Mahou Shoujo Madoka Magica OP&ED dainų apžvalga

Prisiminiau, jog rašydama savo atsiliepimus apie "Mahou Shoujo Madoka Magica" nepaminėjau (arba tik trumpai užsiminiau) šio anime opening ir ending dainų (bet tą padariau savo "Nyan Koi" aprašyme). Tad baigiantis 2013 metams noriu ištaisyti šią menkutę klaidelę ir parašyti kelis žodelius apie dvi labai gražias dainas.

 

ClariS "Connect"

 

Pamenu, kaip susiraukiau, kai pirmą kartą išgirdau šią dainą. Ji kažkodėl pasirodė kaip eilinė, saldi mahou shoujo žanro dainelė, o aš taip tikėjausi pamatyti kažką įspūdinga (tiek buvau prisiskaičiusi apie šio anime išskirtinumą). Gal mane suklaidino spalvingi vaizdai, o gal tiesiog suveikė dėsnis, galiojantis beveik visoms japonų dainoms - daina savo tikrąjį skambesį atskleidžia po daugelio klausymų (tai ypač būdinga tik pradėjus klausytis japoniškos muzikos). Negaliu sakyti, kad dainą pamilau, kai ir anime pasidarė įdomus, bet kai peržiūri ~12 serijų, prasidedančių ta pačia melodija, ši įstinga. Dabar (jau gana seniai baigusi žiūrėti "Madoka Magica") manau, kad "Connect" yra labai gera daina ir puikiai dera kaip šio anime OP. Tikrai siūlau paklausyti!

 

Kalafina "Magia"

 

 

"Magia" turi šiek tiek kitokią istoriją nei "Connect", nes galiu beveik drąsiai sakyti, jog būtent ši daina paskatino mane užmesti akį į "Madoką Magicą". Grupę "Kalafina" jau žinojau nuo "Kuroshitsuji" laikų ir buvau perklausiusi nemažai jos dainų, tarp jų tikriausiai buvo ir pati "Magia", tik dar buvau jos neužfiksavusi. Taigi nusprendžiau parsisiųsti šį anime ir pažiūrėti, kaip atrodo šis ED. Tad neišgirdusi "Magia" pirmos serijos pabaigoje, supykau. Vietoj jos grojo kažkokia dainelė, kurios net nepamenu. Mane tai taip papiktino, kad neketinau toliau tęsti anime žiūrėjimo (jis dar nebuvo manęs užkabinęs). Bet susitvardžiau, nuėjau į myanimelist.net ir patikrinau, ar tikrai "Kalafina" atlieka šio anime ED dainą. Taip, "Magia" čia skamba, tik nuo 3 serijos. Tie, kas žiūrėjo "Madoką Magicą" turbūt sutiks, kad toks sprendimas buvo puikus. Nuo 3 serijos keičiasi visa anime atmosfera, tad ED pakeitimas tai tik sustiprina.

     Tai gan tamsi daina ir tiesą sakant, man asocijuojasi su "Madoka Magica" labiau negu OP "Connect" (nors turėtų būti atvirkščiai). Prie "Magia" taip pat reikėjo priprasti, bet ji "prilipo" greičiau, nes jau pažinojau jos atlikėją (o mylimas atlikėjas visada padeda pamėgti dainą greičiau). Tai galbūt nėra pati pačiausia "Kalafinos" daina, bet tikrai ją parekomenduočiau. Ir vien dėl jos tikrai verta žiūrėti šį anime. Nesigailiu, kad taip padariau.

 

 

 

Naruto istorija (1/2)

Laimingųjų Naujųjų!

***

 

Atsibudau nežinia po kiek laiko kambaryje. Ne savo. Ir ne kieno nors, ką pažįstu. Tai buvo svetimo žmogaus kambarys. Tikriausiai vaikino, nes, na, jis nedvelkė švara ir tvarka. Gulėjau ne itin didelėje lovoje. Kairėje stovėjo rašomasis stalas, apkrautas dokumentais, o šalia lovos − komoda su nuotraukomis ant jos. Nuotraukoje šypsojosi geltonplaukis vyriškis su trimis mano amžiaus vaikais: dviem berniukais ir mergaite.

     Prisiminiau, kad, prieš prarandant sąmonę, mano rankos virto pieštomis. Ištraukiau jas iš po antklodės. Atrodė visai normalios, kaip ir visa kita kambaryje. Turint omeny, kad vaikinai pilkais, į viršų kylančiais plaukais neegzistuoja (būtent toks vienas buvo nuotraukoje), padariau išvadą, jog nebeskiriu tikrovės nuo piešto pasaulio.

     Piešto pasaulio? Kas sakė, kad dabar esu pieštame pasaulyje?

     Staiga atsivėrė durys ir pro jas įėjo vyras. Aš iškart atsisėdau lovoje. Keistesnio vyro nebuvau mačiusi. Pilki, į viršų kylantys, šiek tiek pašiaušti plaukai, medžiaginė, juoda kaukė, dengianti burną, nosį, skruostus ir galvos raiščiu uždengta viena akis. Kas jau kas, bet šis vyras buvo paslaptingumo įsikūnijimas. Nors geriau įsižiūrėjus, jis buvo visai patrauklus... Žmonės, dabar ne metas galvoti apie tokius dalykus. Juolab, kad nepažįstamasis kokia dešimčia metų vyresnis už mane!

̶            O jau pabudai, − nusišypsojo jis. − Labai rytas.

̶            Lla... rytas? − sumišau aš. Juk prieš man netenkant sąmonės buvo daugiausia šešiolikta valanda. Nejau aš miegojau tiek ilgai?

̶            Taip. Jau rytas, − ta vyro šypsena ne ramino, o erzino.

̶            Bet kaip... Kaip aš čia patekau? − išlemenau. Tikriausiai tada nesuspėjau pagalvoti, jog turiu elgtis kietai. O klausimų turėjau daug.

̶            Radau tave miške be sąmonės. Atrodo, tave kažkas užpuolė.

̶            Miške? Bet aš niekada nebuvau miške! Turiu omeny, prieš netekdama sąmonės. Užpuolimas? Net jeigu taip, užpuoliko aš nemačiau, − sunerimau ir pajutau nenumaldomą skausmą galvoje.

̶            Nurimk. Tu čia saugi, kad ir kas tau nutiko, − šįkart nuoširdi ir plati pilkaplaukio šypsena mane paguodė ir nuramino. − Verčiau pakalbėkime apie malonesnius dalykus.

̶            Tiesą sakant, man nelabai malonu kalbėtis su nepažįstamu žmogumi, − nežinau kodėl, tačiau šalia šio vyro jaučiausi gan laisvai. Paprastai taip nebūna, kai kalbu su pirmą kartą matomais asmenimis.

̶            Ak, tiesa, − vyriškis viena ranka pasikasė savo pakaušį. − Aš esu Hatake Kakashi.

̶            Ernesta... Ei, − susiraukiau. − Labai jau keistas vardas. Tavo vardas Hatakis ar Kakašis?

̶            Kakashi, − iš Kakašio veido mačiau, kad jam nelabai patiko sulietuvintas jo vardas.

̶            Atleisk, − susigrizbau aš. − Mano šalyje vardai būna su galūnėmis. Tu tikriausiai kilęs iš Tolimųjų Rytų.

̶            Tolimųjų Rytų?

̶            Leisk spėti. Aš visiškai nenutuokiu, kur atsidūriau?

̶            Tikriausiai, − šyptelėjo Kakašis. − O iš kur tu?

̶            Iš Kauno, Lietuvos.

̶            Norėjai pasakyti iš Kauno kaimelio, Lietuvos šalies?

̶            Galima ir taip sakyti. O kur aš esu?

̶            Konohoje, Ugnies šalyje.

     Gerai, gal pakaks? Sutinku, Kakašis visai mielas vyriškis. Su juo smagu paplepėti, tačiau man jau pats metas nubusti. Juk aš sapnuoju, tiesa? Žmonės, juk tokia Ugnies šalis neegzistuoja!

̶            Kakaši? − labai rimtai tariau. Jis tik klausiamai pasižiūrėjo į mane. − Ar gali būti taip, kad aš sapnuoju?

̶            Hm, − vyras užvertė galvą į viršų ir susimąstė. Pripažinsiu, taip jis atrodė gan juokingai. – Ne, nemanau, − po kiek laiko tarė ir vėl nusišypsojo.

̶            O, ne! − sudejavau ir užsiverčiau antklodę ant savęs.

̶            Ernesta! − Kakašis tikriausiai nejuokais sunerimo, nes pripuolęs ištraukė mane iš po sunkaus medžiagos pluošto. − Tu sveika?

̶            Taip, − išlemenau. Regis, jei ne Kakašis, kas žino, gal būčiau uždususi.

̶            Nekvailiok šitaip. Šnektelėjau apie tave su Hokage-sama[1]. Jis sakė, kai galės ateis ir viską tau paaiškins.

̶            Kas tas Hokagė? − paklausiau. Supratau, kad sama – tai japoniškas kreipinys.

̶            Trumpai tariant, mūsų kaimelio vadas.

̶            Vadas? Ne prezidentas?

̶            O kas yra prezidentas?

̶            Ai, nesvarbu, − numojau ranka. Viena aišku, ši keista vieta labai skiriasi nuo tos, kur augau. − O kada ateis tas Hokagė-sama?

̶            Nežinau. Na, bet iki to laiko, aš rūpinsiuosi tavimi, − nusišypsojo vyras ir paplekšnojo man per nugarą.

̶            Bet aš negaliu čia pasilikti labai ilgai, − sumurmėjau. − Turiu grįžti namo.  

̶            O varge vargeli, − atsiduso. − Dabar tu negali niekur eiti. Verčiau pailsėk.

     Vyras atsistojęs išėjo. Tiesą sakant, man būtų labiau patikę, jei jis būtų pasilikęs. Man buvo baisu. Iš tiesų nesupratau kodėl. Juk aš saugi. Taip, kurgi ne.

     Nekenčiu tų valandų, kai lieku viena, nes tada į galvą lenda įvairios mintys. Pavyzdžiui, dabar prasikankinau mąstydama, kaip aš čia atsidūriau? O svarbiausia – kodėl? Tačiau kai neturi už ko užsikabinti, nieko naujo neprigalvosi. Todėl ir nemėgstu tokių akimirkų. Nerviniesi, mąstai, svarstai, galvoji ir viskas perniek.

     Nusprendžiau pamiegoti. Suprantama, nepavyko. Ne taip paprasta užmigti, kai galvoje kirba milijonas minčių ir rūpesčių. Beveik panašiai kaip prieš kontrolinį.

     Negalėjau užmigti dar ir dėl to, jog išalkau. Nemanau, kad Kakašis apie tai pagalvojo. Iš vis, ar jis apie ką nors galvoja? Matosi, kad jis neturi vaikų. Tikriausiai ir merginos. Antraip būtų kur kas rūpestingesnis.

     Išgirdau žingsnius ir netrukus pro duris įžengė Kakašis su senu vyriškiu. Iš pradžių nustebau, kaip jis sugeba paeiti, toks susenęs man pasirodė ir dar su ta didele trikampe skrybėle, tačiau paskui pajutau jėgą, slypinčią jame. Buvo gan keista. Anksčiau tokių dalykų nepastebėdavau. O gal tiesiog neįstengdavau pažvelgti giliau? Giliau, į žmogaus vidų.

̶            Gal man palikti jus vienus? − tarė Kakašis.

     Aš norėjau sušukti „ne“, ar bent sugriebti Kakašio ranką, nes bijojau likti viena su tuo seniu. Be to, Kakašiui jaučiau keistą ir nesuprantamą prieraišumą, nors pažinojau jį tik pusę dienos.

̶            Būk toks malonus, Kakashi, − linktelėjo senolis ir netrukus mudu likome vieni. − Ką gi, − jis prisėdo ant kėdės, stovėjusios prie stalo. − Tikriausiai turi man daug klausimų.

̶            Ttaip, − jaudulys ir nepasitikėjimas savimi, kalbant su nepažįstamaisiais, vėl grįžo.

̶            Bandysiu atsakyti ir paaiškinti viską, kiek pats suprantu. Tiesa, Kakashi užmiršo paminėti tavo vardą.

̶            Man rodos, jis daug ką pamiršta, − sumurmėjau, pajutusi gurgiantį pilvą. − Ernesta. O jus vadina Hokage-sama?

̶            Teisingai. Ką gi, pradėsime?

     Aš sugebėjau tik linktelėti. Per daug dramatiškai viskas atrodė. Tarsi mudu užsiimtume uždrausta veikla.

̶            Kur aš esu? − giliai įkvėpusi paklausiau.

̶            Kaip čia pasakius, − senis susimąstė. − Kitame pasaulyje arba kitoje dimensijoje. Šį kraštą jūsiškiame pasaulyje, kiek žinau, vadina Naruto pasauliu.

     Naruto? Kažkur girdėta. Ar kartais tai ne filmuko, kurį nuolat spokso Justė, pavadinimas? Tai kaip, po galais, aš čia atsidūriau?!!!

̶            Tai neįmanoma, − papurčiau galvą. − Naruto yra filmukas. O atsidurti filmuke – neįmanoma.

̶            Deja, klysti, Ernesta. Galbūt tavo pasaulyje taip ir atrodo, tačiau šiame tai nėra neįmanoma, − senasis Hokage akimirkai nutilo. − Ar žinai, kas yra jutsu?

̶            Džiutsu? − kiek nustebau. − Dar vienas Tolimųjų Rytų šalių žodis? Man rodos, jis reiškia kažką panašaus į technika ar menas.

̶            Jutsu yra įvairios kovų technikos, naudojamos šiame pasaulyje.

̶            Kovų technikos? − visa tai atrodė taip neįtikėtina. − Tarkim, kad ir didžiulė smėlio banga?

̶            Aha, − linktelėjo senis. − Yra daugybė skirtingų jutsu. Taip pat yra jutsu, galintis perkelti žmogų iš vienos dimensijos į kitą. Iš vieno pasaulio į kitą.

     Klausiausi labai įdėmiai. Net pamiršau gurgiantį pilvą. Visa tai buvo... taip neįtikima ir kartu įdomu ir, ir...

̶            Kažkas pasinaudojo šiuo jutsu ir perkėlė tave, − tęsė toliau Kage-senis.

̶            Gerai pagalvojus, prieš atsidurdama kitoje erdvėje, mačiau veidą ir girdėjau balsą. Tačiau nei vieno, nei kito neįsidėmėjau.

̶            Gaila. Tada būtų kur kas lengviau surasti tą žmogų ir išsiaiškinti jo ketinimus.

̶            Kokius dar ketinimus! − išsprūdo man. − Juk tai taip akivaizdu! – pratrūkau. − Jis tik treniravosi! − jaučiau, kad nebesusilaikysiu. − Jis praktikavosi, norėjo išbandyti, ar tas džiutsu veikia! Po galais, juk tai taip akivaizdu! Aš esu nesvarbus, nenaudingas, niekam nereikalingas žmogus! Pamirškite tas nesąmones apie ketinimus! Aš tik bandomasis triušis!

     Nutilau. Ėmiau giliai šnopuoti. Nieko nuostabaus. Po tokio jausmų proveržio. Nesuprantu, kaip aš nesusitvardžiau? Kodėl pratrūkau? Kodėl paprasčiausiai netylėjau ir nepritarinėjau to Kage-senio pasakymams? Po galais, kas man darosi? Išsikrausčiau iš proto ar ką?

̶            Baigei? − nusijuokė senolis. − Kaip gaila, kad taip prastai apie save galvoji. Ir, be abejo, tu klysti.

̶            Ką?

̶            Tu esi labai svarbi, − senio balsas surimtėjo. − Todėl ir buvai perkelta į mūsų pasaulį.

̶            Meluojate, − purčiau galvą. − Aš nesu...

̶            Šiame pasaulyje esi, − Hokagė pakėlė balsą. − Dar nežinau kaip tiksliai, tačiau esi.

̶            Ne, negali būti, − vis dar netikėjau.

̶            Aš žinau labai mažai. Todėl nieko daugiau pasakyti negaliu, − vyras atsistojo. – Žinau vieną − mes privalome pasirūpinti tavo saugumu.

̶            Pala, − sunerimau. − Ar tai reiškia, kad liksiu čia?

̶            Taip.

̶            Ką?! Ne! – sušukau. − Kodėl? Nejau negalite pasinaudoti tuo džiutsu ir grąžinti mane atgal?

̶            Man labai gaila, negalime, − atsiduso senis ir paėjo link durų. − Tas jutsu yra vienas iš uždraustųjų ir reikalauja labai daug chakros bei ištvermės, pasiruošimo ir dar daug kitų dalykų. Konohoje nėra tokio shinobio, kuris galėtų dabar pat atlikti perkėlimą. Tau teks palaukti.

̶            Kas tie čiakra ir šinobis? − susiraukiau.

̶            Chakra – tai tokia energija, naudojama atliekant įvairius jutsu, o shinobiu vadinama šio pasaulio nindzė, − pagalvodamas atsakė Hokagė.

̶            Nesakau, kad ką supratau, tačiau bent jau man tapo aiškiau.

̶            Ak, tiesa. Manau, kad geriausia priedanga tau būtų tapti Konohos nindze.

̶            Aš – nindzė? Juokaujate, − prunkštelėjau.

̶            Dar per anksti nerimauti, − šyptelėjo senis. − Pailsėk. Kakashi bus tavo globėjas, kol liksi čia.

̶            Ar nėra kito žmogaus, kuris galėtų tuo užsiimti? − suburbuliavau.

̶            Manau, ne. Be to, tai, kad esi iš kito pasaulio, turėtų būti mūsų trijų – tavo, mano ir Kakashio − paslaptis. Nereikia, kad kaimelyje kiltų nereikalingas triukšmas.

̶            Puiku, − sumurmėjau. − Gal man dar ir vardą pasikeisti?

̶            Ne, to neprireiks, − senolis nusišypsojo ir, mostelėjęs ranka atsisveikinant, išėjo.

     Atsidusau ir kritau ant minkštos pagalvės. Nežinojau net ką galvoti. Tiek visko daug išgirdau. Niekaip negalėjau sugrupuoti visų minčių į vietą. Aišku viena. Lengvai iš šios situacijos neišsikapstysiu.

     Po kelių akimirkų grįžo Kakašis, nešinas dviem indeliais šviežio maisto.

̶            Atleisk, kad priverčiau laukti, − su atsiprašymo šypsenėle veide vyras padavė man vieną indelį su dviem medinėmis, valgomosiomis lazdelėmis.

̶            Ne taip paprasta, − paimdama maistą sumurmėjau. − Klausyk, o tu kartais neturi įpročio visur vėluoti?

̶            Ką tu! Ne, − Kakašis prisislinko kėdę prie lovos ir pats paėmė savo indelį. − Nesiseka su lazdelėmis?

̶            Aha, − piktokai subambėjau, nes man nesisekė iš sriubos išimti makaronų. − Tikriausiai dėl to, jog pirmą kartą jomis naudojuosi.

̶            Nieko, įprasi, − Kakašio balsas surimtėjo. − Žinai, nieko blogo, kad tau teks čia pasilikti.

̶            A? − pasižiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu, nes tuo metu, kai jis kalbėjo, aš inirtingai mėgavausi valgiu.

̶            Nieko, − sušnibždėjo vyras ir ėmė valgyti.

     Nebuvo taip jau blogai. Stengiausi visiškai negalvoti apie tai, kas man nutiko ir kaip iš šios bėdos išsikapstyti, ir žinote ką? Man neblogai sekėsi. Kakašis šaunus vyrukas. Mudu puikiai sutarėme. Nežinau kodėl, tačiau jis tapo man labai artimas. Anksčiau maniau, jog tokie dalykai neįmanomi, bet dabar...

     Velniai nematė. Čia aš, mergina iš mažos šalies, mažo miestelio, niekam nežinoma ir neįdomi, kuriai jau keturiolika ir ji net nenutuokia, ką reiškia draugauti su vaikinu, vardu Ernesta, atsidūrusi animacinio filmuko „Naruto“ pasaulyje. Ir kol kas man čia visai patinka. Kol kas...

---

[1]Prie vardo pridėtas -sama rodo aukščiausią pagarbos laipsnį.

Naruto istorija (1/1)

Ilgai žadėjau ir štai pagaliau pradedu perkelti iš zebros savo ilgiausią kūrinį - "Naruto, arba mergina, patekusi į anime pasaulį". Tai fanfic'as, rašytas apie penkerius metus, pradėtas kaip dovana draugei ir išsirutuliojęs į kažką didesnio. Nesakau, kad tai geriausias mano kūrinys, bet, manau, galiu šiek tiek juo didžiuotis. "Naruto" rašytas prieš "Bleach" fanfic'ą, dar tais laikais, kai labai mylėjau šį anime ir kai rašymas buvo labai smagus užsiėmimas. Tikiuosi, kad tiems, kurie jau yra skaitę šį kūrinį, jis sukels malonius prisiminimus, o tiems, kurie skaitys jį pirmą kartą, patiks bent šiek tiek. Ačiū!

 

P.S. Kūrinį skirstau į tris dideles dalis ir daug mažesnių skyrių. Pirmasis skaičiukas prie pavadinimo nurodo dalį, o antrasis - skyrių. Kūrinio pavadinimas, kaip visada, labai "originalus" ;D

 

 

 

***

 

Negaliu patikėti! Negaliu patikėti, kad ištisą savaitgalį turėsiu praleisti su Justina. Su savo mažąja, nepakenčiamąja pussesere. Man tikrai sekasi. Tik pagalvokite: visas savaitgalis šuniui ant uodegos! Kita vertus, nieko įdomaus nebuvau sugalvojusi šiam šeštadieniui ar sekmadieniui. Tiesą sakant, niekada nesugalvoju. Geriausiu atveju pusę savaitgalio praleidžiu prie kompiuterio, bet tai ne esmė. Aš paprasčiausiai neiškęsiu dviejų parų su ja. Bėda ne amžius. Justinai vienuolika, man – keturiolika. Skirtumas nedidelis. Bėda – jos charakteris.

     Tikriausiai viskas prasidėjo nuo neatmenamų laikų, kai abi buvome dar pypliukės ir Justė įkando man į pilvą. Va tada ir užvirė kova. Paprastai aš nesistengiu su ja varžytis. Nebent ji tai daro kiekviename žingsnyje. Tačiau mes dažnai pykstamės. Ypač dėl niekų. Pavyzdžiui, dabar Justina susikaupusi žiūri televizorių, kur kažkokie piešti veikėjai daužo vieni kitiems snukius. Tą patį televizorių aš, lygiai prieš dešimt minučių, prašiau patildyti. Žinoma, aš nieko prieš filmukus neturiu. Kažkada pati juos žiūrėdavau. Tik dabar neturiu tam laiko. Supraskite, man po trijų dienų sunkus chemijos kontrolinis. O čia panosėje aidi kovų garsai. Visai normalu, kad taip sureagavau.

̶            Justina, kiek kartų turėsiu kartoti? − prabilau aš. − Pritildyk tą televizorių.

̶            Jei tau trukdo, eik kitur, − nepatenkintu tonu sumurmėjo mano mieloji pusseserė. – Nejau nesupranti, kokie svarbūs įvykiai vyksta?

     Taip, tiesiog pasaulinio masto. Kažkoks raudonplaukis vaikinas, galintis valdyti smėlį, bando po juo palaidoti kitą vaikiną baltais plaukais. Turiu paminėti, kad ta smėlio bangos ataka atrodė gana įspūdinga net man, visiškai nesidominčiai šiuo animaciniu šedevru. Ir tas raudonplaukis vaikinas su tatuiruote ant kaktos „meilė“ (japonų kalba) buvo visai nieko. Žmonės, juk aš karta, prisižiūrėjusi „Drakonų kovų“. Suprantama, jog dar sugebu atskirti gerą kovą ir įspūdingą veikėją.

̶            Atleiskite, Jūsų Aukštenybe, bet, mano nuomone, mažesnis garsas nesumenkins įvykių svarbos! − dievaži, nežinojau, kad turiu talentą pamėgdžioti liokajų. Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų.

̶            Gerai, gerai, − burbtelėjo Justė ir šiek tiek pritildė garsą. − Galėtum ir tu pagaliau pailsėti nuo savo knygų ir pasimėgauti vaikišku šou.

̶            O į ką čia žiūrėti? − paklausiau aš ir pakėliau akis į televizoriaus ekraną.

̶            Ar neužtenka vien šaunių vaikinų, kad būtų verta bent užmesti akį? Juk tikrovėje tokių retai pasitaiko.

̶            Pataisysiu. Visai nepasitaiko, − kiek įmanydama laikiausi savo, nors ir vienas, ir kitas kovotojas, kaip filmuko herojai (pabrėžiu filmuko), buvo išties neblogi.

̶            Vien tikrovė tave pražudys, − susiraukė Justė. − Šiek tiek fantazijos nepakenktų.

̶            Gerai, − užverčiau chemijos vadovėlį. Jis man tikrai įgriso. − Trumpai supažindink.

̶            Filmukas, tiksliau animé, vadinasi Naruto, − tikros žinovės tonu ėmė aiškinti Justina. – Turinio aiškinti nėra kada. Tas raudonplaukis – Gaara. Jo priešininkas – Kimimaro. Jis blogietis, bet ne savo noru.

̶            O kas tas, su keistomis akimis ir žalia apranga? − žmogau, jo tai tikrai nepavadinčiau patraukliu veikėju.

̶            A, tai Lee. Gal taip ir neatrodo, bet jis stiprus. Nors man jis per daug keistas.

̶            Lee, ką? Nevykėlis, − išsprūdo man.

     Justė gan keistai pasižiūrėjo į mane. Ir tada aš susivokiau, kad gan susidomėjau filmuku. Aš susidomėjau animaciniu filmuku! Negaliu taip toli nusiristi. Jokiu būdu.

̶            Tau dar ilgai rodys? − dėdama knygas ir sąsiuvinius į vieną krūvą paklausiau.

̶            Baigsis ši serija ir tada dar vieną rodys. Tikriausiai, − gūžtelėjo pečiais.

̶            Tada aš einu aukštyn.

̶            Klausyk, galiu paprašyti paslaugos? Kai prisėsi prie kompiuterio, gal galėsi paieškoti Naruto veikėjų nuotraukų?

̶            Gerai. Duokš sąrašą, − atsidusau.

̶            Nereikia. Man užteks Sasukės ir Gaaros, − nusišypsojo Justė ir vėl įsmigo į televizorių.

     Siaube. Negana to, kad sugaišau kruopelę brangaus laiko žiūrėdama filmukus, dar turėsiu gaišti laiką ieškodama paveikslėlių. Na, reiktų įžvelgti ir gerąją pusę. Bent jau šį vakarą Justė bus it angelėlis. Svajoti juk niekas nedraudžia.

     Užlipau į viršų ir užsidariau darbo kambaryje. Jaučiausi pavargusi, skaudėjo galvą. Ir vis tiek neprisiverčiau patikėti, kad man nepakenktų atsipalaiduoti. Neabejojau, kad visos mano draugės (jei tokių turiu) linksmai leidžia laiką. Draugų rate ar intymioje aplinkoje su vaikinu.

     Nusipurčiau ir įsijungiau kompiuterį. Nenorėjau, kad mane užvaldytų tos mintys. Na, apie vaikinus. Kad keletas bendraklasių juos turi, dar nereiškia, jog esu vienintelė keturiolikmetė dar nežinanti, ką reiškia įsimylėti ar bučiuotis su vaikinu. Kokia aš kvėša! Net mano draugės, priskiriamos ne prie populiariųjų, turi šiokios tokios patirties. Pavyzdžiui, Karolina yra draugavusi su Egidijumi, tokiu gan kvanktelėjusiu bendraklasiu. Na gerai, ne kvanktelėjusiu, bet kažkuo primenančiu tokį. Kas, kaip, kur ir kada – tiksliai nežinau. Žmonės, aš tik neseniai sužinojau, jog jie išsiskyrė. Dar prieš Naujuosius metus, t.y., maždaug prieš tris mėnesius. Ir aš dar vadinama geriausia ir supratinga drauge. Kurgi ne. Vis labiau abejoju.

     Patikrinau savo aplanką. Nepaliestas. Tikriausiai Justė iš anksto planavo šią paslaugą, kurią būtent dabar ketinu jai padaryti. Paprastai randu arba tiksliau nerandu kai kurių savo failų. Tada džiaugiuosi, kad Justina nežino, jog, norint visam laikui pašalinti failą, reikia jį ištrinti iš šiukšliadėžės.

     Gerai, metas pradėti. Kaip ten ji sakė to vyruko vardą? Sa-kažkoks. Antrasis Gaara, taip? O žmogau, man tikrai šlubuoja atmintis. Kaip kažin ką.

     Nors tiksliai neprisiminiau, ko turiu ieškoti, nutariau išmėginti savo laimę. Ant juoko (nesupykite lietuvių kalbos mokytoja, tikriausiai taip sakyti negalima) į google paieškos vaizdai laukelį įvedžiau „sa“. Žinoma, nieko normalaus neišmetė. Kad bent žinočiau kaip tas Sa-kažkas atrodo!

̶            Sa, sa, sa, − ėmiau kartoti, bet užuot susikaupusi, garsiau pasileidau muziką ir į ją įsiklausiau.

     Sakiau, jog mano draugės ir aš nepriskiriamos prie populiariųjų. Gal kai kurios, bet tik ne Karolina. Tikrai ne. Juk ji puikiai sutaria su visais. Beveik. Kita vertus, koks man skirtumas. Aš turiu savo gyvenimą, nesvarbu koks apgailėtinas jis būtų.

̶            Sa, sa, sa, Sasuke! − riktelėjau ir vos nenusiverčiau nuo kėdės.

     Suskubau kuo greičiau įvesti šį vardą ar žodį į ieškyklę ir nuspaudžiau enter. Iš pradžių tas Sasu-vaikinas mane nustebino. Nebuvo jis toks mėmė, kokiu jį laikiau. Angliškai tokius anime vaikinus apibūdina žodžiu hot. Manau, jis tikrai toks buvo. Bent iš pirmo žvilgsnio. O siaube, man tikrai kažkas negerai.

     Išsaugojau kelis to Sasu-kažkieno paveiksliukus savo slaptame aplanke, kur saugau visus senus DBZ paveiksliukus ir gražiausias dainas. Keletą atspausdinau ir dar porą ruošiausi įkelti į Justės failų saugyklą, kai kompiuterio ekrane šmėkštelėjo šiurpus veidas.

     Mano širdis ėmė daužytis. Pripažįstu, nesu iš drąsiųjų. Galbūt man tik pasirodė, šešėlių žaismas ir panašiai. Juk visa tai neįmanoma. Taip nebūna. Tai prieštarauja kažkokioms sveiko proto suvokimo riboms.

     Kompiuterio ekranas užgeso. Išsigandusi ir visa drebanti pašokau nuo kėdės. Vos susilaikiau nespiegusi. Ėmiau giliai kvėpuoti ir save raminti. Dingo elektra ir viskas. Arba tai dar vienas Justinos pokštas. Nejuokinga.

̶            Juste, − drebančiu balsu ir daug tyliau nei tikėjausi tariau. − Justina! − šiek tiek pakėliau balsą.

̶            Panele Ernesta, prašyčiau nurimti. Viskas bus gerai ir labai paprasta, − nuskambėjo kažkieno balsas ir monitoriaus ekrano tamsa ėmė gaubti visą darbo kambarį.

     Aš dar bandžiau bėgti, tačiau, man nespėjus paliesti durų, jas apgaubė juoduma.

     Norėjau spiegti. Pirmą kartą gyvenime. Aš atsidūriau keistoje, tamsioje erdvėje, kurioje nebuvo nieko – vien tamsa. Aš kuo puikiausiai girdėjau savo širdies plakimą. Mačiau savo rankas, tik man iškilo klausimas, ar tai tikrai mano rankos. Jos buvo, kaip čia pasakius... Jos buvo... pieštos.

     Neįsivaizduoju kaip, tačiau aš virtau pieštu, animaciniu veikėju. Tai buvo vienintelė mintis šovusi man į galvą. Bet kaip? Kodėl? Kas taip pasielgė? Ir išvis, gal aš sapnuoju?

     Viskas aplinkui ėmė suktis. Mane supykino. Bandžiau užsimerkti, bet nepavyko. Atrodė, kad visas mano organizmo turinys išlėks man pro burną ar antrą galą. Viskas sukosi taip greitai, jog nebeatskyriau nė vienos detalės, šmėkštelėjusios prieš akis. Buvo baisu. Tačiau neilgai. Greitai praradau sąmonę.