Naruto istorija (2/10)

***

 

Mums nepavyko pasiekti bokšto tą pačią dieną, tad įsikūrėme paskutinėje stovyklavietėje paskutinei nakčiai miške. Jaučiausi gerai. Pasirodo, mus užpuolė trys nindzės ir jos turėjo būtent tą ritinėlį, kurio mums trūko. Vadinasi, mums nebereikės kovoti! Dar viena naktis ir baigsis Mirties miško kančios!

     Paskutinę naktį burtai lėmė, kad budėti teks man. Visą naktį. Nes per abu traukimus ištraukiau trumpiausią pagaliuką. Kokia neteisybė! Sėdėjau prie laužo ir mėgavausi jo skleidžiama šiluma bei ramybe. Norėjau sužinoti, kaip sekasi tiems, likusiems mano pasaulyje. Ar tėvai labai pakraupę, ar keikia mane, ar ieško, ar pasidavė ir t.t. Net pradėjau nerimauti dėl Justės. Juk dingau, kai namuose be jos daugiau nieko nebuvo! Galbūt ją ištiko šokas ar dar kas.

–         Atrodai be galo susirūpinusi.

     Sasuke atsisėdo šalia manęs. Kiti kietai miegojo, tad praktiškai buvome vieni. Jis ir Aš.

–         Kodėl nemiegi? – vos ne piktai paklausiau.

–         Pamaniau, kad dabar gera proga pasikalbėti.

–         Apie ką? – išpūčiau akis.

–         Nieko nenori paklausti?

     Stipriai apsikabinau savo kelius. Ko galėčiau paklausti?

–         Apie ką galvojai? – paklausė jis.

–         Apie namus. Mamą, tėtį, nepakenčiamąją pusseserę, – nepagalvojusi leptelėjau. – Jie tikriausiai eina iš proto.

–         Tai tavo šeima nežino, kad tu Konohoje?

     Tiesa. Sasuke nežino, kad aš iš kito pasaulio. Niekas nežino. Įdomu, kaip jis į mane žiūrėtų, jei sužinotų. Kaip į ateivę?

–         Negaliu pasakoti, – pasakiau.

–         Kodėl? Bijai, jog išduosiu tavo paslaptį? Nepasitiki manimi?

–         Ne. Tiesiog... Yra daug dalykų, kurių tu nežinai apie mane, o aš apie tave.

     Pasižiūrėjau į vaikiną. Nustebau, kad jis sėdėjo taip arti. Mano skruostai užkaito. Galva ištuštėjo. Laužo liepsnos šviesoje Sasuke atrodė toks gražus, lyg būtų nužengęs iš dangaus. Negalėjau atplėšti nuo jo akių ar nusukti galvos į šalį, nors ir žinojau, kad išsiduodu. Kad išduodu visus jausmus, apie kuriuos pati net nežinojau, kurių nesupratau ir nepažinojau, kurie mane baugino, nes nežinojau jų pavadinimo.

–         Aš nesu toks ypatingas, kaip tau atrodo, – mane pažadino švelnus Sasukės balsas.

     Pažadino? Greičiau užliuliavo. Taip mėgau jo balsą. Galbūt labiau negu jo plaukus, veidą ar akis.

     Tylėjau ir tik žiūrėjau į vaikiną.

–         Sasuke, – galiausiai tariau.

–         Kas yra?

     Prisislinkau prie jo taip arti, kad mūsų kūnai susilietė. Jis kiek sutriko, bet nesitraukė. Mano širdis daužėsi lyg pašėlusi.

–         Noriu, kad žinotum, – kalbėjau iš lėto, tyliai, bet aiškiai tardama kiekvieną žodį. – Aš nesu ta, kuria deduosi. Ir tavo spėjimas Bangos šalyje neteisingas. Nesu aš nei princesė, nei dar kas nors iš tavo pasaulio. Aš iš kitos dimensijos. Esu keturiolikmetė mokinė, gyvenanti nuobodų gyvenimą ir nuolat besiskundžianti jo sunkumu. Tik vieną dieną netyčia atsidūriau nindzių pasaulyje.

     Nutilau.

–         Ir? – po kiek laiko ištarė.

–         Na, ir taip atsidūriau Septintoje komandoje, – pasimečiau.

–         Ir gerai.

     Nemanau, kad jis suprato, ką bandžiau pasakyti.

     Sasuke apkabino mane per pečius ir priglaudė prie savęs. Man užgulė ausis, užgniaužė kvapą. Sasuke buvo šiltas, o aš šiek tiek sužvarbusi nuo nakties vėsos. Jo kūnas buvo tvirtas, o mane suglebęs, pasiduodantis bet kokiam jo judesiui.

–         Atleisk, – sušnibždėjo man į ausį.

     Nemačiau vaikino veido, bet jo balsas vaikščiojo po visą mano kūną.

–         Kol kas negaliu to pasakyti žodžiais. Ir kol nepasakysiu, tu nežinosi. O aš noriu, kad bent truputį nutuoktum. Esu siaubingas ir niekaip nesuprantu, kodėl vis dar esi šalia manęs. Bet... jei dingtum, pasijausčiau labai vienišas. Turbūt vienišesnis negu buvau iki tavo pasirodymo.

–         Sasuke, – norėjau pasakyti ką nors. Nors ką.

–         Esi iš kito pasaulio? Na, tai paaiškina, kodėl esi tokia nevėkšla.

     Susiraukiau. Pasimuisčiau, tarsi norėdama ištrūkti iš jo glėbio, bet iš tiesų net neturėjau tokios minties, tad mano pastangos buvo tik dėl vaizdo. Sasuke šyptelėjo. Aš džiaugiausi, jog pamačiau daugiau negu vieną Uchiha berniuko pusę.

–         Taigi man už nugaros mane vadini savo Sasuke? – klastingai šypsojosi.

–         Neišsigalvok nesąmonių! Kodėl turėčiau? – būčiau paraudusi, tačiau ir taip degiau nuo pat vaikino prisilietimo.

     Tai man priminė pirmąjį mūsų miške sutiktą priešą, o paskui ir juodąsias dėmes ant Sasukės kūno. Staiga šoktelėjau, sugriebiau vaikino marškinėlių atlapą ir patraukiau, kad galėčiau matyti jo kaklą ir kairįjį petį.

–         Ką darai? – sušnypštė Sasuke, visas išraudęs.

     Tie trys juodi taškeliai, į kuriuos sulindo juodosios dėmes per kovą su Zaku ir jo bendrais po to, kai Sakura apkabino (mano) Sasukę, vis dar buvo toje pačioje vietoje.

–         Sasuke, kada ši dėmė atsirado ant tavo kaklo? – paklausiau.

–         Jau seniai.

–         Nemeluok! Anksčiau jos nebuvo.

     Sasuke patenkintas šypsojosi. Patraukė mano ranką ir pasisodino mane sau ant kelių. Pykau ant savęs, kad jo rankose tapdavau panaši į lėlę, darančią viską, ko jis nori.

–         Mėlynė ir tiek, – pasakė žiūrėdamas į susirūpinusį mano veidą.

–         Bet, – norėjau ginčytis.

–         Sugis, – tikino. – Aš maniau, kad norėsi sužinoti apie mano Sharingan, o ne tą kvailą mėlynę.

     Kurį laiką žiūrėjau į jį. Visai pamiršau, jog Sasuke gali naudotis šaringanu.

–         Sharingan yra Uchiha klano genuose, tad nežinau, iš kur Kakašis jį turi, bet man ir nerūpi. Džiaugiuosi, kad pats pagaliau jį aktivavau.

–         Kada?

–         Bangos šalyje, kai tu ir puskvailis Naruto atsijungėt. Taigi ką manai?

–         Nors aš nieko nenutuokiu apie šaringan akis, laikau jas vienu šauniausiu matytu dalyku čia, nindzių pasaulyje.

     Sasuke nusijuokė.

–         Gerai, kad nelaikai manęs kokiu išsigimėliu. O dabar marš gulti.

–         Nenoriu, – užprotestavau. Kaip greitai jis pakeitė temą.

–         Aš budėsiu likusią nakties dalį, nes jei tu nė kiek nepamiegosi, ryte nepavilksi kojų.

     Vaikinas buvo visiškai teisus ir turėjau jam už tai padėkoti, bet nenorėjau pasitraukti nuo Sasukės. Dar ne. (Galbūt bijojau, jog jei pasitrauksiu, viskas išnyks ir virs tik sapnu).

–         Nagi, ragino mane. – Pailsėk.

–         Gerai, – sutikau.

     Atsistojau ir nusliūkinau prie savo miegmaišio. Ruošiausi gultis, bet persigavojau. Beveik bėgte grįžau prie Ssukės, apkabinau jį iš nugaros (šiek tiek išgąsdindama) ir sušnibždėjau į ausį:

–         Galbūt... tik galbūt. Duočiau 2%, kad tu man patinki.

     Baisiausiai susigėdusi ir pasibaisėjusi savo poelgiu, grįžau į patalą. Maniau, jog neužmigsiu, nes mano širdis vis dar spurdėjo kaip paukštelis, pajutęs laisvės gūsį. Tačiau buvo labai gera užmigti, apimtai visų tų šiltų ir nepažįstamų jausmų.

Miyano Mamoru - NEW ORDER (singlo apžvalga)

Šiandien norėčiau pristatyti savo naują meilę - Miyano Mamoru naujausią singlą "NEW ORDER". Apie patį Mamoru ir savo pažintį su juo daug nepasakosiu, nes žadu vėliau (kada nors) parašyti ilgesnį straipsnelį vien apie šį nuostabų žmogų. O dabar susitelksiu ties singlu.

"NEW ORDER" buvo išleistas visai neseniai, vasario 19 d. Pagrindinė jo daina skamba kaip anime "Wooser's Hand-to-Mouth Life" antro sezono main theme. Mamoru taip pat įgarsina pagrindinį šio anime veikėją. Single iš viso yra trys dainos:

1. NEW ORDER
2. 覚醒エタニティ
3. Happy Happy Birthday

Apie visas trumpai.

1. NEW ORDER

Šią dainą pirmą kartą išgirdau dar prieš išeinant singlui (tik nepamenu, ar tai buvo pilna versija ar ne) ir iškart ją pamilau. Labai nekantriai laukiau šios savaitės, kol pagaliau galėsiu parsisiųsti (kad ir nelabai legaliai) šią nuostabią dainą ir klausytis jos tiek dažnai, kiek norėsis. Nesu girdėjusi labai daug Mamo-chan dainų (ypač senesnių), tačiau šią dainą tikrai dėčiau į geriausiųjų trejetuką. Dainos vaizdo klipas taip pat atrodo šauniai. Man patinka jame sukurta pogrindžio, postapokaliptinė atmosfera (tiesa, ji kažkuo primena Nanos Mizuki "Mysterion" (ypač vėliavos) ir Ayumi Hamasaki "Talkin' 2 myself" (šokio judesiai), bet tik šiek tiek). Ir pats Mamoru čia atrodo cho kakkoii!!! xDD Tiesiog išsilydau pradžioje, kai jis žemu balsu taria pirmuosius žodžius. Tačiau labiausiai dievinu priedainį. Mamo-chan balsas ten skamba nuostabiai. ~Bokura no New Order~ - tai frazė, kuri dar ilgai skambės mano galvoje ^^

2. 覚醒エタニティ (Kakusei Eternity)

Daina nebloga. Pirmajam takeliui neprilygsta nė iš tolo, bet tikiu, kad daugiau paklausiusi, ją pamilsiu. Kitaip tariant, tai daina, mano nuomone, turinti potencialą. Man patiko, kad stiliumi ji per daug nenutolsta nuo "NEW ORDER" ir nėra kokia nors saldi pop dainelė. Tad šiame single ji visai dera.
2014-03-08: Po japoniškais hieroglifais besislepiantis pavadinimas yra "Kakusei Eternity". Kaip reikėjo tikėtis, pamilau ją beveik taip pat kaip ir kitas man žinomas Mamo-chan dainas ^^

3. Happy Happy Birthday

Ak, myliu šią dainą. Ne tiek dėl jos skambesio. Ne, ji tikrai nelenkia "NEW ORDER" ar kitų man žinomų Mamoru dainų. Pagrindinė priežastis, kodėl taip prijaučiu šiai dainai, yra ta, kad jai žodžius parašė pats Mamo-chan, galvodamas apie savo gerbėjus, kurie linki jam laimingo gimtadienio ir kaip jis to paties norėtų palinkėti jiems. Ir nors mano gimtadienis dar tik už mėnesio, jau žinau, kokia daina būtinai suksis mano grojaraštyje tą dieną xD

Jei reiktų singlą įvertinti dešimtbalėje sistemoje, duočiau jam stiprų 9 (jei vertinčiau dainas atskirai, "NEW ORDER" susilauktų apvalaus 10!). Tai tikrai dėmesio vertas kūrinys, atskleidžiantis Mamoru, kaip dainininko, talentą.

Naruto istorija (2/9)

***

 

Pakankamai pailsėję patraukėme iš savo „slėptuvės“ ir jau dvi dienas gyvenome netoli upelio, kurį atsitiktinai aptiko Naruto (pasišalino, kad nusičiurkštų ir grįžo su puikia žinia). Tad dvi dienas iš eilės mitome vien žuvimi. O žuvies aš nemėgstu. Taigi praktiškai badavau. Bet tai niekas palyginus su moraline Septintosios komandos savijauta. Ir su maniške.

     Niekas su manimi nesikalbėjo ir tai labai slėgė. Sakura niekada nesielgė itin draugiškai, bet Naruto. O Sasuke... Gerai. Gal aš pati šiek tiek jo vengiau. Tačiau nagi! Jis galėjo atkakliau stengtis su manimi pasikalbėti. Būčiau ištirpusi nuo vieno jo žodelio. O Sasu-kunas net nepažvelgdavo į mane.

     Jaučiausi apgailėtinai ir niekam nereikalinga. Net kilo minčių spjauti į egzaminą, grįžti į miško pradžią ir pasiprašyti į saugų Kakašio glėbį.

     Apie tai užsigalvojusi netyčia įmečiau gertuvę į upelį. Norėjau papildyti savo atsargas, nes niekas kitas manimi nesirūpino. Bandžiau pasiekti plūduriuojantį objektą, bet nuo akmenų, ant kurių stovėjau, nepasiekiau. Per trumpos rankos.

     Man nevykusiai besistaipant, kita ranka lengvai sugriebė tolyn plaukiančią gertuvę ir ištiesė man. Iš nuostabos susvyravau, tad Sasukei teko sugriebti ir mane.

–         Ačiū, – sumurmėjau.

     Tačiau vaikinas tik nusisuko ir ėjo sau.

–         Sasuke! – šūktelėjau.

     Norėjau verkti. Daugiau nebegalėjau. Aš silpna. Man reikia kitų pagalbos. Negaliu būti savarankiška. Noriu kitų paramos!

–         Sasuke! – pakartojau.

–         Nešauk, kvėša. Dar kas išgirs, – atsiliepė.

–         Nepalik manęs vienos, – labai tyliai ištariau.

     Vaikinas prunkštelėjo.

–         Pati nuo manęs bėgi. Bijai?

     Sasuke stovėjo nugara į mane. Nemačiau jo veido, todėl neiškart supratau, ką jis turi omeny.

–         Tada... – pradėjau, bet buvo labai sunku surikiuoti jausmus į žodžius. – Nėjau prie tavęs, nes...

     Nudelbiau akis į žemę. Bijojau Sasukės su juodomis dėmėmis, bet ne paprasto Sasukės. Ir net nemaniau, jog jis mano pasitraukimą ieškoti vandens palaikys baime.

–         Galiu paklausti? – pakeičiau temą.

     Vaikinas neatsakė, bet ir nesijudino.

–         Ar tau patinka Sakura?

     Sasuke apsisuko, keliais dideliais žingsniais pasiekė mane ir ranka kilstelėjo mano smakrą, kad žvelgčiau jam į akis.

–         Vis dar negaliu patikėti, kad tu tokia kvaila.

     Nuleidau galvą, bet jis vėl kilstelėjo mano smakrą.

–         Jau sakiau, kad ne.

–         Nepamenu, – teisinausi.

–         Žinai, galėjai ir tu mane apkabinti.

–         Patylėk, – liepiau.

     Sasuke uždėjo savo rankas man ant pečių ir įsmeigė žvilgsnį į mano akis. Visai netroškau, bet paskendau jo tamsiose akyse. Kas su manimi darosi? Klausiau, tačiau nesulaukiau atsakymo.

–         Jausmai sudėtingas dalykas, ar ne? – nė iš šio, nė iš to tarė. – Aš niekaip negaliu susigaudyti savuosiuose. O tu?

–         Nelabai.

–         Tu esi visiška nevykėlė nindzių srityje ir tikrai nesi gražuolė. Tad aš niekaip negalėčiau tavęs įsimylėti.

–         Taip, – pritariau.

–         Po galais, Ernesta! Aš ką tik tave įžeidžiau, o tu nuolankiai sutinki. Trenk man antausį ar ką!

–         Bet tu teisus.

–         Aš meluoju!

–         Visai ne...

–         Susiimk! Nedrįsk verkti! – riktelėjo, pastebėjęs mano ašaras.

–         Nesuprantu, ko iš manęs nori, – sukūkčiojau.

–         Nepasiduok. Tik tiek.

     Vaikinas atitraukė rankas ir nuėjo.

     Porą kartų giliai įkvėpiau. Tikriausiai buvau pradėjusi eiti iš proto ar kažkas tokio. Per daug streso.

     Pasivijau Sasukę ir kumštelėjau jam į šoną.

–         Už nevykėlę ir baisuolę, – paaiškinau.

–         Aš taip nesakiau, – susiraukė. – Ko šypsais?

–         Nesišypsau, – ginčijausi.

–         Tiesiog švyti.

     Kaip galima nešvytėti einant šalia svajonių vaikino? Na, ne mano svajonių, nes aš tikrai niekada nesvajojau apie tokį vaikiną kaip Sasuke. Tačiau vis tiek svajonių.

     Svajonės trapus dalykas. Bet kokios mintys apie jas išgaravo vos stovyklavietėje išvydau daugiau negu du žmones. Įsitempiau.

–         Ką jis čia veikia? – ramiai paklausė Sasuke.

–         Kabuto-san išsiskyrė su savo komandos nariais ir mes pasiūlėme jam keliauti su mumis, – gan linksmai paaiškino Sakura.

     Ar man vienai tai nuskambėjo kaip pati didžiausia nesąmonė?

–         Žinoma, jei jūs nieko prieš, – išmetė doro vaikinuko šypseną tas Kabutas-san.

     Ir tada prisiminiau, jog buvom jį sutikę laukiamajame. Ponas Pokėmonas-san.

–         Darykit, ką norit, – neteikė tam daug dėmesio Uchiha berniukas.

     Ar jam protas pasimaišė? O kaip mūsų komanda? Mūsų egzaminas?

–         Aš nemanau, kad dabar laikas padėti kitoms komandoms, kai mums patiems trūksta ritinio, – ištariau.

–         Ernesta-san, galėtum... – žiojosi Sakura.

–         Nevadink manęs taip! – surikau. – Neapsimesk, kad mane gerbi ir nors kiek rūpiniesi! Juk iš tiesų manęs nekenti! Net neįsivaziduojat, kaip nuo jūsų pavargau.

–         Tada žinai, kaip jaučiamės mes. Mes pavargome nuo tavęs.

–         Jei taip jums nusobodau, išeisiu.

     Pradėjau rinktis savo daiktelius (jų praktiškai beveik nebuvo, bet reikia, kad viskas atrodytų dramatiškai).

–         Ernesta-chan, o kaip egzaminas? Juk mes Septintoji komanda! – įsikišo Naruto.

–         Visų pirma, niekada netroškau tapti nindze, – norėjau užaugusi dirbti nesudėtingą, širdžiai mielą darbą ir tiek. – Ir Septintoji komanda man nieko nereiškia, kaip ir aš jai!

     Tai tik grupelė nepažįstamų, su kuriais buvau priversta bendrauti.

     Kad ir kaip (ne)norėjau, jog mano nindziškoji kelionė baigtųsi čia, ji nesibaigė. Kai baigiau susisemti savo bereikšmius daiktelius, žemė po mūsų kojomis ėmė drebėti ir galiausiai suskilo. Klyktelėjau. Sakura taip pat suriko. Kritome žemyn.

     Keista, kad tiek giliai kritusi nesusižeidžiau. Bet kur atsiradau, nežinojau. Vaizdas nepriminė  žemės gelmių. Vis dar buvau tame pačiame Mirties miške.

–         Ernesta-chan, tu sveika? – kažkas manęs klausė.

     Apsidairiau. Su manimi buvo tik susirūpinęs Naruto. Nežymiai linktelėjau ir pradėjau eiti į priekį. Kad ir kas čia įvyko – ne mano reikalas. Aš traukiuosi iš komandos.

     Naruto sučiupo mano ranką ir gan tvirtai suspaudė. Nepatenkinta murmtelėjau:

–         Paleisk.

–         Negali būti... Negali būti, kad tau nerūpi Septintoji komanda! – šūktelėjo savo narutišku balsu.

     Bandžiau ištraukti riešą iš jo delno.

–         Kas šoko mums į pagalbą kovoje su Zabuza? A?! – beveik rėkė. – Kas nesitraukė iš kovos, nors primygtinai prašėm? Kas dabar mus prižiūrėjo, kol buvome be sąmonės? Kas, galų gale, kartu su mumis įžengė į šį egzaminą? A?!

     Labai tyliai atsakiau:

–         Sakura.

–         Ne! Tu! – suriko. – Aš jau seniai... Seniai myliu Sakurą-chan, bet tu, o ne ji, man nuolat nusišypsai. Tu stengiesi mane palaikyti. Tu kovoji dėl komandos. Tad nesakyk, jog ji tau nieko nereiškia. Prašau.

     Naruto, tu, kvaily! Kvaily, kvaily, kvaily!

–         Aš juk niekada, – aiškinau, – niekada nesakiau tau nieko gero. Ir elgiuosi su tavimi kaip visi kiti. Netgi manau, kad esi kažkoks didelis nesusipratimas.

–         Bet kai žiūri į mane, to tavo akyse nematau, – sušvelnino balsą.

     Todėl, kad aš iš kitos dimensijos. Ir nemoku žmonių maišyti su žemėmis.

–         Paleisk.

–         Ne! – priešinosi.

–         Neketinu eiti ieškoti kitų susikibusi rankomis su tavimi! – nutaisiau pačią pikčiausią miną.

     Geltonplaukio veidą papuošė plačiausia šypsena, kokią man kada teko matyti.

–         Ernesta-chan, – susijaudinęs kalbėjo. – Tai reiškia, kad esi mane įsimylėjusi!

     Taip supykau, kad nesusilaikiau ir iš visų jėgų trenkiau Narutui per veidą. Vaikinas nuskriejo kaip koks lapelis ir trenkėsi į už keliasdešimt metrų stovėjusį medį. Ir nustebau, ir išsigandau. Jau anksčiau pastebėjau, jog supykusi tampu gan stipri. Na, kažkada apskaldžiau antausiais kažką. Bet ne taip stipriai.

     Gerai įsižiūrėjau į savo ranką. Netyčia į ją sutelkiau daug chakros (juk nemoku to daikto valdyti) ir dėl to mano smūgis buvo toks stiprus? Kodėl anksčiau nepastebėjau tokio dalyko? Reikia dažniau supykti.

–         Ernesta-chan, už ką taip stipriai? – atsikėlęs ir grįžęs prie manęs dejavo Naruto.

–         Pats kaltas, – nerodžiau gailesčio. – Sugalvoti tokią nesąmonę! – vis dar stebėjausi.

     Neturėjom laiko tokiom nesąmonėms: reikėjo rasti kitus. Nors ir ne visus troškau išvysti. Sakura tikriausiai leptels kokią riebią repliką, kaid aš greitai persigalvoju ar kažką tokio. Lieka tikėtis, jog ponaitis „Tu mane įsimylėjusi“ mane užstos.

     Bet juk Naruto ką tik pasakė, kad myli Sakurą. Jis ją myli! Arba bent jau yra įsižiūrėjęs. Tačiau Sakura... Panelė Trumpais Rožiniais Plaukais svajoja apie Sasukę. Mano Sasukę.

     Kažkodėl visiškai be problemų grįžome į stovyklavietę. Nustebau, jog radome kelią, nors net nenutuokėme, kur atsidūrėme. Deja, vos pradėjus dairytis kitų komandos draugų, žemė vėl suskilo.

     Šįkart parkritau ant savosios sėdynės, todėl buvau smarkiai įtūžusi.

–         Naruto! – riktelėjau garsiau nei reikėjo.

–         Man gaila, bet Naruto-kun čia nėra.

     Staigiai pašokau ant kojų ir stojau į kovos stovėseną. Mano širdis smarkiai daužėsi. Niekaip negalėjau paaiškinti, kodėl taip išsigandau.

      –         Kabu...to-san? – bandžiau prisiminti.

–         Taip, – linktelėjo akiniuotis.

     Nors turėjo žiauriai kvailą vardą, vaikinukas atrodė lyg gėrio įsikūnijimas. Ir vis tiek jo buvimas šalia man nepatiko.

–         Atrodo, mus vėl išskirstė, – kalbėjo. – Prieš tai buvau pakliuvęs su Sakura-san, bet vos priėjome stovyklavietę, žemė vėl prasivėrė.

–         Man tas pats nutiko, – pritariau.

     Net ištartas Sakuros vardas vertė jaustis nejaukiai.

–         Nemanau, kad verta grįžti, – mąstė Kabutas. – Įvyks tas pats.

–         Bet neturim kitos išeities, – paprieštaravau. – Gal sutiksime kitus dar nepriėję stovyklos ir sugalvosime išeitiį.

     Iš tiesų aš tenorėjau kito partnerio ir net netikėjau, jog grįžimas į tą pačią vietą nors kam padės. Tik gausiu kitą partnerį.

     Kabuto-san nesipriešino. Ne itin protingas vyrukas, jei leidžiasi vedžiojamas nepatyrusios nindziukės kaip aš.

–         Nemanau, kad girdėjau tavo vardą, – netikėtai tarė.

–         Ką? – nesupratau. – Ai, Ernesta, – leptelėjau.

–         Man labai nemalonu, jog dėl manęs susipykai su komandos draugais.

–         Koks skirtumas. Tam įtakos tu beveik neturėjai, – aiškinau. – Sakura šiaip manęs nemėgsta, o aš jos.

     Tikriausiai kalbėjau ne itin draugiškai, nes Kabutas-san manęs nieko nebeklausinėjo. Nenorėjau pasirodyti nekomunikabili ar dar kokia, bet ir kalbėtis su nepažįstamuoju netroškau.

     Išgirdau keistą zvimbimą, bet nespėjau sureaguoti. Į mane skriejo kažkokie nindzių daikčiukai. Laimei, Kabuto laiku pargriovė mane ant žemės. Tyliai sudejavau. Kieta žemė man buvo taip įgrisusi.

–         Nesusižeidei? – paklausė.

     Norėjau atsakyti „ne“, bet pajutau silpną perštėjimą rankoje. Krisdama nusibrozdinau.

–         Parodyk, – paprašė vaikinas.

     Ištiesiau ranką. Jis viena ranka suėmė manąją, o kitą uždėjo ant žaizdelės. Iš jo delno sklido žalias spindesys. Mano menkutis nusibrozdinimas akimirksiu sugijo.

–         Oho, – susižavėjau.

–         Nenorėjau, kad dėl mano kaltės nukentėtum.

–         Kaip tai padarei? – klausinėjau, pamiršusi viską pasaulyje.

–         Medicininis ninjutsu, – šypsojosi.

     Tiesa, šiame pasaulyje egzistuoja nindzės-medikės. Buvau nutarusi tapti viena iš jų, tačiau grįžus iš Bangos šalies tiek daug visko įvyko. Visai pamiršau. Ir Kakašis nieko nebesakė. Ot koks.

–         Priešas tikriausiai netoli, – Kabutas išblaškė mano mintis.

     Logiška. Kažkas turėjo paleisti tuos ginklus. Susikaupk! Įtempiau visus pojūčius. Kad ir neišlavinti, jie turėtų veikti.

     Išsitraukiau ir sviedžiau kunajų į krūmus. Aišku, nepataikiau. Tačiau priešas išlindo iš savo slėptuvės (tikriausiai pamanė, jog tokius nevykėlius lengvai sutvarkys ir akis į akį). Pasirodė kažkur matytas, bet neturėjau laiko prisiminti nei kur, nei kada. Nindzė atliko Šešėlinių klonų jutsu.

     Aiktelėjau iš siaubo. O tada mane persmelkė keista mintis. Čia niekai. Palyginus su Zabuza, su Haku, su anuoju Zaku. Niekai. Tik reikia kovoti.

     Iš patirties žinojau, kad Šešėliniai klonai atima daug jėgų ir jų sužeidimai persiduoda šeimininkui. Tad nebūtina ieškoti tikrojo asmens. Anksčiau ar vėliau jis pavargs. Su mano sugebėjimais reikia tikėtis to „anksčiau“.

     Bandžiau svaidyti šurikenus ir kunajus, tačiau paaiškėjo, kad esu nelabai taikli. Tad puoliau plikomis rankomis. Trenkiau bet kam ir bet kur. Galėjau sužeisti net Kabutą-san. Klonai nebuvo labai stiprūs: po menkiausio smūgio išnykdavo. Bet jų nemažėjo. Priešingai – daugėjo.

     Galvok! Jei brutali jėga nepadeda, reikia naudotis galva! Vis dėlto teks surasti tikrąjį užpuoliką ir jį išjungti. Nes jo jutsu skyrėsi nuo antrininkų. Pašokau aukštyn, virš visų besikaunančių. Mano poelgis buvo visiškai naivus ir nelogiškas, bet pavyko. Iš aukštai pastebėjau, jog tikrasis priešininkas vis dar slėpėsi krūmuose. Tikriausiai jis mane žiauriai nuvertino. Paprastai nindzės nesirenka tokių akivaizdžių slėptuvių.

     Atlikau Kage bunshin no jutsu ir pasiunčiau savo kloną atgal į tą makalynę. Pati atsargiai prisėlinau prie besislepiančiojo. Sukaupiau kumštyje daug čiakros (bent jau stengiausi) ir, tvirtai užsimojusi, vožiau nindziui į marmūzę. Užklupau netikėtai, tad mano smūgis taikinį pasiekė be problemų.

     Kai nugalėjau priešą, vis dar sunkiai patikėjau, kad man taip lengvai pavyko. Arba sustiprėjau, arba užpuolikas buvo tikras žioplys. O gal ir viena, ir kita?

–         Įspūdinga, – paplojo Kabuto.

–         Nieko ypatingo, – numojau ranka.

     Tačiau viduje džiaugiausi. Aš kovojau. Viena. Ir laimėjau. Be niekieno pagalbos. Sustiprėjau!

–         Suraskim kitus, – tariau.

     Kabutas-san mielai sutiko. Man pradėjo patikti, kad man paklūstama be klausimų.

     Grįžome į stovyklavietę. Ten radome savo draugus šiek tiek apdaužytus, bet gyvus ir tikriausiai sumušusius likusius priešus (jei jų buvo).

–         Kabuto-san, Ernesta-chan! Jūs sveiki? – mus pasitiko Naruto. Kaip visada pernelyg energingas.

–         Taip, – atsakė ponas Kabutas.

     Aš tylėjau, nes nežinojau, kaip apsiginti nuo to aršaus Sakuros žvilgsnio. Keista sugrįžti, kai prisakai, jog išeini ir pan.

–         Jei nori, pasitrauksiu, – tariau.

–         Ne, lik. Neprivalai kažko daryti vien dėl to, jog aš to noriu.

     O aš maniau, kad einame į gerąją pusę. Aš ir Sakura. Bet pasirodo, jog dabar dėl nelabai aiškių priežasčių ji manęs nekenčia dar labiau. Ir jau rodo tai atvirai. Ką gi. Kaip sau nori, Panele Trumpais Rožiniais Plaukais.

–         Neturim laiko stoviniuoti. Keliaukim, – paliepiau.

     Niekas neprieštaravo.

Naruto istorija (2/8)

***

 

Beveik neatsimenu. Nei kaip radome slėptuvę, nei kaip nugabenome ten Naruto su Sasuke, nei kaip bandėme gydyti jų žaizdas. Sėdėjau atsirėmusi į vėsaus medžio milžinišką šaknį. Sakura dėliojo kompresus vaikinams ant kaktų. Laikėsi geriau, negu tikėjausi. Geriau negu aš. Mes neverkėme. Ji neverkė, todėl negalėjau ir aš.

–         Aš įsitikinusi... – prabilo Sakura. – Kad viskas bus gerai.

–         Aha, – vangiai atsakiau.

     Žiūrėjau į Sasukės veidą. Nepanašu, kad viskas būtų gerai.

–         Jie apsaugojo mus, – tęsė. – Dabar mūsų pareiga saugoti juos.

–         Aha, – teištariau.

     Tikriausiai žlugdžiau Sakuros viltis. Bet man nerūpėjo. Dabar svarbiausia išlikti. Pamirškim bokštą, ritinius. Pamirškim egzaminą. Anksčiau ar vėliau sulauksim pagalbos. O iki tol reikia išgyventi.

–         Žinai, – kalbėjo Sakura. – Slapta tau pavydėjau. Maniau, kad esi stipri. Tačiau dabar taip neatrodo.

     Ar Panelė Rožiniais Plaukais man priekaištauja?

–         Aš niekada nebuvau stipri, – atsakiau.

–         Buvai stipresnė už mane.

–         Klausyk, visai netrokštu girdėti tavo nesąmonių! – pratrūkau. – Ir taip jaučiuosi šūdinai!

–         Tu patinki Sasukei-kun.

     Žioptelėjau. Sakura pasakė tai tyliai, bet labai aiškiai.

–         Todėl tau pavydžiu. Nesuprantu, kodėl jam patinki tu, o ne aš. O ne bet kas kitas!

–         Luktelėk, – sustabdžiau ją. – Nieko panašaus...

–         Tai akivaizdu. Tai kaip jis žiūri į tave... Tai kaip bendrauja su tavimi... Viskas...

–         Nieko tai... Net jei taip... – nutilau. – Koks skirtumas. Nemanau, kad tai, ką sakai, yra tiesa.

     Dabar mažų mažiausiai mums reikia susipykti. Ne vieta ir ne laikas tokiems dalykams.

     Tylėjome. Sakura klūpojo nugara į mane. Nė kartelio nepažvelgė man į akis. Tegul. Užsispyrusi ožka. Net nepasakojo, kas nutiko man nesant. T.y. kaip sumušė Sasukę su Naruto. Nelabai ir stengiausi išpešti. Bet vis tiek.

–         Nesuprantu, kodėl jis tau patinka, – prakalbau.

     Sakura atsisuko į mane plačiomis akimis.

–         Juk tu nieko apie jį nežinai.

–         Sasuke-kun kietas, gražus, stiprus, žavingas. Kaip jis gali nepatikti?

–         Arogantiškas, pasipūtęs, negerbiantis kitų, vienišas. Tokį jį matau aš.

–         Tai tau jis nepatinka? – mažytė vilties kibirkštėlė sužibo Sakuros veide.

–         Tikrai nenoriu jo įsimylėti, tačiau... Jei jis neatitols nuo manęs, visko gali būti, – pripažinkim, neverta neigti, jog mudu nepraleidžiame daug laiko kartu.

–         Aš galiu pasistengti, kad judu atitoltumėte.

     Kažkaip šis Sakuros pasiūlymas smigo man tiesiai į paširdžius. Kurių galų norėčiau atitolti nuo Uchiha berniuko? Nejau mano žodžiai nuskambėjo būtent taip? Aš tenorėjau pasakyti, kad nesiruošiu varžytis su Sakura dėl Sasukės meilės. Tegul ji būna rami!

–         Tu nenori, – ištarė. – Gan aiškiai matosi iš tavo veido.

–         Palik mane ramybėj, – mečiau ir nusisukau.

     Ir tai buvo viskas, ką kietoji aš galėjo atšauti Panelei Rožiniais Plaukais. Pamirškit. Būsiu su Sasuke, kada norėsiu, kiek norėsiu. Jei jis norės...

     Prisitraukiau kelius prie savęs ir juos apkabinau. Norėjau žliumbti visa gerkle. Nes, na... Net ir animé pasaulyje, kur viskas idealu, esu apgailėtina. Nekenčiu savęs...

–         Kur eini? – šūktelėjo Sakura, kai atsistojau.

     Neatsakiau. Negalėjau, nes mano veidu sruvo ašaros.

     Ėjau nosies tiesumu, spardydama visas po kojomis pasitaikiusias šakeles ir akmenukus. Nebežinojau ką daryti.

     Staiga pajutau spyrį į nugarą ir nuskriejau kelis metrus į priekį. Vėl kažkur trenkiausi ir šįkart neabejojau, jog kažką susilaužiau. Buvo sunku pajudėti. Galbūt man pažeidė kokius porą stuburo slankstelių ar ką. Vis dėlto apsiverčiau nuo nugaros ant pilvo ir pažvelgiau į užpuoliką.

     Užpuolikė kraupiai šypsojosi.

–         Būk gera mažylė ir atiduok savo ritinėlį, – saldžiai sučiulbėjo.

     Visų pirma, ritinio neturėjau. Antra, net neįsivaizdavau, kur randasi mūsiškis. Trečia, skausmas nugaroje mane žudė.

–         Nekalbėsi? – dirbtinai nustebo. – O gal taip stipriai trenkiau, jog nusikandai liežuvį?

     Sukandau dantis ir laukiau. Juk kas nors ateis manęs išgelbėti, tiesa? Juk kam nors nenusispjaut, ar aš gyva ar mirusi? Nors ir kaip apgailėtinai jaučiausi, negalėjau liautis. Žinojau, kad mane nužudys. Tik nežinojau, ar noriu mirti. Čia ir dabar.

     Iš pradžių pamaniau, kad iš baimės man mirga akyse, bet paskui suvokiau, jog mažyčiai taškeliai – smėlio dulkės. Ir jų vis daugėjo. Jos ėmė supti mano skriaudėją.

–         Kas per... – išsigando.

     Smėlio dulkelės susiliejo ir apsupo moterį. Ji net nespėjo susigaudyti, kaip buvo įsukta į smėlio kokoną. Aš tik aiktelėju. Ir ne dėl to, kad supratau, kas vyko, o dėl to, kad pamačiau Gaarą. Jis laikė ištiesęs ranką į savo auką.

    Užpuolikė dairėsi pamišusiomis akimis. Aš negalėjau nieko padaryti. Gal net nenorėjau.

    Gaara ramiai ištarė:

–         Sabaku soso[1], – ir sugniaužė kumštį.

     Smėlio kokonas susitraukė. Smėlis taip suspaudė aukos kūną, kad iš jo nieko neliko. Tik ištryško raudono kraujo srovelės ir aptaškė visą apylinkę.

     Gaara iš lėto patraukė prie manęs. Pašiurpau. Išsigandau. Nežinau! Juk gali būti, kad manęs laukia toks pat likimas. Gaara mane nužudys.

     Vaikinas sustojo priešais mane. Aš tik pakėliau akis į viršų. Nepanašu, kad iš jo būtų galima tikėtis gailestingumo.

      –         Ar tu bijai? – paklausė.

     Ir tada aš neišlaikiau. Atsisėdau ir žliumbdama pradėjau rėkti:

–         Ar bijau? Žinoma, bijau! Esu kraupiame miške, pilname nindzių, trokštančių mano mirties! Mano draugai guli atsijungę ir neaišku, ar išgyvens! Dar įstrigau su mergina, kurios negaliu pakęsti! Esu apgailėtina, mane ką tik vėl užpuolė ir likau gyva tik dėl to, jog stebuklingai čia pasirodei tu!

     Nusišluosčiau ašaras ir bandžiau nusiraminti. Gana šitų nesąmonių! Grąžinkit mane į mažiau pavojingą mano pasaulėlį!

     Nemanau, kad Gaara suprato bent vieną mano ištartą žodelį. Nes jis tik stovėjo ir spoksojo į mane kraupiomis akimis. Aš taip susigėdau, jog net mano veidas pražydo lyg rožė.

–         Ačiū, – susigrizbau padėkoti.

     Padėkojau jam, kad jis nužudė žmogų.

     Mane supykino.

–         Ar tau viskas gerai? – pasiteiravo be menkiausios susirūpinimo gaidelės balse.

     Tikriausiai mano veidas iš raudono žaibiškai perėjo į baltą. Aš tik linktelėjau ir pabandžiau stotis. Gaara ištiesė man savo ranką. Tą pačią, su kuria nužudė aną nindzę.

     Įsikibau į jį ir atsistojau. Nugarą skaudėjo, tačiau judėti galėjau. Tai gal man niekas nelūžo. Tikiuosi.

     Gaara kažkaip keistai žiūrėjo į mųdviejų susilietusius pirštus. Nusišypsojau. Lėtai paleidome vienas kitą.

–         Ačiū dar kartą, – kvailai nusijuokiau.

     O, žmogau. Nėra jokio reikalo nervintis. Net jeigu toks gražus vaikinas kaip Gaara žiūri taip į mane. Taip, net nežinau kaip.

–         Tu silpna, – tarė.

     Susiraukiau.

–         Ne visi gali būti tokie stiprūs kaip tu, – neslopinau balso. – Be to, jei tau nepatinku, niekas neverčia ilgiau čia likti.

–         Nepatinki?

–         Ir liaukis taip į mane žiūrėjęs! Jau tris kartus padėkojau, bet nesulaukiau jokio atsako. Paprastai žmonės atsako „Nėra už ką“!

     Apsisukau ir nuėjau. Supykau visai be reikalo, bet...

     Gaara be gailesčio nužudė priešininką. Kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo darėsi blogiau. Juk Justė sakė, kad Gaara gerietis! Mačiau, kaip jis kovojo su Lee prieš blogietį ne savo noru. Tai kodėl vos pagalvojus apie jį man darosi šiurpu? Jis sutraiškė žmogų lyg vabalą...

     Išgirdau kažkokį triukšmą. Pabuvojusi Mirties miške tapau labai jautri garsams. Triukšmas sklido iš vietos, kur buvo Septintosios komandos slėptuvė.

     Pasielgiau išties kvailai. Man tai įprasta, bet vis tiek. Patyriau tokių dalykų, kad būtų pats metas pasimokyti, ar ne, Resta-chan?

     Išlėkiau iš krūmų tiesiai į mūsų slėptuvę. Galbūt taip ruošiausi išgąsdinti užpuolikus ar ką, tačiau išsigandau pati.

     Jų buvo trys – du vyrai ir mergina. Nebuvau įsitikinusi, bet tikriausiai juos mačiau 301 kabinete. Sasuke su Naruto gulėjo kaip gulėję. Tik Sakura atrodė klaikiai. Užpuolikė moteris laikė ją už plaukų. Vienas iš vyrų atsisuko į mane (tas, kuris atrodė nenormaliausiai).

–         Dar vienas gelbėtojas, – paniekinamai tarė.

     Dar vienas? Ar be Sakuros nukentėjo dar kas nors? Greitai apsidairiau ir pamačiau ant žemės gulintį Lee. O siaube! Jie sumušė Roką Lee! Vaikinuką, lengvai patvarkiusį mūsų komandos žvaigždę!

–         Juokų darbas, – nusispjovė kitas. – Kin, tu susidorok su ana kvėša, o aš pasirūpinsiu šita.

     Šita negalėjo pajudėti. Šita nekentė savęs už bailumą ir kvailumą. Šita išsižiojo iš nuostabos, kai Sakura kunajumi perrėžė savo plaukus, kad ištrūktų iš priešininkės gniaužtų. Panelė Rožiniais Plaukais nusikirpo savo dailiuosius plaukus.

     Kažin, ar buvo svarbu, kas ką gelbės. Nenorėjau mirti ir nenorėjau, kad mano draugams nutiktų kas blogo. Kokie ten draugai. Arogantiškasis Uchiha, nenuilstantis Uzumakis ir geresnė už mane Haruno.

     Sakura smogė į pilvą merginai, o aš normalesniajam vaikinui. Jis tik vos susvyravo, čiupo mano ranką ir permetė mane per save. Atsitrenkiau į Panelę Trumpais Rožiniais Plaukais ir abi kritome ant žemės. Pajutau nemalonų kraujo skonį burnoje.

–         Stokis, – sušnibždėjau Sakurai.

–         Mes nelaimėsim, tik... – vos laikė ašaras.

     Man nusispjauti, kas laimės ir kas ne. Nebūsiu prastesnė už Sakurą!

     Atsistojau ir puoliau mane numetusį vaikiną. Jis grubiai nusikeikė ir ištiesė abi rankas į mane. Jo delnuose žiojėjo dvi skylės. Nežinojau, ką priešininkas ketina daryti, bet nutariau nesielgti vaikiškai. Prisiminiau Kakašio treniruotes, kovas Bangos šalyje. Metas išbristi iš naujokės lygio.

     Greitai dingau vaikinui iš akių ir atsidūriau jam už nugaros. Priešininkas to nesitikėjo, todėl akimirkai sutriko. Pasinaudojau tuo ir, užsimojusi kumščiu, rėžiau jį užpuolikui į veidą. Šis nuskriejo kelis metrus ir trenkėsi į medį. Nežinojau, kad turiu tiek jėgos. Kaip mažas vaikas nudžiugau mažyčiu pasiekimu ir tai buvo didžiausia mano klaida. Reikėjo pribaigti priešininką, kol jis buvo sutrikęs ir nustebęs.

–         Kalė, – atsistojęs išpyškino. – Nustebinai mane. Bet tavo sėkmės minutės išgaravo.

     Kažkodėl visai netroškau su juo ginčytis.

–         Ko po galais jums reikia?! – iš nevilties surikau.

     Juk pasirodžiau vėliau, taigi neįsivaizduoju, kodėl jie mus užpuolė.

     Vaikinukas bakstelėjo pirštu į mano petį. Kadangi esu kvaila, neiškart suvokiau, jog jis rodo į tai, kas man už nugaros. Atsisukau. Man už nugaros sužeisti gulėjo Naruto ir Sasuke. Išsigandau. Su Sasuke kažkas buvo negerai. Aplink jį tvyrojo violetinė čiakra.

–         Uchiha Sasuke, – ištarė.

     Turėjau susiprasti. Niekas nesidomi Narutu, ar juolabiau Sakura.

–         Ko jums iš jo? – ar tai iš vis panašu į klausimą? Gėda, gėda, Resta-chan.

–         Mes čia, kad jį pribaigtume, – išsišiepė ir vėl ištiesė rankas prieš mane. – Kin, Dosu, nesikiškite. Aš pats susitvarkysiu su šia menkysta.

–         Kaip nori, Zaku, – atsakė vaikinas, tvarsčiais apsirišęs galvą taip, kad matėsi tik viena akis (nenormalusis).

–         Mirk, – tarė užpuolikas, pavadintas Zaku.

     Iš tų skylių jo delnuose išsiveržė oro gūsiai. Kadangi (visi žino) esu kvaila, likau stovėti kaip stovėjusi ir sutikau ataką plikomis rankomis. Na, rankomis prisidengiau veidą, nes tas vėjo gūsis buvo stiprus. Pradėjau slysti atgal. Nejau ir vėl trenksiuosi į kokį medį? Mano nugara to neatlaikys!

     Pašokau aukštyn, kol ataka nepridarė didelės žalos. Ir taip man daug ką skaudėjo po įvykio su gyvate ir po įvykio, į kurį įsivėlė ir Gaara.

–         Neišdegs! – išgirdau prieš pajusdama smūgį į pilvą.

     Tėškiausi į žemę kaip didelis blynas. Prasikirtau kaktą ir kraujas tekėjo mano veidu. Lėtai pasikėliau ant rankų. Mano raumenys drebėjo. Nejau iš tiesų esu tokia silpna? Po šitiekos pastangų nepasiekiau geresnės nindzės lygio? Stenkis! Stenkis, Resta-chan! Visų pirma, dėl savęs. Po to dėl Sasukės. Dėl Naruto ir Sakuros. Dėl Kakašio, dėl Septintosios komandos. Dėl savo gyvybės!

     Zaku uždėjo savo purviną koją ant mano nugaros ir baltų marškinėlių. Visos mano pastangos atsistoti nuėjo perniek. Vėl išsitiesiau.

–         Kaip dabar? – trypdamas su koja man ant nugaros kalbėjo. – Patinka, ką? Mergyt!

–         Tiesiog labai, – išlemenau.

     Vaikinas susiraukė. Sugriebiau jo laisvąją koją ir trūktelėjau į save. Dičkis neišlaikė pusiausvyros ir parkrito.

–         O tau ar patinka?! – išrėkiau pykčio kupinu balsu.

     Man rodos, verkiau. Negalėjau pasakyti, nes mano veidu sruvo ir prakaitas, ir kraujas, ir gal ašaros. Kam patiktų būti maišomam su žemėmis? Ne man. Man nebe.

     Atsistojau ir pažvelgiau į Zaku tokiu niekinamu žvilgsniu. Šis atsistojo. Lėtai, tarsi tuo mėgautųsi. Staiga išsišiepė ir pasisuko į mane šonu. Nesupratau kodėl. Ištiesė rankas. Aiktelėjau iš siaubo.

       –         Pajudėk ir tavo draugužiai išlėks į orą, – nusijuokė.

     Nežinojau, ką jis gali iššauti iš tų skylių. Tačiau žinojau, kad Sasuke su Naruto smarkiai nukentėtų. Tiek to iš mano ryžto.

     Zaku iššovė vieną oro bangą į mane. Pakilau nuo žemės, bet kol nenusileidau, jis sugriebė ranka mano galvą ir įmūrijo mane į kietą purvą. Suklykiau.

     Vaikino ranka atsidūrė man ant veido.

–         O dabar ištaškykime šį gražų tavo veidelį.

      Aiktelėjau. Ar bent jau bandžiau. Akimis susiradau Sakurą. Ji klūpojo ten, kur paskutinį kartą ją mačiau. Pajudinau lūpas, bet neišleidau nė garselio. Padėk, meldžiau. Padėk. Ji tik užmerkė akis.

     Pajutau tokią stiprią čiakrą. Paprastai tokių dalykų nejusdavau. Nemokėjau. Bet ji buvo tokia... žiauri ir stipri. Net Zaku ranka prieš mano veidą ėmė virpėti.

–         Pasitrauk nuo jos, – paliepė man iki skausmo pažįstamas balsas.

     Sasuke! Apsidžiaugiau. Dievinau tą balsą! Taip labai!

–         Cha! Pasvajok! – net neketino trauktis Zaku.

     Klyktelėjau. Nuo smūgio žemė po manimi suskilo. Atsivėrė gili duobė. Gerai, kad manęs ten nebebuvo. Aš saugiai kūkčiojau Sasukės glėbyje. Tik manasis Sasuke buvo kažkoks kitoks. Ne, ne bailys iš anksčiau. Greičiau bebaimis. Bebaimis žudikas. Vaikino akys buvo virtusios šaringan akimis. Bet ne tai vertė bijoti. Sasukės veidas ir rankos buvo nusėtos keistomis juodomis dėmėmis.

     Sasuke pasodino mane netoli Sakuros.

–         Palauk čia, – sušnibždėjo man. – Tuoj viską baigsiu.

     Aš vis dar drebėjau ir jaučiausi taip, tarsi mano galva tuoj išlėks į skutelius. Todėl nieko nesakiau. Todėl nebandžiau jo sulaikyti.

–         Pagaliau atsikėlei, – išsišiepė Zaku.

–         Zaku, nereikia! – riktelėjo nenormalusis. – Jis kažkoks kitoks!

     Zaku lyg ir negirdėjo. Paleido savo oro gūsius į Sasukę. Sasuke buvo neapsakomai greitas. Staigiai atsidūrė už priešininko ir smogė jam į nugarą. Zaku suklupo. Sasuke (vis dar stovėdamas jam už nugaros) suėmė vaikino rankas.

–         Atrodo, kad labai jomis didžiuojiesi, – tarė.

–         Ne, liaukis. Nereikia! – maldavo Zaku.

     Tačiau Sasuke nesiklausė. Sulaužė priešininko rankas. Šis krito ant žemės be sąmonės.

–         Kitas.

     Susigūžiau nuo šalto tono Uchiha berniuko balse. Kas jam nutiko? Jis nebuvo TOKS žiaurus!

     Sasuke vienu smūgiu išjungė merginą ir artėjo prie Dosu. Tas persigandęs traukėsi atgal.

–         Sasuke-kun, liaukis! – suriko Sakura ir išbėgo jo link.

     Sakura apkabino Sasukę. Jis sustojo. Juodosios dėmės ėmė trauktis į juodą taškelį ant vaikino peties. Greitai nebeliko nė vienos, tik tas taškelis. Sasuke parkrito. Atrodė išsekęs.

     Dosu išsitraukė savo ritinėlį ir padėjo priešais mus.

–         Pralaimėjome, – kalbėjo. – Mums buvo įsakyta su tavimi susikauti, Sasuke. Leisk mums eiti ir pažadu, susikausime egzamine be jokių apgavysčių ir triukų.

     Vaikinukas susirinko savo draugus ir dingo. Bent jau paliko ritinėlį.

     Išgirdau šlamesį. Negi dar daugiau priešų? Tai buvo Nedžis-nii-sanas ir mergina (tikriausiai iš jo komandos). Įsitempiau. Prisiminiau, kad Mirties miške visi yra priešai. Ir tai, kad mes iš to paties kaimelio, negarantuoja, jog jie mūsų nepuls.

     Mergina nušoko prie Lee. Tiesa, juk jis gulėjo atsijungęs. Nors nežinau, nei kaip jis čia atsidūrė, nei kaip buvo sumuštas. Be to, turėjau didesnių rūpesčių: Nedžis pervėrė mane žudančiu žvilgsniu.

–         Ei, Lee, pabusk! – papurtė vaikiną mergina.

     Žaliakostiumis pamažu atsigavo. Kiek sutrikęs apsidairė.

–         Mes jau eisim, – tarė Nedžis, nors jo niekas net neklausė.

–         Dievaži, Lee, daugiau taip nepradink, – pasipiktino jo komandos draugė.

–         Atsiprašau, – nusilenkė, o paskui pasisuko į Sakurą. – Ar tau viskas gerai, Sakura-san?

–         Taip, – nusišypsojo. – Ačiū, Lee-sen, – Lee-san? Nuo kada? – Sasuke nugalėjo tuos niekšus.

–         Aišku, – nuliūdo. – Nekantrauju dar kartą su tavimi susikauti, Uchiha Sasuke.

     Nejau tų vaikinų galvose vien kovos? Bent jau Sasuke buvo per daug pavargęs, kad ką besakytų.

     Nedžis paniekinamai prunkštelėjo (žinau, jog tai buvo skirta man) ir visi trys patraukė savo keliais.

     Kol Sakura apžiūrėjo Sasukę, ar jis sveikas, užsiėmiau ne pačia maloniausia misija: pažadinau Naruto. Šis pabudo gan greitai. Tačiau iškart pasigailėjau tai padariusi.

–         A! – suriko. – O kur priešas?

      –         Apie kurį priešą kalbi? – suniurzgiau. Aš per šią ilgą, ilgą dieną sutikau net tris (mažiausiai).

–         Viskas baigėsi? – dairėsi Naruto.

–         Kol kas, – liūdnai šyptelėjau.

–         Ernesta-chan! – sušuko, nors buvo prie pat manęs. – Kas tavo veidui? Atrodai siaubingai!

–         Patylėk, – susiraukiau.

     Pirštais perbraukiau žaizdą kaktoje. Kraujas nebetekėjo, bet vis dar skaudėjo. Apčiupinėjau visą veidą. Tiesiog džiaugiausi, kad jis vis dar ten.

–         Sasuke-kun, neturėtum judėti! – išgirdau susirūpinusį Sakuros balsą.

     Sasuke atsistojo ir lėtai artėjo prie mūsų. Negalėjau pažvelgti jam į akis. Nežinau kodėl. Tiesiog... Jiedu su Sakura taip tiko vienas kitam. Jie abu tobuli. Aš tik maišau.

     Atsistojau, priėjau prie mūsų daiktų. Susiradau gertuves.

–         Ernesta-chan? – stebėjosi Naruto.

–         Mums juk reikia vandens ir maisto, – tikinau save. – Ilsėkitės, juk jūs sunkiai sužeisti.

     Gal ir persistengiau su paskutiniu sakiniu. Tačiau tikrai netroškau ilgiau likti su Sakura. Kuo greičiau dingsim iš šio miško − tuo geriau.

     Elgiausi kietai, bet kur rasti vandens nežinojau. Gaila, kad tai supratau tik atsiskyrusi nuo grupės ir palikusi visus sutrikusius.

     Kažkas trakštelėjo. Išsigandau ir į krūmus mečiau kunajų. Kažkas sucypė. Po to iš krūmų išlindo trys veikėjai. Tinginys, Blondinė ir Čodžis.

–         Mes nenorėjome išgąsdinti, – teisinosi Blondinė. Pala, koks jos vardas?

–         Ką čia veikiate? – paklausiau.

–         Slepiamės, – atsakė Čodžis.

     Už tai gavo niuksą į šoną iš savo komandos draugės.

–         Ar jūs čia slėpėtės visą laiką? – įtariai paklausiau. Gal jie ketino mus užpulti miegančius.

–         Tik kai prasidėjo kova su trimis Garso nindzėmis, – paaiškino Čodžis.

–         Nebūtina sakyti! – užriko blondinė.

–         Kas buvo tas, – suniurnėjo ponas Tingėti Galima.

     Akimirką susimąsčiau. Jei jie matė įvykį su užpuolikais, gal nepuls mūsų. Jau galėjo užpulti iškart po Dosu ir Nedžio išvykimo. Juk buvome mirtinai išsekę.

–         Šikamaru? – tariau. Geras, prisiminiau jo vardą.

–         Ko? – suniurzgė.

–         Gal žinai, kur rasti vandens?

     Kodėl paklausiau JO? Galėjau kreiptis į Čodžį. Bet, manau, jis nežinotų.

–         Ar tu kvaila? – užsivedė Ino-kiaulė (rodos, taip ją pavadino Panelė Trumpais Rožiniais Plaukais). – Klausti tokių dalykų priešininkų komandos! Kodėl turėtume padėti? Kuo mažiau varžovų išliks – tuo geriau!

–         Ten, – Šikamaru pirštu parodė į dešinę, – maždaug už pusės kilometro yra šaltinis.

–         Ačiū, – padėkojau ir nuskubėjau į tą pusę, kol ryžtas būti stipresnei neišgaravo.

     Kai grįžau į Septintosios komandos „slėptuvę“, tie trys dar nebuvo pasišalinę. Ino padėjo Sakurai susitvarkyti negražiai nurėžtus plaukus ir bumbėjo kažką apie „kaip drįsai apkabinti Sasukę-kun“. Vaikinai sėdėjo kas sau. Išdalinau vandenį ir atsisėdau šalia ponaičio Tingėti Galima. Ištiesiau jam gertuvę.

–         Ar neturėtum pati atsigaivinti? – tarė nė nepažvelgęs į mano pusę. – Kiek atsimenu, tave sutriuškino labiausiai.

     Stuktelėjau jam gertuvės šonu į galvą. Šikamaru sudejavo.

–         Moteriškos giminės monstras! – suniurzgė.

–         Bailys, – atkirtau. – Jei mane taip triuškino, galėjote išlįsti ir padėti.

–         Nesinori būti didvyriu, kai aplink voliojasi toks dičkis kaip Sasuke.

     Nutilau. Kodėl visi taip pastebi Sasukę? Na, jis šaunus, bet tai nereiškia, kad kiti prastesni.

–         Visi tik ir kalba apie Sasukę, – pasiskundžiau.

–         Tarsi tu ne, – prunkštelėjo. – Neabejoju, kad esi įsimylėjusi jį ligi ausų kaip ir kitos Konohos merginos.

     Trenkiau vaikinui į petį.

–         Ei! – pasipiktino.

–         Aš nesu jo į-si-my-lė-ju-si, – išskiemenavau.

–         Gali sakyti ką nori, bet visos merginos alpsta dėl tokių vaikinų kaip jis. Ne dėl tokių kaip mes.

–         Mes? Kaip tu ir Čodžis? – pasižiūrėjau į jį.

–         Ir Naruto, – pridūrė.

–         Na, man tu visai patinki, – nusišypsojau.

–         Kaip moteriškos giminės monstras tu man ir visai patinki, – šyptelėjo. – Aną kartą... kavinėje... šiek tiek nusikalbėjau su tuo tingėjimu. Turbūt mane pakerėjo tavo žavesys.

     Mano širdis suplakė smarkiau. Pasidarė kažkaip karšta. Niekas nėra man sakęs kažko panašaus. Ir dar tokiu paprastu, kasdieniu tonu. Dėl kurio tie žodžiai taip ir smigo man į širdį. Ir ilgai ten pasiliko. Tikiuosi, kad liks amžiams. Kaip ir šis šiltas jausmas.

---

[1] Smėlio krioklio laidotuvės.