Nors ir pavėluotai, pagaliau ir aš įšokau į „Kimetsu no Yaiba“ (arba „Demon Slayer“) traukinį. Pagal to paties pavadinimo mangą sukurtas anime pasirodė 2019 m. ir netrukus pakerėjo visą pasaulį. 2020 m. per kino teatrus praskriejo anime įvykius tęsiantis filmas „Mugen Ressha-hen“ ir, aplenkęs „Spirited Away“, tapo daugiausia uždirbusiu filmu Japonijos kino istorijoje. Turbūt neįmanoma, jei bent šiek tiek domiesi anime pasauliu, bent viena ausimi nebūti girdėjus „Kimetsu no Yaiba“ pavadinimo ar nebūti bent akies krašteliu mačius anime vizualų. Kuo šis kūrinys toks ypatingas, kad taip supurtė anime industriją?
Kamado Tanjiro su šeima - mama ir jaunesniaisiais broliais bei seserimis - ramiai gyveno kalnuose, tiekė anglis netoliese esančiam kaimeliui. Vieną dieną iš kaimelio grįžęs namo jis išvydo kraupų vaizdą - visa jo šeima buvo išžudyta. Vienintelė Nezuko, vyriausia iš jaunesnių seserų, dar kvėpavo. Tačiau ji nebebuvo savimi. Paaiškėjo, kad Kamadų šeimą užpuolė žmones ėdantis demonas. Jis nužudė likusius šeimos narius, o Nezuko pavertė tokiu pat žmones ėdančiu demonu. Tanjiro pasiryžta tapti demonų žudiku, atkeršyti taip su jo šeima pasielgusiam demonui ir atversti seserį į žmogų.
Kai prisėdau žiūrėti šio anime, tikėjausi, kad jis kažkuo ypatingai skirsis nuo visų kitų panašių anime: gal sulaužys tam tikras klišes, gal pateiks netikėtų siužeto vingių, kad jau yra taip smarkiai vertinamas. Ir baisiausiai nustebau, kad visai ne. Iš esmės „Kimetsu no Yaiba“ yra kaip dauguma tokio žanro anime, puoselėja tas pačias vertybes, naudoja tas pačias formules. Todėl vis laužiau galvą, kur čia šuo pakastas? Kodėl vienus anime už žanro taisyklių laikymąsi anime gerbėjai pasmerkia, o „Kimetsu no Yaiba“ visi dievina? Galiausiai pabandžiau išskirti 3, mano galva, tai nulėmusias priežastis: animacijos kokybė, groteskas ir paslaptis, brolio ir sesers ryšys.
Animacijos kokybė
Negalėčiau „Kimetsu no Yaiba“ animacijos stiliaus pavadinti gražiu bishounen ar bishoujo prasme. Taip, veikėjų dizainai atrodo gražūs (ypač palyginus su manga, kurios piešimo stilius yra kur kas grubesnis, atitikmenimis), tačiau animaciją man norisi vadinti švaria. Žiūrint taip ir kyla noras ištiesti ranką ir paliesti vaizdą (nors žiūrėjau per nešiojamojo kompiuterio ekraną ir ne blu-ray raiškos versiją). Galima prie daug ko prisikabinti (jei anime nepatinka), bet vieno dalyko tikrai nenuginčysi - „Kimetsu no Yaiba“ animacija yra aukščiausios kokybės. Tai ypač atsiperka kovų scenoose, kai nelabai supranti, kokią ten kvėpavimo techniką ar stovėseną veikėjas pasitelkia, tačiau atrodo žiauriai įspūdingai, švariai ir gražiai (bet ne bishounen ar bishoujo prasme). Manau, animacija yra vienas iš pagrindinių aspektų, sužavėjusių anime mėgėjus, nes net geriausiuose anime ji ne visada būna tokios aukštos kokybės.
Groteskas ir paslaptis
„Kimetsu no Yaiba“ skiriasi nuo daugumos tradicinių shounen'ų tuo, kad nebijo atrodyti žiaurus ar negražus. Jau vien tai, kad čia pastoviai išvysi nukertamas demonų galvas ir dar stebėsi, kaip jos pamažu išsiskaido į pelenus, daug ką pasako. Vis dėlto tas groteskas man labiau panašus į kaukę. Jo įmetama šen bei ten, kad primintų žiūrovui, jog žmones ėdantis demonai yra baisūs sutvėrimai, ir kad vaizduojami įvykiai iš tiesų yra labai žiaurūs. Tačiau likusį laiką „Kimetsu no Yaiba“ būna daugmaž tradicinis anime, su juokeliais, atokvėpio scenomis (kas yra labai gerai, nes nelabai galėčiau žiūrėti į nuolatines kraujo upes ir deformuotus žmonių kūnus). Nepaisant to, tikriausiai daugeliui žiūrovų to pakanka, kad jų mintyse serialas užsifiksuotų kaip netradicinis anime. Šioje vietoje man labai norisi „Kimetsu no Yaiba“ palyginti su „Shingeki no Kyojin“ (arba „Attack on Titan“), kuris prieš gerus 5 m. taip pat buvo sudrebinęs anime pasaulį. Pastarajame irgi yra nemažai žiaurumo (juk titanai ėda žmones) ir dar egzistuoja paslaptis, kurią smalsu išsiaiškinti - kas tie titanai, kaip jie atsirado ir t. t. „Kimetsu no Yaiba“ taip pat yra paslaptis, kuri gaubia pagrindinį blogiuką bei jo motyvus. Tad panašu, jog grotesko ir mįslių derinys anime pasaulyje yra išties paveikus.
Brolio ir sesers ryšys
Trečiąją priežastį išskirti nebuvo taip lengva, kaip pirmas dvi. Man pirmosios atrodė labai akivaizdžios, o va į trečiosios vietą tikriausiai tiktų net keli, ne tokie ryškūs aspektai, priklausomai nuo to, kas kam arčiau širdies (galbūt humoras, kurio tokiame žiauriame pasaulyje, kokį vaizduoja šis anime, tikrai nesitikėtum, o gal veikėjai ar kovos). Vis dėlto norėčiau išskirti brolio ir sesers ryšį. Spėju, kad jis tikrai papirko bent dalį šio kūrinio gerbėjų. Juolab, kad sunkiai rastum daugiau kitų anime, kuriuose pagrindiniai veikėjai būtų broliai/seserys ir kur jų ryšys būtų viena pagrindinių temų. Tai tikrai žavu ir traukia, nes pasaulyje egzistuoja daugiau santykių rūšių nei vien taip dažnai vaizudojami romantiški arba anime įprasti draugystės ar varžovų ryšiai.
Išvardinau priežastis, kodėl, mano galva, „Kimetsu no Yaiba“ pakerėjo pasaulį, bet ar šis anime pakerėjo mane? Ir taip, ir ne. Jį žiūrėti tikrai nebuvo kančia, bet man jis labiau patikti pradėjo antroje pusėje, kai pasirodė daugiau šalutinių veikėjų (Zenitsu ir Inosuke). Man patiko tai, kaip veikėjai bendrauja, man patiko Tanjiro, o Nezuko turbūt yra pats mieliausias sutvėrimas, kokį yra tekę matyti apskritai anime kūriniuose. Bet man nelabai patiko kovos, vietomis demonstratyvus žiaurumas. Vis dar manau, kad „Kimetsu no Yaiba“ yra gerokai peraukštintas, tačiau negaliu paneigti, kas jis turi tam tikro žavesio, dėl kurio mielai laukiu naujo sezono ir viiliuosi, kad bus animuota visa mangos istorija.
Jei labai reikėtų, vertinčiau maždaug 8,5/10