–        Daugiau nieko neveikiu, tik žaidžiu, – išsišiepė.

–        O kaip treniruotės? – susirūpinau. – Egzaminas ne už kalnų.

–        Dar trys savaitės, – pastebėjo.

–        Kurios greitai prabėgs, – pridėjau.

–        Ko tu jaudiniesi? – susierzino. – Kuo silpnesnis priešininkas, tuo tau geriau.

–        Aš pasiduosiu, – išsprūdo.

–        Kurių galų? – susiraukė.

     Pravėriau duris ir įkvėpiau gaivaus oro.

–        Nes nenusipelniau.

Buvau teisi: dienos bėgo neapsakomai greitai. Dvi savaitės pralėkė lyg viena. Atėjo pasimatymo su Sasuke diena.

     Ruošdamasi jaučiausi kvailai. Apsivilkau Kakašio dovanotą suknelę (tą pačią, kurią gavau po nepavykusio pirmojo pasimatymo, kuris net nesiskaito kaip pasimatymas). Nenutuokiau, ką daryti su plaukais. Jie man nepatiko. Išsileidau juos, bet jie vos dengė pečius. Ir kodėl juos nusikirpau? Tai buvo baisiai seniai. Nepamenu. Gal reiktų juos paauginti bent iki pažastų?

     Makiažo, žinoma, nesidėjau (nes jo nei buvo, nei mokėjau dažytis) ir išėjau. Eidama į akademiją pradėjau jaustis dar blogiau. Sasuke neminėjo valandos (arba neišgirdau; irgi gali būti). Iš kur man žinoti, kad jis pasirodys iki pietų? O jei iš vis neateis? Galėjo ir pameluoti. Juk pyko.

     Nieko panašaus neįvyko. Sasuke laukė manęs sėdėdamas ant supynių. Atrodė kitoks. Kažkaip pasikeitęs.

–        Užsiauginai plaukus? – vos neriktelėjau.

     Vaikino tamsūs plaukai buvo žymiai ilgesni.

–        Nebuvo laiko apsilankyti pas kirpėją, – susierzinęs atsakė.

     Turbūt turėjau pagirti, jog gražiai atrodo, bet visai taip nemaniau.

–        Atrodai apšepęs, – visiškai pribaigiau gerą Sasukės ūpą.

–        O tu atrodai...! – norėjo atsikirsti, bet pažiūrėjęs į mane tik žioptelėjo.

     Nervingai užkišau plaukų sruogą už ausies.

–        Mes lygūs, – pasakė.

–        Kaip tai? – nesupratau.

–        Man patinka merginos ilgais plaukais, o tau nepatinka ilgaplaukiai vaikinai. Abu vienas kitam nepatinkam.

     Atsiprašau, ponaiti Sasu-kunai, bet mano plaukai ne trumpi. Jie pusilgiai ir man nusispjauti, kad tau nepatinka!

–        Einam, – vaikinas suėmė mane už rankos. – Nenoriu, kad Kakašis mus surastų.

–        Kodėl?

     Sasuke neatsakė. Kažkur mane nusitempė.

     Ir ką ta pilkaplaukė ševeliūra jam prikalbėjo?

     Iš pradžių maniau, jog einam miesto gatvėmis be tikslo, tačiau paaiškėjo, kad Sasukė nė nemanė likti mieste. Vaikinas nusivedė mane ant kalno, nuo kurio matėsi visa Konoha. Jausmas neapsakomas. Stovėjau ant žalio kalnelio, o visas pasaulis buvo man po kojomis. Nors stiprus vėjas taršė plaukus ir žnaibė skruostus, jaučiausi laiminga. Sasuke taip pat šypsojosi. Šiek tiek jo gėdijausi, todėl nepuoliau bėgioti aplink lyg pamišusi (nors norėjau).

–        Gražu, – tariau, nes pamaniau, jog vaikinas laukia mano nuomonės.

–        Žinau, juk AŠ išrinkau šią vietą, – užrietė nosį.

     Pribėgusi kumštelėjau jam į šoną. Jis sugavo mano ranką, apsuko mane ir apglėbė savo rankomis iš nugaros. Mano veidas užsiplieskė. Sasuke nieko nedarė, tik laikė mane apkabinęs, nes žinojo, kad kas nors daugiau mane išgąsdintų ir aš pabėgčiau.

–        Norėjau tau parodyti, – šnibždėjo man į ausį, – koks nuostabus vaizdas atsiveria iš čia.

     Kažką numykiau. Nesugebėjau išspausti net ilgojo „a“.

–   Tai ar būsi mano mergina? – po minutės tylos paklausė. – Oficialiai. Kad galėčiau tavęs pavydėti ir visokiems kiboms išspardyti užpakalius.

     Mano širdis dar labiau paspartino savo darbą.

–        Būsiu, – atsakiau. – Bet spardyti neleisiu.

–        Kas tavęs klaus.

–        Pyksti, kad tavęs nelankiau?

     Jaučiau, kaip apsiniaukė vaikino veidas.

–        Buvai su kitu? – paklausė.

     Na, nevadinčiau Naruto tuo „kitu“, o Išminčius man per senas, bet liežuvis neapsivertė pasakyti „ne“.

–        Taip.

     Sasukės rankos virptelėjo.

–        Pykstu, – atsakė.

     Na, jis turi teisę.

–        Ką Kakašis tau prikalbėjo?

–        Daug ką. Nesuprantu, ko jis jaudinasi. Tu nesi jo sesuo.

     Tiesa. Ir mes pažįstami tik pusę metų. Bet jaučiuosi, lyg būtume šeima.

–        Ar atsimeni ką nors po to, kai Kakašis nukenksmino tą žymę?

–        Ne. Praradau sąmonę, o atsibudau tik ligoninėje.

     Gerai. Tada jis nieko nežino apie Oročimaru ir jo kėslus.

–    Žinai, – po kiek laiko prakalbo (jis vis dar buvo mane apkabinęs), – nesuprantu, kodėl jaučiuosi toks artimas tau.

–     Gal dėl to, jog aš vienintelė, su kuria bendrauji, – pripažinkim, su kitais Septintosios komandos nariais nesutari.

     Jis švelniai nusijuokė.

–        Pabūkim čia šiek tiek. Tada kai ką tau papasakosiu.

     Sasuke paleido mane ir paėjęs tolėliau atsigulė ant žolės. Žiūrėjo į praplaukiančius debesis. Manęs nebematė. Nieko nebematė. Sunerimau, bet nutariau palaukti.

     Vaikinas prabilo po kelių valandų. Saulė jau buvo pasiekusi horizontą, o aš miriau iš nuobodulio skabydama žolės lapelius.

–        Mano vyresnysis brolis išžudė visą mūsų klaną ir aš pasiryžau jam atkeršyti.

     Sasuke prabilo neperspėjęs. Vien nuo jo balso tembro kūnu perbėgo šiurpuliukai. Pasisukau į jį ir lėtai virškinau ištartus žodžius.

–        Kaip tai? – nesuvokiau (juk esu kvaila!).

–        Kaip girdėjai, – nekartojo.

     Nuo vaikino dvelkė šalčiu ir aš išsigandau, kad jis taip pasikeitė.

–        Tu nori nužudyti savo brolį?

–        Taip, – greitai atsakė.

–        Nes jis nužudė jūsų tėvus?

–        Taip, – beveik susierzino dėl mano kamantinėjimo.

–        Kas gali nužudyti savo tėvus? – papurčiau galvą.

–        Itachi galėjo.

     Itačis jo brolio vardas?

–        Ir jis ne kalėjime?

–        Pabėgo. Jis bėglys-nindzė.

     Bandžiau suprasti, ko Sasuke iš manęs tikėjosi tai pasakodamas. Nepavyko.

–        Bet tu ne jis.

–        Žinau, – suniurzgė.

–        Tai kodėl nori elgtis kaip jis? – beveik papriekaištavau.

–        Tu nesupranti, ką reiškia visko netekti.

–        Žinau, – liūdnai nuleidau galvą ir toliau skabijau žolės stiebelius. Beveik roviau kuokštais.

–        Išrausi visą žolę, – pastebėjo.

–        Man nerūpi, – atkirtau. – Nežudyk jo.

–        Dabar nesiruošiu. Esu per silpnas.

–        O kada?

–        Kai sustiprėsiu.

–        Kada tai bus?

–        Kai ateis laikas.

–        Greitai?

–        Nežinau.

–        Man šalta, – pasiskundžiau.

     Sasuke be žodžių atsistojo. Suprato, jog noriu eiti.

     Ėjome tylėdami, vienas kito nematydami. Sasuke mane prisiminė tik, kai krūptelėjau ir sustojau. Mane skyrė vos keli metrai nuo Smėlio kaimo trijulės.

     Temari linksmai pamojavo. Turėjau jai atsakyti ir taip pat draugiškai nusišypsoti, bet žiūrėjau į Gaarą. Mano veidas tikriausiai persikreipė, nes šviesiaplaukė sunerimusi puolė tikrinti, į ką žiūriu. Sasuke grįžo prie manęs (buvo porą metrų paėjęs į priekį).

–        Kas nutiko? – paklausė.

     Logiškas klausimas. Nežinojau ką atsakyti.

     Gaara pasisuko į mus. Sasuke jį nužvelgė.

–        Su juo? – iškošė pro dantis.

     Nesupratau, ką juodaplaukis turėjo omeny. Su kuo? Su Gaara? Kur su Gaara? Ką su juo?

–        Daugiau prie jos nesiartink, supratai? – paliepė Sasuke.

     Gaara prisimerkė.

     Iš kur Sasuke žino apie užpuolimą? Niekaip negalėjo sužinoti.

–        Nesuprantu, – ramiai atsakė Gaara.

–        Neapsimetinėk! – sunkiai valdėsi. – Ji – mano mergina.

–        Ką tai turėtų reikšti?

–        Ar tu pusprotis?! Ji mano mergina ir nenoriu, kad toks mulkis, kaip tu, ją kabintų!

     Pabudau iš baimės transo. Sasuke turėjo omeny, kad buvau su Gaara jam gulint ligoninėje. Jis visiškai ne taip suprato mano reakciją. Ir iškėlė pavydo sceną. Dėl manęs. Gal jam galvoje kažkas susisuko?!

–        Nurimk, – prašiau. – Tu klysti.

     Sasuke žvilgtelėjo į mane. Staigiai sugriebė mano riešą ir ėmė tempti tolyn. Man skaudėjo. Jis taip stipriai spaudė mano ranką, kad kraujas nebepasiekė pirštų.

–        Sasuke! – rėkiau.

–        Radai su kuo susidėti! Mulkis!

–        Man skauda!

     Laisvąja ranka trenkiau vaikinui į veidą. Persistengiau. Vos nesulaužiau jam nosies. Sasuke rankomis susiėmė kraujuojantį veidą.

–        Atsiprašau!

     Norėjau padėti sustabdyti kraujavimą, bet vaikinas atsitraukė tolyn.

–        Tavo suknelė, – išgirdau.

     Aš sukruvinau jo nosį, o jis jaudinasi dėl baltos mano suknelės?!

–        Skauda? – bejėgiškai paklausiau.

     Sasuke rankove šiurkščiai nusibraukė varvantį kraują. Pamažu kraujavimas liovėsi.

–        Atsiprašau, – maldaujamai žiūrėjau į jį.

–        Kitą kartą sulaužyk ne tik nosį, bet ir šonkaulius, – išpyškino.

     Aš, kaip kokia kvaiša, vos neapsižliumbiau. Juk nebuvo dėl ko!

     Sasuke perbraukė kraujuotais pirštai man per skruostą. Paliko neryškią juostą.

–        Va, pasidalinau krauju, – tarė.

–        Atsiprašau! – sukūkčiojau.

–        Įspėjau, kad esu pavydus.

–    Idiote, aš buvau su Naruto! Ne su Gaara! – šaukiau (pamiršusi faktą, kad visi Konohos gyventojau stebėjo mūsų mažą spektaklį).

–        Su Naruto?! – pasibaisėjo.

–        Mes treniravomės, asile! Radom bendrą mokytoją.

–   Iš kur man žinoti! – taip pat stūgavo vaikinas. – Tai ko taip pasibaisėjai išvydusi tą raudonplaukį?

     Nesakysiu. Niekam nesakysiu. Nes jie užmuš Gaarą. Ir Sasuke, ir Kakašis.

–        Niekur neisim, kol nepasakysi.

–        Aš ir taip niekur su tavimi neisiu. Kokią teisę turi kelti tokią sceną? Mes ne 18-mečiai.

–        Ir ne 10-mečiai.

–        Ir ne beviltiškai įsimylėję.

–        Būtent.

     Sasuke vis dėlto palydėjo mane namo. Ne iki namo ir net ne iki buto durų – įėjo į vidų.

–        Tave pabučiuosiu, kai būsi mane beviltiškai įsimylėjusi, – nei iš šio, nei iš to pasakė.

     Raustelėjau.

–        Pasiruošk egzaminui, – Sasuke sprigtelėjo man į kaktą. – Tiek toli nuėjus, negalima į viską numoti ranka.

     Žinoma, negalima.

Ayumi Hamasaki - PREMIUM SHOWCASE ~Feel the love~ (nuomonė apie koncertą)

Neseniai parsisiunčiau ir užmečiau akį į naujausią Ayu koncertinį DVD. Ir pajutau norą pasidalinti kilusiomis mintimis. Koncertą žiūrėjau prasukinėdama ir užmesdama akį tik į įdomiausias vietas, tad mano pastebėjimai turbūt ne patys objektyviausi. Tai labiau mintys, kurios kaupėsi jau ne vienerius metus stebint Ayu karjerą.

Ne paslaptis, kad per pastaruosius metus mano santykis su Ayu pasikeitė. Ne kartą ja nusivyliau ir vis tiek nenustoju tikėti Ayu talentu. Tad gan sunku apibūdinti tokius dviprasmiškus jausmus. Iš "Feel the love" turo daug nesitikėjau, nes dar prieš jam prasidedant skaičiau, jog Ayu žada puikų šou, o ne koncertą. Vadinasi, ji eilinį kartą nusprendė mesti visas pajėgas į spektaklio rengimą ir pamiršo tai, ko dauguma tokių gerbėjų kaip aš vis dar tikisi iš jos - balsą ir nesuvaidintas emocijas. Taip pat ir į "Colous" albumą žiūrėjau kiek skeptiškai, nes man nepatinka Ayu noras lygiuotis į tradicinę Vakarų auditoriją. Maždaug tokios buvo mano nuotaikos prieš DVD pasirodymą.

Dainų sąrašas:
• WHATEVER
• Last angel
• decision
• NEVER EVER
• Because of You
• What is forever love
• TO BE
• Hello new me
• Angel
• Terminal
• Connected
• STEP you
• XOXO
• Lelio
• You&Me
• Bold&Delicious
• NOW&4EVER
• Boys&Girls
• July 1st
• Feel the love

Koncertas prasideda vaizdo klipu, kuriame rodoma, kaip Ayu atvyksta į areną. Tada vaizdas persikelia į salę, uždangos pakyla ir išvystame tradicinį Ayu šokėjų įžanginį pasirodymą. Sakau "tradicinį", nes šokėjai dėvi kostiumus iš "CDL 2013-2014", kuriuos galima (tik šiek tiek kitokios spalvos) išvysti ir "Rock'n'Roll Circus" ture. Neturiu nieko prieš senesnių idėjų tobulinimą ar praplėtimą, ypač kai vienkartinis CDL išauga į turą (juk nelengva kiekvienais metais dviem progoms sugalvoti vis ką nors nauja ir dar gaila, kai kostiumai panaudojami tik vieną kartą ir išmetami), bet trys kartai per ketverius metus gali kai kam pasirodyti per daug, nemanai, Ayu?

Vienintelis "WHATEVER" variantas, kurį pripažįstu, yra iš "CDL 2004-2005". Šiame sename koncerte ši daina buvo nerealus opening. Ayu balsas skambėjo taip stipriai, kad privertė norom nenorom pamilti "WHATEVER" (iš tiesų niekad šiai dainai per daug neprijaučiau). Jau buvau susitaikiusi, kad tokia, kokia yra dabar, Ayu niekad nebepralenks to pasirodymo, tačiau išgirdusi pirmąsias dainos eilutes vis tiek nusivyliau. Tikrai galėjo būti kur kas blogiau. Bet galėjo ir geriau. Na, bent jau Ayu nepatingėjo pasikeisti "CDL 2013-2014" kostiumą. Tai pliusas (nors suknelės grožis man atrodo kiek abejotinas).

Čia išvysti "Last angel" buvo gan maloni staigmena. Daina man patinka ir tikrai negali pasakyti, kad Ayu koncertuose ji pasirodo dažnai ("WHATEVER" taip pat nėra dažnas svečias). Deja, šį pasirodymą daugiau ar mažiau prasukau. Labiau domino tai, kas laukia toliau.

"decision" taip pat nesitikėjau. Ayu ją mėgsta labiau negu "talkin' 2 myself" (nors būtent ši daina buvo pagrindinė single, kuriame pasirodė jos abi), bet su "Feel the love" tematika man ji neasocijuojasi. Tai puiki daina, tinkanti dabartiniam Ayumi balsui. Tiesa, Ayu kostiumas iš pradžių kiek išgąsdino: tik vėliau pagalvojau, jog toji veido kaukė yra visai nebloga idėja, tik vėlgi, kažin, ar dera "Feel the love" kontekste. Suknelė yra be galo panaši (arba netgi ta pati) į vieną iš "CDL 2013-2014" kostiumų. Na, ne pirmas (ir nepaskutinis) kartas, kai Ayu idėjas iš CDL perkelia į kitų metų turą.

"NEVER EVER" dar viena daina, kurios čia visai nesitikėjau. Pati daina yra nuostabi ir jei labai nori, Ayu gali ją išdainuoti taip pat galingai (pavyzdys iš "POWER of MUSIC" medžiagos). Tačiau man toks pasirinkimas kliūna. "NEVER EVER" man nelimpa nei prie "Feel the love", nei prie "decision". Paprastai dainos, einančios viena po kitos, turi kažkaip derėti tarpusavyje (nebūtinai būti apie tą patį, bet perėjimas turi būti gan natūralus). Iš šio pasirodymo man įstrigo naujasis (iš tiesų tai ne toks ir naujas, pasirodęs dar 2011 m.) Ayu pritariantis balsas - Timmy. Man jis niekad nepatiko (ir man be galo gaila, kad jis pakeitė Peco-san) ir matyti jį šalia Ayu per "NEVER EVER" buvo kažkaip... keista ir labai nesižiūrėjo. Aišku, čia labiau mano problema, kad negaliu pripažinti Timmy kaip pritariančiojo balso, nei koncerto minusas.

"Because of You" net nežiūrėjau. Prasukau. Niekad nemaniau, kad atsiras tokia daina, kurios nebenorėčiau matyti koncertuose, bet seriously, Ayu? Vėl "Because of You"? Taip, ši daina puikiai dera tavo žemesniam balsui, sugebi ją atlikti gal netgi geriau nei tuo metu, kai ji buvo išleista, bet kiekgi galima? Toks jausmas, kad ši daina pasirodo visuose koncertuose nuo 2010 metų. Tikrai nesu nusistačiusi prieš "Because of You", tačiau yra daugybė senesnių dainų, kurias Ayumi galėtų atgaivinti užuot kartojusi gerai išmoktą vieną pasirodymą. Beje, užmiršau paminėti, jog per "decision" ir "Because of You" Ayu prisiminė senus gerus "Secret" turo laikus ir apvilko savo šokėjus kostiumais būtent iš 2007 m. eros. Sakiau, kad neturiu nieko prieš idėjų kartojimą, tačiau nenoromis kyla klausimas, kiek senesnių idėjų galima sudėti į vieną naują koncertą?

Labiausiai Ayu mane nuvylė su "What is forever love". Tai viena iš nedaugelio man itin patikusių "Colours" dainų ir šį pasirodymą atidžiai žiūrėjau nuo pradžių iki galo. Nekalbu apie įprastą Ayu per koncertus vaidinamą meilės keturkampį (puikiausiai pirmą kartą išpildytą per "Rock'n'Roll Circus"), kuris jau, švelniai tariant, ima pabosti. Tiesa, reikia pagirti, jog Ayumi šiam pasirodymui bent jau pasirinko antraeilius šokėjus (t.y. tuos, kurie dėmesio centre atsiduria ne taip ir dažnai). Vis šis tas naujesnio. Taip pat suprantu, jog Ayu negali kiekvieną kartą, kai atlieka ne vien savo dainą (taip ir nesupratau, kodėl dainos pavadinime nėra Urata Naoya vardo kaip buvo "ANother song" ar "Dream ON", nors jis čia atlieka tikrai ne pritariantį vaidmenį), pasikviesti į koncertą Urata ar JUNO (kaip ir Nana "Preserved Roses" ir "Kakumei Dualism" dažniausiai atlieka pritariant fonogramai). Tačiau Ayu užmiršo vieną menkutį dalyką. Priedainį dainuoti turi ne tik Urata fonogramoje, bet ir ji pati. Juk tam ji ir stovi ant scenos. Kad dainuotų. O ne lakstytu skausmo perkeiptu veidu paskui du šokėjus. Ayu per pasirodymą galėjo net nebūti - nebūčiau pajutusi skirtumo, nes tos kelios priedainio eilutės, per kurias ji vis dėlto pridėjo mikrofoną prie lūpų, nuskambėjo taip pat kaip ir tos, kurias ji paliko dainuoti Uratos fonogramai. Net ėmiau mąstyti, kad gal Ayu pasirinko visą šią dainą atlikti su fonograma ir pamiršo, jog turėtų apsimesti, kad dainuoja. Tačiau gerai įsiklausiusi galėjau atskirti, jog vis dėl to fonogramoje buvo įrašyti tik pritariantys balsai ir Ayu pridėjus mikrofoną prie lūpų pasigirsdavo jos gyvas balsas. Galbūt taip nutiko, nes dalys, kai dainuojama „What is forever love“, užlipa ant po jų einančių žodžių ir Ayu nespėtų tinkamai jų išdainuoti (panašiai kaip Nana per „Get my drift? per „Live Circus“). Galbūt būtent dėl to ši daina nėra paranki gyviems pasirodymams. Tačiau išties atrodė, jog ją atlieka vien Urata fonogramoje.

Ayu suknelė, kurią ji pasirinko kitoms dviem dainoms, išties įspūdinga. Nesakau, kad graži. Įspūdinga. Tačiau kažką panašaus Ayu jau buvo sumąsčiusi per "No way to say" pasirodymus 2003-2004 ture ir "CDL 2006-2007". Nereikalauju, kad Ayumi per visus +15 metų sugalvotų vis ką nors nauja, tik norėčiau atkreipti dėmesį, ar tokia didžiulė suknelė buvo būtina? Dėl jos "TO BE" tikrai nesuskambėjo geriau. Tiesą sakant, ši daina man kur kas labiau patiko per "CDL 2004-2005", nors buvo atliekama per encore ir Ayu dėvėjo paprastus marškinėlius bei džinsus. Čia daina nerėžė ausies taip, kaip bijojau, bet ir nepakerėjo.

O štai "Hello new me" pasirodė visai nieko. Iš tiesų ši daina man ne itin patinka. Ne itin mėgstu kawaii Ayu balsą, kurį jį naudoja tokiose dainose kaip "HONEY". Ir pati dainos idėja pasirodė banaloka. "Hello new me, atarashii watashi..." Atarashii watashi reiškia tą patį, ką ir new me. Mano japonų kalbos žinios menkos, bet tikrai nematau prasmės beveik tą patį kartoti priedainyje dviem kalbomis. Vis dėlto klausant šio atlikimo "Hello new me" pasigavo mane ir net nepastebėjau, kaip ėmiau linguoti ir niūniuoti tuos pačius banalius žodžius Hello new me... Pasirodymas buvo gražus ir suknelė šiai dainai tiko kur kas geriau negu "TO BE".

Dar kai šio koncerto DVD net nebuvo paskelbtas, atsitiktinai tumblr perskaičiau, jog Ayu per "Feel the love" turą atliko oro akrobatikos pasirodymą. Tokie pasirodymai jau seniai buvo Ayu koncertų dalis, tik ji pati niekad nesisupdavo ant juostų ore, tai atlikdavo profesionalai. Apie tai parašęs gerbėjas sakė, jog be galo didžiuojasi savo mylima atlikėja. Ilgai galvojau, kaip aš, taip pat didelė Ayu fanė, dėl to jaučiuosi. Net peržiūrėjusi akrobatikos pasirodymą, neturiu atsakymo. Viena vertus, ką Ayu padarė, yra nuostabu. 35 m. moteriai, kad ir visą gyvenimą koncertavusiai, šokusiai ir t.t., tikrai neturėjo būti lengva išmokti atlikti šį numerį. Kažin, ar net kokia Namie Amuro ar Koda Kumi tam ryžtųsi. Tačiau ar to reikėjo? Ar dainininkė per koncertą, kad išlaikytų gerbėjų susidomėjimą, privalo išdarinėti vis sudėtingesnius triukus? Stebinantys pasirodymai tikrai nėra blogai. Bandyti sužavėti žiūrovus tikrai nėra blogai. Jei darydama tai, sugebi atlikti ir pirminį savo darbą. O Ayu visų pirma yra dainininkė. Kur kas labiau ja didžiuočiausi, jei Hamasaki-san būtų nusprendusi laiką, sugaištą treniruojantis šiam numeriui, panaudoti vokalo pamokoms. Galbūt Ayu nori išbandyti naujus dalykus ir tai tikrai nėra blogai, tačiau prašau, Ayu-chan, nepamiršk, dėl ko gerbėjai tave pamilo.

Nepaisant mano nepritarimo akrobatikos pasirodymui, jis buvo gražus. Kvapo neužgniaužė, bet turiu Ayu pagirti. "Angel", prasidėjusi iškart po triukų ore, buvo taip pat gan graži. Deja, viso pasirodymo nežiūrėjau, nes daina nėra iš mano mėgstamiausių. Tiesa, ja perduodama žinutė graži, bet viskas, ką prisimenu iš jos, tėra Ayu balsas be perstojo kartojantis I wanna be an angel.

Metas klubinėms dainoms! "Terminal" turbūt yra vienintelė Ayu daina, kuri man taip labai nepatinka (na, ji ir dar "kanariya"). Tikriausiai dėl to, jog didžiąją dainos dalį girdisi tik bumčikas, o Ayu įsijungia tik apie vidurį. Tiesa, tos dalys, kur Ayu dainuoja, dar visai nieko. Tik gaila, kad dainoje dominuoja instrumentinė dalis. Pasirodymas (kiek jo žiūrėjau) priminė diskoteką su daug triukšmo, šviesų ir svaigulio. Tokią muziką mėgstantiems turėtų labai patikti. Nors šiaip "Terminal" man neatrodo paranki daina gyviems pasirodymams.

Vėl gyvai išvysti "Connected" labai norėjau. Negaliu sakyti, kad dievinu ją, tačiau pasirodymas iš "CDL 2001-2002" man labai patiko. Palyginus su juo, dabartinis variantas yra per daug chaotiškas. Žinoma, ir Ayu balsas skamba ne taip, bet 2001 m. Ayu dainą atliko stovėdama scenoje su minimaliais šokio judesiais ir buvo puiku. Šįkart ji įlipo į milžinišką disko rutulį ir paskendo dekoracijų, šviesų ir šokėjų sūkuryje. Klubinė atmosfera išlaikyta. Tačiau Ayu pamilau ne kaip tokio muzikos stiliaus atlikėją.

"STEP you" situacija labai panaši į "Because of You". Dievinu šią dainą, bet panašu, jog ji atliekama itin dažnai, kai Ayu reikia kokios linksmos dainelės apie meilę ar girl power. Kad ir kokia puiki būtų "STEP you", Hamasaki-san repertuare galima rasti ir kitų, dulkėmis nusėdusių dainų, vertų vėl išvysti dienos šviesą. Tiesiog toks mano palinkėjimas Ayu-chan. Nustebinti gerbėjus seniai ar iš vis niekad neatliktomis dainomis.

Ne visai tinkamas "STEP you", šis Ayu kostiumas puikiai tiko "XOXO". Ne itin pritariu tokiam įvaizdžiui, bet kad jau Ayu parinko jį šiai dainai jos klipe, smagu, jog išlaikė ir gyvam pasirodyme. Apie atlikimą sunku ką ir pasakyti. Daug šokėjų, daug judesio. Kamera nespėja visko aprėpti. Ir Ayu kartais pranyksta visam tam šurmuly. Bet tai nėra per daug blogai. Dauguma Ayu pasirodymų tokie jau gan seniai.

"Lelio" taip pat yra viena iš labiau man patikusių "Colours" dainų. Ne itin norėjau įsileisti ją į širdį (ar ausis), bet daina tokia užkrečianti! Buvo įdomu, kaip Ayu su ja susidoros gyvai. Turiu pasakyti, jog nenusivyliau. Kiek Ayu iš tiesų dainavo, kiek skambėjo iš anksto įrašyti pritariantys balsai, čia kitas klausimas, tačiau man šis aspektas per daug neužkliuvo. Labiausiai patiko šokis. Kažkaip puikiai derėjo su daina ir nepamečiau Ayu iš akių tarp visų šokėjų. Tikra atgaiva po per daug apkrautų "Terminal" ir "Connected".

Prisipažinsiu, "You&Me" praktiškai prasukau. Ne vien dėl to, kad neperlabiausiai prijaučiu šiai dainai nuo pat jos atsiradimo, bet dar ir dėl to, jog ją Ayu atlieka kiekviename koncerte nuo 2012 m. Panašu, jog Ayu ši daina itin patinka, bet man ji tikrai netaps net kažkuo panašiu į "evolution" ar "Boys&Girls". Tiesa, "You&Me" gan neblogai dera su "Feel the love", tad nesistebiu, kad daina pateko į šį turą.

"Bold&Delicious" šioje vietoje visai nesitikėjau, nes Ayu buvo tik neseniai ją atlikusi per "CDL 2013-2014" encore. Daina tikrai iš mano favoričių, bet didelio džiaugsmo ją išgirdusi nepajutau. Negaliu sakyti, kad man nepatinka nauja aranžuotė ar kad Ayu dainavo prastai. Turbūt tiesiog nusiviliau, kad užuot paruošusi naują numerį Ayu pasinaudojo tuo, ką jau įvykdė per CDL. Tokia strategija nėra blogai, tik pradeda erzinti, kai naudojama per daug ir dažnai.

Na, štai. Daina, dėl kurios ir parsisiunčiau šį koncertą. "NOW&4EVER" yra labiausiai man patikusi "Colours" daina. Vienintelė, kuri iš tiesų rado vietą mano širdyje šalia seniai pamiltų Ayu dainų. Vokalo atžvilgiu Ayu jos nesugadino. Daina suskambėjo pakankamai stipriai. Tačiau niekaip nematau jos einančios iškart po tokių šokio dainų kaip "You&Me" ir "Bold&Delicious". Vienintelis dalykas, siejantis šias dainas, yra "&" ženklas pavadinimuose. Ayu reiktų šiek tiek atidžiau sudarinėti atliekamų dainų sąrašus. Taip, jaučiuosi gana išranki, bet "NOW&4EVER" būtų kur kas labiau tikusi šalia "What is forever love" ar "Because of You", o ne kaip koncerto paskutinė daina. Bet net ir ne dėl to pykstu ant Ayu. Niekaip nesuprantu, kodėl ji turėjo dainos viduryje apsiverkti. Kodėl, Ayu? Taip, daina liūdna ir emocinga, nesiginčysiu, bet nesukūrei tokios atmosferos, kurioje emocijos galėtų taip lietis. Ir tos ašaros ir užlužęs balsas atrodė tokie dirbtini... Esu mačiusi Ayu verkiančią per pasirodymus, pati esu susigraudinusi per kai kurias dainas, tačiau čia tai visai nesuveikė ir net sugadino pasirodymą.

Kaipgi be "Boys&Girls"? Joks Ayu encore neapsieina be šios dainos. Ir ji nė kiek nepabosta. Taip, šią dainą galima išgirsti absoliučiai kiekviename Ayu koncerte, bet dėl to tikrai nekyla noras dūsauti. Net būtų keista, jei Ayu neįtrauktų į pasirodymą "Boys&Girls". Tačiau ne kiekviena daina yra nesenstantis hitas, kaip jau minėjau. Ir Ayu reiktų gerai pagalvoti prieš bandant kitas dainas "prakišti" kaip geriausius hitus. Deja, Ayu, hitai yra tai, ką sukūrei praeityje. Šiuo metu tau kurti hitų ne itin sekasi.

Nepamenu, kada Ayu paskutinį kartą atliko "July 1st" savo koncerte (atlieka ją "a-nation" renginiuose, bet ne per solo koncertus), tad tai buvo visai maloni staigmena. Dar vienas senas Ayu vasariškas hitas, puikiai tinkantis vasaros turui. Tik gaila, kad "July 1st" niekad per daug neprijaučiau.

Pagaliau daina, kurios vardu pavadintas turas. Išgirsti "Feel the love" buvo kur kas smagiau negu maniau. Daina ne iš Ayu perliukų, bet man patinka labiau negu "You&Me". Gal kad "Feel the love" yra kur kas optimistiškesnė. Tikėjausi, kad šia daina Ayu koncertą pradės (kaip per "CDL 2013-2014"), tačiau palikti ją pabaigai buvo išties gera idėja. Puikus closing act. Tiesą sakant, trys paskutinės dainos neatrodė kaip encore, o labiau kaip koncerto tęsinys (tarp "NOW&4EVER" ir "Boys&Girls" beveik nebuvo pertraukos, kuri paprastai būna tarp pagrindinės dalies ir encore; Ayu net kostiumo nepakeitė) ir tikroji pabaiga. Ja likau visai patenkinta.

Iš tiesų "Feel the love" nėra prastas renginys. Tiesiog žiūrėti jį yra kiek sunkoka, jei vis prisimeni senesnius Ayu darbus, kurie taip giliai įsirėžę atminty ir širdy. Vokalo atžvilgiu, manau, Ayu reiktų pasitempti, bet negaliu sakyti, jog jos balsas skambėjo itin prastai. Labiausiai turbūt man kliūna dabartinis Ayumi stilius ir požiūris į tai, kas yra atlikėja, labai mažai vietos paliekant atlikėjai kaip dainininkei. Žinoma, Ayu sunkiai dirba jau daugiau nei 15 metų. Turi kalnus gerbėjų ir pinigų bei šlovės, tad gali daryti, ką nori ir eksperimentuoti, kaip nori. Pripažįstu, jog ji užsitarnavo tokią laisvę. Tik norėčiau, jog ja Hamasaki-san naudotųsi atsakingiau. O paskutinis mano klausimas peržiūrėjus šį renginį būtų – kur Shuya? Negaliu patikėti, kad jo nebuvo. Jis kaip ir Yo-chan man yra privalomoji Hamasaki-san trupės sudedamoji dalis. Tikiuosi, jog Shuya padarė pertrauką tik šį turą ir sugrįš per „CDL 2014-2015“.

Šio koncerto Ayu kostiumai: