Mano „Spotify Wrapped 2022“: kas karaliavo mano grojaraščiuose?

Atėjo gruodis. Laikas susiskaičiuoti ir įvertinti, ką nuveikėme per 2022 metus. O pradėti lengviausia nuo „Spotify“ platformos, kuri jau gruodžio 1 d. savo naudotojams pateikė šių metų klausymo statistikas. Kiek valandų skyrėme muzikos klausymui? Kokie žanrai dominavo mūsų grojaraščiuose? Koks atlikėjas nukonkuravo visus kitus? Kuri daina užėmė TOP 1 vietą klausomiausių dainų šimtuke? Ar likote patenkinti, sužinoję atsakymus į šiuos klausimus?

Aš šiais metais eilinį kartą įsitikinau, kad „Spotify“ algoritmas truputį kitaip skaičiuoja dainas, kurių klausau labiausiai. Įtariu, kad visai ne pagal tai, kiek kartų iš tiesų dainos klausiausi per visus metus. O labiau atsižvelgia į tai, kiek dažnai dainos klausiausi per tam tikrą laikotarpį. Dėl to kūriniai, kuriuos kelias savaites ar mėnesį klausiau beveik non-stop, atsiduria aukščiau nei tie, kurių per metus klausiau daugiau kartų, bet ne tokiu dažnumu. Ar toks skaičiavimas teisingas ar ne, ar iš tikrųjų taip yra ar ne – negaliu atsakyti. Tik tokį įspūdį susidariau stebėdama mėnesių TOP dainas savo profilyje ir perklausiusi savo 2022 m. TOP dainas.

Ir nepaisant savo įtarimų ar sąmokslo teorijų, vis tiek norėčiau trumpai pasidalinti savuoju „Spotify Wrapped 2022“. Juk vis dėlto dievinu tokias statistikas ir jose yra nemažai tiesos.

Pradedam? :)

Yra dalykų, kurie nesikeičia, ir man nuo to tik ramiau. Jei mano TOP atlikėjų sąrašo viršūnėje neišvysčiau Nanos, nebežinočiau, kas su manimi darosi ;D Tik truputį gaila, jog 2022 m. muzikos klausiausi beveik perpus mažiau – pernai buvau prisukusi virš 40 000 minučių, šiemet – tik 25 000. Bet tam įtakos turėjo pokyčiai gyvenime.

Šiais metais turėjau tikslą atsidurti didesnėje daugiausiai Nanos besiklausančių naudotojų grupėje. Ir, nors man atrodė, kad 2022 m. Nanos muzikos klausiausi daugiau, vis tiek esu tik tarp 0,5 % jos geriausių klausytojų. Tai tik įrodo, kokie atsidavę yra Nanos Mizuki gerbėjai, ir kad man reikia pasistengti! Kita vertus, džiaugiuosi, kad nenukritau į kokius 0,4 % xD

Nesikeičia ne tik pirmoji mano TOP atlikėjų vieta. Ayu, Mamo-chan ir LiSA išlieka TOP penketuke, tik persiskirstė vietomis (nurungusi LiSA, Ayu grįžo į jai teisėtai priklausančią antrąją vietą). Tiesa, keistoka, bet ir malonu, penktoje vietoje išvysti „Kalafina“. Manau, kad 2022 m. daugiau klausiausi Amamiya Sora muzikos (nes tik neseniai atradau ir pamėgau šią dainininkę), tačiau tikrai prisiminiau ir jau išsiskirsčiusios grupės „Kalafina“ dainas (o jos nusipelno meilės!).

Šiek tiek erzina, kad kiekvienais metais Spotify keičia savo žanrų klasifikacijas, todėl kasmet šitoje skaidrėje išvystu vis kitokius pavadinimus. Tačiau smagu, jog stengiamasi žanrus praplėsti ir j-muziką suskirstyti į požanrius (pvz., anime). Tik neįsivaizduoju, ką reiškia žanras j-division ar kuo jis skiriasi nuo j-pop o.O

Jau paminėjau, kad 2022 m. mažiau laiko skyriau muzikai (nebūtinai savo noru), tačiau labai glosto širdį, kad vis dar lenkiu keturis penktadalius kitų Lietuvos gyventojų :)

Jei 2021 m. daugmaž galėjau nuspėti, kokios dainos pretenduoja į mano labiausiai klausytų penketuką, šiemet jis mane baisiausiai nustebino! Labiausiai dėl to, kad net buvau užmiršusi, jog pavasarį taip smarkiai klausiau „GRANRODEO“ dainų (mat, paskui jas visai pamiršau ir tikrai beveik nebeklausiau rudenį). Nepaisant to, penketukas gana solidus. Ypač džiaugiuosi dėl Ayu „Nonfiction“ (viena geriausių pastaruoju metu Ayu išleistų dainų) ir Aimer „Zankyousanka“ (nerealiai gera daina). O ir pirmoje vietoje atsidūrusi „Tokei Mawari no Torque“ ten yra ne be priežasties.

Net jei ir teklausiau jos 13 kartų per šiuos metus ;D Ir daugiausia kovo mėn., t. y. pačioje metų pradžioje (kas ir sukėlė man įtarimų dėl to, kaip „Spotify“ skaičiuoja klausomiausias dainas :D).

O pabaigai man labiausiai patikusi skaidrė – mano klausymo asmenybė. Tai turbūt pats tiksliausias apibūdinimas, ką „Spotify“ yra parašęs apie mane. Taip, esu išranki, bet jei atlikėjas man patinka, tai ir pasineriu į jo muziką.

Viską apibendrinus, geri tie metai buvo muzikoje. Labai daug j-music, nemažai Nanos. Viskas, kaip ir priklauso. Tikiuosi kitais metais taip pat klausyti daug daug muzikos ir ja mėgautis.

Nana Mizuki „DELIGHTED REVIVER“ (išpakavimas)

Nuo „CANNONBALL RUNNING“ prabėgus 2,5 sunkių pandeminių metų, Nana sugrįžo su nauju albumu, kad visiems mums įpūstų naujos gyvybės. Ir po 3 savaičių kankynės, laukiant, kol siunta bus išlaisvinta iš Lietuvos pašto ir muitinės gniaužtų, albumas jau pas mane! Tad nieko nelaukdami žvilgtelėkime vidun, kaip atrodo Nana Mizuki „DELIGHTED REVIVER“.

Šį kartą buvo galima rinktis tik iš dviejų albumo versijų - CD ir CD+BD. Laimei, kaip tik prieš pat pandemiją atsinaujinau savo senutėlį DVD grotuvą į naują BD įrašų leistuvą, todėl galėjau ramia širdimi griebti riboto leidimo CD+BD pakuotę, į kurią įeina ir nuotraukų albumėlis (nes kaipgi be jo?). Kaip priedą prie albumo, taip pat gavau ir labai linksmą Nanos nuotrauką. Prisipažinsiu, tokie priedai man patinka labiau negu plakatai, nes užima žymiai mažiau vietos ir nereikalauja laisvo ploto ant sienų (ko aš ir neturiu).

„DELIGHTED REVIVER“ viršelis man labiausiai patinka tuo, kad jo fonas ir Nanos stovėsena itin skiriasi nuo ankstesnių albumų. Šis tas naujesnio, įdomesnio tiek kompozicijos, tiek spalvų atžvilgiu. O fotosesija daryta Akihabaros rajone (kuris yra anime ir žaidimų gerbėjų rojus) ir tai suteikia papildomos simbolikos. Anisongo karaliene tituluojama Nana žengia tuščiomis Akihabaros gatvėmis ir savo muzika bei energija prikelia visus naujam gyvenimui. Argi netobulas „DELIGHTED REVIVER“ pavadinimo įprasminimas? :)

Tiek dėžutėje, tiek CD ir BD dėkliukuose atsispindi urbanistinė tematika. Labai įdomu tai, kad dėžutės viršeliai nėra itin ryškūs, o dėkliukai - neoniniai (kas tikriausiai nelabai gerai atsispindi nuotraukose dėl prasto apšvietimo ir mano nemokšiškumo). Aš vėl čia randu prikėlimo simboliką, kaip dažnai būna, jog didieji miestai dieną būna apmirę, o naktį įsižiebia neoninės šviesos ir miesto gyvenimas atgyja.

Pirmą kartą, kai ištraukiau ir pradariau dėkliukus, pagalvojau, kad gal to neono kiek ir per daug. Jis net šiek tiek skaudino akis :) Bet dabar jau pripratau ir man visai tinka. Nėra taip gražu kaip „NEOGENE CREATION“ ar „SMASHING ANTHEMS“ atveju, bet man dera su žinute, kurią Nana norėjo perteikti šiuo albumu. Šitaip atrodo CD dėkliukas.

O šitaip BD dėkliukas.

Dainų žodžių knygutėje neono mažiau ir tai puiku, nes per daug ryškumo trukdytų skaityti tekstą. Nuotraukose, aišku, nesimato, tačiau pirmas knygutės puslapis, kuriame pateiktas dainų sąrašas, turi 3D efektą, kas man vėl labai asocijuojasi su urbanistine tematika (net nežinau kodėl, bet dera prie viso albumo dizaino). Ir, žinoma, kaipgi be tradicinių reklaminių skrajučių :)

Ir liko pati geriausia dalis - nuotraukų albumėlis. Ir šįkart jis man paliko puikų įspūdį! Priešingai nei „CANNONBALL RUNNING“, kurio nuotraukomis buvau truputį nusivylusi.

Kadangi iš manęs fotografuotoja nekokia, o ir sunku tinkamai atversti albumėlį nuotraukai ir jo nesugadinti, tai įamžinau tik keletą man labiausiai patikusių kadrų. Tikiuosi, kad jų pakaks sudominti albumo turiniu :) Pradėkime nuo Nanos Saitama Super arenoje!

Toliau - nuotaikinga ir spalvinga Nana! Jos šypsena tikrai užkrečianti :)

Štai ir mano mylimiausias šios fotosesijos kostiumas. Tai vienas geriausių Nanos įvaizdžių apskritai. Bent jau mane jis pakerėjo. Nana kaip gėlių princesė :)

O pabaigoje - Nana, tikroji Akihabaros karalienė. Kas, žvilgtelėjęs į paskutinį kadrą, galėtų tai paneigti? :)

Albumėlį užbaigia Akihabaros kadras be Nanos. Ji atliko savo darbą - visus atgaivino - ir atsisveikino iki kito karto :)

Esu labai laiminga, kad turiu šį albumą savo kolekcijoje. Taip pat likau visiškai patenkinta jo dizainu. Jis kur kas vientisesnis ir išbaigtesnis negu „CANNONBALL RUNNING“, kurio geriausia dalis buvo muzikinis ir vaizdo turinys, o ne įpakavimas. „DELIGHTED REVIVER“ turinys ir pakuotė, mano akimis, yra lygūs. Dėl to labai džiaugiuosi.

Jei ir jūs norėtumėte šį grožį laikyti savo rankose, lengvai įsigysite CD arba CD+BD versijas iš CDJapan.