Mamoru Miyano „FACE“ (išpakavimas+apžvalga)

Nuo kada aš griebiu ne tik Nanos, bet ir Mamoru naujausius albumus? Anksčiau susilaikydavau, bet dabar darosi sunku, kai Mamo albumą iškepa vos kas 3 metus, leidžia tokias geras dainas ir dar uždeda nerealų viršelį. Jokios nuodėmės čia nėra, tik būtinybė. Kviečiu Mamoru Miyano „FACE“ apžiūrėti iš arčiau, kad įsitikintumėte būtinumu turėti šį albumą savo kolekcijoje.

Kaip man jau įprasta, prigriebiau CD+BD riboto leidimo versiją. Ne dėl BD turinio (kaip būna su Nana) ir net ne visai dėl nuotraukų albumėlio. Kažkaip su Mamoru albumais man šie bonusai neatrodo tokie patrauklūs ir verti papildomos investicijos. Tačiau. Tas. Viršelis. Kaip neimti tokio grožio? O ir BD, net jei jame tik muzikiniai klipai su making of, ir nuotraukų knygutė tikrai nepamaišys. Va taip ir buvo nugalėta mano netvirta mintis, kad gal reiktų pataupyti ir užtektų tik CD versijos.

Mamoru Miyano „FACE“ įsigijau iš CDJapan. Dėl to kartu su albumu gavau šią nuotraukytę. Neslėpsiu, nėra ji pati žaviausia. Nuotraukų albumėlyje pilna geresnių kadrų, kurie labiau masintų griebti albumą iš parduotuvės, kol nesibaigė bonusai. Bet netgi ir tokios nuotraukos nesimėto ant žemės, tad mielai ją priglausiu. Juolab, kad turi Mamo parašiuką :)

„FACE“ įpakavimas labai panašus į „THE ENTERTAINMENT“. Albumo turinys įdėtas į tokią dėžutę. Kaip ir su ankstesniu albumu, taip ir su šiuo nesu iki galo patenkinta dėžutės tvirtumu. „FACE“ versija jaučiasi šiek tiek patvaresnė, bet iki Nanos albumų dėžučių jai toli. Taip pat šįkart lygtais jos malonesnė tekstūra, tokia labiau spindinti. O gal šiaip viršelis dailiau sudėliotas, nes dėžutė atrodo TO-BU-LAI. Tiek priekinė, tiek galinė pusės. Net ir šonus norisi pabrėžti, nes labai patinka, kaip juose pratęsta E raidė. Galima sakyti, aš įsimylėjusi šį dizainą.

Albumo pristatyme Mamoru šiek tiek pasakojo apie idėją, kodėl jis pavadintas „FACE“ ir kodėl parinktas toks viršelis. Konceptas yra susijęs su tuo, kad kiekvienas turime skirtingus veidus, kuriuos rodome ne visiems, kad nesame vientisi, o turime daug pusių, net jei ir turime tik vieną veidą. Dėl to užmanymas po viršelio, kuriame Mamo yra su makiažu, atidengti diskų dėklą su Mamo veidu be makiažo mane sužavėjo. Tarsi su šiuo albumu atlikėjas parodo ir savo išgražintą pusę, ir savo pusę be filtro. Ši idėja siejasi ir su albumo dainomis, nes ten tikras žanrų miksas.

Diskų dėkliuko vidaus išdėstymas toks pat kaip „THE ENTERTAINMENT“: „atvertus lapą“ po CD disku randame BD diską. Abiejų spalvos ir raštai idealiai tinka prie bendro albumo vaizdo.

Pradžioje užsiminiau, kad ne prie riboto leidimo versijos pridedamas nuotraukų albumėlis paskatino mane imti šią versiją. Keista, ar ne? Juk šiaip aš mielai griebiu nuotraukų albumėlius. Bet su Mamoru leidimais panašu, kad kur kas geriau nei bonus albumėliai yra dainų žodžių knygutė. Nes čia paslėpta nemažai kur kas geresnių kadrų. Ir man toks sprendimas žiauriai patinka. Nanos dainų žodžių knygelių vartyti per daug nesinori, nes ten matyti tik kanji, o čia jos prilygsta nuotraukų albumėliui. Tarsi vietoj vieno gautum du :)

Galiausiai štai, kaip atrodo ir pats nuotraukų albumėlis. Tiek priekinis, tiek galinis viršelis yra labai jaukūs. Bet turiu pripažinti, kad nelikau sužavėta. Man ši fotosesija mažai skiriasi nuo tos, kuri yra „THE ENTERTAINMENT“ nuotraukų albumėlyje. Man net sunku išskirti kelis labiausiai patikusius kadrus. Visi jie geri, bet tuo pačiu metu ir neįspūdingi. O gal tiesiog aš pasidariau per daug išlepusi :) O gal užkliuvo tai, kad fotosesija nelabai siejasi su pagrindine albumo idėja, yra per daug saldi. Kad ir kaip būtų, Mamoru su akiniais atperka viską.

Jau neiškenčiau ir tai, kad įsimylėjau šį albumą, paminėjau dar aprašymo viduryje. Tad pabaigoje tik pakartosiu. Dizaino prasme tai yra vienas mano mylimiausių albumų. Man patiko ir „THE ENTERTAINMENT“, bet „FACE“ konceptas išpildytas taip taikliai ir gražiai, kad nurungia visus kitus. Muzikine prasme tai irgi labai solidus albumas. Yra daug hitų, nemažai šiaip įdomių ir išsiskiriančių dainų. Jaučiasi k-pop įtaka, bet Mamoru kažkaip geba tuos pop elementus, kurie man nebūtinai patinka kitų dainininkų kūriniuose, pritaikyti taip, kad mano ausiai tiktų. Tad gal pabandom paklausyti kartu? :)

Dizainas: 10 / 10

Kad jau kartu paklausėme, tai sumąsčiau pasidalinti ir savo mintimis apie kiekvieną dainą. O jų „FACE“ albume net 14! Kai įprastai Mamoru albumuose būna 12. Rodos, turėjome gauti daugiau nei paprastai, bet jausmas priešingas. Kadangi net 11 dainų buvo išleistos dar iki albumo pasirodymo, to skaičiaus padidėjimo nelabai jaučiasi. Ir albumą kaip visumą vertinti sunku, nes 11 dainų jau žinomos mintinai ir tos 3 naujos jose paskęsta. Dėl to labai gaila, nes iš tiesų albumas yra puikus, dainos man patinka. Bet jo viso dažnai klausyti negalėsiu, nes rizikuosiu prieš jį išleistas dainas perklausyti, t. y. jau nedaug trūksta, kad jos atsibostų, nes dar iki albumo jų klausiau iki begalybės. Bet jei atmestume šį faktorių, „FACE“ turi daug ką pasiūlyti. Pasižiūrėkime.

VACATIONING

Labai abejojau, ar taisyklinga iš angliško vacation (atostogos) padaryti veiksmažodį, bet ką tik patikrinau ir taip, tokia forma galima. Ir daina savo atmosfera tobulai atitinka šį pavadinimą. Klausydamas jauti tą vasaros dvasią ir prisimeni jūrą, smėlį ar šiaip dienas sodyboje karštą liepos dieną. Tad „VACATIONING“ yra jauki ir atpalaiduojanti. Susiklauso tikrai maloniai. Bėda ta, kad man nelabai patinka tokio lengvesnio stiliaus dainelės kaip albumų įžanga. O Mamoru tokias naudoja jau trečiame albume iš eilės. Norėtųsi pakeisti šią tendenciją ir grįžti prie energingų įžanginių dainų kaip „EGOISTIC“ ar „UNSTOPPABLE“. Juolab, kad ta atostogų atmosfera nedera su nuotaika, kurią kuria albumo dizainas, ir trupučiuką iškrenta ir iš likusių dainų konteksto. Jei „VACATIONING“ būtų įdėta į albumo vidurį ar link galo, to tikrai nesakyčiau. Man ji tiktų kur kas labiau.

The Battle

Išklausę jaukią įžangėlę, gauname tikrąjį albumo opener'į. Mamoru nepradeda savo albumų prieš tai išleistais singlais, tačiau „The Battle“ tiek savo ritmingumu, tiek žinute būtų idealiai tikęs kaip „FACE“ įžanga. Juk dainoje kalbama apie vidinę kovą su savimi. O ir melodija itin pagavi. Užkrėtė mane nuo pat pirmo paklausymo. Sakyčiau, stipriausias šios eros singlas ir tikrai viena geriausių naujo Mamoru stiliaus dainų.

ジャンプしてみて / Jump Shite Mite

Ši daina yra neatsiejama nuo jos muzikinio klipo. Patikėkit manim, jei jo nematėte, iki galo taip ir nesuprasite „Jump Shite Mite“ žavesio. Nes daina yra smagus pasižaidimas, kvietimas padūkti ir pasilinksminti. Gali kiek pasirodyti kaip juokelis, bet man tas nerimtumas labai limpa. O visa daina, kaip ir sako pavadinimas, yra apie pabandymą pašokti. Toks ir yra jos priedainis: Ei, jaunuoli, ei, panele, ei, tėti, ei, mama, pabandykit pašokti. Neįmanoma, kad jis neįstrigtų galvoje, kad klausantis nesinorėtų šokti. Pabandom ir pažiūrim, kas pašoks aukščiau? :)

Apollo

Jei iki albumo išleidimo būtų leidę į jį nedėti jau anksčiau pasirodžiusios dainos, aš tikriausiai būčiau pasirinkusi šią. Niekaip nesupratau, kam „Apollo“ buvo įtraukta į „FACE“. Tai daina iš „The Battle“ singlo ir kažkaip norėjosi, kad ten ir liktų. Bet aš klydau. Iki tol nekreipiau į „Apollo“ dėmesio, bet albume ji sužibo visai kitaip. Va, kokią galią turi dainų išdėstymas. Po energingų dviejų prieš tai ėjusių dainų „Apollo“ užliejo malonia, šilta banga. Norėjosi jau nebe šokti, o dainuoti visa gerkle. Už tą suteiktą neapsakomą gerumo jausmą aš šią dainą įsimylėjau iš naujo.

R.P.G

Jei „Jump Shite Mite“ atrodo kaip gana patrakusi dainelė, tai „R.P.G“ yra daina su visiškai nurautu stogu. Kaip man ji patinka! Taip, ji gali pasirodyti beprotiškai nutrūktgalviška, tačiau taip gera per ją išsitaškyti. Ir kartu su Mamo dainuoti tuos R-P-P-P-P-G užsikirtimus. O kur dar visokie vaizdo žaidimų žaidėjams gerai pažįstami terminai, kaip HP, ar šiaip tematiškai tinkantys žodžiai kaip hero, boss fight ir t. t. Užskaitau 100 %.

Sing a song together

Negali viskas būti rožėmis klota. Taip ir Mamoru retkarčiais išleidžia kokį silpnesnį singlą. Toks man yra „Sing a song together“. Aš pritariu dainos žinutei ir idėjai, bet mano ausims jos skambesys atrodo labai jau vidutinis. Iš visų per šią erą išleistų dainų man ši patiko mažiausiai ir „FACE“ to nepakeitė. Nežinau, kur bėda. Klipas gražus, pavadinimas gražus, žodžiai mieli. Bet nuskamba neįsimenamai. Gal trupučiuką per saldu? Nėra tai bloga daina, suklausau be problemų, bet Mamoru repertuare yra geresnių baladžių.

Invincible Love

Nesitikėjau, kad Mamoru ir „Invicible Love“ įtrauks į „FACE“ albumą. Čia istorija kiek kitokia nei su „Apollo“. „Invincible Love“ man žiauriai patinka, tik ji jau taip seniai išleista ir įsigėrusi į atmintį, kad nemaniau, jog reiktų ją prikelti su albumu. Ši daina tokia gera, kad turbūt Mamo komanda pagalvojo, jog negalima jos palikti nuošalyje. Ir gerai. Po „Sing a song together“ susiklauso dar net geriau nei anksčiau. O iš tiesų tai turbūt šią dainą pridėjo, nes iš naujų dainų labai mažai yra baladžių, tai tikriausiai norėjosi išlyginti tempą, kad nebūtų vien šokiai.

Kiss me now

Pagaliau priėjome naują dainą (neskaitant įžanginės). Ar Mamoru reikėjo dar vienos dainos su žodžiu „Kiss“ (žiūriu į tave, daina „Kiss x Kiss“)? Abejoju. Ar gerbėjams patiks? 100 %. Ar man patinka? Dar sunku pasakyti, nes kol kas daina kažkaip praslydo pro ausis. Tačiau labai džiaugiuosi, kad tai nėra saldi dainelė, labiau panašėja į k-pop šokių dainą. Tik jai sunku sužibėti, kai albume pilna jau seniau išleistų gerų kūrinių.

DRESSING

Kai pasirodė „DRESSING“, pagalvojau, „Kas čia per daina?“ Tik jokiu būdu ne iš blogosios pusės. Tiesiog „DRESSING“ skambesys taip skiriasi nuo visko, ką Mamoru yra dainavęs iki tol, kad, nori nenori, apima nuostaba ir prireikia laiko susivokti, ką aš čia ką tik išgirdau. O kai susivoki, įsimyli tokį, sakyčiau, retro skambesį. Išskirtinis kūrinys, atskleidęs dar vieną talentingojo Mamoru pusę.

繭 / Mayu

Niekaip nesuprantu, kodėl „Mayu“ buvo išleista kaip atskiras skaitmeninis singlas, o ne kartu su „DRESSING“. Būtų derėję. Bet ir viena pati „Mayu“ yra stipri. Irgi maloniai nustebino klausant pirmąkart, kaip Mamoru neįprasto skambesio kūrinys. Nors turbūt nebereiktų stebėtis, nes pastaraisiais metais atlikėjas labai nutolo nuo savo pirminio j-pop / anisong skambesio. Jam tai tik į gera (nors aš kartais anisong skambesio ir pasiilgstu).

零光 / Reikou

O.M.G. Meilė iš pirmos natos. Nunešė stogą, ausis ir dar apakino. Tai trečioji iš naujų dainų ir neabejotinai mano mylimiausia. Skaudžiai tamsios natos, „Garnet“ atmosfera ir orkestro aidai? Taip, taip, taip! Neturėjome kitos tokios dainos nuo pat Mamoru debiuto. Ir kaip jam tinka! Privaloma šią dainą sudainuoti su gyvu orkestru (ir išleisti ne kaip tik gerbėjų klubo nariams prieinamą įrašą, o visiems prieinamą, kad galėčiau pagriebti į kolekciją). Lauksiu.

AUTHENTICA

Oi, koks geras perėjimas iš „Reikou“ į „AUTHENTICA“. Kaip tinka šios dainos šalia viena kitos! „AUTHENTICA“ šiek tiek švelnesnė, bet irgi turi tamsesnių natų, tad atrodo, jog pratęsia „Reikou“ mintį. Patiko man ši baladė ir „DRESSING“ single, bet albume ji dar stipresnė.

Quiet Explosion

Pagaliau bent trupinėlis anisong / rock tipo skambesio! „Quiet Explosion“ yra mano daina, patiko nuo pat singlo išleidimo. Vis dėlto turiu kažkiek pripažinti, kad tik per plauką neiškrenta iš albumo konteksto. Neabejoju, kad buvo sunku surasti jai tinkamą vietą, kad nesutrikdytų albumo tėkmės. Bet pavyko. Man tai net be galo smagu turėti albumą, kuris baigiasi ne baladėmis, o energingomis dainomis. Ir, žinoma, turėti bent vieną dainą su senesniu Mamoru skambesiu, išvystytu nuo „Orpheus“ laikų.

Mirror

Čia irgi rekomenduočiau būtinai pažiūrėti muzikinį klipą dėl šokio ir įdomiai sudėliotų vaizdų. O pati daina... Toks grynas k-pop mano ausims. Dar kartą nustebino. Mamoru į „FACE“ sudėjo tikrai daug naujovių. Ar „Mirror“ man patinka? Nežinau. Man patinka melodingos jos dalys. Man mažiau prie širdies repo dalys. Tai toks mišinys. Įdomus mišinys. Nes kuo daugiau klausau, tuo labiau patinka, bet ir tuo pačiu metu erzina repo dalys. Nesibaigianti kova :)

Apibendrinant, esu patenkinta „FACE“ albumu. Rekomenduočiau jį paklausyti visiems, ypač tiems, kurie dar negirdėjo Mamoru. Albumas labai šiuolaikiškas ir tikrai gerai sukurptas, tad turi ką pasiūlyti ir gali patikti net ir j-pop / anisong neprijaučiačiam klausytojui. O ir seniems Mamoru gerbėjams jis turėtų prilipti, nes visos naujovės ir eksperimentai tik dar labiau atskleidžia bei pabrėžia atlikėjo žavesį ir talentus.

Muzikinė dalis: 9 / 10

Na, turiu išlikti principinga ir pamažinti balą dėl „Sing a song together“ ir negaliu duoti apvalaus balo už „Mirror“, nes iš principo tai nėra mano skonio daina, nors Mamoru ir sugebėjo ją pateikti mano ausiai priimtinu skambesiu; tačiau iš tiesų albumas yra 10 / 10. Tik imkit ir klausykit.

Korėjiečių dramos „Tale of the Nine-Tailed“ apžvalga

Ar matėte šios k-dramos reklaminius plakatus? Tai va. Vienas žvilgsnis į ten esantį Lee Dong Wook (aktorių, kurį žinau iš k-dramos „Goblin“) ir „Tale of the Nine-Tailed“ nugulė mano norimų peržiūrėti dramų sąraše. Ar aš gilinausi, apie ką šis serialas? Nelabai. Man užteko žinoti, kad čia fantastinė drama apie devyniauodegį lapiną, kuris įsimyli žmogų, ką daugmaž supratau iš titulinių paveiksliukų ir pirmų aprašymo eilučių (nes kas gi gilinasi į istorijų aprašymus, pfff, tikrai ne aš). Ir kad čia Lee Dong Wook, mano akimis, atrodo neišpasakytai kietai ir patraukliai. Ar apsiginklavusi tik tokiomis žiniomis nusvilau? Ar likau patenkinta? Pabandykime išsiaiškinti.

Bendra informacija

Pavadinimas: Tale of the Nine-Tailed

Serijų skaičius: 16

Leidimo metai: 2020

Kur žiūrėti: Viki (nemokamai), Netflix (prenumerata)

Lee Yeon yra mitinis devyniauodegis lapinas, anksčiau buvęs miškų dievybe, dabar apsimetantis žmogumi ir dirbantis vienai iš pomirtinio pasaulio valdovių. Jo užduotis – medžioti prasikaltusias mitines būtybes. Kol tvarkosi su nepaklusniais gentainiais, Yeon ieško ir savo pirmosios meilės, mirtingosios moters, kuri turėjo atgimti šiame pasaulyje. Nam Ji-A dirba TV prodiusere ir kuria laidą apie mitines būtybes bei mistinius įvykius. Taip ji siekia daugiau sužinoti apie galimai šalia įprasto egzistuojantį mitinį pasaulį ir surasti paslaptingai vaikystėje dingusius tėvus. Betiriant vieną iš nepaaiškinamų įvykių, Nam Ji-A ir Lee Yeon keliai susikerta. Kol Yeon bando išsiaiškinti, ar Ji-A yra jo atgimusi meilė, busti ir kerštui ruoštis pradeda senas jo priešas. Ar praeities tragedija vėl pasikartos?

Kas patiko žiūrint „Tale of the Nine-Tailed“

Žiūrėdama „Tale of the Nine-Tailed“ nejučia ją lyginau su paskutine savo matyta k-drama „Lovely Runner“. Šių dramų nuotaika ir atmosfera yra visiškai skirtingos, tad iš principo be romantinio elemento jos nėra panašios, kad galėtum lyginti. Tačiau „Nine-Tailed“ radau geriau išpildytas tas dalis, kurių man trupučiuką pritrūko su „Lovely Runner“. Visų pirma, nors „Tale of the Nine-Tailed“ yra romantinis serialas (net pavadinčiau jį romantasy žanru, kuris dabar užkariavęs knygų rinką) ir iš esmės meilės linija yra pagrindinė, kaip ir „Lovely Runner“, tik priešingai nei pastarojoje dramoje, čia vyksta daugiau svarbių dalykų. Reikšmingas ne tik Yeon ir Ji-A santykis. Reikšmingi ir Yeon santykiai su kitais veikėjais, ypač su jaunėliu broliu Rang, bei Ji-A santykiai su tėvais. Drama užpildyta ne vien mielomis romantiškomis akimirkomis. Jų yra mažiau nei įvykių, stumiančių istoriją į priekį. Ant kortos pastatyta ne tik Yeon ir Ji-A meilė, bet ir kitų žmonių, įskaitant ir nekaltus, nesusijusius su istorija, gyvybės. Kaip tik tokios romantinės dramos, kurioje yra šis daugiau nei vien pagrindinė pora, man ir norėjosi.

Antras stiprus „Tale of the Nine-Tailed“ pliusas yra antriniai ir šalutiniai veikėjai. Man vėl norisi šį aspektą palyginti su „Lovely Runner“, nes ten man buvo baisiai apmaudu, kad visi kiti veikėjai, išskyrus pagrindinę porą, buvo daugiau ar mažiau naudojami tik komedijiniam efektui iššaukti. O čia ne. Čia turime gana nemažai antrinių veikėjų, kurie ne tik padeda pagrindinei porai, bet ir turi nepaviršutiniškas savo istorijas, savo charakterius, yra įsimenami ir patrauklūs žiūrovui.

Įžangoje paminėjau, kad per daug nesigilinau į dramos aprašymą. Nėriau į ją gan aklai. Galbūt dėl to, o gal ir ne, pirmos serijos pradžia mane užklupo netikėtai. Nesitikėjau, kad „Tale of the Nine-Tailed“ bus tamsi fantastika. Taip, Yeon čia be galo gražus, bet pats mistinis pasaulis nelabai. O ir tonas pačioje pradžioje buvo rimtas, niūrus, su siaubo elementais. Šiaip nemėgstu siaubo elementų. Bet šioje dramoje sugebėta surasti balansą, kiek įdėti to siaubo dėl atmosferos ir kad žiūrovas pasijaustų truputį nejaukiai, bet ne per daug, kad negalėtų ar nenorėtų žiūrėti (jei nėra siaubo gerbėjas). Dėl to noriu šį aspektą paminėti prie pliusų. Kaip ir tai, kad dramoje teko sutikti ne vieną korėjiečių mitinę būtybę, apie kurią iki šiol nebuvau girdėjusi. Tad nors ir minimaliai, bet seriale galima susipažinti ir su korėjiečių kultūra.

Kuris veikėjas yra dramos MVP?

Kiekvienoje medijoje man svarbūs veikėjai. Nes jei prie jų prisiriši, juos pamilsti ir palaikai, tai gali atleisti kai kurias siužetines skyles ir sužiūri viską su malonumu. Mano širdį „Tale of the Nine-Tailed“ veikėjai palietė. Man nebuvo vis vien, ar jie gyvens ar mirs, ar sulauks laimingos pabaigos ar ne. Daugiausia nuopelnų tam, žinoma, turi Lee Yeon su nepakartojamu savo žavesiu (jūs tik pažiūrėkit, kaip Lee Dong Wook judina savo antakius, ir suprasite). Man patiko jo pasitikėjimas savimi, šiek tiek sumišęs su arogantiškumu (vis dėlto jis buvusi dievybė, tai žino savo statuso vertę), atmiežtas keistu naivumu (sakyčiau, jis dar ne visai prisitaikęs prie šiuolaikinio pasaulio) ir po pompastiškumo kauke slepiamu gerumu. Žodžiais jis gali tyčiotis iš savo jaunėlio brolio, bet jo darbai rodo ką kita, pvz.: Yeon nepraleis paerzinti Rang už vaikystėje prišlapintą lovą, bet toje pačioje vaikystėje visada broliui atiduodavo didesnę perlaužto obuolio pusę ar visada leisdavo laimėti šachmatų žaidime.

Pats Rang irgi yra intriguojantis veikėjas. Net drįsčiau teigti, kad pavergęs žiūrovus labiau už pagrindinę porą. Man jis priminė įsižeidusį ir ant pasaulio bei brolio supykusį paauglį, kuris labai nori apsimesti blogu, nes nekenčia savo švelniosios pusės, bet ir negali jos visiškai panaikinti, nes vis dėlto širdyje yra geras. Dramoje Rang turbūt yra labiausiai išvystytas personažas, perėjo per daugiausiai pokyčių, bet nepametė savęs, o tiesiog jau dėjo žingsnį iš maištingos paauglystės link brandos.

Dar trumpai užsiminsiu apie Ji-A. Man sunkiai sekasi nuoširdžiai pamėgti pagrindines veikėjas moteris k-dramose. Iš pradžių nežinojau, ir kaip vertinu Ji-A. Pasirodė ji per daug protinga, per daug nuovoki ir įžvalgi. Na, tokia kaip Merė Sju. Bet ilgainiui pradėjau vertinti šiuos jos bruožus ne kaip iš oro suteiktą duotybę, o kaip užsitarnautus. Vaikystėje Ji-A susidūrė su žmonėmis apsimetusiomis mitinėmis būtybėmis, todėl žino, kad ne viskas, kas matoma plika akimi yra tiesa. Dėl to ir natūralu, kad augdama į daug ką žiūrėjo kritiškai ir išlavino gebėjimą pastebėti detales bei iš jų greitai pasidaryti išvadas. Be to, Yeon padėjo jai nusiimti jos susikurtą šaltoką kaukę, tad į dramos pabaigą Ji-A man pradėjo patikti labiau.

Ko „Tale of the Nine-Tailed“ pritrūko

Ne viskas lapinų pasaulyje rožėmis klota. Kad ir kaip man patinka pagrindiniai veikėjai, turiu sutikti su kai kuriais komentatoriais, kad per dažnai jie priminė Meres Sju, kurioms viskas einasi kaip per sviestą. Būta nemažai akimirkų, kur, rodos, Yeon atsiduria blogoje padėtyje, bet stebuklingai išsigelbėja, nes nuo pat pradžių žinojo, kas laukia, tik žiūrovui tos scenos, kur jis ruošėsi įvykiui, atskleidžiamos vėliau. Oi, kaip k-dramos mėgsta šį efektą. Ir jis veikia. Tik jei naudojamas nesaikingai, praranda įtikinamumą.

Pametė drama ir savo siaubo elementus, su kuriais žaidė pirmojoje istorijos pusėje. Iš pradžių net nepastebėjau, tik paskui susimąsčiau, kad pradžioje nuotaika buvo vienokia, mistiškesnė, grėsmingesnė, su vaiduokliais ir pan. O paskui įtampos būta, bet ji nebe tokia. Nebeliko to groteskiškumo. Per daug nesiskundžiu, nes, kaip sakiau, siaubo žanras ne man, bet pasakojimo tono pokyčiai nebūtinai prisideda prie istorijos vientisumo.

Vis dėlto didžiausias minusas man buvo tai, kaip apie 11-12 seriją staigiai buvo išspręstas vienas dalykas, iki tol buvęs viena pagrindinių įtampų. Iš užuominų įtariau, kaip Ji-A sudės taškus ant I, kas ir kaip. Bet tai įvyko taip staiga, tarsi iš serialo būtų iškirpta bent pusės serijos trukmės scenų. Dėl to atomazga buvo neįtikinama ir antikulminacinė. Juolab, kad iki tol buvusi svarbi siužeto sudedamoji dalis išsisprendė be jokių pasekmių. Tolimesniems įvykiems tai beveik neturėjo reikšmės. Tad pusę serialo kurta įtampa ir paslaptis neteko prasmės. Net ėmiau svarstyti, tai apie ką suksis veiksmas per dar likusias 4-5 serijas? Na, veiksmas rado kitą kryptį, kurią išplėtojo. Gal dėl to paskutinis serialo trečdalis ir atrodė šiek tiek atskirtas nuo to, kas buvo iki šiol. Neištęstas, bet pasikeitęs.

Priekaištų yra ir pabaigai. Ji nebūtinai bloga. Jei nuoširdžiai, aš dar nežinau, kaip dėl jos jaučiuosi. Nepatiko man ten prieš tai įvestoms taisyklėms prieštaraujantys, nelogiški dalykai, parodyti labiau tam, kad būtų užglaistyti, o ne paaiškinti, likę neišspręsti dalykai. Kaip ir norėta tokios kartesnės pabaigos, bet ir stengtasi pridėti saldumo. Ar verkiau? Aha. Ar tas skonis man patiko? Dar nežinau. Ar pabaiga bloga? Vis dėlto ne. Ar nenuvilianti? Kaip ir ne, bet iki galo tokia neaiški.

Apibendrinimas

„Tale of the Nine-Tailed“ man patiko. Tiesą sakant, net stebiuosi, kad internete radau tiek daug neigiamų komentarų. Tikėjausi, kad drama yra fanų numylėtinė, bet pasirodo, kad ne. Ir suprantu kodėl. Yra ten ko prikibti: dėl pasikeitusio tono, per lengvai išspręstų konfliktų ar pabaigos, kuri vis dėlto paliko neatsakytų klausimų. Bet tai man netrukdė pamilti veikėjų, juos palaikyti ir už juos sirgti. Man patiko, kad dramoje buvo romantikos, bet ji neužėmė viso eterio laiko, kad svarbūs buvo ne tik romantiniai, bet ir šeimos santykiai, o antriniai veikėjai nebuvo išnaudojami dėl juoko, net priešingai, išgyveno savo nepaviršutiniškas istorijas. Siūlyčiau pažiūrėti tiems, kam šįkart norisi ne per saldžios meilės istorijos su fantastiniais motyvais. Ir, žinoma, tiems, kurie neabejingi Lee Dong Wook. Tik pažiūrėkite į jo vaidinamą Lee Yeon tituliniame paveiksliuke. Jei jis neįtikins, tai niekas nebeįtikins. Na, nebent valiūkiška Kim Bum, vaidinančio Rang, šypsena kitoje paveiksliuko pusėje.

Vertinimas: 8,5-9 (dar virškinu pabaigą ir dėl to svyruoju tarp balų, kurie nebūtinai visiškai atliepia mano susižavėjimą, nes juk turiu vertinti ir kažkiek kritiškai)