Naruto istorija (2/2)

 

***

 

Hokagė yra stipriausias Konohos nindzė. Taip pat ir kaimelio vadas. Tai kodėl dabartinis Hokagė yra ne kas kitas, o Kage-senis? Kaip toks senelis gali būti stipriausias visame mieste? Valdovu gali būti, nes yra išmintingas, neskuba daryti sprendimų, turi patirties ir yra senas, bet...

     Kaip tik ruošiausi to paklausti, kai Hokagė rado laiko su manimi susitikti. Tai įvyko jau kitą dieną po lažybų sąlygų išpildymo. Nuėjau į Hokagės būstinę ir pareikalavau skirti man kelias minutes. Tiksliau mandagiai paklausiau, ar Hokagė-sama negalėtų manęs priimti. Bet koks skirtumas? Jis sutiko ir liepė vienam iš savo tarnų nuvesti mane į kažkokį kambarį. Turėjau ten jo palaukti. Ir laukiau.

     Belaukdama gerai apžiūrėjau apartamentus. Tai buvo koks nors susirinkimų kambarys. Ant sienų kabėjo vyrų portretai. Supratau, jog tai buvę Hokagės. Pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis. Pirmieji du nebuvo labai jauni, atrodė jau subrendę, bet gana mieli. Trečiasis buvo siaubingai panašus į dabartinį, tik dar nepražilęs. Pala, tai ir yra dabartinis Kage! O tai kur dingo ketvirtasis? Jis buvo tai bent Hokagė! Mielai sutikčiau būti tokio vyro žmona. Geltonplaukis, tvirto sudėjimo (kiek mačiau iš portreto), žydrų akių. Kažkuo jis man priminė Naruto. Jie tikrai turėjo kažką bendro.

–         Tikiuosi, laukimas neprailgo, − į patalpą įėjo Hokagė.

–         Ne, nelabai, − atsakiau.

–         Tai apie ką norėtum su manimi pasikalbėti, Ernesta? – senolis atsisėdo už stalo.

–         Dabar man iškilo vienas klausimas, − pasižiūrėjau į dabartinį Hokagę, po to į Ketvirtąjį. – Jūs esate Trečiasis Hokagė, tiesa? Tuomet kodėl čia yra Ketvirtojo nuotrauka?

–         Nejau jau pamiršai? – nusišypsojo senolis. – Kakašis tau pasakojo apie Ketvirtąjį ir Devyniauodegį.

–         Ak, taip, − susigėdau. Kaip galėjau pamiršti? – Bet kodėl užuot išsirinkę Penktąjį, jūs pats grįžote į postą?

–         Anuo metu Konohoje nebuvo galėjusių ar norėjusių tapti Hokage, todėl grįžau aš, nes dar buvau gyvas. Bet ne apie tai norėjai pasikalbėti, ar ne?

–         Taip, − dar kartą nužvelgiau visus portretus. Sunku patikėti, kad šis senis kažkada buvo jaunas. – Gal jau galiu grįžti namo?

–         Deja, ne. Suprask, aš negaliu skirti viso laiko tavo problemai, − atsiprašė Hokagė. – Mano nindzės dar nerado to jutsu. Taigi negalime pradėti ruoštis tavo perkėlimui. Be to, aš vis dar neįsivaizduoju, kas tave čia iškvietė.

–         Koks skirtumas, − sumurmėjau. – Man nesvarbu. Aš tenoriu grįžti namo.

–         Suprantu. Tačiau iš to nebus jokios naudos, jei pagrobėjas vėl atgabens tave į šią dimensiją, − nusišypsojo senolis.

–         Galbūt. Bet man nusibodo būti nenindze nindzių būryje! – šiek tiek per garsiai pasipiktinau.

–         Kakašis sakė, kad sparčiai tobulėji. Nemanau, kad jis meluotų.

–         Negali žinoti, − suniurnėjau.

–         Norėčiau, kad kai ką padarytum.

–         Ką? – nustebau. Ar Hokagė duos man kokią slaptą misiją? Man vienai? Na jau ne! Dėkui, aš atsisakau.

–         Man neramu dėl tavo chakros apytakos tavo kūne, − senolis kalbėjo rimtu balsu. – Erdvių pasikeitimas galėjo pažeisti tavo organizmą. Todėl norėčiau, kad apsilankytum Hyuugų klane, kur tave apžiūrės.

–         Kur? – netyčia išsprūdo. Patikėkite, aš mažų mažiausiai norėjau kur nors lankytis.

–         Hyuugų klane, − nusišypsojo senis. Gal jis to išmoko iš Kakašio? Nuolatos šypsotis. – Jau susitariau su Hyuuga Hiashi dėl tavo vizito, − o jis dar sako „norėčiau“, kai viskas jau nuspręsta ir aš neturiu kito pasirinkimo.

–         O kur man rasti tą Hyuuga klaną? – mano balse atsispindėjo subjurusi nuotaika.

–         Mielai pasiųsčiau ką nors su tavimi, bet, deja, negaliu, − ėmiau ir patikėjau, garbusis Kage. − Teks nusigauti pačiai.

–         Gerai, − atsidusau. – Rytoj nueisiu.

–         Rytoj? Turi nueiti dabar.

     Ką?!!! Tas Kage-senis išvarys mane iš proto! Kodėl jis mano, kad gali tvarkyti mano gyvenimą? Kodėl man taip žiauriai nesiseka? Eiti pas kažkokius žmones, kad jie mane apžiūrėų? Atleiskite, bet ne. Kodėl paprasčiausiai negaliu nueiti pas gydytoją? Ak, pamiršau. Čia yra tik nindzės-medikės.

–         Dabar? – pabandžiau numalšinti kylantį prieštaravimą. – Iškart išėjus iš jūsų kabineto?

–         Taip, − Hokagė atsistojo. – Jei daugiau klausimų neturi, atsiprašysiu. Laukia galybė darbų.

     Senolis išėjo. Aš taip pat. Nenorėjau, kad kas nors užkluptų mane be tikslo kiurksančią kabinete. Dar pagalvos, jog šnipinėju. Galybę darbų? Cha, tarsi man tai rūpėtų. Matosi, Hokagė senas, pamiršo man paminėti kurioje Konohos pusėje ieškoti to Hyuu-klano. Ir kas sugalvoja tuos sudėtingus pavadinimus?

     Geras dalykas – Hyuu-klanas Konohoje labai įžymus. Užteko pasiklausti vieno žmogaus ir jis smulkiai nupasakojo, kaip rasti tą klaną. Toliau viskas priklausė nuo manęs pačios.

     Pasekiau žmogaus nurodymais ir priėjau milžinišką dvarą. Net nežinau kaip kitaip pavadinti. Visą Hyuugų klano valdą sudarė ne vienas ir ne du japoniško stiliaus namai su sodu, aikštele treniruotėms ir tvora aplink visą teritoriją. Verčiau tai būtų buvęs paprastas nameliukas. Mane sukaustė baimė. Tiksliau nedrąsumas. Kaip įeiti į tokius rūmus ir pasakyti: „Labas, aš pas Hyuuga Hiashi“? Žiauru, aš negaliu.

–         Gal pasitrauktum iš kelio?

     Greitai atsisukau ir iš netikėtumo žengtelėjau žingsnį atgal. Man už nugaros stovėjo vaikinas. Ilgais rudais plaukais ir šiurpiomis baltomis akimis. Taip, baltomis! Suprantu, jog čia animé ir viskas įmanoma, bet vis tiek kraupu. Ir jis žiūrėjo į mane piktai. Šis vaikinukas savo pasipūtimu nesiskyrė nuo Uchihos.

–         Atsiprašau, − sumurmėjau ir pasitraukiau prie tvoros praleisdama nepažįstamąjį.

–         Iš vis ką tu čia veiki? – vaikinas niekinamai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. – Šnipinėji?

–         Ne, − susiraukiau. Man nepatiko, kaip jis žiūrėjo į mane. – Esu susitarusi susitikti su Hiashiu.

–         Čia, prie įėjimo? – prunkštelėjo.

–         Žinoma, ne! – nervinausi. – Aš dar nespėjau įeiti į vidų ir tiek, − kvailas pasiaiškinimas, bet ką daugiau galėjau sugalvoti varstoma to viską matančio perlinių akių žvilgsnio? Mūsų akys susitiko. Aš atlaikiau žvilgsnį. Bent jau maniau.

–         Kaip pasakysi, − vaikinas dar labiau išsitiesė, nors ir taip buvo aukštesnis už mane. – Tik nebesimaišyk po kojų. Galiu netyčia užminti, − nepažįstamasis įėjo į vidų.

     Atsidusau ir įžengiau į vidų. Kieme nebuvo nė vieno žmogaus. Teks belstis į duris. O ko man jaudintis? Esu čia Hokagės paliepimu, tad viskas bus puiku. Manęs čia laukia ir priims svetingai. Nors abejoju, ar ši šeimynėlė panaši į mielą Inuzukų šeimą. Užtenka sutikti vieną narį ir jau gali pagal jį spręsti apie kitus. Žinoma, būna išimčių.

     Laimei, prie namo kampo pamačiau merginą. Maždaug mano amžiaus. Su tokiomis pat perlinėmis akimis kaip vaikinas. Tik merginos akys nebuvo tokios šiurpios. Priėjau prie nepažįstamosios.

–         Atsiprašau, − tariau. Mergina krūptelėjo. – Kur galėčiau rasti Hyuuga Hiashi?

–         Palydėsiu tave pas jį, − sušnibždėjo ji.

     Nustebau. Ką tik sutikau merginą, kuri yra nedrąsesnė už mane. Tiksliau super drovi. Tačiau ji bent jau miela ir gera.

–         Kuo tu vardu? – paklausiau mums einant koridoriumi. Dabar man teks imti vadžias į rankas, kad palaikyčiau pokalbį.

–         Hi... Hinata, − taip pat tyliai atsakė mergina. – O tu?

–         Ernesta, − nusišypsojau. Norėjau ją padrąsinti. – Klausyk, tu kartais nepažįsti vaikino tokiais ilgais, rudais plaukais. Jis vilkėjo baltą džemperį ir rudus šortus, − na, nupasakojau nekaip. – Jis maždaug mūsų amžiaus. Gal vyresnis, − ir koks man skirtumas, kas tas įžulusis vaikinas? Kvailys jis ir tiek.

–         Tikriausiai kalbi apie Neji-nii-san[1].

–         Nedži-nii-san? – kol ištariau, man liežuvis susipynė. Kas čia per vardas?

–         Hyuuga Neji, − pasitaisė Hinata, supratusi, jog aš nesusivokiau. – Jis mano pusbrolis.

–         Negali būti, − išsižiojau. – Judu visiškai nepanašūs. Savo charakteriu, − perlinės akys tikriausiai būdingos visiems Hyuugoms.

–         Atėjome, − Hinata parodė į medines duris.

–         Ačiū, − padėkojau ir, sukaupusi paskutines savo jėgas, atidariau duris.

     Kambarys buvo didžiulis. Ir neapkrautas baldais. Patalpos viduryje stovėjo aukštas vyras ilgais tamsiais plaukais ir maža mergaitė tokiais pat plaukais (ar čia tokia mada?). Mergaitė man priminė berniuką. Neradau jokių ženklų, paneigiančių, jog tai ir nebuvo berniukas.

     Uždariau duris. Gal kiek per garsiai, nes vyras tuoj atsisuko į mane. Išsigandau. Tos akys mane gąsdino.

–         Hanabi, išeik, − tarė vyras.

–         Klausau, − mergaitė aplenkė mane ir pasišalino.

–         Spėju, kad tu esi toji mergina iš kitos dimensijos, − ar nebūtų paprasčiau naudoti vardus?

–         Taip, pone, − mano balsas sudrebėjo. Man tai nepatiko. Nenorėjau pasirodyti silpna.

–         Prieik arčiau, − paliepė. – Sėskis.

     Padariau, kaip jis liepė. Nebuvo jokių priežasčių nepaklusti. Jaučiausi nejaukiai, nes vyras vis dar stovėjo.

–         Ar turi kokių nors problemų naudodamasi savo chakra? – ėjo iškart pire reikalo. O ko aš tikėjausi? Kavutės? Kuo greičiau baigsiu apžiūrą, tuo geriau.

–         Lyg ir ne, − išlemenau. Iš kur man žinoti, jei nesu atlikusi nė vieno galingo jutsu?

–         Pabandyk pasiversti, − įsakė vyras.

     Norėjau paklausti kuo, bet neišdrįsau. Geriau nesišakoti prieš tokius asmenis. Kai galvojau kuo pasiversti, į galvą man atėjo tik tas Neji-nii-sanas ir Hinata. Tačiau suabejojusi, ar gerai pasielgčiau, pasiverčiau Kakašiu.

–         Dar kartą.

     Pasižiūrėjau į vyrą norėdama paklausti, kokia iš to nauda. Krūptelėjau. Jo akys buvo kitokios. Aplink jas iškilo kraujagyslės, vyzdys patamsėjo. Vos susivaldžiau neparodžiusi nuostabos. Pakartojau pasivertimą.

–         Ar moki kitą jutsu? – vyras kalbėjo su manimi kaip su žemesnio lygio padaru.

–         Ne... – norėjau atsakyti, bet prisiminiau Šešėlių klonus. – Taip, − garsiai atsakiau.

–         Parodyk, − paliepė.

     Susikaupiau. Bus labai gražu, jei man nepavyks padaryti to, ką padariau Bangos šalyje. Buvo sunkiau nei tada, kaunantis su Haku, ir padariau mažiau klonų, bet nesusimoviau..

–         Aišku, − sušnibždėjo vyras. – Tau reikia daugiau ir sunkesnių treniruočių, kad tavo chakra galėtų laisvai pasklisti po visą kūną. Tuomet viskas turėtų būti gerai.

–         A... ačiū, − atsistojau. Nelabai supratau, kas dabar įvyko.

–         Kas tave treniruoja?

     Geras klausimas. Lyg ir turėtų Kakašis, bet vargu, ar tai pavadinčiau treniruotėmis.

–         Aaa... – numykiau. – Hatake Kakašis.

–         Man nepanašu, kad jis tave treniruotų, − susiraukė vyras. Nežinojau, ką į tai atsakyti. – Nesvarbu. Gali eiti. Aš pasikalbėsiu su Hokage-sama.

     Nusilenkiau ir išėjau iš kambario.

     Vos nusisukusi nuo durų, įsimurinau į vaikiną. Jis net nesusverdėjo, kai mano veidas plojosi į jo krūtinę. Bet aš vos nepargriuvau ir iš reflekso įsikibau į vaikino džemperį.

–         Ir vėl painiojiesi man po kojomis, − pasipiktino mano atsitrenkimo objektas.

     Pakėliau akis ir garsiai sudejavau. Nedžis-nii-sanas! Už ką man? Kas nors pasakykit už ką? Iš visų Konohos žmonių turėjau atsitrenkti būtent į jį!

–         Aš labai atsiprašau, − paleidau jo džemperį ir atsitraukiau per žingsnį.

–         Ką čia veikei? – paklausė vaikinas, vėl tyrinėdamas mane nuo galvos iki kojų.

–         Jau einu namo, − mažiausiai norėjau aiškintis šiam pasipūtėliui, kuris net nėra gražus!

     Norėjau dumti iš čia, bet man einant pro vaikiną, jis sučiupo mano ranką už riešo. Nedžis vieną kartą stipriai trūktelėjo ir aš vėl stovėjau priešais jį.

–         Ei! – pasipiktinau. Vaikinas taip spaudė mano riešą, jog, maniau, trūks raiščiai ar dar kas.

–         Kas tu esi? – Nedžis įbedė akis į manąsias.

–         Hatake Ernesta, − norėjau, kad jis mane greičiau paleistų, todėl nemelavau. – Dabar turėtum prisistatyti pats.

–         Hyuuga Neji, − vaikino veidą papuošė šypsena. – Turi gražias akis, Hatake Ernesta.

     Nedžis paleido mano ranką ir nuėjo. Stengiausi negalvoti apie jo paskutinius žodžius ir moviau iš dvaro. Tie Hyuugos bauginantys. Jų akys tokios pat keistos kaip Kakašio šaringanas.

     Kai atsidūriau pakankamai toli nuo Hyuuga klano valdų, lengviau atsipučiau. O kas dabar? Pas Hokagę grįžti nereikia. Eiti namo pas Kakašį? Kažkaip nesinori. Tai kur? Konohoje nieko nepažįstu. Gal pats metas netrukdomai apžiūrėti miestą?

     Vaikščiojau kaimelio gatvėmis ir dairiausi į šalis. Jau buvo pietų metas, todėl miestelyje šurmuliavo žmonės. Manęs jie beveik nebetrikdė. Jie nekreipė dėmesio į mane, aš į juos. Toks bendravimas man tiko. Diena buvo graži. Šilta. Bevaikščiodama susigriebiau, kad būtų neblogai kur nors užvalgyti. Pinigų turėjau dar nuo vakar.

     Išsirinkau restoraną, kuris iš išorės atrodė gan patrauklus. Įėjau. Nosį pasiekė nuostabūs kvapai. Atmosfera kavinėje buvo gera. Žmonės kalbėjosi, valgė, juokėsi, bendravo. Jų buvo daug. Nė vienos laisvos vietos. Atsidusau iš nusivylimo. Man čia patiko ir pilvas reikalavo savo duoklės.

     Sukdamasi atgal pastebėjau stalelį prie lango. Prie jo buvo viena laisva vieta. Kitas užėmė vyras ir du vaikinai. Tai vienintelis mano šansas. Aš išdrįsiu, aš galiu. Priėjau prie staliuko.

–         Atsiprašau, − tariau. Mano balsas truputį užkimo. – Ar galėčiau prisėsti?

     Visi trys vyriškosios giminės atstovai sužiuro į mane. Aš stengiausi į juos nežiūrėti, kad nepasirodyčiau įtartina. O gal reikėjo atvirkščiai?

       –         Žinoma, − nusišypsojo vyriškis.

     Atsisėdau prie stambiojo vaikino. Likęs vaikinukas su viršuje surištais plaukais atsiduso. Pati to nenorėdama pervėriau prieš save sėdėjusį vaikiną rūsčiu žvilgsniu.

–         Galiu išeiti, jei trukdau, − šią pastabą skyriau nuobodžiaujančiai pusei.

–         Ką tu. Sutilpsime visi, − pasakė vyras.

     Tada priėjo padavėja ir aš daviau jai užsakymą. Nieko daug neužsisakiau. Norėjau tik numalšinti alkį.

–         Kuo tu vardu? – mandagiai paklausė vyriškis. Bent vienas malonus žmogus.

–         Hatake Ernesta, o jūs? – atsakiau akies krašteliu stebėdama, kaip mano kaimynas ryja kepsnelius. Nesuklydau. Ryja.

–         Hatake... – akivaizdžiai sumišo vyras. – Aš – Sarutobi Asuma. Kaip sekasi Konohoje?

–         Gerai, − nežinojau ką atsakyti. Ar šis vyras žino, kad aš nevietinė? Gal tai parašyta man ant kaktos? O, siaube, nejau taip matosi, kad aš ne nindzė?

–         O jūs, vaikinai, neprisistatysite? – pasižiūrėjo į savo draugus Asuma.

–         Akimichi Chouji, − baigdamas kramtyti mėsos gabalą, tarė stambusis.

–         Prisistatinėjimai per daug vargina, − atsiduso kitas.

–         Na ir idiotas, − kiek per garsiai pasakiau.

     Neprisistatęs vaikinas pasižiūrėjo į mane suglumusiu žvilgsniu. Pripažinsiu, sumišęs atrodė visai mielas. Jis buvo savaip žavingas. Čodžis sukrenkštė iš juoko, o Asuma nusijuokė garsiai ir nuoširdžiai.

–         Girdėjai, Shikamaru, − vyras paplekšnojo berniukui per petį. – Nesivargina tik idiotai.

–         Man nejuokinga, − susiraukė vaikinukas.

–         Aš nenorėjau įžeisti, − mano balse nebuvo nė lašiuko atsiprašymo gaidelės.

     Vaikinas, kurį Asuma pavadino Šikamaru (nubraukus „maru“, gaunasi labai įdomus žodis), įdėmiai į mane pasižiūrėjo. Man visai patiko jo žvilgsnis. Toks įskaitomas. Ne taip kaip Sasukės ar to Nedžio. Kai aniedu mane nužiūrinėjo, negalėjau pasakyti kokiu tikslu. O Šikamaru... na, jis žiūrėjo tiesiog draugiškai. Ne taip šiltai kaip Kiba, bet ne šaltai.

     –         Ernesta, taip? – prisimerkė vaikinas, sėdintis priešais mane.

–         Taip, − linktelėjau.

–         Tingėjimas nėra nuodėmė. Tingėjimas, kai vyksta karas, tai jau nuodėmė, − pasakė Šikamaru ir atsistojo. – Turiu eiti. Pažadėjau mamai.

     Ir išėjo.

     Nustebau. Nesitikėjau tokių žodžių. Jie skambėjo išdidžiai, bet turėjo logikos spragų.

–         Tikiuosi, neįsižeidei? – pasiteiravo Asuma.

–         Žinoma, ne, − atsakiau.

     Daugiau beveik nebekalbėjome, nes aš įnykau į maistą, kurį man patiekė padavėja. Asuma gal ir norėjo kažko paklausti, tačiau matydamas, kaip mėgaujuosi pietumis (Kakašis nemoka ruošti skanaus maisto), tylėjo. Jis tikriausiai žinojo mano padėtį. Mano nenindzišką prigimtį. Įdomu, kiek žmonių Konohoje iš tiesų tai žino. Visi jounin? Ar tik Hokagės patikėtiniai? Galbūt pusė kaimelio. Gal trečdalis ar ketvirtadalis. Gerai pagalvojus, koks skirtumas. Nuo to mano gyvenimas negerėja.

–         Aš gal jau eisiu, − nedrąsiai tariau.

–         Žinoma. Jei jau reikia, − nusišypsojo Asuma. Nesuprantu, kodėl mano nedrąsumas juokina žmones.

–         Iki pasimatymo, Ernesta, − atsisveikino Čodžis. Šiaip jis kalbėjo labai mažai. Daugiausia apie maistą.

–         Iki, − tariau ir atsistojusi išėjau.

     Grįžau namo. Naujų pažinčių šiai dienai man buvo gana.

---

[1] Nii-san – kreipinys į vyresnįjį brolį.

Naruto istorija (2/1)

Prasideda antroji dalis, kurios centre - chuunin egzaminai.

***

 

Kai grįžome į Konohą, nesužinojau jokių gerų naujienų. Hokagė net nesiteikė man skirti minutėlės ir pasikalbėti. Naruto, Sakura ir Sasuke išėjo namo, o aš ką, patraukiau į Kakašio namus kartu su ponu Hatake. Pamažu man tai ėmė įkyrėti. Visą laiką leisti su Kakašiu. Na, tai nėra labai blogai, tačiau Kakašis nėra mano amžiaus vaikinas ir viskas tuo pasakyta.

     Popietė praslinko labai greitai. Nors visą laiką tik žaidžiau šaškėmis su Kakašiu. Namuose vyras nusivilko savo liemenę ir nusiėmė galvos raištį. Dėl to jam reikėjo visą laiką laikyti užmerktą kairiąją akį.

–         Kakaši, kodėl dengi savo šaringaną? – paklausiau, kai vyras skaitydamas knygą nukirto dvi mano šaškes.

–         Nes sharingan atima daug jėgų, − Kakašis įsimūrijo į knygą. Niekaip nesuprantu, kaip jis sugeba vienu metu ir skaityti, ir dirbti kitus darbus.

–         Tada kokia iš jo nauda, − sumurmėjau. Buvo aišku, jog penktą kartą iš eilės pralaimėsiu.

–         Supranti, sharingan yra Uchiha klano kekkei genkai.

–         Tai tu esi iš Uchiha klano? Kaip Sasuke? – nudžiugau, nors net nežinau kodėl.

–         Ne. Čia ir problema. Mano kūnas nėra pritaikytas ir greitai pavargsta nuo sharingan naudojimo, − sulaukęs, kol aš paeisiu, vyras mane galutinai sutriuškino.

–         Bet Sasuke neturi šaringano, − pasiruošiau dar vienam žaidimui.

–         Dar ne, − Kakašis atsiduso. – Gal užteks? Vis tiek pralaimėsi, − tu mane žlugdai. – Verčiau pakalbėkim.

–         Apie ką? – nustūmiau šaškių lentą.

–         Tavo mėgstama tema – apie Sasukę, − išsišiepė vyras.

     Mano skruostai užkaito. Į veidą plūstelėjo toks karštis, kad vien dėl jo galėčiau mirti iš gėdos. Ir kodėl tas Kakašis taip įsikando Sasukę? Nejau aš taip dažnai apie jį kalbu? Aš net apie jį negalvoju. Paprastai.

–         Gal liausies? – supykau. – Klausantis tavęs atrodo, jog aš pametusi galvą dėl Sasukės.

–         O ką gali žinoti? Būtent tai ir bandau išsiaiškinti.

–         Kodėl? – įtariai pasižiūrėjau į vyrą.

–         Aš nerimauju dėl tavęs. Nesakau, kad Sasuke blogas vaikinas, bet jis tau netinka, – Kakašis kalbėjo gan rimtai.

–         Tada kokio vaikino man reiktų? – paklausiau.

     Jei tik aš pati galėčiau nuspręsti ką įsimylėti, o ko ne. Iš vis apie tokį dalyką kaip meilė nėra ko kalbėti. Aš niekam nejaučiu tokių jausmų ir tikiuosi niekada nejausiu. Šiek tiek per žiauriai pasakyta. Aš tenoriu neįsimylėti animacinio filmuko herojaus. Nesvarbu, koks šaunus jis bebūtų. Reikia nemaišyti tikrovės su fantazijų pasauliu.

–         Sunku pasakyti, − Kakašis užvertė knygą. – Net jei sutikčiau tobulą vaikiną ir tau jį pristatyčiau, nereiškia, jog jį pamilsi. Manau, kad kaip tavo globėjas turėčiau atsižvelgti į tave. Todėl ir sugalvojau šias lažybas.

–         Nelabai suprantu, − susipainiojau.

–         Šių lažybų esmė, − vyras vėl pastatė šaškių lentą prieš mus. – Priversti tave labiau pažinti Sasukę.

     Išsižiojau. Na, gal mano burna ir neatsivėrė, bet akys tai išsprogo.

–         Jei manei, jog noriu iš tavęs pasityčioti, klydai, − Kakašis pavarė šaškę. – Tu nieko nežinai apie Sasukę ir jis nieko nežino apie tave, − dėl šito abejočiau. Jis be menkiausių vargų atspėjo mano paskyrimo į Septintąją komandą aplinkybes. – Geriausia, kad pati viską sužinotum iš jo.

–         Ką viską? – susidomėjau. – Ką viską, Kakaši? – pakartojau, nes vyras neatsakė.

–         Beje, o kaip tu rytoj žadi pakviesti Sasukę į pasimatymą? – nukreipė pokalbio temą mokytojas. Neblogas klausimas. Apie tai dar negalvojau.

–         Kai vykdysime misiją, − atsakiau. Kada gi daugiau? Mes kitur nesusitinkame.

–         Per misiją? Tikriausiai užmiršau paminėti, kad kurį laiką misijų nebus.

–         Ką?! – pašokau nuo kėdės ir vos neapverčiau stalelio.

–         Ramiau, − nusijuokė Kakašis. – Tau teks nueiti į jo namus ir viskas.

     Ar aš gerai išgirdau? Nueiti į Sasukės namus? Aš kalbu rimtai. Man teks eiti pas Sasukę? Jokiu būdu! Pirma, aš neturiu nė menkiausio supratimo, kur jis gyvena. Antra, nesu buvusi jokio vaikino, kuris nėra mano draugas, namuose. Trečia, visai netrokštu susitikti su visa Sasukės šeima. Tai absurdas!

–         Aš negaliu, − klestelėjau ant kėdės. – Nežinau, kur jis gyvena.

–         Tai ne problema. Nurodysiu tau kryptį, o tu pasiklausinėsi gyventojų, kur tiksliai, − šypsojosi vyras. – Metas pradėti gyventi kitaip.

–         Kodėl? Gal aš visai netrokštu gyventi kitaip! – Kakašis neturi teisės visko spręsti už mane.

–         Tau negalima užsidaryti savyje, − Kakašis kalbėjo nuoširdžiai. Jei jis taip moka. – Nėra ko bijoti žmonių. Šiek tiek pasistengsi ir tau pavyks. Turi drąsos, tik ja nesinaudoji.

–         Vieną dieną tu mane pribaigsi, − tariau ir paėjau vieną langelį į priekį.

–         Ne, tu mane pribaigsi greičiau. Turi neapsakomai puikų talentą kišti nosį ten, kur nereikia.

     O visko gali būti. Jei nebūčiau kišusi nosies į Justės žiūrimą serialą, nebūčiau atsidūrusi animé pasaulyje. Nesikiščiau į kovas su tokiais priešininkais kaip Zabuza ar Haku, nesusižeisčiau. Tačiau neįmanoma pakeisti to, kas jau įvyko. Ir neįmanoma sustabdyti to, kas būtinai įvyks.

     Naktį miegojau prastai. Vis nesilioviau galvoti, kaip rasiu Sasukės namus. Mane labiausiai neramino, ką pasakysiu, jei duris atvers ne Sasuke. Nežinojau net ką sakyti pačiam vaikinui. „Labas, aš norėčiau pavaišinti tave restorane.“ Ne, baikit juokus. Negaliu leisti Sasukei suprasti, kad noriu kuo greičiau įvykdyti šį pažadą (kurio net negalima vadinti tikru pažadu), nes jis vėl sugalvos kokią nesąmonę. Keista, kad vos pagalvojus apie dieną, praleistą su Sasuke, mano širdis imdavo plakti smarkiau. Arba aš tai įsivaizdavau.

     Rytas išaušo per greitai. Visada sunkios dienos ateina per greitai. Aišku, buvo ir gerų dalykų. Kakašis gavo laisvų dienų (jo darbo grafiko visiškai nesupratau) ir buvo namuose. Net pasivargino paruošti pusryčius. Ne pašildytą rameną, o tikrus pusryčius. Pakepė dešros, išvirė arbatos. Beveik idealus vyresnysis brolis.

–         Žinai, pagalvojau, jog tau reikia naujų drabužių, − tarė jis vos mums atsisėdus prie stalo.

–         Aš pati taip manau. Tik bėda – neturiu pinigų, − suniurzgiau. Apie tai ponas Hatake galėjo  susimąstyti anksčiau.

–         Nesijaudink dėl pinigų. Jau šiek tiek užsidirbai vykdydama misijas.

–         Kodėl man to anksčiau nesakei? – subumbėjau.

–         Ko nesakiau? – apsimetė nesupratęs Kakašis.

–         Kad užsidirbu pinigus, − mano nuotaikos – jos ir taip nebuvo – nebėra.

–         Nesuprantu, apie ką kalbi, − nusišypsojo vyras.

     Kakašis specialiai varo mane iš proto. Negana, kad aš dar nevisiškai atsigavaui po įvykių Bangos šalyje, jis verčia mane patirti naują stresą! Kada nors jam atsilyginsiu.

     Palydėta Kakašio išėjau įvykdyti misijos „Pasimatymas su Sasuke“. Užduotis nr.1 – surasti Uchiha Sasukės namus. Užduotis nr.2 – nesukeliant įtarimų pakviesti jį į restoraną ir pavaišinti vakariene/ pietumis/ pusryčiais. Užduotis nr.3 – Kakašiui sudaryti įspūdį, jog visa tai buvo tikras pasimatymas. Misijos atlikimo maksimalus laikas – 2 dienos.

     Pirmoji užduotis buvo itin sunki. Man – žmogui, bijančiam svetimų. Man prireikė neapsakomai daug jėgų išdrįsti užkalbinti vieną gatvę šluojusią močiutę. Miriau iš gėdos. Laimei, senolė buvo labai maloni ir nurodė kryptį bei kaip atrodo Uchiha vaikino namas. Aš radau tą namą, tik... Tai buvo daugiabutis. Ir niekas man nepasakė Sasukės buto numerio. Butų buvo nedaug, tačiau skambinti į kiekvienas duris ir klausti, ar ne čia gyvena Uchihos, per daug įžūlu. Neturiu tam drąsos. Keista, ar ne? Galiu išdrįsti atakuoti kokį nors galingą nindzę, bet negaliu pasiklausti, kur gyvena mano komandos narys. Na tai kas, kad visas kvartalas sužinos, jog einu pas Sasukę? Tai dar ne pasaulio pabaiga. Pasaulio pabaiga bus tada, kai pasklis gandai apie naują porą.

     Vis dėlto susiėmiau ir paklausiau vieno vyro, išėjusio iš to namo, kur tiksliai gyvena Uchiha Sasuke. Vyriškis gan nustebo (tikriausiai aš pirmoji mergina, einanti pas šį vaikiną ir nežinanti, kur jis gyvena). Man palengvėjo, kai vyras pasakė „antrame aukšte, antros durys“.

     Laiptais į antrą aukštą užlipau daug greičiau nei tikėjausi. Nebekalbu apie savo širdį, kuri iš susijaudinimo (ne malonaus) daužėsi lyg pašėlusi. Man suprakaitavo delnai. Porą minučių (gal net visas penkias) stovėjau priešais tamsiai rudas duris. Nusprendžiau, jog tai manęs niekur nenuves ir paspaudžiau durų skambutį.

     Norėjau dabar imti ir nubėgti. Raminau save visais įmanomais žodžiais, teiginiais, faktais: tai greitai baigsis. Kuo greičiau baigsis, tuo geriau.

     Durys atsivėrė netikėtai. Aš sutrikau tarpduryje pamačiusi Sasukę. Jis vilkėjo tik apatinius, ant kaklo buvo užsimetęs baltą rankšluostį. Vaikinas pasimetė.

–         Labas, − galiausiai ištarė jis.

–         Labas, − atsakiau. Buvau susiplanavusi, ką sakysiu, tačiau dabar viskas išgaravo.

–         Ką čia veiki? – paklausė Sasuke.

–         Na... – nutęsiau. Ką daryti? Ką dabar daryti?

–         Užeik, jei jau atėjai, − vaikinas pasitraukė nuo durų.

     Aplenkiau jį ir įėjau. Sasuke užvėrė duris. Jo butas priminė vaikino butą. Ant lovos ir grindų buvo primėtyta vyriškų drabužių. Tikriausiai Sasuke niekaip neapsisprendė ką apsirengti. Prie lango stovėjo rašomasis stalas su keliomis knygomis. Bent jau iš pirmo žvilgsnio butas niekuo labai neišsiskyrė iš kitų.

–         Tai ką čia veiki? – išgirdau gan suirzusį Sasukės balsą sau už nugaros.

–         Na, − vėl nutęsiau.

–         Šitai jau girdėjau, − vaikinas praėjo pro mane ir ėmė rankioti išmėtytus rūbus.

–         Prisimeni, aš kaip ir prisižadėjau tave pavaišinti, − galiausiai sugebėjau ištarti. Maniau, jog sunkiausia bus pasiekti vaikino namus, bet klydau. Atsidūrus Sasukės aplinkoje darėsi sunku mąstyti.

–         Aha, − sumurmėjo Sasuke, bandydamas sugrūsti viską į spintą.

     Kurį laiką aš jį stebėjau. Kaip jis dirba, kaip juda jo rankos, kojos, nugara. Tačau pati to nesuvokiau. O kai susivokiau, man pasidarė taip gėda ir graudu.

–         Ir? – man tylint suurzgė vaikinas.

–         Atėjau paklausti, ar rytoj tiks, − mano balsas nuskambėjo dirbtinai.

–         O kodėl ne šiandien? – Sasuke pasižiūrėjo į mane. Gūžtelėjau pečiais. – Gal nori arbatos?  Jei jau atėjai, tai gal taip greitai neišskubėsi.

–         Nemanau, jog tai gera mintis. Nenoriu trukdyti.

–         Vis tiek šiandien nieko neveikiu. Galime eiti į restoraną ir tu išpildysi savo pažadą.

–         Gerai, − teks Kakašiui pasakyti, kad Sasuke rytoj neturėjo laiko, todėl į paismatymą nuėjome šiandien. Koks dar pasimatymas? Tai visai į jį nepanašu.

–         Tik man reikia apsirengti, − Sasuke susirūpinusiu žvilgsniu žvilgtelėjo į savo spintą.

–         Gal pabandyk baltus marškinėlius ir tamsius šortus, − pasiūliau. Ir kas liepė man prasižioti? − Tu niekada nevilki šviesiais drabužiais.

–         Taip manai? − susimąstė vaikinas ir išsitraukė šviesius, visai nenešiotus marškinėlius.

–         Aš galiu palaukti už durų, − susigriebiau.

–         Nereikia, − šyptelėjo Sasuke. – Aš nesu toks drovus kaip tu. Beje, jau matei mane beveik visu gražumu, tai koks skirtumas.

     Nesiginčijau ir prisėdau ant Sasukės lovos. Stebėjau jį, kai vaikinas vilkosi ir nežiūrėjo į mane. Nenorėjau, bet negalėjau nusukti savo žvilgsnio. Supratau, jog per misiją Bangos šalyje tikrai suartėjau su Sasuke. Nors nenorėčiau to pripažinti, tačiau šis vaikinas man kelia keistus jausmus. Man jis patinka. Ar turėčiau sakyti, man patinka jo išvaizda? Būtent taip. Juk Sasuke neturi jokių gražių būdo bruožų. Ne taip kaip Kiba ar Naruto. Su jais (ypač su Kiba) bendravau itin mažiau, bet man jiedu pasirodė kur kas mielesni už Sasukę. Nuoširdesni, linksmesni, geresni.

–         Gerai, galime eiti, − paskelbė Sasuke. Su tais baltais marškinėliais jis tikrai atrodė puikiai. Net su bulvių maišu jis atrodytų gražiai. – Patinka?

–         Atrodai puikiai kaip visada, − pala, kodėl Sasuke apsivilko būtent taip, kaip sakiau aš? Ir  nuo kada jam rūpi, ar man patinka jo išvaizda?

–         Neatrodai labai sužavėta.

–         O turėčiau? – sumurmėjau. Kodėl šis vaikinas amžinai mane erzina?

–         O kaipgi kitaip? – išsišiepė Sasuke. – Gerai, judėkime.

     Eiti šalia Sasukės buvo keista. Juolab, jog stengiausi pastebėti, ar Kakašis mūsų neseka. Taip pat labai norėjau tapti nematoma ir neatkreipti kitų žmonių dėmesio. Visi, lyg susitarę, atsisukdavo bent akimirkai pasižiūrėti į mus. Žinoma, jie stebėjosi, kaip toks šaunus vaikinas eina kartu su tokia baisia mergina. Ir jie teisūs! Aš ir Sasuke esame visai kitame lygmenyje.

–         Atrodai susinervinusi, − tarė Sasuke. – Ar aš vėl tave įžeidžiau?

–         Ne. Tik aš nemėgstu žmonių dėmesio, − sumurmėjau. Kodėl mano veidas turėjo užsidegti?

–         Nesijaudink. Nusivesiu tave į restoraną, kuriame šiuo dienos metu būna mažai žmonių.

     Nusivesiu... Tai juk juokinga. Aš turėčiau vestis Sasukę, o ne jis mane. Bet aš visiškai nepažįstu Konohos. Nebuvo tam laiko.

     Sasuke atsivedė mane į gan prabangiai atrodantį restoraną. Buvome beveik vieninteliai klientai. Vaikinas norėjo sėstis prie lango, tačiau aš jį nusitempiau į patį atokiausią kavinės kampą. Tik pagalvokit, jei kokia Sakura mus išvystų drauge!

     Miela, besišypsanti padavėja atnešė meniu. Atsiverčiau jį vien pažiūrėti į kainas. Ne kosminės, bet ir ne mažiausios. Sasuke mane stebėjo. Jaučiau jo žvilgsnį, tyrinėjantį kiekvieną mano esybės dalelę.

–         Tu tai darai, nes kažkas tave privertė, tiesa? – tarė jis.

     O siaubeli mano mielasis! Man dabar mažų mažiausiai reikia, kad Sasuke sugalvotų kokią nesąmonę ir atsisakytų būti pavaišintas.

–         Taip, tu, − stengiausi ramiai atsakyti.

–         Kažkodėl taip nemanau, − Sasuke akimis peržvelgė meniu. – Ko norėsi?

–         Palauk, − sutrikau. – Juk aš tave vaišinu. Prisimeni?

–         Aš keičiu taisykles. Rinkis, ką tik nori.

–         Sasuke, tu negali, − ėmiau dėstyti. Dabar tai jau panašu į pasimatymą, o aš taip nenoriu.

–         Ko taip jaudiniesi? Sutaupysi pinigų. Turėtum džiaugtis.

–         Tu nuvarysi mane į kapus.

     Neturėjau kur dingti. Užsisakiau ledų. Sasuke taip pat. Nesu iš tų žmonių, kurie piknaudžiautų jiems pasitaikiusia galimybe. Bent jau paprastai. Ledai buvo labai skanūs. Valgiau iš lėto. O kur man skubėti. Sasuke vis tiek dar užsakė du pieno kokteilius.

–         Tu labai tyli, − prakalbo vaikinas.

–         O ką man sakyti? − pamaigiau ledų dubenėlyje likusią braškę. Braškės ir ledai vienoje vietoje man kažkaip nederėjo.

–         Šią akimriką įsivaizdavau kiek kitaip.

     Aš taip pat, Sasuke.

–         Na, tu pats pakeitei taisykles.

     Nežinau kodėl, bet tai privertė Sasukę nusijuokti. Kažin ar anksčiau girdėjau jį juokiantis.

–         Kas čia juokingo? – susiraukiau.

–         Tu teisi, − nurimo vaikinas. – Atrodo, kurį laiką neturėsime jokių misijų, − puikus kalbos nukreipimas kita linkme.

–         Aha. Kakašis nori, kad mes pailsėtume, − mes ar aš?

–         Buvai sutikusi Naruto?

–         Ne. Neturiu su juo jokių reikalų. Be to, šiandien tik antra diena, kai mes grįžome į Konohą.

–         Mat kaip, − Sasuke atsigėrė savojo kokteilio.

     Mano nuomone, jis elgėsi keistai. Ne taip kaip visada. Ar jis jaudinasi? Kodėl? Juk tai tik aš. Suprasčiau, jei dabar būtų tikras pasimatymas. Aš pati vos neišprotėčiau. Bandžiau ką nors įžvelgti vaikino veide, judesiuose, bet nepavyko.

–         Žinai, pagalvojau apie Katon Goukakyuu no Jutsu, − vėl pradėjo kalbėti Sasuke. – Gal ir galėčiau tave išmokyti.

     Na, ačiū. Susigriebė vyrukas. Dabar, kai man jau nebėra jokios dingsties jo to prašyti. Ir kas darosi tam Uchihai? Jis šaiposi iš manęs?

–         Kažkaip greitai persigalvojai, − tepasakiau.

–         Kas tau užėjo? – gan griežtai paklausė vaikinas. – Kalbi su manimi kažkaip šaltai ir dirbtinai, beveik nežiūri man į akis ir vengi, kad aš nepastebėčiau, kaip mane nužiūrinėji. Kodėl?

–         O koks tau skirtumas? – atsakiau.

–         Mane tai nervina. Ir Bangos šalyje, prieplaukoje, pasielgei su manimi neteisingai. Aš maniau, kad tau... – Sasuke nutilo ir įsmeigė akis po staleliu.

–         Kad aš ką? – įsižiūrėjau į jį.

     Toks Sasukės protrūkis mane nustebino. Jis pyko, graužėsi, nežinojo ką daryti. Ir aš dėl to kalta. Nors nieko nepadariau. Tikiuosi.

–         Pamiršk, − Sasuke numetė ant stalelio kelis banknotus ir atsistojo.

–         Palauk, − taip pat atsistojau. – Baik sakyti, ką norėjai.

–         Pamiršk tai. Pamiršk viską, kas buvo čia, Bangos šalyje ar kur kitur, − vaikino balse atsispindėjo pyktis.

–         Tu nori, kad pamirščiau viską, kad buvo tarp mūsų? – ramiai paklausiau. Nors nieko nebuvo. Visi tą žinote.

–         Taip, − labai tyliai ištarė Sasuke.

     Tas vienas žodis smigo į mane kaip strėlė. Kodėl norėjau verkti? Kodėl man skaudėjo? Pati buvau nusprendusi viską baigti, kol dar nieko nėra.

–         Labai gerai, − sugniaužiau kumštį. – Tu man nebeegzistuoji, Uchiha Sasuke.

–         Tu man niekada neegzistavai, Hatake Ernesta.

     Sasuke išėjo. O aš... apsiverkiau. Tyliai, tačiau verkiau. Sunku patikėti, kad egzistuoja toks žmogus, kuris taip lengvai gali ištrinti viską, kas siejo jį su kitu žmogumi. Mes nebuvome draugai. Nebuvome priešai. Buvome kažkas daugiau nei komandos nariai. Ir kartu buvome niekas. Gerai, jog visa tai baigėsi dabar, kol rimtai neįklimpau. Kol Sasuke neėmė man reikšti šio to daugiau...

–         Panele, ar jums viskas gerai? – krūptelėjau išgirdusi padavėjos balsą. Ji atėjo surinkti tuščių indų.

–         Taip, − nusišluosčiau ašaras. – Norėčiau susimokėti.

–         Žinoma, − linktelėjo ir nusišypsojo.

     Vis dėlto ne visi žmonės blogi. Ne visi sugeba tik skaudinti mane. Ne visi atsisako ryšio su manimi. Nesu ideali. Nesu graži. Nesu itin protinga. Esu, kas esu...

     Nelabai prisimenu, ką veikiau išėjusi iš kavinės. Ėjau gatvėmis. Pro mane plaukė žmonės. Nepažįstami, nieko nenutuokiantys sutvėrimai. Kakašis manęs nesekė. Jau būtų prisistatęs. Gerbiu jį už tai. Už tai, kad duoda man nors truputėlį privatumo, kai turėtų nesitraukti nė per žingsnį. Kakašis tikriausiai tikėjosi, jog mes tapsime pora. Aš ir Sasuke. Vyras buvo teisus. Sasuke ne man. O aš ne jam...

     Susigriebiau, jog atėjau į mišką. Čia lyg ir turėjo būti treniruočių laukai, tačiau nebuvau įsitikinusi. Turėjau apsisukti ir grįžti į miestą, bet mane užvaldė pyktis ir nuėjau toliau. Eidama menkai žiūrėjau į kelią.

     Viskas. Neverta liūdėti dėl arogantiškojo Sasukės. Išbraukiu jį iš savo galvos, žodyno ir viso pasaulio. Mes nebeegzistuojame vienas kitam. Rytoj nueisiu pas Hokagę ir jis turės mane išklausyti. Norės to ar ne. Priversiu jį pagreitinti reikalus dėl mano grąžinimo į realų pasaulį. Privalau grįžti namo. Pasiilgau savo aplinkos. Netgi Justės man šiek tiek trūksta. Aišku, galiu be jos gyventi dar ilgai ilgai.

     Staiga išgirdau riaumojimą. Sustingau vietoje. Iš krūmų priekyje išniro didžiulis šuo ir šoko ant manęs. Nespėjau net surikti, kai jo letenos su nagais perrėžė dešinįjį mano petį. Šuo mane pargriovė. Maniau, jog galas. Gyvūnas mane sudraskys, sukandžios. Buvau mirtinai išsigandusi. Negalėjau nei šauktis pagalbos, nei bėgti.

–         Liaukis, Amara! Pasitrauk nuo mergaitės! – sušuko moteriškas balsas.

     Šuo atsitraukė. Aš giliai kvėpavau. Pažvelgiau į gyvūno akis. Jis vis dar urzgė ir priešiškai žiūrėjo į mane. Nušliaužiau metrą atgal, prie medžio. Iš peties bėgo kraujas, perštėjo. Vis dar nesupratau, kas įvyko. Iš kur čia atsirado toks didžiulis šuo? Kodėl jis mane puolė? Kam priklauso tas moteriškas balsas?

–         Ar tu sveika? – moteris pribėgo prie manęs.

–         Gal, − linktelėjau.

     Pasižiūrėjau į moterį. Ji buvo gan jauna. Duočiau jai apie dvidešimt metų, jei ne mažiau. Ilgus, rudus plaukus ji buvo susirišusi apačioje į kasą. Ant skruostų turėjo tokias pat raudonas iltis kaip Kiba. Tai mane nustebino.

–         Aš labai atsiprašau, − kalbėjo moteris. Ji taip pat atrodė išsigandusi. – Aš negalėjau suvaldyti Amaros ir ji pabėgo.

–         Amara? – pasižiūrėjau į šunį. Šviesus, pilkas kailis ir žalsvos, draugiškesnės akys.

–         Tai vienas iš mano šunų. Aš tikrai labai atsiprašau.

–         Nieko baisaus neįvyko, − nieko baisaus, tik aš patyriau mirtiną šoką ir manęs vos nesudraskė milžiniškas šuo ir dar mano nuotaika siaubinga. Daugiau visiškai nieko baisaus. – Tai ir mano kaltė. Ėjau užsisvajojusi.

–         Amara tave sužeidė? – moteris pasižiūrėjo į mano petį. – Atrodo, įdrėskimas nemenkas.

–         Nieko baisaus, − pakartojau. Dabar labiausiai norėjau grįžti pas Kakašį ir ištrinti šią dieną iš savo gyvenimo.

–         Jokiu būdu. Aš dėl to kalta. Negaliu imti ir leisti tai išeiti. Eime į mano namus, sutvarstysiu žaizdą, kol nepasigavai kokios infekcijos.

–         Nebūtina, − dar bandžiau ginčytis, nors jau supratau, kad neverta.

     Moteris padėjo man atsistoti. Stengiausi nejudinti sužeistosios rankos, nors buvo nelengva. Skaudėti skaudėjo, tačiau prie skausmo jau buvau pripratusi. Gal ir mano organizmas pripras ir man nebereikės savaitės išgijimui.

–         Hana, kas nutiko? – iš krūmų išėjo dar viena moteris su keliais dideliais šunimis.

     Ši moteris buvo vyresnė ir šiek tiek bauginanti. Trumpi, rudi, į šalis krypstantys plaukai, laukinės akys ir tokios pat raudonos iltys ant skruostų. Mane išgąsdino jos šuo.

–         Ramiai, − paliepė vyresnioji moteris ir šunys nurimo.

–         Aš nesuvaldžiau Amaros ir ji užpuolė šią mergaitę, − atraportavo pirmoji moteris.

–         Aišku. Ar rimtai susižeidei?

–         Ne, nelabai, − papurčiau galvą. Ši moteris mane baugino. Jaučiau, jog ji griežta ir negailestinga. Verčiau neprasidėti.

–         Įdrėskimas gan gilus, − paprieštaravo jaunesnioji moteris.

–         Tuomet grįžtame namo.

–         Palaukite! – supanikavau. – Nenoriu pridaryti jokių rūpėsčių!

–         Tu ir nedarai.

     Taigi vėl kažkur įsivėliau. Kas dėl to kaltas? Vaikinas, kurio vardo nebėra mano žodyne. Neatrodė, kad man grėstų rimtas pavojus. Hana (jaunesnioji moteris) tik sutvarkys mano žaizdą. Tada lėksiu nuo jų namų kuo toliau.

     Moterų namai buvo gan netoli nuo miško. Tiesą sakant ši gatvelė man pasirodė matyta. Namas iš tolo taip pat. Mane kiek trikdė iš paskos pėdinantys šunys. Tikiuosi dėl šio įvykio neimsiu bijoti šių gyvūnų.

     Namas buvo didelis. Nenuostabu, juk šunims reikia daug vietos. Tiesą sakant, aš temačiau tik gyvenamąjį namą, už kurio galėjo būti dar daugiau pastatų. Namo vidus nebuvo prabangus ar panašiai. Buvo jaukus, šviesus. Hana nusivedė mane į vieną kambarį ir pasodino ant stalo. Pati atsinešė dėžutę su įvairiais medicininiais įrankiais.

–         Šiek tiek skaudės, tačiau reikia dezinfekuoti žaizdą, − pasakė mergina.

     Aš linktelėjau. Aišku, nesitikėjau, jog TAIP skaudės, tačiau stengiausi neišleisti nė garselio. Gerai, kad galėjau rankomis spausti stalo kraštą.

–         Papasakok apie save, − tarė Hanos mama. Kaip tyčia, jos vardo nesužinojau. – Nesu tavęs mačiusi, − man iškilo klausimas, ar visi Konohoje vieni kitus pažįsta.

–         Aš esu Hatake Ernesta, − prakalbau, kol Hana įnirtingai darbavosi su mano įdrėskimu.

–         Hatake? – nustebo moteris. – Vadinasi, esi Kakašio giminaitė.

–         Jūs pažįstate Kakašį? – susidomėjau.

–         O kas jo nežino? – nusijuokė Hana.

–         Nesakau, jog pažįstu jį asmeniškai, tačiau žinau visus Konohos jounin. Beveik visus. O Kakašis yra pasižymėjęs.

–         Aš nežinojau, jog jis toks garsus, − pasakiau. Nors turėjau susiprasti. Juk net kito kaimelio nusikaltėlis Zabuza buvo girdėjęs apie mano vyresnįjį brolį.

–         Tu esi nindzė, ar ne?

–         Taip. Dar tik genin, − linktelėjau ir tyliai sudejavau iš skausmo.

–         Atleisk, − atsiprašė Hana.

–         Nieko tokio, − nusišypsojau.

–         Aš turiu sūnų. Taip pat genin. Jis tuoj turėtų grįžti iš treniruotės.

     O koks man skirtumas? Vos mano įdrėskimas bus tinkamai sutvarstytas, mausiu iš čia.

–         Jis galės palydėti tave namo.

–         Ne, nereikia! – šiek tiek supanikavau.

–         Nesispyriok. Susižeidei dėl mūsų kaltės ir mūsų pareiga tinkamai tavimi pasirūpinti, − šyptelėjo moteris.

     Subildėjo atidaromos, uždaromos durys ir į kambarį įlėkė vaikinas.

–         Ei, sese, gal žinai, kur nukišau savo apatinius? Per treniruotę išsipurvinau ir man reikia persirengti.

     Jis ėmė vilktis žemyn savo švarką ir marškinėlius. Kodėl mano veidas įkaito iki braškės raudonumo?

–         Kiba! – sušuko Hana ir išstūmė vaikiną pro duris.

–         Sese, kas darosi? Kodėl negaliu įeiti? – girdėjau piktinimąsi už durų.

–         Mano sūnus, − atsiduso likusi moteris. – Jis šiek tiek...

–         Be kompleksų, − išsprūdo man.

–         Galima ir taip sakyti, − šyptelėjo.

     Sekasi. Ne, žiauriai nesiseka. Kodėl iš visų Konohos namų turėjau atsidurti čia? Kodėl iš visų Konohos šunų mane užpuolė Amara? Kodėl iš visų Konohos vaikinų tai turėjo būti Kibos šeima? Tikiuosi, jis manęs nematė ir nematys. Kam to reikia?

–         Atleisk už mano brolio manierų trūkumą, − į kambarį grįžo Hana.

–         Nieko baisaus, − o ką aš daugiau galiu atsakyti?

–         Na štai. Viskas.

     Pagaliau galėjau užsivilkti savo marškinėlius. Petį vis dar perštėjo, tačiau ne taip labai.

–         Dėkoju, − tariau.

–         Nejau tu visiems tokia maloni? – nusijuokė Hana.

–         Ne visiems, − susigėdau. Tikrai ne visiems. Yra pora vaikinų, kuriems kartą užvažiavau per veidelį.

–         Sese, gal paaiškinsi, kodėl turėjau išeiti? – į kambarį įėjo supykęs Kiba. Jam iš paskos atskubėjo Akamaru.

–         Kiba, mes turime svečių, todėl malonėk apsirengti, − paprašė Hana.

–         Kokių svečių? Nieko nežinau apie jokius svečius, − murmėjo.

     Tuo metu Akamaru spėjo prisigretinti prie manęs ir aš jį paėmiau ant kelių. Šunelis buvo toks mielas.

–         Ei, Akamaru, kur dingai? – apsidairė vaikinas ir (pagaliau) mane pastebėjo.

     Sunku suprasti, kaip jis reagavo. Žiūrėjo į mane kokias penkias minutes. Sumirksėjo. Galbūt susiprato, jog stovi pusiau nuogas, bet nesupanikavo. Nesusigėdo. Gal šiek tiek.

–         Ernesta? Ką čia veiki? – galiausiai prakalbo.

–         Judu pažįstami? – pasidomėjo Hana.

–         Nevisai... – norėjau atsakyti.

–         Žinoma! – mane perrėkė Kiba.

–         Tu mums nieko nesakei, − kaip ir papriekaištavo ponia Inuzuka.

–         Aš nežinojau, kad jūs Kibos giminaitės, − bandžiau išsisukti, nors raudonos dėmės ant skruostų seniai man išdavė, su kuo turiu reikalų.

–         Nesvarbu, − Kiba šoktelėjo prie manęs. – Kas tau atsitiko?

–         Nieko baisaus...

–         Tave sužeidė? Ar labai skauda? Žaizda nerimta? – išbėrė vaikinas. Dievaži, kodėl žmonės, kurių net nepažįstu, taip manimi rūpinasi? Suprasčiau, jei būčiau kažkas, na, kažkas ypatingo. Juk nesu. Nei labai gražiai atrodau, nei mano balsas užburiantis, nei dar kas nors. Tada kodėl?

–         Amara šiek tiek įdrėskė jos petį, − paaiškino Hana. – Tačiau pavojaus nėra.

–         Amara? Sese, kaip galėjai leisti Amarai sužeisti Ernestą?! – sušuko Kiba.

–         Tai įvyko netyčia! – teisinosi Hana. Vargu ar jos brolis bent šiek tiek klausėsi.

–         Kiba, − garsiai tariau. – Nieko baisaus neįvyko. Aš gyva ir sveika. Tai tik mažas įbrėžimas.

     Kiba įsižiūrėjo į mane. Man jis pasirodė juodai nusivaręs nuo kojų. Vaikino akys nedegė ugnimi kaip pirmąjį kartą jį sutikus. Rankos, kojos buvo nubrozdintos. Vaikinas sunkokai kvėpavo. Visas jo kūnas buvo išvargęs.

–         Gerai, − nebesiginčijo.

     Man palengvėjo. Juk aš kalta dėl šios sumaišties. Jei nebūčiau užsigalvojusi, nebūčiau nepastebėjusi Amaros. Gal. Dabar, žiūrėdama į Kibą, supratau, kaip menkai progresuoju nindzių srityje. Kiti genin treniruojasi dešimt kartų daugiau už mūsų Septintąją komandą. Aš net nemoku jokio stipresnio jutsu ar taijutsu manevro. Kad bent turėčiau super jėgos.

–         Jau eisiu, − atsargiai tariau ir atsistojau nuo stalo. Akamaru šoktelėjo nuo mano kelių.

–         Ar tikrai gerai jautiesi? – pasidomėjo Hana.

–         Taip, pakankamai.

–         Kiba gali tave palydėti, − pasiūlė ponia Inuzuka.

–         Ne, nereikia. Neabejoju, jog jis turi kitų darbų, − nusišypsojau.

     Atsisveikinau su visais, išskyrus Kibą. Jis kažkur dingo. Galbūt persirenginėjo. Džiaugiausi, kad pagaliau baigėsi ši makalynė. Geriau viską pamiršti.

–         Ei, Ernesta! Palauk!

     Atsisukau. Manęs link bėgo Kiba. Visas uždusęs ir suplukęs. Pasivijęs sustojo ir ėmė giliai šnopuoti. Aš buvau beveik išėjusi iš jo gatvelės, todėl nieko nuostabaus.

–         Ar kas atsitiko? – paklausiau. Galbūt kažką pamiršau ar sugadinau?

–         Nieko. Aš tik... na... – Kiba pasižiūrėjo į mane. – Norėjau atsisveikinti.

     Atsisveikinti? Atbėgti šitokį kelią vien dėl žodelio „ate“, „viso gero“ ar „iki“? Šis vaikinas daugiau nei pamišęs.

–         Atleisk, kad elgiausi nemandagiai, − Kibos skruostai raustelėjo. – Susinervinau, nes nesisekė per treniruotę. Juk nesupykai?

–         Jokiu būdu, − kodėl žmonės prisigalvoja tokių dalykų?

–         Šaunu, − vaikinas pamindžikavo vietoje. – Gal kitą kartą susitiksime geresnėmis aplinkybėmis?

–         Gal, − tepasakiau. Tai nuskambėjo šaltokai. Susigriebusi dar pridūriau: − Bet būtinai susitiksime.

–         Galėtum užsukti pas mane, − šyptelėjo Kiba. – Lauksiu.

–         Deja, nemanau, kad galėsiu. Treniruotės, supranti? – pamelavau. Kaip žema ir negarbinga.

–         Suprantu, − nenusiminė vaikinas. – Aš taip pat sunkiai dirbu.

–         Neabejoju, − vienas mano pažįstamas visai nedirba, tik vaikšto į susitikimus su idiotais vaikinais.

–         Tuomet iki, − išsišiepė Kiba.

–         Iki, − nusišypsojau.

     Kiba dar pamindžikavo, tačiau, nebesugalvojęs ką pasakyti, nuėjo namo. Eidamas jis bene dešimt kartų atsisuko pasižiūrėti į mane. Visą tą laiką vaikinas šypsojosi.

     Kai grįžau namo, radau Kakašį, sėdintį ant sofos ir skaitantį „Icha Icha paradise“. Norėjau nepastebėta prasmukti į savo kambarį, bet... Ar įmanoma ką nors nuo jo paslėpti? Savo ašarų nesugebėjau. Jis pastebėjo. Aš verkiau. Kodėl? Kas galėtų man atsakyti kodėl? Kodėl turėjau apsižliumbti? Kodėl Kakašis mane apkabino ir guodė? Aš maniau, jog man neskaudu. Man nieko neskauda. Visiškai.

–         Kas nutiko? – paklausė Kakašis, glostydamas mano nugarą. Aš sėdėjau šalia jo ir stebėjau savo kojas.

–         Nenoriu pasakoti, − sumurmėjau.

–         Ir taip aišku, − atsiduso vyras. – Jei Sasuke tau kažką padarė, priversiu jį sumokėti, − Kakašio pasakymas nuskambėjo grėsmingai.

–         Nereikia! – išsigandau. – Aš pati šiek tiek kalta.

–         Pamiršk. Turiu tau šį tą.

–         Ir ką gi? – įtariai pasižiūrėjau. Gal tai dar vienos lažybos. Na, ne. Dėkoju. Man jau užtenka.

–         Tai tavo kambaryje, − nusišypsojo Kakašis.

     Mano nuotaika nebuvo sutverta staigmenoms, tačiau atsidusau ir nuslinkau į savo mažutį kambarėlį. Turėjau dėkoti ponui Hatakei ir už tokią asmeninę teritoriją. Vis geriau nei nieko. Turėjau minkštą lovą. Ten buvo ir langas bei mažiukas staliukas su siaura spinta. Daugiau niekas netilpo.

     Įėjusi apsidairiau. Nieko naujo kaip ir nepastebėjau. Jei tai pokštas, man nejuokinga. Patyriau tiek streso, kad tokie juokai man nejuokingi.

     Norėjau išeiti, kai mano akys užkliuvo už kažko neįprastai balto. Sustojau ir geriau įsižiūrėjau. Ant lovos gulėjo suknelė. Balta, graži, su trumpomis raukšlėtomis rankovėlėmis, nemenka iškirpte, siaurėjančiu liemeniu ir banguotu sijonėliu. Tokią pamačiusi parduotuvėje tikrai pavarvinčiau seilę.

–         Kakaši, tu išprotėjai, − tesugebėjau pasakyti.

–         Patinka? – vyro ševeliūra išdygo tarpduryje.

–         Dar klausi! – šūktelėjau.

–         Žinojau, kad patiks, − šyptelėjo. – Pirmyn, nesidrovėk. Gali pasimatuoti.

–         Bet, − sunerimau. – Ar ji man tiks? Supranti, mano gabaritai nėra maži.

–         Ko tu jaudiniesi? – numojo ranka mokytojas. – Ši suknelė pasiūta kaip tik tau. Kaip ir kiti drabužiai spintoje.

–         Tu nerealus, Kakaši! – apkabinau vyrą.

     Neįsivaizduoju, kaip jis sugebėjo pripildyti mano spintą rūbų, kurie, svarbiausia, man tiko! Tai bent vyresnysis brolis! Ar galėjau tikėtis geresnio?