Prisiminiau, kad jau labai seniai bebuvau įkėlusi naują skyrių. Nemanau, kad kam tai aktualu, bet vis tiek. Gero skaitymo!
***
Rytas išaušo toks kaip visada. Tik aš be jokios priežasties jaučiausi
laiminga. Manęs nebeslėgė nei miškas, nei Sakura, nei tykantys pavojai.
Skraidžiau lyg ant sparnų. Banalu, bet galbūt gyvenimas iš to ir susideda.
–
Labas rytas! – sveikinausi su visais (net su
Sakura).
Tik Kabutas atsakė man su
šypsena. Naruto ir Sakura sutriko ir sugebėjo tik murmtelti „Labas“.
Sasuke atsikėlė paskutinis.
Prieš auštant Kabuto-san jį pakeitė, kad ir mūsų komandos žvaigždė gautų šiek
tiek miego. Sasuke atrodė suirzęs ir rūstus. Nedrįsau su juo sveikintis.
Nedrįsau net pažvelgti jo pusėn. Po to ką vakar pasakiau... Kaip galėčiau?
–
Labas rytas, – murmtelėjo praeidamas pro mane
Sasuke.
–
Labas rytas, – atsakiau ir pakilau dar aukščiau
debesų.
Bandžiau įteigti sau, kad
dabar reikia susikaupti rimtiems darbams, o ne svajoti apie vakar vakarą,
tačiau argi klausysiu sveiko proto balso? Vis dėlto atsikvošėjau, kai pasiekėme
bokštą ir reikėjo atsisveikinti su Kabutu.
–
Buvo malonu susipažinti, Ernesta-san, – man ištiesė
ranką vaikinukas.
Sutrikau, kad jis parodė
man tokį išskirtinį dėmesį, bet paspaudžiau jo ranką ir tik linktelėjau.
Kabutas su savo komandos draugais nuėjo į bokštą. Mes įžengėme pro kitas duris
(jų buvo daug, tikriausiai kiekvienai komandai po vienerias).
Atsidūrėme nedidelėje
salėje. Joje nieko nebuvo. Nė gyvos dvasios. Tik ant sienos kabojo užrašas.
Sakura garsiai jį perskaitė:
–
Jei trokštate jūs dangiškų vertybių, siekite
žinių ir išminties, kurie iškels jūsų protą aukštybėn. Jei jums trūksta
žemiškos galybės, mankštinkite kūną kovos lauke ir pasiruoškite didybei. Kai ir
dangus, ir žemė atsivers kartu, pavojaus kelias virs tikru. Šis yra slaptas
takas ir šiandien reikalingas mums raktas. Trečiasis Hokagė.
–
Nė velnio nesupratau, – sumurmėjo Naruto. Kokia
staigmena.
–
Manau, jog dangus ir žemė – mūsų rankraščiai, –
dėstė Sakura.
–
Kai ir dangus, ir žemė atsivers kartu, –
perskaičiau dar kartą. – Reikia išvynioti ritinėlius.
–
Bet, – lyg ir prieštaravo Panelė Rožiniais
Plaukais.
–
Pabandykim, – tarė Sasuke.
Naruto su Sasuke lėtai
išvyniojo abu ritinėlius. Ant popieriaus buvo prirašyta keistų ženklų.
–
Iškvietimo jutsu, – sumurmėjo Uchiha berniukas.
– Naruto, mesk ritinį.
Abu numetė popieriaus
pluoštus ant žemės ir atsitraukė. Nuskambėjo didelis bum ir pasklido dūmai.
Jiems išsisklaidžius, prieš mus stovėjo man nepažįstamas vyras.
–
Iruka-sensei! – be galo džiaugsmingai šūktelėjo
Naruto.
Vyras šypsojosi.
–
Seniai nesimatėm, Naruto, Sakura, Sasuke, –
kalbėjo tas Iruka sensėjus.
Tik aš viena nieko
nesupratau. Teks įprasti.
–
Džiaugiuosi, kad įveikėte antrąjį egzaminą.
Sveikinu.
–
Įveikėm! Mes laimėjom! – šokinėjo iš laimės
geltonplaukis.
Giliai atsidusau. Labai
norėjau griūti į lovą ir nesikelti kokias ištisas tris paras. Ir dar norėjau
pavalgyti normalaus maisto. Ir pasigirti Kakašiui. Ir dar daug įvairiausių
dalykų.
–
Už kitų durų yra salė, į kurią renkasi visi,
baigę antrąjį egzaminą. Sėkmės, – palinkėjo vyras.
Nugalėtojų salėje žmonių
buvo gan nemažai. Iruka-sensei paaiškino, jog baigėme egzaminą šiek tiek
anksčiau negu baigėsi jam skirtas laikas, todėl teks palaukti. Mes niekur
neskubėjome. Galim palaukti.
–
Tai jūs, mulkiai, irgi įveikėt mišką, – mus
pasitiko Kibos komanda. – Labas, Ernesta, – man nusišypsojo Kiba (mačiau, kaip
susiraukė Sasuke).
–
Labas, – atsakiau.
–
Oho, kiek įdrėskimų! Kas nutiko tavo veidui?
Šunų berniukas nubraukė
plaukus nuo mano kaktos. Ten vis dar žiojėjo randas po kovos su Zaku. Pati
buvau pamiršusi apie jį ir net nenutuokiau, jog tas prasikirtimas taip
siaubingai atrodo.
–
Nieko baisaus, – vėl uždengiau žaizdą plaukais.
–
Tave reiktų labiau pasaugoti, – suinkštė Kiba. –
Nejau tavo komandos draugai tokie kvailiai, kad to nesupranta?
Sasuke neiškentė ir,
sugriebęs mane už rankos, nusitempė toliau nuo visų.
–
Kas yra? – nepatenkinta sumurmėjau.
–
Negaliu klausytis to kvėšos.
–
Tai neklausyk, – pykau.
Man Kiba patiko ir, nors
jis buvo įžulokas, norėjau su juo pabendrauti. Juk jis man tiek padėjo.
–
Ar tik nesi įsižiūrėjusi to šunyčio? – suurzgė
Uchiha berniukas.
Prunkštelėjau.
–
Tik draugas. Kiba man tik draugas, – pabrėžiau. – O tu pavydi? – išsišiepiau.
–
Nekalbėk nesąmonių, – raustelėjo.
–
Tu nesi mano vaikinas, o aš tavo mergina, tad
turiu pilną teisę dairytis į kitus.
–
Niekas tau nedavė tokios teisės, – murmtelėjo ir
nuėjo.
Tyliai sukikenau. Sasuke
manęs pa-vy-dė-jo. Ir tai vertė mane jaustis kažkaip laimingą.
Sasukei nuėjus, apsidairiau
aplink. Be mūsų komandos čia jau buvo Nedžio-nii-sano grupelė, taip pat Temari,
Gaara ir tas trečiasis jų komandos narys. Mačiau ir išvargusią Šikamaru grupę.
Taip pat mus užpuolusias Garso kaimelio nindzes bei dar gan nemažai man
nepažįstamų nindzių.
–
Atrodo, jog visi Konohos genin įveikė antrąjį
egzaminą, – pastebėjo Sakura.
Ir tai tikriausiai reiškia,
kad Konohos nindzės pačios stipriausios. Vien pažvelgus į Gaarą, imu tuo
abejoti.
Po kiek laiko į salę ėmė
rinktis suaugę nindzės. Turbūt baigėsi egzaminui skirtas laikas ir pagaliau
sužinosime rezultatus. Nudžiugau išvydusi Kakašį ir vos nepuoliau prie jo, bet
mokytojas sustabdė mane žvilgsniu. Ant pakilos atsistojo ir senasis Hokagė bei
toji Mitarashi Anko. Tarp visų svarbių asmenų pastebėjau ir Asumą. Vyras man
draugiškai pamojo. Susigėdau. Nenatūralu, kai žmogus, kurio beveik nepažįsti,
tau toks malonus. Kitiems nebūtina išsiaiškinti, kas aš iš tiesų. Tiesa, vienam
žmogui jau prasižiojau.
Galiausiai visi svarbūs
asmenys sulipo ant scenos, o mes paprasti nuvargėliai išsirikiavome prieš juos.
Komandos nariai turėjo sustoti vorele. Pas mus pirmasis stovėjo Naruto (tikrai
puikus sprendimas paskirti jį mūsų komandos veidu), tada aš, Sasuke ir Sakura
(nelogiška, juk Sasuke aukščiausias – jis turėtų stovėti paskutinis). Hokagė
išėjo į priekį.
–
Man be galo malonu šiandien stovėti prieš jus, –
pradėjo savo kalbą. Būkit malonus, nevarkit, tik paleiskit mus – norim pailsėti.
– Pasistengsiu ilgai netrukdyti. Trumpai pristatysiu trečiąjį egzaminą.
Dar bus trečias?
Nejuokaukit! Gerai, gerai. Žinojau, jog viskas nesibaigs Mirties mišku.
–
Trečiasis egzaminas vyks po mėnesio, – tęsė
Hokagė. – Jis bus kitoks negu pirmieji du.
Per vireles nuvilnijo
šnabždesių banga.
–
Trečiajame egzamine vyks kovos vienas prieš
vieną, o jį stebės visų didžiųjų šalių valdovai bei lordai ir kiti svarbūs
asmenys, – ramiai aiškino senolis. – Taip kiekvienas nindzių kaimelis sužinos
kitų kaimelių naujųjų nindzių galimybes. Be to, turnyras atskleis, kuris
nindzių kaimas yra stipriausias. Todėl šis egzmainas svarbus ne vien jūsų
ateičiai – ar tapsite chuuninais – bet ir jūsų atstovaujamai šaliai – kaip gerai
ją parodysite.
Pala, pala. To per daug! Aš
negaliu atstovauti Konohos prieš kitus kaimelius! Neapsikvailinsiu, bet
apkvailinsiu visą kaimelį! Nenoriu kenkti tam, kas man suteikė prieglobstį ir
visokeriopą pagalbą.
Staiga tarp dalyvių ir svarbių
asmenų išdygo nindzė.
–
Hokage-sama, atleiskite, kad pertraukiu, bet
toliau tvarkytis leiskite man, – prakalbo jis.
O paskui sunkiai
užsikosėjo.
–
Kas tam vyrukui? Jis panašesnis į ligonį negu į
nindzę! – nesusilaikė neleptelėjęs Naruto.
–
Tyliau, – kumštelėjau jam į nugarą.
–
Ai! Ernesta-chan, ne taip skaudžiai! – sudejavo.
Keista, aš vos vos
paliečiau.
–
Esu trečiojo egzamino prižiūrėtojas Hayate
Gekko, – prisistatė atvykėlis. – Prieš trečiąjį egzaminą vyks atrankinės kovos,
tad norėčiau paprašyti jūsų dėmesio.
–
Kokios dar atrankinės kovos? – pasibaisėjo Ino.
Ir ne ji viena.
–
Jūsų per daug, todėl dabar surengsime atrankos
kovos, kad trečiajame egzamine pasirodytų tik patys geriausi.
–
Dabar?! – pasipiktino Ino. – Gal jūs ir
nepastebėjote, bet mes išvargę!
–
Stebėti trečiojo egzamino susirinks daug svarbių
ir įtakingų žmonių. Turime pasistengti parodyti kuo geresnį šou. Skųsitės ar ne
– atrankinės kovos vyks dabar.
Kas čia norės skųstis?
Tačiau nesąžininga liepti kautis, kai neturėjom nė dienos poilsio. Bent jau
nusiprausti leiskit!
–
Atrankinėse kovose dalyvausite kaip pavieniai asmenys,
o ne komanda. Tad jei kas nori pasitraukti, dabar pats laikas.
–
Niekur mes nesitrauksim, ar ne, Ernesta-chan? –
draugiškai šnibždėjo Naruto.
Tuo metu Sakura labai susikrimtusiu
veidu pažvelgė į Sasukę.
–
Aš norėčiau pasitraukti, – pakilo viena ranka.
–
Tu esi, – Hayate peržvelgė rankose laikomą
sąrašą, – Yakushi Kabuto. Gerai, prašau palikti salę.
–
Kabuto-san, ką jūs darote? – pradėjo rėkti
Naruto. – Kodėl pasiduodate?
–
Pasiekiau savo galimybių ribą, – maloniai
aiškino vaikinas. – Toliau stengtis nėra prasmės.
–
Bet, Kabuto-san! – nepasidavė geltonplaukis.
–
Visada bus kitas kartas, Naruto-kun.
Kabutas išėjo iš salės.
Tiesą sakant nesupratau, kodėl jis net nepabandė kautis. Gal ir man reiktų
trauktis? Tokia puiki proga.
–
Ar daugiau nėra norinčių? – atsikosėjęs paklausė
egzaminuotojas.
Akimis permečiau visas
voreles, bet neatrodė, jog kas bent svarstytų pasitraukimo galimybę.
–
Manau, kad Sasuke-kun turėtų pasitraukti, – išgirdau
nedrąsų Sakuros balsą.
–
Ką? Ką čia šneki, Sakura? – pyktelėjo Sasuke.
–
Tylėjau, bet nebegaliu. Jei nepasitrauksi,
pasakysiu vyresniesiems apie mėlynę, – vos neverkė mergina.
–
Tylėk, – sudraudė.
–
Kokią mėlynę? Ką čia šnekat? – įsiterpė Naruto.
Žinojau, apie kokią mėlynę
kalbama, bet nežinojau, kodėl dėl jos Uchiha berniukas turėtų pasitraukti.
–
Sasuke-kun, prašau! – Sakura apsipylė ašaromis.
– Nenoriu, kad tau kas nutiktų!
–
Man viskas gerai. Prašau, suprask, Sakura. Noriu
kautis iki galo. Ir, Naruto, tu esi vienas iš didžiausių mano varžovų.
Iš pradžių Naruto sutriko,
bet greitai jo veidą papuošė šypsena.
–
Daugiau norinčių nebus? – dar kartą pasitikslino
Hayate. – Gerai, pradėsime atrankines kovas. Priešininkų poras atrinksime
kompiuteriu. Kovos laikas neribotas. Kova baigiasi, kai vienas iš kovotojų
pasiduoda, nebegali kovoti ar miršta.
Aiktelėjau. Nejau nėra
taisyklės, draudžiančios žudyti?!
–
Pradėsime. Pirmoji pora.
Hayate atsisuko į
milžinišką ekraną ant sienos. Jame sukosi raidės, kol galiausiai liko tik dvi
pavardės.
–
Hatake Ernesta ir Seno Kasumi.
A?
Aš?
Ką???
–
Visus, išskyrus kovotojas, prašau palikti sceną
ir lipti į stebėtojų vietas.
Visi pradėjo skirstytis į
kairę ir į dešinę, kur stovėjo laiptai, vedantys į balkonus stebėjimui. Naruto
paplojo man per petį ir palinkėjo sėkmės. Maniau, apsipilsiu ašaromis.
Kodėl turiu kovoti pati
pirma? Kodėl mano kova pati pirmoji? Kodėl niekas nedavė man laiko susikaupti?
Kaip galiu kautis, jei dar nemačiau nė vienos kovos? Visi juoksis! Negaliu būti
pirma!
–
Nesijaudink, – ant viršugalvio pajutau
raminančią Kakašio ranką. – Kad ir kas benutiktų, aš tavimi didžiuojuosi. Tu
daug pasiekei. Tiesiog būk savimi ir tau pavyks. Nėra geresnės nindzės už tave
pačią.
Norėjau ginčytis, bet
nespėjau: Kakašis užlipo aukštyn prie Naruto ir Sakuros. Tik Sasuke vis dar
stoviniavo netoli manęs.
–
Tik nepulk į ašaras, Resta-chan.
Tik tiek tepasakė. Mulkis
tik tiek sugebėjo išspausti. O aš jam vos neprisipažinau meilėje! Dar vakar
dovanojau visą savo šilumą! O jis! O tas mulkis! Kurgi mano bučinys? Ar bent
paprastas „Sėkmės“? A? Kur?
–
Tu man jau dovanojai dalelę pasitikėjimo savimi,
– sušnibždėjau sau ir prispaudžiau pirštus prie skruosto, kur prieš prasidedant
egzaminui trumpam buvo nusileidusios Sasukės lūpos.
Jei tikėsiu, kad tokie
dalykai padeda, kodėl turėtų nepadėti?
Pažvelgiau į savo
priešininkę. Aukštesnė už mane. Lieknesnė už mane. Tikriausiai ir stipresnė.
Ryškių geltonų plaukų ir baisiai šlykščių žalsvų akių. Dar net neprasidėjus
kovai pergalingai šypsojosi.
Apačioje likom trise. Aš,
Ji ir prižiūrėtojas. Hayate nužvelgė mus abi.
–
Pradėkite.
Man staiga užgulė ausis. Be
savo širdies plakimo daugiau nieko negirdėjau. Tačiau nė viena iš mūsų dar
nekrustelėjome. Stovėjome ir spoksojome viena į kitą.
Galvojau, kaip galėčiau
laimėti. Bet niekas neatėjo į galvą. Anskčiau ar vėliau kažkuri iš mūsų turės
pulti.
–
Greičiau pradėkit! Ernesta-chan, ko stovi?!
Greičiau pribaik ją! – pradėjo šaukti Naruto.
–
Naruto, nors kartą gyvenime užsičiaupk! – garsiai
surikau.
Toji Seno puolė. Priartėjo
labai greitai ir spyrė man į pilvą. Nučiuožiau keletą metrų žeme. Nieko, jau
įpratau skraidyti.
Atsistojau ant kojų ir kitą
spyrį blokavau. Sučiupau rankomis jos koją ir bandžiau parversti, bet Seno
atsirėmė rankomis į grindis ir kita koja spyrė man į veidą. Žengiau porą
žingsnių atgal. Iš mano lūpos ištekėjo kraujo srovelė.
–
Tu baisiai nerangi, – išsišiepė.
–
Atsiprašau?! – šūktelėjau ir įsibėgėjusi
puoliau.
Bet persigalvojau ir paskutinę
akimirką pasukau į šoną. Seno šiek tiek sutriko. Sviedžiau kelias mėtomas
žvaigždes. Ji, žinoma, jų išvengė, tačiau pamiršo mane. Nepastebėta atsidūriau
priešininkei už nugaros ir padovanojau stipriausią smūgį, kokį tik galėjau.
Vargšelė tėškėsi į sieną. Net paliko žmogaus formos įspaudą.
Seno kėlėsi sunkiai. Atrodė
įsiutusi. Išskėtė rankas ir su šlykščiausia išraiška veide atliko kelis rankų
ženklus. Turėjau numanyti, jog tiek toli nuėjusios nindzės moka daugiau negu
paprastus taijutsu judesius.
Man pradėjo temti akyse.
Pasitryniau jas, bet vaizdas ėjo tik tamsyn. Išsigandau. Nejau tai dienų,
praleistų prie televizoriaus ir kompiuterio, rezultatas?! Visiškas apakimas?
Dabar, tokiu metu?! Už ką?
–
Sveika atvykusi į mano iliuzijų pasaulį, – išgirdau
Seno balsą.
Vis dėlto televizorius ir
kompiuteris neturi nieko bendro su mano situacija (jei nepaisysime fakto, kad į
animé pasaulį patekau per kompiuterio ekraną ar pan.)! Bet kaip Seno sukūrė tą
iliuziją? Taigi čia genjutsu! Trečioji nindzių technika, kurios man neteko
mokytis!
Išplėčiau akis, kiek tik
galėjau. Tačiau į jas nepateko nė venas šviesos spindulėlis. Nieko nejaučiau.
Praradau tik vieną iš penkių jutimų ir tapau bejėgė!
Pajutau spyrį į nugarą ir
parkritau. Rankomis atsirėmiau į grindis. Žinojau, kad tai kovų salės
grindinys: jis buvo šaltas ir nelygus. Jaučiau. Vadinasi, Senos jutsu išjungė
tik mano matymą, bet neperkėlė manęs į jokią kitą vietą. Aš ten, kur ir buvau,
tik nematau. Ir kas iš to?
Po stebuklingo savo atradimo
pajutau, kaip kažkas aštraus įsmigo į petį. Paliečiau tą vietą, kur skaudėjo.
Ištraukiau šurikeną. Mano rankos sudrėko. Tikriausiai nuo kraujo. Jei
priešininkė pradės svaidyti šurikenus, man galas. Nematydama ir negirdėdama, jų
neišvengsiu! Būsiu sukapota po truputį, gabalais.
–
Manai, kad esi kieta vien dėl to, jog sugebėjai
atlikti tokį nevykusį genjutsu?! – surikau.
–
Pažiūrėkit, kas kalba! – nusijuokė. – Nindzė,
kuri pralaimėjo tokiam nevykusiam genjutsu!
Šyptelėjau ir pasisukau
veidu į tą pusę, iš kurios sklindo merginos balsas. Mano klausa nebuvo labai
išlavinta, todėl negalėjau tiksliai nustayti Seno buvimo vietos. Negalėjau
aklai pulti. Bet galėjau paleisti ataką, kuri
pataikys 100%.
Sudėjau rankų ženklus taip
greitai, kaip sugebėjau. „Katon goukakyu no jutsu“, – ištariau mintyse (nes tik
nevispročiai iš anksto balsiai praneša priešui apie savo puolimą) ir
išsižiojau.
Nors išspjoviau milžinišką
ugnies kamuolį, vaizdas nė kiek nenušvito. Negalėjau būti tikra, kad
pataikysiu. Žinoma, didžiulis ugnies kamuolys turėjo daugiau šansų pataikyti į
nematomą taikinį negu mažytis kumštis.
Ir vis dėlto išgirdau
klyksmą, o kai jis nutilo, mano vizija sugrįžo. Triukšmas užgulė ausis. Per tą
genjutsu buvau užmiršusi, jog salėje pilna žmonių. Jie kažką rėkė. Aš žiūrėjau
į Seno. Ši gulėjo ant žemės ir nejudėjo. Atrodė lyg neseniai ištraukta iš
degančio namo. Nejau aš...
Hayate patikrino
šviesiaplaukės pulsą. Pamojo medikams, kurie laukė prie išėjimo.
–
Seno Kasumi nebegali kovoti, – pranešė. – Laimi
Hatake Ernesta.
Pasigirdo plojimai.
Paraudau. Nebuvau jų verta. Man plojo dauguma Konohos nidnzių. Kiba švilpė, Naruto
kažką rėkė. Susivokiau, kad stoviu kaip kvaiša ir nubėgau prie laiptų. Užlipau
pas savo komandos draugus. Susiraukiau pastebėjusi Nedžį (kodėl jo komanda
stovėjo prie Septintosios?).
–
Šaunuolė, – pasveikino Kakašis.
–
Nieko kito ir nesitikėjau iš Kakašio mokinės, –
iškėlė nykštį kažkoks vyras, baisiai panašus į Lee.
–
Kas jūs? – išsprūdo man.
–
Maito Gai. Buvome susitikę prieš egzaminą.
Vyras kraupiai šypsojosi. Įtempiau
smegenis. Buvau per daug pavargusi, kad galvočiau blaiviai.
–
Lee... mokytojas? – išspaudžiau.
–
Taip, taip, – sulinksėjo.
–
Ir Nedžio? – nustebau.
–
Taip, taip, – atrodo, net negirdėjo, ką
pasakiau.
Arogantiškasis Nedžis-nii-sanas
niekaip nederėjo su ekstravagantiškuoju mokytoju.
–
Kam tai rūpi, – nutraukė Naruto. – Ernesta-chan
laimėjo!
–
Vos vos, – bandžiau įsiterpti.
Atsisukau į Sasukę. Jis
laikė dešinę ranką prispaudęs prie kairiojo peties ir atrodė nekaip. Pastebėjęs,
jog žiūriu, atitraukė ranką ir pabandė išspausti šypseną. Nepavyko.
–
Ar tau viskas gerai? – paklausiau pusiau
pašnibždomis.
–
Taip, – trumpai atsakė.
–
Man taip neatrodo, – bandžiau ginčytis, bet mane
nutraukė Hayate.
–
Kita kova bus tarp...
Pažvelgiau į ekraną.
–
Uchiha Sasuke ir Akado Yoroi.
Mačiau, kaip krūptelėjo
Sakura. Apie tą dėmę ant Sasukės peties ji žinojo kažką, ko nežinojau nei aš,
nei kiti.
–
Nesijaudink, – man sušnibždėjo Uchiha berniukas.
– Aš laimėsiu.
–
Ne dėl to jaudinuosi, – suspaudžiau jo ranką.
–
Žinau. Greičiau pradėsiu, greičiau baigsiu. Tik
neprašyk, kad pasiduočiau.
–
Gal juokauji? – mano lūpų kampučiai vos vos
pakilo. – Nesu tavo mergina, kad galėčiau kištis į tavo sprendimus ir gyvenimą.
–
Tada tapk.
Sasuke nusileido laiptais
žemyn. Atsistojau prie turėklų ir susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgiau kovos
lauką.
–
Jei norėsi draugauti su Sasuke, turėsi prašyti
mano leidimo, – prie manęs išdygo Kakašis.
–
Ką čia kalbi? – nesupratau.
–
Paskutiniai jo žodžiai – argi ne pasiūlymas?
Pažvelgiau į Kakašį. Jo
veidas atrodė rimtas. Bet maniškis ne. Jis užkaito. Negi Sasuke tikrai paprašė
manęs būti jo mergina? Negi tikrai? Negi? Mano širdis vos neišlėkė iš krūtinės.
„Tada tapk“. Vis kartojau jo žodžius mintyse. Ak, kodėl turėjau užsiminti apie
buvimą mergina ir vaikinu! Net du kartus per tą pačią dieną! Nenuostabu, jog
Uchiha berniukui susisuko galva. Bet negi rimtai? O gal Kakašis žaidžia su
manimi?
Sasuke atsistojo priešais
savo priešininką. Tai buvo vaikinukas iš Kabuto komandos. Sasuke pakėlė akis į
tribūnas. Žiūrėjo tiesiai į mane. Aš į jį.
–
Gerai! – riktelėjau. – Jei laimėsi, tada taip!
Velniai griebtų, kodėl
išrėkiau tokią nesąmonę? Aš dar per jauna susitikinėti! Per jauna turėti
vaikiną! Ką pasakytų mano tėvai? A? O Justė tai mirs iš pavydo!
Sasuke lėtai nuleido akis
ir lėtai šyptelėjo. Atrodė pasiryžęs laimėti bet kokia kaina.
