Bleach #20#

#20# 

Makoto nusišypsojo jaunam šinigamiui, atnešusiam jos maisto davinį. Vaikinukas išraudo ir sutriko.

–         Nee, kimi no namae wo oshiete[1], – sučiulbėjo artindamasi.

     Šinigamis pasimetė. Bandė šį tą sumikčioti.

–         Atleisk.

     Makoto spyrė jaunuoliui į pilvą. Vaikinukas susirietė ir neteko sąmonės.

–         Ne aš viena esu naivi, ar ne, tėti?

     Moteris pasiražė, pramankštino kojas ir, pasiėmusi šinigamio raktus, dingo iš baltojo bokšto. 

Byakuya sulaukė dviejų antausių. Pirmąjį, vos jam grįžus iš žmonių pasaulio, padovanojo senelis, o antrąjį – įtūžės Generolas.

–         Kur mano anūkė?! – šaukė senolis.

     Šeštojo būrio kapitonas abejingai pasitrynė užgautą skruostą. Pajuto, jog iš nosies ėmė varvėti kraujas. Senis vis dar turėjo jėgos. Ir supykęs nesivaldė.

–         Byakuya, kalbėk! – paragino senasis Kuchikis.

–         Man nerūpi... – prabilo. – Man nerūpi, ar ji gyva ar suryta sielų rijikų! Nenoriu daugiau turėti nieko bendro su Yamamoto gimine!

     Byakuyos senelis pasibaisėjo tokiais anūko žodžiais. Generolas giliai atsiduso. Ruošėsi žiotis, bet už sienų kilo triukšmas.

     Durys į susirinkimų salę prasivėrė ir, nustūmi į šalį menką sargybą, į vidų įžengė moteris.

–         Shitsurei shimasu[2], – išdainavo ji.

–         Makoto... – išsižiojo Byakuya.

     Genryuusai prisimerkė.

–         Kadangi neateini manęs aplankyti, tėti, – džiugiai kalbėjo, – turėjau pati pasivarginti.

–         Ar negalėjai ramiai tūnoti savo vienutėje? – pasipiktino senis.

–         Prisitūnojau.

     Moteris trumpai nužvelgė tris vyrus.

–         Byakuya, nusivalyk nosį, – ištiesė nosinę. – Atrodai kaip mažvaikis.

     Įsižeidęs Kuchikis nusibraukė kraują kimono rankove.

–         Sakiau, kad mažvaikis, – piktai dėbtelėjo.

     Byakuya išraudo.

–         Jei atėjai šaipytis... – prakalbo senasis Kuchikis.

–         Prašyčiau patylėti, – nutraukė. – Kalbuosi su tėvu, o ne jumis.

     Į salę įsiveržė žemojo rango šinigamių būrys. Tarp jų buvo ir vaikinukas, bokšte nukentėjęs nuo belaisvės spyrio.

      –         Kalbėk, – Generolas ranka parodė šinigamiams nešdintis.

     Tik abu Kuchikiai liko stovėti.

–         Suprantu, kad Hikari privalo pratęsti Seireitei valdovų dinastiją. Demo ne[3], – Makoto švelniai pasižiūrėjo į raukšlėtą niūrų veidą. – Kodėl Kuchikiai? Kodėl ji negali tekėti už kitos šinigamių šeimos atstovo?

–         Kaip drįsti! – pasibaisėjo ekskapitonas.

–         Aš nieko nemylėjau, todėl nesusimąsčiau bandyti prašyti, jog pakeistum susitarimą, – nekreipė dėmesio ir tęsė. – Jei būčiau pasakiusi, jog noriu tekėti už Shunsui, būtum leidęs, tiesa, tėti? Arba už Juushirou, ar ne? Tėti!

     Generolas užmerkė akis. Makoto susijaudinusi dėjo žingsnį į priekį.

–         Užteks! – paliepė senasis Kuchikis. – Jau vėlu ką nors keisti!

–         Ir ką tu siūlai? – ištarė Genryuusai. – Kas, tavo nuomone, turėtų užimti mano vietą?

–         Shirimasen, dakedo[4], – moteris maldaujamai žvelgė į įspūdingo stoto seniausiąjį šinigamį. – Bent jau išbandyk Hikarės pasirinktąjį vyrą. Pasitikėk ja!

     Byakuya prunkštelėjo. Makoto pasisuko į jį.

–         Jei kalbi apie Kurosakį Ichigo, – šiepėsi, – jis turbūt ką tik išleido paskutinį atodūsį.

     Moteris aiktelėjo. 

Hikari negalėjo priprasti prie savo kūno. Ilgai išbuvus sielos pavidalo, buvo sunku judinti kojas ir rankas taip, kaip norėjosi.

–         Jokių žinių?

     Toushiro ištiesė buteliuką mineralinio vandens. Jis pasiskolino dirbtinį kūną iš Uraharos parduotuvės ir kartu su mergina budėjo ligoninėje.

–         Ishida-san sakė, jog daro, ką gali, – liūdnai atsakė.

     Buteliukas iškrito iš Hikarės rankų. Hitsugaya jį pakėlė.

–         O tu? Negausi pylos?

     Toushiro liūdnai šyptelėjo ir klestelėjo šalia merginos.

–         Jei grįšiu be Yamamoto įpėdinės, Generolas tikrai mane nukirsdins, – atsakė.

     Hikari pasižiūrėjo į mėlynas vaikino akis. Byakuyos akys taip pat buvo mėlynos. Tik Ichigo turėjo neįtikimai gražias rudas akis. 

–         Kurosaki Ichigo? – pasitikslino Generolas.

–         Nesakau, kad Hikari beviltiškai jį įsimylėjusi, bet...

–         Jis nebe šinigamis! – riktelėjo Šeštojo būrio kapitonas.

     Jis nesitvėrė savame kailyje. Nekentė to vyruko nuo pat tos dienos, kai Rukia pranešė Seireitei apie Karakuroje rastą pusšinigamį. Nemėgo jo, kol jis turėjo šinigamių galias. Ir neužjautė, kai jų neteko.

     Genryuusai įdėmiai stebėjo dukrą ir laukė jos atsako.

–         Jei leisi, aš atiduosiu jam savo galias, – tyliai ištarė Makoto.

     Šeštojo būrio kapitonas nesusilaikė. Suėmė moterį už pečių ir papurtė.

–         Ar supranti, ką šneki?! – šaukė. – Juk jau atidavei galias savo mergiščiai!

     Makoto spjovė vyrui į veidą ir ištrūko.

–         Man nepavyko, – nenoriai prisipažino. – Ir nedrįsk įžeidinėti mano dukters.

     Byakuya sugniaužė kumščius.

–         Kuchiki-taichou, – tarė Generolas. – Anksčiau kalbėjai, jog nenori turėti reikalų su mūsų šeima.

     Jaunuolis prikando lūpą.

–         Išbandysiu jus, – nusprendė. – Jei tas pusšinigamis vis dar gyvas, gali perduoti jam savo galias. Jei pavyks, – pridūrė. – O tada pasielgsime senu, patikrintu būdu.

     Kuchikiai ir Makoto susižvalgė. Jie nelabai suprato senolio užuominų.

–         Byakuya kausis su buvusiu šinigamiu. Kuris laimės – gaus mano anūkės ranką.

---

[1] Pasakyk savo vardą.

[2] Atsiprašau (ką nors sutrukdant, pvz, kaip „excuse me“).

[3] Bet.

[4] Nežinau, bet.