Yowamushi Pedal: anime 1 sezono apžvalga

Ar pamenate jausmą, kuris apima dviračiu visu greičiu leidžiantis nuo kalniuko? Mielas vaikystės dienas, kai vasarą nuo dviračio nulipdavome tik sumažinti troškulį ar pakviesti pietų? Kaip buvo gera lėkti be jokių rūpesčių su draugais ar vienam? "Yowamushi Pedal" ne apie tai, tačiau tikrai sukelia panašius jausmus, jei vaikystėje draugavote (ar vis dar draugaujate) su dviračiu.

Onoda Sakamichi yra apskritaveidis, akiniuotas otaku. Į vidurinę mokyklą jis įžengia tikėdamasis įgyvendinti savo svajonę susirasti draugų anime ir mangos klube. Deja, paaiškėja, kad dėl per mažo narių skaičiaus Sohoku mokykloje šis klubas buvo uždarytas. Kol nenuleidęs rankų Onoda bando surasti bendraminčių ir atkurti klubą, šį vaikinuką pastebi Imaizumi Shunsuke, patyręs dviračių lenktyninkas, ketinantis prisijungit prie Sohoku dviračių klubo. Vaikinai susitinka dviračiais važiuodami į mokyklą stačiu, niekieno nebenaudojamu keliu. Imaizumį nustebina Onodos gebėjimas greitai kopti kalnu. Pasirodo, Onoda nesąmoningai išlavino šiuos įgūdžius kiekvieną dieną po 45km pirmyn ir atgal mindamas į Akihabarą, anime ir manga rajoną Tokijuje. Pakviestas Imaizumio ir padrąsintas naujo bičiulio, taip pat lenktyninko, Naruko Shoukichi, Onoda pasiryžta išbandyti jėgas Sohoku dviračių klube.

Pastaruoju metu sporto anime bumas taip išaugo, kad pasirodo ne tik tradicinėmis sporto šakomis paremti anime (apie beisbolą, krepšinį), tačiau dėmesio sulaukia ir retesnės šakos. Bent jau man "Yowamushi Pedal" yra pirmasis anime apie dviračių lenktynes, kokį teko girdėti. Turbūt tai yra vienas pirmųjų šio anime pliusų, nors tikrai ne svarbiausias. Kol kas "Yowamushi Pedal" turi du sezonus po 38 ir 24 serijas (neįprastas skirstymas, nes paprastai vienas sezonas apsiriboja 24-26 serijomis). Netrukus pasirodys ir filmas. Jau esu įpratusi stačia galva nerti į nepažįstamo sporto pasaulį ir išeiti iš jo su tam tikromis naujomis žiniomis. Apie dviračių sportą ne ką tenutuokiau, nors, atrodo, važinėju šia transporto priemone nuo vaikystės. Šio sporto taisyklės, palyginus su beisbolo ar tinklinio, kurias teko mokytis stebint "Major" ir "Haikyuu!", yra paprastos: kas pirmasis kerta finišo liniją, laimi. Na, bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų viskas kur kas sudėtingiau ir reikalauja tam tikrų strategijų, nes didelės lenktynės vyksta kelias dienas ir pirmąją išeikvojęs visas jėgas, iki galo netempsi.

"Yowamushi Pedal" prasideda gan lėtai. Beveik 20 pirmųjų serijų trunka supažindinimas su pagrindiniais veikėjais ir jų pasiruošimas "Inter High" turnyrui. Nors pasirodė neįtikėtinai ilgas, šis periodas nebuvo nuobodus. Tačiau tikrasis "Yowamushi Pedal" grožis atsiskleidė būtent per "Inter High". Tai tikriausiai pats įtempčiausias, labiausiai jaudinantis ir įdomiausias turnyras, kokį man yra tekę stebėti sporto anime. Dviračių sportas skiriasi nuo didžiųjų komandinių žaidimų: varžybos čia vyksta ne "DBZ" turnyro principu, kur priešininkai suporuojami ir turi įveikti vienas kitą, jei nori keliauti toliau ir taip tol, kol lieka tik viena komanda. Ne. Čia visos komandos mina pedalus kartu. Dėl to nereikėjo sugalvoti daugybės varžovų. Dėmesys buvo sutelktas į tris pagrindines komandas - Sohoku, Hakone ir Kyoto Fushimi. Kiekvieną komandą sudaro šeši lenktynininkai. Dėl tokio susitelkimo tik į 18 žmonių (na, ne visai, nes iš Kyoto Fushimi daugiau pasižymėjo tik du nariai), pakankamai dėmesio gavo kiekvienas lenktynininkas. Man be galo patiko, jog tokia sistema leido kaip reikiant susipažinti su kiekvienu svarbiu veikėju (praktiškai kiekvienas gavo bent po seriją sau). Paprastai sporto anime nukenčia, nes pristato daug įdomių veikėjų, tačiau nevisada juos tinkamai išnaudoja. Manau, "Yowamushi Pedal" išvengė šios bėdos.

Didžiausias minusas, kurį matau šiame anime, tai vieta, kurioje buvo perskirti sezonai. Pirmasis sezonas baigiasi antros "Inter High" dienos viduryje. Kadangi anime žiūrėjau jau išėjus abiem sezonams, man tai itin netrukdė, nes iškart galėjau pereiti prie antrojo, kuris tęsė ten, kur sustojo pirmasis. Tačiau net ir tokiu atveju, kai nereikėjo laukti pirmojo sezono tęsinio, toks perskyrimas išbalansavo. Vos įsijungus antrąjį sezoną, patenkama į lenktynių įkarštį, o po 3-5 serijų jos baigiasi ir užklumpa rimties prieš paskutines lenktynes laikotarpis. Pasijunti nei šiaip nei taip. Suprantu, kad visko nutinka kuriant anime ir kartais pertraukos būna būtinos, bet būtų buvę kur kas geriau, jei kūrėjai pirmą sezoną būtų ištempę bent jau iki antrosios dienos pabaigos. Per "Kuroko no Basuke" "Winter Cup" irgi buvo padalinta per du sezonus, tačiau antrasis baigėsi po rungtynių su Yosen, o trečiasis prasidėjo jau su pusfinaliais (neskaitant Kises ir Haizakio kovos). Šiokia tokia logika yra ir perskyrimą galima pateisinti.

Vis dėlto šį minusą visiškai nustelbia pačios lenktynės. Pirmoji "Inter High" diena buvo įtempta ir be galo įdomi, bet jai pasibaigus aš galvojau "O kas bus antrojoje dienoje?" Didžiųjų žaidimų turnyruose kitam etape gauni naujus varžovus ir galvoji, kaip juos įveikti. O čia komandos tos pačios. Jau pirmą dieną Sohoku varžėsi su Hakone, tai ką jie naujo parodys per likusias dvi dienas? Tikrai nerimavau, kad anime gali nublankti dėl pasikartojimų. Tačiau be reikalo. Nors didžiąją laiko dalį mačiau tuos pačius besivaržančius veikėjus, kiekvieną dieną įvykdavo kas nors nauja, dar nematyta ir intriguojančio. Man tik nepatiko ketvirtoji komanda, pristatyta antrajame sezone. Jos būtinai reikėjo dėl naujo, netikėto iššūkio, tačiau tai buvo vienintelė komanda, kurios net ženklų nebuvo nuo pat pradžių, tad ji atrodė sugalvota paskubomis ir neištobulinta. Laimei, su ja buvo susidorota nei per lengvai, nei per sunkiai ir paskutinė kova vis tiek buvo tarp Sohoku ir Hakone. Lenktynių pabaiga man patiko. Prieš paskutinį finišą, pajutau save, sugniaužiančią kumščius ir maldaujančią, kad tik laimėtų būtent ta komanda. Retai nutinka, kad taip įsijausčiau ir džiaugčiausi, kad laimėjo būtent mano favoritai.

Be nuostabaus, įtraukiančio veiksmo kita stiprioji "Yowamushi Pedal" pusė yra veikėjai. Jų yra pakankamai daug, skirtingų ir jie atskleidžiami pakankamai gerai. Vienu metu man pasirodė, kad Hakone gavo daugiau dėmesio, nors Sohoku yra pagrindinė komanda, ir kad Hakone nariai nustelbia pagrindinius veikėjus (neretai sporto anime nutinka taip, kad pagrindinė komanda yra užgožiama įdomesnės priešininkų komandos). Tačiau Sohoku didelių priekaištų neturiu. Trečiokai senpai, kaip visada, buvo itin įdomios asmenybės ir neįsivaizduoju, kaip reikėtų žiūrėti kitus sezonus be jų (jau per "Diamond no Ace" teko atsisveikinti su mylimiausiais savo senpai ir be jų anime tikrai ne toks įdomus). Pirmokai buvo parodyti stiprūs, bet ne erzinančiai. Pats Onoda man labai patiko. Gal ir būtų galima ginčytis dėl jo "staigių" sugebėjimų niekad nelenktyniavus profesionaliai, tačiau tai tikrai nekliuvo. Kitaip tariant, pagrindinis veikėjas neatrodė per daug stiprus be priežasties (vien dėl to, jog jis pagrindinis), kaip dažnai nutinka. Buvo neužmiršta ir Onodos meilė anime. Juk būtent nuo jos prasidėjo veiksmas ir būtų nei šis nei tas, jei serialo bėgyje veikėjas pamirštų savo maniją. Vienos mylimiausių mano scenų visame anime yra tos, kuriose važiuodamas Onoda užtraukia "Love Hime" (savo mylimo anime) opening. Ji padeda jam greičiau kilti kalnu. Kai kurie "Yowamushi Pedal" veikėjai pasirodė šiek tiek "kuoktelėję", tačiau greitai tai tampa bruožu, už kurį juos pamilsti. Nors taip ir nesugebėjau iki šiol išsirinkti mylimiausio veikėjo, daugiausia pagyrų norėčiau skirti Midousuji. Vienas šlykščiausių, sukčiausių ir mieliausių veikėjų, kuriuos esu mačiusi. Iš pradžių jo nemėgau. Jis buvo akivaizdus blogietis. Atskleidus jo praeitį, Midousuji elgesys per paskutines lenktynes itin nepasikeitė, tačiau nepastebėjau, kaip pradėjau jam prijausti. Jo šlykštumas nebebuvo toks šlykštus, o veiksmai įgavo daugiau prasmės. Labiausiai man patiko, kad Midousuji staiga neatsivertė į geruolį, vien dėl to, kad su juo pakalbėjo pagrindinis veikėjas, tačiau neabejoju, kad susidūrus su šiais naujais žmonėmis, jame šis tas pasikeitė. Atsirado nežymus supratimas apie kitokį lenktyniavimą. Tai neprivertė Midouji pakeisti savo metodų ar požiūrio, bet susidarė įspūdis, kad veikėjas ūgtelėjo. Tai, kaip buvo susidorota su Midousuji, man patiko labiau nei Akashi istorija iš "Kuroko no Basuke". Abu veikėjai pirmiausia pasirodo kaip blogiečiai ir turi gan skaudžias praeitis, kurios verčia juos elgtis taip, kaip elgiasi. Tačiau Akashio "atsivertimas" man atrodė per paprastas, greitas ir ne iki galo patenkino intrigą, sukurtą nuo pirmų paminėjimų apie jį. Midousuji atvejis man pasirodė išpildytas kur kas geriau.

Apie piešimą daug nenusimanau. Man būna arba gražu arba ne. "Yowamushi Pedal" piešimo stilius man nepatiko. Atrodė keistas ir labai toli nuo gražaus. Kažkuo šiek tiek priminė "Soul Eater", kurio stilius irgi neatitinka "bishounen" standartų. Tačiau greitai prie jo pripratau ir dabar nebesuprantu, kas jame man taip kliuvo. Kaip skaičiau viename review myanimelist, be šio unikalaus stiliaus "Yowamushi Pedal" nebūtų "Yowamushi Pedal" ir nesugebėtų papasakoti tokios istorijos su tokiais išskirtiniais veikėjais. Muzikos atžvilgiu, iš pradžių pasirodę blankūs OP ir ED yra neblogi. Labiausiai man įstrigo pirmojo sezono antrasis OP "DIRTY OLD MEN" - "Yowamushi na Honoo". Seiyuu darbas man taip pat labai patiko. Buvo šiame anime ir gerai pažįstamų vardų (Morikubo Showtaro, Itou Kentarou, Toriumi Kosuke), ir naujokų (Yamashita Daiki, Fukushima Jun, Yoshino Horiyuki). Na, tą "naujumą" sprendžiu pagal save, ar buvau anksčiau girdėjusi apie minimą seiyuu, ar ne. Labiausiai sužavėjo Yamashita Daiki (Onodos seiyuu). Jo balsas puikiai tiko veikėjui tiek įkūnijant Onodos mieląją, droviąją pusę, tiek sunkias pastangas per lenktynes. Žaviuosi ir Yusa Kouji, kuriam teko nelengva užduotis įgarsinti Midousuji Akira. Tiek Midousuji juokas, tiek riksmai buvo puikiai pritaikyti. Be jų būtų sunku įsivaizduoti šį veikėją. Malonu buvo išgirsti kiek žemesnį Yonaga Tsubasa (Manami Sangaku) balsą. Buvau tiek pripratusi prie jo Nagisos iš "Free!", kad per "Yowamushi Pedal" net neatpažinau. Mano ausų dėmesį patraukė taip pat ir Fukushima Jun (Naruko Shoukichi) bei Yoshino Hiroyuki (Arakita Yasutomo). Norėčiau išgirsti daugiau jų darbų. O štai Maeno Tomoaki nustebino. Pusę anime buvau įsitikinusi, kad Fukutomį Juichį įgarsiną Okiayu Ryotaro, tad ilgai spoksojau į užrašą myanimelist, kad iš tiesų tai Camus iš "UtaPri" balsas (tiek maniera, tiek tonu jis buvo toks panašus į Tezukos iš "Prince of Tennis"!.

"Yowamushi Pedal" yra stiprus varžovas visiems sporto anime grandams. Anime apie dviračius iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nuobodus, tačiau tiek veiksmo, intrigos, šuolių nuo didžiausio džiaugsmo iki nusivylimo, mylimų ir įdomių veikėjų nerasi net kiekviename didesniame veiksmo shounen.

Naruto istorija (3/4)

***

Atsikėlę ir atlikę visą rytinę ruošą, susikrovėme daiktus ir ruošėmės išvykti. Nesitikėjau, kad taip lengvai pasiduosime. Mes praktiškai net nebandėme Tsunadės įtikinti keliauti su mumis. Nepasakojome apie privalumus ir gerąsias buvimo Hokage puses. Nevykėliai mes.

     Išėję iš viešbučio, turėjome sustoti ir atverti burnas iš nuostabos. Priešais mūsų nakvynės namus su kalnu lagaminų lūkuriavo Tsunadė ir jos draugė, moteris tamsiais trumpais plaukais.

–         Ką tai reiškia? – suirzęs paklausė Džiraja.

–         O kaip tau atrodo? – mirktelėjo Tsunadė. – Nusprendžiau keliauti su jumis. Ši vietovė man pabodo.

     Moteris linksmai šypsojosi. Man patiko jos giedras veidas. Pati pasijutau laimingesnė vien žiūrėdama į jį.

–         Čia Shizunė – mano mokinė, – pristatė palydovę.

     Šizunė nusilenkė.

–         Nagi, nestovėkit vietoje, – sukomandavo Tsunadė. – Berniukai, imkit krepšius ir einam! Beje, Džiraja?

–         Ko? – imdamas lagaminus atsiduso vyras.

–         Gal gali sumokėti už mano kambarį? Šiandien pralošiau visus savo pinigus, – nusijuokė.

     Išminčiaus veidas persikreipė iš pykčio.

–         Ar toks žmogus tikrai tinkamas Hokagės postui? – suabejojo Naruto.

–         Kas ten žino, – gūžtelėjau pečiais.

     Taigi penkiese (neskaitant Šizunės paršelio) patraukėme namo. Nekantravau parsibelsti į Konohą ir užmiršti susitikimą su Oročimaru.

     Konohą pasiekėme po dviejų dienų. Kaip ir keliaudami į priekį, naktį sustojome nakvynei viešbutuke. Šįkart kambarį dalinausi su abiem moterimis. Iš tolo pastebėjusi Konohos vartus, pasijutau kažkaip laiminga. Paspartinau žingsnį. Džiraja nusivedė Tsunadę su Šizune į Hokagės būstinę, aš patraukiau į Kakašio butą, o Naruto į savo namus. Vyresniojo broliuko namie nebuvo, todėl nereikėjo pasakoti kelionės įspūdžių ir gaišti laiko. Numečiau daiktus, kur pakliuvo, ir išskubėjau į ligoninę.

     Sasuke gulėjo kitoje palatoje negu po atrankinių kovų. Ši buvo jaukesnė. Nesibeldusi įėjau (beveik įsiveržiau). Vaikinas gulėjo lovoje ir žiūrėjo į lubas. Dešinė jo ranka buvo sugipsuota.

–         Labas, – nedrąsiai tariau.

     Išvydusi jį, prisiminiau susitikimą su Itačiu.

     Uchiha berniuko veidas šiek tiek pragiedrėjo. Jis atsisėdo lovoje. Aš su šypsena veide priėjau prie paciento lovos ir atsisėdau ant svečiams skirtos kėdės.

–         Jau viskas? – paklausė.

–         Taip, – linktelėjau. – Užtrukome mažiau negu tikėjausi.

–         Nieko doro apie tą kelionę man taip ir nepapasakojai.

     Itačis sutrukdė.

–         Na, mes... – ruošiausi papasakoti.

     Palatos durys plačiai atsivėrė ir pro jas lyg niekur nieko įžengė Tsunadė. Nustebau ją čia išvydusi.

–         Atrodo, palatų nesumaišiau, – apsidairė ir priėjo arčiau.

–         Ką čia veikiate? – sutrikusi paklausiau.

–         Atėjau išgydyti tavo vaikino.

     Mano skruostai užsidegė. Iš kur? Kaip? Kaip ji sužinojo?

     Tsunadė apžiūrėjo Sasukės ranką. Tada atliko medicininį ninjutsu, bet gipso nenuėmė.

–         Šiandien dar negaliu tavęs išrašyti, bet rytoj galėsi keliauti namo, – pasakė.

–         Kaip jūs sužinojote apie Sasukę? – išlemenau.

–         Džiraja papasakojo, – šyptelėjo.

     Moteris atsirėmė į palangę.

–         Tiesą sakant, norėjau su tavimi pasikalbėti.

     Su manimi? Apie ką?

–         Norėčiau, kad taptum mano mokine, – dėstė. – Išmokyčiau tave gydymo meno.

     Pasimečiau ir nežinojau ką atsakyti. Buvau nutarusi tapti nindze-medike. Taigi tai puiki proga pradėti treniruotes (nes iki šiol nieko nedariau dėl šio reikalo). Tik... Nebeturiu daug laiko.

–         Gerai, – nusišypsojau. Gal kiek per daug dirbtine šypsena.

     Tsunadė liko patenkinta. Ji dar kartą nužiūrėjo Sasukę.

–         Tavo skonis geresnis negu man atrodė, – šyptelėjo moteris. – Po Naruto poelgio pamaniau, jog judu daugiau negu draugai.

     Stipriai papurčiau galvą. Ne, ne ir dar kartą NE. Kaip kam nors galėjo šauti tokia mintis?

–         Iki, – atsisveikino būsimoji Hokagė.

     Jai išėjus, nedrįsau pažvelgti į Sasukę, nes jis varstė mane baisiu žvilgsniu.

–         Ką Naruto padarė? – pareikalavo pasakyti.

–         Nieko baisaus, – nesugalvojau kaip išsisukti. – Tik mane apkabino.

     Sasuke susiraukė ir nusisuko į langą.

–         Nedaryk iš musės dramblio, – paprašiau.

–         Kodėl jis keliavo su tavimi? – iškošė pro dantis.

     Atsidusau. Prasideda. Tarsi Uzumakio buvimas šalia manęs grėstų pasaulio pabaiga.

–         Idiote, juk sėdžiu tavo palatoje, o ne su juo. Ko tau pavydėti? – sumurmėjau.

–         Kvaiša, kas pavydi? Tikrai ne aš! – suraukė nosį.

     Dalis manęs džiaugėsi tokiu vaikino elgesiu. Jis toks pat, koks buvo prieš sutinkant Itačį. Sasuke nepasikeitė, nors buvo praradęs savitvardą.

     Kitą dieną palydėjau Sasukę iš ligoninės į namus. Išeidami iš gydymo įstaigos vos neatsitrenkėme į Naruto. Geltonplaukis šiek tiek nustebo pamatęs mus drauge. Sasuke nesivargino net pasisveikinti su komandos draugu. Tiesiog jį apėjo ir nesustojo nė sekundę. Aš suskubau paskui jį, bet Naruto mane sustabdė.

–         Ar galiu paklausti? – tarė.

     Linktelėjau.

–         Judu su Sasuke susitikinėjate?

–         Taip, – nemelavau.

     Šiek tiek bijojau Naruto reakcijos, tačiau viskas buvo gerai. Uzumakis plačiai išsišiepė.

–         Džiaugiuosi dėl tavęs, – nesiaurino šypsenos. – Dėl jūsų abiejų. Juk esate mano draugai.

     Vėl linktelėjau.

–         Ačiū, Naruto.

     Aplenkiau jį ir nubėgau paskui savo vaikiną. Nedrįsau Uchihai priekaištauti dėl šalto elgesio. Nenorėjau užsitraukti jo nemalonės.

     Sasukės butas pasirodė šaltas ir nesvetingas. Galbūt dėl to, jog jame kurį laiką niekas negyveno.

–         Gal reikia pagalbos? – pasisiūliau.

     Uchiha berniukas tuoj krito į lovą. Išsigandau. Gal jam negera?

–         Išeik, – paliepė.

     Ne paprašė, o įsakė. Tokiu lediniu tonu. Lyg būčiau jo tarnaitė.

–         Sasuke, – pasimečiau.

–         Išeik. Kai norėsiu tave matyti, pats susirasiu.

     Sasuke apsivertė ant šono ir atsuko man nugarą. Pasijutau užgauta. Kartojau sau, kad turiu jį suprasti, bet nesupratau. Netarusi daugiau nė žodžio, išėjau. Sasukei nusispjauti, jog trumpą man likusį laiką norėjau praleisti su juo.

     Nutariau aplankyti Tsunadę ir pasiklausti, kada pradėsime pamokas. Hokagės būstinė virė kaip skruzdėlynas. Visi ruošėsi naujosios Kagės inauguracijai. Į priekį ir atgal zujančios nindzės manęs nė nepastebėjo, todėl lėtai slinkau į Hokagės kabinetą. Pasibeldžiau ir nelaukusi atsako įėjau. Už tai gavau laikraščiu per galvą. Tyliai sudejavau.

     Durys už manęs buvo tuoj uždarytos ir užremtos kėde. Kelis kartus sumirksėjau, kol galiausiai susivokiau, jog patalpoje buvau tik aš ir mažylis Konohamaru. Jis piktai į mane žiūrėjo.

–         Ką čia išdarinėji? – užsipuoliau. Jo žiniai, Hokagės kabinetas – ne žaidimų laukas.

–         Patylėk! – riktelėjo.

     Nuo tokio berniuko tono pasimečiau.

–         Konohamaru, ko pyksti? – sušvelninau balsą.

–         Aš neleisiu niekam čia užeiti! Čia senio kabinetas ir aš... aš...

     Vaikas apsiverkė. Tada prisiminiau, jog jis senojo Hokagės anūkas.

–         Konohamaru, – tariau taip švelniai, kaip sugebėjau, – suprantu, kad liūdi dėl senelio, bet... Kaimeliui reikia naujo Hokagės.

–         Ne, ne!

     Berniukas pasimuistė. Priėjau prie jo ir uždėjau ranką ant galvos, kaip Kakašis dažnai darydavo man. Sutaršiau plaukus.

–         Matosi, kad labai mylėjai savo senelį, – sušnibždėjau.

     Pasijutau panašiai kaip kadaise Bangos šalyje, kai kalbėjausi su Inariu.

     Konohamaru prapliūpo visu garsu ir puolė man į glėbį. Apkabinau jį ir bandžiau nuraminti. Galiausiai man pavyko. Atlaisvinome duris. Kaip tik laiku, nes į kabinetą atėjo Tsunadė. Ji kreivai nužiūrėjo Konohamaru, kuris tuojau pasišalino.

     Moteris numetė ant ir taip prikrauto stalo pluoštą dokumentų.

–         Gerai, kad atėjai, – žvilgtelėjo į mane. – Susikaupė daug darbų. Reikia, kad šiems dokumentams uždėtum Konohos antspaudą. Sėkmės!

     Tsunadė mirktelėjo ir išėjo. Aš nespėjau nė žioptelėti. Atsargiai pasižiūrėjau į dokumentų kalnus. Ten tikrai daugiau negu šimtas lapų.

     Žinoma, galėjau tyliai pasišalinti, bet jaučiausi per daug atsakinga ir pareiginga. Juk tuo garsėjau mokykloje. Sėdau už stalo ir kibau į darbą. Jis buvo monotoniškas: paimi lapą, uždedi antspaudą, padedi į kitą krūvą. Ir taip, kol neliks pirmos krūvelės.

     Kai antspaudavau paskutinius lapus, į kabinetą įėjo Šizunė su kiaulyte augintiniu (pasirodo, to paršelio vardas Tonton ir ji yra mergaitė). Ji nustebo, kad Hokagės vietoje sėdėjau aš.

–         O kur Tsunade-sama?

     Gūžtelėjau pečiais.

–         Ji liepė man sutvarkyti dokumentus ir išėjo, – papasakojau.

–         Niekur jos nerandu, – sudejavo.

     O jei Tsunadė nusprendė pabėgti? Na, pagalvojo, kad Hokagės darbas jai per sunkus. Negalima leisti jai taip pasielgti!

     Uždėjau paskutinį antspaudą ir išlėkiau iš kabineto. Dar spėjau šūktelėti Šizunei:

–         Eisiu jos paieškoti!

     Kartą radau, galiu ir surasti dabar.

     Lauke buvo tamsu. Nesitikėjau, kad jau vakaras. Tiesiu taikymu patraukiau į Konohos pramogų rajoną. Nežinojau, ar čia yra lošimo namai, bet Tsunadę galėjau rasti bet kurioje kavinėje ar užeigoje. Ji mėgsta tokias vietas.

     Nesuklydau. Būsimoji Hokagė iš tiesų sėdėjo prie staliuko ir gurkšnojo skaidrų gėrimą. Atrodė gerokai įkaušusi.

–         Tsunade! – sudejavau priėjusi prie jos.

     Gal ji pamiršo, tačiau rytoj jos inauguracija. Dabar tikrai ne metas prisigerti iki žemės graibstymo!

–         O, Ernesta, – pakėlė savo gražias akis į mane. – Baigei darbą?

–         Taip! – vos nesušukau. – Jums metas.

     Ėmiau tempti moterį laukan. Ji per daug nesipriešino, bet ir nepadėjo. Galiausiai sustojo pailsėti viename iš tylių Konohos skersgatvių. Atsisėdo ant žemės.

–         Tsunade, kelkitės! – išsigandau.

     Ji manęs negirdėjo. Buvo paskendusi savose mintyse.

–         Sakiau, kad čia pilna skaudžių prisiminimų, – prabilo.

     Man pagailo tos gražios moters, sėdinčios ant žemės, visai jai nederamoje vietoje. Atsitūpiau prie jos.

–         Neabejoju, jog malonių taip pat yra, – tariau.

     Ji nusišypsojo.

–         Aš turėjau jaunėlį brolį. Be galo jį mylėjau, – ėmė pasakoti. – Bet žinai? Prasidėjo Trečiasis nindzių karas ir aš jo netekau.

     Suvirpėjau. Ar nuo staigaus vėjo gūsio, ar nuo Tsunadės balso pasikeitimo.

–         Trečiasis nindzių karas? – paklausiau.

–         Taip, – vargu, ar moteris mane išgirdo. – Karas baisus dalykas. Aš negalėjau išgelbėti savo brolio, nes kartu su Jiraiya ir Orochimaru koviausi kitoje vietoje. Išsaugojau nepažįstamų žmonių gyvybes, bet nesugebėjau išgelbėti vienintelės – man svarbiausios.

     Pamaniau, kad Tsunadė tuoj prapliups verkti. Toks liūdnas ir pilnas kartėlio buvo jos balsas.

–         Po brolio mirties atsigavau tik sutikusi Dan – savo gyvenimo meilę, – tariant tą vardą, geltonplaukės balsas sušvelnėjo. – Tačiau tas pats karas ir jį atėmė iš manęs.

     Tsunadė iškėlė abi rankas prieš save ir išskėtė pirštus.

–         Šiomis rankomis bandžiau sustabdyti kraujavimą. Bet kad ir ką dariau, jis nesiliovė. Kraujas veržėsi iš Dano krūtinės, o aš negalėjau... – moteris sudrebėjo. – Negalėjau... Nors buvau vadinama geriausia nindze-medike... Nors žinojau visas slapčiausias gydymo technikas... Nesugebėjau... Sustabdyti... Kraujas driekėsi visur... Vien tik kraujas... Ant mano rankų...

     Tsunadė apsikabino kelius ir ėmė garsiai verkti. Jos skausmo kupinas balsas užpildė nakties tylą. Aš pasimečiau. Nesugebėjau jos paguosti. Niekas manęs to nemokino. Iš kur man, paprastai būtybei, žinoti karo skausmus, netekties skausmus? Aš nesugebu suprasti nė vieno šio pasaulio žmogaus. Nei Tsunadės, nei Sasukės...

     Padėjau galvą ant moters peties ir laukiau. Moteris liovėsi kūkčioti ir nusibraukė ašaras nuo skruostų. Ji sutaršė mano plaukus.

–         Rytoj tapsiu Penktąja Hokage. Negaliu žliumbti vaiko akivaizdoje.

–         Aš ne vaikas, – įsižeidžiau.

–         Dar ir koks vaikas, – nusijuokė. – Beje, Jiraiya prašė perduoti tau, kad prižiūrėtum Naruto treniruotes.

–         Ak, tas žilaplaukis! – susiraukiau. – O kur jis pats?

–         Išvyko, – sukikeno.

     Kai kitą kartą susitiksim, reiks kaip reikiant prilupti tą Išminčių.

     Iš lėto atsistojome ir patraukėme į Hokagės būstinę.

–         Dabar esu atsakinga už tave, – kalbėjo moteris. – Prižadėjau Vyriausiems, kad kuo greičiau sutvarkysiu tavo reikalą.

     Įtraukiau pečius. Ir kaip mano reikalas bus tvarkomas?

–         Paversiu tave stipriausia moterimi nindze visose penkiose žemėse, kad jie net maldaus tavęs pasilikti!

     Tsunadė nusikvatojo. Tik man tas planas neatrodė toks patikimas ir tobulas. Jis ne tik turi spragų, bet yra  visiškai neįgyvendinamas!

     Perdaviau Tsunadę Šizunei ir ramia galva grįžau namo. Prie Kakašio buto manęs laukė staigmena. Tamsiaplaukis vaikinas stovėjo atsirėmęs į namo sieną ir dairėsi į šalis. Pamatęs mane, sudvejojo ar prieiti, ar likti vietoje. Aš bandžiau apsimesti, kad jo nepastebiu, bet jis užstojo įėjimą į pastatą.

–         Atleisk, – sušnibždėjo. – Nenoriu būti vienas. Nenoriu būti be tavęs. Kol tavęs nebuvo Konohoje, vos neišprotėjau jaudindamasis. Paskui supykau dėl Naruto ir...

     Vaikinas pasižiūrėjo į mane tokiomis liūdnomis akimis. Jos buvo pasimetusios. Išsigandau, kad jos nepasuktų netinkamu keliu. Todėl apkabinau jų savininką. Vaikinukas stipriai prispaudė mane prie savęs.

–         Pasiilgau tavęs, Sasuke, – sušnibdždėjau.