Bleach #23# (Pabaiga)

Na, štai pagaliau įkeliu ir paskutinį "Bleach" skyrių. Iš pradžių istorija turėjo baigtis su 22 dalimi, tačiau vėliau sumąsčiau dar šį tą pridėti ir taip gimė 23 skyrius. Jį laikau kaip ir epilogu, todėl taip neskubėjau jo kelti čia.

Pabaigos visada šiek tiek liūdina, bet, tikiuosi, tie, kurie liko su šia istorija iki galo, pabaiga nenusivils. Tenorėčiau pridurti vieną paskutinį AČIŪ visiems, kurie bent kiek domėjosi šiuo projektu.

 

#23# 

Makoto paėmė verkiantį kūdikį ant rankų. Mažylis nenustojo plyšauti, todėl moteris ėmė jį supti. Pamažu vaiko akys užsimerkė. Shunsui tyliai pravėrė duris ir užėjo į kambarį.

–         Kaip jis laikosi? – paklausė.

–         Kažko tai neramus, – sušnibždėjo.

     Kyoraku atsargiai perėmė kūdikį iš Mokoto rankų ir paguldė į lovelę. Kurį laiką meiliai stebėjo miegančio mažylio veidą.

–         Tu pavargusi. Eik miegoti. Aš pabūsiu su juo, – tarė.

     Makoto pakilo, priėjo prie vyro ir apsivijo rankomis jo liemenį. Užsimerkė. Jautėsi pavargusi, bet laiminga. Trūko tik vieno dalyko.

–         Noriu pamatyti Hikarę, – šnipštelėjo.

     Shunsui atsiduso.

–         Yama-ji neprieštaraus. Tu įvykdei susitarimą.

     Moteris atsimerkė ir pažvelgė į savo vaiką. Hikari dar nežinojo, kad turi jaunėlį brolį.

–         Sou kana[1], – nutęsė.

     Yamamoto Ryouta pasimuistė lyg norėdamas paprieštarauti, bet neišleidęs nė garso giliai užmigo. Ateityje jis taps šinigamių pasaulio Generolu. 

Sūnaus gimtadienio proga Kurosakis Isshin išsivežė savo šeimą kelioms dienoms prie jūros. Sesutės Yuzu ir Karin buvo be galo patenkintos. Šventės kaltininkas neliko sužavėtas, bet turėjo nusileisti, nes antrasis sukaktuvininkas neprieštaravo.

     Ichigo iki kelių įbrido į vos banguojančią jūrą. Buvo ramus liepos 15 vakaras. Saulė pamažu leidosi ir dažė vandenį rausva spalva.

–         Ką galvoji? – Hikari išniro priešais susimąsčiusį vaikiną.

     Kurosakis išsišiepė.

–         Ar tu laiminga? – paklausė.

–         Na... – ėmė rinkti žodžius. – Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, turiu stogą virš galvos. Ko daugiau jaunam žmogui reikia?

     Ichigo papurtė galvą.

–         Ar tu laiminga su manimi?

     Netikėtai atplaukė didesnė banga ir aptaškė Hikarės suknelę. Mergina stovėjo nugara į jūrą, todėl išsigando ir suklikusi puolė vaikinui į glėbį. Pajutusi Kurosakio šilumą, iškaito.

      –         Dar klausi, – sušnibždėjo.

–         Tada tekėk už manęs.

     Hikari pažvelgė į jaunuolio veidą. Jis švietė neryškiu raudoniu. Panelė Yamamoto pasistiebė ir pakštelėjo buvusiam šinigamiui į lūpas.

–         Gerai, – linktelėjo.

     Kažkur toli sukaukė sielų rijikas. Jo galvą perskrodė tūkstančiai sakuros žiedlapių. Rausvi žiedai susirinko į šeimininko delną ir virto kardu. Kuchiki Byakuya vienintelis tą vakarą nesijautė laimingas. 

Kitos dienos rytą Hikari atsikėlė anksčiausiai. Jos širdis plazdėjo lyg peteliškė vėjyje ir mergina niekaip negalėjo nurimti. Kadangi likusieji šeimos nariai skaniai snaudė, ji išėjo pasivaikščioti prie jūros. Nuklampojusi per smėlį pakankamai arti vandens, Hikari išvydo žemaūgio vaikino nugarą. Iš po balto vaikinuko apsiausto kyšojo juodas kimono.

–         Hitsugaya-kun? – nustebo.

     Toushiro atsisuko. Droviai nusišypsojo. Jis slapta stebėjo merginą jos kambaryje, bet užuot ją sutrukdęs tenai nusprendė palaukti prie jūros.

–         Kas nutiko? – sunerimo nesulaukusi atsakymo.

–         Kai kas nori su tavimi susitikti, – prakalbo. – Aš tik tarpininkas.

     Dešimtojo būrio kapitonas linktelėjo Hikarei sekti paskui ir ėmė ją vesti pakrante tolyn. Mergina iš tolo išvydusi neryškią moters figūrą, numanė, kas jos laukia.

–         Paliksiu judvi vienas, – Toushiro pasišalino. 

Makoto stovėjo nugara į dukrą ir nedrįso atsisukti. Hikari taip pat nežinojo kaip reaguoti. Ji nejautė neapykantos, bet...

–         Labas... mama, – ištarė.

     Moteris lėtai atsisuko. Ji nedėvėjo juodo šinigamių kimono. Vilkėjo prabangiu spalvotu apdaru. Atrodė įspūdingai. Rankose laikė kūdikį. Lig tol plazdėjusi Hikarės širdis skaudžiai tvinktelėjo.

–         Labas, Hikari, – atsakė.

     Švelniai žvilgtelėjo į mažylį rankose ir ištiesė jį link merginos.

–         Norėjau, kad pamatytum savo brolį, – kalbėjo. – Norėjau paprašyti Hitsugayos-taichou jį tau parodyti, bet Shunsui įkalbėjo...

     Hikari nustūmė šalin nepalankius jausmus ir žengė artyn brolio.

–         Koks žavus... – sušnibždėjo.

–         Imk, – paliepė. – Nagi, – ragino.

     Mergina nedrąsiai perėmė kūdikį ant rankų. Bijojo jam pakenkti.

–         Sunkus.

–         Tu buvai sunkesnė, – šypsojosi.

–         Koks vardas?

–         Ryouta.

–         Kyoraku-san jo tėvas?

–         Hai.

     Hikari pakėlė akis nuo ramaus Ryoutos veido ir pažvelgė į Makoto.

–         Mama, aš tau atleidžiu.

     Makoto sugniaužė kumščius ir sukando lūpas, kad nepravirktų.

–         O tu? Ar greitai tapsi mama? – paerzino.

     Hikari išraudo.

–         Mes dar ne... – užsikirto.

–         Jei Kurosakis nusibodo, ana ten yra kitas žavus jaunuolis, pasiryžęs tave priglausti, – sukrizeno.

      Mergina atsisuko į mamos parodytą pusę. Tolėliau nuo jų jūros bangos skalavo balkšvų plaukų vaikinuko pėdas.

–         Mes tuokiamės.

–         Ir gerai. Lauksiu anūkų.

–         Mama! – dar labiau išraudo.

     Makoto atsiėmė Ryoutą ir, paskutinį kartą žvilgtelėjusi į suaugusią dukterį, išnyko vartuose, vedančiuose į Sielų bendruomenę. 

Ichigo rado merginą, minančią pajūrio smėlį. Stebėjo ją kelias minutes. Po to pajuto neapsakomą lengvumą ir puolė bėgti. Prilėkęs stvėrė Hikarę į glėbį ir apsuko ratu kelis kartus. Paslydo ir kartu su ja išsitiesė ant smėlio. Abu šypsojosi. Kurosakis nedrąsiai uždėjo delną ant Hikarės krūtinės, kur prieš pusantrų metų žiojėjo žaizda. Tada labai švelniai priglaudė lūpas prie būsimosios žmonos lūpų.

---

[1] Abejoju.

Bleach #22#

Priešpaskutinis skyrius :)

#22# 

Šįkart susirinkimų salė buvo pilnutėlė. Atėjo visi trylika Seireitei kapitonų bei aristokratų šeimų galvos. Makoto stovėjo šalia savo tėvo – šinigamių Generolo ir Pirmojo būrio kapitono.

–         Kaip jau žinote, – kalbėjo senolis. – Kuchiki-taichou trims mėnesiams nušalinamas nuo pareigų.

     Byakuya sugriežė dantimis, kai visi kapitonai smalsiai į jį sužiuro.

–         Taip pat kuriam laikui atidedu Yamamoto ir Kuchiki šeimų sąjungos klausimą.

     Antrose eilėse stovintis senasis Kuchikis rūsčiai nužvelgė pirmoje eilėje stovintį anūką.

–         Seireitei Generolo įpėdine skyriu Yamamoto Makoto.

     Makoto žengė į priekį ir nusilenkė.

–         Tačiau, – įspėjo. – Jei mano dukra per penkerius metus nesusilauks tinkamo šeimos paveldėtojo, įpėdinės titulas ir pareigos atiteks mano anūkei Yamamoto Hikari.

     Ir tai buvo viskas, ką Makoto su trijų kapitonų pagalba galėjo išpešti iš senojo Generolo.

–         Tinkamas paveldėtojas, – atsiduso moteris, kai visi ėmė skirstytis.

     Tinkamu paveldėtoju tėvas vadino grynakraujį šinigamį. Apie Makoto ir Ryuuken santuoką nebuvo nė kalbos.

–         Makoto-chan, atrodai žavingai, – švilptelėjo Kyoraku.

–         Esi pasiryžęs mane vesti, nors žinai, kad myliu kitą, – kreivai pasižiūrėjo į vyrą. – Stebini mane, Shunsui.

     Šypsena dingo iš Aštuntojo būrio kapitono veido.

–         Aš myliu tave. Žinai, tiesa? Sakiau tūkstančius kartų.

–         Tavo auka mane žemina.

     Makoto manieringai nusisuko ir išėjo iš salės. Ji suprato, jog kitos išeities neturi. Moteriai suskaudo širdį prisiminus, kad Hikari atsisakė su ja atsisveikinti. Ji nematė dukters nuo susitikimo Ichigo palatoje. Ir turbūt niekada nebeišvys. 

Uryuu buvo vienintelis, kuris prisiminė Hikarę, kai ši sugrįžo į mokyklą. Kiti priėmė merginą kaip naujokę. Net Orihime. Kuchiki Rukia grįžo į Sielų bendruomenę. Toushiro, atvykęs pranešti Generolo nutarimo, buvo paskutinysis Hikarės matytas šinigamis. Sielų rijikai nedingo, bet jų sumažėjo ir Ishida galėjo juos sudoroti be Seireitei pagalbos. Pamažu panelė Yamamoto prisitaikė prie naujojo ramaus gyvenimo.

–         Ko jūs taip ilgai? – piktinosi Ichigo, prie durų laukiantis seserų ir Hikarės.

–         Tuoj! – atsklido Yuzu balsas.

     Pirmoji laiptais nudardėjo Karin. Per pastaruosius du mėnesius ji pradėjo augintis plaukus ir jau galėjo juos susirišti į arklio uodegą.

–         Štai ir mes! – pranešė Yuzu.

     Šviesiaplaukė taip pat auginosi plaukus ir rišo juos į dvi trumpas bizeles.

–         Pagaliau... – Kurosakis išsižiojo.

     Hikari nuraudo ir susigūžė. Sesutės privertė ją apsirengti nuostabaus grožio baltą suknelę ir ilgiau nei valandą dirbo prie merginos šukuosenos bei makiažo.

–         Hikari-chan, nesikūprink, – sudraudė Yuzu.

     Hikari išsitiesė. Užsikišo palaidų banguotų plaukų sruogą už ausies.

–         Einam, – paragino Karin.

     Ketveriukė išėjo iš namų ir patraukė Karakuros parko link. Sesutės žygiavo priekyje, o vyresnieji ėjo šiek tiek atsilikę.

–         Nesusikibsite rankomis? – įgėlė Karin.

–         Patylėk! – įsižeidė Ichigo. – Žiūrėk savo reikalų.

     Brolis suspaudė lūpas ir įbedė žvilgsnį į vieną tašką. Norėjo parodyti, jog baisiai supyko. 

Išgirdęs barbenimą į kabineto duris, Ryuuken suirzo.

–         Prašom, – nepakėlė akių nuo popierių krūvos.

–         Ishida, mano mielas drauge!

     Isshin įsiveržė į patalpą. Ligoninės direktorius sudejavo.

–         Ko tau? – iškart bedė pirštu į išėjimą.

–         Nebūk toks, – numojo ranka Kurosakis. – Pamaniau, jog jautiesi vienišas. Kai nebėra Mokoto-chan.

–         Dink lauk! – išraudo.

     Isshin garsiai nusikvatojo.

–         Džiaugiuosi, jog viskas baigėsi gerai, – surimtėjo.

–         Tavo namiškiai ją prisiminė?

–         Karin galbūt. Yuzu tikrai ne, – pasikasė pakaušį. – Ichigo pristatė Hikarę-chan kaip savo merginą. To užteko.

     Ishida padėjo popierius į šalį ir atsistojo.

–         Ji gyvena tavo namuose?

–         Taip. Užleidau jai savo darbo kambarį. Visokį šlamštą perkėliau į klinikos kabinetą.

     Ryuuken nusivilko baltą chalatą ir pasiėmė raktus.

–         Einam, išgersim, – pasiūlė. – Jei neklystu, šiandien tavo sūnaus gimtadienis. Kiek sukanka? – abejingai paklausė.

–         Aštuoniolika, aštuoniolika, – šyptelėjo.

     Abu vyrai paliko kabinetą. 

Yuzu ir Karin susižavėjusios stebėjo vasaros festivalio fejerverkus. Ichigo su Hikare stovėjo nuošaliau.

–         Negali atsikratyti blogų prisiminimų? – pastebėjo vaikinas.

–         Fejerverkai primena naktį, kai gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, – nejaukiai ištarė.

–         Jei būtum iškart papasakojusi apie Kyoraku-san vizitą, to nebūtų įvykę, – eilinį kartą papriekaištavo.

–         Jei nebūtum taip lengvai manęs pamiršęs... – pyktelėjo.

     Kurosakis sumosavo rankomis pasiduodamas.

–         Daugiau tavęs nepaleisiu.

–         Aha, – susiraukė. – Pasirodys kokia sena draugė ir vėl mane primirši.

–         Mylėjau Rukią, – prisipažino.

     Hikari sustingo.

–         Bet ne taip, kaip tave, Hikari.

     Ichigo švelniai suėmė merginos veidą ir pasilenkęs ją pabučiavo.

–         Su gimtadieniu, Yamamoto Hikari.

     Hikari ir Ichigo gimė tą pačią − liepos 15 dieną − lygiai prieš aštuoniolika metų.

Bleach #21#

#21# 

Kai Ichigo pagliau prasiskverbė pro sąmonę gaubusį šydą, atmerkęs akis išvydo kardo smaigalį, pavojingai svyruojantį virš jo. Vaikinas suriko. Ginklas smigo į krūtinę. Kurosakis vėl nugrimzdo į gilų miegą. 

Byakuya lengvai rado reikiamą palatą. Iš pradžių niekinamai nužvelgė koridoriuje ant kėdžių sėdinčius du jaunuolius – jie snaudė – po to tyliai įžengė į kambarį. Ligonis ramiai miegojo lovoje. Kuchikis pažvelgė į jį kaip į niekam nereikalingą skudurą. Jis neketino laukti, kol senis Generolas paskelbs oficialią kautynių datą.

–         Kelkis, – paliepė.

     Ichigo sukrutėjo.

–         Kelkis, pasakiau!

     Byakuya suėmė vaikiną už plaukų ir truktelėjęs atskyrė jo sielą nuo kūno. Pajutęs smūgį ir šaltas grindis, Ichigo atsipeikėjo. Nustebęs apsičiupinėjo: jo žaizdos buvo užgijusios, jokių įbrėžimų, o svarbiausia – vaikinas vilkėjo juodą kimono!

–         Hikari! – prisiminęs paskutinius įvykius pašoko ant kojų.

     Šeštojo būrio kapitonas suspaudė Kurosakio petį ir stumtelėjęs išmetė priešininką pro langą. Dužo stiklas. 

Hikarę pažadino triukšmas. Ji lėtai pakėlė galvą nuo patogaus Hitsugayos peties ir apsidairė. Kelios seselės išsigandusios stovėjo Ichigo palatos tarpduryje.

–         Kas nutiko? – sunerimo mergina.

–         Viskas gerai, – atsakė viena iš ligoninės darbuotojų. – Sutrupėjo lango stiklas, bet ligonis sveikas. Galbūt koks chuliganas iš lauko išdaužė ar ką.

     Hikari įbėgo į palatos vidų. Pro skylę lange veržėsi šaltas nakties oras. Kurosakis ramiai gulėjo lovoje. Patalpoje taip pat stovėjo baltą šinigamių kimono vilkinti moteris. Be Hikarės jos niekas daugiau nepastebėjo.

–         Atleisk man, Hikari, – šnibždėjo ji, atsukusi nugarą. – Jei galima motinai atleisti už tokius dalykus...

     Makoto pasisuko šonu, bet vis tiek nedrįso pažiūrėti dukrai į akis.

–         Mažvaikis Byakuya atėjo suvesti sąskaitų su tavo numylėtiniu. Tėvas nusprendė, jog jie turėtų kautis dėl tavo rankos. Paskolinau Kurosakiui-kun savo galias, bet...

     Moteris nevykusiai nusišypsojo ir ištiesė kairiąją ranką. Ta kimono rankovė pamažu juodavo.

–         Jos grįžta.

     Hikari žaibiškai apsisuko ir movė lauk.

–         Yamamoto-san! Kur... – stojosi nuo kėdės Toushiro.

     Bet mergina jau leidosi laiptais į pirmą ligoninės aukštą.

–         Lik čia, mažasis kapitone, – sudraudė Makoto.

     Hitsugaya su baime pasižiūrėjo į iš Ichigo palatos išėjusią moterį.

–         Draudžiu tau kištis.

     Dešimtojo būrio kapitonas negalėjo nepaklusti Generolo dukters įsakymams. 

Ichigo rankove nusišluostė prakirstą lūpą. Byakuya atsitempė jį į miesto parką. Nieko neaiškino, tik liepė trauktis kardą.

–         Tu silpnas, Kurosaki. Silpnas, – kartojo Šeštojo būrio kapitonas.

–         Byakuya! – šnypštė. – Paaiškink!

–         Nespėsi net pasidžiaugti atgautomis galiomis, nes tuoj tave užmušiu!

     Kuchikis puolė. Ichigo vos spėjo iškelti savo zanpakutou. Susidūrus dviem geležtėms pažiro žiežirbos. Byakuya šyptelėjo. Jo kardas subyrėjo į tūkstančius sakuros žiedlapių. Šie apgaubė priešininką. Ichigo riktelėjo iš skausmo. Vyšnių žiedai buvo aštrūs ir apspitę priešininką galėjo lengvai supjaustyti jį į gabalėlius. Vis dėlto Kurosakis sugebėjo išsilaisvinti ir atsitraukė nuo šinigamio per porą metrų. Žiedlapiai vėl susijungė į kardą šeimininko rankoje.

     Ichigo atsikosėjo krauju.

–         Ir kas gi čia? – apsimetė nustebęs. – Tavo rankovės balsta, Kurosaki. Žinai, ką tai reiškia? Vėl netenki savo galių.

     Kurosakis sužaibavo akimis ir puolė. Maždaug metus nesikovė kaip šinigamis, tad jam buvo sunku. Kuchikis judėjo greičiau už jį. Kuchikis greičiau už jį mosavo kardu. Kuchikis galėjo pasinaudoti savo zanpakutou ypatinguoju sugebėjimu. Ichigo pasijuto bejėgis. Nes jis net nežinojo, dėl ko kaunasi.

     Byakuya parvertė priešininką ant nugaros ir uždėjęs koją ant jo krūtinės prispaudė prie žemės. Kraujas sruvo iš Ichigo lūpos, nosies ir prakirsto antakio.

–         Atrodai apgailėtinai, – tyčiojosi. – Kodėl ji pasirinko tave vietoj manęs? A?

–         Nežinau, apie ... ką kalbi, – užsikosėjo.

–         Gal tavo atmintis dar negrįžo, – pakraipė galvą. – Bet man jokio skirtumo. Jei žūsi sielos būsenoje, žinai, kas tavęs laukia? Išnyksi. Neatvyksi į jokią Sielų bendruomenę. Man taip net parankiau, negu jei būtum žuvęs nuo ano rijiko.

     Ichigo pabandė atsikelti. Byakuya tryptelėjo jam koja žemiau pilvo.

–         Sudie, buvęs šinigami Kurosaki Ichigo.

     Kuchikis paskutinį kartą iškėlė kardą virš priešininko. 

Hikari bėgo iš visų jėgų. Ji labai gailėjosi, kad neturi šinigamių galių. Dabar kaip niekad jų troško. Ir suprato, jog negali gauti. Mergina kliovėsi tik nuojauta ir ši jos neapvylė. Karakuros parko gilumoje Hikari išvydo du juodai vilkinčius vyrus. 

Mergina įsibėgėjo dar labiau ir visu svoriu trenkėsi į Byakuyą. Vyras išmetė kardą ir pargriuvo. Hikari taip pat neišlaikė pusiausvyros ir parvirto. Ji atsipeikėjo greičiau negu smūgio nesitikėjęs Šeštojo būrio kapitonas ir čiupo sakuros žiedlapių zanpakutou rankeną. Mergina atsistojo rankoje tvirtai spausdama kardą.

     Ichigo atsisėdo ir kimono rankove nusibraukė veidą. Per tekentį kraują menkai ką tebematė.

     Hikari drebėjo. Kardas buvo sunkus. Nuo geležtės smaigalio lašėjo kraujas.

–         Onna, – sušnypštė Byakuya. – Atiduok ginklą.

     Vyras lėtai atsikėlė. Nuo smūgio veidu trenkėsi į parko takelio plyteles ir nusibrozdino skruostą.

     Hikari papurtė galvą.

–         Atiduok! – suriaumojo. – Argi nematai, jog kaunuosi dėl savo garbės?!

     Mergina atstatė smailųjį zanpakutou galą į artėjantį vyrą.

–         Pasižiūrėk į save, – sušnibždėjo. – Atrodai kaip gyvulys.

     Byakuya susiraukė.

–         Esi nepanašus į save, – toliau kalbėjo Hikari.

–         Ne tau žinoti, koks aš esu! – šaukė. – Grąžink kardą! Turiu pribaigti tą pusšinigamį, kol neišgaravo jo galios!

     Kuchikis veržėsi į priekį, bet Ichigo pakišo jam koją. Vyras pargriuvo veidu į purvą.

–         Neskriausk mano merginos!

     Kurosakis sunkiai alsavo. Vis dar nesuvokė, kas dedasi. Bet negalėjo pakęsti minties, jog Hikari pavojuje.

–         Ichigo, tavo kimono... – išsigando mergina.

     Bent pusė kimono nusidažė baltai.

–         Praradau savo galias, nes kovoje su vienu niekšeliu panaudojau uždraustą techniką. Jų atgauti neįmanoma.

     Vaikinas liūdnai nusišypsojo ir išmetė savo kardą iš rankų.

–         Kvailys.

     Byakuya pašoko. Sugriebė abi Hikarės rankas ir jomis nukreipė virpantį kardą į priešininką. Mergina sukliko. 

Makoto stovėjo prieš išdaužtą langą ir žvelgė į tolį. Vaizdavosi, jog mato, kas dedasi ten toli.

–         Peršalsi.

     Ryuuken užėjo į sugadintą palatą. Pacientą seselės perkėlė į laisvą kambarį, kad nesušaltų. Jos, žinoma, nenutuokė, kad oranžinių plaukų vaikinukas šiuo metu tebuvo tuščias kūnas.

–         Aš sielos pavidalo, – nepatenkinta sumurmėjo.

–         Mudu abu gerai žinome, jog sielos funkcionuoja panašiai kaip kūnai, tik yra nematomos paprastiems žmonės ir ne tokios trapios.

     Moteris nusišypsojo.

–         Priešingai. Manau, jog žmogaus siela yra pats trapiausias dalykas.

     Ishida apkabino Makoto. Pro šalį ėjusi seselė pamanė, jog direktorius išprotėjo. Apsikabino orą. 

Byakuyos zanpakutou atsimušė į Hitsugayos kardą. Kyoraku pakišo jaunuoliui po smakru savo ginklo geležtę, o Ukitake švelniai atkabino Šeštojo būrio kapitono rankas nuo persigandusios Hikarės. Juushiro švelniai paėmė kardą iš merginos. Ichigo kimono galutinai išbluko.

–         Kas jus čia kvietė, seniai? – purkštelėjo Kuchikis.

–         Yama-ji nėra patenkintas pastaruoju tavo elgesiu, – šyptelėjo Shunsui.

–         Esi laikinai nušalinamas nuo kapitono pareigų, – pridūrė Ukitake.

     Hikari ėmė kūkčioti.

–         Nurimkite, Yamamoto-san, – paprašė Toushiro.

     Mergina užsidengė veidą rankomis.

–         Lyja, Hitsugaya-kun. Juk lyga, nematai? – kūkčiojo.

     Vaikinukas atlaidžiai nusišypsojo.

–         Gal man kas paaiškins, kas čia vyksta? – pareikalavo Ichigo.

     Hikari patraukė rankas ir puolė Kurosakiui ant kaklo.

–         Ikite iru, – šnibždėjo. – Ikite[1]!

---

[1] Tu gyvas. Gyvas!

Bleach #20#

#20# 

Makoto nusišypsojo jaunam šinigamiui, atnešusiam jos maisto davinį. Vaikinukas išraudo ir sutriko.

–         Nee, kimi no namae wo oshiete[1], – sučiulbėjo artindamasi.

     Šinigamis pasimetė. Bandė šį tą sumikčioti.

–         Atleisk.

     Makoto spyrė jaunuoliui į pilvą. Vaikinukas susirietė ir neteko sąmonės.

–         Ne aš viena esu naivi, ar ne, tėti?

     Moteris pasiražė, pramankštino kojas ir, pasiėmusi šinigamio raktus, dingo iš baltojo bokšto. 

Byakuya sulaukė dviejų antausių. Pirmąjį, vos jam grįžus iš žmonių pasaulio, padovanojo senelis, o antrąjį – įtūžės Generolas.

–         Kur mano anūkė?! – šaukė senolis.

     Šeštojo būrio kapitonas abejingai pasitrynė užgautą skruostą. Pajuto, jog iš nosies ėmė varvėti kraujas. Senis vis dar turėjo jėgos. Ir supykęs nesivaldė.

–         Byakuya, kalbėk! – paragino senasis Kuchikis.

–         Man nerūpi... – prabilo. – Man nerūpi, ar ji gyva ar suryta sielų rijikų! Nenoriu daugiau turėti nieko bendro su Yamamoto gimine!

     Byakuyos senelis pasibaisėjo tokiais anūko žodžiais. Generolas giliai atsiduso. Ruošėsi žiotis, bet už sienų kilo triukšmas.

     Durys į susirinkimų salę prasivėrė ir, nustūmi į šalį menką sargybą, į vidų įžengė moteris.

–         Shitsurei shimasu[2], – išdainavo ji.

–         Makoto... – išsižiojo Byakuya.

     Genryuusai prisimerkė.

–         Kadangi neateini manęs aplankyti, tėti, – džiugiai kalbėjo, – turėjau pati pasivarginti.

–         Ar negalėjai ramiai tūnoti savo vienutėje? – pasipiktino senis.

–         Prisitūnojau.

     Moteris trumpai nužvelgė tris vyrus.

–         Byakuya, nusivalyk nosį, – ištiesė nosinę. – Atrodai kaip mažvaikis.

     Įsižeidęs Kuchikis nusibraukė kraują kimono rankove.

–         Sakiau, kad mažvaikis, – piktai dėbtelėjo.

     Byakuya išraudo.

–         Jei atėjai šaipytis... – prakalbo senasis Kuchikis.

–         Prašyčiau patylėti, – nutraukė. – Kalbuosi su tėvu, o ne jumis.

     Į salę įsiveržė žemojo rango šinigamių būrys. Tarp jų buvo ir vaikinukas, bokšte nukentėjęs nuo belaisvės spyrio.

      –         Kalbėk, – Generolas ranka parodė šinigamiams nešdintis.

     Tik abu Kuchikiai liko stovėti.

–         Suprantu, kad Hikari privalo pratęsti Seireitei valdovų dinastiją. Demo ne[3], – Makoto švelniai pasižiūrėjo į raukšlėtą niūrų veidą. – Kodėl Kuchikiai? Kodėl ji negali tekėti už kitos šinigamių šeimos atstovo?

–         Kaip drįsti! – pasibaisėjo ekskapitonas.

–         Aš nieko nemylėjau, todėl nesusimąsčiau bandyti prašyti, jog pakeistum susitarimą, – nekreipė dėmesio ir tęsė. – Jei būčiau pasakiusi, jog noriu tekėti už Shunsui, būtum leidęs, tiesa, tėti? Arba už Juushirou, ar ne? Tėti!

     Generolas užmerkė akis. Makoto susijaudinusi dėjo žingsnį į priekį.

–         Užteks! – paliepė senasis Kuchikis. – Jau vėlu ką nors keisti!

–         Ir ką tu siūlai? – ištarė Genryuusai. – Kas, tavo nuomone, turėtų užimti mano vietą?

–         Shirimasen, dakedo[4], – moteris maldaujamai žvelgė į įspūdingo stoto seniausiąjį šinigamį. – Bent jau išbandyk Hikarės pasirinktąjį vyrą. Pasitikėk ja!

     Byakuya prunkštelėjo. Makoto pasisuko į jį.

–         Jei kalbi apie Kurosakį Ichigo, – šiepėsi, – jis turbūt ką tik išleido paskutinį atodūsį.

     Moteris aiktelėjo. 

Hikari negalėjo priprasti prie savo kūno. Ilgai išbuvus sielos pavidalo, buvo sunku judinti kojas ir rankas taip, kaip norėjosi.

–         Jokių žinių?

     Toushiro ištiesė buteliuką mineralinio vandens. Jis pasiskolino dirbtinį kūną iš Uraharos parduotuvės ir kartu su mergina budėjo ligoninėje.

–         Ishida-san sakė, jog daro, ką gali, – liūdnai atsakė.

     Buteliukas iškrito iš Hikarės rankų. Hitsugaya jį pakėlė.

–         O tu? Negausi pylos?

     Toushiro liūdnai šyptelėjo ir klestelėjo šalia merginos.

–         Jei grįšiu be Yamamoto įpėdinės, Generolas tikrai mane nukirsdins, – atsakė.

     Hikari pasižiūrėjo į mėlynas vaikino akis. Byakuyos akys taip pat buvo mėlynos. Tik Ichigo turėjo neįtikimai gražias rudas akis. 

–         Kurosaki Ichigo? – pasitikslino Generolas.

–         Nesakau, kad Hikari beviltiškai jį įsimylėjusi, bet...

–         Jis nebe šinigamis! – riktelėjo Šeštojo būrio kapitonas.

     Jis nesitvėrė savame kailyje. Nekentė to vyruko nuo pat tos dienos, kai Rukia pranešė Seireitei apie Karakuroje rastą pusšinigamį. Nemėgo jo, kol jis turėjo šinigamių galias. Ir neužjautė, kai jų neteko.

     Genryuusai įdėmiai stebėjo dukrą ir laukė jos atsako.

–         Jei leisi, aš atiduosiu jam savo galias, – tyliai ištarė Makoto.

     Šeštojo būrio kapitonas nesusilaikė. Suėmė moterį už pečių ir papurtė.

–         Ar supranti, ką šneki?! – šaukė. – Juk jau atidavei galias savo mergiščiai!

     Makoto spjovė vyrui į veidą ir ištrūko.

–         Man nepavyko, – nenoriai prisipažino. – Ir nedrįsk įžeidinėti mano dukters.

     Byakuya sugniaužė kumščius.

–         Kuchiki-taichou, – tarė Generolas. – Anksčiau kalbėjai, jog nenori turėti reikalų su mūsų šeima.

     Jaunuolis prikando lūpą.

–         Išbandysiu jus, – nusprendė. – Jei tas pusšinigamis vis dar gyvas, gali perduoti jam savo galias. Jei pavyks, – pridūrė. – O tada pasielgsime senu, patikrintu būdu.

     Kuchikiai ir Makoto susižvalgė. Jie nelabai suprato senolio užuominų.

–         Byakuya kausis su buvusiu šinigamiu. Kuris laimės – gaus mano anūkės ranką.

---

[1] Pasakyk savo vardą.

[2] Atsiprašau (ką nors sutrukdant, pvz, kaip „excuse me“).

[3] Bet.

[4] Nežinau, bet.