Naruto istorija (1/2)

Laimingųjų Naujųjų!

***

 

Atsibudau nežinia po kiek laiko kambaryje. Ne savo. Ir ne kieno nors, ką pažįstu. Tai buvo svetimo žmogaus kambarys. Tikriausiai vaikino, nes, na, jis nedvelkė švara ir tvarka. Gulėjau ne itin didelėje lovoje. Kairėje stovėjo rašomasis stalas, apkrautas dokumentais, o šalia lovos − komoda su nuotraukomis ant jos. Nuotraukoje šypsojosi geltonplaukis vyriškis su trimis mano amžiaus vaikais: dviem berniukais ir mergaite.

     Prisiminiau, kad, prieš prarandant sąmonę, mano rankos virto pieštomis. Ištraukiau jas iš po antklodės. Atrodė visai normalios, kaip ir visa kita kambaryje. Turint omeny, kad vaikinai pilkais, į viršų kylančiais plaukais neegzistuoja (būtent toks vienas buvo nuotraukoje), padariau išvadą, jog nebeskiriu tikrovės nuo piešto pasaulio.

     Piešto pasaulio? Kas sakė, kad dabar esu pieštame pasaulyje?

     Staiga atsivėrė durys ir pro jas įėjo vyras. Aš iškart atsisėdau lovoje. Keistesnio vyro nebuvau mačiusi. Pilki, į viršų kylantys, šiek tiek pašiaušti plaukai, medžiaginė, juoda kaukė, dengianti burną, nosį, skruostus ir galvos raiščiu uždengta viena akis. Kas jau kas, bet šis vyras buvo paslaptingumo įsikūnijimas. Nors geriau įsižiūrėjus, jis buvo visai patrauklus... Žmonės, dabar ne metas galvoti apie tokius dalykus. Juolab, kad nepažįstamasis kokia dešimčia metų vyresnis už mane!

̶            O jau pabudai, − nusišypsojo jis. − Labai rytas.

̶            Lla... rytas? − sumišau aš. Juk prieš man netenkant sąmonės buvo daugiausia šešiolikta valanda. Nejau aš miegojau tiek ilgai?

̶            Taip. Jau rytas, − ta vyro šypsena ne ramino, o erzino.

̶            Bet kaip... Kaip aš čia patekau? − išlemenau. Tikriausiai tada nesuspėjau pagalvoti, jog turiu elgtis kietai. O klausimų turėjau daug.

̶            Radau tave miške be sąmonės. Atrodo, tave kažkas užpuolė.

̶            Miške? Bet aš niekada nebuvau miške! Turiu omeny, prieš netekdama sąmonės. Užpuolimas? Net jeigu taip, užpuoliko aš nemačiau, − sunerimau ir pajutau nenumaldomą skausmą galvoje.

̶            Nurimk. Tu čia saugi, kad ir kas tau nutiko, − šįkart nuoširdi ir plati pilkaplaukio šypsena mane paguodė ir nuramino. − Verčiau pakalbėkime apie malonesnius dalykus.

̶            Tiesą sakant, man nelabai malonu kalbėtis su nepažįstamu žmogumi, − nežinau kodėl, tačiau šalia šio vyro jaučiausi gan laisvai. Paprastai taip nebūna, kai kalbu su pirmą kartą matomais asmenimis.

̶            Ak, tiesa, − vyriškis viena ranka pasikasė savo pakaušį. − Aš esu Hatake Kakashi.

̶            Ernesta... Ei, − susiraukiau. − Labai jau keistas vardas. Tavo vardas Hatakis ar Kakašis?

̶            Kakashi, − iš Kakašio veido mačiau, kad jam nelabai patiko sulietuvintas jo vardas.

̶            Atleisk, − susigrizbau aš. − Mano šalyje vardai būna su galūnėmis. Tu tikriausiai kilęs iš Tolimųjų Rytų.

̶            Tolimųjų Rytų?

̶            Leisk spėti. Aš visiškai nenutuokiu, kur atsidūriau?

̶            Tikriausiai, − šyptelėjo Kakašis. − O iš kur tu?

̶            Iš Kauno, Lietuvos.

̶            Norėjai pasakyti iš Kauno kaimelio, Lietuvos šalies?

̶            Galima ir taip sakyti. O kur aš esu?

̶            Konohoje, Ugnies šalyje.

     Gerai, gal pakaks? Sutinku, Kakašis visai mielas vyriškis. Su juo smagu paplepėti, tačiau man jau pats metas nubusti. Juk aš sapnuoju, tiesa? Žmonės, juk tokia Ugnies šalis neegzistuoja!

̶            Kakaši? − labai rimtai tariau. Jis tik klausiamai pasižiūrėjo į mane. − Ar gali būti taip, kad aš sapnuoju?

̶            Hm, − vyras užvertė galvą į viršų ir susimąstė. Pripažinsiu, taip jis atrodė gan juokingai. – Ne, nemanau, − po kiek laiko tarė ir vėl nusišypsojo.

̶            O, ne! − sudejavau ir užsiverčiau antklodę ant savęs.

̶            Ernesta! − Kakašis tikriausiai nejuokais sunerimo, nes pripuolęs ištraukė mane iš po sunkaus medžiagos pluošto. − Tu sveika?

̶            Taip, − išlemenau. Regis, jei ne Kakašis, kas žino, gal būčiau uždususi.

̶            Nekvailiok šitaip. Šnektelėjau apie tave su Hokage-sama[1]. Jis sakė, kai galės ateis ir viską tau paaiškins.

̶            Kas tas Hokagė? − paklausiau. Supratau, kad sama – tai japoniškas kreipinys.

̶            Trumpai tariant, mūsų kaimelio vadas.

̶            Vadas? Ne prezidentas?

̶            O kas yra prezidentas?

̶            Ai, nesvarbu, − numojau ranka. Viena aišku, ši keista vieta labai skiriasi nuo tos, kur augau. − O kada ateis tas Hokagė-sama?

̶            Nežinau. Na, bet iki to laiko, aš rūpinsiuosi tavimi, − nusišypsojo vyras ir paplekšnojo man per nugarą.

̶            Bet aš negaliu čia pasilikti labai ilgai, − sumurmėjau. − Turiu grįžti namo.  

̶            O varge vargeli, − atsiduso. − Dabar tu negali niekur eiti. Verčiau pailsėk.

     Vyras atsistojęs išėjo. Tiesą sakant, man būtų labiau patikę, jei jis būtų pasilikęs. Man buvo baisu. Iš tiesų nesupratau kodėl. Juk aš saugi. Taip, kurgi ne.

     Nekenčiu tų valandų, kai lieku viena, nes tada į galvą lenda įvairios mintys. Pavyzdžiui, dabar prasikankinau mąstydama, kaip aš čia atsidūriau? O svarbiausia – kodėl? Tačiau kai neturi už ko užsikabinti, nieko naujo neprigalvosi. Todėl ir nemėgstu tokių akimirkų. Nerviniesi, mąstai, svarstai, galvoji ir viskas perniek.

     Nusprendžiau pamiegoti. Suprantama, nepavyko. Ne taip paprasta užmigti, kai galvoje kirba milijonas minčių ir rūpesčių. Beveik panašiai kaip prieš kontrolinį.

     Negalėjau užmigti dar ir dėl to, jog išalkau. Nemanau, kad Kakašis apie tai pagalvojo. Iš vis, ar jis apie ką nors galvoja? Matosi, kad jis neturi vaikų. Tikriausiai ir merginos. Antraip būtų kur kas rūpestingesnis.

     Išgirdau žingsnius ir netrukus pro duris įžengė Kakašis su senu vyriškiu. Iš pradžių nustebau, kaip jis sugeba paeiti, toks susenęs man pasirodė ir dar su ta didele trikampe skrybėle, tačiau paskui pajutau jėgą, slypinčią jame. Buvo gan keista. Anksčiau tokių dalykų nepastebėdavau. O gal tiesiog neįstengdavau pažvelgti giliau? Giliau, į žmogaus vidų.

̶            Gal man palikti jus vienus? − tarė Kakašis.

     Aš norėjau sušukti „ne“, ar bent sugriebti Kakašio ranką, nes bijojau likti viena su tuo seniu. Be to, Kakašiui jaučiau keistą ir nesuprantamą prieraišumą, nors pažinojau jį tik pusę dienos.

̶            Būk toks malonus, Kakashi, − linktelėjo senolis ir netrukus mudu likome vieni. − Ką gi, − jis prisėdo ant kėdės, stovėjusios prie stalo. − Tikriausiai turi man daug klausimų.

̶            Ttaip, − jaudulys ir nepasitikėjimas savimi, kalbant su nepažįstamaisiais, vėl grįžo.

̶            Bandysiu atsakyti ir paaiškinti viską, kiek pats suprantu. Tiesa, Kakashi užmiršo paminėti tavo vardą.

̶            Man rodos, jis daug ką pamiršta, − sumurmėjau, pajutusi gurgiantį pilvą. − Ernesta. O jus vadina Hokage-sama?

̶            Teisingai. Ką gi, pradėsime?

     Aš sugebėjau tik linktelėti. Per daug dramatiškai viskas atrodė. Tarsi mudu užsiimtume uždrausta veikla.

̶            Kur aš esu? − giliai įkvėpusi paklausiau.

̶            Kaip čia pasakius, − senis susimąstė. − Kitame pasaulyje arba kitoje dimensijoje. Šį kraštą jūsiškiame pasaulyje, kiek žinau, vadina Naruto pasauliu.

     Naruto? Kažkur girdėta. Ar kartais tai ne filmuko, kurį nuolat spokso Justė, pavadinimas? Tai kaip, po galais, aš čia atsidūriau?!!!

̶            Tai neįmanoma, − papurčiau galvą. − Naruto yra filmukas. O atsidurti filmuke – neįmanoma.

̶            Deja, klysti, Ernesta. Galbūt tavo pasaulyje taip ir atrodo, tačiau šiame tai nėra neįmanoma, − senasis Hokage akimirkai nutilo. − Ar žinai, kas yra jutsu?

̶            Džiutsu? − kiek nustebau. − Dar vienas Tolimųjų Rytų šalių žodis? Man rodos, jis reiškia kažką panašaus į technika ar menas.

̶            Jutsu yra įvairios kovų technikos, naudojamos šiame pasaulyje.

̶            Kovų technikos? − visa tai atrodė taip neįtikėtina. − Tarkim, kad ir didžiulė smėlio banga?

̶            Aha, − linktelėjo senis. − Yra daugybė skirtingų jutsu. Taip pat yra jutsu, galintis perkelti žmogų iš vienos dimensijos į kitą. Iš vieno pasaulio į kitą.

     Klausiausi labai įdėmiai. Net pamiršau gurgiantį pilvą. Visa tai buvo... taip neįtikima ir kartu įdomu ir, ir...

̶            Kažkas pasinaudojo šiuo jutsu ir perkėlė tave, − tęsė toliau Kage-senis.

̶            Gerai pagalvojus, prieš atsidurdama kitoje erdvėje, mačiau veidą ir girdėjau balsą. Tačiau nei vieno, nei kito neįsidėmėjau.

̶            Gaila. Tada būtų kur kas lengviau surasti tą žmogų ir išsiaiškinti jo ketinimus.

̶            Kokius dar ketinimus! − išsprūdo man. − Juk tai taip akivaizdu! – pratrūkau. − Jis tik treniravosi! − jaučiau, kad nebesusilaikysiu. − Jis praktikavosi, norėjo išbandyti, ar tas džiutsu veikia! Po galais, juk tai taip akivaizdu! Aš esu nesvarbus, nenaudingas, niekam nereikalingas žmogus! Pamirškite tas nesąmones apie ketinimus! Aš tik bandomasis triušis!

     Nutilau. Ėmiau giliai šnopuoti. Nieko nuostabaus. Po tokio jausmų proveržio. Nesuprantu, kaip aš nesusitvardžiau? Kodėl pratrūkau? Kodėl paprasčiausiai netylėjau ir nepritarinėjau to Kage-senio pasakymams? Po galais, kas man darosi? Išsikrausčiau iš proto ar ką?

̶            Baigei? − nusijuokė senolis. − Kaip gaila, kad taip prastai apie save galvoji. Ir, be abejo, tu klysti.

̶            Ką?

̶            Tu esi labai svarbi, − senio balsas surimtėjo. − Todėl ir buvai perkelta į mūsų pasaulį.

̶            Meluojate, − purčiau galvą. − Aš nesu...

̶            Šiame pasaulyje esi, − Hokagė pakėlė balsą. − Dar nežinau kaip tiksliai, tačiau esi.

̶            Ne, negali būti, − vis dar netikėjau.

̶            Aš žinau labai mažai. Todėl nieko daugiau pasakyti negaliu, − vyras atsistojo. – Žinau vieną − mes privalome pasirūpinti tavo saugumu.

̶            Pala, − sunerimau. − Ar tai reiškia, kad liksiu čia?

̶            Taip.

̶            Ką?! Ne! – sušukau. − Kodėl? Nejau negalite pasinaudoti tuo džiutsu ir grąžinti mane atgal?

̶            Man labai gaila, negalime, − atsiduso senis ir paėjo link durų. − Tas jutsu yra vienas iš uždraustųjų ir reikalauja labai daug chakros bei ištvermės, pasiruošimo ir dar daug kitų dalykų. Konohoje nėra tokio shinobio, kuris galėtų dabar pat atlikti perkėlimą. Tau teks palaukti.

̶            Kas tie čiakra ir šinobis? − susiraukiau.

̶            Chakra – tai tokia energija, naudojama atliekant įvairius jutsu, o shinobiu vadinama šio pasaulio nindzė, − pagalvodamas atsakė Hokagė.

̶            Nesakau, kad ką supratau, tačiau bent jau man tapo aiškiau.

̶            Ak, tiesa. Manau, kad geriausia priedanga tau būtų tapti Konohos nindze.

̶            Aš – nindzė? Juokaujate, − prunkštelėjau.

̶            Dar per anksti nerimauti, − šyptelėjo senis. − Pailsėk. Kakashi bus tavo globėjas, kol liksi čia.

̶            Ar nėra kito žmogaus, kuris galėtų tuo užsiimti? − suburbuliavau.

̶            Manau, ne. Be to, tai, kad esi iš kito pasaulio, turėtų būti mūsų trijų – tavo, mano ir Kakashio − paslaptis. Nereikia, kad kaimelyje kiltų nereikalingas triukšmas.

̶            Puiku, − sumurmėjau. − Gal man dar ir vardą pasikeisti?

̶            Ne, to neprireiks, − senolis nusišypsojo ir, mostelėjęs ranka atsisveikinant, išėjo.

     Atsidusau ir kritau ant minkštos pagalvės. Nežinojau net ką galvoti. Tiek visko daug išgirdau. Niekaip negalėjau sugrupuoti visų minčių į vietą. Aišku viena. Lengvai iš šios situacijos neišsikapstysiu.

     Po kelių akimirkų grįžo Kakašis, nešinas dviem indeliais šviežio maisto.

̶            Atleisk, kad priverčiau laukti, − su atsiprašymo šypsenėle veide vyras padavė man vieną indelį su dviem medinėmis, valgomosiomis lazdelėmis.

̶            Ne taip paprasta, − paimdama maistą sumurmėjau. − Klausyk, o tu kartais neturi įpročio visur vėluoti?

̶            Ką tu! Ne, − Kakašis prisislinko kėdę prie lovos ir pats paėmė savo indelį. − Nesiseka su lazdelėmis?

̶            Aha, − piktokai subambėjau, nes man nesisekė iš sriubos išimti makaronų. − Tikriausiai dėl to, jog pirmą kartą jomis naudojuosi.

̶            Nieko, įprasi, − Kakašio balsas surimtėjo. − Žinai, nieko blogo, kad tau teks čia pasilikti.

̶            A? − pasižiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu, nes tuo metu, kai jis kalbėjo, aš inirtingai mėgavausi valgiu.

̶            Nieko, − sušnibždėjo vyras ir ėmė valgyti.

     Nebuvo taip jau blogai. Stengiausi visiškai negalvoti apie tai, kas man nutiko ir kaip iš šios bėdos išsikapstyti, ir žinote ką? Man neblogai sekėsi. Kakašis šaunus vyrukas. Mudu puikiai sutarėme. Nežinau kodėl, tačiau jis tapo man labai artimas. Anksčiau maniau, jog tokie dalykai neįmanomi, bet dabar...

     Velniai nematė. Čia aš, mergina iš mažos šalies, mažo miestelio, niekam nežinoma ir neįdomi, kuriai jau keturiolika ir ji net nenutuokia, ką reiškia draugauti su vaikinu, vardu Ernesta, atsidūrusi animacinio filmuko „Naruto“ pasaulyje. Ir kol kas man čia visai patinka. Kol kas...

---

[1]Prie vardo pridėtas -sama rodo aukščiausią pagarbos laipsnį.