Bleach #10#

#10# 

Greitai prisnigo iki kelių. Oras visai atšalo. Bet tai tik rodė, jog artėja šventės.

–         Hikari-chan, kur švęsi Kalėdas? – klausinėjo Keigo, kai jis, mergina, Mizuiro ir Ichigo kartu ėjo iš mokyklos namo.

–         Gal namuose? – pati nežinojo.

–         Galėtume susimesti visi kartu, – siūlė. – Jei ne per Kalėdas, tai Naujuosius.

–         Ne, ačiū, – tuoj atsisakė Ichigo.

     Asano apsimetė baisiausiai įsižeidęs.

–         Yamamoto-san ir Ichigo tikriausiai turi kitokių planų, – sukrizeno Mizuiro.

     Hikari raustelėjo.

–         Ar ne, Ichigo? – kumštelėjo draugui į pašonę.

–         Betsuni[1], – numykė.

     Grupelė priėjo sankryžą ir išsiskirstė. Kojima su Asano nusuko dešinėm, o Kurosakis su Hikari į kairę.

–         Aš kalbėjau su savo seniu, – pradėjo Ichigo. – Ir jis mano, jog būtų labai gražu, jei per Kalėdas pakviestume tave ir tavo mamą į svečius.

–         Tikrai? – nudžiugo.

–         Žinoma, jei neturite kitų planų.

     Hikari neskubėjo sutikti.

–         Ar norėtum, kad ateičiau? – mirktelėjo.

     Ichigo bandė apsimesti abejingu.

–         Gal ir neisiu, – erzino.

–         Yuzu su Karin irgi norėtų, kad ateitum, – griebėsi pagalbos.

–         Vis tiek neisiu, – vos tvardė šypsnį.

–         Na ir neik, – užrietė nosį.

     Mergina įsikibo Kurosakiui į parankę.

–         Ateisim, – pažadėjo. 

Kalėdų rytą Hikari su mama išsiruošė į svečius.

–         Neskubėk šitaip! – prašė Makoto slidinėdama apledėjusiais šaligatviais.

     Jos dukra ėjo daug lengviau ir buvo gerokai paėjusi į priekį.

–         Mama, tu per lėta!

–         Aš iš vis nemanau, kad turėčiau eiti, – moteris nusibraukė ant kaktos užkritusius plaukus.

     Jiedvi pagaliau pasiekė Kurosakių namus. Hikari greitai pribėgo prie durų ir nuspaudė skambutį. Makoto ją pasivijo prieš pat atsidarant durims.

–         Hikari-chan, – nudžiugo Isshin.

–         Konnichiwa, – nusišypsojo.

–         Konnichiwa, – paantrino mama.

–         Ir ką gi mes čia matome? – išpūtė krūtinę ponas Kurosakis. – Nuostabaus grožio damą. Prašom į vidų.

–         Dėkui, – liko išdidi Makoto.

     Kai Hikari su mama nusivilko paltus, iš virtuvės išniro Yuzu ir laiptais nudundėjo Karin.

–         Hikari-chan, su Kalėdom! – ištiesė po mažą dėžutę.

–         Arigatou.

     Mergina priėmė dovanas ir pakštelėjo mergaitėms į skruostus.

–         Ta-da! – iš kišenės ištraukė du mažus rišulėlius.

–         Nereikėjo, – numojo ranka Yuzu.

–         Ichi-nii viršuj. Nustebink jį, – stumtelėjo Karin.

     Užmiršusi mamą, Hikari užbėgo laiptais.

–         Hikari! – dar bandė šaukti Makoto.

–         Tegul, – nusišypsojo Isshin. – Prašom į svetainę.

     Moteris įtariai nužvelgė namiškius ir nuėjo sėstis prie stalo. 

Hikari sustojo prie Kurosakio kambario durų. Giliai įkvėpė ir nesibeldusi įėjo. Ichigo kaip tik persivilkinėjo.

–         Gomen, – išraudo.

–         Yamamoto.

     Vaikinas neiškart susivokė stovįs pusiau nuogas.

–         Aš užeisiu vėliau.

–         Ne, ne! Aš tuoj.

     Ichigo apsidairė ir pagriebė ant lovos numestus baltus marškinius.

–         Velniai griebtų, – nusikeikė, kai niekaip nesugebėjo suimti mažų sagų.

–         Padėsiu, – pasisiūlė.

     Hikari priėjo prie vaikino ir ėmė segioti jo marškinius. Užuot palengvinęs darbą, Kurosakis jį pasunkino neatplėšdamas akių nuo merginos.

–         Liaukis, – šnipštelėjo beviltiškai grabaliodama viršutinę sagą. – Verti mane jaustis nejaukiai.

–         Bet tu tokia graži.

–         Usotsuki, – pataisė marškinių atlapus.

–         Kaip atrodau? – mirktelėjo.

–         Gerai.

–         Tavo mamai užteks „gerai“? – susiraukė. – Žinai, noriu padaryti įspūdį.

     Hikari nužvelgė vaikiną nuo galvos iki kojų.

–         Atrodai... gražiai.

     Ichigo lengvai šyptelėjo. Jis sugriebė ant stalo gulėjusią dėžutę ir sugniaužė delne.

–         Su šventėmis, – ištiesė.

     Hikari atsargiai paėmė dovaną.

     –         Atidaryk, – paragino.

     Mergina lėtai atidarė dėžutę ir išvydo viduje gulintį blizgantį žiedą.

–         Auskarų nenešioji, vėriniai ir apyrankės tau nepatinka, tad... – aiškinosi.

–         Karin-chan, ateik greičiau! – riktelėjo netikėtai duris pradariusi Yuzu. – Onii-chan peršasi Hikarei-chan!

    Abiejų jaunuolių veidai virto raudonomis rožėmis. 

Prie stalo vyravo nejauki atmosfera. Nors Isshin kaip įmanydamas stengėsi prakalbinti viešnią, Makoto atsakinėjo į klausimus lakoniškai ir oficialiai. Hikari negalėjo net šnibždėtis su Ichigo, nes šis sėdėjo kitoje stalo pusėje.

–         Tai sakote – turite nuosavą kliniką? – pagaliau susidomėjo Makoto.

–         Taip. Kitame namo gale turiu įrengęs kabinetą su pirmosios pagalbos įranga. Neužsiimu sunkiais ligoniais, bet...

–         Aš taip pat dirbu medicinos srityje.

–         Hikari-chan, nesakei, kad tavo mama gydytoja, – pasiskundė Yuzu.

    Hikari kažką numykė.

–         Sakykite, Kurosaki-san, gal jums praverstų pagalba?

–         Mama, bet tu jau dirbi... – išsižiojo Hikari.

–         Išėjau, – ramiai atsakė ir gurkštelėjo pravėsusios kavos.

–         Dirbote pas Ishidą Ryuuken, tiesa? – pasitikslino Isshin. – Nelabai suprantu, kodėl norėtumėte pereiti į žymiai mažesnę įstaigą?

–         Aš laikinai. Kol rasiu darbą kitame mieste.

     Hikari atsistojo sujudindama visą stalą.

–         Hikari-chan? – susirūpino Yuzu.

–         Man reikia... aš tuoj.

     Mergina išskubėjo iš kambario į tualetą.

–         Nemanau, kad elgiatės tinkamai Hikarės-chan atžvilgiu, – ramiai tęsė pokalbį Isshin.

–         Aš turiu savo auklėjimo metodus, jūs – savo, – atrėmė vyro akių žvilgsnį.

–         Jūs negalite imti ir paprasčiausiai jos išsivežti, – įsikišo Ichigo.

–         Ichigo, nesikišk, – įsakė tėvas.

–         Oyaji!

–         Kurosaki-kun, net jei nesiruosčiau išvykti, aš niekada neleisčiau Hikarei susitikinėti su tokiu kaip tu.

     Ichigo trenkė kumščiu į stalą.

–         Mergaitės, išsiveskit brolį pažaisti aukštyn. Pasikvieskit ir Hikarę-chan. Čia suaugusiųjų pokalbis.

–         Onii-chan, iku? – Yuzu suėmė brolio ranką.

      Karin stumtelėjo vaikiną ir visi trys pasišalino.

–         Ir kuo gi jums neįtinka mano sūnus? – draugiškai nusišypsojo.

–         Kare wa shinigami no musuko desu[2].

     Makoto baigė gerti kavą. 

Hikari kokias penkias minutes prasėdėjo ant klozeto taip ir nepakėlusi dangčio. Tada pagalvojo, jog vis dėlto reiktų nusilengvinti ir baigusi ėmė įnirtingai plauti rankas.

     Ji nežinojo, kad mama išėjo iš darbo ar juolabiau ketina išvykti. Juk ji buvo tokia laiminga, gavusi to Ryuuken kvietimą dirbti Karakuros ligoninėje. Tad kodėl staiga persigalvojo?

     Išėjusi iš tualeto, mergina nustebo, nes išvydo Kurosakį, stovintį prie sienos.

–         Nori... – mostelėjo ranka į duris su ženkleliu, vaizduojančiu mažą, bekelnį berniuką.

–         Ne.

     Hikari gūžtelėjo pečiais.

–         Einam į mano kambarį.

–         Bet.

–         Einam. Jie ten aptarinėja... darbo reikalus.

–         Hikari-chan, einam pažaisti, – atsivėrė Yuzu kambario durys.

–         Kvailele tu, palik juos ramybėj, – atsiduso Karin.

–         Bet Hikari-chan visada lankosi tik onii-chan kambaryje. Aš noriu parodyti savąjį, – graudinosi.

–         Kitą kartą, – įstūmė seserį atgal į kambarį. 

Isshin sėdėjo ant sofos pasirėmęs veidą ranka ir šypsojosi.

–         Ko juokiatės? – irzo Makoto.

–         Negaliu galvoti rimtai, kai prieš mane tokia moteris, – sukikeno.

–         Liaukitės! – raustelėjo.

–         O jei rimčiau, man keista girdėti tokius žodžius. Tarsi Hikari būtų ne šinigamio vaikas.

–         Jos tėvas paprastas žmogus.

–         Ichigo motina taip pat buvo žmogus.

     Makoto nuleido akis į tuščią puodelį.

–         Neprisimenu, kad būčiau jus mačiusi Seireitei.

–         Šinigamių milijonai. Galbūt mes taip ir nebuvom susitikę.

–         Tarsi tai svarbu.

     Moteris žvilgtelėjo pro langą. Lauke prasidėjo pūga.

–         Jūs taip pat bėglys, – konstatavo faktą.

–         Nesakyčiau.

–         Ir net nebandote slapstytis.

–         O kam?

–         Aš ten negrįšiu!

     Makoto pašoko iš vietos. Jos krūtinė sunkiai kilnojosi.

–         Niekas jūsų neverčia, – ramiai kalbėjo.

     Moteris vėl prisėdo ir pabandė nurimti.

–         Viskas ne taip paprasta, kai esi vienintelė aristokratų šeimos įpėdinė. Tėvas turbūt manęs nekenčia. Jei surastų, iškart paskirtų mirties bausmę.

–         Gali būti, – nesiginčijo.

–         Gali būti? Jūs nepadedate!

–         Aš galvoju apie Hikarę-chan.

–         Jūs galvojate apie savo sūnų!

–         Kaip ir kiekvienas tėvas.

     Makoto nutilo.

–         Aš einu.

     Moteris pasiėmė rankinuką ir atsistojo. Isshin jai iš paskos.

–         Pasakykite Hikarei, kad gali likti čia nakvoti.

–         Jūs įsitikinusi? – nustebo.

–         Neprisigalvokit nesąmonių, – sudraudė. – Abejoju, kad jie taip toli pažengę.

    Vyras palydėjo viešnią prie durų.

–         Dėl darbo aš rimtai, – pridūrė.

–         Pagalvosiu.

     Makoto išėjo į pūgą. 

Hikari sėdėjo ant Kurosakio lovos ir dairėsi aplinkui. Ichigo sėdėjo ant žemės atsirėmęs į lovą ir tylėjo.

–         Pradėjo snigti, – pranešė mergina.

     Vaikinas tylėjo.

–         Ichigo? – sunerimo.

–         Yamamoto, galiu paklausti?

–         Žinoma.

     Ichigo atsistojo ir atsisėdo šalia viešnios. Jis taip ir nesusikišo marškinių į kelnes kaip pridera ir atsegė viršutinę sagą, kuri turbūt veržė kaklą.

     Hikari susigėdo, kad jos žvilgsnis nuslydo į tokias vietas.

–         Ore no koto, – lėtai pradėjo Kurosakis, – suki da[3]?

     Mergina sudrebėjo.

     Ji vengė šitos temos.

     Ji niekada taip negalvojo apie Kurosakį.

     Ji visada galvojo apie Kurosakį kaip...

–         Hai, – iškvėpė.

–         Ore wa anata ga daisuki da[4], – ištarė vienu iškvėpimu.

     Jie nežiūrėjo vienas į kitą. Tik sukabino rankų pirštus.

     Ir vis tiek kambaryje buvo siaubingai karšta.

---

[1] Nelabai.

[2] Jis šinigamio sūnus.

[3] Ar aš tau patinku?

[4] Tu man labai patinki.