Bleach #15#

#15#

Isshin kiek sunerimęs sekė Uraharą į parduotuvę ir vieną iš gilesnių pastato kambarių.

–         Tai ko mane pasikvietei? – suirzęs tarė.

–         Prašau užmesti akį.

     Parduotuvės savininkas pravėrė vieno miegamojo duris. Kurosakis įkišo galvą apsidairyti ir suakmenėjo. Kambario viduryje baltame patale gulėjo Hikari.

–         Hikari-chan! Kas nutiko?

     Isshin pripuolė prie merginos. Ji nerodė jokių gyvybės ženklų.

–         Tai tik kūnas, – nuramino jį Urahara. – Yamamoto-san dabar Sielų bendruomenėje.

–         Ji mirė? Bet kaip? – lemeno vyras.

–         Ne kaip mirusi siela, o kaip šinigamė, – pataisė.

     Kurosakis pasisuko į šeimininką.

–         Ichigo žino?

–         Dar ne.

–         Noriu išgirsti visas smulkmenas. Kas čia dedasi, Urahara?

–         Tada eime prie puodelio arbatos ir papasakosiu, ką išsiaiškinau pats. 

Nubusti Sielų bendruomenėje buvo keista. Hikari atmerkė akis. Miego seniai nebenorėjo, bet nesikėlė. Generolas – jos senelis  − atsisakė su ja susitikti, kol mergina netaps tikra šinigame. Todėl Hikari atsidūrė Šeštojo būrio kapitono namuose. Kuchiki Byakuya namuose. Šinigamio, kartą ją išgelbėjusio nuo sielų rijiko, namuose.

–         Kelkis, – įsakė vyras.

     Hikari pašoko iš lovos. Nepastebėjo, kaip būrio kapitonas įėjo į kambarį.

–         Persivilk, – numetė naujus rūbus merginai prie kojų.

–         Arigatou, – ištarė.

     Šinigamio niūrus veidas dar labiau apsiniaukė.

–         Turbūt nepamenate, bet kartą išgelbėjote mane nuo sielų rijiko, – greitakalbe išbėrė.

     Hikari nedrįso pažvelgti į vyrą, nes jo priešiškumas jai buvo daugiau negu akivaizdus.

–         Nepamenu.

     Byakuya apsisuko ir išėjo.

     Hikari paėmė į rankas juodąjį kimono. Troško pravirkti, bet stengėsi išlikti stipri. 

Ichigo nerado sau vietos. Hikari namo negrįžo visą naktį. Net nepaskambino. O blogiausia – niekas iš namiškių daugiau jos nepasigedo.

     Kai mokytoja baigė skaityti mokinių pavardes ir žymėti lankomumą, Kurosakis pakėlė ranką:

–         Sensei, praleidote pavardę.

     Moteris nustebusi dar kartą peržvelgė sąrašą.

–         Visi, – nutarė.

–         O Yamamoto Hikari?

–         Labai juokinga, Kurosaki, – suirzo mokytoja. – Tokios mokinės mūsų klasėje nėra.

     Sumišęs Ichigo nuleido akis į vadovėlį. 

Šeštojo būrio kapitonas palaukė Hikarės už durų. Kai mergina išėjo iš kambario, jis pats to nenorėdamas įdėmiai ją nužvelgė. Hikari raustelėjo.

–         Tu visai nepanaši į Makoto, – metė repliką ir ėmė žingsniuoti koridoriumi.

     Mergina vos spėjo sekti paskui.

     Per dieną, praleistą Seireitei, Hikari pastebėjo trijų rūšių šinigamius. Paprastus, vilkinčius tik juodus kimono. Leitenantus, ant rankos rišinčius baltus raiščius. Ir kapitonus, ant juodų kimono dėvinčius baltus apsiaustus.

–         Gal galite lėčiau? Aš nespėju, – pasiskundė.

     Byakuya apsimetė jos neišgirdęs. 

Kyoraku nustebo savo kabinete išvydęs Šeštojo būrio kapitoną ir jaunąją viešnią.

–         Hikari-chan! – nudžiugo. – Malonu, malonu. Kuchiki-taichou[1], koks netikėtas vizitas.

–         Štai, – Byakuya grubiai suėmė merginos ranką ir patraukė ją į priekį.

     Hikari išsivadavo iš tvirtų gniaužtų ir piktai nužvelgė vyrą.

–         Negaliu jos prižiūrėti, – ištarė.

–         Nes ji primena Makoto-chan? – prisimerkė.

–         Ji visai nepanaši! – pakėlė balsą.

–         Tada kokios problemos?

     Shunsui draugiškai šypsojosi ir tai varė jaunesnįjį kapitoną iš proto.

–         Kodėl aš? – nusulaukęs atsakymo vėl paklausė.

–         Tu jai prijauti.

     Metęs niekinamą žvilgsnį į Hikarę, Kuchikis išėjo. Ir, žinoma, užtrenkė duris.

–         Byakuya-kun buvo susižavėjęs tavo motina ir dėl visų jos nelaimių kaltina tave, – paaiškino kolegos elgesį.

     Kyoraku pakilo nuo kėdės ir pasiražė.

–         Kokių nelaimių? – liūdnai nusijuokė. – Tos nelaimės užgriuvo mane.

     Vyras atlaidžiai pasižiūrėjo į merginą.

–         Ar žinai, kas nutinka šinigamiams, sulaužiusiems įstatymą niekam neatiduoti savo galių?

     Hikari papurtė galvą.

–         Jie baudžiami mirties bausme. 

Kurosakis žiūrėjo į Keigo kaip į didžiausią nevisprotį.

–         Yamamoto Hikari, – pakartojo. – Hikari-chan. Mano mergina.

     Asano uždėjo ranką draugui ant peties.

–         Suprantu, kad norėtum merginos, bet nepamenu, kad būtum su kuo nors taip suartėjęs. O ta pavardė man iš vis negirdėta.

     Ichigo nustūmė Keigo ranką ir nusliūkino mokyklos koridoriumi. Inoue, Tatsuki, Mizuiro, Keigo – net tie, kurie artimiau bendravo su Hikare, jos nebeprisimena.

–         Ishida! Ei, Ishida! – pastebėjęs akiniuotį šūktelėjo.

     Uryuu sustojo ir atsigręžė.

–         Kas nutiko? – pasiteiravo.

–         Tu prisimeni Hikarę, tiesa? – Kurosakio balsas buvo kupina svilties. – Yamamoto Hikarę?

     Ishida kelias minutes spoksojo į Ichigo.

–         Deja, nepažįstu tokio asmens, – galiausiai ištarė. 

Hitsugaya įnirtingai pildė kažkokius popierius ir, rodos, nepastebėjo svečių.

–         Hi-tsu-ga-ya-kun, – išdainavo Kyoraku. – Tai kaip?

     Dešimtojo būrio kapitonas įsižeidė tokio familiaraus tono.

–         Nori, kad ją mokyčiau? – pakėlė akis į Hikarę.

     Ši stovėjo susigūžusi, paveikta žinios apie mamos bausmę.

–         Yama-ji atsisako kalbėtis su Hikare-chan, kol ji netaps padoria šinigame. Kuchiki-taichou atsisakė ja rūpintis, – dėstė Shunsui. – Vargšelė neturi kur dėtis.

–         O tu?

     Kyoraku akimirką pamąstė.

–         Nesu patikimas. Jei Hikari-chan gražiai paprašys, galiu netyčia ją paleisti.

     Toushiro atsiduso.

–         Gerai. Pamokysiu ją išnaudoti savo galias.

     Shunsui nusišypsojo ir ruošėsi išeiti. Hikari suėmė vyro apsiausto kraštą.

–         Kodėl man padedate? – paklausė.

–         Nes tu – mano mylimosios Makoto-chan dukra, – atsakė.

     Kyoraku uždėjo rankas ant merginos pečių ir sušnibždėjo:

–         Makoto-chan gyva. Mes jos nesugavome. Jei įsiteigsi Generolui, galbūt jis atleis savo vienturtei.

     Vyras mirktelėjo ir išėjo.

–         Tai kaip Sielų bendruomenė?

     Hikari pasisuko į Toushiro.

–         Anksčiau klausėte manęs, kaip ši vieta atrodo, – papildė.

     Mergina priėjo prie kambario lango. Pro jį matėsi gatvė ir vienodi pastatai – žemojo rango šinigamių miegamieji.

–         Man čia nepatinka.

     Atsakė ir liūdnai nusišypsojo. 

Rukia rado Ichigo ant mokyklos stogo. Vaikinas sėdėjo atokiausiame kampe. Nuleidęs galvą, prasisagstęs marškinius. Palūžęs.

–         Atrodai apgailėtinai, – patraukė per dantį.

–         Patylėk, – suniurzgė.

     Mergina atsitūpė prie Kurosakio. Šis nepakėlė akių.

–         Hikari dingo, – ėmė pasakoti. – Išgaravo. Turbūt man keršija. Susimokė su visais, kad jie apsimestų ją užmiršę... Juk aš nieko blogo nepasakiau.

     Ichigo pasisuko į juodaplaukę.

–         Rukia, aš nepasakiau nieko, dėl ko reiktų mane taip kankinti.

     Kuchiki uždėjo delną ant vaikino skruosto. Kita ranka iš kišenės išsitraukė tušinuko dydžio prietaisą.

–         Pameni? – paklausė.

–         Tai prietaisas, kuriuo šinigamiai keičia sielų rijikų išpuolių liudininkų prisiminimus.

–         Būtent. Nors rijikai nematomi, kartais sugriauna pastatus ir mums reikia kurti istorijas, logiškai tai paaiškinančias. Šio prietaiso dėka galime žaisti žmonių atmintimi, – pridėjo.

–         Kam tau jis? – sunerimo.

–         Mano užduotis ne tik prižiūrėti sielų rijikus, – liūdnai tęsė.

     Kurosakis stebėjo draugės akis.

–         Gomen, Ichigo, – ištarė šinigamė ir nuspaudė žirnio dydžio mygtuką.

     Kuchiki Rukios užduotis – panaikinti bet kokius Yamamoto Hikari buvimo žmonių pasaulyje pėdsakus. 

Toushiro žiūrėjo į gražias Hikarės akis ir juto, kaip kaista skruostai.

–         Tai jūs neturite zanpakutou? – dar kartą perklausė.

     Mergina papurtė galvą. Ji sėdėjo priešais Dešimtojo būrio kapitoną.

–         O žinote, kas tai?

–         Kardas.

     Hitsugaya nuleido akis į ant stalo gulinčius popierius.

–         Kardas turėjo atsirasti, kai tik įgavote šinigamių galias, – aiškino.

–         Tai kas dabar?

     Vaikinas vėl pakėlė akis.

–         Gali būti, – lėtai pradėjo. – Čia tik mano spėjimas.

     Hikari palinko į priekį, nes kapitono balsas ėjo tylyn.

–         Galbūt jūs netapote... Nors turite savo motinos galias, jos neprigijo ir... Jūs negalite tapti tikra šinigame.

     Hikarės akys suspindo iš laimės.

---

[1] Kapitone Kuchiki.