Anime „Spy x Family“ apžvalga

Prieš kokius 5 m. (na, gerai, per pandemiją) mane buvo apnikusi manija „Youtube“ žiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose žmonės aprodo savo manga kolekcijas. Buvau suradusi „CJ Vs. Manga“ kanalą, kurio pristatymai man itin patikdavo. CJ rodydama savo „Spy x Family“ tomus kartą paminėjo, kad vos ši manga sulauks anime adaptacijos – sprogs. Anime pasirodė 2022 m. Ir iš tiesų sprogo.

„Spy x Family“ neabejotinai yra vienas iš populiariausių pastarųjų metų anime, ryškiai šmėžuojantis anime diskusijose. Dabar eina trečias sezonas ir žmonių susidomėjimas neblėsta. Tiesa, jei ne CJ žodžiai, kažin, ar būčiau pasižymėjusi šį anime savo radare. Mat, kreivokai žiūriu į kūrinius, kurie šauna į populiarumo viršūnes. Gaunasi tokia psichologinė atmetimo reakcija. Bet, va, praėjus keleriems metams nuo pirmo sezono, nutariau pagaliau savo akimis įsitikinti, kokiais žavesiais „Spy x Family“ pakerėjo ne tik japonų, bet ir globalią auditoriją. Mano įžvalgas ir įspūdžius rasite žemiau.

Bendra informacija

Pavadinimas: Spy x Family (1 sezonas)

Serijų skaičius: 25

Leidimo metai: 2022

Kur žiūrėti: Crunchyroll, Netflix

Tarp dviejų priešiškų valstybių Vestalio ir Ostanijos po karo įsivyravusiai trapiai taikai palaikyti Vestalio šnipų agentūra sugalvoja operaciją Striks. Ją patiki geriausiam savo agentui, pravarde Saulėlydis (angl. Twilight). Operacijos tikslas – suartėti su priešiškos valstybės partijos lyderiu Donovanu Desmondu per prestižinėje privačioje mokykloje besimokantį jo sūnų Damijaną. Kad tai pasiektų, Saulėlydis turi apsimesti Loidu Fordžeriu (Loid Forger) ir sukurti netikrą šeimą. Tą jis ir padaro, įsivaikindamas našlaitę Aniją (Anya) bei pasiūlydamas abiem naudingą netikrą santuoką Jorei (Yor). Tik Saulėlydis nežino, kad abi damos turi savų paslapčių. Štai Jorė yra samdoma žudikė, kuriai santuokos reikia kaip priedangos šiai veiklai nuslėpti. O Anija yra mintis skaityti gebanti telepatė. Ji vienintelė šeimoje žino visų narių paslaptis, dėl ko jai gyventi Fordžerių šeimoje tik linksmiau. Ar pavyks šiai netikrai šeimai įtikinti aplinkinius, o Loidui įgyvendinti operaciją Striks?

Fordžerių žavesys

Nors iš aprašymo „Spy x Family“ gali pasirodyti kaip gana rimtas anime, iš tiesų jo pagrindas yra komedijos žanras, taikliai derinamas su šnipų filmų motyvais bei gilesnėmis ir šiltesnėmis temomis. Siužetas nėra šio anime varomoji jėga. Dauguma serijų tiesiog vaizduoja įvykius iš kasdienio Fordžerių gyvenimo. Žinoma, jis nėra paprastas, nes veikėjai turi žongliruoti savo vaidinamais vaidmenimis ir tikrosiomis profesijomis, iš ko ir kyla nemažai komiškų situacijų. Tačiau iš esmės, kad toks formatas veiktų, būtini patys iš savęs žavingi veikėjai. Tokia ir yra Fordžerių šeima.

Turime čia Loidą, kuris yra super ultra tobulas šnipas, kaip geriausias pripažįstamas tiek savo sąjungininkų, tiek priešų. Jis tobulai įsikūnija į bet kokį personažą, užduotis atlieka tiksliai, nepraleisdamas jokių detalių. Vienas pats gal ir nebūtų toks žavingas, tačiau įmestas į kitų, patrakusių, veikėjų apsuptį atsiskleidžia kitaip. Jis įpratęs veikti vienas, o šįkart misija smarkiai priklauso ne vien nuo jo paties, bet ir nuo Anijos, kas sukelia daugybę iššūkių, nes mergaitė toli gražu nėra tokia gabi kaip jos „tėtis“. Tokios nenumatytos kliūtys priverčia Loidą išeiti iš komforto zonos, ieškoti kitų sprendimų ir taip pamažu atskleidžia ir švelniąją vyro pusę. Mat, Loidas yra ir anime moralinis pagrindas. Tai jo stiprus troškimas užtikrinti taiką veda siužetą į priekį. Iš keleto per sezoną pateiktų užuominų galime numanyti, kad šis taikos siekimas kilęs ne iš aklo idealizmo, o iš karčios Loido patirties. Įstumtas į Fordžerių šeimos galvos rolę Loidas yra priverstas retkarčiais parodyti ne tik savo tobulumą, bet ir pažeidžiamumą. Manau, kad iš to ir kyla jo žavesys.

Tiesa, didžiąją laiko dalį atrodo, kad ne Loidas yra pagrindinis veikėjas, o Anija. Jos čia labai daug, kas gal ir natūralu, nes misijos sėkmė priklauso nuo jos integracijos mokykloje. Pati Anija yra nepaprastai šarminga. Jos žavesys kyla iš truputį hiperbolizuoto vaikiškumo, kuris priveda ją prie įvairiausių fantazijų, kaip ji galėtų padėti „tėčiui“ įgyvendinti operaciją Striks. Dažniausiai jos planai susiduria su žiauria realybe ir žlunga, sukeldami komiškų situacijų. Taip pat Anija yra tikra iškalbingų mimikų meistrė. Neįmanoma nesišypsoti į ją žiūrint. Nesistebiu, kad ji yra gerbėjų numylėtinė.

Galiausiai turime Jorę. Ji šiek tiek nerangi, bet be galo švelni moteris, beveik tobula mama Anijai. Šis jos charakteris smarkiai konstrastuoja su tikrąja jos profesija – samdoma žudike. Iš to kyla daugybė juokingų situacijų. Nors Jorė yra neišpasakytai fiziškai stipri, ją dažnai kamuoja abejonės dėl savo tinkamumo būti Fordžerių šeimos žmona bei mama. Iš to matyti gilus jos nuoširdumas, kuris, sakyčiau, ir yra šios veikėjos žavesys.

Pasakojimo žavesys

„Spy x Family“ man patiko tuo, kad geba ten, kur reikia, pabūti ir rimtesniu, o ten, kur ne, būti komišku, o kur reikia, ir pamaigyti širdies stygas žiūrovui. Patiko man anime pasakojimo tonas ir priėjimas prie rimtesnių temų. Taip pat buvo smagu, kad nuo pat pradžių Fordžerių šeima gerai sutarė. Kažkaip tikėjausi, kad, kaip įprasta, pradžioje į krūvą sumesti atsitikriniai žmonės pyksis ir anime suksis apie tai, kaip jie pripranta vienas prie kito. Bet ne. Visi jie noriai įšoko į atitinkamų šeimos narių vaidmenis ir buvo itin mandagūs bei šilti vienas kito atžvilgiu. Man tai pasirodė žavu, nes parodo tiek Loido vidinį gerumą, tiek Jorės nuoširdumą, ir sukūrė tvirtą pagrindą, kodėl veikėjai prisiriša prie šios šeimos, nors patys galvojo, kad į ją atėjo iš išskaičiavimo.

Kodėl nelikau apžavėta?

Savo 2025 m. apžvalgoje užsiminiau, kad „Spy x Family“ vos netapo metų nusivylimu. Dabar, pabaigusi pirmą sezoną iki galo, taip nebemanau, tačiau problemų yra. Iš pradžių anime gana lėtai man įsivažiavo. Žiūrėjau labiau dėl to, kad internetas sakė, jog jis geras, tai reikia palaukti, pažiūrėti, kada gi tai pasimatys. Lyg ir truputį užsikabinau, man labai patiko vidurio serijos apie šunį Bondą. O tada padavė keletą pavienių serijų, kurios baisiai atsidavė fileriais. Juose nieko doro nevyko, tik buvo bandoma juokingai parodyti veikėjų kasdienybę. Ir man kažkaip nebebuvo smagu žiūrėti. Nusivyliau, supratusi, kad vis dėlto šis anime yra situacijų komedija. Kaip ir „Gintama“. Serijos, kurias jungia koks nors bendras įvykis ar gilesnė idėja, žiauriai įtraukia, sukelia emocijų, priverčia pamilti veikėjus. Bet pavienės nėra tokios įdomios ir numuša entuziazmą.

Taip pat man užkliuvo hiperbolizuotas Brajarų sesers ir brolio vaizdavimas. T. y. Jorės ir jos brolio Jurio. Jorė man patinka, bet baisiai atsibodo akcentavimas, kaip ji siaubingai gamina, ir kiek Juris yra prie jos prisirišęs. Problema, kad šie du aspektai tiek hiperbolizuoti ir išpūsti, jog vietoj juoko jau verčia raukti antakius. Kaip ir Jorės jėga. Man smagu, kai ji vienu spyriu sutvarko Aniją pagrobti bandžiusius blogiukus. Bet kai ji sviedžia kamuoliuką ir šis lekia it kamehamės banga, tai jau norisi pavartyti akis. Perspausta tiek, kad nebejuokinga.

Dėl šių dalykų šiek tiek liūdna, nes aš labai norėjau pamilti šį anime. Gal dėl nusivylimo kaltas internetas, sukėlęs milžiniškus lūkesčius. Manau, jei šiaip būčiau atradusi „Spy x Family“ dar iki išpopuliarėjimo, į minusus žiūrėčiau kitaip.

O kas toliau?

Anime kūrėjai meistriškai užbaigė pirmą sezoną intriguojančia serija, kuri žada, jog siužetas vystysis toliau ir pasėja smalsumo krislą žiūrovo akyse. Dėl to kaip ir norisi tęsti „Spy x Family“ peržiūrą, nors dar prieš kelis epizodus buvau apsisprendusi toliau pirmo sezono nebeiti. Man patinka Loidas, Anija, Jorė ir kiti veikėjai. Man smagu stebėti, kaip Fordžerių šeima tampa artimesnė, nyksta ribos tarp vaidybos ir tikrovės. Man smagios dauguma akimirkų iš veikėjų gyvenimo. Aš noriu sužinoti Loido praeitį ir kaip Jorė tapo žudike. Bet labai nenoriu pakliūti į filerių spąstus. Tos serijos tikriausiai net nėra anime išgalvoti fileriai, o iš mangos adaptuotos istorijos, bet ne visos jos įtraukia. Dėl to dvejoju.

Vis dėlto negaliu nuneigti „Spy x Family“ šarmo. Suprantu, kodėl CJ sakė, kad istorija sprogs, vos išeis anime. Nesistebiu, kad kūrinys toks mylimas. Ir tikrai rekomenduočiau jį pažiūrėti, jei norisi ko nors lengvesnio, šeimyniško ar šnipiško, bet ne per tamsaus. Tik dar nesu įsitikinusi, ar anime tikrai man.

Vertinimas: 7,5 / 10

2025 m. atradimai... iš naujo?

Man pernai taip patiko dėlioti savo 2024 m. atradimus, kad šiemet apie juos pradėjau galvoti metams dar net nesibaigus. Tačiau kad ir kaip sukau galvą, niekaip nepavyko dorai išskirti, ką galėčiau pavadinti savo 2025 m. atradimais. Ar tai reiškia, kad šie metai buvo prasti ir nieko naujo ar įdomaus neaptikau? Nesutikau su šia mintimi ir kapsčiausi giliau, kol priėjau sprendimą. 2025 m. dažniau nei atradimo jausmą patyriau atradimo iš naujo jausmą. T. y. grįžau prie dalykų, kurie kaip ir nėra nauji, bet buvo šiek tiek nustumti į šoną. Ar primiršti. Ar tiesiog neįvertinti. Ir šiemet į juos pažvelgiau kitu žvilgsniu. Todėl 2025 m. skelbiu atradimų iš naujo metais. Pažiūrim, kas nusipelnė tokių nominacijų? :)

Skaitymas iš naujo

Kaip ir 2024 m. ataskaitą, taip ir 2025 m. pradedu nuo knygų. Tik šįkart šios kategorijos laimėjimą noriu skirti skaitymui apskritai. Ne, aš nebuvau nustojusi skaityti. Tiksliau, buvau, bet kur kas seniau. Ir dabar jau kelerius metus judėjau link skaitymo džiaugsmo susigrąžinimo ir net jau tikrai jį susigrąžinau anksčiau nei šiemet. Bet matau, kad 2025 m. įveikiau daugiau knygų ir dar stipriau apsikrėčiau skaitymo manija. Beveik kaip paauglystėje. Tokį pasiekimą norisi paminėti.

Ir šiame skaitymo džiaugsme iš naujo ryškiausiai man įstrigo dar vienas atradimas iš naujo. Tai Jojo Moyes kūryba. Pirmą kartą su šia autore susidūriau apie 2016 m., kai pasirodė filmas „Aš prieš tave“. Po filmo panūdau perskaityti originalią knygą ir ji man tikrai patiko. Bandau prisiminti, kodėl po to į rankas neėmiau kitų autorės knygų, bet nerandu jokios konkrečios priežasties. Galbūt kažkiek pasidaviau iš kažkur internete ar visuomenėje susiformavusiai nuostatai, kad Jojo Moyes knygos nėra rimta literatūra. Nors seniai stengiuosi neskirstyti knygų į tokias kategorijas ir net neįsivaizduoju, iš kur tokį įspūdį pasigavau. Svarbu, kad būtų įdomu skaityti, o ne kiek „rimta“ knyga yra. Vis dėlto dar per lengvai pasiduodu klaidingiems įsitikinimams. Laimei, 2025 m. į mano rankas pateko Jojo Moyes „Išdalintos žvaigždės“ ir atvėrė man akis. Nekantrauju ateityje perskaityti ir daugiau šios autorės knygų. Smalsu, ar susižavėjimas išliks ar apnyks. Tačiau 2025 m. be abejonės šią rašytoją atradau iš naujo.

Anime iš naujo

Mano santykis su anime 2025 m. išliko panašus kaip ir visą pastarąjį dešimtmetį (arba bent jau penkmetį), tad nesijaučiu šią mediją atradusi iš naujo. Ką atradau iš naujo – tai konkretų anime. Jis sezonais eina jau beveik dešimt metų ir aš kasmet ar kas pusantrų metų sužiūriu po naujausią išėjusį sezoną. Tad jis nėra man naujas. Kaip ir skaitymas, tai dalykas, kuris visada šalia ir niekada nebuvo pilnai pamirštas, bet šiemet pamačiau jį kitomis akimis ir prisiminiau, kodėl jis toks geras. Kalbu apie anime „Boku no Hero Academia“.

Pavasarį sužiūrėjau jo 7-tą sezoną. Buvo jame ir pakilimų, ir nuopolių, tačiau būtent čia įvyko lūžis, kaupęsis jau nuo 6-ojo sezono ir privertęs mane galutinai ir negrįžtamai pamilti šį anime. Iš pradžių „Boku no Hero Academia“ žiūrėjau labiau dėl to, kad man apskritai patinka didvyrių tema, o ne pats anime. Pirmu sezonu net buvau šiek tiek nusivylusi. Rimčiau užsikabinau tik nuo kokio 3-čio. Ir neskubėdavau žiūrėti naujo sezono, vos šis išeidavo. O dabar tikrai pulsiu žiūrėti 8-tąjį – paskutinį – sezoną, kuris jau baigėsi (tik man prieš tai dar reikia užbaigti dabar pradėto kito anime sezoną). Vis dar susigraudinu, kai mano grojarašytje užgroja šių sezonų ending dainos, lydėjusios mane per vienas intensyviausių šio anime akimirkų. Tad drąsiai galiu sakyti, jog 2025 m. „Boku no Hero Academia“ anime atradau iš naujo.

Dramos iš naujo

2024 m. metų dramos titulą skyriau k-dramoms apskritai. Šiais metais stengiausi nesustoti ir k-dramų peržiūrėti kuo daugiau. Juolab, kad mano radare pastoviai atsiranda naujų, intriguojančių kūrinių. Ir nors draugystę su k-dramomis tęsiu (ne tokiais sparčiais tempais, kaip norėčiau, bet čia jau laiko paskirstymo visiems hobiams problema), šiais metais sužibėjo kitos dramos. Mano paauglystės meilė. Pirmosios dramos, kurias žiūrėjau. Tai yra j-dramos.

Nuo jų prasidėjo mano kelionė Azijos dramų takais. Tik paskui kažkaip jas pamečiau ir sunkiai radau, kaip prie jų grįžti, nes turinio platformose j-dramų nėra tiek daug kiek k-dramų. Todėl užsikabinti už k-dramų buvo žymiai lengviau. Bet 2025 m. situaciją pakeitė j-dramų naudai. „Netflix'e“ pasirodė ir mane susirado „Glass Heart“, o po to dar ir „Romantics Anonymous“, vienos naujausių j-dramų. Aš ne tik iš naujo atradau, kad man vis dar patinka ir j-dramos, nors jos ne tokios išgražintos, patrauklios kaip k-dramos. Bet ir vėl sutikau savo jaunystės meiles Satou Takeru bei Oguri Shun. Kai mane aplankė tiek daug nostalgiškų jausmų, negaliu susilaikyti ir privalau konstatuoti, jog 2025 m. j-dramas atradau iš naujo.

Muzika iš naujo

Šiemet teko susipažinti su nemažai naujų atlikėjų, tačiau nei vienas neįstrigo taip kaip 2024 m. Akina Nakamori. Todėl ir muzikos kategorijoje titulą noriu skirti atlikėjai, kurią šiais metais atradau iš naujo. Tai miwa. Ji visada buvo kažkur šalia nuo pat „chAngE“, dainos, skambėjusios per „Bleach“ anime kokiais 2010-aisiais, tik niekada nelaikiau savo favorite. O šiemet perklausiau savo susidarytą „The Complete of miwa“ grojaraštį, kuriame sudėjau visas jos išleistas dainas. Ir mane aplankė nušvitimas: miwa turi neįtikėtinai gerų dainų. Ne vieną ir net ne dešimt. Labai geras grįžimas tiek prie atlikėjos šaknų, tiek prie naujesnių kūrinių yra pastrieji jos geriausių dainų rinkiniai „mi“ ir „wa“. Nuo jų ir siūlyčiau pradėti visiems, norintiems pažinti šią atlikėją ar prisiminti, kas gero jos diskografijoje. „mi“ yra skirtas šviesesnei ir energingesnei atlikėjos pusei. O į „wa“ sudėtos stipriausios jos baladės. Tiek viena, tiek kita miwos pusės yra be galo stiprios. 2025 m. leido man jas abi prisiminti ir šią atlikėją atrasti iš naujo.

Rašymas iš naujo

Galiausiai priėjome prie kategorijos, kurią pristatyti man yra džiaugsmingiausia. Tai rašymas. Dalykas, kuris mane lydi nuo ankstyvų mokyklos laikų, bet suaugus buvo nustumtas į šoną, prarastas, be džiaugsmo ir su daugiau kančios. Prie rašymo pamažu grįžti bandau jau nuo ankstesnių metų, bet 2025 m. jaučiu, kad ta linkme padėjau svarų žingsnį. Tai matyti ir iš augančio šio tinklaraščio įrašų skaičiaus, ir iš to, kad pagaliau prisėdau paskrebenti šio to kūrybiško – savo kuriamos istorijos. Žinau, kad dauguma mano parašytų įrašų, apžvalgų nėra labai geri. Juos rašiau daugiausia tam, kad visiškai neprarasčiau formos, nes prisėsti aprašyti savo įspūdžius apie knygą, dramą ar anime man buvo lengviau nei prisiversti rašyti kokį nors savo kūrinį. Mažiau įtampos, mažiau reikalavimų, daugiau laisvės. Juk niekas jų vis tiek neskaito :) Tiesiog atsisėdi ir bet kaip išpili tai, ką turi pasakyti. Kokybės ne per daugiausiai, bet užtat gero jausmo pakankamai, kad norėtum tęsti. O ir naudos yra, nes paskui smagu grįžti ir prisiminti, ką maniau peržiūrėjusi ar perskaičiusi vieną ar kitą kūrinį. Dar nežinau, kur tai mane nuves, bet laikau špygas ir kumščius, kad 2025 m. iš naujo atrastas rašymo džiaugsmas manęs neapleistų ir ateityje.

Nauji atradimai ir nusivylimai

Nėra taip, kad 2025 m. neatradau nieko naujo. Aptikau. Pvz., pradėjau klausyti daugiau k-pop. Ir seniau buvo pavienių dainų, bet būtent 2025 m. šį žanrą pažinau geriau ir jam skirčiau muzikinio atradimo titulą. Iš knygų atradau nuostabią Yoko Ogawa „Begalinę lygtį“ (deja, neprisėdau aprašyti savo įspūdžių). Anime atradimas būtų „Ao no Hako“ kaip solidus romantikos ir sporto derinys, kokį senokai slapta vyliausi aptikti. Nors 2025 m. daugiau skyriau jau pradėtų anime pasivijimui, todėl šiais metais pas mane labiau karaliavo „Boku no Hero Academia“ ir „Kusuriya no Hitorigoto“, kuriam atradimo titulą skyriau 2024 m., tai šiemet nebegaliu, nors tai vienas nerealiausių pastarųjų metų anime.

Būta 2025 m. ir nusivylimų, kuriuos norisi paminėti. Iš knygų tai „Aukų dienai auštant“. Laukiau aš tos priešistorės apie Heimičą. Surijau kaip ir skaniai. Bet skonis nebuvo toks, kokio tikėjausi. Ir kuo daugiau laiko prabėga, kuo daugiau apie knygą mąstau, tuo daugiau nepatinkančių dalykų arba elementų, kurie galėjo būti išpildyti geriau, randu. Dėl to nostalgija sklaidosi ir užleidžia vietą tikram knygos skoniui, kuris nėra toks geras. Ne toks blogas, kad pagadintų ir originalias knygas, bet palieka dilgčiojantį nepasitenkinimo jausmą.

Antras nusivylimas vos neįvyko anime srityje. Nėra jis gigantiškas, bet lūkesčių neatitiko. O lūkesčius sukėlė internetas, tad gal pats kūrinys dėl to ir nekaltas. Tačiau „Spy x Family“ anime, kurį pradėjau žiūrėti, nepaliko tokio įspūdžio, kokios tikėjausi. Smagus, bet ne tokio lygio, kad apie jį norėtųsi svaigti, kaip tai daro visas pasaulis. Nors panašiai man buvo ir su „Gintama“, tad gal tiesiog situacinių komedijų anime yra ne man. Tai nereiškia, kad „Spy x Family“ man nepatinka. Labiau tai, kad radau ten minusų, kurių mieliau būčiau neaptikusi. Laimei, į sezono galą anime gerokai pasitaisė ir dabar jam „nusivylimo“ titulo nebeskirčiau.

Gal ir gerai, kad 2025 m. karaliavo atradimo iš naujo jausmas. Jis suteikia ne ką mažiau teigiamų emocijų kaip ir ko nors naujo atradimas. O dar prideda ir nostalgijos. Dėl to džiaugiuosi, kad šie metai buvo būtent tokie. O kitais tikiuosi taip pat ką nors atrasti. Ar naujo, ar primiršto, ar apleisto.

Mano „Spotify Wrapped 2025“: kuo prajuokino šiemet?

Ką tik peržvelgiau savo 2025 m. „Spotify Wrapped“ ir skubu pasidalinti įspūdžiais. „Spotify“ kasmet mane kuo nors pralinksmina. Šįkart juokiausi labai daug. Džiaugiausi taip pat daug. Šypsojausi iš vis be paliovos. Tai pasižiūrim, ko aš priklausiau ir ko prisekė „Spotify Wrapped“.

Šių metų „Wrapped“ sukėlė manyje daugiau emocijų nei 2024 m. versija. Buvo kur kas smagiau stebėti, įtraukta daugiau ir įdomesnių kategorijų, ko pritrūko pernai (kiek mačiau interneto platybėse, daug kas buvo nusivylęs praeitų metų ataskaitomis). O labiausiai patiko tai, jog gavau nemažai vaizdo žinučių iš klausytų atlikėjų. Pamenu, kaip klykiau, kai prieš porą metų pirmąkart „Wrapped“ pasirodė Mamoru vaizdo įrašas su padėka. Dabar tai jau įprasta, bet vis tiek labai malonu. Ypač, kad prie šios iniciatyvos prisideda vis daugiau japonų atlikėjų. Ir šios žinutės tobulėja. Va, šiemet keli atlikėjai uždėjo angliškus subtitrus, o Yuki Hayashi apskritai savo žinutę perdavė anglų kalba. Kaip nesijausti pastebėtam, pamalonintam ir netrokšti šių kūrėjų klausyti tik daugiau?

2024 m. džiaugiausi, kad per „Spotify“ muzikos klausiausi daugiau nei ankstesniais metais. O 2025 m. tenka pripažinti, kad vėl kritau. Klausiau maždaug 1 000 minučių mažiau. Įdomu, kur šios minutės nuklydo ir kam atiteko (dramoms, anime, vaizdo žaidimams, knygoms ar spoksojimui į lubas?).

„Spotify“ netempė gumos ir iškart padavė man dozę smagaus juoko su mano populiariausių žanrų penketuku. Ar aš žinau, kas yra city pop? Ne itin. Maždaug nutuokiu, kokios atmosferos dainos galėtų jam būti priskiriamos, bet netikiu, kad jų klausiau daugiausiai. Aš juk užkietėjusi anisong klausytoja. Tad kodėl anime žanras tik ketvirtoje vietoje? Pralenktas net kpop, kurio daugiau klausyti pradėjau tik šiemet. Labai įdomu. Garso takelių, rodos, irgi per daug šiemet neklausiau, bet gal klystu. „Spotify“ žino geriau :)

Nauja kategorija! Aaaa, kai pasirodė užrašai apie amžių, galvojau, ką čia dabar „Spotify“ man parodys. Ir žinote ką? Jis tobulai atspėjo mano realų amžių. Negaliu patikėti, kad muzikinis skonis gali taip tiksliai išduoti, kiek gyvenimo jau esi nugyvenęs. Neįtikėtina.

Na, o toliau prasidėjo. „Spotify“ paprašė atspėti, kuri iš penkių dainų buvo mano klausomiausia. Pasimečiau, nes nei viena iš pasiūlytų neatrodė tinkama. Pasirinkau tą, kuri pasirodė labiausiai tikėtina. Ir prašoviau. Ne, šiemet be perstojo klausiau ne Vaido Baumilos „Vienodai žydi sodai“, o Adomo Vyšniausko „Jeigu Žinai Ko Tu Nori“. Įdomu, kas jos šiemet Lietuvoje neklausė?

Jei rimčiau, tai vis dėlto nelabai sutinku su klausomiausių dainų penketuku. Taip, visų šių dainų klausiau nemažai, bet netikiu, kad nebuvo kitų favoritų. Ir net dvi lietuviškos dainos penketuke, kai maniau, jog 2025 m. lietuviškos muzikos klausau itin mažai? Džiugu, kad klydau ir kad lietuvius palaikiau kur kas labiau. Įtartina, nes mano instinktai kužda, kad kažkas čia ne taip. Betgi aš juk nepajėgiu prisiminti ir suskaičiuoti visko, ko klausiau per metus. Gal kitais metais reiks pamėginti atlikti eksperimentą ir specialiai kurios nors dainos išklausyti atitinkamą kiekį kartų ir pažiūrėti, ar ji atsidurs penketeku?

Dar viena nauja kategorija! Deja, visiškai neatitinka realybės. Tiksliau, yra labai nesąžininga. „Double Decades of GR“ pirmoje vietoje atsidūrė paprasčiausiai dėl to, kad yra ilgas albumas. Aš jo klausiau kartą. Ir gal keletą dainų iš jo vėliau pašmėžavo kituose mano grojaraščiuose, bet tikrai ne per dažnai. Tiesiog albume yra 45 dainos ir jo trukmė virš 3 valandų. Tai nežinau, kiek kartų reiktų perklausyti kokį kitą albumą, kad bendra klausymo trukme šį pralenktum. Panašiai turbūt gavosi ir su „My Happy Marriage“ garso takeliu. Nepamenu, kad būčiau jį paleidusi daugiau negu vieną kartą. Bet va su „Glass Heart“ albumu gal ir neklystama. Ne visą albumą nuo pradžios iki galo, bet 80 % jo dainų klausiau super dažnai.

Išmušė lemtinga akimirka. Groja būgnai. Kas gi tapo mano klausomiausiu atlikėju 2025 m.? Jei ir čia „Spotify“ būtų pateikęs staigmenų, būčiau papykusi. Laimei, viskas čia savo vietose. Nana vis dar pirma ir aš vis dar esu tarp 0,5 % didžiausių jos gerbėjų. Tai nenuginčijama tiesa, kuria labai džiaugiuosi (kad Nana pirmoje vietoje, o ne tai, kad niekaip neperkopiu tų 0,5 %).

Grįžo ir linksma kategorija, kurioje esi priskiriamas tam tikrai klausytojų grupei. Šįkart užvadinta ji kaip klubas. Tai aš pakliuvau į „Seratoniną“ ir mano vaidmuo „Nuolatinis“. Taip, aš tiek atsidavusi, kad retai spaudžiu tą „Praleisti“ mygtuką. Įdomu, kaip užvadinti kiti klubai ir kaip į juos patekti.

Liko dar aptarti klausomiausių atlikėjų Top 5. Pirma vieta aiški. Antra irgi nepakito. Trečia taip pat. O va į ketvirtą netikėtai užkopė niekada penketuke dar nebuvusi miwa! Na, ne netikėtai. Nujaučiau, kad ji bus penketuke, nes šiais metais klausiau savo susikurto grojaraščio, į kurį sudėjau visas šios dainininkės dainas. Jo trukmė apie 11 val. Tai natūralu, kad nori nenori, skaičiuojant pagal bendrą klausymo trukmę, ši atlikėja pateks į topą. Ir aš nė kiek dėl to nenusimenu. 2025 m. man yra miwa metai, nes iš naujo atradau šią atlikėją ir supratau, kiek daug gerų dainų ji turi ir kaip stipriai man jos patinka. Džiugu, kad ir LiSA išliko penketuke, nors jaučiau, kad šiemet jos klausiau mažiau nei ankstesniais metais. Turbūt „Spotify“ galėtų mane priskirti ir į „Pastoviųjų“ klubą, nes mano klausomiausi dainininkai mažai kinta. Tai man dabar jau sukilęs sportinis interesas tas pirmas tris vietas nekintančias išlaikyti kiek įmanoma ilgiau. Gal net visą dešimtmetį :D Nors tikrai nesistengiu to daryti dirbtinai. Va, šiais metais net abejojau, ar Mamoru bus penketuke, nes jo klausiau mažiau nei pernai ar užpernai. Bet algoritmas vis tiek suveikė.

Beje, kaip smagiai buvo pateiktos dainininkų lenktynės! Metų pradžioje Nanos rutuliukas buvo panašaus dydžio kaip kitų, o nuo liepos (Nanos mėnesio) išdidėjo ir jau nebeužleido pozicijų. O Mamoru rutuliukas, kaip ir minėjau, vienu metu buvo išvis susitraukęs iki žirnio dydžio. Nieko baisaus, Mamo, taip nutiko, nes aš taupiausi prieš „FACE“, kad neprisiklausyčiau tavo dainų per daug ir galėčiau jas leisti su albumu.

Ar man patiko „Spotify Wrapped 2025“? Labai! Priekaištų turiu klausomiausių dainų penketukui (na, kurgi Ayumi „mimosa“? Tikrai jos klausiau daugiau nei Adomo). Tačiau juos tuoj atpirko linksmas kategorijų pateikimas ir vėliau peržiūrėti trumpi vaizdo įrašai su mano mėgstamų atlikėjų žinutėmis. Vis dar laukiu, kada mano „Wrapped“ man pamojuos Nana, stebiuosi, kodėl į patį „Wrapped“ pristatymą pakliuvo LiSA, o ne Mamoru (juk jis klausomiausių atlikėjų tope aukščiau už ją), ir džiaugiuosi sulaukusi Yuuma Uchida, JAM Project, Ryokuoushoku Shakai ir net Yuki Hayashi, kuris į gerbėjus kreipėsi an-gliš-kai! Kaip nerealu, ar ne? O kiti japonų atlikėjai uždėjo angliškus subtitrus, kurių ankstesniais metai nebuvo. Tad einame tikrai į šviesią pusę, kur japonų atlikėjų muzika tampa vis globalesnė.

Iki kitų metų! Lai jie būna ne ką mažiau muzikalūs.