Bleach #18#

#18# 

Tryliktojo būrio kapitonas Ukitake Juushirou ramiai praėjo pro sargybinius ir užlipo į baltojo bokšto viršutinį kambarį. Jis atsirakino geležines duris ir įėjo į vidų.

     Moteris sėdėjo ant gulto prie vienintelio mažyčio langelio ir stebėjo dangų.

–         Kaip laikaisi? – paklausė Ukitake.

     Makoto prunkštelėjo.

–         Shunsui prašė pažiūrėti, kaip gyvuoji, – nekreipė dėmesio į nedraugišką kalinės elgesį.

–         Tai ko pats neatėjo?

     Moteris pasisuko į vyrą.

–         Tas išdavikas, – iškošė pro dantis.

–         Prašyčiau taip nekalbėti, – šinigamis prisimerkė.

–         Tu vis dar esi Genryuusai-sensei numylėtinis, – atsiduso. – Geriau sakyk, kada mano mirties bausmė? – pareikalavo.

     Ukitake apsisuko.

–         Pasakysiu Shunsui, jog laikaisi geriau, nei jis mano.

     Uždarė duris, užrakino ir paliko bokštą. 

Ichigo ištiesė Uraharai sulamdytą popieriaus lapą. Vyras permetė jį akimis ir klausiamai pasižiūrėjo į svečią.

–         Ar pažįstate šį asmenį? – prakalbo Kurosakis.

     Kisuke įdėmiai į jį pasižiūrėjo.

–         Svarbu, ar tu pažįsti, Kurosaki-kun, – atsakė.

     Ichigo sutriko.

–         Naktį pas mane apsilankė keista šinigamė ir liepė ieškoti šviesos. Savo kambaryje radau šitą ir...

–         O kodėl šis lapas gulėjo numestas tavo kambaryje? – pertraukė Urahara. – Kodėl ant jo yra ir tavo pavardė? Ar klausei savęs, Kurosaki-kun?

     Vaikinas papurtė galvą ir nuleido akis į popierių.

–         Tu neprisimeni, – konstatavo faktą. – Kodėl neprisimeni?

–         Shirimasen[1].

–         Ar nori prisiminti?

–         Shirimasen! – sušuko.

    Ichigo susiėmė galvą rankomis.

–         Sugrįžk, kai žinosi atsakymus.

     Urahara atsistojo ir atidarė duris. 

Hikari stovėjo milžiniškoje salėje ir kas minutę jautėsi vis menkesnė. Senis, sėdintis krėsle, ją gąsdino dar labiau.

     Generolas ilgą laiką tylėjo ir tik atidžiai stebėjo savo anūkę.

–         Nelinkiu tau blogo, vaike, – pareiškė.

     Mergina krūptelėjo.

–         Susitarkim, gerai?

     Hikari gniaužė savo kimono kraštus.

–         Liepiau ištrinti tave iš Karakuros žmonių atminties, – kalbėjo. – Liepiau tave pagrobti. Suklydau. Mano valdoma Seireitei gyvuoja kelis tūkstančius metų. Būtų kvaila manyti, jog be įpėdinio ji sugrius per kelis metus.

–         Nesuprantu, – papurtė galvą.

–         Vaike, sakau, jog apgailestauju. Nenoriu, kad į mane žiūrėtum su pagieža.

     Mergina išdrįso kilstelėti žvilgsnį.

–         Tekėk už Kuchiki Byakuyos ir aš leisiu tau dviem metams grįžti į Karakurą.

     Hikari suvirpėjo.

–         Pasižadėk nepabėgti ir vykdyti paliepimus ir aš leisiu tau nevaržomai keliauti tarp dviejų pasaulių. Na, kaip, vaike? Sutinki?

     Hikari užsimerkė. Ji troško grįžti... Visa esybe troško grįžti į savo numylėtą pasaulėlį, bet... Kokia prasmė, jei niekas jos neprisimena? Net jis...

–         Ojii-chan[2], aš tekėsiu, tačiau su kita sąlyga, – drąsiai ištarė.

     Generolas pasimuistė krėsle.

–         Kokia?

–         Atšaukite mirties bausmę mano mamai.

     Genryuusai vos neatsistojo iš nuostabos. 

Makoto piktai pažvelgė į vyrą, stovintį tarpduryje. Nenoromis pagalvojo, jog būtų visai lengva pro jį prasmukti.

–         Turiu džiugių naujienų, – šypsojosi Ukitake.

     Moteris užvertė akis į viršų.

–         Palik mane ramybėj, – sudejavo.

     Juushirou suplojo rankomis.

–         Genryuusai-sensei atšaukė mirties bausmę.

     Makoto vos nenuvirto nuo gulto.

–         Kaip? – išlemeno.

–         Greitai būsi laisva.

–         Kada?

     Moteris akilai stebėjo vyrą, ieškodama pasitikėjimo ar melo ženklų.

–         Po Byakuyos-kun ir Hikarės-san vestuvių, – nusišypsojo.

     Makoto nuslydo nuo gulto ant žemės. Ką ji padarė? Atvyko ištaisyti klaidų, bet tik viską pablogino. 

Byakuya nesibeldęs užėjo į Hikarės kambarį. Mergina vilkosi naktinius marškinius ir jo nepastebėjo. Susigėdęs vyras kostelėjo.

–         Ar kas nutiko? – atsisuko Hikari.

–         Kodėl taip greitai?

–         Kas?

–         Kodėl taip paskubinai vestuves?!

     Šeštojo būrio kapitono akys žaibavo.

–         Ojii-chan man šį tą pažadėjo ir aš... – tyliai kalbėjo.

     Byakuya dėjo kelis žingsnius link merginos ir šiurkščiai suspaudė jos pečius.

–         Žmonių pasaulyje tavęs niekas neprisimena! – šaukė. – Kodėl, manai, tave ten išleidau?! Kad pamatytum, kokioj apgailėtinoj situacijoj atsidūrei!

–         Sutikau ne dėl galimybės grįžti į Karakurą, – pasimuistė. – Paleisk. Skauda, – sudejavo.

     Kuchikis akimirką žiūrėjo į merginą. Staiga prispaudė savo lūpas prie Hikarės. Už tai susilaukė antausio.

–         Matai?! – įniršęs rėkė. – Negali priimti manęs kaip vyro. Ką darysi, kai seniai pareikalaus naujo įpėdinio? A?!

     Hikari nusišluostė lūpas, taip dar labiau įsiutindama Šeštojo būrio kapitoną.

–         O ką siūlai?! – nebesusilaikė ir taip pat sušuko. – Kur man dėtis? Manęs niekam nereikia!

     Mergina susmuko ant kelių ir ėmė kūkčioti. Stebėdamas besikilnojančius jos pečius, Byakuya pasijuto kaltas.

     Vyras atsiklaupė prie Hikarės ir švelniai priglaudė ją prie krūtinės.

–         Pasistengsiu... tave pamilti... – sušnibždėjo.

     Hikari nežinojo, ar džiaugtis ar...

Kurosakis atėjo į Uraharos parduotuvę po savaitės. Savininkas jo laukė.

      –         Tai ką pasakysi, Kurosaki-kun? – šyptelėjo.

–         Paklausinėjau pažįstamų apie tą „šviesą“, – ėmė pasakoti. – Visi sakė jos nepažįstantys, o Rukia iš vis išsisuko nuo atsakymo ir atėmusi sunaikino tą lapą.

     Kisuke palingavo galva. Nesistebėjo.

–         Tik va Ishida, – Ichigo padarė pauzę. – Sakė, jog kažkada anksčiau jo jau klausiau. Apie Yamamoto Hikari. Bet aš neprisimenu.

–         Ir kas iš to?

–         Noriu prisiminti. Noriu žinoti, – išbėrė.

     Urahara priėjo prie vaikino ir uždėjęs ranką ant pakaušio atskyrė Ichigo sielą nuo kūno.

–         Ką darote?! – pasibaisėjo.

–         Keliausim į Sielų bendruomenę, Kurosaki-kun. Kad sužadintume tavo atmintį.

     Ichigo nurijo seiles. 

Kyoraku vėlai pasibeldė į Hikarės miegamojo duris ir išsivedė merginą į naktinę Seireitei.

–         Kur mes einame? – nerimo mergina. – Byakuya manęs pasiges.

–         Atėjom, – pranešė.

     Shunsui sustojo tamsiame skersgatvyje. Hikari patrynė delnus vieną į kitą. Vilkėjo naktinius, todėl šalo.

–         Dėkui, Kyoraku-san, – nuskambėjo balsas iš tamsos. – Palikime juos vienus.

     Urahara praėjo pro Hikarę ir kartu su Aštuntojo būrio kapitonu pasišalino. Sutrikusi mergina įbedė akis į skersgatvio kampą, kur ėmė ryškėti vaikino siluetas.

–         Omae wa Yamamoto Hikari desu ka[3]? – paklausė Ichigo.

     Hikari išsižiojo iš nuostabos ir užsidengė burną rankomis, kad nesuriktų. Pamanė, jog jai vaidenasi. Bet vaikinas oranžiniais plaukais toliau žiūrėjo į ją gan įtariai.

–         Ichigo, – pagaliau sugebėjo ištarti.

     Kurosakis pasitrynė pakaušį. Jautėsi kvailai.

–         Urahara-san mane čia atitempė. Nelabai suprantu, ką turėčiau sakyti.

–         Tu manęs neprisimeni, tiesa? – džiaugsmas pamažu garavo iš merginos akių.

–         Ne, – nudelbė žvilgsnį.

     Hikari liūdnai nusišypsojo.

–         Nieko tokio, – prisivertė kalbėti nerūpestingai. – Mes nebuvom labai artimi ar... Tu mylėjai Rukią, taigi... Nesijaudink dėl manęs.

     Ji apsidairė ieškodama pagalbos. Deja, nerado.

–         Aš išteku, – žodžiai vertėsi iš apmirusių merginos lūpų. – Geriausia bus, jei pamiršime vienas kitą... Jei aš tave pamiršiu, – pasitaisė.

     Hikari pabėgo. Nebeiškentė. 

Urahara nieko nesakė. Tiesiog parvedė taip pat tylų vaikiną namo. Net grįžęs į savo kūną ir į savo kambarį, Ichigo tylėjo. Neatsakė nei seserims, nei tėvui. Negalėjo iš galvos išmesti tamsiaplaukės merginos ašarų...

     Prieš atsiguldamas Kurosakis ant popieriaus skrajutės užrašė „Yamamoto Hikari“ ir paslėpė mokyklinio švarko kišenėje. Kad atsibudęs ryte jokiu būdu nepamirštų tų nuostabių akių.

---

[1] Nežinau.

[2] Seneli.

[3] Ar tu Yamamoto Hikari?