Netyčia buvau sumaišiusi antrą ir trečią skyrius (pirmiau įkėliau trečią ir tik tada pastebėjau, kad praleidau antrąjį), bet dabar viską atitaisiau :) Atsiprašau už nesklandumus.
***
Suniurzgiau, kai Kakašis anksti ryte išsivedė mane rytinei treniruotei. Saulė buvo tik pradėjusi kilti. Nepasiėmiau jokio šilto rūbo, todėl treniruočių aikštelėje drebėjau. Mano oda šiurpo nuo drėgmės ir vėjo.
– Kakaši, − burbėjau. – Ar negalėjome pasitreniruoti vėliau? Kai bus šilčiau?
– Susikaupk, − paliepė.
Iškart pabudau išsąstingio. Paprastai Kakašis nebūdavo toks rimtas. Per mūsų treniruotes nėra kalbėjęs tokiu rimtu ir gąsdinančiu balsu.
– Artėja svarbus įvykis ir noriu, kad tinkamai pasiruoštum,– mano vyresnysis brolis įbedė savo vienos akies žvilgsnį į mane. – Vaikų žaidimai baigiasi. Metas pradėti tikras treniruotes.
Nurijau seiles. Buvo klausytis tokių žodžių ir matyti tą vyro žvilgsnį.
– Bet, – Kakašis akimirkai užsimerkė. Tikriausiai kažką apgalvojo. – Prieš tai turiu tavęs kai ko paklausti.
– Gerai, – tariau.
– Ar, – vyras lėtai ir aiškiai tarė kiekvieną žodį, – tu esi pasiruošusi tapti nindze?
Nustebau. Manau, ne kartąsakiau, kad noriu tapti nindze. Todėl rizikavau savo gyvybe Bangos šalyje. Todėl kovojau. Bandžiau kovoti.
– Juk jau sakiau, kad noriu tapti nindze, – kiek nepatenkints atsakiau.
– Aš klausiu, ar esi pasiruošusi, – Kakašio tonas vis dar skyrėsi nuo įprastinio.
– Nežinau, – gūžtelėjau pečiais. – Tau geriaužinoti.
Vyras atsiduso. Priėjo arčiau ir uždėjo rankas man ant pečių.
– Ernesta, neprivalai to daryti. Neprivalai gyventi pagal šio pasaulio taisykles.
– Bet, – pasižiūrėjau į Kakašį, – aš noriu... Nenoriu būti našta. Manau, jog galiu bent pabandyti. Kakaši, tu man buvai labai geras, nors esu tik nepažįstamoji iš kitos dimensijos. Noriu padėti tau. Padėti Konohai. Už tai, kad mane priėmė.
Tai bent kalbelė, ar ne?
Kakašis nusišypsojo.
– Tu nesi nepažįstamoji. Tu – mano mažoji sesuo.
Mane apėmė tikrai geras jausmas. Nemoku paaiškinti.
– O dabar, – vyras atsitraukė nuo manęs, –pradėkime treniruotę. Kažkas Hokagei paskundė, kad visai tavęs netreniruoju.
– Aš niekam taip nesakiau.
Turbūt tas Hyuuga vyras, kuris mane apžiūrėjo. „Man nepanašu, kad jis tave treniruotų“. La, la, la. Kąjis išmano? Ponas Hatake pats geriausias mokytojas!
– Pirmiausia patreniruosime taijutsu įgūdžius. Ašpulsiu tave, o tu ginkis ir bandyk man smogti.
Linktelėjau. Įgūdžių ašneturėjau. Tačiau nenorėjau sužlugdyti Kakašio vilčių. Jis tikriausiai daug išmanęs tikėjosi.
Iš nindzių daiktų dėklo išsitraukiau kunajų ir sutelkiau dėmesį į vyrą priešais. Kakašis pajudėjo. Apibėgo lanką apie mane ir bandė pulti iš už nugaros. Spėjau pasitraukti į šoną. Vyras užsimojo ir aš vos spėjau atremti jo peilį savuoju. Mokytojas spaudė mane visa jėga. Niekaip negalėjau atsilaikyti. Reikėjo trauktis.
Atitraukiau kunajų ir pasileidau bėgti į mišką. Kakašis, žinoma, buvo greitesnis už mane, todėl netrukus išdygo man prieš nosį. Jėga jo įveikti negalėjau. Bandžiau mąstyti, bet instinktai liepė bėgti. Pasileidau visu greičiu į vyrą. Kakašis stovėjo ir laukė mano smūgio. Paskutinę akimirką atsispyriau, pašokau, apsiverčiau ore ir atsidūriau mokytojui už nugaros. Ir viskas. Nebežinojau ką toliau daryti.
– Kas nutiko? – pašaipiai tarė Kakašis. –Pavargai?
– Ne, tik... – nuleidau galvą. – Aš negaliu tavęs pulti. O jei sužeisiu?
– Tu? Sužeisi mane? – vyras nusijuokė. – Vargu. Negalvok apie šią kovą kaip apie treniruotę tarp mudviejų. Nedevjok, nes aštikrai nedvejosiu.
Kakašis užsimojo ir ėmėatakuoti mane su kunajumi. Vos spėjau atremti smūgius. Nuo kunajų kritožiežirbos. Kiekvienas susidūrimas vertė mane trauktis atgal. Kakašis žaibiškai keisdavo poziciją: tai smogdavo į mano dešinę ranką, kairę koją, galvą, šoną,ranką, krūtinę. Judėjo siaubingai greitai. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjau pamatyti, kur smogiama, ir sulaikyti ataką.
Kai nebegalėdavau gintis, stengdavausi atsitraukti ir pabėgti. Kartais pavykdavo atsiplėšti nuo priešininko kelis metrus, bet ne daugiau. Netrukus pavargau, todėl gavau kelisįbrėžimus šen bei ten. Kaip ir sakė, Kakašis nedvejojo, net perbrėžė dešinįjįmano skruostą. Skaudėjo, bet ištvėriau, nes mokytojas leido man kelioms minutėms pasislėpti.
Treniruotę baigėme saulei leidžiantis. Pertraukų neturėjome, išskyrus pietų, kai Kakašis leido užvalgyti. Jaučiausi prastai. Atrodžiau dar blogiau. Dvokiau prakaitu, perštėjo įbrėžimus. Neturėjau jėgų niekam. Ėjau lyg zombis. Gyvenime neteko taip prakaituoti.
– Visą kelią tyli, – prakalbo Kakašis. –Nesiskundi.
– Kokia prasmė? – suniurzgiau.
– Šiandien tik pradžia, – šypsojosi vyras.
– Būk geras, nieko nesakyk, – maldavau.
– Jei nori, galiu paruošti ypatingą vakarienę.
– Ačiū, nereikia, – tik jau ne tai. – Vis tiek nieko nepraryčiau.
Virš mūsų praskrido kažkoks paukštis. Man jo klyksmas nepatiko. Tai aš turėčiau klykti po tokios treniruotės. Savo pasaulyje niekada nebuvau labai sportiška, bet štai – dabar sugebu tokių dalykų, apie kuriuos maniškiai net nesvajoja.
– Ar pareisi namo viena? – netikėtai paklausėKakašis.
– Taip, – sutrikau.
– Atsiprašysiu. Prisiminiau keletą reikalų.Susitiksime bute.
Ir mano didysis mokytojas išgaravo. Kaip jam tai pavyksta?
Apsidairiau aplink. Gatvelėbuvo keistai pažįstama. Ir namas, šalia kurio stovėjau.
– Ernesta! Ką čia veiki?
– Kiba?
Ir kaip aš vėl atsidūriau prie Inuzukų namo?
– Atrodai siaubingai! Kas nutiko?
Galėtum ir nebūti toks tiesmukiškas, šunų berniuk. Pats Kiba taip pat atrodė nusivaręs nuo kojų. Ant galvos dėvėjo kapišoną.
– Treniruotės, – atsakiau.
– Aišku, – nusišypsojo. – Atėjai į svečius?
– Ne, tik ėjau pro šalį, – vaikino veidas apsiniaukė ir aš skubiai pridūriau: − Kitą kartą būtinai užsuksiu, bet dabar turiu grįžti namo.
Kiba nudelbė akis į žemę.
– Tikriausiai manai, kad aš koks pašlemėkas ar panašiai, – prakalbo.
– Visai ne, – pabandžiau nusišypsoti, bet man smarkiai skaudėjo dešinį skruostą. – Tiesą sakant, manau, kad tu esi vienas maloniausiųmano suktiktų žmonių čia, Konohoje.
Vaikinas išsišiepėparodydamas savo itin smailius iltinius dantis.
– Netrukdysiu tau, – tarė.
– Iki, Kiba.
Praėjau pro jį, kol vaikinukas dar ko nors nesugalvojo. Padaryti žmones laimingus yra sunku.
Vieną akimirką gali žmogųdievinti. Kitą – jo neapkęsti. Negalėjau nepykti ant Kakašio, kai jis kiekvienąmielą dieną, dar net neprašvitus, išgrūsdavo mane į treniruočių aikštelę ir kankindavo ta pačia ginkis-pulk treniruote. Be pertraukų. Be jokio atsižvelgimoį skaudančius mano raumenis. Tai nežmoniška!
– Pailsėkim, – tarė Kakašis.
Nustebau, nes aš dar nespėjau pavargti ir saulė dar nebuvo pasiekusi horizonto. Susėdome ant pievutės.
– Kodėl? – paklausiau. Juk tikrai ne dėl to, jog pats mokytojas išseko, tiesa?
– Tiesiog pailsėkim, – nusišypsojo. – Tu nė karto nesiskundei, nors aš per smarkiai tave spaudžiau.
– Bet tai būtina, – gūžtelėjau pečiais. – Kad tapčiau nindze.
– Manau, pati nepastebėjai, todėl aš pasakysiu. Tu patobulėjai. Per šias kelias dienas.
Išpūčiau akis.
– Tačiau aš nesugebėjau nė karto tau smogti!
– Ne tai svarbiausia. Aš tenorėjau išugdyti tavo ištvermę. Todėl neleidau ilsėtis. Dabar pavargsti daug lėčiau.
Kai Kakašis man viskąišdėstė prieš akis, negalėjau nesutikti. Štai ką reiškia dirbti. Jei nesugebu smogti mokytojui, nereiškia, kad nepasistūmėjau į priekį.
– Dabar reikia tave apginkluoti kokiu nors jutsu,– Kakašis atsistojo.
– Turi omeny galingą jutsu? – pasitikslinau.
– Taip.
– Manai, kad aš pasirengusi? – vis klausinėjau.
– Taip, – linktelėjo.
Aš taip nemaniau. Nesu tokia užsispyrusi kaip Naruto, kad sugebėčiau stengtis net ir tūkstantį kartųsusimovusi.
– Žinau, ką galvoji, – Kakašio balsas vėl surimtėjo. – Nežinosim, kol nepabandysim.
Velniai nematė. Metas pasauliui (ir SAU) įrodyti, kad esu šio to verta.
– Tikriausiai atsimeni Katon Goukakyuu no Jutsu?
O taip ! Kurgi aš jįpamiršiu. Tiek bėdų man pridarė.
– Dabar parodysiu rankų ženklus. Pamėgink įsiminti ir atkartoti. Tik parodyti.
Nepavyko iš karto įsiminti, kaip sudėti rankas. Kakašis buvo kantrus ir keliasdešimt kartų man rodė išnaujo ir iš naujo, kol sugebėjau atkartoti be klaidų. Vien ženklų įsiminimas mane išvargino.
– Dabar pamėgink sukaupti savo chakrą ir atliktiženklus. Tik ženklus, ne jutsu.
Pabandžiau. Daug kartųbandžiau, kol išsekusi suklupau ant kelių. Nepastebėjau, kaip mane tai išvargino. Kakašis pasakė, jog šiandienai užteks, tad grįžome namo.
Vakare ilgai negalėjau užmigti. Nesitikėjau, kad iš pirmo karto man pavyks atlikti tą jutsu, bet... Sasuke viską darė taip lengvai. Žiūrint į jį, neatrodė, jog taip sunku.
Apsiverčiau ant kito šono ir stipriai užmerkiau akis. Negalvok...
Kitą savaitę tęsėme treniruotes. Kartais jas pertraukdavo misijos. Arba Septintoji komanda buvo nevykėliųkomanda, arba mums specialiai pakišdavo kvailas misijas. Tokias kaip: išravėti piktžoles, išrinkti šiukšles iš upės, pavedžioti šunis. Dar gal būtųpakenčiama, jei ne Naruto. Po grįžimo iš Bangos šalies jis tapo nepakenčiamas. Pasiryžęs bet kokia kaina pranokti Sasukę.
Kai grįžome iš misijos, Naruto buvo vienintelis nusivaręs nuo kojų. Komandinė dvasia mūsų grupėješlubavo. Arba aš jos nejaučiau, nes buvau atsiribojusi nuo bendražygių.Nekalbėjau nė su vienu. Ir tikrai negalėčiau paaiškinti savo elgesio. Ir Sasu-kunas manęs nebeerzino. Apsimečiau, kad jis neegzistuoja.
– Kam reikėjo persistengti, Naruto? – piktinosi Sakura.
– Su tavim vienas vargas, – pridūrė Sasuke.
Atsidusau. Naruto įsižeidė.Tarsi tai pirmas ir paskutinis kartas. Kodėl berniukai tokie kvaili?
– Sasuke! – suriko rodydamas pirštu į Uchiha vaikiną.
– Komandinė dvasia šlubuoja, tiesa? – Kakašis lyg ir kreipėsi į mane, bet tai girdėjo visi.
– Tai jo kaltė! – rėkė Naruto.
– Manau, Kakašis turėjo omeny mus visus, – tariau.
Visi sukluso. Pirmą kartąpo misijos Bangos šalyje iš tiesų kažką pasakiau, o ne tik linksėjau.
– Taip, taip, Ernesta-chan, – entuziastingai pritarė Naruto. – Bet jis kalčiausias!
– Patylėk, kvaily, – Sasukei visa tai rimtaiįkyrėjo. – Jei tau taip nusibodo likti užnugaryje, tapk stipresnis ir pralenk mane!
Tikrai. Kodėl ne? Tik ar ponas Uchiha bus patenkintas, kai kas nors jį pranoks?
– Šiandien misijų nebebus, – pareiškė mokytojas Hatake. – Turiu pristatyti ataskaitą.
Mano vyresnysis brolis eilinį kartą paliko mane vieną. Kaip gražu iš jo pusės.
– Tada aš einu namo, – pasakė Sasuke.
– Sasuke-kun, palauk, – paprašė Sakura. – Galbūt galėtume šiandien pasitreniruoti kartu? – tuoj apsivemsiu nuo tokio mielo tono.
– Tu ne geresnė už Naruto, – tarė vaikinas. –Tiesą sakant, tavo įgūdžiai prastesni už jo, – smūgis žemiau juostos.
Sasuke ramiai nuėjo, o Sakura... Liko sugniuždyta. Man jos pagailo. Juk aš silpniausia grupėje, todėl nėra ko nusiminti, Panele Rožiniais Plaukais.
– Sakura-chan! Pamiršk tą mulkį! Galim treniruotis dviese!
Nejau Naruto rimtai nesuvokia skirtumo tarp savęs ir Sasukės? Tos didžiulės išvaizdos, įgūdžių ir charakterių prarajos?
– Naruto, nemanau, kad Sakura nusiteikusi treniruotėms, – pasakiau. Man nebūtina jo guosti.
– Tada, Ernesta-chan, gal mes...
– Ne, – sudaužiau beįsižiebiančią vaikino viltį.
Pasižiūrėjau į kelią už Naruto. Nustebau, kad ten atsirado akmens spalvos keturkampė dėžė.
– Kas tai? – paklausiau.
Naruto apsisuko. Susiraukė.Aš taip pat keistai žvelgiau į tą daiktą. Kažkas sumanė apsimesti stačiakampio gretasienio formos akmeniu?
Naruto pastovėjo kelias minutes spoksodamas į akmenį. Po to pradėjo bėgioti pirmyn ir atgal. Ir žinote ką? Dėžutė jį persekiojo! Tol, kol nebesuspėjo ir atsidūrė priešais vaikiną, o nebe už jo.
– Keturkampiai akmenys su dviem skylėmis šone neegzistuoja! – suriko Naruto ir bedė pirštu į dėžę. – Tai taip akivaizdu!
Tai kurių galų tau reikėjo penkias minutes bėgioti lyg pamišėliui?
– Nieko kito ir nesitikėjau iš žmogaus, kurįlaikau sau lygiu, – atsklido iš akmens vaikiškas balsas.
– Kas per... – pradėjau sakyti.
Dėžė ėmė ir susprogo. Iš jos pasipylėdidžiuliai dūmų kamuoliai. Išgirdau kažką kosint. Išsisklaidžius dūmams išvydau tris vaikus. Du berniukus ir mergaitę.
– A, čia tik jūs, vaikai, – tarė Naruto.
– Naruto, tu juos pažįsti? – paklausiau.
Vaikinas pasižiūrėjo į mane atsargiu žvilgsniu. Tikriausiai nepatikėjo, kad kalbuosi su juo.
– Taip, Ernesta-chan! – energingai atsakė.Dievaži, kaip visada, tu persistengi su balso tembro aukščiu. – Čia Kanohamaru, Moegi ir Udon, – pristatė.
Pasižiūrėjau į vaikus. Kodėl jie slėpėsi toje dėžėje? Ir kodėl ant kaktų turi lakūno akinius? Ar tai kokios gaujos ženklas?
– Draugužiai, kam jums tie akiniai? – pasidomėjo Naruto.
– Kaip tai kam, – išdidžiai kalbėjo vaikis, kurįgeltonplaukis pavadinimo Konohamaru. – Tu – mūsų idealas, – kas? – Todėl nukopijavome ankstesnį tavo stilių, – išsišiepė.
– Tu anksčiau nešiojai tokius akinius? –paklausiau.
– Taip, – linktelėjo Naruto. – Kietai atrodo, ar ne? – nusijuokė.
– Visai ne, – tariau. Man akiniai labai priminėTajų ar Deivį iš Digimonų.
– Aš taip pat manau, – ėmė linksėti vaikinas. – Nėkiek ne kietai atrodo.
– Kas čia per pasakymas? – supyko Konohamaru. – Ar mes tau per žemas lygis, dički?!
– Beje, ko jums reikia? – susidomėjo Naruto.
– Tu žadėjai, kad su mumis žaisi nindzes!
Kas per žaidimas „Nindzės“?Viena iš didžiausių girdėtų nesąmonių.
– Būtų įdomu sužinoti, ką daro nindzė žaisdamas„Nindzes“?
Pakraupau išvydusi sugniuždytąSakuros veidą. Ji priminė zombį. Suprantu, kad būti žemesnio lygio negu Naruto yra blogai. Žeminantis, gniuždantis dalykas. Bet ar to ne per daug? Na, kam viską sureikšminti? Tai tik tušti pasipūtėlio Uchihos žodžiai.
– Sakura-chan, – pasimetė Naruto.
Vaikino skruostai raustelėjo. Tikriausiai todėl, kad Sakura nesiliovė į jį spoksojusi.
– Tu mane trikdai, Sakura-chan, – murmėjo Naruto.
Konohamaru žiūrėjo tai įNaruto, tai į Sakurą, kol suprato, kas čia vyksta.
– Ei, dički, – tarė. – Tu geresnis negu maniau.
Vaikis atrodė savimi patenkintas. Tik pats Naruto ir aš nelabai supratome, apie ką jis kalba.
– Apie ką tu? – paklausė vaikinas.
– Na, tu ir ta pupytė... – pupytė? Iš kur pas vaikėzą tokie žodžiai? – Matyti, kad jūs...
Mažius sugniaužė kumštį ir ištiesė mažąjį pirštelį. Kad ir ką tai reikštų.
Naruto baisiausiai susigėdo, o Sakura įsižeidė.
– Naruto! – sukaukė ji ir smogė vaikinui į veidą.
Naruto nuskrido ir tėškėsiį tvorą. Vis dar nepriprantu, jog esu animacijos pasaulyje, kur tokie logikos mažai turintys dalykai nesvetimi.
– Lyderi! – išsigando vaikai.
– Ei, dički, – prie draugo pribėgo Konohamaru.
Aš taip pat priėjau arčiau. Naruto buvo gyvas. Gal kiek patinusiu skruostu, bet pakankamai sveikas, kad dejuotų.
– Už ką tu jam taip! – rėkė Konohamaru. – Tu bjauri mergiote!
Sakuros veidas persikreipė iš įniršio. Naruto, Konohamaru, Moegi ir Udon veidai išbalo ir ištįso.
– Bėgam! – suriko Naruto.
Visa gauja pasileido bėgte pirmyn, o Panelė Rožiniais Plaukais juos vijosi. Nesupratau vieno. Kodėl ašbėgau kartu su Naruto vaikų šutve? Juk nieko nepadariau! Tikriausiai bandos jausmas.
– Atsargiau! – riktelėjau, bet buvo per vėlu.
Konohamaru atsitrenkė įkažkokį keistai atrodantį vaikiną. Visi sustojome.
– Man skaudėjo, mažiau, – tarė.
Sudrebėjau. Vaikinas stovėjo kartu su šviesių plaukų mergina. Abu atrodė vyresni už mus ir pavojingi. Ypač juodai apsirengęs vaikinukas. Negana, kad ant galvos buvo užsimaukšlinęs juodą kepurę-kapišoną (ar kas ten buvo) su katės ausimis (gal tik man taip pasirodė), veidą buvo išsidažęs vyšninėmis linijomis. Ant pečiųnešė į tvarsčius suvyniotą daiktą. Keistuolis.
– Konohamaru! – sušuko Naruto, kai nepažįstamasis viena ranka pakėlė berniuką už apykaklės. Vaikiui pasidarė sunkiau kvėpuoti.
– Dabar gausi, ko nusipelnei, mažiau, – kalbėjo.
– Nepersistenk, – paliepė mergina.
– Klausykit, – prakalbo Sakura. – Tai mano kaltė.Šiek tiek pakvailiojau ir...
Negelbėjo.
– Niekas nenorėjo nieko bloga, – įsikišau. –Galime susitarti gražiuoju, – siūliau.
– Paleisk jį, beždžione! – rėkė Naruto.
Ponaiti Uzumaki, sakydama gražiuoju, turėjau omeny ne tai. Kodėl tas kvailys tik blogina padėtį? O jeišitie nepažįstamieji kraujo ištroškę žmogžudžiai? Nežuvau ant Bangų šalies tilto,čia tikrai nesiruošiu mirti!
– Aš tik noriu pažaisti, – kalbėjo vaikinas.
– Tu, niekše! – Naruto puolė nepažįstamąjį.
– Naruto, stok! – norėjau sulaikyti, bet kur tau!
Juodai apsirengęs vaikinukas šyptelėjo ir kažką padarė judindamas laisvosios rankos pirštus. Dar nepasiekęs taikinio, Naruto pargriuvo.
– Na ir nevėkšla! – šaipėsi. – Ar tai viskas, ko galima tikėtis iš Konohos genin nindzių?
Konohos... Ar šie tipeliai nevietiniai? Iš kito kaimo? Kodėl jie elgiasi taip nedraugiškai, būdami ne savo teritorijoje? Nejau nebijo mūsų kaimelio valdžios? Na, taip. Hokagės aš taip pat nebijau. Gal.
– Konohamaru! – verkė mažylio draugai.
– Gana, – tariau. – Paleisk berniuką.
– Ir ką tu man padarysi? – prunkštelėjo.
Užmiršau, kad neatrodau grėsmingai. Konohamaru bandė išsilaisvinti. Apspardė užpuoliką.
– Skauda, žiurke, – sumurmėjo.
Ką daryti? Ką daryti? Kądaryti?!
– Tu, juokingu kostiumu, paleisk jį! – užriko Naruto. – Arba tau klius! – nepadedi, Naruto. Tik blogini padėtį.
Laimei, Sakura pradėjo jįsmaugti iš už nugaros ir nutildė. Vis dėlto tie juokingi anime efektai, kur ištiesų niekas nesužeidžiamas (nors atrodo priešingai), naudingi.
– Jūs man jau atsibodot, – tarė.
Žioptelėjau. Ką jis dabar padarys vargšui berniukui? Ką tas tipas padarys MUMS?
– Nemėgstu neūžaugų, – kalbėjo. – Ypač tokių,kurie negerbia vyresniųjų.
– Aš nebūsiu už tai atsakinga, – atsiduso nepažįstamoji mergina. Kodėl ji nestabdo savo draugo, jei nenori būti už tai atsakinga?
– Nereikia, – sušnibždėjau.
– Pirmiausia atsikratysiu tavimi, o po to skystaliumi ana ten, – šyptelėjo.
Moegi su Udon pradėjo dar labiau verkti. Aš drebėjau. Pasipriešinau Zabuzai... Kovojau su Haku... Bet negaliu net pabandyti sustabdyti šio tipo... Ar aš... Bijau skausmo?... Bijau, kad mane sužeis... Kad ką nors sužeis... kad kas nors... gali žūti...
Prieš akis nevalingaišmėsteljo mirusio Haku veidas ir virto vilties netekusio mažylio Konohamaru fizionomija... Akys sudrėko. Kūnas ėmė nevaldomai drebėti. Norėjau, kad kas nors prikeltų mane iš mano pačios susikurto košmaro.
– Ak, tu... – Naruto vėl bėgo sustabdyti užpuoliko, kuris ruošėsi nuskriausti nekaltą berniuką.
Viskas įvyko greitai. Net nesu įsitikinusi, jog gerai suvokiau įvykius. Kažkoks mažas apvalus daiktas pataikė juodajam tipui į ranką ir jis paleido vargšelį Konohamaru. Paslaptingasis daiktas nuriedėjo žeme. Akmuo. Viso labo akmuo. O kas jį sviedė?
– Ką čia dabar išdarinėt mūsų kaime?
Tą balsą pažinčiau bet kur, bet kada, bet kokiomis aplinkybėmis. Tą šaltą, nuostabų, puikiai šeimininkąatitinkantį balsą, kurį dievinu!
– Sasuke-kun! – susižavėjimo kupinu balsušūktelėjo Sakura.
Moegi su Udon taip pat liko sužavėti. Staiga Naruto gerbėjų klubas virto Sasukės gerbėjų klubu. Norėjau to ar ne, aš priklausiau tam klubui. Bent šią akimirką.
– Dar vienas vaikėzas, – suniurzgė juodasis svetimšalis.
– Atsikabinkit, – liepė Sasuke.
Jis sėdėjo ant šalimais stovinčio medžio šakos ir akivaizdžiai buvo šios dienos didvyris.
– Sasuke-kun toks kietas! – mirė iš meilės ir susižavėjimo Sakura.
– Broli Naruto, tu visai ne kietas, – sumurmėjo Konohamaru.
– Juk žinai, kad būčaiu tave išgelbėjęs, jei ne Sasuke,– aiškino geltonplaukis.
– Kurgi ne, – nepatikėjo berniukas.
Naruto vėl užsidegėneapykanta Uchihai (ir ko aš stebiuosi?). Tikriausiai nelengva, kai tavo autoritetas sutriuškinamas. Kad ir mažų vaikų akyse.
– Lipk žemėn, kietuoli, – sukomandavo nepažįstamasis. – Nekenčiu neūžaugų, kurie mano esantys itin protingi, – vaikinas nusiėmė daiktą, kuris buvo maždaug mūsų amžiaus vaiko dydžio, sau nuo pečių.
– Nejau ketini pasinaudoti karasu? – sunerimo mergina.
Kara-kuo?
– Kankuro, liaukis.
Krūptelėjau. Dar vienas priešininkas? Šis pasirodė Sasukei už nugaros, ant kitos medžio šakos. Toks pat keistas ir dar pavojingesnis.
– Gaara! – netyčia surikau iš nuostabos.
Gerai, kad raudonplaukis kalbėjo toliau ir niekas nespėjo atkreipti dėmesio į mane. Būtų keista pažinotižmogų, kuris nėra gyvenime tavęs matęs. Nors Gaaros nepažįstu, tik žinau jo vardą.
– Darai gėdą mūsų kaimui.
– Ggaara, – vaikinukas atrodė rimtai išsigandęs.
– Man nepatinka, kad taip lengvai prarandi kantrybę,– tęsė Gaara. – Ar pamiršai, kodėl mes čia atvykome?
– Bet, Gaara, jie pirmi pradėjo. Mažius man sudavė, – aiškinosi.
– Konohamaru netyčia į tave atsitrenkė, –įsikišau. Kodel neprilaikiau liežuvio? – Iš musės padarei dramblį. Niekas tau nesmogė, – gal bandė, bet nepataikė.
– Ką? – juodasis tipas pasisuko į mane. – Ką čia tauški, kvėša?
Tikiuosi šios dienos didvyris pasirengęs susidoroti su trimis blogiečiais. Jei ne, man galas. Anksčiau sugebėdavau nutylėti. Kodėl pravėriau burną?
– Užsičiaupk, Kankuro. Man bloga nuo tavęs, –Gaaros balsas buvo šiurpus ir gąsdinantis. Kaip ir akių žvilgsnis.
– Tavo tiesa. Aš visiškai nesivaldžiau. Atsiprašau, – ėmė apgailestauti.
– Mes atsiprašom. Gerai, Gaara? – pritarė mergina.– Tikrai.
Tiedu iš tiesų bijojo raudonplaukio. Įdomu, kodėl?
– Aš atsiprašau dėl savo draugų, – tarė Gaara ir pranykęs nuo šakos atsirado prie savo bendražygių. – Žinau, kad mes per anksti, bet ne žaisti atvykome. Eime.
Trijulė jau sukosi eiti.
– Pala, – juos sulaikė Sakura. Ką ji čia išdarinėja?
– Taip? – atsisuko Gaara.
– Jūs esate nindzė iš Smėlio kaimelio, tiesa? Konoha ir jūsų kraštas yra sąjugininkai. Tačiau jūsų nindzėms draudžiama kirsti sieną be leidimo, – oho, aš šito nežinojau. – Ko jums čia reikia?
– Štai mano kelionės dokumentai, – šviesiaplaukėmergina prieš mus iškėlė kažkokią kortelę. − Jums nepranešė?
– Ko nepranešė? – paklausiau.
– Mes esame genin lygio nindzės iš Smėlio kaimelio,–toliau kalbėjo mergina. – Atvykome laikyti atrankos į chuunin lygio nindzes egzaminą.
– O kokie tai egzaminai? – susidomėjo Naruto.
– Tikrai nežinai? – stebėjosi (vis dar) nepažįstamoji. Aš taip pat nenutuokiau, kas tai. Tikriausiai taip pat esu Naruto lygio. – Genin nindzės iš Smėlio kaimo ir kitų kaimelių atvyksta susikauti su Konohos nindzėmis. Mus egzaminuoja drauge, kad būtų išlaikytas aukštas visų šinobių meistriškumo lygis. Taip pat skatinama nindzių draugystėir tarpusavio supratimas. Be to, šitaip norima išlaikyti kraštų jėgųpusiausvyrą.
Aš klausiausi ir stebėjausišia mergina. Kaip ji ramiai, be trukdžių, kupina pasitikėjimo pasakojo tokius dalykus. Aš nesugebėčiau būti tokia kieta.
– Ei, Konohamaru, gal ir man sudalyvauti tame egzamine?
Naruto su savo draugeliu buvo kupini entuziazmo.
– Jei jau užduodi klausimą, malonėk išklausyti iki galo! – supyko šviesiaplaukė.
– Naruto, tu ne mandagus, – suniurzgiau.
Tuo metu Sasuke nušoko nuo medžio ir atsidūrė priešais mus. Svarsčiau, ką jis čia veikė, jei prieš kokias penkiolika minučių išėjo namo ir atrodė pavargęs nuo savo komandos draugų(Sakuros, Naruto ir manęs).
Smėlio kaimelio nindzės vėl ruošėsi eiti savo keliais, kai Sasuke tarė:
– Ei, tu. Kuo tu vardu?
– Kas? Ar aš? – atsisuko mergina. Kodėl visos merginos turi įsimylėti Sasukę? Kas jame gero? Kodėl nėra normalių merginų,kurioms į jį nusispjauti?
– Ne. Klausiau to raudonplaukio šalimais.
Visi šiek tiek nustebome. Kam Uchihai reikalingas Gaaros vardas? Juk galbūt jie daugiau niekada nesusitiks.
– Gaara iš dykumų, – atsakė. – O tu būsi?
– Uchiha Sasuke, – šyptelėjo vaikinas.
Atmosfera tarp tų dviejųvaikinukų tikrai įkaito. Abu jie buvo gražūs. Abu paslaptingi. Abu kieti. Abu stiprūs.
– Ei, ei. O kaip aš? – šūktelėjo Naruto. –Nenori sužinoti mano vardo?
– Ne, – trumpai ir šaltai atsakė Gaara ir kartu su savo bendražygiais nuėjo.
Stovėjau šiek tiek apstulbusi. Nesitikėjau, kad su Gaara susitiksiu būtent taip. Nemaniau, jog vaikinas bus lyg ir blogietis. Na, aš dar nežinau, ar jis gerietis ar ne. Bet televizoriuje jis kovojo Konohos pusėje, tiesa? Su tuo keistuoliu. Kaip jis?Žaliakostiumis?
– Sasuke, aš tau šito neatleisiu! – iš susimąstymo pažadino Naruto. Ko neatleisi?
– Nurimk tu, idiote, – atsikirto juodaplaukis.
– Ei, – prabilau, – kas yra atrankos į chuunin lygio nindzes egzaminai? – tikriausiai buvau vienintelė tokia neišprūsusi.
– Jei išlaikai egzaminą, iš genin tampi chuunin nindze, – draugiškai paaiškino Konohamaru.
– Aš privalau dalyvauti toje atrankoje! – pareiškėNaruto.
– Manęs tai nedomina, – pasakiau ir apsisukau eiti.
– Kur eini, Ernesta-chan?
– Namo. Kur daugiau? – suniurzgiau.
Iš tiesų patraukiau ne įKakašio butą, o šiaip pasitrainioti Konohos gatvėmis. Kažkodėl neturėjau nuotaikos. Praėjo dar tiek nedaug laiko nuo grįžimo iš Bangos šalies, o mes jau vėl susiduriame su stipriais nindzėmis. Ar tai niekada nesibaigs? Jaučiuosi tokia bejėgė. Jei užvirs kova, negalėsiu nieko padaryti.
Nepajutau, kaip sustojau. Mano veido mina turėjo būti susikrimtusi, nes kažkas paklausė:
– Ei, ar tau viskas gerai?
Pakėliau akis. Stovėjau priešais šviesiaplaukę merginą iš Smėlio kaimelio.
– Nereikia taip išsigąsti. Aš tavęs nesuvalgysiu,– nusijuokė.
– Atsiprašau, – sumurmėjau. Kurių galųatsiprašinėju? Kas man negerai?
– Buvom susitikusios anksčiau, – taip, nevisai maloniomis aplinkybėmis. – Aš Temari, o tu?
– Ernesta, – atsakiau.
– Tu pažįsti Gaarą? – Temari įdėmiai į mane pasižiūrėjo. – Anksčiau ištarei jo vardą.
O, siaubeli, ji girdėjo?! Kaip man tai paaiškinti?
– Aa, – užsikirtau. – Nepažįstu jo asmeniškai, –kažką sumaliau. – Esu jį mačiusi tik iš tolo.
– Esi buvusi Smėlio kaimelyje?
– Ne, – numykiau. Man galas.
– Nepažįsti Gaaros, nesi buvusi Smėlio kaime, betžinai mano brolio vardą, – nusišypsojo.
– Gaara – tavo brolis? – nustebau.
– Taip, – mano veido išraiška prajuokino Temari.
Gaara ir Temari neturėjo jokių panašių bruožų. Kaip jie gali būti brolis ir sesuo?
– Tas vaikinas, kuris pavadino tave kvėša, – ar būtina priminti? – Kankuro. Taip pat mano brolis.
Žioptelėjau iš nuostabos.
– Tikriausiai šaunu, kad su broliais esi vienoje komandoje, – pasakiau.
– Gal. Tik ne su Gaara.
Norėjau klausti kodėl, bet susigriebiau, jog tai ne mano reikalas.
– Ar galiu paklausti?
– Rėžk, – linktelėjo Temari.
– Tu nindzė mergina kaip aš, – pradėjau dėstyti. Buvo sunku. Mano skruostai kaito. Man buvo gėda, bet sustoti nebegalėjau. – Ar kovos lauke... na, ar būna... kad jautiesi... bejėgė?
Nedrįsau pažvelgti merginaiį akis. Kaip galėjau nepažįstamam žmogui užduoti tokį klausimą? Man liko tik tikėtis, kad daugiau nesusitiksime. Antraip, visą gyvenimą degsiu gėda.
– Ne. Bent jau ne dėl to, kad jaučiuosi silpna. Tikrai žinau, kad esu stipresnė už daugelį nindzių vyrų.
Tylėjau.
– Klausyk. Ernesta, taip? Nesvarbu, kad esi mergina. Turėtum stengtis būti tokia stipri nindzė, kokia nori būti.
Tyliai virškinau išgirstusžodžius.
– Turiu eiti. Dar susitiksim, Ernesta.
Temari kažkur nuėjo. Pradingo minioje, o aš dar likau stovėti toje pačioje vietoje. Uždaviau sau klausimą: kokia stipri nindzė noriu būti? Kaip Kakašis? Sasuke? Savo idealo dar nesutikau. Nesutikau stiprios, galingos moteriškos lyties nindzės, į kuriąnorėčiau būti panaši.
Namo grįžau vėliau užKakašį, nors turėjo būti atvirškčiai. Kai vyras pasiteiravo, kur buvau, nežinojau ką atsakyti. Niekur? Aš tik klaidžiojau gatvėmis ir savo mintimis.
– Jei nenori sakyti, nesakyk, – Kakašis įnyko vėl skaityti knygą ir apsimetė, kad manęs nepastebi.
Man patiko, kad jis buvo be uniformos ir galvos raisčio. Prisėdau šalia.
– Jei Sasuke vėl ką nors padarė, aš jį užmušiu, –ramiai tarė.
Krūptelėjau. Kakašis neminėjo Sasukės vardo nuo nevykusio pasimatymo dienos. Nors tai nebuvo pasimatymas. Tai tik lažybų ir pažado mišinys.
– Jis nė kuo dėtas, – pasakiau. – Nebendravau su juo nuo tos dienos.
– Tuomet kas kvaršina tavo mažąją galvelę?
Susiraukiau. Kas čia per meilumai?
– Man ne aštuoneri.
– Žinau. Jei būtų, tau nerūpėtų vaikinai.
– Ir nerūpi, – supykau.
Kodėl jis mane erzina? Senas krienas.
– Nepyk, – vyras trumpai pažvelgė į mane, po to vėlįnyko į knygą. – Turiu naujienų. Jos skirtos Septintajai komandai, bet tu išgirsi pirmoji.
– Na? – nekantriai paraginau. Nieko gero tai nežada.
– Jus visus keturis pasiūliau kaip kandidatus laikyti chuunin atrankos egzaminų, – Kakašis vis dar laikė knyga uždengęs veidą.
„KĄ?!“ − sprogo mano mintyse.
– Ir mane? – veplenau.
– Visus keturis, – ramiai kartojo ponas Hatake.
– Nori, kad mirčiau? – tiesiai šviesiai paklausiau.
– Noriu, kad suaugtum, – ir ponas sensėjus užsidarė savo miegamajame.
Aš sėdėjau ant sofos ir spoksojau pro langą. Įsivaizdavau, kaip gėdingai pralaimiu kovą.
Mane supykino.
Įsivaizdavau Sasukę,sakantį: „Tu žemesnio lygio negu Konohamaru“.
Norėjau verkti.
Prisiminiau kovą su Haku...„Negali palikti manęs vieno...“ – skambėjo mano galvoje.
Negaliu palikti savo komandos draugų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą