***
Nors Sasuke taikytis atėjo pats ir tą akimirką atrodė,
jog jam tikrai rūpiu, niekas nepasikeitė. T.y. nebuvo kaip anksčiau. Kitą dieną
Septintoji komanda, kaip visos kitos Konohos nindzės, ėjo į Hokagės
inauguraciją. Tačiau Sasuke nepratarė nė žodžio. Žinoma, jis niekada nebuvo
itin kalbus su Naruto ar Sakura, bet aš jo mergina.
–
Oho, kiek žmonių, – švilptelėjo
Naruto.
Aikštė
priešais Hokagės būstinės pastatą buvo pilnut pilnutėlė. Mes stovėjome taip
toli, kad vos įžiūrėjau tris taškelius ant pastato stogo. Ten turbūt stovėjo
Tsunadė ir Vyriausiųjų pora.
–
Mums nereiktų taip toli stovėti,
jei ne kai kas, – piktai nužvelgiau Kakašį.
Jis apsimetė,
kad žiūri visai į kitą pusę.
–
Ar ta senutė tikrai tokia
įspūdinga, kaip visi mano? – garsiai su savimi ėmė kalbėtis Uzumakis.
–
Nedrįsk abejoti Tsunadės-sama
gabumais, – išgirdau spigų balsą.
Už mūsų
atsistojo dar vėliau atėję Dešimtosios komandos nariai – Asuma, Ino, Čodžis ir
Šikamaru.
–
Ech, – numojo ranka Naruto.
–
Nedrįsk šaipytis iš Tsunadės-sama!
– užsivedė ir Sakura. – Ji viena iš trijų legendinių Konohos nindzių! Geriausia
nindzė-medikė visoje istorijoje!
–
Kurgi ne, – toliau staipėsi
geltonplaukis.
Galiausiai jie
trys taip susiginčijo, kad net norėdama nebūčiau išgirdusi, ką kalba
Vyriausieji ir naujoji Hokagė.
Staiga man į
galvą šovė vienas klausimas. Pasisukau į Asumą:
–
O jūs nenorėjote tapti Hokage?
Na, Asuma yra
Kage-senolio sūnus, taigi natūralu, kad jis perimtų valdžią.
–
Jis neturi ryžto tapti Hokage.
Tiesa, Asuma?
Pasirodė dar
keturi žmonės. Kiba, Hinata, jų komandos trečiasis narys ir ką tik prakalbusi
moteris. Asuma susigėdęs jai nusišypsojo.
–
Kas ji? – šnipštelėjau Šikamaru į
ausį. Juk jis visažinis.
–
Aštuntosios komandos vadovė. Yuhi
Kurenai, – atsakė pašnibždomis.
Tiesa, mačiau
ją per chuunin egzaminus. Ji kartu su kitais jouninais šoko stabdyti Nedžio,
kad jis nepribaigtų Hinatos.
–
Man rodos, tarp jų šis tas pinasi,
– labai tyliai pridūrė mano best friendas.
Ką galėjau
pasakyti. Jie dviese atrodė visai neblogai. Nors labiau norėčiau, kad Kakašis
susirastų merginą. Greitai jis pasens ir liks viengungis. Visą gyvenimą
lakstantis paskui savo mažąją sesutę ir neduodantis jai ramiai džiaugtis
vedybiniu gyvenimu. Jei kada ištekėčiau.
–
Ką jie ten daro? – užklausė Kiba,
pastebėjęs kvailių trijulę.
–
Ginčijasi dėl naujosios Hokagės, –
atsakė Čodžis.
–
O ką jūs apie ją manot? – pirmą
kartą prabilo vaikinas, kurio vardo, aišku, nepamenu, bet žinau, jog jis toje
pačioje komandoje kaip Kiba (nes jie atėjo kartu).
–
Aš... – prasižiojo Hinata ir
nutilo.
–
Va aš! – užgožė ją šunų berniukas.
Pervėriau
Kibą rūsčiu žvilgsniu ir jis nutilo. Linktelėjau Hinatai tęsti.
–
Girdėjau daug gerų dalykų apie ją,
– tyliai užbaigė.
–
Gandai dar ne viskas, –
prunkštelėjo Kiba.
–
Manau, Tsunadė bus puiki valdovė,
– nutildžiau visus.
–
Tu jos net nematei. Kaip gali būti
tokia tikra?
Kiek tu daug
dar nežinai, Ino. Bet tau ir nebūtina sužinoti.
Inauguracija
pasibaigė (mes jos praktiškai nematėm) ir visos trys komandos patraukė
skirtingais keliais. Laukiau, kol Naruto su Sakura taip pat paliks mūsų būrelį
ir varys namo, bet šie nesiskubino. Norėjau pakalbėti su Sasuke. Nežinojau, ką
sakysiu. Tiesiog norėjau, kad liktume vieni.
–
Ei! – staiga šūktelėjo Naruto. –
Sugalvojau! Kodėl mums visiems nepasipasakojus savo paslapčių?
–
Ką? – myktelėjo Sakura.
–
Mes esame komanda – geriausi
draugai, – tęsė.
Haliucionuoji, Naruto.
–
Tarp mūsų neturi būti jokių
paslapčių! – neatlyžo, nors niekas net nestabtelėjo ir nesulėtino žingsnio, kad
jį išklausytų. – Pavyzdžiui, aš turiu savyje Devyniauodegį lapiną.
–
Naruto, – atsiduso Panelė
Rožiniais Plaukais, – visi tą seniai žino.
–
Matot? – nudžiugo. – Aš lyg atversta
knyga! Visi turėtume tokie būti. Nagi, Ernesta-chan, papasakok mums savo
didžiausią paslaptį!
Aš išbalau
greičiau nei per sekundę. Va, kur link suko Uzumakis. Jis nori, kad Septintajai
komandai oficialiai praneščiau esanti ateivė.
–
Patylėk, – subambėjo Sasuke.
Pirmas jo
ištartas žodis šiandien.
–
Bet argi nenori sužinoti visko
apie Ernestą-chan? – nepasidavė.
Dabar
supratau. Naruto norėjo, kad pasipasakočiau Sasukei. Nes dabar žino, jog mes
pora. Tik nenutuokia, kad vienintelė Sakura nieko nežino apie mano kilmę. Vis
dar. Ir aš noriu, kad taip liktų.
–
Žinau pakankamai, – Uchiha
berniukas atrėmė Naruto žvilgsnį.
Aš
pasižiūrėjau į Uzumakį maldaujančiomis akimis. Jis nusileido. Bet po akimirkos
vėl pratrūko:
–
Ei! Sugalvojau! Nuveikim vakare ką
nors kartu kaip komanda!
Niekas neliko
sužavėtas.
–
Nebloga mintis, – galiausiai
įsikišo mūsų mokytojas.
Sakura
pervėrė jį tokiu žvilgsniu, tarsi Kakašis būtų staiga pakeitęs šukuoseną ir
pradėjęs rengtis kaip Maito Gai.
–
Nebūsite gera komanda, jei
nesutvirtinsite santykių, – tikino.
Ak, tu, pilkaplauke ševeliūra!
–
Sutarta! – riktelėjo Naruto. –
Susitinkam šeštą ant tiltelio!
Maniau, kad
tai kvailiausias kada nors sugalvotas dalykas. Kai mes keturi susirenkame į
vieną krūvą, gero nelauk. Juolab, kad dabar žmogus, su kuriuo geriausiai
sutariu komandoje yra Naruto.
Vis dėlto
neturėjau kur dėtis ir lygiai šeštą jau stovėjau sutartoje vietoje. Sasuke irgi
ten buvo. Kiti vėlavo.
Jis stovėjo
atsirėmęs į turėklus, pasukęs galvą į priešingą pusę. Atrodė susimąstęs,
niūrus, todėl nedrįsau jo kalbinti. Šiaip ar taip nežinojau kaip pradėti. Pakviesti
jį į pasimatymą ar ką? Juk jis vaikinas! Jis turi imtis iniciatyvos! Aš tik
vargšė savimi nepasitikinti mergaitė!
Tyla mane
žudė. Buvo blogiau negu tais laikais, kai dar nesivadinome pora. Tada labiau į
tokią panašėjome. Dabar stovėjome kaip kažko laukiantys du nepažįstamieji. Ir
vis tiek slapčia pažvelgusi į Sasukę, raudau ir maniau, kad jo veido bruožai
tobuli. Jis nepasikeitė. Visa jo kūno laikysena buvo tokia arogantiška kaip
anksčiau. Tad kodėl?
–
Naruto ateina, – pranešė Sasuke.
Nustebau, kad
jis prakalbo.
Iš tiesų mūsų
link bėgo geltonplaukis bičiulis. Jis mojavo ir rėkė: „Atsiprašau, vėluoju!“.
Aš ruošiausi rėžti jam moralą, kad „virsti dar vienu Kakašiu-sensei“, bet
pastebėjau dvi tamsias figūras, sekančias iš paskos. Galbūt mane apėmė
paranoja. Juk čia vieša vieta ir jei žmonės eina paskui tavo draugą, dar
nereiškia, jog jį seka.
Mane pervėrė
siaubas, kai viena iš figūrų iššoko į priekį ir užtvėrė kelią Narutui iki mūsų.
–
Radom tave, Devyniauodegi berniuk!
Juodi
apsiaustai, raudoni debesėliai, Sasukės akys. Itačis ir jo bendras.
Naruto
krūptelėjo. Itačis stovėjo jam už nugaros, o vyro draugužis priešais auką. Dabar
jie nedėvėjo tų keistų skrybėlių ir aš aiškiai mačiau, jog antrasis vyras nė iš
tolo nepriminė normalaus žmogaus. Jis ne tik atrodė panašus į žuvžmogį, Jis ir
atsidavė žuvimi.
Sasuke paliko savo postą ir paėjęs į priekį
įbedė akis į brolį. Aš karštligiškai galvojau ką daryti, jog viskas nesibaigtų
taip, kaip anąkart.
Kodėl? Kodėl
Itačis vis dar čia? Argi jis nepaliko Konohos? Juk kai išvykau ieškoti
Tsunadės, jo jau turėjo nebebūti! „Akatsuki“, – mano galvoje nuskambėjo
Džirajos balsas. Jinchuuriki. Uodeguotieji žvėrys. Naruto ir Gaara. Akatsuki
juos medžioja. Tiedu vyrai tos grupuotės nariai. Bet kodėl jie užpuolė Narutą
būtent dabar?
Nemačiau, tik
pajutau spyrį į pilvą. Nuskriejau per turėklus į upelį. Panirau į vandenį.
Baisiausiai išsigandau. Ėmiau blaškytis, beviltiškai mojuoti rankomis. Juk
nemokėjau plaukti! Nežinau, kaip išnirau. Tiesiog pajutau oro gūsį ir
atsistojau ant vandens. Vandens lašai varvėjo mano veidu. Tada visai netyčia
pažvelgiau į Itačio akis. Tarsi jis būtų laukęs mano žvilgsnio ir norėjęs jį
sugauti.
Šaringano
efektas buvo neapsakomai stiprus. Maniau, mano galva plyš. Suklupau ir
susiėmiau ją rankomis. Viskas aplinkui staiga tapo juoda ir balta. Išnyko
tiltas, žmonės. Tik vanduo liko. Man ėmė trūkti oro.
–
Kodėl taip nori, kad išnykčiau? –
ataidėjo mano galvoje. – Kodėl pasižiūrėjai į mane taip, tarsi norėtum
nužudyti?
Nesąmonė! Aš
nesu tokia žiauri, kad trokščiau kieno nors mirties!
–
Nes tu pakeitei Sasukę! –
išsiveržė iš manęs.
Aš negalėjau
savęs kontroliuoti. Itačio genjutsu, jo Šaringanas, skverbėsi į kiekvieną mano
proto dalelę ir ją narstė.
–
Grąžink man mano Sasukę! –
šaukiau.
Vis labiau
trūko oro. Ėmiau dusti. Vanduo po manimi staiga tapo klampus. Pradėjau klimpti.
Lėtai grimzti gilyn. Negalėjau ištrūkti.
–
Ernesta! – kažkas šaukė.
Man galas.
Itačis mane nužudys.
–
Ernesta!
Kažkas laikė
apkabinęs mane per pečius. Pajutau chakrą, sklindančią mano kūnu. Pamažu pabudau
iš genjutsu.
Tsunadė laikė
mane apkabinusi virš vandens, nes nebevaldžiau savęs ir buvau pradėjusi
grimzti. Šizunė kovėsi su žuvžmogiu. Naruto su Sasuke stovėjo prieš Itačį. Aš
rankomis apglėbiau savo kaklą. Negalėjau kvėpuoti. Vis tiek negalėjau kvėpuoti!
–
Ką jai padarei?! – plyšavo Sasuke.
–
Sprendžiant iš paskutinio mūsų
susitikimo, ji nėra tokia svarbi, kad taip dėl jos nerimautum, – ramiai
atsakė Itačis.
Tsunadė
patraukė mano rankas nuo kaklo ir uždėjo savąsias. Pajutau jos gydomojo
ninjutsu galią.
–
Ne tau žinoti! – pyko Sasuke.
Jis norėjo
pulti brolį, bet šis išgaravo jam prieš akis ir atsidūrė už nugaros.
–
Nemanyk, broliuk, kad pasaulis
sukasi vien apie tave, – kalbėjo. – Atvykau Devyniauodegio berniuko.
–
Akatsuki... Naruto... Jinchuuriki...
medžioja... – bandžiau išlementi.
–
Žinau, – Tsunadė paglostė mano
plaukus.
Moteris išsitiesė, nes aš jau galėjau gaudyti
orą.
–
Uchiha Itachi! – tarė ji tvirtu
savo balsu. – Nemanyk, kad leisiu tau elgtis kaip panorėjus mano kaimelyje!
Itačio šie
žodžiai visai nepaveikė. Jis pasisuko į Naruto. Žaibiškai nuspyrė Sasukę sau iš
kelio ir artėjo prie taikinio. Mano kojos pakilo, tarsi būčiau norėjusi vyrui
sutrukdyti. Bet ką gi aš galėjau padaryti?
Išgirdau
skardų smūgį, tarsi būtų susidūrę du kumščiai.
Kakašis
užstojo Naruto. Pilkaplaukio kairė akis buvo atidengta.
–
Hatake Kakashi, – ištarė Itačis.
Jis atšoko
nuo priešininko ir atsidūrė prie savo bendražygio.
–
Užteks, Kisame, – sulaikė
žuvžmogį, kuris gan „skaniai“ dorojo vargšę Šizunę.
–
Traukiamės? – nepatikėjo šis.
–
Mes dar ateisim tavęs,
Devyniauodegi berniuk, – pažadėjo.
O tada vyrų
figūros išsisklaidė į dešimtis varnų.
–
Palauk! – dar norėjo vytis Naruto.
Uzumakio
kumščiai drebėjo. Kaip ir Sasukės.
Tsunadė
padėjo man nusigauti ant tvirtos žemės.
–
Kaip tu? – pasidomėjo.
–
Geriau.
Bet išties
jaučiausi tragiškai.
–
Tie vyrukai nežmoniškai stiprūs,
ar ne? – klausė, lyg norėtų galutinai įsitikinti, Naruto.
–
Žinoma, – tarė Šizunė. Jos petys
kraujavo. – Juk jie vieni ieškomiausių nusikaltėlių.
–
Tada kaip man apsiginti?! – ašaros
ištryško iš mėlynų geltonplaukio akių. – Aš net nesugebėjau apsaugoti
Ernestos-chan! Jei senutė nebūtų pasirodžiusi... – sušniurkštė. – Ernesta-chan
būtų mirusi!
Sasuke
krūptelėjo. Mačiau, kaip atsileido jo kumščiai. Akimirką pamaniau, jog jis
jaučiasi taip pat kaip Naruto.
–
Užteks, – sudraudė Tsunadė. –
Apgailestavimais nieko nepakeisi.
Sutelkiau
visas jėgas ir priėjau prie Sasukės. Paliečiau jo petį. Vaikinas jį atitraukė.
–
Aš per silpnas, – išgirdau.
Uchiha
berniukas nusliūkino į tamsą. Norėjau jį vytis, bet Kakašis mane sulaikė:
–
Palik jį. Itačio pėdos seniai
ataušusios.
Linktelėjau.
–
Nori į ligoninę? – paklausė
Šizunė.
Papurčiau
galvą. Kada aš to norėjau?
–
Gerai, – naujoji Hokagė neleido Šizunei
pasiginčyti.
Abi moterys
pasišalino.
–
Gal ir mes eikim, – pasiražė Kakašis.
–
Kas tas vyras?
Naruto laikė
įbedęs savo šviesiai mėlynų akių žvilgsnį į mane.
–
Akatsuki, – tyliai atsakiau.
–
Sasuke jį pažįsta. Bent man taip
pasirodė, – nesiruošė pasiduoti Uzumakis.
Ponas Hatake
atsiduso:
–
Uchiha Sasuke ir Uchiha Itachi pakankamai
akivaizdu. Jie broliai, Naruto.
Vyras uždėjo
savo ranką ant geltonplaukio galvos.
–
Tu protingas, Naruto. Pats viską
supranti.
Vaikino akys
išsiplėtė, o po to grįžo į normalią būseną. Galbūt jis suvokė, jog Itačis yra
žmogus, apie kurį Sasuke kalbėjo per Septintosios komandos pirmąjį susitikimą.
–
O kur Sakura-chan? – susirūpino
Naruto.
–
Kažkas man kužda, jog ji
nepasirodys, – šyptelėjo Kakašis.
Ir gerai. Kam
reikia tos Panelės Rožiniais Plaukais?
