Naruto istorija (3/9)

***

Šįkart prie Garso nindzių artinomės daug atsargiau. Turėjome kiek įmanoma labiau užgniaužti savo chakrą, kad priešas jos nepajustų ir nežinotų, jog artėjame. Kiba ir Nedžis vis dar buvo mūsų vedliai. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad jų sugebėjimai tokie naudingi.

     Pažvelgiau į kylančią saulę. Tai buvo vienintelis mūsų laikrodis. Ji vis artėjo prie horizonto. Sugaišom daug laiko. Kas bus, jei jų nebepavysim?

     Net sudrebėjau nuo tos minties.

     Nereikėjo nė Kibos ar Nedžio ženklo. Pati pastebėjau Garso nindzes. Priartėjome prie jų. Dičkis Džirobo nešė statinę su Sasuke. Aš linktelėjau visiems ir paspartinau žingsnį. Atsispyriau taip stipriai, kad vienu šuoliu netikėtai atsidurčiau virš storulio. Sugniaužiau kumštį.

–        Kas... – žioptelėjo Džirobo.

     Įmūrijau savo patikimąją dešinę jam į kairį skruostą. Vyro raumenys atsipalaidavo ir jis išmetė statinę. Ji nukrito tiesiai Naruto į rankas. Uzumakis tuoj apsisuko ir šovė į Konohos pusę. Garso nindzės aiškiai nesitikėjo, jog sugebėsime išsikapanoti iš jų spąstų.

–        Prakeiktos skruzdės! – įniršo žmogus-voras.

     Jis spjovė savo voratinklį ant Naruto, bet jam kelią pastojo Kibos Gatsuga. Tokia ir buvo mūsų užduotis − leisti Narutui pasprukti. Žinoma, su statine.

–        Mulkiai, ką darot?! Vykitės tą geltonplaukį! – riktelėjo moteris. Berods, Tajuja.

     Melsvaplaukis vyrukas šoktelėjo į priekį, dingo mums iš akių ir išniro priešais Naruto. Uzumakis išsigando, bet sugebėjo permesti statinę laisvam komandos nariui – Čodžiui. Pasijutau kaip per krepšinio varžybas −  atimk kamuolį iš varžovų.

     Čodžis buvo per lėtas. Jį tuoj apsupo moteris ir žmogus-voras. Lyg to būtų negana, iš po žemių išniro Džirobo ir smogė vaikinui į pilvą. Čodžis nuskriejo ir atsitrenkė į medį. Garso nindzės atsikovojo kamuolį. Mes nesugebėjome jų aplenkti.

     Dičkis perdavė statinę žmogui-vorui.

–        Jūs keliaukit, o aš sulaikysiu šiuos vabzdžius, – tarė.

     Jo komandos draugai nedvejojo. Paliko Džirobo ir nušuoliavo. Naruto riebiai nusikeikė ir pasiruošė atakai.

–        Aš liksiu. Jūs vykitės, – išgirdau Čodžio balsą.

–        Nebūk kvailas, Čodži, – nepritarė lyderis. – Mes komanda...

–        Todėl sakau – vykitės.

     Netikėjau, kad Čodžis – storulis, geraširdis Čodžis – gali būti toks drąsus. Surikau:

–        Ačiū!

     Suėmiau Šikamaru ranką ir, aplenkusi Džirobo, nulėkiau paskui kitas Garso nindzes. Naruto, Kiba ir Nedžis sekė iš paskos.

–        Negalime jo palikti, – nerimavo Šikamaru.

–        Tu Čodžį pažįsti geriausiai, – kalbėjau. – Žinai, kad jis susitvarkys.

     Niekas tuo netikėjo. Aš tik stengiausi galvoti, jog nesielgiu per daug savanaudiškai, rūpindamasi tik Sasuke ir palikdama vieną bendražygį akis į akį su mirtimi.

–        Šitaip nieko nebus! – riktelėjo Nedžis.

–        Ką turi omeny? – atsiliepė Kiba.

–        Reikia juos išskirti. Kautis vienas prieš vieną.

     Nesąmonė. Jie stipresni. Greitesni. Geresni. Vienas prieš vieną – savižudybė!

     Bet Čodžį tai palikom...

–        Mielai prašom.

     Klyktelėjau. Žmogaus-voro veidas išdygo prieš Nedžį. Vaikinas aiktelėjo. Priešas nusitempė jį ant žemės. Sustojau. Nebemačiau nė vieno iš jų.

–        Nėra laiko žiopsoti, mergaite.

     Melsvaplaukis kėsinosi į mane. Tačiau jo kumštis pataikė į Kibos pilvą. Šunų berniukas atsikosėjo krauju.

–        Nestovėk sustingusi, – sušnypštė vaikinas. – Vykis moterį. Ji nešasi Sasukę.

     Garso nindzė trenkė galva į Kibos kaktą. Vaikinas nukrito į krūmus. Nėriau paskui jį, bet buvau sugauta už kojos. Melsvaplaukis iškėlė mane aukštyn, kiek leido jo ranka. Kybojau žemyn galva ir nuo to tikrai nepasijutau geriau.

–        Mano vardas Sakon. Malonu susipažinti, Orochimaru-sama ypatingoji laboratorine žiurke.

–        Tarsi tu ne toks pat! – riktelėjau.

     Įsisiūbavau ir visu kūnu trenkiausi į priešininką. Abu nukritome ant žemės. Nusibrozdinau kelius ir alkūnę.

     Sakon atsistojo lyg niekur nieko, pakraipė galvą į šonus ir šyptelėjo. Aš aiktelėjau. Jo veidu slinko juodos dėmės. Sasukės prakeiksmo žymės dėmės.

–        Deja, mums įsakyta tavęs nežudyti, – „džiugino“. – Atrodai nustebusi. Dėl šito? – bedė pirštu į spuogo dydžio juodolį ant skruosto. – Orochimaru-sama apdovanojo ne tik Sasukę. Mes visi keturi turime prakeiksmo žymes ir galime aktyvuoti antrąjį lygį.

     Antrasis lygis? Prakeiksmo žymės? Ak, kodėl nepasiklausiau Kakašio apie jas plačiau?!

–        Žinai, Sasuke taps, – šiepėsi, – Orochimaru-sama naujuoju kūnu.

     Suurzgiau. Nebuvau tikra, koks garsas išsiveržė pro kietai sučiauptas mano lūpas, bet tai buvo panašu į urzgimą.

     Kabuto minėjo kažkokį jutsu, perkeliantį vieno asmens sąmonę į kito kūną. Bet kokios naudos Oročimaru siekia iš keturiolikmečio Sasukės? Oročimaru trokšta jauno, stipraus kūno. Bet ar negeriau pasirinkti suaugusį vyrą? Tokį kaip Kakašis?

–        Bet kam jam reikalinga tu – niekas nežino.

     Aš... Bakterija iš kitos dimensijos...

     Sakon puolė. Pasiruošiau priimti jo smūgį. Deja, nereikėjo nieko daryti. Išvydau mane užstojančias dvi identiškas figūras. Jos parvertė Garso nindzę ant žemės ir neleido pajudėti.

–        Paskubėk! – riktelėjo Kiba.

     Jis su Akamaru-Kiba kaip įmanydamas stengėsi laikyti Sakoną priremtą prie kieto grunto.

     Nusukau žvilgsnį ir sukandusi dantis palikau įvykio vietą. Šįkart kaltės jausmas prispaudė smarkiau negu paliekant Čodžį. Bet negalėjau švaistyti šunų berniuko pastangų. Juk aš jau suaugau, tiesa?

–        Ačiū, – sumurmėjau, bet jis nebegalėjo girdėti.

     Lėkiau į priekį. Mintyse permečiau, kur paskutinį kartą mačiau kiekvieną iš Konohos nindzių. Čodžis kaunasi su Džirobo. Nedžį nusitempė žmogus-voras. Kiba liko grumtis su Sakon. Naruto ir Šikamaru nugalėti arba vejasi Tajują. Antras variantas labiau lipo prie širdies.

     Pašokau virš medžių, kad galėčiau apžiūrėti teritoriją iš viršaus. Mane apakino vidudienio saulė. Negi mes vejamės Sasukę jau pusę dienos? Idiote, tikiuosi, turi rimtą priežastį šiam spektakliui!

     Itačio veidas šmėstelėjo man prieš akis. Vos akimirką.

     Artėjome prie miškos pabaigos ir tai reiškė, kad kaip reikiant nutolome nuo Konohos. Nėriau atgal tarp tankių ir retų medžių šakų. Paspartinau žingsnį ir netrukus išvydau dvi pažįstamas nugaras. Mano kūnu nuėjo palengvėjimo drebulys. Naruto laikė apglėbęs statinę, o Tajuja tik svilino berniukus pykčio kupinu žvilgsniu. Nusileidau ant tos pačios šakos, ant kurios stovėjo Konohos nindzių dvejetas.

–        Manot, kad išsisuksit?! – pyko moteris.

–        Ernesta-chan, aš gabenu Sasukę namo, – pradėjo šnibždėti Naruto. – Tu su Šikamaru sulaikykit ją, – palenkė galvą į Tajują.

     Nurijau seiles.

–        Nespręsk pats vienas, – nepritarė Šikamaru. – Ernesta greitesnė už tave. Ir protingesnė. Be to, negalim grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atvykom. Pameni? Ji ne viena.

     Tiesa. Jei grįšim ta pačia trajektorija, tikrai susitiksim su Džirobo, žmogumi-voru ar Sakonu. Nebent manieji bičiuliai bus juos įveikę.

–        Žinai ką daryti? – Šikamaru pasižiūrėjo į mane.

–        Taip, – linktelėjau. – Apsuksiu kilometro spindulio ratą, kad nesusidurčiau su priešais.

–        Pasitikiu tavimi, best friende.

     Šikamaru linktelėjo Narutui, kad perduotų man Sasukę, bet šis dvejojo. Negi Uzumakis manimi nepasitiki?

–        Nemanau... – pradėjo, bet nebaigė sakinio.

     Staiga iš priekio pasirodė dar viena nindzė. Ji lengvai peršoko Tajują ir nusileido prie Naruto. Gal sekundę stovėjome sustingę ir to priešininkui pakako, kad išplėštų statinę iš Naruto gniaužtų ir nusileistų šalia bendrininkės. Pergalė taip lengvai išsprūdo iš mūsų rankų...

–        Kimimaro, – atrodė nustebusi ir šiek tiek išsigandusi Tajuja.

     Aš taip pat išsigandau. Nes pažinau penktąją Garso nindzę. Buvau ją mačiusi kartą. Kimimaro, kaip ir Gaaros, atvaizdas išliko mano atminty. Blogietis ne savo noru.

–        Vėluojate, – prakalbo baltapūkis vaikinas.

–        Iškilo problemų, – springo seilėmis Tajuja. Ji bijojo savo gelbėtojo.

     Kimimaro pasižiūrėjo į mane.

–        Mergaite iš kitos dimensijos, – kreipėsi. – Tu taip pat esi reikalinga.

     Negi man ant kaktos užrašyta, jog nepriklausau šiam pasauliui? Nes jau antras žmogus, nė karto manęs nematęs, atspėja mano tapatybę.

–        Tačiau, – pridūrė, – Orochimarui-sama Uchiha Sasuke dabar žymiai reikalingesnis. Būčiau dėkingas, jei paklusniai keliautum su manimi, bet jei ne...

     Baltapūkis apsisuko ir ėmė šoliuoti tolyn.

–        Stok! – sušuko Naruto ir puolė jam iš paskos.

     Tajuja jį praleido, bet manęs su Šikamaru net neketino.

–        Kautis su trimis būtų per sunku, – paaiškino. – O viena skruzdė Kimimaro ne bėda.

     Na, taip. Naruto – ir dar įniršęs Naruto – nėra sunkiai sutvarkomas varžovas.

–        Klausyk, – šnipštelėjo man Šikamaru. – Apsimeskim, kad rimtai su ja kovojam, o kai pasitaikys proga, lėk paskui tą idiotą.

     Tas idiotas – Naruto ar Sasuke?

–        Ką ten šnabždatės, balandėliai? – šiepėsi Tajuja.

–        Deja, ji užimta, – garsiai riktelėjo vaikinas.

–        Nepaliksiu tavęs vieno, – tyliai užprotestavau.

–        Ir kodėl gi man amžinai tenka kovoti su moterimis, – sudejavo ponas Tinginys.

     Nors imk ir nusijuok iš jo veido minos!

–        Galbūt esi laimės kūdikis, – nusijuokė Tajuja.

–        Tai įsakymas, – pridūrė Šikamaru.

     O kas sakė, kad aš klausau kitų žmonių?

     Sudaužiau kumščius vienas į kitą, parodydama, jog esu pasiruošusi kautis.

     Pašokau aukštyn ir nusileidau žemyn visa jėga dėdama kumštį į kietą gruntą. Šis įskilo. Subyrėjo. Tajujos medžio šaknims nebeliko kur laikytis ir jis nuvirto.

–        Aš grįšiu tavęs pasiimti! – pažadėjau savo geriausiam draugui. Kodėl negalėjau susirasti normalios geriausios draugės?

–        Lauksiu, – iškėlė ranką kaip koks karinininkas.

     Tajuja turbūt nesuprato, kas įvyko. Medis nuvirto. Tas tiesa. Bet ji saugiai nusileido ant žemės ir dabar stovėjo mėgdžiodama Šikamaru. Viskas elementaru, Vatsonai. Aš nukreipiau dėmesį, o lyderis sugavo priešininkę savo šešėliais. Vien tam, kad galėčiau lėkti paskui savo vaikiną.

     Įtempiau kojų raumenis. Kartojau sau „Greičiau, greičiau“. Žinojau, kad turiu pasitaupyti jėgų kovai, nes ji neišvengiama. Kova su blogiečiu ne savo noru. Bet...

–        Greičiau! – riktelėjau.

     Vienas, du, trys atsispyrimai ir miškas baigėsi. Aukšti medžiai liko už nugaros. Dabar jau tikrai išbridom iš Konohos teritorijos. Plati pieva lingavo nuo vėjo. Mano širdis sutrūkčiojo nuo to, ką pamačiau.

     Kai įlėkiau į atvirą plotą, Sasuke kaip tik lipo lauk iš tos statinės. Mano veidas nušvito. Buvau įsitikinusi, jog Uchiha berniukas stos į Naruto pusę ir jiedu įveiks Kimimaro.

     Tik kodėl, užuot bent atsisukęs į savo draugus, Sasuke ėmė tolti?

     Bėgau link jo, bet kelią man pastojo baltapūkis Garso nindzė.

–        Ar dabar supranti? – prakalbo jis. Kreipėsi į Naruto, ne mane. – Uchiha Sasuke pats pasirinko tapti Orochimaru-sama naujuoju kūnu.

–        KOKIAS NESĄMONES ČIA TAUŠKI? – nepajutau, kaip prapliūpau.

–        Orochimaru-sama jau dešimtmetį naudojasi jutsu, perkeliančiu jo sąmonę į kitus kūnus. Taip jis siekia tapti pačiu galingiausiu žmogumi. Po kovos su Trečiuoju Hokage dabartinis jo kūnas gerokai nusilpo. Ilgai nebetemps. Orochimaru-sama galybei reikia naujo indo.

–        Užsičiaupk! – rėkiau.

–        Aš turėjau tapti geriausiu lig tol buvusiu konteineriu, bet, deja, susirgau.

      Kam tai rūpi? Kam taip rūpi?! Ašaros beveik ritosi mano skruostais.

–        Taigi Uchiha Sasuke turės pakeisti mane anksčiau nei planuota.

–        UŽSIČIAUPK! – pakartojau ir smogiau jam.

     Ką ten smogiau. Kimimaro lengvai sugavo mano ranką. Suėmė švelniai. Ir dėl to pasijutau tik dar labiau įtūžusi.

–        Tu man sakai, kad Sasukės nebeliks?! – rijau ašaras. – Oročimaru užvaldys jo kūną... Perkels sąmonę ar ką ten ir mano Sasukės nebeliks?! Ir dar sakai, jog jis pats tai pasirinko?!

     Man ėmė trūkti oro.

–        Sasuke pats pasirinko tokią niekingą mirtį?! – vis tiek rėkiau. – Meluoji!

     Baltapūkis mane paleido. Nukritau ant žolės ir rankomis įsikibau į jos kuokštelius. Bandant už jų pasikelti, stiebeliai atitrūko nuo šaknų. Prisiminiau kalvelę, kaip skabiau žolę, kol Sasuke prisivertė papasakoti apie savo brolį...

–        Naruto, idiote! – šaukiau. – Kodėl stovi lyg niekur nieko?! Turėjai pakankamai laiko jį vytis!

–        Ernesta-chan.

     Kodėl geltonplaukio balsas pilnas gailesčio?

–        Kvaily, – raudojau, žliumbiau, kaukiau. – Juk sakei... Sakei, kad mes tavo draugai. Ir aš... ir Sasuke. Tad kodėl stovi?!

     Vos nepaspringau ašaromis. Jaučiausi apgailėtinai. Nindzė aš, gulinti ant žemės, permirkusi nuo ašarų, raunanti žolę. Didesnio pažeminimo lengvai nesugavosi. Bet tęsiau:

–        Nedaryk to dėl manęs. Padaryk tai dėl savo komandos draugo Sasukės.

–        Sasukės... nebėra. Susitaikyk...

     Pakilau ant kojų greičiau nei galėjau, nei tikėjausi. Nusvirduliavau prie Uzumakio. Stengiausi suimti save į rankas. Nustoti verkti. Mąstyti blaiviai.

     Kimimaro mus stebėjo. Nesikišo. Žinoma, juk mes patys gaišom laiką. Vykdėm jo darbą. Kam jam mums trukdyti?

     Pažvelgiau į mėlynas Naruto akis. Jos taip skyrėsi nuo Sasukės. Jose negalėjau paskęsti. Jos buvo per šviesios. Jo balsas negalėjo manęs užliūliuoti. Buvo per spigus ir vaikiškas.

–        Mane siutina... – bandė prabilti vaikinas. – Negaliu pakęsti, jog jis privertė tave verkti, bet... Jis manęs neklausys.

–        Jei tu nuo jo nusisuksi, kas tada?! – per garsiai ištariau. – Sasuke daugiau draugų neturi! Tik tave ir mane!

–        Nemanau, – Naruto uždėjo ranką man ant peties, – kad pajėgsiu suklijuoti Septintosios komandos šipulius. Bet... turbūt negaliu leisti savo neryžtui skaudinti tave dar labiau.

     Vaikinas spustelėjo mano petį.

–        Nes, Ernesta-chan... Aš netyčia... Prisiekiu – netyčia... Tave įsimylėjau.

     Jis taip greitai šovė į priekį, kad šio judesio sukeltas vėjas, suvėlė mano plaukus. Kimimaro norėjo sugauti Uzumakį, bet aš – nežinia iš kur atsiradusiomis jėgomis – trenkiau jam ir prirėmiau prie žemės. Laikiau įrėmusi alkūnę į jo krūtinę, kol nebemačiau nė Naruto šešėlio.

–        Nenoriu su tavimi kautis, – ramiai kalbėjo Kimimaro.

–        Nenori sužeisti savo lordo laboratorinės žiūrkės? – šyptelėjau.

–        Tu nieko nesupranti, – nė kiek neįtūžo. – Jis mano gelbėtojas. Jei ne jis – būčiau negyvas.

     Iš baltapūkio kūno iškilo aštrūs, kaulus primenantys dygliai. Atšokau nuo jo.

–        Nežudysiu tavęs. Netgi išduosiu, kodėl Orochimaru-sama troško mano kūno.

     Tarsi mane tai domintų.

–        Mano giminė turi ypatingą sugebėjimą. Jutsu, kuriuo negali naudotis kitos nindzės.

     Visai kaip Haku iš Bangos šalies?

–        Aš galiu manipuliuoti savo kaulais. Orochimaru-sama troško šio sugebėjimo. Kaip trokšta Uchihų šaringano.

     Kimimaro puolė mane. Nespėjau sureaguoti.

–        Konoha senpuu[1]!

     Vaikinas kvaila šukuosena ir vilkintis žalią kostiumą spyriu blokavo Garso nindzės ataką.

–        Lee! – apsidžiaugiau. Tarsi būčiau nežinojusi, jog anksčiau ar vėliau sulauksiu pagalbos.

     Žaliakostiumis išsišiepė ir stojo į kovos poziciją.

---

[1] Medžio lapų sūkurys.