Kodėl šiais skaitmenizacijos laikais dar verta pirkti CD įrašus?

Jau šiek tiek daugiau nei metai, kaip naudojuosi "Spotify". Pamažu jis tapo mano pagrindine muzikos klausymo platforma. Laikui bėgant, ten vis daugėja prieinamų atlikėjų ir kūrinių, todėl man vis mažiau tenka griebtis senų, negražių būdų norimai dainai gauti. "Spotify" turi ir privalumų, ir trūkumų, tačiau šiuo metu tai yra viena didžiausių nemokamų (su tam tikrais apribojimais) skaitmeninės muzikos bibliotekų. Iš esmės ja gali naudotis kiekvienas ir neišleisti nė cento. Todėl mane ėmė kankinti klausimas, ar, esant tokiai patogiai ir prieinamai skaitmeninei platformai kaip "Spotify", dar verta pirkti fizinius CD įrašus?

Labai norėjau, kad atsakymas būtų "taip" ir pabandžiau išskirti kelias priežastis, kodėl, mano nuomone, CD albumai vis dar yra aktualūs net šiais skaitmenizacijos laikais. Daugiausia rėmiausi asmenine patirtimi, įgyta naudojantis nemokama "Spotify" versija ir klausant japonų atlikėjų CD įrašų, kuriuos turiu savo kolekcijoje. Todėl šie punktai nėra universalūs ir absoliutūs, tačiau vis tiek verti dėmesio.

Garso kokybė ir klausymo atmosfera

Muzikos įrašo kokybė dažnai priklauso ne tik nuo paties failo, bet ir nuo įrenginio, per kurį jis klausomas. Natūralu, kad specialiai tam tikslui sukurtas muzikinis grotuvas (per kurį dažniausiai ir leidžiami CD įrašai) šiuo atžvilgiu lenkia mobiliuosius telefonus ar kompiuterius. Aišku, pastarųjų įrenginių atkuriamo garso kokybę galima pagerinti įsigijus išorines kolonėles, tik nesu įsitikinusi, ar efektas vis tiek bus tas pats. Nors išmaniųjų įrenginių (per kuriuos dažniausiai klausoma "Spotify") garso kokybę ir galima patobulinti priedais, su pačių įrašų kokybe yra kiek sudėtingiau. Aukščiausios kokybės garso įrašus ten klausyti gali tik premium nariai. Vadinasi, jei norime aukštos garso kokybės, vis tiek teks mokėti - ar už CD (kuriame įrašyti aukštos raiškos garso takeliai), ar už premium planą.

Tiesa, klausant per kompiuterį (ar juo labiau mobilųjį telefoną) galima ir nepajausti skirtumo tarp aukštos ir žemesnės raiškos įrašų. Tačiau aš tikrai pajutau skirtumą, klausydama savo turimų Nanos albumų per muzikinį grotuvą ir tų pačių dainų per "Spotify". Tai natūralu, nes skiriasi klausymui naudoti įrenginiai. Tačiau man labiau patiko garsas, kurį išgirdau iš CD per muzikinį grotuvą. Be to, skiriasi ir klausymo atmosfera. Klausantis CD įrašo man nepalyginimai lengviau įsijausti į muziką ir joje paskęsti. Per "Spotify" man labai lengva nuklysti ir aš retai išklausau visą albumą, į eilę nepridėjusi kitų atlikėjų dainų. O jei dar naudojatės nemokama "Spotify" versija, neišvengsite reklamų, kurios tikrai neleis perklausyti viso albumo be trukdžių. Tai, be abejo, irgi prisideda prie klausymo kokybės.

Pridėtinė vertė

Nors vis daugiau dalykų tampa lengvai prieinami skaitmeninėje erdvėje (pvz., muzika, manga, knygos), pastebėjau, kad man nelabai kyla rankos mokėti už elektronines jų versijas. O štai susimokėti +30 eurų už Nanos CD albumą problemų nekyla. Susimąsčiau, kad tai galbūt dėl to, jog fiziniai daiktai turi pridėtinę vertę. Juos galima pačiupinėti, pasidėti į lentyną, tiesiog žiūrėti į jų fizinį pavidalą. Kitaip tariant, jautiesi, jog nusipirkai daiktą. O skaitmeninė erdvė yra mažiau apčiuopiama. Parsisiunti įsigytus garso įrašus į kompiuterį, bet jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos ne kartą susiveikei nebūtinai legaliu būdu. Tad suabejoji, ar verta tam leisti pinigus. Žinoma, dėl to gali būti kaltas senamadiškas mąstymas, tačiau CD įrašai vis tiek turi tam tikrą pridėtinę vertę, net jei ji tik estetinė - gražus viršelis, stilingas dizainas, įmantrus įpakavimas. Ką jau kalbėti apie japonų pamėgtus tokuten - priedus, pridedamus prie pirmo leidimo CD įrašų (pvz., plakatai, nuotraukos, ženkliukai) - arba prie riboto leidimo versijų pridedamus DVD diskus ar nuotraukų albumėlius. Viso to negausime nei klausydami skaitmeninių įrašų "Spotify", nei juos įsigydami elektroninėse muzikos parduotuvėse.

Nuosavybė ir ilgaamžiškumas

Jei naudojatės "Spotify" arba kita panašia platforma, ar kada susimąstėte, kad nė vienas garso takelis jums nepriklauso? Net jei mokate už premium planą, iš tiesų įsigyjate teisę naudotis muzikos klausymo paslauga, o ne asmeniniam naudojimui skirtą garso įrašų kopiją. Apie tai susimąsčiau pažiūrėjusi vieną YouTube vaizdo įrašą, kuriame moteris lygina popierinius ir elektroninius manga tomus. Ji išskyrė šį punktą, kuris šiuo metu gal nėra labai aktualus, nes visi skaitmeniniai dalykai dar labai nauji, tačiau ilgainiui gali tapti labai svarbus. Jei nusipirkome knygą, manga tomą ar CD albumą, jis ir bus mūsų tol, kol leis jo fizinės savybės (o tai dažnai priklauso nuo to, kaip mes daiktą laikome). Su skaitmeninėmis mangomis ar muzikos įrašais, kurių negalime parsisiųsti, yra kitaip. Mes gauname teisę jais naudotis tol, kol veiks paslaugas teikianti platforma. Nors dabar sunku įsivaizduoti, kad "Spotify" artimiausiu metu nustotų veikti, kas gali pasakyti, jog jis vis dar bus prieinamas po 10 metų? Arba, kas jei bus nuspręsta atsisakyti nemokamos produkto versijos? Neteksime prieigos prie muzikos, kurios nė nesusimąstydami klausėmės kasdien.

Yra dar vienas dalykas, su kuriuo man teko susidurti. Prieinamumas. Nustebsite, kiek dalykų yra mums prieinami fiziniu pavidalu, bet nepasiekiami skaitmeniniu. O net jei turime prie jų elektroninę prieigą, ji neamžina. Va, garso įrašų kompanija "KING RECORDS" sumanė, jog nebenori, kad jos atlikėjų muzika būtų pasiekiame kai kuriuose regionuose, ir aš nebegaliu per "Spotify" klausyti grupės "angela" dainų. Prieš metus man prienami buvo 4-5 jos albumai, dabar liko vienas. Jei turėčiau tuos albumus kaip fizinius CD, jų niekas iš manęs negalėtų taip lengvai atimti. Net jei įsigysime elektronines muzikos įrašų versijas (t. y. ne klausysime jas per "Spotify", o nusipirksime iš elektroninių parduotuvių), fiziniai CD, mano nuomone, vis tiek lenkia juos ilgaamžiškumo prasme, nes tai, kas yra skaitmeninėje erdvėje, labai lengva prarasti sugedus įrangai.

Parama atlikėjui

Pirmi trys punktai buvo labiau susiję su nauda klausytojui, o štai ketvirtasis yra naudingas atlikėjui. "Spotify" yra puiki alternatyva nelegaliam muzikos klausymui, nes už tai, kad jo muzika ten grojama, atlikėjas gauna tam tikrą honorarą. Tačiau jis skaičiuojamas pagal tai, kiek kartų jo daina buvo perklausyta. Kad muzikantas gautų 1 dolerį, jam reikia sulaukti maždaug 229 perklausų. Ši sistema veikia, jei atlikėjas turi daug gerbėjų, arba jei daina tampa globaliu hitu. Tačiau net ir tada "Spotify" atlikėjui atsiperka po ilgo laiko. O už CD įrašų pardavimą jis gauna pajamas iš karto ir gali jas investuoti į tolimesnę kūrybą (arba tiesiog iš jų pragyventi). Jei nuoširdžiai mėgaujatės kurio nors atlikėjo muzika, argi tai ne pakankama priežastis įsigyti bent vieną jo CD albumų?

Apsvarsčiusi įvairius aspektus, tikiu, kad net ir šiais skaitmenizacijos laikais vis dar verta pirkti fizinius CD albumus, nes taip ne tik investuojame į geresnę garso kokybę bei klausymo atmosferą (ir galiausiai į iš to gaunamą malonumą), bet ir gauname fizinį daiktą, kuris mus džiugina pridėtine verte, tam tikras nuosavybės teises (kurias atimti yra sunkiau, nei panaikinti laikinai teikiamą paslaugą internetu klausytis muzikos) ir palaikome mylimą atlikėją. O jei dar prisiminsime, kaip į madą grįžta vinilinės plokštelės, akivaizdu, kad tam tikrų su klausymu susijusių aspektų elektroninė erdvė visiškai nepakeis.

Ką gero (ar nelabai) perskaičiau per 2020 metus

2020 metai eina į pabaigą ir visi skuba juos apibendrinti. "Spotify" paskelbė šių metų wrap up, kur galima sužinoti, kokių dainų per 2020-uosius klausėmės dažniausiai, "Goodreads" atskleidė 2020-ųjų knygų rinkimų nugalėtojus, mano pamėgti youtuberiai jau dalinasi atnaujintais savo mėgstamiausių knygų sąrašais. Visa tai įkvėpė ir mane pabandyti apibendrinti, kokie 2020-ieji man buvo knygų atžvilgiu. Tad ką gero (ar nelabai) perskaičiau per 2020 metus?

Pasak "Goodreads" statistikos, šiais metais perskaičiau 11 knygų (mano 2020 metų iššūkis buvo perskaityti 10, tad jį įveikiau!), iš kurių 3 yra "Fullmetal Alchemist" mangos tomai, todėl tikrų knygų perskaičiau tik 8 (tikrai nesididžiuoju šiuo skaičiumi, norėtųsi, kad jis būtų didesnis, bet įvairios gyvenimo aplinkybės daro savo). Kadangi knygų tiek nedaug, nutariau ne išrinkti Top 3 ar 5, o išskirti tris kategorijas: knyga, kuri paliko didžiausią įspūdį, knyga, kuri patiko labiau, nei būčiau pamaniusi, ir knyga, kuri labiausiai nuvylė.

Metų geriausia

Iš visų knygų, kurias perskaičiau per šiuos metus, geriausia vis dėlto yra trečioji Brandon Sanderson "Miglos vaikų" dalis "Amžių didvyris". Šiam 800-900 puslapių "milžinui" įveikti man prireikė 2-3 mėnesių dar metų pradžioje, bet man tai buvo bene geriausi skaitymo mėnesiai. "Miglos vaikai" yra puiki fantatsinė knygų serija, mano nuomone, skirta jau vyresniems skaitytojams (vadinamiems "new adult"), nors užsienyje ji dažnai reklamuojama kaip skirta paaugliams/jaunimui ("young adult"). Tai knygos, prie kurių norisi prisėsti po truputį, o ne praryti viską iš karto, ir tai yra geras dalykas. Skaitydama visas tris dalis jaučiausi taip, tarsi žiūrėčiau gerą (anime arba nebūtinai) serialą, kurio kiekviena serija yra džiaugsmas širdžiai. O "Amžių didvyris" paliko itin stiprų įspūdį. Tai vienas iš retų atvejų, kai jaučiuosi visiškai patenkinta kūrinio pabaiga. Iki galo išlaikyta įtampa, netikėtas posūkis, kurio nenumačiau, bet, sudėjus visas dėlionės dalis ir mintimis grįžus į ankstesnes serijos knygas, atrodo logiškas ir tikėtinas, viskas sudėliota į savo vietas, nepalikta jokių neatsakytų klausimų. Net nežinau, ar prisiminčiau kitą kūrinį, kuris būtų palikęs tokį pilnatvės jausmą, truputį atmiežtą liūdesio gaidelėmis. Jei jums patinka fantastinės istorijos, magiški pasauliai, geri veikėjai, būtinai užmeskite akį ar net abi į šią trilogiją!

Metų staigmena

Labiausiai mane nustebino Jane Austen "Puikybė ir prietarai". Taip, vėluoju perskaityti šią knygą. Žinau, kad ji yra klasikų klasika ir mano pažįstamų rate yra nemažai Jane Austen gerbėjų. Dabar suprantu, kodėl ši XVIII amžiaus rašytoja taip vertinama. Mano pažintis su Austen prasidėjo nuo kursiokų padavanotos angliškos "Mansfield Park" kopijos, kuriai įveikti man prireikė bene 5 metų (skaičiau su didelėmis pertraukomis ir mažais prisėdimais). Tik link knygos pabaigos perpratau Austen rašymo stiliaus žavesį, jis mane užkabino ir nutariau pratęsti šią pažintį bei imtis garsiausio autorės romano. "Puikybė ir prietarai" nėra tradicinė romantinė istorija, kokias įsivaizduojame iš dažnų romantinių filmų. Ten nėra romantiškų pasimatymų, susikabinimų rankomis, bučinių. Bet yra tikras jausmas, veikėjai ir vystymasis. Nemoku žodžiais nusakyti Austen rašymo stiliaus, bet, vos jį perprasi, atpažinsi bet kurioje knygoje. Ir jis toks šiltas, toks įtraukiantis, nors iš pirmo žvilgsnio turėtų būti atgrasus (su daug pasakojimo, mažai dialogo, daug laiškų intarpų, kas šiaip asociajuojasi su nuobodžiais skaitiniais), toks dvelkiantis XVIII amžiaus dvasia, kokią galima įsivaizduoti iš matytos tos laikmečio aprangos, filmuose vaizduojamų įvykių. Vienintelė mano bėda buvo ta, kad draugystę su Jane Austen pradėjau ne nuo tos knygos (ir dar originalo kalba, o juk dviejų šimtmečių senumo anglų kalba nėra toks jau lengvas riešutėlis, net šią kalbą studijavusiam žmogui). Nuoširdžiai rekomenduoju "Puikybę ir prietarus", jei norite meilės istorijos, bet pavargote nuo to, kaip ji vaizduojama šiuolaikiniuose kūriniuose.

Metų nusivylimas

Mažiausiai man patiko ir dėl to labiausiai nuvylė Patricia Forde "Žodžių sąrašas". Turbūt pati kalta, nes per daug tikėjausi iš knygos, pirmiausia skirtos jaunesniems skaitytojams (nors, kita vertus, teko skaityti nemažai vidurinių klasių mokiniams skirtų knygų, kurios paliko neišdildomus įspūdžius, pvz., R. J. Palacio "Stebuklas"). Šia knyga susidomėjau, nes, kaip filologė, jaučiu silpnybę žodžiams ir kalboms. Todėl autorės mintis žodžius paversti kertine kuriamo pasaulio dalimi man labai patiko. Deja, nors idėja gera, ji nepakankamai išpildyta. Man trūko detalių apie kuriamą pasaulį (worldbuilding), tam tikro vientisumo tarp įvykių, o labiausiai erzino pagrindinė veikėja. Ji nebuvo tokia, kokia turėjo būti pagal siužetą, todėl kiekvienas jos veiksmas atrodė kylantis ne iš jos pačios, o dėl to, kad to reikalavo siužetas. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad utopija laikytas knygos pasaulis iš tiesų yra distopinis, tačiau aš taip ir nesupratau, kaip į pasaulio tvarką žvelgė pagrindinė veikėja. Pradžioje ji jai pakluso, o kai reikėjo, jai nebepritarė, nors nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio, dvejonių, nebuvo atskleista, kaip keitėsi jos mąstymas, kas paskatino pokytį. Arba aš viso to nepastebėjau. Galbūt mažiau panašių knygų skaičiusiam skaitytojui šie dalykai užkliūtų mažiau, todėl tikrai negaliu teigti, kad knyga yra bloga. Ji mane nuvylė ir man nepatiko. Tik tiek.

Štai tokie mano 2020 metų skaitymo įspūdžiai. Labai viliuosi kitais metais neapleisti skaitymo ir perskaityti bent šiek tiek daugiau. O kad neperskaityčiau mažiau, į "Goodreads" 2021 metų skaitymo iššūkį vėl įtrauksiu 10 knygų. Siūlau tą padaryti ir jums, nes tokie iššūkiai motyvuoja pasitempti ir vis dėlto atsiversti knygą, kad ir kaip pavargęs jaustųmeisi. O kai atsiverti, daugiau nieko nebereikia. Rašytojo pasaulis įtraukia ir atpalaiduoja. Sėkmės!