#14#
Pirmąją naujųjų mokslo metų naktį Hikari negalėjo užmigti. Ji stovėjo
Ichigo kambaryje prie lango ir stebėjo ramią gatvę.
Staiga mergina išgirdo
pragaištingą riaumojimą. Susigūžė.
–
Sielų... rijikas, – ištarė virpančiomis lūpomis.
Padaras nusileido iš
dangaus. Lyg iš niekur. Ir rėkdamas ėmė šoliuoti gatvėmis link Kurosakių namo.
Hikarės akys užkliuvo už
baltos dėmelės. Nuo artimiausios sankryžos link pabaisos bėgo mergina.
–
Kuchiki... Rukia? – Hikari sukryžiavo rankas ant
krūtinės ir stipriai suspaudė pečius.
Rukia. Trumpaplaukė naujokė,
atsisėdusi jos vietoje. Mergina, dėl kurios Ichigo staiga tapo tylus ir
paslaptingas.
Rukios kūnas susidvejino.
Nuo Karakuros vidurinės uniformą dėvinčios merginos atsiskyrė mergina juodu
kimono. Pirmoji iš identiškųjų dvynių nukrito ant asfalto tarsi manekenas.
–
Dirbtinis kūnas... – Hikari nagais įsikirto į
odą. Pati to nejautė.
Naujoji mokinė buvo šinigamė.
Siela, apsigyvenusi netikrame kūne. Ir ji ką tik sunaikino bjaurų sielų rijiką.
Ryte Ichigo vis dar buvo nekalbus. Prie pusryčių stalo sėdėjo
užsisvajojęs. Negirdėjo, net ką jam pasakojo Yuzu su Karin.
–
Ichigo? – pagaliau išdrįso prabilti Hikari, kai
jiedu lėtai slinko į mokyklą.
Vaikinas suniurzgė.
–
Tu pažįsti... tą Kuchiki Rukią, tiesa?
Kurosakis nežiūrėjo
merginai į akis.
–
Na, ji mokėsi čia prieš tau atvykstant, – bandė
nutaisyti nerūpestingą balso toną.
Hikari sugniaužė kuprinės
petnešą.
–
Ji buvusi tavo mergina, ar ne?
Ichigo prunkštelėjo, bet
vis tiek vengė akių kontakto.
–
Nekalbėk nesąmonių. Mes...
–
Nemeluok man!
Hikari sudrėkusiomis akimis
žiūrėjo į vaikiną. Tačiau jis to nepastebėjo.
–
Ko iš vis čia kabinėjiesi? – supyko. – Jei labai
nori žinoti, Rukia – šinigamė, pažadinusi mano galias! Patenkinta? Net jei
būčiau ją mylėjęs, tai ne tavo reikalas!
Hikari stumtelėjo vaikiną.
Jis net nesusvirduliavo. Dar labiau palūžusi mergina nubėgo į mokyklos kiemą
viena.
Kažkodėl įniršęs Kurosakis
jos nesivijo.
Hikari neatėjo į pamokas. Iki pat ilgosios pertraukos Ichigo
žvilgčiojo į duris ir laukė. Jis negalėjo susikaupti. Hikarės vietoje ramiai
sau sėdinti Rukia tik dar labiau jį erzino.
–
Ar gali persėsti? Čia Hikarės vieta.
Rukia nustebusi pakėlė akis
į Ichigo. Prasidėjo pietų pertrauka ir mokiniai skirstėsi eiti užkąsti. Klasėje
jie liko vieni.
–
Atsiprašau?
–
Ką girdėjai.
Ichigo nežiūrėjo į merginą.
Bijojo.
–
Ichigo, čia mano vieta, – aiškino. – Visada čia
sėdėjau.
–
Praėjusių mokslo metų pradžioj, – murmėjo.
–
Kas tau yra?
Kurosakis atsistojo ir
trinktelėjo delnais į suolą.
–
Negi sunku atlaisvinti vietą?! – suriko.
–
Raminkis, – tyliai paprašė. – Beje, kas toji
Hikari?
–
Bendraklasė.
–
Bendraklasė?
Rukia įdėmiai nužvelgė
sunkiai besitvardantį vaikiną.
–
Ar Yamamoto Hikari? – paklausė.
–
Taip.
Ichigo atsisėdo. Susiėmė
galvą rankomis.
–
Ko čia atvykai, Rukia? – ėmė berti žodžius. –
Priminti man apie prarastas galias?
–
Norėjau tave pamatyti, todėl nusipirkau dirbtinį
kūną iš Uraharos parduotuvės ir pasirodžiau prieš visus kaip paprasta žmogysta,
– švelniai pasakojo. – Kitaip nebūtum manęs pastebėjęs.
–
Pamatei ir nešdinkis.
Rukia nuleido akis.
–
Mes draugai, Ichigo, – sunkiai valdė lūžtantį
balsą. – Net jei ir nebesi šinigamis.
Kurosakis pagaliau pasižiūrėjo į merginą.
Nejučia ėmė ją lyginti su Hikare. Rukia buvo smulkesnio sudėjimo, lieknutė,
atrodė, tuoj perlūš. Dėl sužeidimo Hikari sulyso, tačiau neatrodė natūraliai
sveika. Rukios trumpi juodi plaukai mėgo šiauštis, o Hikari savo ilguosius –
taip pat tamsius – plaukus tvarkingai rišo į kuodą.
–
Kur eini? – sunerimo mergina.
Ichigo sustojo prie klasės
durų.
–
Džiugu tave matyti, Rukia, – ištarė ir išėjo.
Iš pradžių Hikari slėpėsi ant mokyklos stogo. Vėliau nutarė palikti
mokslo įstaigos valdas ir be tikslo plaukė miesto gatvėmis, kol atklydo į
kapines. Kaip ir pirmąją dieną Karakuroje.
–
Jis ją mylėjo, o mane...
Mergina iškėlė delnus prieš
savo veidą ir išskėtė pirštus. Palyginus su Ichigo, jos rankos buvo mažos.
Hikari pajuto, jog kažkas
ją stebi. Nuleidusi rankas išvydo žemaūgį vaikinuką balkšvais plaukais. Jo
juodą kimono dengė baltas berankovis apsiaustas.
Vaikinukas nenorėjo
trukdyti Hikarės, bet akivaizdžiai laukė, kol bus pastebėtas.
–
Yamamoto Hikari-san? – pirmasis ištarė.
–
Hai, – linktelėjo.
Nepažįstamasis vos siekė
merginos pečius, tačiau iš laikysenos atrodė netgi vyresnis už ją.
–
Dešimtojo būrio kapitonas Hitsugaya Toushiro, –
prisistatė. – Atvykau pargabenti jus į Sielų bendruomenę.
Hikari įkvėpė ir akimirką
nebesugebėjo iškvėpti.
Ji galėjo apsisukti ir
bėgti. Šinigamis neatrodė aršus. Bet kur ji bėgtų? Į Kurosakių namus? Pas
Ichigo? Pas mamos meilužį? Niekam jos nereikia. Net mamai...
–
Hitsugaya-kun, – prabilo, – kaip atrodo toji
Sielų bendruomenė?
Vaikinukas išpūtė akis.
–
Na... – pasimetė.
–
Gerai, – nusprendė. – Nesipriešinsiu.
Toushiro žengė artyn. Jis
ištiesė ranką. Hikari nieko nesuprato. Vaikinas truputį drąsinamai šyptelėjo.
Mergina suspaudė ištiestą delną. Hitsugaya trūktelėjo. Hikari pasijuto keistai.
Tarsi dalis jos būtų atitrūkusi. Mergina su siaubu grįžtelėjo atgal į ant žemės
gulintį savo kūną.
–
Į Sielų bendruomenę gali keliauti tik bekūniai
sutvėrimai, – paaiškino.
Hitsugaya treptelėjo koja.
Toje vietoje išdygo vartai. Jie atsivėrė. Už jų plytėjo tuštuma.
Hikari suspaudė šinigamio
ranką. Nedrįso pajudėti. Nenorėjo pajudėti.
–
Meirei wa meirei da[1],
– sau sušnibždėjo Toushiro.
Jis įvedė merginą pro
vartus. Jiems užsivėrus, Hikari prapliupo verkti.
Ichigo kaip paklaikęs lakstė po Karakuros vidurinę, bet niekur Hikarės
nerado. Rukia su gailesčiu jį stebėjo, nes žinojo, kas laukia Yamamoto šeimos
įpėdinės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą