Naruto istorija (1/4)

Kai pradėjau rašyti šį fanfic'ą, labai rėmiausi "Naruto" anime. Taip bijojau per daug nutolti, kad net kai kurių veikėjų žodžius praktiškai verčiau iš angliškų subtitrų. Todėl tekstas pradžioje vietomis klampus, prastai skamba ir gal netgi trūksta logikos. Tačiau pamažu atsiribojau nuo anime ir nebebijojau į ne savo veikėjų lūpas įdėti savo žodžius, tad su tolimesniais skyriais rašymo stilius turėtų pagerėti. Aišku, prie visko prisideda ir tai, kad kūrinį pradėjau rašyti, kai man buvo tiek pat metų, kiek ir pagrindinei herojei...

 

 

 

***

 

Atsikelti 5 valandą ryto nebuvo sunku, bet nebuvo ir labai lengva. Pusantros valandos anksčiau nei į mokyklą. Pavalgiau, nusiprausiau, žodžiu, atlikau įprastinį rytinį ritualą.

     Uždarydama buto duris suvokiau vieną dalyką. Aš neįsivaizduoju, kur randasi susitikimo vieta. Juk niekas neatliko gido pareigų ir nepavedžiojo manęs po Konohą! Šįkart negalėjau tikėtis stebuklo, jog sutiksiu savo gelbėtoją, panašų į Kibą. Taip maniau, kol neišėjau į lauką. Pasirodo, sutikau. Ir ne bet kokį. Sakyčiau geresnį ir daug labiau mane nustebinusį nei Kiba.

̶            Sasuke! − riktelėjau. Aplinkui nebuvo žmonių. Vis dėlto ankstyvas metas. − Ką čia veiki?

̶            Pamaniau, kad tokia nevėkšla kaip tu nesugebės rasti kelio į treniruočių lauką, − vaikinas atrodė išdidus kaip ir vakar.

̶            Na, ačiū, − šiek tiek pyktelėjau. − Visi juk negali būti tavimi, kietuoli, − nežinojau džiaugtis ar ne tokiu netikėtu pasirodymu.

̶            Eime, nevėkšla, − Sasuke ėmė eiti.

̶            Už nevėkšlą tu dar atsiimsi, − eidama šalimais kalbėjau.

̶            Ir kaip? Gal man smogsi?

̶            Norėtum, − mūsų abiejų balsai buvo kupini ironijos ir sarkazmo. Nenorėjau pasiduoti vaikinui, kuris, galbūt, tik daug šneka. − Tu esi stipresnis už mane. Yra ir kitų būdų.

̶            Užgriūsi ant manęs? Sutrypsi?

̶            Sumaišysiu tave su žemėmis, Uchiha, − nuskambėjo giliu, veriančiu balsu, nors, aišku, aš juokavau.

     Netrukus priėjome sutartą vietą ir susitikome su kitais Septintos komandos nariais.

̶            Labas rytas, − Sakura atrodė prastai išsimiegojusi.

̶            Ei... − Naruto ėjo visai miegodamas, ištiesęs ranką į priekį, tarsi norėdamas kažką paimti.

     Bėgo laikas, o Kakašio kaip nebuvo, taip nebuvo. Sakiau, kad jis turi įprotį visur vėluoti. Belaukiant jo, spėjo ir išaušti, ir Naruto išsimiegojo. Iš mūsų visų geriausiai laikėsi tik Sasuke.

     Praėjus, nežinau, kiek laiko, Kakašis pagaliau teikėsi pasirodyti.

̶            Sveiki, bičiuliai. Labas rytas.

̶            Vėluoji! − sušuko Naruto ir Sakura. Maniau, kad plyš mano ausų būgneliai.

−    Juoda katė perbėgo man kelią taigi... − ėmė aiškintis mokytojas, tačiau pamatęs mūsų veidus, atsikrenkštė ir tepasakė, − Eime.

     Nesakau, kad nepykau ant Kakašio už vėlavimą, tačiau man buvo jo šiek tiek gaila. Juk jis taip prastai pasirodė prieš savo mokinius.

     Mes nuėjome į miško aikštelę. Man buvo labai neramu. Aš ne nindzė. Tai kaip galėčiau įvykdyti misiją, skirtą nindzei? Jau beveik mačiau pašiepiančius Sasukės, Naruto ir Sakuros veidus.

̶            Laikrodis nustatytas, kad suskambėtų dvyliktą valandą, − Kakašis stovėjo prie kelmo, ant kurio ir buvo tasai žadintuvas. − Šiandien jūsų užduotis yra, − vyras ištraukė du apvalius varpelius, − gauti iš manęs vieną iš šių varpelių. Kuriam nepasiseks – tas negaus priešpiečių.

̶            Ką?! − išsižiojo Naruto.

     Mane tai irgi nustebino. Tiksliau būtų nustebinę, nes po to, kai išgirdau užduotį, vargu, ar ką bejaučiau. Dabar, aišku, kodėl Kakašis liepė nevalgyti pusryčių. Tiesa, aš jo nepaklausiau, bet nemanau, jog kiti padarė tą patį.

̶            Tokiu atveju, aš pririšiu jus ten, − vyras mostelėjo į tris medinius stulpus. − Ir suvalgysiu priešpiečius tiesiai prieš jūsų akis, − žiauri bausmė. Ištversiu. Tas susimovęs juk būsiu aš.

̶            Palaukite. Kodėl yra tik du varpeliai? − geras klausimas, Sakura. Mūsų iš viso keturi.

̶            Turiu tik du varpeliai, vadinasi, bent du iš jūsų bus pririšti prie stulpų. Ir du iš jūsų neišlaikys testo bei bus grąžinti į akademiją. Genin lygio nindzėmis netaps tik du arba visi keturi kandidatai. Galite naudotis shurikenais[1]. Negausite varpelio, jei nesielgsite kaip per tikrą kovą.

̶            Bet tai per daug pavojinga, mokytojau! − pritariu, Sakura. Gal galima būti savanore neišlaikusia? Aš neketinu pulti Kakašio. Aš net nemoku kaip!

̶            Tikra tiesa. Tu net negalėjai išvengti tos kreiduotos kempinės! − Naruto buvo iš dalies teisus. Bet ten buvo pokštas, o čia kova.

̶            Visuomenėje dažniausiai skundžiasi prastesnių gabumų žmonės. Tiesiog ignoruokime vaikiną su prasčiausiu egzaminų rezultatu, − taip ir maniau, kad Naruto nekaip sekėsi akademijoje. – Pradėsime, kai pasakysiu „startas“.

     Kažin ar Naruto tai girdėjo. Atrodo, jį įžeidė paskutiniai Kakašio žodžiai. Vaikinas iš dėklo ant juosmens išsitraukė kažką panašaus į peilį (vėliau sužinojau, kad tai vadinama kunajumi) ir puolė mokytoją.

     Aš išsigandau. Mano pasaulyje niekas taip nesielgia. Suvokiau, jog pati turėsiu taip elgtis. Supratau į kokią bėdą pakliuvau. Tada pajutau nenumaldomą norą grįžti namo.

     Iš tiesų aš per daug viską sureikšminau. Kakašis lengvai sugavo Naruto ranką ir atstatė ją su kunajumi vaikinui į galvą.

̶            Nebūk toks ūmus. Aš dar nepasakiau „startas“.

     Sunku nusakyti, kaip tada atrodė Naruto. Ar apgailėtinai, ar kietai, ar niekaip.

̶            Tačiau, atrodo, dabar taip manęs nekenti, jog net nedvejotum ir kovodamas rimtai sužeistum, − kraupoka tai girdėti. − Pradėsime. Pasiruoškite... startas!

     Visi išsiskirstė. Iš tiesų aš net nenumaniau ką daryti. Visiškai. Tai juk nindzių reikalai, o aš ne viena iš jų. Aš net nežiūrėjau šio filmuko, todėl nežinau kaip elgtis. Laimei, ar nelaimei, man šovė mintis elgtis panašiai kaip kiti. Turiu omeny, kaip Sakura ir Sasuke.

    Mačiau, kaip Sasuke ėmė slankioti tarp medžių. Suvokiau, kad užduotis nr.1 – pasislėpti. Tik nenumačiau vieno dalyko. Aš ir Sasu-vaikinas pasirinkome tą pačią slaptavietę tarp medžių.

̶            Ką čia darai? − Sasuke nepatenkintas nužvelgė mane.

̶            Atsiprašau, bet aš pirma čia atėjau, −  sumurmėjau ir pastūmiau vaikiną, kad pasitrauktų bei padarytų vietos ir man.

̶            Kurgi ne. Nesistumdyk, nevėkšla, −  Sasuke pasislinko arčiau lapų properšos, pro kurią matėsi Kakašis.

̶            Pats nesistumdyk, kietuoli, −  pyktelėjau, nes dabar mūsų pečiai turėjo liestis.

̶            Tu juk net neįsivaizduoji, ką reiškia būti nindze.

     Gerai, kai mane taip įžeidinėja, man nelengva išlikti ramiai ir atsikirtinėti. Verčiau jau susigūžiu ir tyliu. Bet čia – anime pasaulis. Tas Sasu-vaikinas negali man nieko padaryti.

̶            O kas, jei ir taip? −  Sasuke pasižiūrėjo į mane kiek sumišęs, − Aš nenutuokiu, ką reiškia būti nindze.

     Vaikinas įdėmiai žvelgė į mane. Dar būtume pašnekėję, kas man ėmė net visai patikti, tačiau mus pertraukė. Spėkit kas?

̶            Pirmyn! Kaukimės gražiai ir sąžiningai, Kakashi-sensei!

     O, siaube, Naruto, tu pirmo lygio nevykėlis. Net aš, esanti visai iš kitos operos, sugebėjau pasielgti tinkamai, o tu? Ne veltui ponas Hatake turėjo tokią, kiek sumišusią miną. Turint minty, jog visiems pasislėpus Naruto stovi sukryžiavęs rankas ant krūtinės tiesiai priešais mokytoją.

̶            Ei, ar kartais tu nesi šiek tiek keistas? −  paklausė Kakašis. Mano nuomone, tai dar labiau įsiutino Naruto.

̶            Jei kas ir yra keista, tai tik tavo šukuosena! −  atsikirto vaikinukas ir pasiruošė puolimui.

     Naruto, duosiu patarimą. Kautis su už save garantuotai stipresniu priešininku yra beprasmiška. O tai, kad Kakašis DAUG kartų galingesnis už visus, esančius čia, buvo daugiau nei akivaizdu.

̶            Nindzių taktika, žinoma kaip nr.1 – taijutsu. To tave išmokysiu pirmiausia.

     Naruto susikaupė ir pasileido mokytojo link. Kakašis neatrodė susikaupęs. Vyras įkišo ranką į juosmens dėklą ir ėmė kažką traukti.

̶            Jis naudosis ginklu? −  išgirdau šalia savęs Sasukės balsą.

     Tikrai. Tai būtų kiek nesąžininga vargšelio Naruto atžvilgiu. Tikriausiai pats vargšelis tai suprato, nes jo veidas prisipildė dar didesnio ryžto.

     Kakašis lėtai išsitraukė... knygą. Naruto taip ir sustojo vietoj. Ką jau kalbėti apie Sasukės ir mano veidus, kurie sakė kasčiapervelniava. Sakura, tikriausiai, atrodė taip pat.

̶            Kas atsitiko? −  Kakašis įmūrijo veidą į knygą. Aš net pamaniau, jog jis užmiršo vykstančią kovą. − Eikš ir prigauk mane.

̶            Um... um... − Naruto trepsėjo vietoje. − Kodėl išsiėmei knygą? − galiausiai išspaudė jis.

̶            Kodėl? – nustebo. − Man įdomu, kaip įvykiai klostysis toliau. Nesijaudink dėl to. Nėra jokio skirtumo, ar aš skaitau, ar ne. Rezultatas bus tas pats.

     O, siaube, Kakaši! Ar visai kvanktelėjai? Gal Naruto ne geriausias nindzė šiame pasaulyje, tačiau kaip, po galais, ketini kautis skaitydamas?! Sviestas sviestuotas, neversk manęs nerimauti!

̶            Ką gi, − Naruto vėl puolė. − Aš tuoj tau smogsiu! − kvaily, kas praneša tokius dalykus?

     Atrodė, kad Naruto smogs mokytojui į veidą, bet Kakašis lengvai sugavo vaikinuko kumštį. Nepatraukdamas akių nuo knygos! Dievaži, Kakašis tikrai nerealus. Pala, ir iš jo man reiks atimti varpelį?

     Naruto smogė dar porą kartų, tačiau rezultatas buvo tas pats. Ne veltui Kakašis yra mokytojas, o mes mokiniai.

̶            Kakašis įspūdingas, − sušnibždėjau.

̶            Žinoma, juk jis jounin[2], − kiek įgrisusia intonacija pasakė Sasuke.

̶            Džounin? − ar kartais ne kažkas panašaus į genin?

̶            Tik nesakyk, kad nežinai, kas yra jounin, − nusistebėjo Sasu-vaikinas.

̶            Ir nesakau, − juk nesakiau, tiesa?

     Kaip tik tuo metu Naruto ruošėsi trenkti Kakašiui, kuris staiga dingo. Naruto sutriko.

̶            Nindzė neturėtų leisti priešininkui atsidurti jam už nugaros, idiote.

     Negaliu patikėti! Kada Kakašis spėjo užlįsti mokiniui už nugaros? Ir jis nebeskaitė knygos. Ją laikė rankose, kurios sudarė keistą ženklą.

̶            Tigras, − sumurmėjo Sasuke. − Negali būti. Nejau jis ketina... Šis ženklas skirtas ugnies technikoms, − kas, kur, kada? Ką aš pražiopsojau? Kokioms technikoms? Koks tigras?

̶            Naruto, bėk! Tu gali žūti! − kažkur išgirdau Sakuros balsą.

̶            Per vėlu. Konohos miestelio slaptas taijutsu meistro menas. Tūkstantis metų skausmo! – nepatikėsit. Kakašis smogė knyga Naruto į užpakalį.

̶            Tai... − paniekinamai prunkštelėjo Sasuke.

̶            Tai – taijutsu? − netikėjau.

     Naruto, pajutęs skausmą, pašoko ir nuskriejo tiesiai į šalimais tekantį upelį. Žinau, tikrovėje tai nelabai įmanoma, bet čia – animé pasaulis. Ar kartais aš to kažkada nesakiau? Nejau imu kartotis?

    Ką aš žinau, nesu šio pasaulio nindzė, bet tas Kakašio manevras... Aišku, jis tenorėjo pasišaipyti iš Naruto. Bet...

     Staiga iš upelio išskriejo keli šurikenai, tačiau Kakašis (jis vėl skaitė knygą) juos lengvai sugavo ir ėmė sukti aplink savo pirštus.

     Naruto vargais negalais išlipo iš vandens. Jis buvo permirkęs ir... pažemintas?

̶            Kas nutiko? − nepakeldamas akių tarė mokytojas. − Negausi priešpiečių, jei neatimsi varpelio iki vidurdienio.

̶            Aš šitą jau žinau! − užkaukė Naruto. Aš nesu specialistė, bet ar kartais šioje situacijoje nebūtų protingiau išlikti ramiam?

̶            Sakei, kad ketini tapti garsesniu už Hokages, bet tavo veiksmai rodo priešingai, − Kakaši, būk geras, nebeerzink vargšelio!

̶            Po velnių! Po velnių! − rėkė vaikinas, o jo pilvas gurgė. − Aš vis tiek galiu kautis, net jei esu alkanas!

     Ne jis vienas buvo alkanas. Šalia manęs sugurgė Sasukės pilvas. Aš netyčia atsisukau į jo pusę ir susidūriau su vaikino žvilgsniu.

̶            Kas yra? − metė jis.

̶            Nieko, − gūžtelėjau pečiais.

̶            Aš anksčiau tiesiog nesisaugojau! − toliau šaukė Naruto, tarsi visas pasaulis turėtų jį girdėti. − Velniai griebtų! Aš alkanas, todėl mano jėgos yra... Tačiau aš privalau gauti varpelį bet kokia kaina! − vaje, mes tai lyg ir žinome, narutosmegeni. − Aš negaliu... Negaliu dabar iškristi. Nesvarbu kas! − o kodėl? Tai nėra taip blogai. Kodėl taip svarbu išlaikyti šį testą? Juk bus kitas kartas. Kitas kartas, Naruto! − Aš būsiu nindze! − Naruto šyptelėjo. Ar jam galvoj negerai?

    Netikėtai iš upelio iššoko šeši narutai. Nejuokauju. Aš iš viso mačiau septynis narutus. Ir jie visi puolė Kakašį. Tarsi tai turėtų įtakos.

̶            Kas... Iš kur atsirado septyni naruto? − paklausiau, nors ir nesitikėjau atsakymo.

̶            Klonai, − sumurmėjo Sasuke. Jis tikriausiai nenorėjo atsakyti į mano kvailus klausimus, tačiau jam išsprūdo.

̶            Apsauga yra blogiausias tavo priešas! − man rodos, Naruto stengėsi pasakyti kažką protingo. Tik nežinau ar jam pavyko. − Tai geriausia mano technika! Šešėlių klonai!

̶            Šešėlių klonai vietoj paprastų? Įdomu, − sumurmėjo Kakašis. Man neatrodė, jog tai jį bent kiek sužavėjo. Mane – truputį. − Ką? Iš nugaros?

     Vienas Naruto klonas užšoko ant mokytojo nugaros.

̶            Nindzė neturėtų leisti priešui atsidurti jam už nugaros. Tiesa, Kakashi-sensei?

     Kažkas čia ne taip. Kažkaip nesitiki, jog Kakašis gali pralaimėti tokiam kaip Naruto.

̶            Aš pasinaudojau Šešėlių klonais ir leidau vienam prislinkti tau už nugaros! − Naruto, nerėkauk šitaip. − Tu sumokėsi už tą smūgį į mano užpakalį! − vaje, vaje, tarsi jis būtų brangenybė. − Aš tau trenksiu! − niekas nepranešinėja tokių dalykų, kvaily!

     Iš pradžių atrodė, jog jo kumštis pasieks tikslą, tačiau net ir pasiekęs, jis smogė pačiam Naruto.

     Pala, pala. Kaip, velniai griebtų, vienas iš Naruto klonų atsidūrė Kakašio vietoje? Ir kur pats mokytojas?

̶            Tu... Tu tikriausiai esi Kakashi-sensei! − atsigavęs po sutrikimo, ėmė šūkauti Naruto į savo klonus. − Tu transformavaisi, tiesa?

     Ir tada užvirė chaosas. Visi Naruto klonai ėmė muštis tarpusavyje ir šaukti:

̶            Tu esi! Tu privalai būti!

     Galiausiai vaikinas susivokė, kad protingiausia būtų panaikinti klonų techniką. Visi klonai sprogo ir pavirto dūmais. Tačiau tai nepadėjo, nes Naruto liko stovėti vienas. Kakašio kaip nebuvo, taip nebuvo.

̶            Idiotas, − sušnibždėjo Sasuke. Aš pažvelgiau į jį.

̶            Kodėl? − paklausiau, nors pažvelgus į sumuštą Naruto pasidaro labai aišku kodėl.

̶            Tai buvo ne transformacija, o pakeitimo technika, − gana nuobodžiu tonu ėmė aiškinti  Sasu-vaikinas. − Kakashis pasinaudojo ta technika ir vietoj savęs pakišo vieną iš Naruto klonų. Su šia technika galima save pakeisti bet kokiu daiktu. Jei esi nindzė, galėtum tai žinoti.

̶            Atleiskite, Jūsų Kietenybe, už mano neišmanymą, − pasprink su visais savo nindzių dalykėliais, Sasuke!

     Įsižeidusi nusisukau ir sutelkiau dėmesį į Naruto. Visa širdimi troškau, kad jis gautų varpelį ir nušluostytų Sasu-vaikino nosį! Ir atrodo, mano planas gali pavykti. Žolėje, visai netoli vaikino, suspindo varpelis.

̶            Varpelis! − sušuko Naruto. − Mokytojas tikriausiai labai skubėjo, jei jį pametė, − berniukas žengė artyn ir jau lenkėsi paimti savo grobio, kai staiga užkabinęs virvę pakibo ant medžio šakos. − Kas tai?! Ei, ei... Varpelis! − beviltiškai bandė pasiekti grobį. Naruto, tu mano vilčių daužytojas.

̶            Tu naudoji savo technikas prieš tai gerai nepagalvojęs, − atsiradęs ir pasiėmęs varpelį kalbėjo Kakašis. − Štai kodėl jos buvo panaudotos tavo nenaudai. Ir, − vyras šyptelėjo. − Neįkliūk į akivaizdžius spąstus, idiote. Nindzės turi mąstyti giliau nei įprasti žmonės.

̶            Aš tai jau žinau! − kažkur girdėta, ne?

̶            Aš tau tai kartoju, nes nežinai, aišku? Judėdamas pridarai gausybę nereikalingų judesių!

     Šalia manęs Sasuke įsitempė.

̶            Sasuke? − sunerimau.

̶            Dabar mano proga! − vaikinas išsitraukė savo šurikenus ir sviedė į mokytoją. − Jis pagaliau prarado budrumą, − ataka pasiekė tikslą.

     Aš sulaikiau kvėpavimą. Sunku apsakyti, ką tada jaučiau. Mačiau Kakašį su ginklais, įsmigusiais jame, krentantį žemyn. Tarsi sulėtintame filmo kadre. Tai buvo kažkas netikėto. Nejau Sasuke nužudė Kakašį?

          −         Sasuke tai padarė! Jis tai padarė! − laimingas šūkčiojo Naruto.

     Tik ar tikrai? Kakašio kūnas sprogo ir jo vietoje gulėjo rąstgalis.

̶            Pakeitimas? − Sasuke ėmė bėgti.

̶            Sasuke! − šūktelėjau aš ir pasileidau paskui. O kas man beliko? Negalėjau likti viena.

     Sasuke bėgo greitai ir aš beveik su juo nespėjau. Tiksliau visai nespėjau. Akimirką net buvau pametusi jį iš akių. Turėjau sustoti ir atsikvėpti. Tai ne mano jėgoms. Ir iš vis, kodėl turiu lakstyti paskui kietakaktį vaikiną? Geriausia būtų paprasčiausiai grįžti į miestą ir paprašyti Hokagės bilieto namo arba kitos priedangos. Būtent.

     Vos atgavusi kvėpą, išgirdau Sakurą. Ji spiegė. Įdomu, kas nutiko? Kažin ar mane domino Panelės Rožiniais Plaukais likimas. Pamaniau, tiksliau neabejojau, kad Sasuke būtinai bėgs ton pusėn, tikėdamasis rasti Kakašį. Todėl sukaupiau paskutines jėgas ir nulėkiau riksmo pusėn. Nesupraskite manęs klaidingai. Man pačiai reikėjo šnektelėti su Kakašiu. Ir man buvo visiškai neįdomu, kas nutiks Sasu-vaikinui.

     Atbėgau pačiu laiku. Sasuke ir Kakašis stovėjo vienas priešais kitą. Aš net sunerimau, kad jie ruošiasi vienas kitą užmušti. Nežinau, matė jie mane ar ne. Man tas nerūpėjo. Nesislėpiau, nes tai paprasčiausiai neatėjo man į galvą. Aš juk esu nindzė.

̶            Aš skiriuosi nuo jų, − rimtai tarė Sasuke.

     Tą akimirką jo žavesys buvo lyg ir dingęs. Gal dėl pakilusio vėjo ar jo pasipūtimo. Ką gi, Sakura tikriausiai taip pat buvo nugalėta, nes jos niekur nesimatė.

̶            Galėsi taip kalbėti, kai gausi varpelį, Sasuke-kun.

    Kakašio balso tonas turėjo tikrai smogti vargšeliui Sasu-kunui. Kurį laiką tvyrojo įtampa. Nekenčiu įtampos. Juolab, kai nežinau, kas gali įvykti. Sasuke žengė pirmas – sviedė šurikenus. Aišku, Kakašis lengvai išvengė atakos ir ėmė čiuožti tolyn nuo priešininko.

̶            Beprasmiška naudoti akademijos lygio atakas. Turėtum tai žinoti!

     Bet Sasuke tik pradėjo savo puolimą. Vaikinas nukirto virvę, kabaliuojančią ant medžio.

̶            Spąstai? − išsižiojo Kakašis.

    Pasipylė kunajų ir šurikenų liūtis. Vyras sugebėjo jų išvengti. Per tą laiką Sasuke atsidūrė mokytojui už nugaros ir pasiruošė spyriui.

̶            Ką? − Kakašis pačiu laiku apsisuko ir rankomis sugavo vaikino smūgį.

     Tada Sasuke užsimojo ranka, bet ir ši ataka buvo sulaikyta. Lyg to būtų negana, Sasuke persivertė aukštielninkas ir spyrė kita koja. Nors mokytojas vėl blokavo smūgį, vaikinas išsišiepė. Geriau įsižiūrėjusi, supratau, kodėl. Sasukės rankos buvo per porą centimetrų nuo varpelių, užkabintų ant Kakašio diržo, ir vis artėjo.

̶            Jis... − Kakašis spėjo greitai atšokti atgal ir varpelis išslydo iš priešininko rankų.

     Mano rankos taip ir nusviro. Viskas įvyko taip greitai. Sasuke buvo per plauką nuo pergalės. Jis lietė varpelį!

̶            Pripažįstu, − tarė Kakašis. − Tu skiriesi nuo anų dviejų, − galėjai pridėti nuo anų trijų. Juk ir aš skaitausi, tiesa?

     Norėjau šūktelėti, kaip nors paraginti Sasukę, bet paskui pagalvojau, kaip kvailai atrodysiu. Na, jei būčiau jo mergina, arba bent jau jį įsimylėjusi, gal gal. Bet taip nėra. Ir pirmasis variantas neįmanomas. Nereikia pamiršti, kas esu.

     Kunajai, šurikenai, kumščiai, spyriai – visa tai dar galiu suprasti. Bet visi tie rankų ženklai, kuriuos ėmė daryti Sasuke – ne mano nosiai.

̶            Katon Goukakyuu no Jutsu[3]!

̶            Ką? − nustebo Kakašis. − Ši technika nėra akademijos lygio. Jam neužteks chakros!

     Ir tada įvyko kol kas įspūdingiausias mano šiame pasaulyje matytas dalykas. Sasuke įkvėpė, išsižiojo ir spjovė ugnies liepsną tiesiai į Kakašį. Neįsivaizduoju, kaip jis tai padarė, bet tai buvo nerealu. Ugnies atakos visais laikais buvo mano mėgstamiausios. O šįkart aš stovėjau netoli ir viską mačiau iš arti. Ir Sasuke atrodė... na... įspūdingai. Ir tada man į galvą šovė kvailiausia mintis... kaip galima jo nemylėti?

     Ugnies liepsna truko porą minučių. Ir ji padarė nemenką duobę. Tačiau Kakašio toje vietoje nebuvo. Tikriausiai Sasukės ataka buvo per lėta, kad kliudytų vyrą.

̶            Kur jis dingo? – ėmė dairytis vaikinas.

̶            Sasuke, po žeme! − sušukau aš. Nesuvokiau, kaip taip greitai supratau, kur dingo mokytojas.

̶            Po tavimi! − nuskambėjo Kakašio balsas.

̶            Kas per... − vyro ranka išniro iš po žemės ir sučiupo priešininko koją.

̶            Doton Shinjuuzanshu no Jutsu[4]! − Kakašis įtraukė Sasukę po žeme, tik galva liko išorėje. − Tai trečioji nindzių taktika, žinoma kaip ninjutsu. Ir kaip ji? Negali judėti, taip? − vaikinas pabandė pasimuistyti. Veltui. – Esi talentingas, bet... − gerai, ką aš praleidau? Trečioji taktika? O kur dingo antroji?

     Kakašis vėl išsitraukė knygą ir pajudėjo. Praėjo šiek tiek laiko, kol supratau, jog jis eina link manęs.

̶            Po galais! − girdėjau nusikeikiant Sasukę.

̶            Na ir kaip? − nusišypsojo Kakašis, prisiartinęs prie manęs. − Smagu?

̶            Nė kiek, − išlemenau. Mane sukaustė baimė, kad dabar mano eilė.

−    Bet toks nindzių gyvenimas, − vyras žengė pirmyn ir aš nejučia pasitraukiau į šoną. – Nebijok. Hokage-sama liepė man tavęs nebandyti kovoje.

̶            Bet tai nesąžininga! − nesusilaikiau. Tik dabar pagalvojau kaip jaučiasi Naruto, Sakura ir Sasuke. − Sasuke, Sakura ir Naruto yra labiau nusipelnę būti Septintosios komandos nariais ir genin lygio nindzėmis nei aš! Nei aš kada nors būsiu! Jie... jie tam ruošėsi, o aš... tik neseniai atsidūriau... išdygau lyg iš po žemių ir... − mano kūnas virpėjo. Nuo įsiučio, baimės ar dar ko. Tiesiog jaučiau, jog taip negalima. Žinau, ką pati jausčiau, jei sunkiai dirbusi ir stengusi atsimuščiau į sieną, kuri būtų išdygęs vaikigalis, nepajudinęs nė vieno pirštelio, kad pasiektų tai, ko aš troškau.

̶            Jei nori, kad jiems pavyktų, pasistenk padėti, − ramiai atsakė Kakašis. − Esi daug supratingesnė ir protingesnė už juos.

̶            Ne... nesu, − sumurmėjau ir nuleidau galvą.

̶            Tačiau tu žinai kaip mane įveikti, tiesa?

̶            Galbūt...

̶            Rask išeitį, − vyras nuėjo.

     Neturėjau nė menkiausio supratimo, ką Kakašis norėjo man pasakyti. Rask išeitį... Nugalėti Kakašį... Kaip? Sasuke stiprus, tačiau vienas neįstengė atimti varpelio... vienas...

̶            Sasuke! − pribėgau ir atsiklaupiau prie jo galvos. − Gyvas?

−     Gyvas, − suniurnėjo vaikinas.

     −       Kaip man tave iš čia ištraukti? Mums liko nebe daug laiko.

̶            Mums? Ką čia kalbi? − Sasuke pasižiūrėjo į mane kaip į nevisprotę.

̶            Klausyk, − kalbėjau greitai ir ėmiau rankomis kasti žemę aplink vaikino galvą. – Žinau... manau, jog žinau, kaip įveikti Kakašį.

̶            Tai eik ir įveik!

̶            Nešauk ant manęs! – supykau. − Dabar ne metas būti užsispyrėliu! Vienas tu negali atimti varpelio, bet jei kas nors laikys Kakašį užsiėmusį, tau pavyks. Kadangi Naruto kabo ant medžio, o kur Sakura − aš neįsivaizduoju, − įkvėpiau, − lieku aš, − ir kaip man į galvą šauna tokios mintys?

̶            O tu, − Sasuke įsmeigė savo tamsias akis į mane. − Tau nereikia varpelio?

̶            Man? Ne... Aš jo nenusipelniau... Nesu Konohos nindzė.

̶            Tai kvaila. Liaukis. Nesipurvink rankų. Aš kaip nors pats.

̶            Sasuke? – suglumau. − Nieko baisaus. Man tas pats. Be to, − nusišypsojau, − kol kas mes esame komanda.

    Išgirdau žingsnius ir netrukus iš krūmų išniro Sakura. Pamačiusi Sasukės galvą, ji sustingo.

̶            Sakura, − tarė vaikinas.

̶            Aaaaa! Dabar tik galva! − suspiegė mergina ir nualpo.

̶            Kas jai yra? − nesuprato Sasuke.

̶            Nežinau, − gūžtelėjau pečiais ir nuėjau pažiūrėti, ar ji kvėpuoja.

    Iš tiesų man buvo keista, kad Sakura nualpo. Kas silpnesnė – ji ar aš? Aš, bet sugebėjau išsilaikyti. Man net nebuvo pasidarę bloga. Ką gi, gal tie nindzių dalykėliai man prie širdies. Gal netgi aš tam sutverta. Svajuko dramblionės.

̶            Atrodo, jai viskas gerai, − kiek abejodama pasakiau. Ir kodėl man turėtų rūpėti?

    Praėjo šiek tiek laiko, kol Sasuke išsivadavo iš Kakašio technikos. Jis atsisakė bet kokios mano pagalbos. Ir, tiesą sakant, aš negalėjau juo nesižavėti.

̶            Bunda, − tariau. Sasuke taip pat atsiklaupė pasižiūrėti į Sakurą.

̶            Aa... − ji atmerkė akis ir pirmiausia išvydo tamsiaplaukį vaikiną. − Sasuke-kun! − Sakura pašoko ir apkabino Sasukę. − Tau viskas gerai!

̶            Pasitrauk, − vaikinas iš paskutiniųjų bandė atplėšti merginą nuo savęs. − Nelįsk taip arti!

     Aš prunkštelėjau ir sulaukiau įspėjamo Sasukės žvilgsnio. Jam šiaip ne taip pavyko atkabinti Sakurą nuo savęs. Kažin ar toji mane pastebėjo. Bet man ir nerūpėjo. Kodėl turėtų?

̶            Dar liko šiek tiek laiko iki vidurdienio. Aš einu, − jei gerai supratau, šie žodžiai buvo skirti labiau man nei Sakurai, todėl žengiau žingsnį Sasukės link.

̶            Sasuke-kun, ar tu vis dar bandysi atimti varpelį? − gailiai tarė Sakura.

     Dievaži, ta mergiotė yra iki ausų įsimylėjusi poną kietuolį ir nė kiek apie jį nenutuokia! Aš visiškai nepažįstu Sasu-kuno, tačiau puikiausiai suprantu, kad jis ne iš tų, kurie pasiduoda.

̶            Anksčiau sugebėjau jį paliesti, − Sasuke kalbėjo palyginus kantriai. Nejau jam patinka toji Panelė Rožiniais Plaukais? Nejau, Sasuke? − Kitą kartą aš jį atimsiu.

̶            O, aišku. Tu nuostabus, Sasuke-kun, − na taip! Kur tu buvai, kai jis rodė savo įspūdingąsias technikas? − Um... Bet kodėl mums nepasistengus smarkiau kitą kartą, o dabar... pasiduoti?

̶            Ką? − išsprūdo man. Kurių galų pasiduoti? Dabar, kai pasiryžau kautis?

    Sasuke pervėrė Sakurą tokiu žvilgsniu, jog aš pamaniau, kad ji vėl nualps. Vaikinas nusisuko ir įsivyravo tyla. Mačiau, kaip apsiniaukė Sakuros veidas. Pati kalta.

̶            Tik aš galiu nužudyti tą vyrą, − nelauktai tarė Sasuke. Šaltu, ramiu, lediniu balsu.

̶            Ką? − visiškai sutriko Sakura. − Turi omeny mokytoją? − aš kažkodėl taip nemaniau. Juk jis trokšta kažką nužudyti jau seniai.

̶            Tada aš verkiau, − ką? Sasuke verkė? Kada? Kodėl?

̶            Verkei...?

̶            Mano... − gal pagaliau pasakysi apie ką kalbi?

̶            Ką? Apie ką tu kalbi? − nekartok mano minčių, Panele Rožiniais Plaukais.

̶            Aš esu keršytojas, − keršytojas? Dėl ko? Už ką keršiji? − Privalau tapti stipresnis už jį. Negaliu čia suklupti.

     Ir kaip tik tuo metu suskambo mokytojo laikrodis. Aš atsikvėpiau. Dar nebuvau pasirengusi tokiam išbandymui. Dar ne.

̶            Po velnių! − pyktelėjo vaikinas. − Iššvaisčiau laiką kalbėdamas, − Sasuke nuėjo.

̶            Sasuke-kun, − sušnibždėjo Sakura ir nusekė paskui. O mane kas nors prisimins?!

     Toliau vyko ne visai malonūs dalykai. Grįžome į pradinę vietą. Naruto buvo pririštas prie stulpo, o Sasuke ir Sakura atsisėdo jam iš šonų. Aš pasirinkau vietą prie vaikino, bet ne per arti. Vis tiek girdėjau gurgiančius pilvus.

̶            Aaaa, − šyptelėjo Kakašis, stovintis priešais mus. − Jūsų skrandžiai urzgia, ką? Beje, apie šios treniruotės rezultatus... – suklusau. − Nė vienam iš jūsų nereikia grįžti į nindzių akademiją.

     Nuvilnijo džiaugsmo banga. Naruto atrodė neapsakomai laimingas, Sakura kiek suglumo, o Sasukės nuotaikos neišskaičiau.

̶            Ką? Bet aš tik alpau, − galėtum ir nesigirti tokiais savo pasiekimais. – Ar tai buvo gerai? − Sakura nesusilaikė ir ėmė šokinėti iš džiaugsmo.

̶            Ar tai reiškia, kad mes keturi... − šypsojosi Naruto.

̶            Taip, jūs keturi, − Kakašis užsimerkė tarsi prieš pasakydamas malonią žinią. – Turėtumėte nebebūti nindzėmis.

     Tyla. Siaubinga, spiegianti tyla. Nenorėjau žiūrėti į Naruto ir Sakuros veidus. Nenorėjau tikėti tuo, ką išgirdau. Jūs keturi... keturi, įskaitant ir mane... nors aš net netroškau būti nindze. Kakaši, kaip gali būti toks žiaurus?

̶            Bet, Kakaši... − prasižiojau aš.

̶            Tylėk, Ernesta, − nukirto mane mokytojas.

̶            Ką turi omeny, sakydamas „nebebūti nindzėmis“? − ką tas Kakašis sau mano? Kad taip ims ir mane nutildys? Na jau ne. Užtenka, kad savo pasaulyje esu visų pastumdėlė. Čia taip nebus. Būsiu stipri. Būsiu savimi. − Jie... Mes nesugebėjome gauti varpelio. Tas tiesa. Tačiau kodėl turėtume mesti šį reikalą?

̶            Nes jūs keturi esate tik vaikai, nenusipelnę būti nindzėmis, − vaikai??? Alio, Kakaši, mes ir esame vaikai! Tikrų tikriausi.

    Atrodo, tai gana smarkiai įsiutino Sasukę, nes jis puolė mokytoją.

̶            Sasuke-kun! − šūktelėjo Sakura.

̶            Matote? − Kakašis parvertė vaikiną ir prispaudė prie žemės. − Jūs visi esate tik vaikai.

     Kakašis uždėjo savo koją ant mokinio galvos ir sugniaužė jo ranką. Nenoriu kištis, bet ar tai ne per žiauru?

̶            Ar jūs manote, kad būti nindze lengva? − panieka atsispindėjo vyro balse. − Kaip manote, kodėl nindzės skirstomos į komandas?

̶            Ką norite pasakyti? − nesuprato Sakura. Aš galėjau mėginti paaiškinti, bet tylėjau.

̶            Kitais žodžiais tariant, jūs keturi nesuprantate šio testo atsakymo.

̶            Atsakymo? − sumurmėjo Naruto.

̶            Taip, − linktelėjo Kakašis. − Atsakymo, nusprendžiančio išlaikote ar ne, − vaidinasi, tai kažkoks išbandymas. Mes turime kažką padaryti. Ir tai nėra varpelių gavimas.

̶            Mes bandėme to klausti...

̶            Vaje, ar jūsų smegenys tuščios? − Sakuros gal ir taip, bet ne mano. − Nesuprantate, kodėl esate komandoje?

̶            Tai kas, kad esame keturių asmenų grupė! − sustūgo Naruto. Na, galėjau jam padėkoti, kad mane laiko savo komandos nare.

̶            Bendradarbiavimas, − Kakašis tai ištarė labai rimtai.

̶            Nori pasakyti, − pasitikslino Sakura. − Bendradarbiauti vienas su kitu?

̶            Teisingai, − nežymiai linktelėjo mokytojas. − Tačiau jau per vėlu, net jei supratote, ką turėjote daryti. Jei visi keturi būtumėte mane puolę bendromis jėgomis, gal jums ir būtų pavykę atimti varpelius. Bet yra kaip yra.

̶            Palaukite, − įsikišo Sakura. Ir vėl. − Kodėl mums reikia bendradarbiauti? Yra tik du varpeliai! Jei visi keturi sunkiai stengsimės gauti varpelius, du liks nieko nakandę. Grupėje kils konfliktas ir bendras darbas suirs, − logiška.

̶            Šis testas ir yra tam, kad mus sukiršintų, − visi sužiuro į mane. Ir kaip man tai išsprūdo?

̶            Taip, − linktelėjo Kakašis.

̶            Ką? − nesusigaudė Naruto.

̶            Šitaip mes išsirenkame tuos, kurie gali paminti save ir dirbti kitų labui. Toks šios užduoties tikslas. Tačiau jūs apgailėtini, − mes jau žinome, jog nusivylei mumis, Kakaši! − Sakura! − mergina krūptelėjo. − Tu labiau rūpinaisi Sasuke nei Naruto, nors jis buvo tau prieš akis, o kur yra Sasuke nežinojai, − tas tiesa. Bet aš pati negalvojau apie Naruto. Pala, aš net nenorėjau būti nindze! − Naruto! Tu viską darei savo jėgomis, − taip pat tiesa. O aš išvis nieko nedariau. − Ir tu, − vyras stipriau prispaudė Sasukės galvą. − Išsigalvojai, kad likusieji trys bus našta ir dirbai pats vienas, − negaliu paneigti. − Misijos vykdomos grupėse. Nindzėms reikia gerai išvystytų individualių sugebėjimų, bet bendras darbas daug svarbesnis. Individualūs veiksmai gali pražudyti visą grupę. Pavyzdžiui, − mokytojas išsitraukė kunajų. − Sakura! Nužudyk Naruto, arba Sasuke mirs! − Kakašis pridėjo ginklą prie Sasukės kaklo.

    Mus ištiko šokas. Nejau Kakašis kalba rimtai? Aišku, aš nelabai patikėjau, tačiau vien išgirdus tokius žodžius kūnu perbėgo šiurpas. Nemėgstu tokių situacijų, kur reikia rinktis vieną iš dviejų. Neįsivaizduoju, ką daryčiau Sakuros vietoje.

̶            Štai kas nutiks, − Kakašis tikrai moka vaidinti įtikinamai.

̶            Nustebinote mane... − Sakuros veide matėsi palengvėjimas.

̶            Jei kas nors iš grupės bus paimtas įkaitu, jums teks priimti sunkų sprendimą ir kažkas gali mirti, − vyras demonstratyviai suko kunajų aplink pirštą. − Kiekvienoje misijoje jūs rizikuojate savo gyvybe, − prisižaidęs mokytojas įsikišo kunajų atgal į dėklą ir atsistojo nuo Sasukės. − Pažiūrėkite į tai, − Kakašis atsisuko į didelį akmenį. − Šiame akmenyje gausu išgraviruotų vardų, − vyras priėjo arčiau objekto. – Šių vardų savininkai kaimelyje laikomi didvyriais.

̶            Oho, − išsižiojau. Juk mano pasaulyje didvyriai neegzistuoja.

̶            Man tai patinka! Patinka! − šūktelėjo Naruto, staiga vėl atgijęs. – Nusprendžiau! Mano vardas taip pat bus ten! Didvyris! Didvyris! − atvėsk, vaikine. Gaila, kad neturėjau šlapios kempinės. – Nesiruošiu beprasmiškai žūti ir išnykti be pėdsako! − tuo metu Sasuke ramiai grįžo į savo vietą.

̶            Tačiau jie nėra įprasti didvyriai, − tikiuosi Kakašis sugrąžino Naruto į žemę.

̶            Tada kokie čia didvyriai? − mokytojas tylėjo. Keista. Pasijutau nejaukiai. − Na, nagi, pasakyk, Kakashi-sensei!

̶            Tai – Ž.M., − šiurpokas pavadinimas, tiesa?

̶            Ž.M.? − pakartojo Naruto. Aš taip pat nesupratau.

̶            Žuvę misijoje, − liūdnu balsu paaiškino Sakura.

̶            Šis akmuo – kenotafas, − jei gerai pamenu, kenotafas – simbolinis antkapinis paminklas be kapo. − Mano draugų vardai taip pat čia išraižyti, − tą akimirką man labai pagailo Kakašio.

     Ir vėl tyla. Tarsi mes pagerbtume žuvusiuosius.

̶            Duosiu jums dar vieną šansą, − tarė vyras. − Tačiau kova dėl varpelio bus daug šiurkštesnė, − vis dėlto Kakašis nėra toks blogas. − Valgykit priešpiečius, jei esate pasirengę iššūkiui. Bet neleiskite Naruto valgyti! − kas čia per nesąmonės? − Tai bausmė už taisyklių sulaužymą ir bandymą valgyti anksčiau laiko. Bet kas, jį pamaitinęs, neišlaikys testo. Valdžia čia aš, supratot?

     Taip, visiškai, pone Hatake.

     Kakašis išėjo, o mes pradėjome valgyti iš savo priešpiečių dėžučių. Aš nevalgiau, nes nenorėjau pasirodyti netikša. Man vis dar sunkiai sekėsi valdyti valgomąsias lazdeles.

̶            Aš jaučiuosi puikiai! Visai nealkanas! − kalbėjo Naruto, nors buvo maža vilties, kad kam nors tai įdomu. − Man viskas gerai! − tačiau gurgiantis pilvas išdavė vaikino tikrąją būklę.

     Atsistojau ir priėjau prie Naruto. Jis kiek nustebo. Visiškai suprantama. Juk mes beveik nė nebendravome ir jis mane išvadino Nenindze, bet tai nebuvo jau toks didelis melas ar įžeidimas.

̶            Imk. Gali valgyti mano, − ištariau.

̶            Ei, palauk, − prasižiojo Sakura. − Mokytojas sakė...

̶            Nesvarbu, − nukirtau. − Norite gauti varpelius ar ne? Norint tai padaryti, reikia mūsų visų. Alkanas Naruto nebus naudingas, − net neįsivaizduoju, kaip tai supratau. Gal prisiminiau Goką, kuris išalkęs prarasdavo savo galias?

̶            Ernesta teisi, − patvirtino Sasuke. Aš taip nustebau, kad vos neišmečiau dėžutės. − Be to nejaučiu mokytojo chakros. Jo aplinkui nėra.

      Sakura pasižiūrėjo į mane, į Sasukę ir į Naruto. Kiek padvejojusi, ištiesė savo priešpiečius į Naruto pusę.

̶            Ačiū, − sušnibždėjo šis, atrodydamas labai laimingas.

̶            Nedėkok, − žinoma, juk ji tai padarė, kad įsiteigtų Sasukei-kunui. − Tiesiog valgyk. Greičiau.

̶            Tačiau...

̶            Aš laikausi dietos... − visai kaip kai kas mano klasėje. Ei, aš visai pamiršau savo namus. –Norėjau pasakyti, kad galiu valgyti mažiau už kitus, − turėjai omeny mane? − Todėl nesijaudink.

̶            Bet... − Naruto iš paskutiniųjų pabandė išlaisvinti rankas ir dabar Sakura turėjo viską suprasti. − Matai?

̶            Paskubėk, − įspėjo Sasuke. − Mes nežinome, kada jis sugrįš.

̶            Jei tu nenori, galiu aš, − tariau, tačiau Sakura papurtė galvą.

̶            Aš tai darysiu tik šį kartą. Supratai?

̶            Supratau, − sulinksėjo Naruto.

     Sakura ėmė maitinti belaisvį, kai nugriaudėjo sprogimas ir pasirodė Kakašis.

̶            Jūs keturi! − sušuko.

     Galiu pasakyti, kad mano keliai ėmė virpėti. Nejau dėl mano kaltės šio egzamino neišlaikys visi likusieji?

̶            Jūs keturi sulaužėte taisyklę. Ar esate pasiruošę bausmei? − kokiai dar bausmei?!

     Kakašis padarė kažkokius keistus rankų ženklus. Aš jau išsigandau, kad atsidursime po žeme, kaip Sasuke. Tačiau bent kol kas tik ėmė kauptis debesys.

̶            Gal norite dar ką nors pasakyti? − taip!

̶            Bet... bet... bet.... bet.... Tu sakei...! Todėl jie... − tu labai iškalbus, Naruto.

̶            Mes esame keturių žmonių komanda, tiesa? − stengiausi išlikti rami. − O komandoje visi lygūs.

̶            Mes turime dirbti iš vien, ar ne taip? − atsistojo Sasuke.

̶            Tiesa! Mes keturi esame vienas! − prisidėjo ir Sakura.

̶            Taip! Taip! Taip! Tiesa! − šaukė Naruto.

̶            Tai jūs keturi esate vienas, ką? − Kakašis priėjo arčiau mūsų. Man tikrai buvo neramu. –Tada... – įkvėpiau. − Jūs išlaikėte.

̶            Ką? − išsižiojau.

̶            Išlaikėte, − pakartojo vyras.

     Aš nelabai supratau, kas ką tik įvyko. Argi mes nesulaužėme kažkokių taisyklių? Argi Kakašis nesiruošė mūsų nubausti? Aš išlaikiau? Ar tai reiškia, kad dabar esu nindzė? Betgi aš nieko nedariau! Visiškai.

̶            Išlaikėme? Kodėl? − stebėjosi Sakura.

̶            Jūs keturi esate pirmieji išlaikę, − debesys išsisklaidė. − Iki jūsų gaudavau tik tuščiagalvius vaikigalius, kurie darė tik tai, ką sakiau. Nindzės turi galvoti ne taip, kaip paprasti žmonės. Nindzių pasaulyje taisykles laužantieji vadinami niekšais. Bet tie, kurie nesirūpina savo draugais, yra blogesni už niekšus.

̶            Jis... − sušnibždėjo Naruto, − lyg ir... šaunus, − pritariu.

̶            Taigi treniruotė baigta. Visi išlaikė. Septintoji komanda – Uzumaki Naruto, Haruno Sakura, Uchiha Sasuke, Hatake Ernesta – pradės vykdyti misijas nuo rytojaus, − ir Kakašis iškėlė dešinės rankos nykštį, tarsi patvirtindamas mūsų pergalę. Šiokią tokią, bet pergalę.

̶            Taip! − šūktelėjo Sakura.

̶            Aš tai padariau! − šūkavo Naruto. − Aš nindzė, nindzė, nindzė!

     Sasuke tik linktelėjo. Aš šypsojausi. Nežinau kodėl. Mane užvaldė geras jausmas. Lyg įvykus kam nors labai labai gero.

̶            Eime namo, − tarė Kakašis ir mes visi patraukėme iš treniruočių lauko. Beveik visi.

̶            Žinojau, kad baigsis būtent taip! Atriškite prakeiktą virvę!

     Vargšelis Naruto.

̶            Naruto, juk tu nindzė! − riktelėjau.

̶            Palauk! Nenueik... Ei, tu...

̶            Pirma išmok mano vardą, nindzių berniuk!

̶            Atrodo, esi puikios nuotaikos, − šyptelėjo Kakašis, prisiartinęs prie manęs.

̶            Taip būna retai, − apsidairiau. Sasuke su Sakura nuėjo visai į kitą pusę.

̶            Žinai, − vyras stabtelėjo. − Maniau, kad esi mėmė, − labai ačiū, Kakaši. Tikrai. − Bet... – tas iškalbingasis „bet“. − Klydau.

̶            Ne, neklydai. Kaip nindzė, aš tikrai esu prasta.

̶            Mes tai pataisysime, − išsišiepė Kakašis ir mane apėmė bloga nuotaika.

̶            Kaip? − kažin ar troškau tai išgirsti.

̶            Aš tave treniruosiu, − vyras vėl ėmė eiti.

̶            Ką?! Kaip? Aš juk ne... Kakaši! − man teko pabėgėti, kol jį pasivijau.

̶            Viskas bus gerai. Padarysiu iš tavęs puikią nindzę, − Kakašis uždėjo savo ranką man ant galvos ir sutaršė plaukus.

̶            Būsi mano vyresniuoju broliu? − norėjau įgelti jam.

̶            Ir kaip tu atspėjai? − apsimetė nustebęs vyras. − Taip ir bus... Sesute.

      Namo grįžome bėgte. Aš leidausi vytis Kakašį už paskutinį jo žodį. Ir žinote ką? Mes tikrai buvome panašūs į brolį ir sesę. Tikrovėje aš neturiu nei brolio, nei sesers. Tik įkyriąją pusseserę.

---

[1] Šurikenai – svaidomosios žvaigždės.

[2] Aukščiausio lygio nindzė.

[3] Ugnies elementas: liepsnojantis ugnies kamuolys!

[4] Žemės elementas: pragaištingas galvos nukirtimas!