Bleach #3#

Trečiasis skyrius ^^

#3#

 

Pirmadienį Hikari į mokyklą atėjo anksčiau, nes norėjo pasikalbėti su mokytoja. Bet sensėja nesiruošė ateiti iki skambučio į pirmą pamoką.

–         Ohayo[1]!

     Hikari pasuko galvą. Jau dvidešimt minučių ji nuobodžiavo nesulaukdama pamokų pradžios (ir galo).

–         Ohayo, – sutrikusi atsakė.

–         Atleisk dėl savaitgalio, – išpyškino. – Gal galėčiau kaip nors kompensuoti?

     Kompensuoti? Ar jis vėl tyčiojasi?

–         Kaip jau sakiau, paprašysiu mokytojos... – murmėjo Hikari sau po nosim.

–         Chigau yo[2]! – užriko ant visos klasės.

     Bruzdėję mokiniai sužiuro į tuodu. Ichigo pritildė balsą:

–         Nenoriu keisti partnerės. Buvau lyg nesavas. Gal galim pradėti iš naujo?

     Tos rudos akys tikrai atrodė, lyg norėtų atsiprašyti. Ir jos buvo tokios gražios, kad Hikari paprasčiausiai negalėjo pasiųsti jų... na... Ji negalėjo jam atsakyti. 

Per pietų pertrauką Ichigo atsistojo priešais Hikarės suolą ir atsirėmė į jį rankomis. Mergina nedrąsiai į jį pasižiūrėjo.

–         Valgysi? – paklausė jis.

–         Hai...

–         Einam.

      Kurosakis sugriebė Hikarės ranką ir išsitempė merginą iš klasės. Vaikinas nusivedė ją ant mokyklos stogo. Ten jau būriavosi Asano ir Kojima.

–         Ichigo! – pamojo Keigo.

      Hikari norėjo smukti atgal į laiptinę, bet Kurosakis stumtelėjo ją į priekį ir merginai neliko nieko kito tik prisijungti prie berniukų.

     Keigo ir Mizuiro atrodė tokie pat nustebę ir sutrikę kaip Hikari.

–         Yamamoto vaišina, – pranešė Ichigo.

–         Ką? – išlemeno Hikari.

     Kurosakis atsisėdo ant šalto grindinio ir pasidėjo ant kelių Hikarės priešpiečių dėžutę. Keigo su Mizuiro taip pat prisėdo ir ėmė trinti rankas.

–         Itadakimasu[3]! – riktelėjo Asano.

     Hikari graudžiai stebėjo, kaip jos kruopščiai pasigaminti pietūs nyksta trijų rijūnų burnose. Priešpiečių dėžutė ištuštėjo per kokias penkias minutes.

–         Oishii[4]! – gyrė Keigo. – Pati gamini?

–         Hai, – linktelėjo.

–         Yamamoto-san, tu nieko nevalgei, – susirūpino Mizuiro.

–         Aš nealkana.

–         O aš dar ko nors norėčiau, – susimąstė Keigo. – Einam, Mizuiro.

     Rudaplaukis išsivedė draugą į artimiausią parduotuvę.

–         Sėskis.

     Ichigo iš kišenės ištraukė bandelę ir mestelėjo Hikarei. Mergina sugavo paketėlį ir nedrąsiai prisėdo šalia vaikino. Ji ilgai žiūrėjo į supakuotą gaminį.

–         Valgyk, – paragino.

–         Naze...

–         Iš tavo monologo šeštadienį, – pertraukė Ichigo, – supratau, kad jautiesi atstumta. Todėl pamaniau, jog turėčiau padėti tau pritapti.

–         Omae wa nanka hen da, – sumurmėjo.

–         Valgyk tiktai. Ir rytoj įsidėk daugiau maisto.

–         Aš neketinu maitinti tavo šutvės.

     Kurosakis nusišypsojo. Jis atrodė nuoširdus, todėl Hikari leido sau juo patikėti. 

Yamamoto Makoto įsidarbino Karakuros ligoninėje. Šįkart ji ir vėl dirbo viršvalandžius iki vidurnakčio. Moteris stovėjo savo kabinete prie lango ir stebėjo žvaigždėtą dangų.

–         Kodėl nesibeldi?

     Ką tik įėjęs vyras šyptelėjo.

–         Negi būtina? – atsakė.

     Makoto piktai dėbtelėjo į jį.

–         Apie ką galvoji?

     Ryuuken klestelėjo į bendradarbės kėdę.

–         Gailiesi, kad priėmei mano pasiūlymą? – spėjo.

     Makoto užkišo išsipešusią plaukų sruogą už ausies ir įsitaisė vyrui ant kelių. Ji sutaršė jo plaukus.

–         Nebūk kvailas.

–         Tada kas tave neramina? – Ryuuken suėmė moters ranką.

–         Aš dar nepasakiau savo dukrai apie mus.

     Makoto atsistojo ir vėl grįžo prie lango. Ryuuken šiek tiek suirzo.

–         Tai kas? Tavo vyras jus paliko prieš daugelį metų.

–         Hikari, – moteris nutilo, kad rastų tinkamus žodžius, – nesupras mano meilės tau.

     Vyras atsiduso.

–         Tu turi sūnų. Turėtum suprasti, kodėl nerimauju.

–         Dėl Uryuu jaudinkis mažiausiai, – Ryuuken pakilo nuo kėdės. – Jo nuomonė man mažai rūpi. Kai apsispręsi, pasakyk.

     Vyras paliko ant stalo nedidelę keturkampę dėžutę ir išėjo. Makoto ją pakėlė ir atidarė.

     Žiedas spindėjo net šiame tamsiame kambaryje.

---

[1] Labas rytas!

[2] Klysti!

[3] Skanaus!

[4] Skanu.

Bleach #2#

Antrasis mano kūrinio skyrius. Malonaus skaitymo!

#2#

 

Kitos kelios savaitės buvo normalios. Hikari daugiau nematė jokių keistų ne šio pasaulio padarų. Itin draugiški naujieji bendraklasiai taip elgėsi tik pirmąją dieną. Vėliau ją tiesiog primiršo, o Hikari nedrįso imtis iniciatyvos ir juos užkalbinti. Merginą guodė tik tai, jog ir jos kaimynas iš kairės atrodė užsidaręs bei nekalbus.

–         Ei, ei, nurimkit! – sudraudė mokytoja, kai kažkurie berniukai per daug įsismagino plepėti.

–         Sensei[1], juk paskutinė pamoka, – sukniaukė Keigo. – Paleiskit. Savaitgalis!

–         Man dar priklauso penkios minutės jūsų brangaus laiko, – neiškentusi mokytoja trenkė kumščiu į stalą.

     Hikari krūptelėjo.

–         Klausykit, – sugriežtino toną. – Darysim projektą. Tema – japonų mitologinės būtybės.

–         Tsumaranai[2], – numojo ranka Keigo.

–         Wakarimashita[3], – nuleido balsą moteris.

     Ji nunarino galvą ir patylėjo pusę minutės. Tada paleido gerklę visu pajėgumu:

–         Norėjau gražiai su jumis susitarti, bet jei taip – tai pati sudarysiu grupes!

     Nuskambėjo skambutis. Asano su Arisawa pakilo iš suolų.

–         Kur nors susiruošėt? – mokytojos kairės akies vokas pavojingai sutrūkčiojo.

–         Iie[4], – mokiniai papurtė galvas ir grįžo į vietas.

     Kol ponia sensėja įnirtingai sudarinėjo grupes, Hikari nuobodžiai stebėjo sekundinę laikrodžio rodyklę. Dauguma mokinių ėmė iš jos pavyzdį ir žiopsojo pro langą ar šnabždėjosi su draugais.

–         Mazui[5], – susiėmė už galvos Keigo. – Jei pakliūsiu su kokiu...

–         Nesijaudink. Dabar bent jau tikrai neliksi be poros, Asano-san, – patraukė per dantį Mizuiro.

     Mokytoja baigė skrebenti savo lapeliuose ir atsistojo. Hikari nurijo seiles. Geriausia išeitis, jos nuomone, – iš vis likti be partnerio. Projektai, daromi žmonių, nejaučiančių vienas kitam draugiškos simpatijos, būna... na... Jie tikra kančia.

–         Yamamoto ir Kurosaki. Tema – šinigamiai. 

Hikari ėmė krautis daiktus bene paskutinė. Blogiausiu atveju ji tikėjosi susiporuoti su Inoue arba Arisawa. Arba su bet kuria kita bendraklase. Tik ne su...

–         Ar rytoj esi laisva?

     Hikari vėl išmetė kuprinę ant žemės.

–         Omae wa nanka hen da[6].

     Ichigo ištiesė krepšį merginai ir jau buvo beišeinąs.

–         Hen ja nai[7]! – pyktelėjo Hikari. – Be to, nemanai, kad „omae[8]“ kiek nemandagu kreiptis į žmogų, kurio nė nepažįsti?

     Vaikinas atsainiai į ją pasižiūrėjo.

–         Ir šeštadienį esu laisva, – išdidžiai pridėjo mergina.

–         Tada dvyliktą ateik į mano namus. Pradėsim dirbti prie projekto. Man reikia gero įvertinimo.

     Ichigo apsisuko ir išėjo.

–         Baka[9], – šnipštelėjo Hikari.

     Toks elgesys ją įžeidė. 

Pyktis nepraėjo ilgai. Šeštadienį eidama į Kurosakio namus Hikari vis dar raukė kaktą. Tas idiotas ne tik ją įžeidė, bet ir privertė visą penktadienio vakarą praleisti vartant telefonų knygutę, nes pamiršo paminėti, kur gyvena! „Tada dvyliktą ateik į mano namus.“ Kokią teisę jis turi įsakinėti?

     Hikari spustelėjo durų skambutį. Laukdama, kol kas nors atidarys, mergina dar kartą save apžiūrėjo. Palygino sijono klostes, patikrino, ar neišsipurvino batelių, nubraukė įsivaizduojamas dulkes nuo palaidinės ir perbraukė plaukus ranka, kad įsitikintų, jog jie tvirtai susegti.

     Kokio velnio ji taip išsipustė? Juk jie tik sėdės ant sofos ir ieškos informacijos apie mitologines būtybes!

–         Hai, – duris atidarė kokių 11-12 metų šviesiaplaukė mergaitė.

     Hikari šiek tiek sutriko. O jei čia ne Kurosakio namas?

–         Um, ar Kurosaki-kun[10] yra? – išspaudė šypsenėlę.

–         Onii-chan[11]! – šūktelėjo mergaitė, nepatraukdama akių nuo viešnios. – Pas tave atėjo!

     Už kelių minučių prie durų išdygo suvelti oranžiniai plaukai. Ichigo atrodė labai nustebęs.

–         Yamamoto, ką čia darai? – lyg niekur nieko paklausė.

     Hikarės skruostai akimirksniu užsiliepsnojo. Ji sugniaužė kumščius.

–         Na, atleisk, kad taip netikėtai pasibeldžiau į tavo duris, – sukandusi dantis pasakė. – Bet, man rodos, tu esi tas, kuriam reikia gero įvertinimo.

     Ichigo pliaukštelėjo sau per kaktą.

–         Visai pamiršau. Gal kitą...

–         Onii-chan, – timptelėjo brolį už rankos mergaitė. – Kanojo wa dare[12]?

–         Užeik, – ignoravo sesę vaikinas.

–         Demo[13], – visiškai pasimetė Hikari.

–         Pajuokavau. Užeik.

     Pajuokavo? Kas taip pokštauja?

     Vis dėlto Hikari užėjo į vidų.

–         Gražus namas, – trumpai apsidairiusi pastebėjo.

     Ichigo nesureagavo į šią pastabą. Vaikinas užlipo laiptais į viršų. Hikari sekė paskui, tik jai kelią pastojo mažoji sesutė. Ji nusišypsojo:

–         Kimi no namae wa[14]?

–         Yamamoto Hikari, o tu?

–         Kurosaki Yuzu.

–         Palik ją ramybėje, Yuzu, – Ichigo nusileido žemyn, sugriebė Hikarės ranką ir užsitempė merginą aukštyn, į savo kambarį.

      Užsivėrus nedidelio, jaukaus kambarėlio durims, Hikari vis dar jautėsi be galo sutrikusi. Ichigo išsitiesė lovoje ir pakišęs rankas po galva stebeilijo į lubas. Mergina liko stovėti vietoje.

–         Gal man iš tiesų ateiti kitą kartą? – pasiūlė.

     Vaikinas ilgai tylėjo. Tada netikėtai prakalbo:

–         Atleisk. Pastarosiomis dienomis jaučiuosi lyg nesavas. Tu lengvas taikinys, todėl taip...

     Hikari sugniaužė durų rankeną.

–         Nesijaudink. Aš viską suprantu, – jos balsas sutrūkčiojo. Merginai prireikė kelių akimirkų susitvardyti. – Kas norėtų bendrauti su keistuole naujoke? – beveik nusijuokė. – Ypač, kai jūs visi pažįstate vienas kitą jau seniai. Aš tik įsibrovėlė jūsų klasėje.

     Hikari nulenkė rankeną. Durys spragtelėjo.

–         Aš viską supratau. Nesijaudink, – pakartojo. – Paprašysiu mokytojos pakeisti partnerius.

     Mergina lyg kulka išlėkė iš Kurosakio kambario ir namų.

–         Onii-chan! – užsipuolė brolį Yuzu. – Ką padarei?

–         Nieko, – atsakė.

–         Tai kodėl Hikari-chan...

–         Palik mane ramybėj, Yuzu.

     Ichigo užtrenkė savo tvirtovės duris sesei prieš nosį. 

     Hikari namo negrįžo. Praėjus ašarų antplūdžiui, pasijuto išties kvailai. Ko ji tikėjosi iš Kurosakio? Juk nieko blogo jis nepasakė. Ją erzino, nes ji lengvas taikinys. Vadinasi, reikia nustoti taip naiviai tikėti žmonėmis.

     Staiga Hikari pasijuto labai sunki. Tarsi būtų atsiradusi keliasdešimt kartų didesnė gravitacinė jėga ir spaustų ją prie žemės. Mergina pažvelgė į kitą gatvės pusę. Ten, šalia nieko neįtariančių praeivių, stovėjo sielų rijikas. Šįkart jo kūno forma priminė vorą. Oda tamsi. Balta kaulėta kaukė turėjo rausvą dryžį ties nosimi.

     Mergina žinojo, kad reikia bėgti, bet negalėjo pajudėti. Rijiko spinduliuojama energija neleido judėti. Hikarės panika vis augo, nes ji buvo vienintelė žinanti apie pavojų. Vienintelė matanti ir jaučianti.

     Iš toli atšvilpė melsva strėlė ir perskrodė pabaisos galvą. Sielų rijikas sustūgo. Jo kūnas ėmė nykti, kol padaro neliko nė žymės. Paslaptingoji jėga, traukusi prie žemės, irgi dingo.

–         Yamamoto-san?

     Ir vėl jis! Vaikinas baltais rūbais.

–         I-ishida-kun? – pabandė prisiminti.

–         Ar pastebėjai ką nors neįprasto?

–         Kaip suprasti? – prievarta nusišypsojo.

     Hikari nieku gyvu nepripažins, jog mato normaliems žmonėms nematomas, ne šio pasaulio būtybes.

     „Omae wa nanka hen da“ – nuskambėjo merginos mintyse.

–         Nei čia, nei prie kapinių? – pasitikslino vaikinas.

–         Man tik suskaudo galvą, o daugiau nieko, – melavo.

     Ishidos tai neįtikino.

–         Beje, – nukreipė pokalbį kita linkme, – iš kur žinai mano vardą? Nors sakei, kad mokomės toje pačioje mokykloje, tavęs ten nė karto nesutikau.

–         Inoue-san pasakojo apie tave, – išsisuko.

     Visgi keista, kad tavęs akis į akį nematęs žmogus žino ne tik tavo vardą, bet ir kaip atrodai.

     O dar keisčiau yra suvokti, jog galbūt nesi vienintelė, matanti tai, ko nėra šiame pasaulyje.

---

[1] Mokytoja.

[2] Nuobodu.

[3] Supratau.

[4] Ne.

[5] Blogai.

[6] Tu kažkokia keista.

[7] Aš ne keista!

[8] Japonų kalboje  gan nemandagus „tu“ sinonimas.

[9] Kvailys.

[10] Mažiau pagarbos turintis kreipinys nei „–san“, dažniausiai pridedamas prie berniukų pavardžių ir vardų.

[11] Neformalus kreipinys į vyresnįjį brolį.

[12] Kas ji?

[13] Bet.

[14] Tavo vardas?

Bleach #1#

Tai kol kas naujausias mano kūrinys. Keista rašyti "naujausias", nes jis parašytas per 2011-2012 metų žiemą. Kaip ir visus kitus savo kūrinius, pradėjau šią istoriją skelbti zebros portale. O dabar pabandysiu perkelti jį čia. Kūrinys tikrai nėra šedevras. Istorijos pamatus pasiskolinau iš "Bleach" anime (kūrinio žanras fanfiction viską pasako), bet siužetas sugalvotas mano. Taip pat ir dvi pagrindinės veikėjos. Kūrinį labai norėjau "papuošti" menkomis savo japonų kalbos žiniomis, todėl kur reikia ir kur nereikia, prirašiau įvairiausių japoniškų frazių. Turbūt ne visos jos yra taisyklingos ir turbūt labiau maišo negu prisideda prie stiliaus gerumo ar pan. Tačiau man nesinori jų trinti ir pakeisti lietuviškais atitikmenimis. Maloniai lauksiu atsiliepimų :)

#1#

 

Hikari į klasę įžengė gan nedrąsiai. Ji girdėjo, kaip daužosi širdis, jautė, kaip kilnojasi krūtinė, apgaubta naujos mokyklinės uniformos. Merginą išmušė šaltas prakaitas, nes… na… Ji bijojo. 

     Pirmoji Hikarę pastebėjo mokytoja, tikrinusi mokinius pagal sąrašą.

–         Yamamoto-san[1]? – kreipėsi.

–         Hai[2].

–         Ei, jūs, niekam tikę chuliganai! – užriko ant klasės.

     Iki tol triukšmavę mokiniai nutilo.

–         Mes turim naują klasės draugę, – ištiesė ranką į susikūprinusią merginą, stovinčią prie durų, su kuodu ant galvos. – Yamamoto Hikari. Prašau gerbti ir mylėti.

–         Yoroshiku[3], – nusilenkė Hikari.

–         Sėskis, – mostelėjo mokytoja.

     Mergina nuskubėjo į vienintelį laisvą suolą. Išsitraukė vadovėlius ir visai netyčia pažvelgė į kaimyną iš kairės. Jis taip pat į ją atsisuko. Hikarės širdis akimirką sustojo. Jai patiko tos rudos akys. Mergina greitai nusisuko į lentą.

     Hikari netikėjo meile iš pirmo žvilgsnio.

     Ji visai netikėjo meile.

     Ir nenorėjo įsimylėti. 

Pirmoji diena naujoje mokykloje praėjo greitai. Po pamokų Hikari dėjosi daiktus į kuprinę, kai pastebėjo, jog apie ją sustojo būrelis mokinių. Mergina pakėlė akis.

–         Mes tik norėjome tave pasveikinti, Yamamoto-san, – prakalbo šviesiaplaukė mergina. – Aš Inoue Orihime, o čia Arisawa Tatsuki.

–         Yoroshiku, – mestelėjo tamsiaplaukė.

–         Yoroshiku, – linktelėjo Hikari.

–         Hikari-chan[4]! ­– šūktelėjo rudaplaukis vaikinukas. – Asano Keigo – linksmybių dievas!

–         Greičiau vaikinas, kuris nenori būti vienas, – nusišypsojo žemesnis jo draugas. – Kojima Mizuiro. Yoroshiku.

     Eilinį kartą Hikari linktelėjo.

     Kai visi išėjo iš klasės, mergina giliai atsiduso ir pakilo nuo kėdės. Ji siekė savo krepšio, bet jis išslydo iš vis dar drebančių rankų ir nukrito ant žemės. Hikari lenkėsi pakelti, bet vyriškos rankos buvo greitesnės.

–         Douzo[5], – ištiesė kuprinę vaikinas oranžiniais plaukais.

–         Arigatou[6], – nudelbė akis Hikari.

–         Kurosaki Ichigo, jei tave domintų bendraklasių vardai.

     Rudaakis, nelaukęs atsakymo, išėjo.

     Hikari žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos. Jis rodė trečią popiet. Laukė dar ilgas vakaras.

Grįžusi namo Hikari persivilko kasdieniais drabužiais ir išėjo apžiūrėti miesto. Į Karakurą ji atvyko vakar vakare su naują, pelningesnį darbą gavusia motina. Miestelis buvo gyvas. Jo žmonės laimingi. Tarsi būtų neseniai išgyvenę didelę krizę.

     Hikari vaikščiojo ilgai, nes nenorėjo būti namie viena. Nesiruošė grįžti iki pat sutemų. Ji nuklydo net iki miestelio kapinių.

–         Šalta, – ištarė sau ir sukosi eiti atgal, kai pajuto kažką keisto.

     Mergina pasuko galvą į kairę. Jai į veidą alsavo milžiniška pabaisa su balta kauke ant veido.

     Riksmas užstrigo gerklėje. Kojos suakmenėjo. Širdis daužėsi garsiau nei ryte. Smegenys atsijungė. Tik akys žvelgė į dviejų metrų aukščio, beždžionės kūno sudėjimo, melsvos odos padarą, tūpintį ant užpakalinių kojų ir besilaižantį baltos, plokščios kaukolės įrėmintas lūpas.

–         Yamamoto-san, ant žemės!

     Hikari pakluso nepažįstamam balsui ir parkrito ant pilvo. Ji tik išgirdo pabaisos riksmą. Daugiau nieko. Tik lapų šnarėjimas ir skubūs žingsniai.

–         Yamamoto-san?

     Baltai apsirengęs vaikinukas padėjo merginai atsistoti. Hikari žiūrėjo į žemės lopinėlį, kur prieš kelias sekundes tupėjo kaukėtoji pabaisa.

     Jos nebebuvo.

–         Viskas gerai?

–         Hai, – pagaliau atsakė.

     Tada pažvelgė į išgelbėtoją.

–         Mes pažįstami?

–         Mokomės toje pačioje mokykloje. Aš Ishida Uryuu.

     Hikari žiūrėjo į akiniuotą veidą, bet niekaip negalėjo prisiminti. Mergina užsidengė akis ranka.

–         Susižeidei?

–         Ne, – papurtė galvą. – Pavargau.

–         Palydėsiu namo.

–         Nereikia, – nustūmė paslaugią Ishidos ranką.

     Hikari namo grįžo bėgte. Ji bijojo. Ryte bijojo naujos klasės, o dabar...

     To sielas ryjančio padaro ji nematė septynerius metus. Ir buvo mačiusi vienintelį kartą per dešimtąjį gimtadienį.

     Hikari užsidarė savo kambaryje ir krito į lovą.

–         Naze... ima[7]... 

Kitame miesto gale Ichigo vis dar išgyveno dėl prarastų šinigamio galių.

---

[1] Mandagus kreipinys.

[2] Taip.

[3] Japonų kalbos frazė, sakoma susipažįstant. Tikslaus vertimo nėra. Galima suprasti kaip „Malonu susipažinti“.

[4] Mažybinis kreipinys, dažniausiai naudojamas tarp artimų žmonių.

[5] Prašau.

[6] Ačiū.

[7] Kodėl... dabar...