Bleach #22#

Priešpaskutinis skyrius :)

#22# 

Šįkart susirinkimų salė buvo pilnutėlė. Atėjo visi trylika Seireitei kapitonų bei aristokratų šeimų galvos. Makoto stovėjo šalia savo tėvo – šinigamių Generolo ir Pirmojo būrio kapitono.

–         Kaip jau žinote, – kalbėjo senolis. – Kuchiki-taichou trims mėnesiams nušalinamas nuo pareigų.

     Byakuya sugriežė dantimis, kai visi kapitonai smalsiai į jį sužiuro.

–         Taip pat kuriam laikui atidedu Yamamoto ir Kuchiki šeimų sąjungos klausimą.

     Antrose eilėse stovintis senasis Kuchikis rūsčiai nužvelgė pirmoje eilėje stovintį anūką.

–         Seireitei Generolo įpėdine skyriu Yamamoto Makoto.

     Makoto žengė į priekį ir nusilenkė.

–         Tačiau, – įspėjo. – Jei mano dukra per penkerius metus nesusilauks tinkamo šeimos paveldėtojo, įpėdinės titulas ir pareigos atiteks mano anūkei Yamamoto Hikari.

     Ir tai buvo viskas, ką Makoto su trijų kapitonų pagalba galėjo išpešti iš senojo Generolo.

–         Tinkamas paveldėtojas, – atsiduso moteris, kai visi ėmė skirstytis.

     Tinkamu paveldėtoju tėvas vadino grynakraujį šinigamį. Apie Makoto ir Ryuuken santuoką nebuvo nė kalbos.

–         Makoto-chan, atrodai žavingai, – švilptelėjo Kyoraku.

–         Esi pasiryžęs mane vesti, nors žinai, kad myliu kitą, – kreivai pasižiūrėjo į vyrą. – Stebini mane, Shunsui.

     Šypsena dingo iš Aštuntojo būrio kapitono veido.

–         Aš myliu tave. Žinai, tiesa? Sakiau tūkstančius kartų.

–         Tavo auka mane žemina.

     Makoto manieringai nusisuko ir išėjo iš salės. Ji suprato, jog kitos išeities neturi. Moteriai suskaudo širdį prisiminus, kad Hikari atsisakė su ja atsisveikinti. Ji nematė dukters nuo susitikimo Ichigo palatoje. Ir turbūt niekada nebeišvys. 

Uryuu buvo vienintelis, kuris prisiminė Hikarę, kai ši sugrįžo į mokyklą. Kiti priėmė merginą kaip naujokę. Net Orihime. Kuchiki Rukia grįžo į Sielų bendruomenę. Toushiro, atvykęs pranešti Generolo nutarimo, buvo paskutinysis Hikarės matytas šinigamis. Sielų rijikai nedingo, bet jų sumažėjo ir Ishida galėjo juos sudoroti be Seireitei pagalbos. Pamažu panelė Yamamoto prisitaikė prie naujojo ramaus gyvenimo.

–         Ko jūs taip ilgai? – piktinosi Ichigo, prie durų laukiantis seserų ir Hikarės.

–         Tuoj! – atsklido Yuzu balsas.

     Pirmoji laiptais nudardėjo Karin. Per pastaruosius du mėnesius ji pradėjo augintis plaukus ir jau galėjo juos susirišti į arklio uodegą.

–         Štai ir mes! – pranešė Yuzu.

     Šviesiaplaukė taip pat auginosi plaukus ir rišo juos į dvi trumpas bizeles.

–         Pagaliau... – Kurosakis išsižiojo.

     Hikari nuraudo ir susigūžė. Sesutės privertė ją apsirengti nuostabaus grožio baltą suknelę ir ilgiau nei valandą dirbo prie merginos šukuosenos bei makiažo.

–         Hikari-chan, nesikūprink, – sudraudė Yuzu.

     Hikari išsitiesė. Užsikišo palaidų banguotų plaukų sruogą už ausies.

–         Einam, – paragino Karin.

     Ketveriukė išėjo iš namų ir patraukė Karakuros parko link. Sesutės žygiavo priekyje, o vyresnieji ėjo šiek tiek atsilikę.

–         Nesusikibsite rankomis? – įgėlė Karin.

–         Patylėk! – įsižeidė Ichigo. – Žiūrėk savo reikalų.

     Brolis suspaudė lūpas ir įbedė žvilgsnį į vieną tašką. Norėjo parodyti, jog baisiai supyko. 

Išgirdęs barbenimą į kabineto duris, Ryuuken suirzo.

–         Prašom, – nepakėlė akių nuo popierių krūvos.

–         Ishida, mano mielas drauge!

     Isshin įsiveržė į patalpą. Ligoninės direktorius sudejavo.

–         Ko tau? – iškart bedė pirštu į išėjimą.

–         Nebūk toks, – numojo ranka Kurosakis. – Pamaniau, jog jautiesi vienišas. Kai nebėra Mokoto-chan.

–         Dink lauk! – išraudo.

     Isshin garsiai nusikvatojo.

–         Džiaugiuosi, jog viskas baigėsi gerai, – surimtėjo.

–         Tavo namiškiai ją prisiminė?

–         Karin galbūt. Yuzu tikrai ne, – pasikasė pakaušį. – Ichigo pristatė Hikarę-chan kaip savo merginą. To užteko.

     Ishida padėjo popierius į šalį ir atsistojo.

–         Ji gyvena tavo namuose?

–         Taip. Užleidau jai savo darbo kambarį. Visokį šlamštą perkėliau į klinikos kabinetą.

     Ryuuken nusivilko baltą chalatą ir pasiėmė raktus.

–         Einam, išgersim, – pasiūlė. – Jei neklystu, šiandien tavo sūnaus gimtadienis. Kiek sukanka? – abejingai paklausė.

–         Aštuoniolika, aštuoniolika, – šyptelėjo.

     Abu vyrai paliko kabinetą. 

Yuzu ir Karin susižavėjusios stebėjo vasaros festivalio fejerverkus. Ichigo su Hikare stovėjo nuošaliau.

–         Negali atsikratyti blogų prisiminimų? – pastebėjo vaikinas.

–         Fejerverkai primena naktį, kai gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, – nejaukiai ištarė.

–         Jei būtum iškart papasakojusi apie Kyoraku-san vizitą, to nebūtų įvykę, – eilinį kartą papriekaištavo.

–         Jei nebūtum taip lengvai manęs pamiršęs... – pyktelėjo.

     Kurosakis sumosavo rankomis pasiduodamas.

–         Daugiau tavęs nepaleisiu.

–         Aha, – susiraukė. – Pasirodys kokia sena draugė ir vėl mane primirši.

–         Mylėjau Rukią, – prisipažino.

     Hikari sustingo.

–         Bet ne taip, kaip tave, Hikari.

     Ichigo švelniai suėmė merginos veidą ir pasilenkęs ją pabučiavo.

–         Su gimtadieniu, Yamamoto Hikari.

     Hikari ir Ichigo gimė tą pačią − liepos 15 dieną − lygiai prieš aštuoniolika metų.