Gruodis yra statistikos metas. Ką nuveikėme per visus metus, ką perskaitėme, ką peržiūrėjome, ko klausėmės? Man visa ši įvairių platformų sudaroma statistika yra labai įdomi. Kartais ji net paskatina kitais metais pasistengti labiau, perskaityti daugiau, labiau atkreiptį dėmesį į tai, kas atsiduria mano klausomų dainų grojaraščiuose, kad kitų metų statistikoje atsispindėtų tik tai, kas iš tiesų man patinka. Mažų mažiausiai nuoširdžiai smagu pamatyti, kaip atrodė mano metai. Tad šįkart noriu pasidalinti savo metais muzikoje.
Smagiausia pamatyti, kad kai kurie dalykai nesikeičia. Kaip ir pernai, taip ir šiemet mano daugiausia klausyta (ir mėgstamiausia) atlikėja yra Nana Mizuki!
2021 m. Nanai nebuvo patys geriausi karjeros atžvilgiu. Pusę iš jų ji praleido visiškoje tyloje, džiaugdamasi savo vyru ir naujagimiu. Džiaugiausi dėl jos, bet taip ir išgyvenau tam tikrą muzikos skonio krizę. Buvo laikotarpių, kai nebeklausiau Nanos ir net ėmiau galvoti, kad tokia muzika man nebepatinka. O tai gąsdino, nes su Nana esu jau 10 m. Tad jei tokia muzika nebe man, tai kas aš esu? Laimei, tokios krizės praėjo ir aš vėl atradau save muzikoje. Pasirodo, Nana vis dar yra to dalis :)
Įdomu, kad daugiausia perklausų sulaukė Nanos "FIRE SCREAM". Tai toli gražu nėra mano mėgstamiausia jos daina. Tiesiog ji buvo išleista 2020 m. spalį ir prireikė nemažai perklausų, kol daina įstrigo atmintyje.
Mano daugiausia klausytų atlikėjų penketuke pokyčių irgi nedaug. Tik antroje vietoje karaliavusią Ayumi nukarūnavo LiSA. Išties 2021 m. man buvo LiSA'os metai (turbūt simboliška, nes šiais metais atlikėja švenčia savo 10 m. scenoje jubiliejų). Šiek tiek klausiau šios atlikėjos seniau, bet nuo 2015 m. buvau praktiškai nustojusi ja domėtis. Per "Spotify" 2020 m. ją vėl atradau, o nuo 2020 m. spalį pasirodžiusio albumo "LEO-NINE" pamilau. LiSA'os muzika yra stebėtinai užkrečianti ir lengvai klausoma. Net nepastebėjau, kaip ji pradėjo dominuoti mano grojaraščiuose.
2021 m. man taip pat buvo ir Mamoru metai, nes jis išleido kelis baisiai gerus singlus. Galbūt dėl to, kad 2020 m. Nana tapo nebeaktyvi muzikoje, mano dėmesys vėl nukrypo į Mamo-chan (nuo 2018 m. buvau atlikėją kiek apleidusi).
Iki šiol negaliu atsigauti dėl dainos, kuri atsidūrė pirmoje mano klausomiausių dainų sąrašo vietoje. Ech, tas "Spotify"! Nepastebimai kišo šią dainą į visus man kuriamus nejaponiškų dainų grojaraščius tiek kartų, kad net pralenkė dainas, kurias klausytis pasirinkdavau pati. Avril "What the hell" man patinka, negaliu paneigti. Bet tikrai nemanau, kad jos 2021 m. klausiausi daugiausia. Tad mintyse pirmą vietą vis dėlto skiriu CHiCO with HoneyWorks "Kessen Spirit". Taip pat tikėjausi, kad Mamoru "ZERO to INFINITY" bus bent jau trejetuke. Man atrodė, kad jos klausiausi labai daug.
Akivaizdu, kad daugiausia klausausi japoniškos muzikos :) Ji čia išsidėsčiusi net per tris žanrus: j-pop, anime ir dansei seiyuu. Nustebau, kad prie mano klausomiausių žanrų yra šokių muzika. Manau, kad klausau daugiau pop-rock muzikos.
Dar labai įdomus faktas, kad "Spotify" programa naudojausi daugiau nei 94 % kitų lietuvių. Esu anomalija :) Nors iš tiesų tiesiog daug dirbau iš namų ir per pretraukėles atsipalaiduodavau su mylima muzika.
Štai tokie man buvo 2021 m. muzikoje. Manau, šia prasme tai buvo geri metai. Aišku, nereiktų visko priimti už gryną pinigą, nes "Spotify" algoritmas kartais keistai paskaičiuoja klausomiausias dainas. Dažnai jis į šį sąrašą įtraukia kūrinius, kuriuos jis mano, kad aš klausiau dažniausiai. Bet juk tobulų nebūna :)
Ar kada nors teko lankytis knygyne, paimti į rankas knygą, užmesti akį į anotaciją ir pagalvoti "Kaip norėčiau perskaityti!", o tada padėti atgal į lentyną ir geriausiu atveju pasiimti kūrinį iš bibliotekos? Nes "perskaityti" nėra tas pats kas "turėti". Aš pastebėjau, kad pradėjau skirstyti knygas į kategorijas "tik perskaityti" ir "turėti lentynoje" studijų universitete metais. Iki tol mano apsilankymai knygyne dažnai baigdavosi pirkiniu rankose, o kai įžengiau į suaugusiųjų pasaulį, - nesibaigiančiu sąrašu to, ką norėčiau perskaityti. Nežinau, kiek tai iš tiesų susiję su "suaugimu", tačiau neseniai susimąsčiau, kodėl kartais nesinori pirkti knygos, ir pamėginau šias priežastis aprašyti.
Per brangiai kainuoja
Akivaizdu, kad per pastarąjį dešimtmetį kainos Lietuvoje išsipūtė ir toliau auga. Liūdna, bet jos labai palietė ir knygas. Pamenu, pirmosios "Hario Poterio" knygos kainavo apie 20 Lt (kas būtų, kiek, kokie 5-6 eurai) ir koks brangus man atrodė apie 40 Lt kainavęs pirmasis "Saulėlydžio" leidimas (kas turbūt būtų apie 10 eurų). O dabar be akcijos vargu ar gausi knygą už mažiau nei 15 eurų. Jei knyga populiaresnė, storesnė ir kitais viršeliais, tai jau būk pasiruošęs ir 20 eurų pakloti. Arba, žinoma, gaudyk nuolaidas internetinėse parduotuvėse, kas iš tiesų atima tikrąjį skaitymo ir knygos įsigijimo malonumą. Nebelabai gali pasiduoti spontaniškumui ir turi pasiplanuoti išlaidas. Ar tau tikrai reikia šios knygos dabar, jei, tikėtina, už pusės metų galėsi ją įsigyti bent 35 % pigiau? Kol apsisprendi, ir visas noras pirkti išgaruoja. Ką jau kalbėti apie tai, kad norimų perskaityti knygų tikrai yra daugiau nei kišenėje pinigų, kuriuos dauguma galėtų joms paskirti.
Trūksta vietos lentynose
Visi, kurie perka knygas, anksčiau ar vėliau skausmingai pajaučia, kad vieta namų knygų lentynose yra labai ribota. Rodos, visada galima įsigyti papildomą lentyną, bet namo ar buto sienų tikrai nepraplėsi. Todėl, net jei kaip nors sukrapštytum pinigų visoms sudominusioms istorijoms nusipirkti, ilgainiui pritrūksi vietos joms laikyti. Dėl to pradedi atidžiau rinktis, kurią knygą tikrai norėtum priglausti pas save. O kur dar klausimas, ką daryti su knyga, jei ji nepatiko? Nusipirkai, perskaitei, bet daugiau akyse matyti nenori. Arba tiesiog žinai, kad daugiau jos į rankas nebeimsi ir ji tik užims vietą lentynoje (tą pačią, kuri galėtų priklausyti naujai istorijai). Tokią knygą galima atiduoti pažįstamam, padovanoti bibliotekai, parduoti ar palikti knygų namelyje. Tik ar tikrai jau taip paprasta surasti kitą žmogų, kuris mielai knygą priimtų? Mažų mažiausiai tai kainuos papildomų pastangų ir kurį laiką skaitinys vis tiek okupuos brangiąją vietą lentynoje. Nes vėlgi sudominusių istorijų yra daugiau nei atsarginės vietos sandėliuke ar po lova. O išmesti knygą į popieriaus konteinerį būtų didžiausia nuodėmė.
Nežinai, ar bus išleistos visos dalys
Oi, kaip seniau būdavo smagu rinkti knygų serijas! Negalėdavai sulaukti, kol išleis naują dalį ir sužinosi, kas nutiks toliau. Arba kuo viskas baigsis. Negąsdindavo nei trilogijos, nei 4 ar 5 dalys serijoje. O dabar paimi knygą į rankas, paskaitai anotaciją ir, o dieve, čia akivaizdžiai daugiau nei viena dalis. Vadinasi, 1) reikės daugiau pinigų visai istorijai surinkti, 2) reikės daugiau vietos lentynoje visai istorijai sudėti, 3) net nežinai, ar leidykla išleis kitas dalis, nes šiuo metu Lietuvoje yra daugiau pradėtų nei baigtų leisti serijų. Tad padedi knygą į lentyną.
Nėra norimų knygų
Arba paprasčiausiai knygyne nėra knygos, kurią norėtum parsinešti namo. Yra tūkstantis istorijų, kurios galėtų būti įdomios ir mielai jas perskaitytum tam tikru gyvenimo momentu. Tačiau jos nėra tavo arkliukas. Gyvename informacijos amžiuje ir tikrai vienaip ar kitaip sužinome, kas leidžiama užsienyje. Ir tada galvoji, kodėl bent minimalios dalies sudominusių istorijų nėra Lietuvoje? Turbūt rašau labiau iš fantastikos gerbėjos pozicijos, nes tikrai pasigendu didesnės šio žanro įvairovės Lietuvos knygynų lentynose. Tačiau neabejoju, kad kiekviename žanre būtų galima surasti tokią knygą, kurios lietuviškai paprasčiausiai nėra. Tada eini į kompromisą ir renkiesi iš to, kas siūloma, arba neperki visai. Ir tas, kas siūloma, tampa kategorija "tik perskaityti", o ne "turėti lentynoje".
Karatis nesinori pirkti knygos dėl finansinių niuansų, vietos lentynose trūkumo, neaiškumo, ar bus išleistos visos serijos dalys ar paprasčiausiai dėl to, kad mieliau Lietuvoje matytum kitas knygas, nei siūlo leidyklos. Tame kaip ir nebūtų nieko bloga, nes dabartiniais laikais pasiūla yra didelė ir mes turime teisę rinktis tik tai, kas mums tikrai teikia džiaugsmą. Tačiau jaučiu, kad ilgainiui šios priežastys sukuria psichologinį barjerą, dėl kurio net pasiryžusi iš knygyno išeiti su pirkiniu rankose, išeinu tuščiomis rankomis ir patraukiu į biblioteką. Kas irgi nėra blogai. Tik ar tai neįtraukia į užburtą ratą, kuris leidybos sektoriui nedaro nieko gera? Ir dar net neaišku, kas labiau kaltas - neperkantys skaitytojai ar pačios leidyklos su pardavėjais...
Pastaruoju metu pastebėjau, kad leidyklos pradėjo vienas po kito kepti naujus seniau išleistų ir labai sėkmingų knygų leidimus. Iš pradžių pernai vasarą buvo iš naujo išleistos "Hario Poterio" knygos, rudenį - "Žiedų valdovo" trilogija, šią žiemą pasirodė pakartotinas "Saulėlydžio" sagos tiražas, pavasarį - "Bado žaidynių", o neseniai buvo paskelbta ir apie naują "Eragono" serijos leidimą. Visa tai privertė susimąstyti, ar už bandymo atgaivinti prieš kokius 10 metų populiarumo rekordus mušusias fantastikos serijas neslypi noras pigiai pasipelnyti.
Iš esmės pakartoti išpirktus knygų tiražus nėra blogas dalykas. Kaip kitaip nauji skaitytojai gaus galimybę įsigyti populiarias knygas, jei jų nebėra prekyboje? Žinoma, ne visos knygos yra leidžiamos pakartotinai. Dažniausiai tai būna klasika arba žiauriai populiarūs kūriniai. Ir aš 100 % sutinku, kad prekyboje visada turėtų būti tokių didžių kūrinių kaip "Žiedų valdovas" ar "Haris Poteris". Jie paliko tokį milžinišką įspaudą fantastikos ir apskritai literatūros istorijoje, kad būtų neįsivaizduojama, jei jų nebeliktų knygynuose ateinančioms kartoms. Dėl šių knygų naujo leidimo man nekilo jokių klausimų (na, nebent, ar tikrai "Hariui Poteriui" reikėjo naujų viršelių).
Pakartotinus "Bado žaidynių" ir "Saulėlydžio" tiražus irgi galima pateisinti, tik kitu aspektu. Neseniai pasirodė šias serijas papildančios knygos ir būtų tikras absurdas, jei prekyboje švysčiotų priešistorė ar pasakojimas iš kito veikėjo perspektyvos, bet nė su žibučiu nerastum originalių knygų. Tai turbūt atsilieptų ir perkamumui. "Saulėlydis" Lietuvoje pasirodė kažkur 2008 m., "Bado žaidynės" - 2010 m. Tad dabartinė jaunimo auditorija gali būti jų dar neskaičiusi, nes serijų piko metu paprasčiausiai buvo per jauni. Viskas logiška ir apsvarstyta.
Vis dėlto man kirba klausimas. Kodėl šias anksčiau superpopuliarias serijas reikėjo pakartotinai išleisti būtent dabar? Ir dar vieną po kitos? Gerai, "Haris Poteris" šventė jubiliejų. Gerai, "Bado žaidynės" ir "Saulėlydis" buvo papildyti naujomis knygomis. O "Žiedų valdovas"? "Eragonas"? Gal ką ir prapžiosojau, bet ypatingų priežasčių būtent dabar pakartoti šias serijas negirdėjau (ai, nebent leidykla planuoja lietuviškai išleisti naują Christopher Paolini knygą, bet mano žiniomis ji neturi nieko bendra su "Eragono" pasauliu).
Gal ir nekibčiau prie šio pakartotinų leidimų bumo, jei ne faktas, kad pasigendu naujų fantastikos žanro knygų. Kur planai imtis naujų serijų? Buvau pastebėjusi "Alma littera" tradiciją kas pusmetį išleisti po fantastinę knygą (iš pradžių tai buvo Trudi Canavan knygų serijos, vėliau Brandon Sanderson), tačiau po 3 "Miglos vaikų" dalies tai kaip ir pasibaigė. Nesakau, kad nėra leidžiama fantastinių ir fantastinių knygų jaunimui, bet kuo nors išsiskiriančios serijos, bent jau pretenduojančios į anksčiau minėtų grandų gretas, nepastebėjau. Todėl man ir kilo įtarimas, kad leidyklos nenori rizikuoti. Jos nenori bandyti laimės su naujais kūriniais, net jei šie užsienio rinkose sulaukė didelio pasisekimo. Ne, jos nenori investuoti. Jos nori didelio pelno čia ir dabar. Susidaro įspūdis, kad jos vis dar gyvena tais laikais, kai "Haris Poteris" pasirodė pirmą kartą, kai žmonės graibstė "Saulėlydį" ir kitus savo laiku populiarius kūrinius, ir tiesiog bando bent truputį tai pakartoti. Esu beveik įsitikinusi, kad šie pakartotiniai tiražai parduodami daug geriau nei naujos knygų serijos, kurias leidyklos bandė pristatyti Lietuvoje, bet kurios nepateisino jų finansinių lūkesčių ir buvo pamestos vidury serijos ar vos po vienos knygos (ir čia galima įžvelgti dar vieną problemą, kaip, mano nuomone, leidyklos pačios sau nusikirto ranką, nes taip darydamos pasiuntė skaitytojams žinutę nepirkti naujų fantastikos serijų, nes didžiulė tikimybė, kad visų jų dalių lietuviškai šiaip ar taip nesulauksi, tad natūraliai kyla klausimas, ką skaitytojui daryti su dviem "Mėnulio kronikų" dalimis ar viena "Maištingosios karalienės" dalimi? kam pirkti?). Tad finansiniu požiūriu iš tiesų, kam investuoti į ką nors naujo, ko gali nepirkti, kai galima dar šį tą išspausti iš patikrintų dalykų? Ypač per pandemiją. Kai naujų populiarių knygų licencijos brangios. Ir t. t. ir pan.
Pabaigoje noriu pabrėžti, kad visi šie įtarimai gali būti tik mano fantazijos vaisius, kilęs iš mano nepasitenkinimo, kad Lietuvoje neleidžiama pakankamai fantastikos žanro knygų ir nusivylimo, kad neberandu nieko, kas bent šiek tiek primintų džiugesį, patirtą skaitant mano paauglystės laikais pasirodžiusias knygas. Juk objektyviai žiūrint, to susijaudinimo pakartoti neįmanoma. Aš užaugau. Laikai pasikeitė. Taip, knygynuose mums reikia "Žiedų valdovo" ir "Bado žaidynių". Aš visomis keturiomis už tai, kad nepamirštume puikių kūrinių, nors jie savo aukso amžių jau ir atgyveno. Tik dėl jų neaukokime to, kas nauja ir galbūt turi potencialo sukelti revoliuciją. Taip, leidykloms reikia išgyventi, o tam reikia pelno. Viską suprantu. Bet ar tikrai to neįmanoma pasiekti skaitytojams pateikiant daugiau įvairovės? Ne taip tingiai ir pigiai?
P. S. Visur rašiau "leidyklos", nes nenorėjau konkretizuoti, tačiau tikriausiai mano kritikos strėlės turėtų būti nukreiptos tik į vieną leidyklą, kuri pažėrė tiek daug pakartotinų knygų tiražų.
Nors ir pavėluotai, pagaliau ir aš įšokau į „Kimetsu no Yaiba“ (arba „Demon Slayer“) traukinį. Pagal to paties pavadinimo mangą sukurtas anime pasirodė 2019 m. ir netrukus pakerėjo visą pasaulį. 2020 m. per kino teatrus praskriejo anime įvykius tęsiantis filmas „Mugen Ressha-hen“ ir, aplenkęs „Spirited Away“, tapo daugiausia uždirbusiu filmu Japonijos kino istorijoje. Turbūt neįmanoma, jei bent šiek tiek domiesi anime pasauliu, bent viena ausimi nebūti girdėjus „Kimetsu no Yaiba“ pavadinimo ar nebūti bent akies krašteliu mačius anime vizualų. Kuo šis kūrinys toks ypatingas, kad taip supurtė anime industriją?
Kamado Tanjiro su šeima - mama ir jaunesniaisiais broliais bei seserimis - ramiai gyveno kalnuose, tiekė anglis netoliese esančiam kaimeliui. Vieną dieną iš kaimelio grįžęs namo jis išvydo kraupų vaizdą - visa jo šeima buvo išžudyta. Vienintelė Nezuko, vyriausia iš jaunesnių seserų, dar kvėpavo. Tačiau ji nebebuvo savimi. Paaiškėjo, kad Kamadų šeimą užpuolė žmones ėdantis demonas. Jis nužudė likusius šeimos narius, o Nezuko pavertė tokiu pat žmones ėdančiu demonu. Tanjiro pasiryžta tapti demonų žudiku, atkeršyti taip su jo šeima pasielgusiam demonui ir atversti seserį į žmogų.
Kai prisėdau žiūrėti šio anime, tikėjausi, kad jis kažkuo ypatingai skirsis nuo visų kitų panašių anime: gal sulaužys tam tikras klišes, gal pateiks netikėtų siužeto vingių, kad jau yra taip smarkiai vertinamas. Ir baisiausiai nustebau, kad visai ne. Iš esmės „Kimetsu no Yaiba“ yra kaip dauguma tokio žanro anime, puoselėja tas pačias vertybes, naudoja tas pačias formules. Todėl vis laužiau galvą, kur čia šuo pakastas? Kodėl vienus anime už žanro taisyklių laikymąsi anime gerbėjai pasmerkia, o „Kimetsu no Yaiba“ visi dievina? Galiausiai pabandžiau išskirti 3, mano galva, tai nulėmusias priežastis: animacijos kokybė, groteskas ir paslaptis, brolio ir sesers ryšys.
Animacijos kokybė
Negalėčiau „Kimetsu no Yaiba“ animacijos stiliaus pavadinti gražiu bishounen ar bishoujo prasme. Taip, veikėjų dizainai atrodo gražūs (ypač palyginus su manga, kurios piešimo stilius yra kur kas grubesnis, atitikmenimis), tačiau animaciją man norisi vadinti švaria. Žiūrint taip ir kyla noras ištiesti ranką ir paliesti vaizdą (nors žiūrėjau per nešiojamojo kompiuterio ekraną ir ne blu-ray raiškos versiją). Galima prie daug ko prisikabinti (jei anime nepatinka), bet vieno dalyko tikrai nenuginčysi - „Kimetsu no Yaiba“ animacija yra aukščiausios kokybės. Tai ypač atsiperka kovų scenoose, kai nelabai supranti, kokią ten kvėpavimo techniką ar stovėseną veikėjas pasitelkia, tačiau atrodo žiauriai įspūdingai, švariai ir gražiai (bet ne bishounen ar bishoujo prasme). Manau, animacija yra vienas iš pagrindinių aspektų, sužavėjusių anime mėgėjus, nes net geriausiuose anime ji ne visada būna tokios aukštos kokybės.
Groteskas ir paslaptis
„Kimetsu no Yaiba“ skiriasi nuo daugumos tradicinių shounen'ų tuo, kad nebijo atrodyti žiaurus ar negražus. Jau vien tai, kad čia pastoviai išvysi nukertamas demonų galvas ir dar stebėsi, kaip jos pamažu išsiskaido į pelenus, daug ką pasako. Vis dėlto tas groteskas man labiau panašus į kaukę. Jo įmetama šen bei ten, kad primintų žiūrovui, jog žmones ėdantis demonai yra baisūs sutvėrimai, ir kad vaizduojami įvykiai iš tiesų yra labai žiaurūs. Tačiau likusį laiką „Kimetsu no Yaiba“ būna daugmaž tradicinis anime, su juokeliais, atokvėpio scenomis (kas yra labai gerai, nes nelabai galėčiau žiūrėti į nuolatines kraujo upes ir deformuotus žmonių kūnus). Nepaisant to, tikriausiai daugeliui žiūrovų to pakanka, kad jų mintyse serialas užsifiksuotų kaip netradicinis anime. Šioje vietoje man labai norisi „Kimetsu no Yaiba“ palyginti su „Shingeki no Kyojin“ (arba „Attack on Titan“), kuris prieš gerus 5 m. taip pat buvo sudrebinęs anime pasaulį. Pastarajame irgi yra nemažai žiaurumo (juk titanai ėda žmones) ir dar egzistuoja paslaptis, kurią smalsu išsiaiškinti - kas tie titanai, kaip jie atsirado ir t. t. „Kimetsu no Yaiba“ taip pat yra paslaptis, kuri gaubia pagrindinį blogiuką bei jo motyvus. Tad panašu, jog grotesko ir mįslių derinys anime pasaulyje yra išties paveikus.
Brolio ir sesers ryšys
Trečiąją priežastį išskirti nebuvo taip lengva, kaip pirmas dvi. Man pirmosios atrodė labai akivaizdžios, o va į trečiosios vietą tikriausiai tiktų net keli, ne tokie ryškūs aspektai, priklausomai nuo to, kas kam arčiau širdies (galbūt humoras, kurio tokiame žiauriame pasaulyje, kokį vaizduoja šis anime, tikrai nesitikėtum, o gal veikėjai ar kovos). Vis dėlto norėčiau išskirti brolio ir sesers ryšį. Spėju, kad jis tikrai papirko bent dalį šio kūrinio gerbėjų. Juolab, kad sunkiai rastum daugiau kitų anime, kuriuose pagrindiniai veikėjai būtų broliai/seserys ir kur jų ryšys būtų viena pagrindinių temų. Tai tikrai žavu ir traukia, nes pasaulyje egzistuoja daugiau santykių rūšių nei vien taip dažnai vaizudojami romantiški arba anime įprasti draugystės ar varžovų ryšiai.
Išvardinau priežastis, kodėl, mano galva, „Kimetsu no Yaiba“ pakerėjo pasaulį, bet ar šis anime pakerėjo mane? Ir taip, ir ne. Jį žiūrėti tikrai nebuvo kančia, bet man jis labiau patikti pradėjo antroje pusėje, kai pasirodė daugiau šalutinių veikėjų (Zenitsu ir Inosuke). Man patiko tai, kaip veikėjai bendrauja, man patiko Tanjiro, o Nezuko turbūt yra pats mieliausias sutvėrimas, kokį yra tekę matyti apskritai anime kūriniuose. Bet man nelabai patiko kovos, vietomis demonstratyvus žiaurumas. Vis dar manau, kad „Kimetsu no Yaiba“ yra gerokai peraukštintas, tačiau negaliu paneigti, kas jis turi tam tikro žavesio, dėl kurio mielai laukiu naujo sezono ir viiliuosi, kad bus animuota visa mangos istorija.
Japonija, katinas ir Nana - tai trys mano mylimiausi dalykai, (simboliškai) sujungti į vieną. Ar begali būti tobulesnė knyga man? Taip galvojau, kai pradėjau skaityti šį Arikawos šedevrą (ir vis dar taip manau). Beveik nieko apie "Keliaujančio katino kronikas" nežinojau, tik tiek, kiek parašyta anotacijoje. Ir manau, kad kuo mažiau skaitytojas iš anksto žinos, tuo daugiau pasiims iš šios istorijos. Nes tai ne šiaip sau kelionė. Sakyčiau, tai - gyvenimo kelionė. Todėl pasistengsiu per daug neišsiplėsti, bet vis tiek jus sudominti šia knyga iš Tekančios saulės šalies.
Knygoje pasakojama Satoru ir jo priglausto katino, vardu Nana, istorija. Dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių Satoru nebegali laikyti savo be galo mylimo katino ir leidžiasi į kelionę aplankyti senų pažįstamų, ieškodamas, kas galėtų Naną priglausti. Kiekvienos viešnagės metu atskleidžiama vis kita Satoru gyvenimo atkarpa, kol viskas susidėlioja į pilną paveikslą. O žaviausia tai, kad dalis pasakojimo pateikiama Nanos akimis.
Man labai patiko pasirinktas pasakojimo būdas. Jis puikiai tiko istorijai atskleisti ir autorės sumanymui įgyvendinti. Kūrinys labai šiltas, tačiau paliečia ir daug skausmingų problemų (pvz., tėvų ir vaikų santykiai). Turbūt čia ir slypi knygos žavesys, kad joje skauduliai apjuosti gražių dalykų. Tu jauti kartėlį, bet jis neužgožia saldumo. Neabejoju, kad tai įmanoma tik dėl didžiulio ir subtilaus rašytojos talento.
O jau intarpai, kuriuos pasakoja pats Nana! Jie tobuli, žavūs ir priverčiantys šypsotis. Ir dar labai taiklūs. Kaip žmogus, auginantys katiną, atpažinau juose daug dalykų iš savo augintinio. Todėl nuolat linksėjau: "Taip, tikiu, kad katinas pasaulį mato būtent taip." Ir pats Satoru man buvo artimas, nors mūsų gyvenimai visiškai skirtingi. Mus sieja meilė katinams.
Kiti veikėjai (t. y. Satoru artimieji ir pažįstami) taip pat gavo pakankamai dėmesio. Jie neliko antraplaniais veidais, nes kiekvienas buvo atskleistas būtent per draugystę su pagrindiniu veikėju. Taip pat norisi pagirti autorę už tai, kaip ji pavaizdavo skirtingas draugystes. Nors ir Kosukę, ir Jošiminę, ir Sugį su Čikako galima pavadinti Satoru draugais, juos siejantis ryšys nėra identiškas. Juk ir realiame gyvenime mūsų santykis su žmonėmis nėra vienodas, net jei vadiname juos tuo pačiu žodžiu "draugas". Tiesa, ryškiausias akcentas vis dėlto yra ne vien žmonių tarpusavio santykiai, bet ir žmogaus bei augintinio ryšys. Svarbiausia čia yra tai, kas sieja Satoru ir Naną. Nuo pat pradžios buvo aišku, koks Nana brangus savo šeimininkui. Todėl buvo be galo gera knygos pabaigoje pamatyti, kad ryšys yra abipusis. Nežinau, kaip į kūrinį reaguotų nieko bendra su gyvūnais neturintis žmogus, bet neabejoju, kad gyvūnų, o ypač kačių, mylėtojus tai papirks.
Labai rekomenduoju Hiro Arikawa knygą "Keliaujančio katino kronikos" visiems, kurie augina kates ar kitus gyvūnus, ar tiesiog yra jiems neabejingi. Jei dar prijaučiate ir Japonijai, kūrinyje rasite papildomų malonių prieskonių, nors domėjimasis Rytų Azija visai nebūtinas, kad istorija užkabintų. Pažadu, rasite čia daug gyvenimo ir vilties.
P. S. Gal vis dėlto derėtų įspėti, kad skaitant bent jau be kelių ašarų apsieiti neįmanoma.
Taip jau nutiko, kad šįkart man nusišypsojo laimė Kalėdų progra prigriebti ne tik "Wakana Covers ~Anime Classics~" albumą, bet ir Mamo-chan "Blazing!" DVD. Šio koncerto įrašas pasirodė dar 2020 m. balandį ir, pamačiusi jo pristatuomuosius klipus "YouTube", baisiai jo užsinorėjau (ne paslaptis, kad pavasarį nuotaikos nebuvo pačios geriausios, tad atrodė, jog Mamoru būtų pats geriausias vaistas nuo visų slogybių). Deja, pasaulį užklupo pandemija ir, užsidarius sienoms, nebeliko galimybės siųstis prekes iš tolimų šalių (nebent renkantis pačius brangiausius siuntimo būdus, kurių kaina neretai siekia pusę ar net visą daikto vertę). Tačiau dėl tų pačių (arba kitų) priežasčių "CDJapan" sandėlyje užsiliko neišpirkti "Blazing!" DVD egzemplioriai ir parduotuvė per Juodąjį penktadienį suteikė jiems 50 % nuolaidą. Ar galėjau praleisti progą už pusę kainos įsigyti pirmo leidimo "Blazing!" DVD su visais papildomais priedais? Gal ir galėjau, bet nepraleidau.
2019 metų "Blazing!" turui Mamoru pasirinko mano širdžiai labai mielą temą "didvyriai". Esu "Marvel" filmų, "Boku no Hero Academia" anime gerbėja, todėl nenuostabu, kad toks pasirinkimas mane suintrigavo. Ką jau kalbėti apie nerealiai atrodantį DVD viršelį ir stulbinančius koncerto metu panaudotus efektus. Bet apie viską nuo pradžių.
Kadangi pasisekė pačiupti pirmo leidimo DVD kopiją, su ja gavau ir priedą - ženkliuką. Įdomu tai, kad jis yra mažesnio dydžio nei tas, kurį esu gavusi su Nanos "THE MUSEUM III" albumu. Mamoru nuotrauka ant ženkliuko nėra pati įspūdingiausia, tačiau man patiko tai, kad ženkliukas normalaus dydžio (o ne milžinas monstras). Jei kada nors man nebebus baisu jo netyčia pamesti, bus lengviau surasti, kur jį įsisegti.
Kitas pirmo leidimo kopijos privalumas yra specialus įpakavimas, t. y. papildoma dėžutė (kurios, deja, jau nebegavau su savo turimu "Traveling" DVD). Ar jau sakiau, kaip nerealiai atrodo šio DVD viršeliai? Kaip kokio distopinio filmo arba vaizdo žaidimo plakatai. Ši fotosesija pavergė mano, fantastikos mylėtojos, širdį ir, nors branginti materialius daiktus yra tuštumo požymis, jaučiuosi įsimylėjusi šį DVD.
Taip atrodo dėžutės šonai. Be koncerto pavadinimo ant jų daugiau nieko nėra, bet jie ir per siauri, kad ten dar ką nors įmantraus suraitytum, ir to visai nereikia.
Man jau dėžutės nuotraukos buvo nepakartojamos, o kai ištraukiau DVD dėkliuką, visai pamečiau galvą. Dieve, kaip įmanoma atrodyti taip kakkoi?
Toks vaizdas atsiveria, kai dėkliukas atidaromas. Iš esmės išdėstymas toks pat kaip ir "Traveling" atveju. Nuo Nanos DVD skiriasi tuo, kad nuotraukų knygutė yra ne dėžutės viduje kartu su dėkliuku, bet pačiame dėkliuke, prie diskų.
Diskai atrodo gana paprastai, bet neprastai. Man patinka, kad jie neperkrauti puošniais raštais, kurie nederėtų prie DVD tematikos.
Kadangi tai pirmo leidimo kopija, prie jos pridėtas ir reklaminis lapelis. Į jį žiūrint suskausta širdį, nes jis reklamuoja "Living" koncertą, kuris turėjo įvykti 2020 m. birželį, bet dėl visiems suprantamų priežasčių buvo atšauktas. Iš tiesų visas "Blazing!" koncertas, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, yra šiek tiek atšmiežtas liūdesio. Pats renginys yra baisiai smagus, o akimirka jo pabaigoje, kai Mamo praneša apie būsimą koncertą Metlife dome, be galo jaudinanti gerąja prame. Kol, aišku, prisimeni, kad atlikėjo svajonė negalėjo išsipildyti ir tada jau norisi verkti kartu su Mamoru ne iš džiaugsmo, bet iš liūdesio ir neteisybės.
Banzai ne suklijuotoms, o susegtoms knygutėms! Nepaminėjau to prie Wakanos albumo, tačiau nors mažesnės, krokodilu susegtos knygutės yra kur kas patogesnės nei klijais suklijuotos, kokios būna su Nanos CD ir DVD. Jas kur kas lengviau vartyti, jos ne taip susilanksto, kai bandai jas fotografuoti. Taip pat nuostabu, kiek daug pastangų įdėta, kuriant DVD dizainą. Net ir nuotraukų albumėlio viršeliai yra nufotografuoti specialiai, o ne tiesiog paimti iš koncerto kadrų.
Dar vienas skirtumas nuo Nanos (man vis norisi lyginti su ja, nes jos įrašų turiu daugiausia ir esu prie jų propratusi) yra tai, kad viename knygutės puslapyje pateikiama ne po vieną kadrą. "Traveling" atveju manęs tai nesužavėjo, tačiau "Blazing!" albumėlyje idėja man visai patiko, nes dėl to į knygutę patenka daugiau nuotraukų (nors jos ir mažesnės). O nuostabių kadrų iš koncerto tikrai galima prigaudyti daug.
Knygutės viduryje pateikiami Mamo komandos narių komentarai. Tai labai miela detalė. Deja, vis dar nemoku skaityti japoniškai, todėl negaliu sužinoti, kokie jų įspūdžiai iš šio turo.
Paskutiniai du puslapiai yra skirti kadrams iš encore. Mane sužavėjo tai, kad mini nuotraukų jūroje po vieną kvadratuką yra skirta ir kiekvienam Mamo komandos nariui - tiek muzikantams, tiek šokėjams. Manau, jų indėlis nusipelno tokio ar net didesnio įvertinimo ir pagerbimo.
Esu labai laiminga, kad turiu "Blazing!" savo kolekcijoje (iš vis 2020 m. man buvo Mamo-chan metai, nes mano gyvenime jis ėmė užimti vis didesnę vietą). Ir be galo graži išorė, ir įspūdingas turinys - šis koncertas vertas jam išleistų pinigų. Keisčiausia, jog koncerte primaišyta ir man labai patinkančių dainų, ir tų, kurioms neprijaučiu, tačiau visos paliko gerą įspūdį. Nedrįsčiau teigti, kad tai man labiausiai patikęs Mamoru koncertas (tą vietą vis dar užima "Generating"), tačiau jis tikrai patenka į TOP 3.
Jei susidomėjote, DVD galite įsigyti iš "CDJapan" (dar yra likusios kelios pirmo leidimo kopijos!). Arba mažų mažiausiai galėtumėte paklausyti koncerto audio įrašų "Spotify" platformoje. O kad susidarytumėte dar geresnį įspūdį, ko tikėtis iš "Blazing!", užmeskite akį į koncerto ištraukas "YouTube".
Viso koncerto anonsas:
Making of medžiagos anonsas:
"FIRE", "VOICE" ir "EGOISTIC" pasirodymai (t. y. koncerto atidarymas):
"Ao no Tsubasa" pasirodymas (vokaliai tikriausiai man labiausiai patikęs atlikimas):
"Space Travellers" pasirodymas (vizualiai pats įspūdingiausias atlikimas):
2020 m. rugsėjį Wakana (iš grupės "Kalafina") paskelbė, jog kuria naują projektą, kuriame perdainuos dainas iš populiarių anime. Projektas išaugo iki koncerto, kuris įvyko gruodį, prieš Kalėdas, ir albumo, kuris buvo išleistas to paties mėnesio pradžioje. Klausydama trumpų, pristatomųjų šio projekto dainų įrašų "YouTube", pagalvojau: "Ach, šito kaip tik man ir reikia tokiais neramiais laikais". Todėl ėmiau ir įsigijau šį albumą.
Kuo mane patraukė šis albumas? Nuostabiai skambančiu, raminančiu, kažkur toli nunešančiu Wakanos balsu ir spalvingu, optimistiškai nuteikiančiu dizainu. Jau seniai svarsčiau, kad norėčiau savo kolekcijoje turėti daugiau kitų atlikėjų albumų, ne vien Nanos (kurią dievinu, bet kurios kūriniai vienu metu man pasirodė per daug trankūs). Ir šiaip rudenį jaučiausi truputį prislėgta, todėl norėjosi ko nors, tinkančio tokiai nuotaikai (ne ko nors liūdno, bet ir ne tokio smarkaus kaip Nana ar Mamoru). Be to, šiek tiek gailiuosi, jog neįsigijau nė vieno "Kalafina" albumo, kol grupė dar gyvavo, nors merginų muzika mane džiugina iki šiol. Tad pusiau bandau išpirkti kaltę prisidėdama prie grupės narių solo karjerų.
Pasirinkau regular albumo versiją, nes limited pasirodė per brangi, kai prie jos pridėtame DVD tėra du klipai ir making of, o kaina siekia Nanos "CANNONBALL RUNNING" CD+DVD versiją, kurioje yra įrašytas visas "Nana Labo" koncertas. O ir abiejų versijų viršeliai man patiko vienodai.
Kas man nelabai patinka su regular CD versijomis, yra tai, kad dainų žodžių knygelė atstoja ir viršelį. Taip yra su mano turimu "Kalafina" albumu, taip ir su "Wakana Covers ~Anime Classics~". Būtų gal ir nieko, tačiau dėl šios priežasties viršelio matmenys yra mažesni už dėkliuko ir, nuėmus reklaminę juostelę, tai gana akivaizdžiai bado akis. T. y. albumas man gražiau atrodė, kol aš jo neišpakavau. Nepaisant to, Wakana viršelyje atrodo pritrenkiančiai, o šviesios ir ryškios spalvos (kurių turbūt nelabai matyti dėl prasto apšvietimo fotografuojant) nuteikia itin pozityviai.
Galinis viršelis taip pat labai gražus, stilingas ir rafinuotas. Manau, puikiai tinka Wakanai. Kadangi tai paprastas dėkliukas, o ne dėžutė, šonai nėra ypatingi, tik ant kairiojo užrašytas albumo pavadinimas.
Štai, kaip atrodo vidus, atidarius dėkliuką. Toliau vyrauja geltona/rožinė spalvos ir jos neša tą pačią energiją.
Štai, kas lieka, išėmus viršelį/dainų žodžių knygutę.
O po pačiu CD disku slepiasi nuostabi puokštė. Mėlynas fonas gali truputį išmušti iš vėžių, tačiau toks kontrastas turbūt yra geriau nei dar daugiau geltonos/rožinės. Juk balansas irgi svarbu :)
Kadangi spėjau įsigyti first press leidimo kopiją, prie jos pridėtas ir reklaminis lapelis su loterijos kodu, kurio niekada negalėsiu panaudoti, nes paprasčiausiai dėl sulėtėjusio pašto CD gavau jau pasibaigus konkursui. O kitoje lapelio pusėje reklamuojamas Wakanos gerbėjų klubas.
Priekinis ir galinis dainų žodžių knygutės viršeliai iš arčiau. Man ši fotosesija be galo graži, todėl visos albumo dizaine panaudotos nuotraukos mane žavi ir neturiu joms jokių priekaištų.
Be galo džiaugiuosi, kad nors tai regular versija ir ji neturi nuotraukų albumėlio, dainų žodžiai nėra pateikti "pliki". Jie pagražinti viena kita nuotrauka, kaip ir Ayu bei Mamo albumuose. Tai tik prideda daugiau vertės įsigyti fizinį CD, net jei limited versija ir yra per brangi ar paprasčiausiai jos nesinori rinktis.
Nors ir nedidelė, ši dainų žodžių knygutė mane pakerėjo ir pasirodė beveik kaip tikras nuotraukų albumėlis. Tikrai nesijaučiu pralošusi, kad nepasirinkau CD+DVD versijos (nors tenka pripažinti, kad, kiek teko matyti internete, ten esantis albumėlis pilnas PASAKIŠKŲ kadrų).
"Wakana Covers ~Anime Classics~" yra ne tik penas akims, bet ir ausims. Tiesa, liūdna, kad į jį pateko tik 10 dainų (mano nuomone, galėjo būti bent 11, kiek paprastai būna Wakanos solo albumuose). Ir ne tokių 10 dainų aš tikėjausi. Nė vienos iš jų nebuvau anksčiau girdėjusi, nors laikau save pakankama anime gerbėja. Pasirodo, nesu mačiusi tiek daug "Ghibli" filmų (nes daugiausia iš jų Wakana rinkosi dainas), kiek maniau, ir net tų filmų, kuriuos teko matyti (nebūtinai kurtų šios studijos), teminių dainų nebuvau įsidėmėjusi. Nieko, Wakana ištaisė mano klaidą ir pristatė šias dainas savaip.
Kaip išduoda albumo pavadinimas, dainos buvo pritaikytos klasikinei aranžuotei, daugiausia smuikui ir pianinui. Truputį bijojau, kad dėl to albumas netaptų nuobodus, tačiau tikrai taip nenutiko. Esu labai patenkinta tuo, ką išgirdau. Dėl neperkrautų aranžuočių ir fakto, kad visi instrumentai buvo įrašyti grojant tikriems muzikantams, o ne sukurti kompiuterinėmis priemonėmis, kartais net susidarė įspūdis, jog klausau gyvos muzikos, t. y. įrašytos ne studijoje, o koncerto metu. Bet labiausiai mane sužavėjo Wakanos balsas. Dar taip gerai jo skambant nebuvau girdėjusi nė viename "Kalafinos" įraše. Ši atlikėja grįžo su nauja jėga ir parodė, ką iš tikrųjų sugeba.
Trumpai apie visas 10 dainų.
時には昔の話を ("Toki ni wa Mukashi no Hanashi wo")
Viena mergina "Tumblr" šią dainą pavadinimo meno kūriniu ir aš negaliu nesutikti. Tai yra viena iš labiausiai man patikusių albumų dainų. Graži tiek pati, tiek jos muzikinis klipas. Kūrinys be galo nostalgiškas. Turbūt ne veltui jo pavadinimas "Kada nors pakalbėkime apie senus laikus". Klausydama įrašo, taip ir įsivaizduoju save sėdinčią prie puodelio arbatos su sena drauge (o galbūt net pačia Wakana) ir prisimenančią senus gerus laikus. Nors daina sukelia nostalgiją, tas jausmas nėra liūdnas. Jis turi šiek tiek liūdno atspalvio, tačiau nuteikia pozityviai, yra viltingas. Kaip ir visas likęs albumas.
やさしさに包まれたなら ("Yasashisa ni Tsutsumareta nara")
Pirmoji daina, kurios ištraukų neteko girdėti iki albumo išleidimo. Prireikė laiko, kol į ją įsiklausiau. Tačiau tai labai graži, pozityvi daina. Taip ir jauti, kaip ji apgaubia klausytoją gerumo aura. Jautiesi pakylėtas, lyg lauktų kažkas itin gražaus. Tuo ši daina mane ir žavi.
Rain
Po pirmo klausymo iš visų naujų dainų (tų, kurios nebuvo paskelbtos "YouTube") ši man pasirodė pati įdomiausia. Negalėčiau atsakyti, ar ji man patiko, tačiau viena pirmųjų išliko atmintyje. Labiausiai įstrigo tai, kad joje kartojasi pianino melodija, kuri savo skambesiu primena lietų. Net kai kurios priedainyje kartojamos eilutės primena monotoniškai krentančius lietaus lašus. Man tai pasirodė labai žavu. Kūrinys nėra linksmas, bet ir ne sielvartingas. Jis melancholiškas, kaip lietus. Jauti, kad dainos lyrinis herojus apdainuoja ne pačius linksmiausius išgyvenimus, bet, tarsi raminant lietaus barškenimui į langą, esi jų užliūliuojamas, o ne sugraudinamas. Kadangi albume pilna dramatiškų dainų, man tokia atmosfera pasirodė labai geras pasirinkimas.
いのちの名前 ("Inochi no Namae")
Štai ir priėjome vieną iš tragiškiausių (epitetas liūdna, mano galva, neišreiškia kūrinio gilumo ir sukeliamų jausmų) dainų albume. Labiausiai man įstrigo dramatiška jos pabaiga, kai kūrinys staiga baigiasi po Wakanos išdainuotų žodžių "natsu no hi". Kita vertus, tai nėra mane itin sužavėjęs kūrinys.
やつらの足音のバラード ("Yatsura no Ashioto no Ballad")
Irgi ne pati mėgstamiausia mano daina albume, tačiau labai tinkanti po "Inochi no Namae". "Yatsura no Ashioto no Ballad" man pasirodė gana nerūpestinga, lengva ir priminė karštą vasaros dieną kaime. Jos klausydama įsivaizduoju po pievas dūkstančius vaikus, laukuose dirbančius žmones (taip, kaip jie vaizduojami "Ghibli" filmuose). Kūrinio atmosfera tarsi nubraukia sunkumą, kurį galėjo sukelti prieš tai skambėjusi daina.
Get Wild
Vienareikšmiškai geriausia daina visame albume. Vis dėlto smarkesnės dainos yra mano arkliukas ir nieko čia nepakeisi (net jei kartais ir ieškau paguodos lyriškesnėse dainose). Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Wakana galėtų atlikti tokį kūrinį, tačiau jis taip žiauriai jai tiko! Įsimylėjau iš pirmo klausymo. Jei šios dainos nebūtų albume, būčiau juo nusivylusi, kad ir kokios gražios yra kitos dainos. O dabar nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nepagailėjau pinigų fizinei albumo kopijai.
風のとおり道 ("Kaze no Toorimichi")
Po trumpos atgaivos ir išjudinimo grįžtame prie lyrinių kūrinių. Nors klausiau albumo jau tris kartus, vis dar nežinau, ką pasakyti apie šią dainą. Ji nėra bloga. Ir nėra kad man nė kiek nepatiktų. Tačiau ji paskęsta tarp kitų kūrinių. Galbūt tokia ir yra jos paskirtis. Būti jungiamąja grandimi, lengva ausims po "Get Wild" ir pereinant prie "Kimi wo Nosete".
君をのせて ("Kimi wo Nosete")
Kažkodėl jaučiu, kad ši daina turėtų būti labai populiari ir labai galinga. Tačiau kažkas joje man nelimpa. Stebina tai, kaip lengvai Wakana pataiko į aukštas natas, kaip jos balsas nerėžia ausies, nors aukštas registras gali būti rizikingas. Tačiau prie labai patikusių dainų man šio kūrinio priskirti nesinori. Tiesa, "Kimi wo Nosete" yra lengviau įsimenama nei prieš tai buvusi daina.
愛にできることはまだあるかい ("Ai ni Dekiru Koto mada aru kai")
Tai antra man labiausiai patikusi daina ("Toki ni Mukashi no Hanashi wo" yra trečioje vietoje). Būtent jos ištrauka "YouTube" įtikino mane įsigyti šį albumą. Iš pradžių truputį išsigandau, nes, klausant pilnos versijos, mane apėmė jausmas, kad ji skamba ne taip gerai, kaip mano girdėtas pristatymas "YouTube". Tačiau tereikėjo sulaukti dainos pabaigos, kur Wakana tiesiog "nužudo" savo jausmingu balsu. Neatšaukiamai įsimylėjau šį kūrinį. Klausiau ir jo originalo. Jis taip taip stiprus, tačiau Wakanos versija man yra galingesnė, jos balsas emocingesnis, labiau smingantis į paširdžius. Daina trunka beveik 7 minutes, bet nė kiek neatsibosta!
夢のゆくえ ("Yume no Yukue")
Neturiu ką daug pasakyti apie paskutinę dainą. Tik tiek, kad ji idealiai tinka lyriškai albumo pabaigai. Gal ir gerai, kad ji nėra per daug ryški ir nebando prilygti "Ai ni Dekiru Koto mada aru kai" ar ją užgožti. Ne, kūrinys tiesiog leidžia atsipalaiduoti po visų išgyvenimų ir, kaip ir pats albumas, nuteikia pozityviai žiūrėti į tai, kas dar laukia gyvenime. Daina tiesiog lydi ten, kur slypi mūsų svajos.
Turiu pripažinti, kad buvo nemažai nerimo, kai įsigijau šį albumą. Vis dėlto pinigai nemaži, o aš įpratusi klausyti kitokio stiliaus kūrinių. Tačiau nusivilti neteko. Albumas gražus ir meniškas visomis prasmėmis. Jame sujungiami du man patinkantys dalykai - muzika ir anime. Ar begali kas būti geriau? Taip, jei į albumą būtų patekusi daina "Mononoke Hime". Ji pirmoji mane užkabino ir iki paskutinės minutės laikiau sukryžiavusi pirštus, kad ji patektų į albumą. Deja, ne visi norai pildosi :D
Jei susidomėjote, kviečiu paklausyti "Wakana Covers ~Anime Classics~" Wakanos "Spotify" puslapyje. O jei norėtumėte šį grožį turėti savo lentynoje, albumą nesunkiai įsigyti galite iš "CDJapan".
