„Perfect Crown“: tobula k-drama (ne)egzistuoja

Dar niekada nebuvau taip pamišusi dėl dramos. Vos pamačiau, kad „Perfect Crown“ pagrindinius vaidmenis atliks IU ir Byeon Woo Seok (pora, kuri niekad nebuvo šovusi man į galvą, bet vos išvydus tobulai tiko vienas kitam), žinojau, kad žūtbūt ją žiūrėsiu (nepaisant ilgo, nesibaigiančio ir vis pilnėjančio dominančių dramų sąrašo; „Perfect Crown“ šovė į jo prioritetų aukštumas). Byeon Woo Seok pamilau iš „Lovely Runner“. IU apskritai žinojau kaip vieną garsiausių Korėjos įžymybių, kuri puikiai vaidina ir angeliškai dainuoja. O dar perskaičiusi, jog dramos veiksmas vyksta alternatyvioje visatoje, kur Korėjos monarchija išlikusi iki šių dienų, jau visai nebegalėjau sulaikyti savo entuziazmo (taip, kažkodėl prijaučiu karališkoms dramoms, nors iki šiol to nežinojau).

Dramai dar nė pasirodžius, man ji jau buvo tobula. Su tobulais aktoriais, tobulai tinkančiais šalia vienas kito ir savo vaidinamiems veikėjams, intriguojančiame pasaulyje. Bent jau man bandymas apjungti senąsias Korėjos tradicijas su šiuolaikiniu pasauliu pasirodė žiauriai šauni idėja. Neišlaukiau ir pirmąkart gyvenime pradėjau dramą žiūrėti dar neišėjus visoms jos serijoms (šventvagystė, žinau). Ar pasiteisino? 100 %. Nors netobula, „Perfect Crown“ tapo mano visų laikų viena mėgstamiausių k-dramų.

Bendra informacija

Pavadinimas: Perfect Crown

Serijų skaičius: 12

Leidimo metai: 2026

Kur žiūrėti: Disney+

Veiksmas vyksta 21 amžiaus alternatyvioje Pietų Korėjoje, kurioje išlikusi konstitucinė monarchija. Čia deklaruojama, kad visiems turi būti suteikiamos lygios galimybės, tačiau vis dar itin gaji aukštuomenės hierarchija, dėl kurios kilmingo rango neturintys paprasti piliečiai yra nuvertinami. Seong Huiju yra nesantuokinė įtakingo verslininko dukra. Ji gabi lyderė, tačiau turi aršiau nei kiti kovoti dėl vietos po saule būtent dėl savo neaukštos kilmės. Princas IAN yra vienas iš nedaugelio išlikusių karališkojo kraujo atstovų. Gimęs antruoju sūnumi, užaugo turėdamas nusileisti įpėdiniu, o vėliau ir karaliumi tapusiam vyresniajam broliui, bei dėl to nuolatos užgniaužti savo emocijas bei norus. Po tragiškos brolio žūties, sostą užėmus mažamečiam sūnėnui, IAN eina regento pareigas, tačiau į karūną atvirai nepretenduoja. Kai tėvas ima spausti Huiju susituokti, bet nepasiūlo, jos akimis, nei vieno pakankamai stipraus kandidato, kurio statusas merginai pasitarnautų, o ne smukdytų ją žemyn, Huiju į galvą šauna mintis ištekėti už princo ir taip įgyti aukštuomenės titulą, vienintelį dalyką, kurio jai trūksta, kad įtaka laimėtų prieš įbrolį ir paveldėtų šeimos verslą. Mergina pasiūlo princui IAN fiktyvias vedybas, iš kurių išloštų jie abu. Tačiau pradėjus vaidinti įsimylėjelius, riba tarp to, kas suvaidinta, ir kas tikra ima blukti, o šešėliuose pradeda krutėti priešai, bijantys, kad princas perims valdžią iš jaunojo karaliaus.

Stipriosios pusės

Vienareikšmiškai aktoriai ir vaidyba. Tai galioja ne tik pagrindiniams, bet ir puikiai perteiktiems antraeiliams veikėjams. IU nuostabiai susitvarkė su Huiju kovingumu ir ekscentriškumu, balansuojančiais beveik ant pamišimo ribos, tuo pačiu metu suteikdama herojei moteriško trapumo, slypinčio po šia viešai demonstruojama kauke. Byeon Woo Seok tobulai perteikė princo IAN karališką aurą ir retai (iš esmės tik Huiju) sudrumsčiamą ramybės kaukę bei emocijas, kurios išsilieja šiai kaukei galiausiai pratrūkus. Norisi nepagailėti liaupsių ir Gong Seung Yeon, vaidinančiai Karalienę Motiną (princo brolio žmoną bei sūnėno mamą). Aktorė be priekaištų perteikė sudėtingą poziciją, į kurią jos veikėja atsidūrė ir dėl savo veiksmų, ir dėl išorės jėgų, bei dėl to kylančius sudėtingus jausmus bei vidinę kovą. Privalau paminėti ir Steve Noh (žinau jį iš „Genie, Make a Wish“), atlikusį Ministro pirmininko Min vaidmenį. Jo vaidinamas veikėjas man nepatiko, bet patiko, kaip aktorius jį perteikė, kaip pavaizdavo vyro vidinę kovą tarp savo troškimų ir pareigų bei kaip palaipsniui leidosi užvaldomas tamsesnės savo pusės.

Antroje vietoje be konkurentų yra tarp pagrindinių veikėjų tvyrojusi chemija. Ji buvo pasakiška. Ir augo kartu su veikėjų jausmais. Patiko, kad nors ir žaidžiama su vedybų iš išskaičiavimo tropu, čia nebuvo priešiškumo. Huiju ir princas nuo pat pradžių buvo bendrininkai, pasiryžę ginti vienas kito nugaras, vienas kitą papildantys, palaikantys ir skatinantys elgtis taip, kaip geidžia širdis. Ypač žavėjo, kaip Huiju nuo pat pradžių buvo pasiryžusi palaikyti princą ir skatino jį išlįsti iš savo kiauto. Tad net ir iki užgimusių romantinių jausmų ši partnerystė man buvo itin graži ir pilnavertė. O kai prasidėjo romantika... viskas buvo įgyvendinta to-bu-lai.

O kur dar dramai mielumo prieskoniukų pridėjęs jaunasis karalius ir jo santykis su dėde (princu IAN). Kiekvieną kartą išsišiepdavau, kai ir mažasis karalius nusišypsodavo pagaliau gavęs progą pabūti su mylimu dėde. Patiko, kad princas ir karalius nebuvo priešiški, nors už karaliaus stovintys įtakingi aukštuomenės nariai kaip ir norėjo juodu atskirti. Miela buvo stebėti ir šiltus jausmus, užgimusius tarp princo IAN padėdėjo Choi bei Huiju dešiniosios rankos panelės Do. Atsidavę vien darbui šiedu veikėjai buvo gana nerangūs ir lėtapėdžiai, palyginus su jų viršininkais, tačiau būtent toks paaugliškas jų drovumas papirko. Nors vis dėlto iš visų antraeilių porų man labiausiai įstrigo Huiju brolis Taeju su žmona Dayeong. Iš pažiūros jie buvo dramos kvailiukai-juokdariai, tačiau nuoširdžiai vienas kitą įsimylėję ir tas jų santykis, manau, vėliau persidavęs ir į santykį su Huiju, mane nuginklavo.

Man patiko ir princo bei Karalienės Motinos santykis. Bent jau tas tikrasis, netemdomas išorinių jėgų. Buvo justi, kad iki karaliaus mirties juos siejo draugystė, bendras supratimas ir užjautimas dėl karališkų pareigų. Taip pat princo asmeninės rezidencijos darbuotojai ir tai, kaip jie išskėstomis rankomis priėmė Huiju ir stojo už ją mūrų. Mielumo įsikūnijimai jie, ypač vyriausiasis rezidencijos valdytojas.

Kitaip tariant, dramoje stiprus centrinis elementas – romantika, bet ir gausu mažesnių detalių, kurios sukelia šiltus jausmus.

Šiek tiek klibantys ratai

Nors veiksmo tempas buvo geras, nei per greitas, nei per lėtas, pasirodė, kad dramai būtų pravertę dar pora epizodų. Tiesiog apniko jausmas, kad yra nemažai iškirptų scenų, kurių teko atsisakyti, kad tilptų į 12 serijų (įprastinis, senasis k-dramų serijų formatas yra 16). Manau, tai galėjo kažkiek pakišti koją, jog pritrūko tam tikrų paaiškinimų. Pvz., ypač norėjosi išsamiau susipažinti su senuoju karaliumi, princo tėvu, ir perprasti priežastis, kodėl jis beveik engė savo antrąjį sūnų. Taip pat princo brolio mintis, kas jį pastūmėjo panorėti atsiskayti karūnos ar kokie santykiai vyravo tarp Karalienės Motinos ir karaliaus.

Galima pirštais pabadyti ir į kai kurias siužeto skyles ar nepakankamai ryškiai atskleistą kai kurių veikėjų motyvaciją. Trūko man ir stipresnių rūmų intrigų, gal tam tikros galios ir įtakos kovos tarp Huiju bei Karalienės Motinos. Spėju, kad tam irgi neliko laiko. Tačiau būtų buvę įdomu daugiau pamatyti, kaip Huiju sekasi pritapti rūmuose.

O labiausiai man nepatiko, kaip buvo panaudotas Ministro pirmininko Min vaidmuo. Apie dramos vidurį buvo visai įdomu stebėti jo vidines kovas, bet į galą, mano nuomone, šį veikėją šiek tiek sudirbo.

Kontraversijos

Nelabai kyla rankos gilintis, bet noriu paminėti, kad pamačius antraštes dėl kontraversijų nekiltų nepagrįstas noras serialą aplenkti. „Perfect Crown“ sulaukė aršių reakcijų iš korėjiečių už tai, kad netiksliai pavaizdavo kai kuriuos istorinius elementus. Kaip suprantu, labiausiai kliūna karaliaus rekvizitai, rodomi per karaliaus inauguraciją, bei pavaldinių skanduotės, kurios, pasirodo, anksčiau buvo naudojamos ne Korėjos kaip visavertės valstybės karaliaus inauguracijoje, o Korėjos, kai ji buvo paklusni kitai valstybei. Niekada tuo nesidomėjau ir negaliu tiksliai pasakyti, ar tai teisybė. Mačiau tik įrašus ir skaičiau komentarus internete. Tačiau korėjiečių pasipiktinimas privertė viešai atsiprašyti abu pagrindinius aktorius ir dramos autorių. Negana to, yra rašomos peticijos, raginančios dramą pašalinti iš visų platformų. Kas man yra nesuvokiama ir netgi baugu. Kol kas dramos kūrėjai pažadėjo pašalinti ginčus sukėlusią sceną. Tikiuosi, tuo viskas ir apsiribos.

O mano nuomonė tokia: taip, negerai, jei iš tiesų kūrėjai nepastebėjo svarbių istorinių neatitikimų, nors drama ir nėra bei niekada nesiekė būti istoriškai tiksli – juk vaizduoja išgalvotą pasaulį, kaip galėtų atrodyti Korėja, jei ir joje būtų išlikusi monarchija kaip kokioje Didžiojoje Britanijoje. Bet dėl mažiau nei 30 sekundžių trunkančios scenos paneigti ir ištrinti visą dramą yra per ekstremalu. Mano akyse ta scena nepanaikina to, ką ši drama sugebėjo sukurti ir perteikti. Taip pat „Perfect Crown“ jokiu būdu nieko neįžeidžia ir nesumenkina Korėjos įvaizdžio žiūrovų akyse. Netgi priešingai – skatina pasiduoti k-dramų magijai, žavėtis Korėjos istorija ir svarstyti, kaip žavu būtų šiais laikais pamatyti tradiciniais rūbais pasipuošusius Korėjos monarchus.

Verdiktas

„Perfect Crown“ yra tobula k-drama tuo, kaip sugebėjo įtraukiančiai ir savitai išpildyti iš esmės šių laikų pelenės istoriją, nepamiršdama dėmeso skirti ir princui bei karališkosios šeimos vargams. Nes tam, kad išsaugotum karūnos autoritetą, privalu ką nors paaukoti. Tad nors drama visų pirma yra romantinė, joje paliečiamos ir svaresnės temos. Stipriosios dramos pusės yra aukščiausios prabos vaidyba bei įtikinami ir pilnaverčiai veikėjų santykiai. Netrūksta čia ir mielų bei linksmų akimirkų. Koją pakišti gali nebent tai, kad rūmų ir politinių intrigų atžvilgiu drama nėra tokia stipri. Dėl to visokie sąmokslai gali pasirodyti mažiau įtikinami ar prastai išpildyti. Nepaisant to, drama tikrai nepaliks abejingų. Mane bent jau pagavo nuo pirmo anonso ir nepaleido iki paskutinės serijos.

Vertinimas: 9,5 / 10

Brandon Sanderson knygos „Jumė ir košmarų tapytojas“ apžvalga

Negaliu teigti, kad esu užkietėjusi Brandon Sanderson gerbėja. Juk skaičiau tik jo lietuviškai išleistą „Miglos vaikų“ trilogiją. Tačiau džiaugsmo, lietuviškai verčiamos romantinės fantastikos gausybėje išvydus planuojamas išleisti šio autoriaus knygas, būta daug (nes džiaugiuosi, kad šiuo metu Lietuvoje aktyviai leidžiama fantastika, bet pasigendu įvairovės, ne vien grynų romantasy kūrinių). Vis dėlto tai vienas ryškiausiai Booktube ir apskritai fantastikos skaitytojų gretose šmėžuojantis autorius. Turbūt ne be reikalo. O čia dar pasitaikė, kad „Jumė ir košmarų tapytojas“, nors ir priklauso Kosmerijos visatai, gali būti skaitoma atskirai, kaip pavienė knyga. Ar šiame dualogijų, trilogijų ir dar ilgesnių logijų pripildytame skaitymo pasaulyje begali būti kas geriau už vienoje knygoje išbaigtą istoriją? Proga reta, tad čiupau ją. Nenusivyliau.

Bendra informacija

Originalus pavadinimas: Yumi and the Nightmare Painter

Lietuviškas pavadinimas: Jumė ir košmarų tapytojas

Originalaus leidimo metai: 2023

Lietuviško leidimo metai: 2026

Kur įsigyti: Alma littera, knygos.lt, Pegasas

Jumė yra viena iš nedaugelio išrinktųjų yoki-hijo, merginų, galinčių prišaukti ir valdyti dvasias. Nuo pat gimimo ji buvo auklėjama pagal griežtas taisykles ir mokoma laikytis tradicinių ritualų. Viskas tam, kad mergina galėtų kuo geriau atlikti savo pareigas. Tapytojas yra vienas iš daugelio dailininkų, naktimis patruliuojančių ir gaudančių iš planetą apgaubusio paslaptingo debesies išnyrančių košmarų, mintančių žmonių sapnais. Per vieną savo pamainą jis susiduria su stabiliuoju košmaru, stipresne košmarų atmaina. Ir po to netikėtai atsiduria Jumės pasaulyje. Ne šiaip sau. O nubunda merginos kūne, kol jos dvasia rymo šalimais. Tas pats nutinka ir Jumei. Užuot grįžusi į savo kūną, ji nubunda Tapytojo kūne, kol šis savo pasaulyje lieka kaip dvasia. Sujungti šio keisto ryšio jaunuoliai bando išsiaiškinti savo pasaulių paslaptis ir išlaisvinti pagalbos paprašiusias dvasias. Ar jiems pavyks įveikti savo skirtumus ir dirbti išvien?

Dėl ko pamilau šią knygą

Brandon Sanderson meistriškai kuria savo fantastinius pasaulius. Tuo jau įsitikinau skaitydama „Miglos vaikų“ knygas. Su „Jume ir košmarų tapytoju“ lygiai tas pats. Užgniaužia kvapą, kaip, rodos, lengvai autorius, per daug neapkraudamas skaitytojo, sukuria net ne vieną, o du įtikinamus ir labai savitus pasaulius. Antras dalykas, kuo, mano nuomone, išsiskiria Sandersono kūryba, yra netikėti siužeto vingiai. Jau „Amžių didvyrio“ (trečiosios „Miglos vaikų“ knygos) pabaigoje įvyko netikėtas posūkis, kuris beveik atvipino žandikaulį, bet neatrodė it nuleistas iš dangaus, nes visos sėklos jam įvykti buvo autoriaus sumaniai pasėtos per visą knygą. Tik skaitytojas jų nesujungė į visumą, kol neatėjo laikas. Panašiai ir su „Jume ir košmarų tapytoju“. Visą laiką jaučiau, kad Tapytojo pasaulio košmarai ir Jumės pasaulio dvasios yra susiję, bet kuo – niekaip neįspėjau. O kai paaiškėjo, išsižiojau. Ir praktiškai surijau paskutinius 50 puslapių nė nekvėpuodama.

Tačiau rašymo meistrystė, atsiskleidžianti per pasaulio kūrimą ir siužeto netikėtumus, būtų tuščia, jei ne istorijos širdis ir siela – veikėjai. Aš negaliu pasakyti, kad abu veikėjus pamilau. Ar kada abu veikėjai prisijaukino vienas kitą. Viskas vyko natūraliai, rodos, net per gana nuobodžias kasdienes jų dienas. Tačiau būtent per tai, kaip jiedu leido dienas ir mokėsi vienas iš kito, atsiskleidė veikėjų praeities išgyvenimai ir paslaptys. Jie negalėjo atsiverti niekam kitam savo pasaulyje, bet galėjo atsiverti vienas kitam. Jumė permatė Tapytojo gerąsias puses, o Tapytojas – Jumės. Ir dėl to padėjo vienas kitam išsigydyti žaizdas bei paaugti. Man tai buvo nuostabu.

Galėjau užjausti ir Jumę dėl aplinkybių paveikusių jos gyvenimą. Tačiau smarkiausiai prijaučiau Tapytojui. Manau, jo sielos skausmus ir konfliktus supras daugelis, kada nors turėję didesnių siekių, bet nusivylę jais ir savimi, kai teko susidurti su žiauria realybe (iš esmės, kai baigi studijuoti ir pereini į suaugusiųjų pasaulį ir pamatai, kad jame nėra jokios romantikos, kurią galbūt kažkiek įsivaizdavai, kol mokeisi ir svajojai kuo nors tapti). Tai, kad veikėjai yra iš fantastinių pasaulių, tačiau išgyvena žmogiškas ir mums labai artimas negandas, yra irgi viena iš šios istorijos sėkmės sudedamųjų dalių.

Šalia nuostabių veikėjų, meistriškai išpildytų pasaulių bei siužeto, negaliu nepaminėti ir gvildenamų temų. Knyga parašyta jau po DI sukūrimo ir aš negalėjau čia neįžvelgti autoriaus apmąstymų apie meną būtent DI kontekste. Kai mašina gali už menininką tiksliau, greičiau, efektyviau kurti „meną“, kas lieka? Kas stipresnis? Man autoriaus požiūris buvo itin artimas ir nuteikė viltingai, už ką „Jumę ir košmarų tapytoją“ pamilau tik dar labiau. Juolab, kad niekas nėra brukama per prievartą. Skaitytojui leidžiama pasiimti tai, ką jis nori, bet aiškiai parodomas skirtumas, kas yra mašina, o kas yra žmogus.

Kas erzino iki nebegalėjimo

Ar aš dievinu „Jumę ir košmarų tapytoją“? Taip. Ar buvo vietų, kurių negalėjau pakęsti? Taip. Viena didelė bėda su šia knyga (man bent jau) yra tai, kad čia ne maginė fantastika. Taip, Jumės pasaulis atrodo it nusileidęs iš Azijos įkvėptų maginės fantastikos knygų. Tapytojų kova su košmarais irgi lenkia į maginės fantastikos pusę. Tačiau iš esmės ši knyga yra mokslinė fantastika. Arba sumanus abiejų fantastikos žanrų derinys. Kas turbūt ir yra Brandon Sanderson kūrybos vienas iš bruožų. Negaliu patvirtinti, nes neskaičiau kitų jo knygų. „Miglos vaikai“ man atrodė kaip tikrų tikriausia epinė fantastika, bet neseniai užmačiau, kad ši serija priklauso tai pačiai Kosmerijai, kuri kaip ir yra mokslinės fantastikos labiau. Tai čia riba gana slydi. Ir didžiąją dalį man netrukdė. Pvz., visokie įrengimai Jumės pasaulyje ar išradimai Tapytojo pasaulyje. Tačiau buvo tokių vietų, kur pasipildavo keisčiausi terminai, apmąstymai, moksliniai aiškinimai, per kuriuos mano, neįgudusios mokslinės fantastikos skaitytojos, smegenys pasiduodavo. Ypač kai eteryje pasirodydavo Kompozicija ir Hoidas. Na, nepatiko man tie aukštų mokslinių materijų elementai. Būčiau mielai istoriją surijusi ir be jų.

Kaip ir labai mielai būčiau apsiėjusi be Hoido. Tai jis pasakoja istoriją ir labai mėgsta retkarčiais įterpti savo įžvalgų. Ir kaskart, kai netikėtai išlįsdavo pasakotojo charakteris, mane taip išmušdavo iš vėžių. Pusės dalykų, kuriuos jis lyg tarp kito paminėdavo, nė nesupratau. Nežinau, ar dėl to, kad nesu skaičiusi pagrindinių Kosmerijai priklausančių knygų, ar dėl to, kad neprijaučiu mokslinei fantastikai. Bet aš taip ir nesu tikra, kas tas Hoidas ir kodėl mums turėjo rūpėti, kad jis pasakoja istoriją. Bet abu šie du minusai gali būti labiau kaip mano asmeninė problema, o ne pačios knygos problema, nes vis dėlto tai aš įšokau į traukinį vidury jo kelionės.

Ar dėl to prieš imant „Jumę ir košmarų tapytoją“ reikia būti susipažinus su Kosmerijos visata? Oi, ne, nemanau. Jumės ir Tapytojo istorija tvirtai stovi ant savų kojų. Žinoma, turbūt čia yra prikaišiota detalių, kurias supras tik skaitę kitas knygas (pvz., buvo vienas užsiminimas apie alomantiją iš „Miglos vaikų“). Tačiau jei nežinai, tai ir neskauda. O jei žinai, tai labai smagu suvokti, kad pagavai užuominą.

Galutinis įvertinimas

Brandon Sanderson „Jumė ir košmarų tapytojas“ yra meistriškai sukurpta fantastinė, bet labai šilta istorija. Jos širdis – lengvai pamilstami ir užjaučiami veikėjai bei tarp jų užsimezgęs ir augantis ryšys. Čia rasite įtaigius, įgudusiai sukurtus pasaulius ir nuolat kartu su veikėjais minti paslaptis verčiantį siužetą, apdovanojantį ne vienu netikėtu posūkiu, apverčiančiu viską, kuo tikėjo veikėjai (ir skaitytojas) aukštyn kojomis. Nuobodu tikrai nebus. Gali tik šiek tiek suerzinti pats pasakotojas, nes čia jis nėra beasmenis balsas, o taip pat vienas iš knygos veikėjų. Jei nemėgstate ar nesate susipažinę su moksline fantastika, gali užkliūti ir būtent jai būdingi elementai, nes nors šioje knygoje jie perpinti su magine fantastika, sakyčiau, kad mokslinis aspektas vis dėlto stipriai išreikštas. Ir vis dėlto ši knyga yra be galo žmogiška. Ypač kai paliečia meno temą DI ar tiesiog technologijų kontekste. Jei ši tema jums artima ir jei visom keturiom sergate už žmogaus meną, ši knyga jums. Jei ieškote jaukios meilės istorijos, kurioje romantika būtų stipri, bet ne vienintelis svarbus elementas, irgi patiks.

Autorius kaip vienus iš įkvėpimo šaltinių mini „Hikaru no Go“ mangą bei „Kimi no Na wa“ anime filmą. Tad jei jums jie patiko, patiks ir knyga. Taip pat sužavės tai, kaip Sandersonas pasiskolintus elementus pritaikė savaip.

Vertinimas: 9 / 10 (bendras jausmas pabaigus knygą buvo 10 iš 10, tačiau ypač pirmoje pusėje baisiai kankino tas Hoido balsas ir viduryje tie mokslinės fantastikos intarpai, prieš ką vis dėlto negaliu užmerkti akių ir turiu nuimti šiek tiek balų)

Gabija Plukė „Vasara, pasaulio pabaiga“: ko vertas šis knygos debiutas?

Pasirodo, „Facebook“ gali būti naudingas, kai man pasufleruoja naujas lietuvių autorių knygas, kurių pati nebūčiau atradusi. Jei ne atsitiktinai man prieš akis naujienų sraute sušmėžavęs įrašas apie Gabijos Plukės „Vasara, pasaulio pabaiga“, apie šią knygą vis dar nieko nenutuokčiau. Ir būtų gaila, nes manyje visada dega noras palaikyti savus rašytojus ir rusena viltis vieną dieną išvysti kokybišką fantastinę lietuvių autoriaus parašytą knygą, kuri man dar ir nuoširdžiai patiktų. Mat, esu porą kartų nemaloniai nudegusi, kai knygą ėmiau vien iš paskatų palaikyti lietuvių rašytojus ir atradau kažką panašaus į fanų fikciją (kost „Sutaisyta auksu“ kost). Su Gabijos Plukės „Vasara, pasaulio pabaiga“ taip nenutiko. Knyga paliko gerą įspūdį. Bet dėl visa ko pažiūrėkime išsamiau, kiek iš tiesų viskas buvo gerai.

„Vasara, pasaulio pabaiga“ yra debiutinis Gabijos Plukės romanas, kurio veiksmas vyksta mūsų dienų Vilniuje. Pagrindinė herojė Giltė ramiai leidžia karštas vasaros dienas, kai vieną popietę ją susiranda demonas Magyla. Paaiškėja, kad Giltė nėra paprasta mirtingoji, o mirtingosios dalią pasirinkusi mirties deivė Giltinė. Lyg to būtų negana, kažkas ima žudyti dievus ir taip laužyti Neminėtinas taisykles, kas iššaukia pasaulio pabaigą. Ją sustabdyti Giltė ir pasiryžta, vedama tiek kaltės dėl praeityje savo padarytos klaidos, tiek troškimo apsaugoti draugus.

Knyga užkabino ir lengvai skaitėsi nuo pirmų sakinių. Žavėjo su lengvu humoru pristatomas man pačiai gerai pažįstamas ofiso ir apskritai miesto gyvenimas bei tai, kaip buvo pavaizduoti moderniame pasaulyje gyvenantys dievai. Vieni geriau prie jo prisitaikę, kiti mažiau, tačiau neabejotinai sukeliantys šypsnį. Tiesą sakant, pirmus kelis skyrius skaičiau su tokia atgaiva, mintyse džiūgaudama, kad, va, čia mano kartos žmogaus mano kartos žmogui parašyta knyga.

Šmaikštūs knygos skyrių pavadinimai nusipelno atskiro paminėjimo. Ne kartą privertė net balsu sukikenti. Taip pat labai patiko Magylos ir Giltės draugystė. Apskritai Magyla tapo mano mėgstamiausiu veikėju. Patiko ir Herkus bei kaip į knygos galą pasikeitė jo ir Giltės santykis. Kitaip tariant, knygoje galima rasti tikrai ne vieną ir ne du gerai išpildytus aspektus.

Tiesa, turiu prisipažinti, kad nesu vilnietė, tad Vilniaus detalės man nedarė didelio įspūdžio, išskyrus tai, kad supranti, jog veiksmas vyksta Lietuvoje. Manau, vilniečiams šios detalės pridės papildomų širdies taškų ar tiesiog sentimentalumo ir malonumo skaitant.

Deja, susižavėjimas knyga apie vidurį ėmė blėsti. Net negalėčiau pasakyti, kas nutiko. O gal kaip tik ir bėda, kad nieko nenutiko. Grėsmė buvo didelė – artėja pasaulio pabaiga, dievai miršta nužudomi arba išnyksta patys, nes žmonės juos pamiršta. Reikia gelbėti pasaulį. Ir... Nieko. Apėmė jausmas, kad turi vykti dideli dalykai, bet nieko taip ir neįvyko. Taip, atėjo ta pasaulio pabaiga, bet nepasakyčiau, kad Giltė su draugais kažką ypatingesnio ten nuveikė. Labai norėjosi, kad veikėjai būtų aktyvesni. Kad žygdarbis, kurį Giltė turėjo įvykdyti tam, jog užkirstų kelią katastrofai, būtų panašus į žygdarbį. Gal koks nors sužaidimas pasakų elementais, kai reikia nuveikti tris darbus, kad kažką gautum. Na, kas nors. Man to labai trūko.

Kaip ir pritrūko išsamesnio dievų atskleidimo. Man jie buvo labiausiai intriguojanti dalis. Tačiau dauguma vardų buvo vien paminėti ar labai menkai paliesti. O tie, kurie gavo daugiau dėmesio, staiga buvo pamiršti ir ne iki galo išpildyti. Kad ir karo dievas Kovas. Jis nei iš šio, nei iš to užpuola Giltės draugę Jūratę, nes medžioja dievų paliestus mirtinguosius. Bet kodėl jis tai daro – nepaaiškinama. Kaip ir nepaaiškinama, kuo dabar Jūratė ypatinga ar kaip ji tapo dievo paliestąja (vien dėl to, kad bendrauja su Gilte ar dėl Laimos įsikišimo?). Ir tuomet Kovas tiesiog pamirštamas. Jis daugiau pasakojime nepasirodo.

Keliuose kitų paliktuose atsiliepimuose skaičiau, kad gal koją pakišo trumpa knygos apimtis. Ir visai sutikčiau. Pagal užmanymą knygai būtų tikę daugiau puslapių, kurie būtų leidę pridėti daugiau veiksmo ir išsamiau išpildyti veikėjus bei pačią istoriją. Nors ir suprantu, kodėl pasirinkta knygos neišplėsti. Ta neilga apimtis turi ir savo žavesio, nes šiais laikais paimti į rankas didelės apimties nežinomo autoriaus knygą gali būti baugu. O čia paimti ir sukirsti vos 200 puslapių knygeliukę vieni juokai.

Apibendrinant, man Gabijos Plukės „Vasara, pasaulio pabaiga“ yra vienas iš stipresnių pastaruoju metu skaitytų lietuvių debiutų ar knygų apskritai (nedaug jų skaitau, bet vis tiek pajutau, kad judame į geresnę pusę). Idėja moderniame Vilniaus kontekste pavaizduoti senuosius lietuvių dievus yra geniali, šmaikšti ir intriguojanti. Rašymo stilius malonus ir lengvai skaitomas. Veikėjai žmogiški ir skaitytojui artimi, tad nesunkiai susitapatinami. Pritrūko tik išsamesnio istorijos išpildymo, trupučiuką daugiau aprašomos padėties svarumo atitikančio veiksmo ir kelių palaidų galų surišimo.

Vertinimas: 7,5-8 / 10 (neapsisprendžiu, nes pusę knygos man tai buvo geriausias pastarojo mėnesio skaitinys, o kitą pusę likau šiek tiek nusivylusi)

Kaip anime „Tamon-kun Ima Docchi!?“ („Tamon's B-side“) mane pakerėjo

Prieš gerus dešimt metų buvau pasinėrusi į „Uta no Prince-sama“ anime. Ir iki šiol nė nebuvau susimąsčiusi, kaip pasiilgau kažko panašaus iš muzikinių dievaičių (idol) temos. Kol sužinojau apie „Tamon-kun Ima Docchi!?“ Ar tai šiuolaikinis „UtaPri“ atitikmuo? Ne. Skiriasi žanrai. „UtaPri“ yra otome, „Tamon-kun“ yra romantinė komedija. Juos vienija tai, kad veiksmas sukasi apie dainuojančią vaikinų grupę. Ir tai, kad galima iš tos fiktyvios grupės, kuriai balsus paskolina realūs seiyuu, tikėtis nemažai tikrų dainų. Va, to ir buvau labai pasiilgusi – geros tokio žanro muzikos. Visa kita, ką pats su savimi atsinešė „Tamon-kun Ima Docchi!?“ buvo netgi kelis kartus geriau. Nuostabiai praleidau laiką ir laikau špygas, kad gautume antrą sezoną. O šiek tiek išsamiau apie viską skaitykite apačioje.

Bendra informacija

Pavadinimas: Tamon-kun Ima Docchi!? (angl. Tamon's B-side)

Serijų skaičius: 13

Leidimo metai: 2026

Kur žiūrėti: Crunchyroll

Kinoshita Utage yra aistringa grupės F/ACE gerbėja, o jos mylimiausias grupės narys, t. y. oshi, yra Fukuhara Tamon. Kad galėtų paremti savo oshi, Utage po pamokų dirba namų tvarkytoja. Apsirgus kolegei, Utagė perima jos klientą, kurio pavardė sutampa su merginos oshi. Nuvykusi į vietą, Utage pamato, kad sutampa ne tik vardas. Tai iš tiesų jos mylimas Tamon! Tik visai ne toks, kokį gerbėjai įpratę matyti ant scenos. Realiame gyvenime Tamon yra prislėgtas intravertas, abejojantis net tuo, ar yra vertas gyventi. Pamačiusi savo oshi tokį, Utage neišsigąsta, o pasiryžta, kaip namų tvarkytoja, kiek įmanoma labiau palaikyti Tamon savivertę, kad vaikinas tik nesumąstytų užbaigti savo karjeros. Taip pamažu ima megztis judviejų draugystė.

Kas pakerėjo

„Tamon-kun Ima Docchi!?“ galimai yra pirmas anime, kurį žiūrėti pradėjau dar nesulaukusi, kol išeis visos sezono serijos (arba antras, nes gal neišlaukiau ir su „Kusuriya no Hitorigoto“ antruoju sezonu). Tiek mane užkabino anonsas ir pati idėja. Ar pasiteisino? Labai! Anime itin nuotaikingas. Taip, humoras ten hiperbolizuotas, tačiau per jį nevengiama ir šiek tiek draugiškai pasišaipyti iš dievaičių bei jų gerbėjų kultūros, ir atskleisti jos gerąsias bei prastąsias puses. Pražiūrėjau visas serijas išsišiepusi iki ausų.

Manau, anime nebūtų suveikęs, jei ne Utage ir Tamon. Jie abu yra labai jaukūs veikėjai, už kuriuos norisi sirgti. Ir tarp jų atsiradęs ryšys išplėtotas gražiai. Ypač padeda tai, kad Utage geba atskirti Tamon personą, kurią jis rodo ant scenos, ir asmeninę Tamon personą, kurią mato privačiame jo gyvenime ir meiliai pramina Gloomyhara. Ji nebando savo oshi pasisavinti, užgrobti jo ar išnaudoti savo, kaip namų tvarkytojos, pozicijos, kad gautų kokios nors naudos kaip Tamon gerbėja. Net priešingai. Ne kartą klausia savęs, ar neperžengia ribų, nes dievaitis Tamon nėra skirtas vienam konkrečiam žmogui, o visai jį palaikančiai publikai.

Tačiau kad ir kaip Utage būtų pasiryžusi išlaikyti šią ribą, ji ima blukti, kai įstumti į įvairiausias kasdienes situacijas ji ir Gloomyhara pradeda suartėti kaip draugai. Ir tuomet kyla vidinis konfliktas, nes Utage puikiai supranta, kad peržengdama tą ribą gali pakenkti savo oshi. Tad nors merginos reakcijos į F/ACE yra svajingos ir neretai perspaustos, iš tiesų ji yra gana racionali ir tvirtai stovinti ant kojų. Man itin patiko toks gerbėjos pavaizdavimas, nes pati neretai panašiai jaučiuosi. Galiu kvykti pamačiusi Mamoru, bet tai nereiškia, jog gyvenu iliuzijomis apie jį. Tiesiog man pasirodė, kad čia pavaizduotas toks sveikas gerbėjos požiūris. Kas man labai patiko.

O pats Gloomyhara yra neapsakomai mielas. Kaip gražu buvo stebėti, kaip jis susidraugauja su Utage, per ją pažįsta kitokį pasaulį ir panorsta geriau sutarti ir su savo grupės nariais. Bendravimas su Utage jo nepakeičia, bet padeda atsiskleisti jo B-pusei, kuri iki šiol buvo užgožta A-pusėje esančio dievaičio Tamon.

O kaipgi muzika? 10 / 10. Jeigu kartą išgirdę opening theme „Sweet Magic“ neimsite juos niūniuoti, tai galimai sutrikusi jūsų muzikinė klausa. Nes daina neatsispiriamai pagavi! Kaip ir kitos F/ACE dainos. Sakyčiau, jos šiek tiek labiau linksta į k-pop nei j-pop, tačiau ir realių atlikėjų muzikoje riba tarp šių žanrų yra prablukusi, nes tiek vieni, tiek kiti semiasi įkvėpimo vieni iš kitų.

Ar turiu priekaištų?

Taip, turiu. Per šias 13 serijų spėjome susipažinti tik su 4 F/ACE nariais. Penktasis liko visiškose paraštėse. Dėl to anime atrodo neišpildytas. Jei gausime antrą sezoną, nieko tokio. Jei ne... paliks nesmagų poskonį.

Taip pat, nors ir gyriau, vietomis mane erzino Utagės užsispyrimas išlaikyti tą ribą tarp dievaičio Tamon ir Gloomyharos, jo neprisileidžiant arčiau, kai jau akivaizdžiai abu buvo susidraugavę. Labiausiai dėl to, kad po kiekvieno jos bandymo atitolti matydavosi, koks įskaudintas Tamon jaučiasi. Tai mane merginos logika jau buvo pradėjusi erzinti, tačiau tik trumpai. Greitai viskas išsisprendė.

Taip pat galėčiau prikibti ir prie itin spartaus tempo pačioje anime pradžioje. Bent jau pirmas epizodas mane pribloškė tuo, kaip greitai įvykiai išsirutuliojo. Vos nesusisuko galva it pasivažinėjus atrakcionu. Bet po to tempas susitvarkė ir bėdų nebekėlė.

Kaip apibendrinčiau?

„Tamon-kun Ima Docchi!?“ yra smagi romantinė komedija, paliečianti muzikos dievaičių bei jų gerbėjų kultūros temas. Čia daug humoro ir šiltų akimirkų bei justi meilė fanams bei šiai kultūrai, nors žvelgiant giliau galima pastebėti ir teisėtos kritikos, nes kad ir kokia patraukli ši kultūra būtų, ji turi ir minusų, atsiliepiančių tiek dievaičių gerovei, tiek jų gerbėjams. Dėl to „Tamon-kun Ima Docchi!?“ man nepasirodė nei lėkštas, nei įžeidus. Kaip tik jaučiau, jog anime sukurtas man, kuri bent kažkiek yra prisilietusi prie šios dievaičių ir jų gerbėjų kultūros. Jei ir jums ji nėra svetima, labai rekomenduoju!

Vertinimas: 9,5 / 10

„Genie, Make a Wish“: vis dėlto gera ar bloga k-drama?

Kai 2025 m. rudens pradžioje „Netflix“ man ėmė reklamuoti būsimą „Genie, Make a Wish“ dramą, aš pasipūčiau ir mintyse ištariau: Ačiū, bet nenoriu žiūrėti korėjietiškos Aladino versijos. Kiek vėliau šios k-dramos anonsas vis tiek sugebėjo mane pasiekti, tik šįkart „Youtube“. Pasidaviau ir pažiūrėjau jį. Ir ką jūs manot? Anonsas buvo toks smagus, kad užsimaniau ir visą dramą pažiūrėti. Taip pat supratau, kad su Disnėjaus Aladinu čia bus nedaug kas bendra.

Deja, kai „Genie, Make a Wish“ pasirodė „Netflix'e“, internetas mane užliejo komentarais, kokia ši drama bloga, kokia prasta vaidyba, kiek daug kontroversijų ir pan. Teko šiek tiek nusivilti savimi, kaip lengvai mane paveikia nepažįstamų žmonių nuomonė, nes anonso uždėtus rožinius smalsumo akinius tuoj pakeitė pilki negatyvumo lęšiai. Laimei, susiprotėjau juos išsiimti ir pasiryžau dramą vertinti tik po to, kai ją pažiūrėsiu pati. Kuo tai baigėsi? Įsitikinau, kad interneto nuomonė nėra visagalė. Man „Genie, Make a Wish“ labai patiko, nors ir turi savų kliurkų. Pamėginsiu apie viską papasakoti išsamiau.

Bendra informacija

Pavadinimas: Genie, Make a Wish

Serijų skaičius: 13

Leidimo metai: 2025

Kur žiūrėti: Netflix

Ki Ka-Young yra psichopatė, todėl nesupranta žmonių emocijų ir yra linkusi į agresiją. Motinai mergaitę palikus, ją užaugino močiutė, kurios nustatytos taisyklės padeda Ki Ka-Young įsilieti į visuomenę ir gyventi visavertį gyvenimą mažoje kaimo bendruomenėje. Kartą lankydamasi Dubajuje, Ki Ka-Young dykumoje aptinka keistą lempą. Ją patrynus, pasirodo džinas ir pareiškia išpildysiantis tris merginos norus. Greitai paaiškėja, kad šis džinas yra liūdnai pagarsėjęs Iblis ir norus pildo ne iš geros valios, o siekdamas žmones suvilioti bei atskleisti jų tamsiąsias puses. Jei sutiktų tyros širdies žmogų, nepasiduodantį vilionėms, džinas turėtų prieš jį nusilenkti. Tokiu žmogumi viename iš savo praeitų gyvenimų ir tapo Ki Ka-Young. Ji įveikė džiną ir dėl to jis beveik 1000 metų praleido įkalintas savo lempoje. Dabar džinas trokšta keršto ir bet kokia kaina priversti Ki Ka-Young išklysti iš kelio su norais. Bet Ki Ka-Young yra kietas riešutėlis, o ir judviejų praeities istorija nėra tokia paprasta, kokia atrodo.

Ką išskirčiau geriausio

Prisipažinsiu – pirmoji „Genie, Make a Wish“ serija man paliko dviprasmį įspūdį. Pradžia kaip ir smagi pasirodė, bet pabaiga beveik privertė galvą suktis. Buvo nemažai chaoso tiek pačiame pasakojime, tiek veikėjų elgesyje, pateikta labai daug informacijos ir priešistorės. Suabejojau, ar ši drama man. Bet nutariau nedaryti sprendimų, kol nepažiūrėsiu daugiau. Ir jau po antros-trečios serijos „Genie, Make a Wish“ mane papirko.

Man patiko, kad nors iš esmės tai yra tipinė meilės istorija tarp žmogaus ir fantastinės būtybės (pvz., kaip „Tale of the Nine-Tailed“), ji neatrodė tipiška. Prie to smarkiai prisidėjo pagrindiniai veikėjai ir jų ypatybės. Vien tai, kad Ki Ka-Young yra psichopatė, visai kitaip reaguojanti į emocijas ar įvykius nei įprasti žmonės ir dėl to atrodanti mažų mažiausiai nenormali, tolina istoriją nuo klišių, o kur dar žavingas bei tuo pačiu metu vaikiškas ir iš modernaus pasaulio konteksto iškrentantis Iblis. Kai abu susitinka, chaosas garantuotas. Kaip ir daugybė šypseną ar net juoką keliančių akimirkų. Šiaip aš nieko prieš žėrinčias ir drugelius skrandyje iššaukiančias romantiškas scenas, bet smagu, kad šioje dramoje jų nelabai buvo arba jos buvo padarytos kiek kitaip, taip, kad tikrai nepagalvotum, jog scena paimta iš romantiškų komedijų vadovėlio.

Bet net ir šis užmanymas nebūtų pavykęs, jei ne „Genie, Make a Wish“ vaidinantys aktoriai. Tiek Suzy Bae, Ki Ka-Young vaidmenyje, tiek Kim Woo Bin, Iblio vaidmenyje. Jie buvo tokie šarmingi po vieną ir laidė tokias kibirkštis būdami ekrane kartu, kad neįmanoma jais nesižavėti. Tai pirmas kartas, kai sutinku Kim Woo Bin, bet jau patapau jo gerbėja ir mielai pažiūrėčiau daugiau dramų, kuriose jis vaidina. Maniau, kad ir Suzy nelabai pažįstu, bet paskui atradau, kad ji vaidino „Dream High“ dramoje, kurią žiūrėjau labai senais laikais. Tik aš aktorės nepažinau dėl skirtingos plaukų spalvos. Manau, kad Suzy teko rimtas iššūkis parodyti Ki Ka-Young psichopatiškumą, bet nepaversti jos atgrasia. Aktorė puikiai su užduotimi susitvarkė, nes parodė, kokia bauginanti ar šaltakraujiška Ka-Young gali būti, bet ir subtiliai atskleidė, kad jai nėra nusispjauti į aplinkinius. Taip, ši veikėja nedemonstruoja mums įprastų ir gerai pažįstamų jausmų, bet tikrai nėra bejausmė. Tą Suzy perteikti pavyko ir už tai noriu ją pagirti.

Suzy nėra vienintelė priežastis, kodėl Ka-Young netapo atgrasi. Juk sirgti už bejausmį veikėją žiūrovui būtų sunku. Reikia kaip nors veikėją įžeminti, padaryti žmogiskenį, lengviau susitapatinamą. Ir čia atsiranda Ka-Young močiutė Oh Pan-Geum, būtent tai ir padariusi nuo pat pirmų pirmosios serijos minučių. Tai ji mergaitę užaugino ir išmokė atpažinti emocijas kitų žmonių veiduose, net jei pati Ka-Young jų pajausti negali. Nors močiutei nuolat buvo kalama į galvą, kad Ka-Young išmokyti neįmanoma, ji nepasidavė ir atsidavusiai stengėsi anūkei padėti. Šis glaudus ryšys justi ir iš Ka-Young pusės. Akivaizdu, kiek daug močiutė jai reiškia, nors mergina ir nemoka to išreikšti normaliems žmonėms įprastais būdais. Taip pat juntamas ir Ka-Young nerimas, kad dėl savo ypatybės ji nepakenktų kitiems ir netaptų našta močiutei. Viskas perteikiama subtiliai, dėl to dera prie jos psichopatės asmenybės.

Žmogiškumo Ka-Young suteikia ir jos geriausia draugė Choi Min-Ji. Tad nors pati Ki Ka-Young atrodo neturinti savyje įgimto žmogiškumo, jį joje pamatome per aplinkinius žmones, kurie ją vis tiek myli. Tad ir žiūrovas jai prijaučia.

Nupasakoti, kuo žavingas Iblis, sunku. Reikia pamatyti pačiam. Gerai, kad tai puikiai perteikta anonse. Iš pradžių Iblis atrodo gana plevėsiškas gražuolis su užgautu ego, dėl ko trokšta keršto. Bet greitai pamatome ir vaikiškesnę jo pusę. Taip pat tai, kad jis iš tiesų nesidžiaugia priversdamas žmones su norais išsukti iš doros kelio. Tad ir šiame veikėjuje atsispindi keli sluoksniai. Kaip ir Ka-Young, jis turėtų būti blogas vien dėl to, kad toks yra, bet iš tiesų nėra. Galbūt būtent dėl to jiedu kartu taip tiko vienas kitam.

Dramoje sutinkame nemažai ir šalutinių veikėjų, kurie pasirodo gana epizodiškai, bet sugeba vis tiek palikti įspūdį. Atmintyje įstrigo visi į Ka-Young ir Iblio lažybas patekę kaimelio gyventojai, kurių norus džinas turėjo įgyvendinti. Iki pat paskutinės akimirkos negalėjau nuspėti, kuriuo keliu vis dėlto pasuks šie žmonės – ar išnaudos norus savanaudiškiems tikslams (ir lažybas laimės Iblis) ar vis dėlto jų širdyse prabus ir nugalės gerumas (ir lažybas laimės Ka-Young). Tad „Genie, Make a Wish“ gali pasigirti gerai sumegzta intriga, skatinančia žiūrėti toliau.

Kas vis dėlto kiša koją

Ir nors intrigos, įdomesnių veikėjų čia netrūko, vis dėlto ne viskas žiba auksu. Tiesą sakant, „Genie, Make a Wish“ norėjo aprėpti labai daug idėjų, įdėti daug mitologijos, kas galimai prisidėjo prie chaotiškumo ir kai kuriems žiūrovams gali būti atgrasu. Man tai per daug netrukdė. Aš suspėjau sekti visas siužeto gijas ir tarp jų nepasimečiau, nors akimirkomis mane ėmė erzinti, kodėl dabar dėmesį nukreipėme nuo norų pildymo į kitą siužetinę liniją, arba kodėl tokį ilgą laiką negrįžtame prie prieš tai buvusios svarbios linijos. Sakyčiau, „Genie, Make a Wish“ sugebėjo nepamiršti ir nepalikti neišspręstų užmegztų siužeto vingių, tačiau dėl to, kad visko buvo labai daug, ne viskam teko pakankamai laiko.

Taip pat į galą pasidarė sunku susigaudyti, kokią pagrindinę mintį drama nori akcentuoti. Nes buvo tikrai daug ir įdomių idėjų, tik galbūt nepavyko jų visų sugrūsti į vieną pasakojimą neprarandant jų svarbumo.

Atsižvelgiant į nuomones, mane pasiekusias internete, dramai nepagelbėjo tai, kad įkvėpimo ji sėmėsi iš arabų mitologijos ir religijos. Dėl to nemažai žmonių gan jautriai sureagavo į tam tikrus vardų parinkimus bei rodomus įvykius. Manau, ir aš taip reaguočiau, jei žiūrėčiau dramą, stipriai paremtą mano religija ar kultūra, ir atrasčiau nepriimtinų dalykų ar neatitikimų. Vis dėlto aš esu labiau linkusi manyti, kad drama tik pasisėmė įkvėpimo iš kitos šalies kultūros tam, kad galėtų sukurti atitinkamą atmosferą, o nesistengė pilnai ją inkorporuoti į savo pasakojimą ar pavaizduoti savo jos interpretaciją. Kadangi pati nesu susipažinusi su arabų kultūra, man galimi neatitikimai neužkliuvo ir netrukdė. Bet suprantu, kodėl jie galėjo sukelti pasipiktinimą internautų tarpe.

Dar derėtų paminėti, kad ši k-drama turi gan stipriai išreikštą savitą stilių. Atsiduoda tam tikru modernumu ir nepabijo pasišaipyti iš šiuolaikinės medijos ar net savęs. Visa tai yra skonio reikalas ir gali patikti arba ne. Man vietomis savo stiliumi drama pataikė į dešimtuką, o vietomis norėjosi truputį prisidengti akis, nes buvo per daug.

Verdiktas

„Genie, Make a Wish“ vis dėlto yra smagi drama. Rasite čia nemažai humoro, šarmingų veikėjų ir įdomių idėjų. Taip pat kartu su dramos veikėjais bandysite išnagrinėti žmogaus savanaudiškumo bei gerumo ribas ir prie ko gali privesti net pats nekalčiausias noras. Neabejoju, kad jus sužavės Suzy bei Kim Woo Bin vaidyba. Tiesa, drama gali pareikalauti atidaus dėmesio, nes nuo antros pusės pristato vis daugiau siužetinių linijų, tarp kurių nepasimesti nėra taip paprasta. Bet užtikrinu – jei nepasiduosite ir išbūsite iki galo, jūsų laukia ašaromis palaistyta, bet graži ir tenkinanti pabaiga.

Vertinimas: 9 / 10

Anime „Yubisaki to Renren“ („A Sign of Affection“) apžvalga

Ir nuo ko čia pradėjus? Mano anime radaro pakraščiuose „Yubisaki to Renren“ švysčiojo gal metus ar truputį daugiau. Neryškiai, bet buvo atkreipęs dėmesį kaip gera shoujo mangos adaptacija. Mačiau nemažai atsiliepimų, kuriuose šis anime buvo giriamas už tai, kaip paliečia kurčiųjų gyvenimą, už brandumą, už tai, kad čia nėra kvailų nesusipratimų ar kitų įkyrių elementų, plačiai pasitelkiamų mokykliniuose romantiniuose anime. Ir iš aukšto „MyAnimeList“ reitingo matyti, kad anime gerai vertinamas. Tad ir aš susikūriau lūkestį išvysti švelnią romantinę istoriją, o ir kurčiųjų tematika man įdomi, nes teko universitete šiek tiek mokytis apie audiovizualių medijų pritaikymą jiems. Be to, esu mačiusi k-dramą „Twinkling Watermelon“, kur kurtiesiems buvo skirtas svarbus vaidmuo ir gan stipriai paliestos problemos, su kuriomis jie susiduria. Tad buvo smalsu, kaip ši tema atvaizduojama anime mediume.

Vis dėlto šįkart pakliuvau į mažumą, kurios nuomonė nesutampa su didžiąją interneto nuomone. Pasirodo, ne visais vertinimais (ypač pasiekusiais per socialinius tinklus, kaip man nutiko šįkart) galima aklai pasitikėti. Manęs, deja, „Yubisaki to Renren“ iki galo neįtikino. Ir dabar pamėginsiu pasidalinti kodėl.

Bendra informacija

Pavadinimas: Yubisaki to Renren (angl. A Sign of Affection)

Serijų skaičius: 12

Leidimo metai: 2024

Kur žiūrėti: Crunchyroll

Pagrindinė herojė Yuki negirdi nuo gimimo, bet stengiasi gyventi visavertį gyvenimą. Ji mokosi universitete, kur jai per paskaitas padeda draugė Rin. Kartą, važiuojant traukiniu, Yuki užkalbina apie jos negalią nenutuokianits turistas. Nors įprastai Yuki geba skaityti žodžius iš lūpų, užsienio kalbos nesupranta ir baisiausiai pasimeta. Iš situacijos ją išgelbsti Itsuomi, puikiai valdantis net kelias užsienio kalbas. Paaiškėja, kad Itsuomi lanko tą patį universitetą kaip ir Yuki bei yra pažįstamas su Rin, nes abu priklauso tam pačiam universiteto klubui. Padedama Rin, Yuki vėl susitinka su Itsuomi. Šis susidomi mergina, gestų kalba ir paprašo Yuki įsileisti jį į savo pasaulį.

Ar buvo kas patiko?

Taip. Labai patiko, kad anime turi tik 12 serijų. Nemanau, kad būčiau užtempusi 24 serijas ar antrą sezoną. O jei rimčiau, tai yra nemažai elementų, už kuriuos „Yubisaki to Renren“ galėčiau pagirti. Patiko teminės dainos, seiyuu darbas – visi veikėjai įgarsinti nepriekaištingai. Ypač daug plojimų nusipelnė Yuki įgarsintoja, kuriai teko užduotis žiūrovams įbalsinti vidinį veikėjos pasaulį. Įspūdį paliko ir animacija. Tiesa, prie piešimo stiliaus teko priprasti. Iš pradžių keistokas pasirodė, nelabai patiko, kokios putlios atrodė visų vaikinų lūpos. Bet ilgainiui pastebėjau tokio stiliaus žavesį ir negaliu nuginčyti, kad jis suteikė vaizdui to brandumo jausmo, kad čia jau nebe mokyklinis shoujo, o istorija iš suaugusiųjų gyvenimo.

Man dar patiko ir bendra anime atmosfera bei lėtesnis tempas. Nežinau, ar dėl to, kad apsiėmiau jį žiūrėti po įtempto paskutinio „Boku no Hero Academia“ sezono, ar šiaip, bet man toks tempas šiuo metu buvo atgaiva. Tam tikras atsipalaidavimas ir meditacija.

Iš veikėjų mano numylėtinis vienareikšmiškai yra Oushi – Yuki vaikystės draugas. Deja, jam teko nelemtas to trečio nereikalingo vaidmuo meilės trikampyje, nes Oushi irgi yra įsižiūrėjęs pagrindinę veikėją. Bijojau, kad anime jį nupaišys kaip visišką blogiuką vien tam, kad sukurtų dramos ir paryškintų pagrindinio veikėjo Itsuomi žavesį, bet laimei, taip nenutiko. Per plauką, su bandymais, bet nenutiko. Tad siužeto dalis, atskleidusi Oushi charakterį, kad ir kokia trumpa buvo, man labai patiko.

Patiko ir viena antraeilė pora. Tai Itsuomi klasės draugai Shin bei Emma. Jie buvo įdomūs kaip atskiri veikėjai ir jų romantinė linija, mano akimis, buvo išvystyta geriausiai iš visų trijų „Yubisaki to Renren“ porų.

Kur kilo problemų?

Mano pirmoji problema su „Yubisaki to Renren“ kirbtelėjo antros serijos gale, kai paklausta Rin, ar jausmai Itsuomi yra susižavėjimas ar meilė, po ilgo vidinio monologo Yuki nusprendė, kad nori, jog šie jausmai būtų meilė. Man pasirodė keista, kaip tu gali nuspręsti tokį dalyką. Juolab, kad iki tos akimirkos Yuki net nelabai turėjo kada rimtai įsimylėti Itsuomi. Jie buvo susitikę gal porą kartų, nebuvo jokių sąlygų gimti giliems jausmams. Bet numojau ranka. Tiek to. Ir žiūrėjau toliau.

Vėliau neramumas ėmė kirbėti dėl Itsuomi veiksmų. Anime itin stengėsi nutapyti jį vien šviesiomis spalvomis ir pateikti kaip be galo švelnų, geraširdį vaikiną, kuris taip trokšta branginti Yuki, jog nedarys nieko, kas jai nepatiktų. Ir tuomet pastoviai mačiau, kaip jis tapšnoja jai per galvą, vis pakelia jos smakrą, kad mergina žiūrėtų į jį, ar užblokuoja jos regėjimo lauką, kad Yuki negalėtų matyti, ką jai gestų kalba rodo Oushi. Visi šie judesiai jau ir su girdinčia mergina atrodytų nederami, o dar su mergina, kuri turi klausos negalią, pasirodė išvis netoleruotini. Gerai, Itsuomi kurį laiką gyveno užsienyje, tad gal dėl to yra labiau linkęs siekti fizinio kontakto ar mažiau paisyti asmeninės erdvės. Bet ne iki tokio lygio! O labiausiai nervino Yuki atsakas į jo veiksmus. T. y. nulis atsako. Geriausiu atveju nurausdavo, kitais atvejais tiesiog likdavo stovėti su ėriuko akimis veide. Nes, kaip vėliau pati sakė, jei tai Itsuomi-san, jam galima viskas. Dėl to būdama su Itsuomi Yuki priminė lėlę, kurią jis gali pastumti taip, kaip jam reikia, ir buvo baisiai neįdomi. Visai kitokia ji buvo su Oushi – atsipalaidavusi, rodanti daugiau emocijų, kaip gyvesnis žmogus.

Problemos tęsėsi ir kai Yuki su Itsuomi tapo pora. Kaskart, kai Itsuomi prie jos prisiglausdavo, apkabindavo ar pabučiuodavo, Yuki atrodė žiauriai nepatogiai. Iki tokio lygio, kad net jau imdavau svarstyti, ar jai skauda, ar tik tai nepanašu į prievartą. Pats Itsuomi ne kartą pastebėjo, kad jiedviem glaustantis Yuki baisiai įsitempusi ir liepė jai nesijaudinti ir atsipalaiduoti, nes jam ji svarbi ir jis norintis deramai su ja elgtis. Man šioje vietoje kiltų kitoks klausimas. Pvz., kodėl Yuki taip susikausto prieš fizinį kontaktą? Gal tu, Itsuomi, kažką ne taip darai? Gal šito reiktų atsiklausti ir paieškoti problemos bei jos sprendimo, o ne nurašyti visko? Tikrai nesupratau, kodėl anime atkreipė į tai dėmesį, bet nepanoro panagrinėti giliau. Juk nenatūralu, kad būdama su jai patinkančiu vaikinu mergina taip susikausto. Jau čia nebe žavus jaudulys, kylantis bendraujant su savo simpatija.

Kitaip tariant, bet koks anime bandymas romantiškai pavaizduoti Yuki ir Itsuomi santykį, mano akyse, nepavyko. Kėlė ne jaudulį ir drugelius pilve, kaip turėtų daryti shoujo žanro kūrinys, kai džiaugiesi už du įsimylėjusius veikėjus, kad jie pagaliau kartu. Ir gal tik rašydama atsiliepimą galiausiai supratau, kodėl man liko toks įspūdis. Nes nebuvo santykių vystymo. Yuki ir Itsuomi atsitiktinai susitiko. Ir iš esmės to pakako, kad Yuki kristų jam po kojomis. O kada Itsuomi jai pajuto prielankumą, ne šiaip smalsumą, nes jam įdomūs įvairūs bendravimo būdai, tai spėju, jog dėl to susidomėjo gestų kalba, taip ir neaišku. Tiesiog ėmė ir staiga paprašė jos tapti jo mergina. Daug kas anime gyrė už tai, jog čia nebuvo nereikalingų nesusipratimų, trukdančių porai būti kartu. Bet gal kaip tik jų ir trūko. Kokių nors kliūčių, kurias reiktų įveikti, pastangų, kurias reiktų įdėti, troškimo ir siekimo, kad santykis atrodytų užsitarnautas, norėtas, o ne atsiradęs iš oro. Apskritai žiauriai trūko natūralumo tiek Yuki ir Itsuomi bendravime, tiek santykių vystyme

Kodėl požiūris į kurčiuosius pasirodė atmestinis?

Antras aspektas, kuris mane papiktino (šalia prastai vystytos romantinės linijos), yra paviršutiniškas kurčiųjų kasdienybės atvaizdavimas. „Yubisaki to Renren“ galima pagirti už tai, kad pasirinko paliesti šią temą. Ir viskas. Už jos išpildymą tiek liaupsių šis anime nenusipelno. Aišku, jei pats nesi susidūręs su kurčiaisiais ir jų kultūra, neatitikimų turbūt nepastebėsi. Bet jei teko bent kažkiek susipažinti su tuo, kaip jie bendrauja, tai bus dalykų, kurie užklius. Negaliu tvirtinti, kad aš itin gerai išmanau šią temą, bet ir remiantis mano negausiomis žiniomis iš bendro išprūsimo ar kurčiųjų matymo kitose medijose, buvo neįtikinamų dalykų.

Visų pirma, labai neįtikinamai atrodo Yuki gebėjimas skaityti iš lūpų. Kažkiek įmanoma iš jų suprasti, ką sako aplinkiniai, bet tikrai ne tokiu lygiu, koks parodomas anime. Akivaizdu, kad skaitymas iš lūpų naudojamas pasilengvinimui, kad nereiktų sugalvoti, kaip įtraukti Yuki į pokalbį, ar nuolat rodyti, kaip bendraudami su ja žmonės žodžius rašo telefone. O blogiau negu tai, kad anime tai naudoja kaip pasilengvinimo įrankį, yra aplinkinių veikėjų požiūris. Jie kažkaip stebuklingai įsivaizduoja, kad Yuki juos puikiausiai supranta iš lūpų. Nors buvo įdėti keli epizodai, kur Yuki pati mintyse pasako, jog nespėjo perskaityti iš lūpų ir nežino, apie ką sukasi pokalbis, ir net buvo pora scenų, kur ji ne tokį žodį išskaitė iš lūpų. Tačiau plačiau šios problemos nebuvo panagrinėtos ir aplinkinių veikėjų liko nė nepastebėtos. Jie toliau bendravo su Yuki taip, kaip jiems patogu, ir nė nesusimąstė.

Antra, toks aplinkinių veikėjų požiūris į Yuki negalią man ir kliuvo. Gal čia buvo bandoma parodyti, kad jie priima Yuki nepaisant jos klausos, bet išėjo labiau taip, kad jie su ja elgėsi nepagarbiai, ignoruodami jos negalią. Pvz., prieina prie Yuki iš už nugaros, pradeda kalbėti, kai ji nežiūri ir pan. Ir niekas jos artimoje aplinkoje be Oushi nemoka gestų kalbos. Kad ir Rin, kuri kažkodėl turėtų būti Yuki geriausia draugė. Aš suprantu, kad ne visi yra pajėgūs ar nori mokytis naujos, sudėtingos kalbos vien tam, kad galėtų nevaržomai bendrauti su vienu draugu. Bet jei artimiau bendrautum su girdėjimo negalią turinčiu žmogumi, ar nenorėtum iš pagarbos išmokti bent kelių paprasčiausių gestų, kad galėtum pasisveikinti ar palaikyti lengvą pokalbį? Man atrodo, kad toks noras turėtų kilti natūraliai. Kaip ir supratimas, kad Yuki negali girdėti, dėl to prie jos prieiti reikia kitaip nei mums įprasta ir pan. To iš aplinkinių veikėjų labai pasigedau.

Ir privalau atskirą pastraipą skirti Yuki motinai. Tiek pasipiktinimo man dar nebuvo sukėlęs joks kitas veikėjas. Kaip minėjau prie draugų, gal ir per daug būtų reikalauti, kad girdintis žmogus pilnai išmoktų gestų kalbą, bet kai iš Yuki išgirsti, jog niekas jos šeimoje nemoka nė trupinėlio gestų kalbos ir kad su artimaisiais ji bendrauja jiems patogesniais būdais, kyla pyktis. Yuki mama trumpai pasirodė keliose scenose, bet elgėsi prasčiausiai iš visų Yuki pažįstamų, nors turėtų būti jai artimiausia – juk ją užaugino! Bet ne. Yuki mama išeina iš virtuvės į koridorių, kur Yuki aunasi batus eiti į lauką, ir pradeda kalbėti, dukrai dar neatsisukus į ją, nes Yuki tiesiog negali žinoti, kad kažkas jai stovi už nugaros. Dar blogiau: mama užeina į dukros kambarį, kur Yuki įsijautusi bando Itsuomiui nupiešti gidą, kaip išmokti gestų kalbą, ir kelias sekundes tiesiog stovi ir žiūri į keistus rankų judesius atliekančią dukrą, galvodama, kas jai užėjo. Kol Yuki akies krašteliu ją pamato ir baisiausiai susigėsta. Nes buvo pažeistas jos privatumas. Dėl to, kad Yuki niekaip negalėjo girdėti, kad kažkas atidarė jos kambario duris. Ir dar tas žmogus neturėjo sarmatos bent jau prieiti prie jos ir švelniai paliesti petį, taip įspėdamas apie save, užuot spoksodamas. Ir dar tas žmogus yra jos motina, kuriai už tai, kur taip vėlai dukra susiruošė išlėkti ar su kuo, svarbiau yra, kad tik ji grįžtų iki specialiai Yuki nustatytos komendanto valandos. Pasakykit, ar aš perdedu, ar čia kažkas su ta mama ne taip?

Turiu pripažinti, kad buvo bandymų parodyti ir sunkumų, su kuriais susiduria kurtysis. Tačiau didžiąją laiko dalį Yuki jos ypatybė netrukdė nei įsilieti į visuomenę, nei bendrauti su mylimuoju. Šaunu, jei taip būna ir realybėje, bet manau, kad tikrovė kitokia, tad ir anime galėjo giliau pažvelgti į problemas, kurios gali kilti iš to, kad vienas poroje yra negirdintysis. O dabar jiems nekilo jokių problemų. Itsuomi magiškai pramoko gestų kalbą ir nė karto nesuklydo rodydamas ženklus ar skaitydamas Yuki rodomus ženklus. Ne, tai Yuki vieną kartą ne taip perskaitė jo lūpas. Na, kelia pasipiktinimo jausmą tokie niuansai.

Oushi – kurčiųjų gelbėtojas?

Jau minėjau, kad Oushi yra mano mylimiausias veikėjas. Iš esmės dėl jo ir žiūrėjau toliau, net kai Itsuomi netaktas ėmė badyti akis. Tai gal būsiu šališka, bet noriu paminėti, kad ir kokiomis negražiomis spalvomis buvo bandoma jį nutapyti kaip priešpriešą Itsuomiui, iš tiesų Oushi yra vienintelis, kuris deramai elgėsi su Yuki. Taip, jis erzindamas išvadino ją kvaile, bet visąlaik bendravo su ja gestų kalba. Visada pagarbiai rankos mostu ar kepštelėjimu per petį atkreipdavo jos dėmesį. Pagalvodavo, kaip viena ar kita situacija atrodo iš Yuki, kuri negali girdėti, perspektyvos. Jis mato pasaulį ne tik kaip girdintysis, bet ir kaip kupiną pavojų kurtiesiems. Gal kiek sutirština spalvas, tačiau nuoširdžiai trokšta pasaulį paversti saugesne vieta Yuki. Tad negaliu už jį nesirgti ir kvailai tikėtis, kad istorijos pabaigoje, kuri dar neparašyta, įvyks staigus siužeto posūkis ir Yuki širdis pakryps jo pusėn.

Paskutinė serija – šio anime gelbėtoja?

Antroje anime dalyje buvau labai įniršusi ir ketinau duoti itin žemą balą, kokiais įprastai nesimėtau. Tačiau paskutinė serija padėtį pataisė. Iš esmės ji labai gerai parodė dalykus, kurių nebuvo pradžioje, ir kurie tikriausiai turėjo ten būti (kost pirmas pasimatymas kost turėtų eiti prieš susimetimą poron kost). Tai net truputį gaila pasidarė, kad visas anime nebuvo toks, kaip paskutinė serija.

Net ir į Itsuomį pažvelgiau kitomis akimis, nes buvo parodyta jo vaikystė ir atskleistas jo charakteris. Būtų labai pravertę tai sužinoti anksčiau. Nors tai vis tiek nepaaiškina nederamo jo elgesio ir asmeninės erdvės nepaisymo.

Kaip apibendrinčiau savo patirtį su „Yubisaki to Renren“?

Iš pirmo žvilgsnio „Yubisaki to Renren“ yra šilta romantinė istorija apie klausos negalią turinčią merginą, kuri pirmąkart įsimyli. Vizualai ir garso takelis gausiai prisideda prie jaukios atmosferos, kuri truputį net užliūliuoja. Dėl to ne iš karto pastebi pasakojimo trukūmus. Bet jei pažvelgi giliau, išlenda problemos, susijusios su nepakankamu santykių vystymu, paviršutinišku ar gal optimistiniu (ir kartu netikrovišku) kurčiojo gyvenimo visuomenejė vaizdavimu. Man Yuki ir Itsuomi meilė buvo dirbtinė, su daugiau sunerimti verčiančių elementų nei su tokių, kurie skatintų džiaugtis jų laime. Vietomis raukytis vertė ir aplinkinių elgesys su Yuki – ar iš neišmanymo, ar iš pagarbos trūkumo jis ne visada buvo deramas. Tai atpirko Oushi ir jo nuoširdus rūpestis. Bei kiti antraeiliai veikėjų ir jų santykiai.

Jei norisi istorijos, kurioje būtų paliesta kurčiųjų tematika, mieliau rekomenduoju rinktis k-dramą „Twinkling Watermelon“. O „Yubisaki to Renren“ galimai labiau patiktų pradedantiesiems anime žiūrovams, kurie dar neturi tiek patirties su shoujo ir žanro elementais, kad paviršutiniškas jų naudojimas suerzintų.

Vertinimas: 7 / 10 (už Oushi, Shin ir Emmą bei paskutinę seriją; jei reiktų vertinti tik pagrindinę porą, būtų mažiau)

Nana Mizuki „THE MUSEUM IV“ išpakavimas + dainų apžvalga

Praėjo, kiek, 8-eri metai ir aš vėl turiu garbės pristatyti į savo kolekciją prigriebtą naują Nanos Mizuki geriausių dainų albumą? Tikrai taip! Laikas lekia nežmonišku greičiu ir štai Nana jau iškepė „THE MUSEUM IV“. Ką čia gero (ar nebūtinai) sudėjo – tuoj ir apžiūrėsime.

O prieš tai dar permečiau akimis, ką rašinėjau „THE MUSEUM III“ išpakavimo įraše. Panašu, kad smarkiai abejojau, ar verta įsigyti trečiąjį Nanos geriausių dainų albumą. Laikas lekia tikrai nežmonišku greičiu, nes su ketvirtu tokių dvejojimų net nebuvo. Turbūt griebti visus naujus Nanos albumus jau tapo įprasta kaip kvėpuoti. Va, kokia ta palaikančių gerbėjų dalia ;D Dvejojau tik dėl to, ar verta imti limited edition su BD, ar užtektų tik regular edition. Prisipažinsiu, papildoma vaizdinė medžiaga šįkart nelabai mane domino, bet pabijojau negauti nuotraukų albumėlio, kuris prie įprastos versijos nebuvo paminėtas, tad vis dėlto pasirinkau kelis kartus perbrangintą CD+BD versiją. Ko tik nepadarysi dėl tų kelių papildomų kadrų. Ir šiaip, jei jau geriausių dainų albumas ir jei jau jį perki, tai ką čia bepritaupysi – imi viską, ką gali.

Antroji Nanos geriausių dainų era, kurioje aktyviai dalyvavau. Iš viso beveik du dešimtmečiai, kaip esu šios atlikėjos gerbėja. Niekada nebūčiau pagalvojusi :) Ši era buvo kitokia nei „THE MUSEUM III“. Vos prasidėjusi 2018 m., ji buvo pristabdyta pandemijos, Nana susituokė ir susilaukė vaikelio, iš viso išleido tris albumus ir daugiau skaitmeninių singlų nei fizinių. Pasikeitė ir pati muzikos industrija. Pastebiu, jog atlikėjai leidžia albumus su mažiau naujo turinio. „THE MUSEUM III“ turėjo net dvi visiškai naujas dainas bei dvi iki tol jokiuose Nanos albumuose neišleistas dainas ir iš viso 17 dainų. „THE MUSEUM IV“ turi vieną dainą su nauja aranžuote ir vieną iki tol albumuose neišleistą dainą. Nei vienos naujos dainos. Iš viso 16 kūrinių. Skauda. Skauda, kad buvo sulaužyta tradicija į geriausių dainų rinkinį sudėti 17 takelių. Juk 7 yra Nanos skaičius. Negi tikrai nebuvo galima pridėti naujos dainos? Arba paimti bet kurios dainos iš kokio singlo, jei jau taip nenorima pasiūlyti naujo turinio? Pvz., „Kekkai“ čia būtų labai tikusi, nes „THE MUSEUM III“ turėjo abu Nanos jungtinius kūrinius su T.M. Revolution. Tai „THE MUSEUM IV“ galėjo turėjo jungtinį kūrinį su Mamoru Miyano.

Arba buvo galima paimti bet kurią character song iš „Symphogear“ frančizės ir perdainuoti kaip Nanos versiją, ką „THE MUSEUM II“ padarė su „Meikyuu Butterfly -diverse-“. Būtų buvęs puikus Nanos dalyvavimo „Symphogear“ frančizėje paminėjimas, nes galimai „THE MUSEUM IV“ yra paskutinis geriausių dainų albumas, turintis šios frančizės teminėms dainoms panaudotų singlų. Puikus vieno Nanos karjeros etapo uždarymas ir perėjimas į naują. Kurio, deja, negavome.

Ar dėl mažesnio dainų skaičiaus, didesnio skaitmeninių singlų skaičiaus ir naujos dainos nebuvimo „THE MUSEUM IV“ yra prastesnis rinkinys? Nebūtinai. Jis galėjo būti stipresnis, tačiau ir taip sugeba pažymėti paskutinį septynerių metų Nanos karjeros etapą, kuris man tikrai nebuvo blogas. Tik lėtesnis.

Žiūrime, ką turime toliau! O prie albumo iš „CD Japan“ gavau itin mielą Nanos nuotraukytę. Gaila, kad šįkart nebuvo ženkliuko, tačiau dėl priedų nesiskundžiu.

Kai buvo atskleisti „THE MUSEUM IV“ viršeliai, nusivyliau. Labai. Man jie nepatiko. Nepatiko, kaip juose atrodo Nana. Švarkelio spalva per tamsi atrodė. Nana per daug arti kameros atrodė. Fonas nereikalingai papilkšvintas. Daug daug priekabių buvo. Laimei, jos pamažu išgaravo. Ir, kaip ir įtariau, gavus realų fizinį albumą, viršelis atrodo kelis kartus geriau nei skaitmeninėje erdvėje. Taip jau būna su Nanos viršeliais. Nežinau kaip, bet, rodos, juos specialiai pritaiko tam, kad jie kur kas geriau atrodytų išspausdinti fiziškai nei cirkuliuojantys skaitmeninėse platybėse. Gera strategija paskatinti gerbėjus pirkti fizinius leidimus.

Regular versijos viršelis man vis tiek patinka truputį labiau, nes ten Nana šypsosi ir rodo keturis pirštus albumo skaičiui paminėti. Limited versijoje ji kur kas santūresnė, dėl ko atrodo ir vyresnė. Labiau subrendusi. To brandumo prideda ir tamsiai žalia švarkelio spalva. Galbūt tokio jausmo ir siekta. Galbūt Nana norėjo parodyti, kiek per savo karjerą subrendo. Juk vis dėlto jai jau 46-eri.

CD ir BD dėkliukas niekuo nesiskiria nuo „THE MUSEUM III“, tik raidės ne mėlynos, o žalios. Kai kam gali pasirodyti nuobodoka, o man patinka, kad išlaikomas švarus muziejaus stilius. Gal dėl to „THE MUSEUM IV“ nepadarė man tokio įspūdžio, kaip pirmasis mano įsigytas „muziejus“, bet tikrai nėra kuo nors prastesnis.

Štai ir priėjome pagrindinę vizualią albumo dalį – nuotraukų albumėlį! Juk praktiškai dėl jo rinkinį ir įsigijau. Jis atkartoja trečiojo muziejaus stilių su kietais viršeliais ir išdėstymu. O man patinka albumėliai su kietais viršeliais. Taip pat labai patinka pati idėja prie kiekvienos dainos žodžių pridėti nuotrauką, kurioje dabartinė Nana stovi prie kokio nors tos dainos simbolio – ar tai iš singlo viršelio, ar muzikinio klipo. Čia ir yra visa rinkinio esmė – pasivaikščioti po nostalgiškus prisiminimus, palyginti, kokia Nana buvo tada, ir kaip atrodo dabar.

Vis dėlto nėra gerai, kad rinkinyje tik 6 fiziniai singlai ir net 8 skaitmeniniai. Matosi, kad Nanos komandai teko paieškoti sprendimų, kaip tuos skaitmeninius singlus įprasminti. Mat, jie nelabai turi simbolių, su kuriais sietųsi. Bent jau man susidarė toks įspūdis. Štai fiziniai singlai turėjo aiškias jų viršeliams panaudotas ir atsimenamas dekoracijas ar rekvizitą iš muzikinių klipų, prie kurių buvo galima įamžinti dabartinę Naną. Skaitmeniniai singlai (išskyrus gal „Red Breeze“) net neturėjo klipų. Tik gana paprastus viršelius, kurie daugiausiai skiriasi Nanos apranga, bet neturi įmantresnių, atskiriamų dekoracijų. Nanos komanda sugebėjo gražiai tai apeiti ir rasti, prie ko pritempti kiekvieną dainą. Bet nepaneigsi, kad tas justi. Laimei, viską gelbėja nuostabiai gražūs Nanos kadrai. Rimtai. Jei viršelyje ji atrodo šiek tiek senstelėjusi, tai albumėlio fotosesijoje – nė kiek. Žiauriai gražiai ji įamžinta. Galbūt viršeliui buvo parinktas nekoks kampas.

Šįkart nesidalinsiu visomis nuotraukomis, kad liktų intrigos ir smalsumo patiems įsigyti albumą ir ten jas pamatyti. Bet šiek tiek praskleisiu šydą, ko galima tikėtis.

Turą po muziejų pradedame nuo skaitmeninio singlo „BLUE ROSE“. Jo viršelyje tebuvo prie sienos pozuojanti Nana. O ką turime muziejaus nuotraukoje? Žėrintį drugelį. Labai graži mintis šią dainą su juo susieti. Ar tokio drugelio bent šešėlis matyti singlo viršelyje? Ne. Štai ką ir turėjau omeny, kokia bėda kyla iš skaitmeninių singlų. Jie neturi tokių ryškių simbolių ir dėl to kelia mažiau nostalgijos. Tačiau pagyros Nanos komandai už kūrybiškas idėjas, kaip šią bėdą užglaistyti!

Man patiko ir sprendimas „REBELLION“ singlą susieti su kardu, nes juk dainoje sakoma „Stokitės, kariai, išgelbėkit pasaulį!“ Žinoma, nieko panašaus skaitmeninio singlo viršelyje nematome, o muzikinio klipo, kaip ir „BLUE ROSE“, ši daina neturi. Dėl to pirmąkart pamačiusi šį žolės lopinėlį, sukau galvą, kurią dainą jis galėtų simbolizuoti.

Palyginimui „METANOIA“ įrašas. Čia matome Naną ant to paties foteliuko, ant kurio ji dainavo dainos klipe. Iškart aiškesnė sąsaja. Nors tenka pripažinti, kad ir tą neiškart atgaminau, nes „METANOIA“ klipas man labiau asocijuojasi su riedlentėmis ir panašiais ekstremaliais sportais.

„Get up! Shout!“ kadre panaudoti stovai su ekraniukais iš muzikinio klipo. Šią sąsają surišau iškart, nes tie ekraniukai gana įsimenami.

„Red Breeze“ jau galima susieti su skaitmeninio singlo viršeliu, nes čia Nana pozuoja prie raudonos sienos, kuri buvo panaudota singlo fonui. Man tiesiog šioje nuotraukoje labai patinka Nanos veido išraiška, dėl to nutariau parodyti.

Nė neįtariau, kad rėmelis, kuriame Nana sėdi „Double Shuffle“ skaitmeninio singlo viršelyje, yra realus kubas! O gal Nanos komanda greitai jį sukalė, kad turėtų, kokį simbolį šiai dainai priskirti. Nesužinosim! Bet išėjo labai smagus kadras, už kurį dėkoju.

Gal kam spurgytės? Nors spurgų „Sugar Doughnuts“ skaitmeninio singlo viršelyje ir nebuvo, jos jau labai akivaizdžiai siejasi su kūrinio pavadinimo, todėl priekaištų tokiam simboliui neturiu. Tik dabar įsimaniau užkąsti spurgos.

O pabaigai žvilgsnis į tai, kaip Mizuki komanda apžaidė dainas, kurios neturėjo jokių viršelių ir klipų, t. y. jokių simbolių. Čia yra nuotrauka, skirta „innocent starter -MUSEUM STYLE-“. Kadangi tai nauja dainos aranžuotė, pritaikyta styginių orkestrui, ją ir nutarta susieti su šiais instrumentais. Paprasta, bet gražu.

Ar patiko pasižvalgyti po Nanos Mizuki „THE MUSEUM IV“? Man taip. Yra čia tos nostalgijos. Ne tiek daug kiek „THE MUSEUM III“, bet galimai dėl to, jog šis 7-8 metų laikotarpis praskriejo greičiau, pateikė mažiau ikoniškų momentų. Bet tai nereiškia, kad neturi ko pasiūlyti. Ką ir pamatysime, perskriedami per muzikinę albumo dalį.

BLUE ROSE

Baiminausi, kad „BLUE ROSE“ netiks kaip įžanginė albumo daina, nes yra lėtesnio tempo, neturi savyje epiško užtaiso ir labiau dera kaip jungiamasis takelis kur nors albumo viduryje. Vis dėlto nebuvo taip blogai. Pirmosios „BLUE ROSE“ natos užkabino ir įtraukė nuo pat pradžių. Daina graži, man patinka, viskas su ja gerai. Išskyrus tai, kad šio dainų rinkinio pradžioje ji truputį iškrenta iš konteksto. Baisiai norėjosi ją įmaišyti kur nors vėliau kaip pailsėjimą nuo kitų intensyvių dainų.

WHAT YOU WANT

Ar įsivaizduojat, kaip epiškai būtų prasidėjęs „THE MUSEUM IV“, jei „WHAT YOU WANT“ būtų tapusi jo įžangine daina? Aš įsivaizduoju. Ir širdyje tyliai verkiu, kad taip nenutiko, nes Nana į šiuos rinkinius singlus sudeda chronologine tvarka ir „BLUE ROSE“ pasirodė keliais mėnesiais anksčiau. Ech... Ar dėl to daina nuskambėjo prasčiau? Nė kiek. „WHAT YOU WANT“ be jokių abejonių užliejo tikro adrenalino ir nostalgijos banga. O juk galvojau, kad šiame dainų rinkinyje nostalgijos nebus. Klydau. Gera prisiminti šį dabar jau šiek tiek užmarštin pagrimzdusį Nanos hitą.

NEVER SURRENDER

Ach, pirmoji ir vienintelė baladės tipo daina visame rinkinyje. Keista ją sutikti taip anksti, pačioje albumo pradžioje. Kai „NEVER SURRENDER“ pasirodė, netapau didžiule dainos gerbėja. Bet per pastaruosius metus ji atsiskleidė ir mano ausims. Gal kažkiek panašiai kaip ir „BRIGHT STREAM“, kuri, nors ir labai populiari gerbėjų tarpe, man ilgai nelipo. Ypač dėkinga už „NEVER SURRENDER“ jaučiuosi būtent klausydama „THE MUSEUM IV“, nes čia ji vienintelė tokia. Gal ir gerai, nes dabar daina gali atsiskleisti gražiausiomis savo spalvomis, ko galbūt nepastebėjau, kai ji buvo nugrūsta į „CANNONBALL RUNNING“ albumo galą.

REBELLION

Eina sau, kaip pasisekė šiai dainai, kad šiame singlų rinkinyje ji atsidūrė būtent ketvirtu numeriu. „REBELLION“ man visada patiko, bet ir visad jaučiau, kad ši daina liko kažkur Nanos diskografijos paraštėse. Neįleido šaknų. Nesužydėjo. Ir ypač pasimetė „CANNONBALL RUNNING“ takelių masėje, kur buvo įdėta prie pat galo, tokioje vietoje, kur klausytojo dėmesys tikrai susvyruoja. Klausant „THE MUSEUM IV“, taip nenutinka ir aš išgirdau „REBELLION“ visa dainos didybe. Kaip norėčiau, kad ją Nana atliktų per būsimą „LIVE GRACE 4“ orkestrinį koncertą! Metas pagaliau leisti šiai dainai sužibėti rampų šviesoje, ko ji tikrai nusipelno.

METANOIA

„METANOIA“ daina ir visas singlas apskritai man yra ypatingi. Jie pasirodė nelengvu mano gyvenimo etapu ir tapo tam tikru meilės gyvenimui ir nepasidavimo himnu. Iki šiol „METANOIA“ yra viena mano mylimiausių Nanos dainų. Ne tik dėl dainos žodžių, bet ir muzikinės dalies. Kad ir kas benutiktų, tokia galinga, energija trykštanti, epiška, stogus nešanti ir sprogdinanti Nanos pusė man išliks arčiausiai širdies. Po septynerių metų nuo išleidimo „METANOIA“ vis dar sugeba užkurti lygiai taip pat. Man ši „THE MUSEUM IV“ vieta yra pastarojo Nanos karjeros etapo kulminacija.

FINAL COMMANDER

„FINAL COMMANDER“ irgi pakliūna į tą šios Nanos eros kulminaciją. Kartu su „METANOIA“ ir „WHAT YOU WANT“ man yra stipriausi Nanos kūriniai. Kaip gera per juos išsitaškyti. Kaip patinka kartu dainuoti (t. y. plėšti pro šoną). Žavi ir „FINAL COMMANDER“ dainos žodžiai. Tokios eilutės kaip „Paviršutiniška stiprybe nebeapsaugosi nė paiko išdidumo“, „Paskendęs nuodėmėse ir gėdindamasis savo silpnybių, vis tiek sakai, kad saugosi silpnuosius?“ ir daugybė kitų. Šiek tiek keista tiek daug epiškų takelių girdėti vieną po kito, bet ir smagu. Primena „LIVE HEROES -Blade Mode-“ koncertą. Ar tik nepadvelkė nostalgija? Padvelkė.

FIRE SCREAM

Neslėpsiu: po „FINAL COMMANDER“ jau labai norėjosi truputį pailsėti nuo greito tempo dainų. Bet čia tuoj suskambo pirmieji „FIRE SCREAM“ akordai ir vėl buvau įtraukta į energijos pliūpsnį. Ne itin pasisekė šiam singlui su vieta albume. Jau ir taip „FIRE SCREAM“ nėra gerbėjų mylima. O čia dar po „FINAL COMMANDER“ beveik nėra šansų jai suskambėti naujai, gyviau, galingiau. „FIRE SCREAM“ koją pakišo ir pandemija, nes singlas pasirodė pirmaisiais jos metais, kai buvo atšaukti koncertai, Nana pasinėrė į šeimyninį gyvenimą, tapo mažiau aktyvi. Manau, jog tas nerimas dėl bendros situacijos pasaulyje ir dėl Nanos karjeros persismelkė ir į gerbėjų reakciją į šį singlą. Man pačiai prireikė laiko, kol atsipeikėjau ir supratau, kad, ei, „FIRE SCREAM“ yra be galo energinga ir užkrečianti daina. Priedainis pagavus ir išjudina tiek balso stygas, tiek kojas. Ko daugiau bereikia? Vis dėlto ši daina geriau atsiskleidžia „DELIGHTED REVIVER“ albume, kur yra apsupta lėtesnio tempo ir kitokio žanro dainų. Čia ji vis tik paskęsta epiškų dainų masėje.

Link or Chains

Pala, ką? „Link or Chains“ buvo išleista kaip singlas? Visai pamiršau ir sutrikau, ką ši daina veikia šiame albume. Truputį juokauju, nes iš tiesų tai žinau, kad ši daina yra skaitmeninis singlas ir yra įtraukta į rinkinį. Bet kaip ji man nederėjo „THE MUSEUM IV“ kontekste. O juk „Link or Chains“ man patinka. Pamenu, kaip gėrėjausi ja, klausydama „DELIGHTED REVIVER“, kur ši daina man atsiskleidė visu grožiu. O čia... Smagu pagaliau gauti šiek tiek vietos atsipūsti su mažiau intensyviu kūriniu, bet ir toks nejaukumas apima, kad nedera šis takelis.

Get up! Shout!

Pamažu pereiname į Nanos po-pandeminius singlus. Ir kuo toliau, tuo vis labiau stebėjausi, kodėl Nanos gerbėjai taip prastai apie juos atsiliepia (bent jau vakariečiai, kurių komentarų tenka skaityti; dėl pačių japonų negaliu garantuoti, jie tikriausiai kitokios nuomonės, tik ji manęs nepasiekia). Gal būtent dėl jų komentarų ir buvau susidariusi vaizdą, jog „THE MUSEUM IV“ kažkokiu būdu bus prastesnis už ankstesnius geriausių dainų rinkinius. Bet jau perklausiau pusę jo ir manęs toks jausmas neaplankė. Na, patinka man tie Nanos singlai. „Get up! Shout!“ irgi rado vietą mano širdyje. Dar 2021 m., kai pasirodė ir kai skambėjo man žiūrint „Shaman King“ anime. Taip, ši daina ne tokia intensyvi kaip singlai albumo pradžioje, bet tai tik į gera. Patinka man, kad čia mažiau atviros ugnies, bet vis tiek pakankamai užtaiso, kad norėtum stotis ant kojų ir plėšti visa gerkle kartu.

Red Breeze

Oooo, mano numylėtinė „Red Breeze“! Kai pasirodė, aš jos tiek daug klausiau, kad tik per plauką nepadauginau. Teko kuriam laikui dainos vengti, kad neperžengčiau ribos tarp „dievinu“ ir „nebegaliu klausyt“. Laimei, jau mano ausys atsigavusios ir mielai priima visus „Red Breeze“ skambesius. Laukiau šios dainos, buvo įdomu, kaip ji suskambės „THE MUSEUM IV“ kontekste. Tikėjausi, kad išlįs šiek tiek anksčiau, arčiau „FIRE SCREAM“, bet gerai, jog suskambo truputį jau pailsėjus nuo įtemptų dainų. Širdis truputį ašarojo, nes negalėjau nuvyti minties, kokia puikia įžanga į albumą būtų galėjusi tapti „Red Breeze“. Daina tiesiog savyje turi užtaiso, kuris tobulai tiktų detonuoti pradžioje.

ダブルシャッフル (Double Shuffle)

Jūs nepatikėsite, kaip keista karštų ir deginančių dainų kontekste sutikti visiškai kitokio stiliaus „Double Shuffle“. Va, nuo čia stipriai pasijaučia pokytis Nanos muzikoje. Daugiau eksperimentų. Pavykusių eksperimentų. Kai pasirodė, „Double Shuffle“ buvo keistokas, bet labai gaivus šviežio oro gūsis. Tokiu ir išliko.

Sugar Doughnuts

Kad ir ką kas besakytų, „Sugar Doughnuts“ yra linksmumo viršūnė, kviečianti švęsti gyvenimą, ir aš už tai šią dainą dievinu. Tiesą sakant, pagalvojau, jog „Double Shuffle“ ir „Sugar Doughnuts“ kažkuo primena Nanos „DISCOTHEQUE“ ir „COSMIC LOVE“ porą iš „THE MUSEUM II“. Sakyčiau, yra tų dainų atitikmenys dabartinėje Nanos diskografijoje. Mano ausiai net žymiai geresni. Mažiau numeilinti, brandesni, nors lygiai tokie pat smagūs (tiesa, „COSMIC LOVE“ man net nepatinka, bet ji dažnai poruojama su „DISCOTHEQUE“, tai turėjau paminėti kaip sąsają).

Turn the World

Na ką, šiek tiek paklaidžiojome po eksperimentų šalį, metas sugrįžti prie įprastesnio anisongo žanro. Su prieskoniukais. Nes „Turn the World“ man nėra 100 % tipinė anisongo atstovė, už ką daina man ir patinka.

ADRENALIZED

O, dievai, kaip keista taip vėlai albume išgirsti „ADRENALIZED“! Kai visų epinių dainų sukeltas adrenalinas jau seniai išsivadėjo. Kai jau nusiteiki nebe nusirauti stogą, o ramiai pereiti į albumo pabaigą. Kai pasirodė pirmieji „ADRENALIZED“ anonsai, daina man nepatiko. Susiraukiau labiau nei atsikandusi citrinos. Galvojau, kas čia per briedas? Kodėl? Nana, kodėl? Klydau. Išgirdusi pilną dainos versiją, pakeičiau nuomonę. O per dvejus metus nuo singlo išleidimo ir pati daina man tapo artima. Visai kaip „FIRE SCREAM“. Truputį jaučiasi, tarsi daina būtų kažkuo prastesnė „Symphogear“ tipo dainų pusseserė, bet yra labai pagavi. Lengvai klausosi. Gal tai ir yra „ADRENALIZED“ bėda. Kad labai lengvai susiklauso ir dėl to sunkiau užsilaiko atmintyje. Bet adrenalino duoda. Ir tai svarbiausia.

innocent starter -MUSEUM STYLE-

Kokio gražumo styginių instrumentų aranžuotė! Iškart nukėlė mane į Nanos „LIVE GRACE“ orkestrinius koncertus. Neabejoju, kad aranžuotė ir buvo kuriama su ta mintimi ją panaudoti orkestriniame koncerte. O ir Nanos vokalas šioje dainos versijoje skamba kažkaip giliau, sodriau. Be galo patiko. Nuostabiai pasiteisinęs senos geros dainos perdirbinys.

ちょおうさじゃ 2026 (Chousaja 2026)

O kas čia dabar? Nanos perdainuota itin keista japonų liaudies daina? Jei netyčia „innocent starter -MUSEUM STYLE-“ jus svajingai užliūliavo, tai „Chousaja“ prikels su trenksmu. Bet man patiko. Ypač vietos, kur Nana skanduoja „chou-sa-ja“. Ten jos balsas skamba taip stipriai, taip tvirtai. O ir stulpeliai, kur Nana pademonstruoja enka stiliaus dainavimą susiklauso maloniai. Tik ar nebuvo galima dainos patrumpinti? Mėgavausi apie pusę jos, o tuomet jau ėmė rodytis, kad girdžiu tą patį per tą patį kokias 5 minutes (aišku, realiai buvo gal tik 2 minutės), nes visą dainą sudaro tiesiog skanduotės pakartojimas. Įdomus sprendimas geriausių dainų rinkinį užbaigti su liaudies daina. Bet Nana gali sau tai leisti. Ji jau yra įrodžiusi muzikos pasauliui, ką geba, ir išsikovojusi savo vietą. Tad jei nori skleisti ir liaudies muzikos žavesį ar priminti, kad yra puiki enka dainininkė, ji turi pilną teisę.

Oi, kaip smagu buvo klausyti „THE MUSEUM IV“! Išsilakstė visos baimės, kad šis geriausių dainų rinkinys kažkuo blogesnis už kitus. Kad Nanos dainos nebėra tokios stiprios kaip anksčiau. Yra. Man patinka. Labai patiko per visą šį 7-8 metų laikotarpį. Ypač smagu buvo atkreipti dėmesį, kaip albumas beveik per pusę pasidalina į prieš-pandemininę ir po-pandeminę erą ir kaip tai atsispindi singlų stiliuose. Na, gera ta ketvirtoji Nanos karjeros era. Lauksim penktosios!