***
Kai grįžau namo iš treniruotės su Tsunade, pamaniau, kad
pataikiau ne į tą butą. Virtuvėje ant stalo garavo skaniai atrodanti vakarienė,
o Kakašis sukosi po patalpą su prijuoste kaip aukščiausios kall\sės padavėjas.
–
Susitrenkei galvą? – kreivai
nužvelgiau vyresnįjį brolį.
–
Cha, cha, – dirbtinai nusijuokė. –
Mes švenčiam.
–
Ką? – klestelėjau į kėdę prie
stalo.
–
Tavo metines Konohoje, –
šypsojosi.
Kelis kartus
sumirksėjau. Tie žodžiai man buvo sunkiai įkandami. Jau metai, kaip aš gyvenu
Konohoje ne savo gyvenimą. Laikas bėga nežmoniškai greitai. Kaip ir mano jėgos.
Man dažnai pradėjo kilti temperatūra, skaudėti galvą ar tiesiog pasidaryti
negera. Panašu, jog animé pasaulis nebenori manęs išlaikyti. Kad ir kaip
stengiuosi jam įtikti.
–
Kaip praėjo Lee operacija? –
pasidomėjo ponas Hatake.
Į kaimelį
atvykus Tsunadei, atsirado vilties, kad Lee pasveiks ir jam neteks visą
gyvenimą pravaikščioti su ramentais.
–
Tsunadė puiki gydytoja, – ėmiau
pasakoti, o Kakašis užpylė padažo ant mano kepsnio. – Tačiau net ji negalėjo
pažadėti stebuklo. Yra mažai vilties, kad operacija bus sėkminga. Bet Lee jai
pasiryžo ir dabar reiks laukti reabilitacijos rezultatų.
Paėmiau peilį
ir šakutę bei pradėjau doroti savo vakarienę. Nusivyliau. Kakašis vis dėlto
buvo prastas virėjas.
–
Reikalai taisosi, argi ne? – vyras
pats prisėdo ir ėmė valgyti.
–
Kakaši, – tariau.
Ponas Hatake
pakėlė į mane savo atidengtą akį.
–
Kitą kartą nusivesk mane į
restoraną.
Vyresnėlis
brolis nusijuokė.
Tą patį
vakarą įvyko dar vienas labai keistas dalykas. Į Kakašio buto duris pasibeldė
Sasuke. Jas atvėrė Kakašis ir pakvietė mane. Pats pasišalino. Aš nustebusi
žiūrėjau į vaikiną tarpduryje. Jis vilkėjo laisvus tamsius marškinėlius ir šviesius
šortus. Nerišėjo Konohos galvos raiščio. Skruostą buvo užsiklijavęs pleistru.
Ar minėjau,
kad mūsų santykiai vis dar nepasitaisė?
–
Labas, – pasakiau, nes jis tylėjo.
–
Sveika, – murmtelėjo.
Koks idiotas!
Juk jis atėjo pas mane, o ne aš pas jį!
–
Turi laiko? – paklausė.
Linktelėjau.
–
Einam pasivaikščioti, – ne
pasiūlė, o beveik įsakė.
Turbūt
turėjau užtrenkti duris jam prieš nosį ar drėbti porą riebių žodžių, bet Sasuke
atrodė labai susinervinęs ir man jo pagailo.
–
Pasipuošk, – pridūrė.
Tai dar
labiau išmušė mane iš vėžių. Tačiau be žodžių nulėkiau į savo kambariuką ir
persivilkau. Apsirengiau savo numylėtąją baltą suknelę (tą pačią, kurią
vilkėjau per pirmąjį mūsų pasimatymą). Kakašiui riktelėjau „iki“ (nesivarginau
nieko aiškinti) ir išbėgau.
–
Kas nutiko tavo skruostui? – paklausiau
dar nespėjus išeiti iš namo į vakarines Konohos gatves.
–
Susimušiau su Naruto, – atsakė.
–
Kodėl?
–
Kakašis nepasakojo?
Sasuke
greitai brovėsi pro pilną gatvę žmonių, o aš vos spėjau paskui.
–
Ne, – sugriebiau jo ranką. –
Palauk manęs.
Vaikinas
suspaudė mano ranką savo delne. Į galvą plūstelėjo didžiulis karštis.
–
Ar yra kas nors, ko nekenti? –
netikėtai paklausė.
–
Eee, – numykiau. – Yra, turbūt.
Nekenčiu, kai Kakašis užmiršta pasirūpinti maistu šaldytuve; kai Naruto
nuolatos rėkia „Ernesta-chan“; kai Tsunadė verčia mane dirbti iki išnaktų; kai
Sakura praveria savo visažinę burną; kai Nedžis-nii-sanas žiūri į mane savo perlinėmis
akimis; kai Kiba kalba per daug tiesmukiškai ir atvirai; kai Čodžis suryja
viską ant stalo; kai Šikamaru nuolatos dejuoja; kai pamatau besistaipančią Ino;
kai Šizunė užkrauna man savo darbo dalį; kai man nesiseka.
Nutilau ir
ėmiau skaičiuoti ant pirštų, ko dar nepaminėjau.
Sasuke
nusijuokė.
–
Tu tokia paprasta būtybė.
Kur man tai girdėta?
–
Kas čia juokinga? – įsižeidžiau. –
Papasakojau tau apie savo gyvenimą, o tu...
–
Pamiršai paminėti mane, –
nutraukė.
–
Na, pastaruoju metu tu jame
nedalyvauji, – sumurmėjau.
–
Gal aš paprasčiausiai jame
nereikalingas.
Sustabdžiau
Sasukę ir kėliau ranką antausiui, bet susilaikiau.
–
Kodėl šneki tokias nesąmones? –
pradėjau priekaištauti. – Žinoma, reikalingas! Kodėl, manai, aš tave tiek ilgai
kenčiu? Kai susidūrei su Itačiu, tapai nepakenčiamas. Atsipeikėk! Tavo brolio
seniausiai čia nebėra. Neleisk jo šešėliui trukdyti gyventi!
Kalbėdama
suėmiau vaikiną už pečių ir beveik papurčiau.
–
Tu nieko nesupranti, – Sasuke nuleido
akis. – Tu paprasčiausiai nepajėgi suprasti.
Vaikinas
užsidengė veidą ranka ir kraupiai nusikvatojo.
–
Kaip iki šiol to nesuvokiau, –
kalbėjo sau.
Aš
atitraukiau nuo jo rankas. Išsigandau.
–
Kokios nors problemos?
Labai šilta
ranka nusileido ant mano peties. Kūnu perbėgo šiurpuliukai. Už manęs stovėjo
Kiba. Jis įtariai žiūrėjo į Sasukę.
–
Ne, – atsakė Uchiha berniukas. −
Jokių.
Sasuke
patraukė ranką sau nuo veido, nustūmė Kibą ir žiūrėdamas jam į akis tarė:
–
Leisk mums pasimėgauti paskutine
naktimi kartu. O paskui – ji visa tavo.
Juodaplaukis
vaikinas nusitempė mane apšviesta Konohos gatve tolyn.
–
Ką tai reiškia? – užsipuoliau.
–
Pasakiau, kad jis atšoktų. Tik
tiek.
Šiek tiek
nudžiugau. Sasukės balsas sušvelnėjo. Kaip ir veido mina.
–
Seniai reikėjo tave išsivesti, –
kalbėjo. – Konohoje tiek daug vietų, kur dar nebuvome.
–
Spėsim visur, – įsikibau vaikinui
į parankę.
Net
nežinojau, kad Konohoje vyksta festivaliai. Vienas kaip tik vyko tą naktį.
Pagrindinės gatvės buvo pilnos prekeivių su įvairiomis pramogomis. Ėjau
įsikibusi į Sasukę ir vos spėjau dairytis. Pro mus slinko daug žmonių: nuo
vaikų iki įsimylėjusių porelių. Ir aš netyčia pagalvojau, jog aš su Sasuke
vieni iš pastarųjų.
Einant pro
ramen makaronų kavinukę, pastebėjau Naruto su Sakura. Jie kalbėjosi. Negi
Uzumakiui pavyko pakviesti ją į pasimatymą?
–
Ei, Ernesta-chan! – man pamojo geltonplaukis.
Teko prie jų
prieiti, nors Sasuke labai troško ignoruoti savo komandos draugus.
–
Nešūkauk, – sudraudžiau.
–
Ernesta-chan, atrodai nuostabiai!
– gyrė Naruto.
Aš truputį
susigėdau.
–
Ar judu... – nužvelgė mus Sakura.
Visai
pamiršau, kad ji nežino.
–
Taip, atėjome į festivalį, –
bandžiau išsisukti.
–
Kada grįši prie misijų? – dėkui
tau, Naruto, už temos nukreipimą.
–
Nežinau. Manau, ir be manęs jums
puikiai sekasi.
–
Tai jau tikrai, – burbtelėjo
Sakura.
Susiraukiau.
–
Einam, – paragino Sasuke.
Pamojau
atsisveikindama ir mudu nuėjom.
–
Nepyk, – nenorėjau gadinti
pusgerės vaikino nuotaikos.
–
Tavo bendravimas su Naruto
pasikeitė, – tėškė Sasuke. – Tapai draugiškesnė jo atžvilgiu.
–
Na, – nutęsiau. – Mes kartu praleidome
nemažai laiko.
Išminčiaus
treniruotės, Tsunadės paieška.
–
Ar jis žino tavo paslaptį?
Žiojausi
sakyti ne, bet prieš akis išniro Oročimaru marmūzė.
–
Aš jam nesakiau.
Juk iš tiesų
pati nesakiau. Bet Uzumakis žino. Tačiau Sasuke liko patenkintas tokiu
atsakymu, todėl nepaminėjau šios menkos detalės.
Uchiha berniukas nupirko ledų ir mes
susiradome nuošalią vietelę. Tai buvo akademijos kiemas. Galbūt vienintelė
žmonių neužgriozdinta vietą tą naktį Konohoje. Atsisėdau ant supynių ir labai
atsargiai dorojau savo šaltąjį skanėstą. Sasuke savąjį surijo per dvi sekundes.
–
Ar žinai, kokia šiandien diena? –
pasiteiravau.
Vaikinas
gūžtelėjo pečiais. Jis stovėjo prie manęs, bet negalėjo mėgautis supynių
pramoga, nes antrų nebuvo.
Padvejojau,
ar jam sakyti, bet prasitariau:
–
Lygiai metai, kai atvykau į
Konohą.
Sasuke
nukreipė akis į tamsų dangų.
–
Jau metai, – sušnibždėjo.
Ilgas laiko
tarpas, per kurį mano artimieji tikriausiai mane užmiršo.
–
Gal nori prisėsti? – stojausi nuo
supynių.
–
Sėdėk, – vaikinas švelniai nustūmė
mane atgal. – Žinai, aš mylėjau Itačį. Kai buvome vaikai. Man jis atrodė
idealus vyresnysis brolis.
Atsargiai
žvilgtelėjau į Sasukę. Man nepatiko, kad kalba nei iš šio, nei iš to pasisuko
prie Itačio.
–
Jis buvo nindzė-genijus, – tęsė. –
Anksti baigė akademiją, mano metų buvo priimtas į ANBU. Norėjau būti toks kaip
jis.
–
Tai natūralu, – bandžiau
įsiterpti.
–
Tą naktį grįžau vėlai. Užtrukau
akademijoje. Radau visus išžudytus. Buvo siaubinga. Pamatęs Itačį, pradėjau
bėgti, nes bijojau, kad jis nužudys ir mane. Buvau silpnas bailys.
Sasukės
kumščiai susigniaužė.
–
Klausyk, Sasuke, neprisimink...
–
Aš pasakoju, kad tu suprastum! –
riktelėjo.
Susigūžiau.
–
Noriu, kad suprastum, kodėl turiu
sustiprėti ir kodėl privalau atkeršyti.
Kodėl būtinai
turim grįžti prie keršto? Kodėl tokią nuostabią naktį negalim būti tik dviese?
Aš ir Jis. Be Itačio šešėlio.
–
O aš nenoriu suprasti! – atkirtau.
– Aš galiu suprasti tavo neapykantą, bet ne norą žudyti.
–
Gal tiesiog grįšk į savo rožinį
pasaulį, nes panašu, jog čia nepritampi! – galutinai įtūžo.
–
Ir grįšiu! – taip pat supykau. –
Nes negaliu ilgiau čia pasilikti!
Atsistojau.
Visa degiau. Ak, kodėl įsivaizdavau, kad būsim kaip visos poros iš filmų? Kodėl
puoselėjau kažkokias viltis? Šikamaru buvo teisus. Man derėjo seniai nutraukti
santykius.
–
Negąsdink, gerai? – neatlyžo
Sasuke.
–
Nieko aš negąsdinu, – nebelaikiau
liežuvio. – Gal jei bent kiek domėtumeisi mano gyvenimu, žinotum apie Oročimaru
perspėjimą ir panašius dalykus!
Sasuke
grubiai sugriebė mano ranką, nes jau ruošiausi eiti iš akademijos kiemo.
–
Ką nori pasakyti? – reikalavo
paaiškinimo.
Nesiteikiau
jam pasakoti apie apgailėtiną savo būklę. Mane išmušė prakaitas, pradėjo trūkti
oro, bet tenorėjau pabėgti. Norėjau visa gerkle surikti „Viskas baigta,
Sasuke!“ ir pabėgti.
–
Aš grįžtu namo, – pasakiau.
Reikia
greičiau pabėgti. Greičiau!
–
Kakašis palauks! – nenuleido balso
vaikinas.
–
Ne pas Kakašį. Į savo, kaip tu
sakei, rožinį pasaulį.
Sasukės
ranka atsileido. Aš ištrūkau. Privalėjau pasižiūrėti į jį. Privalėjau pamatyti
jo išsiplėtusias akis, tuoj prisipildžiusias įniršio. Tačiau negalėjau.
Skubėjau. Nulėkiau į pirmą pasitaikiusį skersgatvį ir susmukau. Uždėjau ranką
ant kaklo ir pabandžiau susikaupti. Medicininis ninjutsu veikė. Lėtai, bet man
darėsi lengviau kvėpuoti. Nusiraminau ir apsižliumbiau.
Tą akimriką
tikrai nekenčiau Sasukės. Ir savo naivumo. Kad jis iškėlė kelias pavydo scenas
ir elgėsi, tarsi būčiau jo nuosavybė, nereiškė, jog man ką jaučia. Tiesiog
leidau sau svajoti.
Nusišluosčiau
ašaras ir šniurpšdama patraukiau namo. Kaip tik tuo metu pasigirdo fejerverkų
sprogimai. Pakėliau paraudusias akis. Sprogstančios švieselės buvo tokios
gražios. Aš nesąmoningai pagalvojau, ar Sasuke jas taip pat mato. Vaizdas
neapsakomai gražus. O aš stovėjau gatvėje viena. Kai visi kiti laikėsi susikibę
rankomis. Aš neturėjau į ką įsikibti.
Galbūt pirmą
kartą gyvenime pasijutau tokia vieniša.
