#11#
Mama neaptarinėjo savo pasirinkimo išvykti. Ponas Kurosakis neskambino
dėl darbo, tad suirzusi Makoto kalbėjo iš vis mažai.
Po Kalėdų Hikari su Ichigo
susitiko tik Naujųjų metų išvakarėse. Jos kalėdinė dovana – bilietai į
čiuožyklą būtent tą vakarą.
–
Nedrįsk paleisti, – įspėjo mergina, dėdama koją
ant ledo.
–
Laikykis ir nepaleisiu, – šyptelėjo Kurosakis.
Čiuožykloje po atviru
dangumi buvo nedaug žmonių. Daugiausia poros.
–
Nebijok, – Ichigo paleido Hikarės ranką.
Mergina susvyravo, bet
nepargriuvo. Ji išsišiepė.
–
Matai? Ichigo, matai? – džiūgavo.
–
Atsargiai!
Hikari atsitrenkė į areną
gaubiančią sieną.
–
Užsigavai?
–
Man nelemta stovėti ant ledo, – nusišypsojo.
–
Tada kurių galų pirkai tuos bilietus?
–
Norėjau pamatyti fejerverkus, – raustelėjo, – su
tavimi.
Ichigo pastatė merginą ant
kojų ir išvedė iš arenos.
–
Nebūtina stovėti ant ledo, kad matytum
fejerverkus.
Vaikinas suėmė Hikarės
ranką. Iki vidurnakčio buvo likę 10 minučių.
Makoto surinko vyro numerį ir pridėjo mobilųjį prie ausies.
–
Ishida klauso, – pasigirdo vyriškas balsas.
–
Čia aš.
Tyla.
–
Gali nieko nesakyti, – moteris sukiojo palaidų
plaukų sruogą laisvosios rankos pirštais. – Tenorėjau pasakyti...
Ryuuken nekalbėjo, bet ir
nepadėjo ragelio.
–
Myliu tave, mano quincy[1].
–
Iš kur?
–
Argi svarbu? – nusijuokė. – Aš maniau... Aš maniau,
kad tu sugebėsi... kad gali panaikinti šinigamių galias... Kaip aš klydau!
–
Makoto.
–
Atleisk vargšei, save įsimylėjusiai moteriai.
–
Makoto? – sunerimo.
–
Nepamiršk manęs, – padėjo ragelį.
Ryuuken atsistojo nuo darbo
stalo ir pažvelgė pro ligoninės langus į miestą.
Pasigirdus pirmiesiems sprogimams, Hikari pasijuto keistai. Keistai
sunki. Ji stengėsi ignoruoti tą pojūtį, bet staiga prisiminė...
–
Ichigo, einam iš čia, – jos balsas drebėjo.
–
Kas nutiko? – nesuprato.
–
Greičiau!
Ji ėmė bėgti parko link.
Turbūt tikėjosi ten sutikti vyrą iš nelemto pižamų vakarėlio vakaro. Ichigo
vilkosi iš paskos, nepaleisdamas merginos rankos.
Hikari sustojo.
–
Yamamoto, negąsdink. Sakyk, kas yra.
Mergina stumtelėjo vaikiną
į šoną. Ten, kur jis stovėjo, įsmego žemė.
Ichigo susivokė. Jis nematė
ir nejautė. Negalėjo. Tačiau žinojo, kas taip išgąsdino Hikarę. Ir kas kelia
jiems pavojų. Sielų rijikas.
–
Yamamoto, bėk! – riktelėjo.
–
Tu bėk! – atkirto.
–
Nebūk kvaila! – ginčijosi.
–
Tu nebūk kvailas! Aš bent matau!
Sielų rijikas žaidė.
Antraip, jie jau seniai gulėtų jo nasruose. Padaras ištiesė savo leteną. Hikari
metėsi į kitą pusę, bet aštrūs nagai vis tiek ją pasiekė. Pasipylė kraujas.
Mergina sukliko iš skausmo.
Ichigo pribėgo prie jos.
Bandė pastatyti ant kojų. Jis žinojo, jog vienintelis būdas išsigelbėti –
bėgti.
–
Laikykis, – prašė.
–
Kowai, kowai desu[2]!
– verkė Hikari.
–
Kur jis? Kur padaras? – klausė.
Mergina stiklinėmis akimis
žiūrėjo vaikinui per petį.
Prieš septynerius metų ji
buvo atsidūrusi panašioje situacijoje.
Tada ji pirmą kartą išvydo
sielų rijiką.
Tėtis ją užstojo.
O kas nutiko paskui?
Ji neprisimena.
Hikari atsistojo vien tam, kad vėl parkristų atbula. Ichigo sugavo
merginą. Vaikino rankos permirko.
–
Yamamoto, – išplaukė iš apmirusių jo lūpų.
Kraujo bala plėtėsi.
Skystis tekėjo iš Hikarės krūtinės, kur žiojėjo gili žaizda. Mergina
sutrūkčiojo. Ji negalėjo kalbėti. Nieko nebematė. Jautė šaltį.
Ji pamažu... mirė.
Makoto išsitraukė kardą ir perkirto sielų rijiką pusiau. Vaikinas
oranžiniais plaukais to nepastebėjo. Jis iš visų jėgų stengėsi sustabdyti
kraujavimą. Ir visi jo jutimai nebereagavo į antgamtiškas jėgas.
–
Ichigo-kun!
Jis išgirdo ir krūptelėjo.
Atsuko savo baimės perkreiptą veidą.
Makoto vilkėjo juodą
kimono, rankoje spaudė zanpakutou rankeną.
–
Yamamoto mama? – išlemeno.
Moteris priėjo prie dukters
kūno.
–
Jūs gydytoja! – tuoj sumetė vaikinas. – Darykit
ką...
Ichigo suakmenėjo. Makoto
dūrė kardu Hikarei į krūtinę vos keli centimetrai į šoną nuo atviros žaizdos.
–
Ką jūs...
–
Atiduodu jai savo galias. Tai vienintelis būdas
jų atsikratyti.
Moteris ištraukė ginklą.
–
Tavo tėvas pasakytų, jog elgiuosi savanaudiškai.
Jis teisus.
Makoto liūdnai šyptelėjo.
–
Bet ji norėjo likti su tavimi. Taigi nors vienu
atžvilgiu padarysiu jai gera.
Moteris ėmė blukti Ichigo
akyse, kol visai išnyko.
–
Neklūpėk sustingęs! Iškviesk greitają!
Ryuuken atbėgo takeliu ir
numetė vaikinui prie kojų savo mobilųjį. Pats puolė apžiūrėti nukentėjusiosios.
Byakuya lengvai surado Yamamoto Makoto. Moters reiatsu buvo ženkliai
sumažėjusi ir ji net nebandė slapstytis. Ji stovėjo prie oro uosto įėjimo durų.
–
Pavėlavai, – su pasimėgavimu ištarė.
–
Labai savimi pasitiki, – susiraukė vyras.
Makoto mirktelėjo.
–
O tu visai gražus, Byakuya. Būčiau mielai už
tavęs ištekėjusi ir išgelbėjusi žūstančią Yamamoto šeimą. Deja, – moteris
nutaisė liūdną veidą, – esu gerokai už tave vyresnė.
Šinigamis dar labiau
susiraukė.
–
Bet, – grįžo prie linksmo tono, – galėsi vesti
mano dukrą. Yamamoto Hikari. Dabar ji turi visas mano šinigamių galias. Ji
drovoka, bet graži. Ūgtels dar kokius metelius ir neatitrauksi akių!
–
Kalbi kaip pamišėlė.
–
Gali būti, – palingavo galva. – Aš ką tik
atsikračiau prakeiktų šinigamių galių. Įvykdžiau savo gyvenimo svajonę, bet...
Makoto užsidengė veidą
rankomis.
–
Turėčiau džiaugtis, bet... – ėmė kūkčioti. – Man
taip liūdna! Kuchiki Byakuya, man taip liūdna!
Šinigamis apsisuko.
–
Kadangi dabar esi paprasta mirtingoji, – tarė, –
nebeturiu su tavimi jokių reikalų. Pranešiu Generolui.
–
Pasirūpink Hikare, – paprašė prieš suklupdama
ant žemės.
–
Tarsi man rūpėtų asmuo, kurio nesu gyvenime
matęs.
Byakuya ėmė tolti. Nuėjęs
pakankamai toli, kai nebematė ir nebegirdėjo moters, mostelėjo ranka ir atvėrė
vartus į Sielų bendruomenę.
Šiąnakt jis neteko moters,
kuria kadaise žavėjosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą