Pasirodo, „Facebook“ gali būti naudingas, kai man pasufleruoja naujas lietuvių autorių knygas, kurių pati nebūčiau atradusi. Jei ne atsitiktinai man prieš akis naujienų sraute sušmėžavęs įrašas apie Gabijos Plukės „Vasara, pasaulio pabaiga“, apie šią knygą vis dar nieko nenutuokčiau. Ir būtų gaila, nes manyje visada dega noras palaikyti savus rašytojus ir rusena viltis vieną dieną išvysti kokybišką fantastinę lietuvių autoriaus parašytą knygą, kuri man dar ir nuoširdžiai patiktų. Mat, esu porą kartų nemaloniai nudegusi, kai knygą ėmiau vien iš paskatų palaikyti lietuvių rašytojus ir atradau kažką panašaus į fanų fikciją (kost „Sutaisyta auksu“ kost). Su Gabijos Plukės „Vasara, pasaulio pabaiga“ taip nenutiko. Knyga paliko gerą įspūdį. Bet dėl visa ko pažiūrėkime išsamiau, kiek iš tiesų viskas buvo gerai.
„Vasara, pasaulio pabaiga“ yra debiutinis Gabijos Plukės romanas, kurio veiksmas vyksta mūsų dienų Vilniuje. Pagrindinė herojė Giltė ramiai leidžia karštas vasaros dienas, kai vieną popietę ją susiranda demonas Magyla. Paaiškėja, kad Giltė nėra paprasta mirtingoji, o mirtingosios dalią pasirinkusi mirties deivė Giltinė. Lyg to būtų negana, kažkas ima žudyti dievus ir taip laužyti Neminėtinas taisykles, kas iššaukia pasaulio pabaigą. Ją sustabdyti Giltė ir pasiryžta, vedama tiek kaltės dėl praeityje savo padarytos klaidos, tiek troškimo apsaugoti draugus.
Knyga užkabino ir lengvai skaitėsi nuo pirmų sakinių. Žavėjo su lengvu humoru pristatomas man pačiai gerai pažįstamas ofiso ir apskritai miesto gyvenimas bei tai, kaip buvo pavaizduoti moderniame pasaulyje gyvenantys dievai. Vieni geriau prie jo prisitaikę, kiti mažiau, tačiau neabejotinai sukeliantys šypsnį. Tiesą sakant, pirmus kelis skyrius skaičiau su tokia atgaiva, mintyse džiūgaudama, kad, va, čia mano kartos žmogaus mano kartos žmogui parašyta knyga.
Šmaikštūs knygos skyrių pavadinimai nusipelno atskiro paminėjimo. Ne kartą privertė net balsu sukikenti. Taip pat labai patiko Magylos ir Giltės draugystė. Apskritai Magyla tapo mano mėgstamiausiu veikėju. Patiko ir Herkus bei kaip į knygos galą pasikeitė jo ir Giltės santykis. Kitaip tariant, knygoje galima rasti tikrai ne vieną ir ne du gerai išpildytus aspektus.
Tiesa, turiu prisipažinti, kad nesu vilnietė, tad Vilniaus detalės man nedarė didelio įspūdžio, išskyrus tai, kad supranti, jog veiksmas vyksta Lietuvoje. Manau, vilniečiams šios detalės pridės papildomų širdies taškų ar tiesiog sentimentalumo ir malonumo skaitant.
Deja, susižavėjimas knyga apie vidurį ėmė blėsti. Net negalėčiau pasakyti, kas nutiko. O gal kaip tik ir bėda, kad nieko nenutiko. Grėsmė buvo didelė – artėja pasaulio pabaiga, dievai miršta nužudomi arba išnyksta patys, nes žmonės juos pamiršta. Reikia gelbėti pasaulį. Ir... Nieko. Apėmė jausmas, kad turi vykti dideli dalykai, bet nieko taip ir neįvyko. Taip, atėjo ta pasaulio pabaiga, bet nepasakyčiau, kad Giltė su draugais kažką ypatingesnio ten nuveikė. Labai norėjosi, kad veikėjai būtų aktyvesni. Kad žygdarbis, kurį Giltė turėjo įvykdyti tam, jog užkirstų kelią katastrofai, būtų panašus į žygdarbį. Gal koks nors sužaidimas pasakų elementais, kai reikia nuveikti tris darbus, kad kažką gautum. Na, kas nors. Man to labai trūko.
Kaip ir pritrūko išsamesnio dievų atskleidimo. Man jie buvo labiausiai intriguojanti dalis. Tačiau dauguma vardų buvo vien paminėti ar labai menkai paliesti. O tie, kurie gavo daugiau dėmesio, staiga buvo pamiršti ir ne iki galo išpildyti. Kad ir karo dievas Kovas. Jis nei iš šio, nei iš to užpuola Giltės draugę Jūratę, nes medžioja dievų paliestus mirtinguosius. Bet kodėl jis tai daro – nepaaiškinama. Kaip ir nepaaiškinama, kuo dabar Jūratė ypatinga ar kaip ji tapo dievo paliestąja (vien dėl to, kad bendrauja su Gilte ar dėl Laimos įsikišimo?). Ir tuomet Kovas tiesiog pamirštamas. Jis daugiau pasakojime nepasirodo.
Keliuose kitų paliktuose atsiliepimuose skaičiau, kad gal koją pakišo trumpa knygos apimtis. Ir visai sutikčiau. Pagal užmanymą knygai būtų tikę daugiau puslapių, kurie būtų leidę pridėti daugiau veiksmo ir išsamiau išpildyti veikėjus bei pačią istoriją. Nors ir suprantu, kodėl pasirinkta knygos neišplėsti. Ta neilga apimtis turi ir savo žavesio, nes šiais laikais paimti į rankas didelės apimties nežinomo autoriaus knygą gali būti baugu. O čia paimti ir sukirsti vos 200 puslapių knygeliukę vieni juokai.
Apibendrinant, man Gabijos Plukės „Vasara, pasaulio pabaiga“ yra vienas iš stipresnių pastaruoju metu skaitytų lietuvių debiutų ar knygų apskritai (nedaug jų skaitau, bet vis tiek pajutau, kad judame į geresnę pusę). Idėja moderniame Vilniaus kontekste pavaizduoti senuosius lietuvių dievus yra geniali, šmaikšti ir intriguojanti. Rašymo stilius malonus ir lengvai skaitomas. Veikėjai žmogiški ir skaitytojui artimi, tad nesunkiai susitapatinami. Pritrūko tik išsamesnio istorijos išpildymo, trupučiuką daugiau aprašomos padėties svarumo atitikančio veiksmo ir kelių palaidų galų surišimo.
Vertinimas: 7,5-8 / 10 (neapsisprendžiu, nes pusę knygos man tai buvo geriausias pastarojo mėnesio skaitinys, o kitą pusę likau šiek tiek nusivylusi)
