Įspūdžiai iš filmo „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“

Pasidaviau kursiokių entuziazmui ir nuėjau į kiną žiūrėti "Fantastinius gyvūnus ir kur juos rasti". Keista, kai pagalvoji. Sutinku, kad "Hario Poterio" knygos yra svarbi mano vaikystės dalis. Jos buvo palaima ir man, ir mano tėvams (nereikėjo klausinėti, ko noriu dovanų švenčių proga). Sunkiai išskirčiau dar vieną knygų seriją, kuri būtų palikusi tokį stiprų įspūdį. Tačiau filmai? Niekada nebuvau "Hario Poterio" filmų gerbėja. Manęs jie nepaveikė taip kaip knygos. Tiesiog neprilygo tam, ką skaičiau. Tad paskelbimas apie dar vieną filmą, susijusį su "Hario Poterio" pasauliu, nostalgiškų jausmų nesukėlė. O tada atsitiktinai pamačiau filmo anonsą ir dar pasiklausiau kursiokių atsiliepimų.

Truputį patingėjau ir nepasidomėjau, kaip šis filmas "įsipaišo" į "Hario Poterio" istoriją. Težinojau, kad jis pasakoja įvykius dar gerokai prieš Hario gimimą. Na, pradžiai to ir pakanka. Turim naujus veikėjus, net naują šalį (veiksmas vyksta JAV, o ne Anglijoje). Dėl to lengva filmą laikyti atskiru kūriniu ir per daug nesurišti su ankstesniais.

Veiksmas prasideda, kai Njutas Miglapūtys (tikiuosi, gerai įsidėmėjau lietuvišką jo pavardę, nes angliškai veikėjas vadinasi Newt Scamander) atvyksta į Niujorką su lagaminu, pilnu magiškų gyvūnų. Šiaip Amerikoje draudžiama laikyti panašius sutvėrimus. Ir didesnioji pasaulio dalis laiko šiuos gyvūnus pavojingais. Gal niekam tas lagaminas ir nebūtų užkliuvęs, bet per sumaištį banke jis patenka į žiobaro rankas ir keli žvėreliai netyčia iš jo pabėga. Smagu, tiesa?

Taip, buvo nemažai smagių vietų, tačiau filmas nustebino ir savo tamsesne puse. Vėliau įvykiai išsirutulioja į ne tokį jaukų peizažą su pūkuotais gyvūnėliais (tiesa, daugumos Njuto augintinių pūkuotais nė nepavadinčiau). Man patiko ši slaptesnė siužeto linija su Šešėliu. Bet. Įžvelgiau joje ir trūkumų. Ėjau į filmą tvirtai įsitikinusi, kad veiksmo centre šmėžuos būtent magiškieji gyvūnai. Ir taip, jie buvo labai svarbūs. Tačiau vis dėlto į filmo pabaigą jie buvo užgožti tos kitos siužetinės linijos. Tai nebūtinai yra blogai, nes tokia mintis mane aplankė jau gerokai po filmo peržiūros. Vadinasi, žiūrint, tai netrukdė.

Šiek tiek bėdų turėjau ir su filmo pradžia. Ji toli gražu nėra nuobodi, bet lėtoka. Tikrai nepuoliau žiovauti ar tikrinti laikrodį, kiek laiko prabėgo. Tik pagavau save mąstančią, jog tai, ką matau ekrane, primena pirmąją serialo seriją, kai norima žiūrovus supažindinti su veikėjais, kuriamu pasauliu ir veiksmu. Tai be galo natūralu ir neišvengiama. Tačiau panašios mintys parodo, kad prireikė laiko, kol vaizdai mane įtraukė į savo pasaulį. Žinoma, galų gale įsitraukiau kaip reikiant ir seansas jokiu būdu neprailgo.

Mano galva, geriausia filmo dalis (kuri mane ir papirko papildyti jo biudžetą savo euriukais) yra veikėjai. Man pakako vieno žvilgsnio ir įsimylėjau Njutą. Vos poros scenų ir pamilau Kovalskį. O Kvini (Queenie) ir Kovalskio duetas pliusą iš manęs užsidirbo, dar prieš įžengiant į kino salę. Tik vėl įžvelgiu panašią problemą, kurią aprašiau prie siužeto. Jaučiu, kad kūrėjai neišnaudojo viso Njuto potencialo. Akivaizdu, kad šis veikėjas slepia tamsią, skaudžią praeitį, tačiau nelikau patenkinta tuo, kiek jos buvo parodyta žiūrovui. Tina buvo atskleista kur kas detaliau ir geriau. Ir filmo kulminacijoje kiti veikėjai Njutą beveik užgožė. Žinoma, džiaugiuosi, kad pakankamai dėmesio gavo ir ne patys pagrindiniai veikėjai, bet nervina, kai jauti, jog Njutas galėjo parodyti dvigubai daugiau (jau lyg ir mačiau, kad planuojamas filmo tęsinys, tai gal dėl to kūrėjai neatskleidė visų kortų). Beje, visiškai random faktas apie Njutą: japoniškoje versijoje jį įgarsina pats Miyano Mamoru ;D

Ar gailiuosi, kad susigundžiau keliauti į kino teatrą dėl šio kūrinio? Gal truputėlį. Ar gailiuosi, kad žiūrėjau filmą? Tikrai ne. Vis dėlto "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" yra vertas dėmesio. Jis per daug nesistengia prilygta savo pirmtakui "Hariui Poteriui". Dėl to man itin patiko. Ir dėl to juo mėgautis gali tiek užkietėję "Hario Poterio" gerbėjai, tiek nieko nenutuokiantys apie Hogvartsą. Tad pasitaikius progai būtinai leiskitės į dar vieną magišką kelionę!

Vertinimas: 8

Naruto istorija (3/10)

***

Žinojau, jog Lee neseniai ištvėrė labai sunkią operaciją ir neturėtų kautis, bet tą akimirką tai stebuklingai išgaravo iš mano galvos.

     Kimimaro atsitraukė toliau nuo mūsų.

–         Lee, – prakalbau. – Ar galiu paprašyti paslaugos?

–         Žinoma, Ernesta-san.

–         Užimk jį. Aš tuoj prisijungsiu, – patikinau.

     To net nereikėjo. Lee troško kautis. Aš skubėjau susitvarkyti su savo problemomis, kad galėčiau pilnai jam padėti.

     Atsisėdau ant žolės ir uždėjau rankas – vieną ant kaklo, kitą – širdies plote. Buvo sunku susikaupti ir atlikti gydomąjį ninjutsu. Bet negalėjau garantuoti, jog man nepaliks negera kaip per susitikimą su Kabuto ieškant Tsunadės ar antrą Itačio vizitą. Šis pasaulis norėjo manimi atsikratyti, todėl, padėdama Tsunadės mokymų, privalėjau jame išsilaikyti savo jėgomis.

     Atlikusi medicininius ninjutsu, atsistojau ir žvilgtelėjau į kovą. Kaip vyrukas, kuris turėjo mesti visus nindziškus reikalus, Rokas Lee kovėsi labai gerai. Deja, Kimimaro net nesuprakaitavo gindamasis nuo Konohos nindzės taijutsu judesių.

     Baltapūkis nemelavo. Jis ne tik manipuliavo savo kaulais – traukinėjo juos iš savo kūno ir naudojo vietoj ginklų – bet ir galėjo juos atsiauginti. Kimimaro ištiesė rankas ir nukreipė pirštų galus į pargriuvusį Lee. Iš jų išsiveržė kaulinės kulkos.

     Prišokau prie Roko ir, permetusi vieną jo ranką sau per petį, patraukiau vaikiną iš taikinio zonos.

–         Ernesta-san, atleisk. Aš...

–         Nepersistenk, Lee, – įspėjau. – Tsunadė nedaro stebuklų du kartus iš eilės.

–         Turėtum bėgti paskui...

–         Dar ne, – papurčiau galvą.

     Taip imsiu ir paliksiu vargšą Lee. Naruto vejasi Sasukę. Galbūt jau pasivijo. Nebegaliu elgtis egoistiškai.

     Kimimaro atslinko prie mūsų su dilbiu rankoje. Aš prisidengiau rankomis. Kaulas atsimušė į mano kaulus. Skaudėjo. Tyliai sudejavau. Mano nebeprilaikomas Lee nuvirto ant žemės. Baltapūkis stūmė mane. Nors tvirtai laikiausi, pamažu čiuožiau atgal, link miško.

–         Neblogai, – tarė.

     Jo kelio sąnarys atsikabino, blauzdikaulis išlindo pro odą ir ta koja baltapūkis spyrė man į pilvą. Pasipylė kraujas ir man teliko džiaugtis, jog mano vidaus organai liko sveiki. Nuvirtau ir susiriečiau į kamuoliuką.

–         Tiesiog priimk, – ramiai kalbėjo, – Orochimaru-sama kvietimą.

     Jam galvoj negerai?

–         Kad jis užvaldytų mano kūną? – bandžiau stotis.

–         Ne.

–         Tada kam?!

     Kimimaro žiūrėjo į mane.

–         Nežinau, kam jam reikia tokios apgailėtinos būtybės.

     Baltapūkis išsitraukė kažkokį itin aštrų kaulą. Po galais, iš kur man žinoti, koks tai kaulas, jei nemėgstu biologijos ir per daug tuo nesidomėjau?

     Kaulas kiaurai pervėrė mane užstojusio Lee ranką. Keli kraujo lašai nukrito ant žalsvos žolės. Rokas pats ištraukė ginklą – turėjo nežmoniškai skaudėti – ir apsisuko spyrių lavinai. Kimimaro lengvai dengė atakas plikomis rankomis, bet turėjo atsitraukti kelis metrus. Aš trumpai pridėjau žalsvai spindintį delną prie žaizdos pilve ir, nespėjus jai iki galo užgyti (nebuvo laiko), lėkiau Lee į pagalbą.

     Judėjau pakankamai greitai. Beveik neatsilikau nuo Roko Lee, nors prieš metus mano kūnas buvo suglebęs ir vargiai bent kiek atletiškas. Turbūt adrenalinas plūstelėjo mano venomis ar arterijomis, nes įgavau tiek daug jėgų. Nepasidaviau. Kimimaro gynėsi gerai, bet nesustojau nė akimirkai. Jis blokavo mano smūgius, bet aš paprasčiau užsimojau dar kartą ir dar kartą, ir dar kartą.

     Lee bandė pargriauti priešininką, bet baltapūkis lemiamą akimirką pašoko ir žaliakostiumis nusirideno pievele. Aš taip pat šoktelėjau ir ketinau pasinaudojusi proga spirti Garso nindzei į kaklą ir jį atjungti. Deja, mano anksčiau neužgydytą žaizdą pervėrė baisiai ilgas šonkaulis. Taip ir pakybau ore. Kimimaro suėmė mane už marškinėlių apykaklės ir ištraukė savo kaulą. Atsikosėjau krauju.

–         Man gaila, kad teko tave taip sunkiai sužeisti, – ištarė nė kiek neapgailestaujančiu balsu.

     Baltapūkis prisitraukė mane artyn, o tada iš visų jėgų švystelėjo tolyn. Suklykiau. Bent jau man atrodė, kad išleidau garsą.

     Nepajutau kietos žemės. Niekur nesitrenkiau. Kažkas mane švelniai apgaubė ir sugėręs Kimimaro jėgą paguldė ant žolės. Švelniai. Prispaudžiau žaizdą ranka ir tuoj pat atsisėdau, nors nederėjo. Šalia manęs stovėjo dar vienas vaikinas.

–         Kas tu toks? – ataidėjo Kimimaro balsas.

     Galva nustojo suktis ir pagaliau supratau, kas vyksta. Be galo laiminga pakėliau akis į jį.

–         Gaara iš Smėlio kaimo, – atsakė šalto balso savininkas. – Konohos sąjungininkas.

     Mane sugavo Gaaros smėlio debesis. Raudonplaukis pasirodė visai kaip per televizorių.

–         Kaip tu? – paklausė manęs.

–         Išgyvesiu, – atsakiau.

     Lee taip pat atsikapanojo prie mūsų.

–         Kaip čia atsidūrei? – ėmė kamantinėti.

–         Smėlio kaimas sulaukė pagalbos prašymo iš Konohos Hokagės, – ramiai atsakė Gaara.

     Taip meiliai besišnekučiuojant, link mūsų atskriejo dešimt kaulinių kulkų. Raudonplaukio gelbėtojo smėlis siena iškilo prieš mus ir sustabdė puolimą.

     Bandžiau stotis, bet vėl parkritau. Gaara žengė žingsnį į priekį.

–         Tau nėra reikalo kautis, – tarė.

–         Jis stiprus! – ginčijausi.

     Raudonplaukis pasižiūrėjo į mane, tarsi būčiau ištarusi „Tu silpnas“.

–         Aš taip pat.

     Smėlis iš Gaaros ąsočio ant nugaros šovė į priekį. Aš uždėjau abi rankas ant žaizdos ir lėtai gydžiau skleisdama tvarkingą chakros srovelę. Kiek įmanydama taupiau jėgas, todėl neskubėjau. Reikėjo nežmoniško susikaupimo, tad aš užmiršau viską aplink. Atsitokėjau tik, kai pajutau, jog mane neša.

     Su kraupu žiūrėjau į vietą, kurioje neseniai ramiai sau sėdėjau. Ją dengė iškilę aštrūs kauliniai strypai. Jei būčiau likusi ten, mane būtų susmaigstę kaip kokią vudu lėlę.

–         Gaara, – išlemenau.

     Vaikinas laikė mane savo glėbyje. Mums už nugarų ant smėlio debesies skraidžiojo Lee. Gaara neteikė jam tiek daug dėmesio. Tada mano žvilgsnis nukrypo į Kimimaro. Aiktelėjau. Jo odos ir plaukų spalvos visiškai pasikeitė: plaukai tapo pilki, o oda tamsiai ruda. Kaulai styksojo iš nindzės kūno kaip ežiuko spygliai.

–         Jis sakė aktyvavęs kažkokios prakeiksmo žymės antrą lygį, – man paaiškino Gaara.

     Ar Sasuke irgi... virs tokia pabaisa?

     Į mus atlėkė kaulinių iečių spiečius. Klyktelėjau ir įsikibau į mane laikiusį vaikiną. Raudonplaukio smėlis eilinį kartą mus apsaugojo.

     Vaikinas nuleido mane ant kojų.

–         Ką ketini daryti? – pasidomėjo Lee, ne visai švelniai numestas ant žemės.

–         Atsiimk, – išgirdau Kimimaro balsą.

     Sumirksėjau.

–         Savo žodžius apie Orochimaru-sama! – įtūžo.

     Žvilgtelėjau į Gaarą. Jo veidas nerodė jokių didesnių emocijų. Kaip ir per chuunin egzaminus. Tik nebejutau to pragaištingo noro žudyti.

–         Ar negali gyventi pagal savo įsitikinimus? – tarė Gaara.

–         Ką tu supranti?! – nesivaldė buvęs baltapūkis.

     Jis puolė. Raudonplaukio smėlis nustūmė mane ir Lee į šalį. Gaara per daug rūpinosi mumis, todėl neišvengė priešininko atakos. Negalėjau patikėti, jog raudono skysčio lašelis, kaptelėjęs ant pievos, ištryško iš Smėlio nindzės kūno.

     Šokau į pagalbą.

–         Gaara, pasilenk! – riktelėjau. – Katon goukakyu no jutsu!

     Išspjoviau didelį ugnies kamuolį. Pataikiau. Kimimaro apsvilo, bet neatrodė rimtai sužeistas.

–         Kodėl Orochimaru-sama nori tokios nepaklusnios būtybės? – kalbėjo pusiau sau, pusiau visiems. – Tu net nesi pakankamai stipri!

     Į mane atskrido trys kaulinės kulkos. Pasilenkiau ir jų išvengiau.

–         Ką gi, – atsiduso. – Pasakysiu, jog tai buvo neišvengiama. Negaliu palikti gyvų Orochimaru-sama įžeidusių nindzių. O jei tu nesitrauksi man iš kelio, – suraukė antakius, – palaidosiu tave kartu su jais!

     Girdėjau, kaip aiktelėjo Lee. Gaara tuoj pat užmiršo savo menką sužeidimą ir kilstelėjo galvą.

–         Sawarabi no Mai[1]!

     Žemė sudrebėjo. Nuo Kimimaro link mūsų vienas po kito pievoje ėmė dygti milžiniški kauliniai strypai. Norėjau bėgti, bet nespėjau. Greitai visa pieva virto baltų spyglių jūra. Mus išgelbėjo tik žaibiškas raudonplaukio smėlis.

     Pakibome ant smėlio debesies virš strypų. Jei Gaara nuleistų smėlį bent kiek žemiau – mums galas.

     Apsižvalgiau, bet jutsu šeimininko niekur neišvydau. Negi Garso nindzė žuvo nuo savo technikos?

–         Ernesta-san, kaip tu? – nerimavo Lee. Turbūt mano veidas buvo baltesnis už popierių.

–         Aš gerai, o jūs?

–         Jo dėka, – linktelėjo galva į Gaarą, – gerai.

     Rokas Lee nebuvo labai laimingas. Vis dėlto Smėlio nindzė kėlė jam blogus prisiminimus. Juk Gaara tik per plauką jo neužmušė ir dar buvo atėmęs gebėjimą kautis.

     Mūsų gelbėtojas klūpėjo ant savo debesies ir giliai šnopavo. Negalėjau nė įsivaizduoti, kiek jam prireikė jėgų išvengti tokios greitos atakos ir dar išgelbėti du nevykėlius. Pastebėjau, jog vaikinas kraujuoja ir prišliaužiau prie jo (bijojau atsistoti, nes mes kybojome labai labai aukštai).

–         Nejudėk, – paprašiau.

     Gaara atsisuko į mane. Nuo jo veido byrėjo smėlis. Raudonplaukio šarvai.

–         Smėlis iš ąsočio nėra pakankamai greitai, – aiškino. – Privalėjau panaudoti šarvų smėlį.

     Linktelėjau, nors vargu ar ką suvokiau. Garso nindzės nebėra. Per savo kvailą žaizdelę pražiopsojau ypatingąją Gaaros smėlio bangą, kurią mačiau namuose per televizorių. Priverčiau kautis po operacijos neatsigavusį Lee ir... Ko aš dar pridirbau?

–         Geriau? – pakėliau akis.

     Gaara švelniai suėmė mano delną, kuriuo gydžiau jo žaizdas. Pajutau keistą karštį, perbėgantį kūnu. Negalėjau net pasakyti, ar kada taip jaučiausi nuo Sasukės prisilietimo...

     Ištraukiau ranką ir nusisukau. Jaučiausi tokia pavargusi.

–         Kaip manot, – nutraukė tylą Lee, – kas nutiko jam?

–         Turbūt žuvo, – gūžtelėjau pečiais.

–         Šiurpus vyrukas. Mano spyriai jo nė neįbrėžė, – gniaužė kumščius.

–         Oročimaru fanatikas, – leptelėjo Gaara.

–         Nedrįsk blogai kalbėti apie Orochimaru-sama!

     Akimirką apmiriau. Sugriebiau Gaaros ranką turbūt ketindama traukti vaikiną šalin, bet taip ir nepajudėjau. Arčiausiai smėlio debesies buvęs strypas staiga išaugo ir iš jo išlindo Kimimaro kūnas. Nindzė tiesė ranką link raudonplaukio ir sustojo likus milimetrui ar dviem iki jo kaklo.

     Sėdėjome sustingę kelias minutes. Lee prasižiojęs, aš sugniaužusi Smėlio nindzės ranką, o Gaara visas įsitempęs.

–         Jis... – šnibždėjo Rokas. – Jis... Mirė?

     Gaara sujudėjo. Atsargiai prilietė kritusiojo priešininko kaklą.

–         Nebegyvas, – pranešė.

     Pagaliau atsipalaidavau. Kelintoji mano sutikta mirtis šiame pasaulyje?...

     Gaara nuskraidino mus į kaulų nepaliestą pievos dalelę ir susmuko, vos mes nulipome nuo jo smėlio.

–         Gaara! – išsigandau.

     Jis atsisėdo ir sulenkė vieną kelį. Lee stebėjo jį kiek susirūpinęs.

–         Ar tau niekur nereikia eiti? – piktai tarė.

     Aš krūptelėjau nuo raudonplaukio tono.

–         Bet kiti...

–         Temari ir Kankuro padeda likusioms Konohos nindzėms.

     Nepasijutau geriau.

–         Naruto...

–         Tu irgi nori bėgti paskui jį, tiesa, Ernesta-san? – įsikišo Lee.

     Aš nebežinau, ko noriu. Norėčiau pagaliau nubusti ir suvokti, jog viskas tik sapnas.

     Gaara atsistojo.

–         Jei neisi pati, nunešiu, – kalbėjo šnopuodamas.

–         Kodėl visi ragina mane bėgti paskui Sasukę? – iš pradžių niekas net nenorėjo, jog dalyvaučiau šioje misijoje.

–         O jei tu jo daugiau nebepamatysi? – užgavo skaudžias stygas Lee. – Tu artimiausias Sasukei žmogus, – įrodinėjo. – Akivaizdu, kad su tavimi jis elgiasi kitaip negu su visais. Nepasiduok!

–         Nepasiduoti... Aš net nežinau, kodėl jis paliko Konohą! – riktelėjau.

     Gaara žengė link manęs, bet priklaupė ant vieno kelio. Buvo per daug išvargęs.

–         Nebijojai manęs, o dabar bijai susidurti akis į akį su žmogumi, kurį myli?! – pakėlė balsą.

–         Aš ne nindzė... – kažkodėl ištariau.

–         Aš ieškau savo gyvenimo tikslo. Gyvenimo prasmės! Galbūt ir Uchihai Sasukei to reikia! Kad kas nors pasakytų jam ką daryti!

     Gaara ragina mane bėgti paskui.

–         Nešvaistyk konohiečių pastangų! – pridėjo Lee.

     Negi mano ryšys su Sasuke toks svarbus... ne tik man?

–         Aš einu, – ištariau.

     Apsisukau ir pradėjau žingsniuoti. Stačiau kojas viena po kitos. Nejučia ėmiau bėgti.

     Sasuke, tu juk... manęs paklausysi, tiesa? Tu neeikvosi savo gyvybės dėl neaiškaus tikslo, tiesa? Jei atsiprašysiu dėl vakar, tu iš manęs išsityčiosi, bet sugrįši. Tiesa? Sužinojęs, ką mums teko ištverti, tu sugrįši ir visų atsiprašysi, tiesa? Čodžio, Nedžio, Kibos, Šikamaru, Lee ir Naruto... Visų!

     O jei Sasuke neapsisuks... Jei jo net nepavysiu... Ar... seksiu jį iki pat Oročimaru buveinės? Ar mano jausmai tokie stiprūs... Ar kvaila keturiolikmetė – ne, šiame pasaulyje jau penkiolikmetė – gali įsimylėti taip, kad nebegalėtų be to žmogaus gyventi?

–         Žinoma... ne... – ištariau sau ir nubegau į antrąją miško dalį.

     Į tą, kuri nebepriklausė Konohai.

---

[1] Paparčio daigų šokis.

Naruto istorija (3/9)

***

Šįkart prie Garso nindzių artinomės daug atsargiau. Turėjome kiek įmanoma labiau užgniaužti savo chakrą, kad priešas jos nepajustų ir nežinotų, jog artėjame. Kiba ir Nedžis vis dar buvo mūsų vedliai. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad jų sugebėjimai tokie naudingi.

     Pažvelgiau į kylančią saulę. Tai buvo vienintelis mūsų laikrodis. Ji vis artėjo prie horizonto. Sugaišom daug laiko. Kas bus, jei jų nebepavysim?

     Net sudrebėjau nuo tos minties.

     Nereikėjo nė Kibos ar Nedžio ženklo. Pati pastebėjau Garso nindzes. Priartėjome prie jų. Dičkis Džirobo nešė statinę su Sasuke. Aš linktelėjau visiems ir paspartinau žingsnį. Atsispyriau taip stipriai, kad vienu šuoliu netikėtai atsidurčiau virš storulio. Sugniaužiau kumštį.

–        Kas... – žioptelėjo Džirobo.

     Įmūrijau savo patikimąją dešinę jam į kairį skruostą. Vyro raumenys atsipalaidavo ir jis išmetė statinę. Ji nukrito tiesiai Naruto į rankas. Uzumakis tuoj apsisuko ir šovė į Konohos pusę. Garso nindzės aiškiai nesitikėjo, jog sugebėsime išsikapanoti iš jų spąstų.

–        Prakeiktos skruzdės! – įniršo žmogus-voras.

     Jis spjovė savo voratinklį ant Naruto, bet jam kelią pastojo Kibos Gatsuga. Tokia ir buvo mūsų užduotis − leisti Narutui pasprukti. Žinoma, su statine.

–        Mulkiai, ką darot?! Vykitės tą geltonplaukį! – riktelėjo moteris. Berods, Tajuja.

     Melsvaplaukis vyrukas šoktelėjo į priekį, dingo mums iš akių ir išniro priešais Naruto. Uzumakis išsigando, bet sugebėjo permesti statinę laisvam komandos nariui – Čodžiui. Pasijutau kaip per krepšinio varžybas −  atimk kamuolį iš varžovų.

     Čodžis buvo per lėtas. Jį tuoj apsupo moteris ir žmogus-voras. Lyg to būtų negana, iš po žemių išniro Džirobo ir smogė vaikinui į pilvą. Čodžis nuskriejo ir atsitrenkė į medį. Garso nindzės atsikovojo kamuolį. Mes nesugebėjome jų aplenkti.

     Dičkis perdavė statinę žmogui-vorui.

–        Jūs keliaukit, o aš sulaikysiu šiuos vabzdžius, – tarė.

     Jo komandos draugai nedvejojo. Paliko Džirobo ir nušuoliavo. Naruto riebiai nusikeikė ir pasiruošė atakai.

–        Aš liksiu. Jūs vykitės, – išgirdau Čodžio balsą.

–        Nebūk kvailas, Čodži, – nepritarė lyderis. – Mes komanda...

–        Todėl sakau – vykitės.

     Netikėjau, kad Čodžis – storulis, geraširdis Čodžis – gali būti toks drąsus. Surikau:

–        Ačiū!

     Suėmiau Šikamaru ranką ir, aplenkusi Džirobo, nulėkiau paskui kitas Garso nindzes. Naruto, Kiba ir Nedžis sekė iš paskos.

–        Negalime jo palikti, – nerimavo Šikamaru.

–        Tu Čodžį pažįsti geriausiai, – kalbėjau. – Žinai, kad jis susitvarkys.

     Niekas tuo netikėjo. Aš tik stengiausi galvoti, jog nesielgiu per daug savanaudiškai, rūpindamasi tik Sasuke ir palikdama vieną bendražygį akis į akį su mirtimi.

–        Šitaip nieko nebus! – riktelėjo Nedžis.

–        Ką turi omeny? – atsiliepė Kiba.

–        Reikia juos išskirti. Kautis vienas prieš vieną.

     Nesąmonė. Jie stipresni. Greitesni. Geresni. Vienas prieš vieną – savižudybė!

     Bet Čodžį tai palikom...

–        Mielai prašom.

     Klyktelėjau. Žmogaus-voro veidas išdygo prieš Nedžį. Vaikinas aiktelėjo. Priešas nusitempė jį ant žemės. Sustojau. Nebemačiau nė vieno iš jų.

–        Nėra laiko žiopsoti, mergaite.

     Melsvaplaukis kėsinosi į mane. Tačiau jo kumštis pataikė į Kibos pilvą. Šunų berniukas atsikosėjo krauju.

–        Nestovėk sustingusi, – sušnypštė vaikinas. – Vykis moterį. Ji nešasi Sasukę.

     Garso nindzė trenkė galva į Kibos kaktą. Vaikinas nukrito į krūmus. Nėriau paskui jį, bet buvau sugauta už kojos. Melsvaplaukis iškėlė mane aukštyn, kiek leido jo ranka. Kybojau žemyn galva ir nuo to tikrai nepasijutau geriau.

–        Mano vardas Sakon. Malonu susipažinti, Orochimaru-sama ypatingoji laboratorine žiurke.

–        Tarsi tu ne toks pat! – riktelėjau.

     Įsisiūbavau ir visu kūnu trenkiausi į priešininką. Abu nukritome ant žemės. Nusibrozdinau kelius ir alkūnę.

     Sakon atsistojo lyg niekur nieko, pakraipė galvą į šonus ir šyptelėjo. Aš aiktelėjau. Jo veidu slinko juodos dėmės. Sasukės prakeiksmo žymės dėmės.

–        Deja, mums įsakyta tavęs nežudyti, – „džiugino“. – Atrodai nustebusi. Dėl šito? – bedė pirštu į spuogo dydžio juodolį ant skruosto. – Orochimaru-sama apdovanojo ne tik Sasukę. Mes visi keturi turime prakeiksmo žymes ir galime aktyvuoti antrąjį lygį.

     Antrasis lygis? Prakeiksmo žymės? Ak, kodėl nepasiklausiau Kakašio apie jas plačiau?!

–        Žinai, Sasuke taps, – šiepėsi, – Orochimaru-sama naujuoju kūnu.

     Suurzgiau. Nebuvau tikra, koks garsas išsiveržė pro kietai sučiauptas mano lūpas, bet tai buvo panašu į urzgimą.

     Kabuto minėjo kažkokį jutsu, perkeliantį vieno asmens sąmonę į kito kūną. Bet kokios naudos Oročimaru siekia iš keturiolikmečio Sasukės? Oročimaru trokšta jauno, stipraus kūno. Bet ar negeriau pasirinkti suaugusį vyrą? Tokį kaip Kakašis?

–        Bet kam jam reikalinga tu – niekas nežino.

     Aš... Bakterija iš kitos dimensijos...

     Sakon puolė. Pasiruošiau priimti jo smūgį. Deja, nereikėjo nieko daryti. Išvydau mane užstojančias dvi identiškas figūras. Jos parvertė Garso nindzę ant žemės ir neleido pajudėti.

–        Paskubėk! – riktelėjo Kiba.

     Jis su Akamaru-Kiba kaip įmanydamas stengėsi laikyti Sakoną priremtą prie kieto grunto.

     Nusukau žvilgsnį ir sukandusi dantis palikau įvykio vietą. Šįkart kaltės jausmas prispaudė smarkiau negu paliekant Čodžį. Bet negalėjau švaistyti šunų berniuko pastangų. Juk aš jau suaugau, tiesa?

–        Ačiū, – sumurmėjau, bet jis nebegalėjo girdėti.

     Lėkiau į priekį. Mintyse permečiau, kur paskutinį kartą mačiau kiekvieną iš Konohos nindzių. Čodžis kaunasi su Džirobo. Nedžį nusitempė žmogus-voras. Kiba liko grumtis su Sakon. Naruto ir Šikamaru nugalėti arba vejasi Tajują. Antras variantas labiau lipo prie širdies.

     Pašokau virš medžių, kad galėčiau apžiūrėti teritoriją iš viršaus. Mane apakino vidudienio saulė. Negi mes vejamės Sasukę jau pusę dienos? Idiote, tikiuosi, turi rimtą priežastį šiam spektakliui!

     Itačio veidas šmėstelėjo man prieš akis. Vos akimirką.

     Artėjome prie miškos pabaigos ir tai reiškė, kad kaip reikiant nutolome nuo Konohos. Nėriau atgal tarp tankių ir retų medžių šakų. Paspartinau žingsnį ir netrukus išvydau dvi pažįstamas nugaras. Mano kūnu nuėjo palengvėjimo drebulys. Naruto laikė apglėbęs statinę, o Tajuja tik svilino berniukus pykčio kupinu žvilgsniu. Nusileidau ant tos pačios šakos, ant kurios stovėjo Konohos nindzių dvejetas.

–        Manot, kad išsisuksit?! – pyko moteris.

–        Ernesta-chan, aš gabenu Sasukę namo, – pradėjo šnibždėti Naruto. – Tu su Šikamaru sulaikykit ją, – palenkė galvą į Tajują.

     Nurijau seiles.

–        Nespręsk pats vienas, – nepritarė Šikamaru. – Ernesta greitesnė už tave. Ir protingesnė. Be to, negalim grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atvykom. Pameni? Ji ne viena.

     Tiesa. Jei grįšim ta pačia trajektorija, tikrai susitiksim su Džirobo, žmogumi-voru ar Sakonu. Nebent manieji bičiuliai bus juos įveikę.

–        Žinai ką daryti? – Šikamaru pasižiūrėjo į mane.

–        Taip, – linktelėjau. – Apsuksiu kilometro spindulio ratą, kad nesusidurčiau su priešais.

–        Pasitikiu tavimi, best friende.

     Šikamaru linktelėjo Narutui, kad perduotų man Sasukę, bet šis dvejojo. Negi Uzumakis manimi nepasitiki?

–        Nemanau... – pradėjo, bet nebaigė sakinio.

     Staiga iš priekio pasirodė dar viena nindzė. Ji lengvai peršoko Tajują ir nusileido prie Naruto. Gal sekundę stovėjome sustingę ir to priešininkui pakako, kad išplėštų statinę iš Naruto gniaužtų ir nusileistų šalia bendrininkės. Pergalė taip lengvai išsprūdo iš mūsų rankų...

–        Kimimaro, – atrodė nustebusi ir šiek tiek išsigandusi Tajuja.

     Aš taip pat išsigandau. Nes pažinau penktąją Garso nindzę. Buvau ją mačiusi kartą. Kimimaro, kaip ir Gaaros, atvaizdas išliko mano atminty. Blogietis ne savo noru.

–        Vėluojate, – prakalbo baltapūkis vaikinas.

–        Iškilo problemų, – springo seilėmis Tajuja. Ji bijojo savo gelbėtojo.

     Kimimaro pasižiūrėjo į mane.

–        Mergaite iš kitos dimensijos, – kreipėsi. – Tu taip pat esi reikalinga.

     Negi man ant kaktos užrašyta, jog nepriklausau šiam pasauliui? Nes jau antras žmogus, nė karto manęs nematęs, atspėja mano tapatybę.

–        Tačiau, – pridūrė, – Orochimarui-sama Uchiha Sasuke dabar žymiai reikalingesnis. Būčiau dėkingas, jei paklusniai keliautum su manimi, bet jei ne...

     Baltapūkis apsisuko ir ėmė šoliuoti tolyn.

–        Stok! – sušuko Naruto ir puolė jam iš paskos.

     Tajuja jį praleido, bet manęs su Šikamaru net neketino.

–        Kautis su trimis būtų per sunku, – paaiškino. – O viena skruzdė Kimimaro ne bėda.

     Na, taip. Naruto – ir dar įniršęs Naruto – nėra sunkiai sutvarkomas varžovas.

–        Klausyk, – šnipštelėjo man Šikamaru. – Apsimeskim, kad rimtai su ja kovojam, o kai pasitaikys proga, lėk paskui tą idiotą.

     Tas idiotas – Naruto ar Sasuke?

–        Ką ten šnabždatės, balandėliai? – šiepėsi Tajuja.

–        Deja, ji užimta, – garsiai riktelėjo vaikinas.

–        Nepaliksiu tavęs vieno, – tyliai užprotestavau.

–        Ir kodėl gi man amžinai tenka kovoti su moterimis, – sudejavo ponas Tinginys.

     Nors imk ir nusijuok iš jo veido minos!

–        Galbūt esi laimės kūdikis, – nusijuokė Tajuja.

–        Tai įsakymas, – pridūrė Šikamaru.

     O kas sakė, kad aš klausau kitų žmonių?

     Sudaužiau kumščius vienas į kitą, parodydama, jog esu pasiruošusi kautis.

     Pašokau aukštyn ir nusileidau žemyn visa jėga dėdama kumštį į kietą gruntą. Šis įskilo. Subyrėjo. Tajujos medžio šaknims nebeliko kur laikytis ir jis nuvirto.

–        Aš grįšiu tavęs pasiimti! – pažadėjau savo geriausiam draugui. Kodėl negalėjau susirasti normalios geriausios draugės?

–        Lauksiu, – iškėlė ranką kaip koks karinininkas.

     Tajuja turbūt nesuprato, kas įvyko. Medis nuvirto. Tas tiesa. Bet ji saugiai nusileido ant žemės ir dabar stovėjo mėgdžiodama Šikamaru. Viskas elementaru, Vatsonai. Aš nukreipiau dėmesį, o lyderis sugavo priešininkę savo šešėliais. Vien tam, kad galėčiau lėkti paskui savo vaikiną.

     Įtempiau kojų raumenis. Kartojau sau „Greičiau, greičiau“. Žinojau, kad turiu pasitaupyti jėgų kovai, nes ji neišvengiama. Kova su blogiečiu ne savo noru. Bet...

–        Greičiau! – riktelėjau.

     Vienas, du, trys atsispyrimai ir miškas baigėsi. Aukšti medžiai liko už nugaros. Dabar jau tikrai išbridom iš Konohos teritorijos. Plati pieva lingavo nuo vėjo. Mano širdis sutrūkčiojo nuo to, ką pamačiau.

     Kai įlėkiau į atvirą plotą, Sasuke kaip tik lipo lauk iš tos statinės. Mano veidas nušvito. Buvau įsitikinusi, jog Uchiha berniukas stos į Naruto pusę ir jiedu įveiks Kimimaro.

     Tik kodėl, užuot bent atsisukęs į savo draugus, Sasuke ėmė tolti?

     Bėgau link jo, bet kelią man pastojo baltapūkis Garso nindzė.

–        Ar dabar supranti? – prakalbo jis. Kreipėsi į Naruto, ne mane. – Uchiha Sasuke pats pasirinko tapti Orochimaru-sama naujuoju kūnu.

–        KOKIAS NESĄMONES ČIA TAUŠKI? – nepajutau, kaip prapliūpau.

–        Orochimaru-sama jau dešimtmetį naudojasi jutsu, perkeliančiu jo sąmonę į kitus kūnus. Taip jis siekia tapti pačiu galingiausiu žmogumi. Po kovos su Trečiuoju Hokage dabartinis jo kūnas gerokai nusilpo. Ilgai nebetemps. Orochimaru-sama galybei reikia naujo indo.

–        Užsičiaupk! – rėkiau.

–        Aš turėjau tapti geriausiu lig tol buvusiu konteineriu, bet, deja, susirgau.

      Kam tai rūpi? Kam taip rūpi?! Ašaros beveik ritosi mano skruostais.

–        Taigi Uchiha Sasuke turės pakeisti mane anksčiau nei planuota.

–        UŽSIČIAUPK! – pakartojau ir smogiau jam.

     Ką ten smogiau. Kimimaro lengvai sugavo mano ranką. Suėmė švelniai. Ir dėl to pasijutau tik dar labiau įtūžusi.

–        Tu man sakai, kad Sasukės nebeliks?! – rijau ašaras. – Oročimaru užvaldys jo kūną... Perkels sąmonę ar ką ten ir mano Sasukės nebeliks?! Ir dar sakai, jog jis pats tai pasirinko?!

     Man ėmė trūkti oro.

–        Sasuke pats pasirinko tokią niekingą mirtį?! – vis tiek rėkiau. – Meluoji!

     Baltapūkis mane paleido. Nukritau ant žolės ir rankomis įsikibau į jos kuokštelius. Bandant už jų pasikelti, stiebeliai atitrūko nuo šaknų. Prisiminiau kalvelę, kaip skabiau žolę, kol Sasuke prisivertė papasakoti apie savo brolį...

–        Naruto, idiote! – šaukiau. – Kodėl stovi lyg niekur nieko?! Turėjai pakankamai laiko jį vytis!

–        Ernesta-chan.

     Kodėl geltonplaukio balsas pilnas gailesčio?

–        Kvaily, – raudojau, žliumbiau, kaukiau. – Juk sakei... Sakei, kad mes tavo draugai. Ir aš... ir Sasuke. Tad kodėl stovi?!

     Vos nepaspringau ašaromis. Jaučiausi apgailėtinai. Nindzė aš, gulinti ant žemės, permirkusi nuo ašarų, raunanti žolę. Didesnio pažeminimo lengvai nesugavosi. Bet tęsiau:

–        Nedaryk to dėl manęs. Padaryk tai dėl savo komandos draugo Sasukės.

–        Sasukės... nebėra. Susitaikyk...

     Pakilau ant kojų greičiau nei galėjau, nei tikėjausi. Nusvirduliavau prie Uzumakio. Stengiausi suimti save į rankas. Nustoti verkti. Mąstyti blaiviai.

     Kimimaro mus stebėjo. Nesikišo. Žinoma, juk mes patys gaišom laiką. Vykdėm jo darbą. Kam jam mums trukdyti?

     Pažvelgiau į mėlynas Naruto akis. Jos taip skyrėsi nuo Sasukės. Jose negalėjau paskęsti. Jos buvo per šviesios. Jo balsas negalėjo manęs užliūliuoti. Buvo per spigus ir vaikiškas.

–        Mane siutina... – bandė prabilti vaikinas. – Negaliu pakęsti, jog jis privertė tave verkti, bet... Jis manęs neklausys.

–        Jei tu nuo jo nusisuksi, kas tada?! – per garsiai ištariau. – Sasuke daugiau draugų neturi! Tik tave ir mane!

–        Nemanau, – Naruto uždėjo ranką man ant peties, – kad pajėgsiu suklijuoti Septintosios komandos šipulius. Bet... turbūt negaliu leisti savo neryžtui skaudinti tave dar labiau.

     Vaikinas spustelėjo mano petį.

–        Nes, Ernesta-chan... Aš netyčia... Prisiekiu – netyčia... Tave įsimylėjau.

     Jis taip greitai šovė į priekį, kad šio judesio sukeltas vėjas, suvėlė mano plaukus. Kimimaro norėjo sugauti Uzumakį, bet aš – nežinia iš kur atsiradusiomis jėgomis – trenkiau jam ir prirėmiau prie žemės. Laikiau įrėmusi alkūnę į jo krūtinę, kol nebemačiau nė Naruto šešėlio.

–        Nenoriu su tavimi kautis, – ramiai kalbėjo Kimimaro.

–        Nenori sužeisti savo lordo laboratorinės žiūrkės? – šyptelėjau.

–        Tu nieko nesupranti, – nė kiek neįtūžo. – Jis mano gelbėtojas. Jei ne jis – būčiau negyvas.

     Iš baltapūkio kūno iškilo aštrūs, kaulus primenantys dygliai. Atšokau nuo jo.

–        Nežudysiu tavęs. Netgi išduosiu, kodėl Orochimaru-sama troško mano kūno.

     Tarsi mane tai domintų.

–        Mano giminė turi ypatingą sugebėjimą. Jutsu, kuriuo negali naudotis kitos nindzės.

     Visai kaip Haku iš Bangos šalies?

–        Aš galiu manipuliuoti savo kaulais. Orochimaru-sama troško šio sugebėjimo. Kaip trokšta Uchihų šaringano.

     Kimimaro puolė mane. Nespėjau sureaguoti.

–        Konoha senpuu[1]!

     Vaikinas kvaila šukuosena ir vilkintis žalią kostiumą spyriu blokavo Garso nindzės ataką.

–        Lee! – apsidžiaugiau. Tarsi būčiau nežinojusi, jog anksčiau ar vėliau sulauksiu pagalbos.

     Žaliakostiumis išsišiepė ir stojo į kovos poziciją.

---

[1] Medžio lapų sūkurys.