Naruto istorija (3/7)

***

Kai grįžau namo iš treniruotės su Tsunade, pamaniau, kad pataikiau ne į tą butą. Virtuvėje ant stalo garavo skaniai atrodanti vakarienė, o Kakašis sukosi po patalpą su prijuoste kaip aukščiausios kall\sės padavėjas.

–         Susitrenkei galvą? – kreivai nužvelgiau vyresnįjį brolį.

–         Cha, cha, – dirbtinai nusijuokė. – Mes švenčiam.

–         Ką? – klestelėjau į kėdę prie stalo.

–         Tavo metines Konohoje, – šypsojosi.

     Kelis kartus sumirksėjau. Tie žodžiai man buvo sunkiai įkandami. Jau metai, kaip aš gyvenu Konohoje ne savo gyvenimą. Laikas bėga nežmoniškai greitai. Kaip ir mano jėgos. Man dažnai pradėjo kilti temperatūra, skaudėti galvą ar tiesiog pasidaryti negera. Panašu, jog animé pasaulis nebenori manęs išlaikyti. Kad ir kaip stengiuosi jam įtikti.

–         Kaip praėjo Lee operacija? – pasidomėjo ponas Hatake.

     Į kaimelį atvykus Tsunadei, atsirado vilties, kad Lee pasveiks ir jam neteks visą gyvenimą pravaikščioti su ramentais.

–         Tsunadė puiki gydytoja, – ėmiau pasakoti, o Kakašis užpylė padažo ant mano kepsnio. – Tačiau net ji negalėjo pažadėti stebuklo. Yra mažai vilties, kad operacija bus sėkminga. Bet Lee jai pasiryžo ir dabar reiks laukti reabilitacijos rezultatų.

     Paėmiau peilį ir šakutę bei pradėjau doroti savo vakarienę. Nusivyliau. Kakašis vis dėlto buvo prastas virėjas.

–         Reikalai taisosi, argi ne? – vyras pats prisėdo ir ėmė valgyti.

–         Kakaši, – tariau.

     Ponas Hatake pakėlė į mane savo atidengtą akį.

–         Kitą kartą nusivesk mane į restoraną.

     Vyresnėlis brolis nusijuokė.

     Tą patį vakarą įvyko dar vienas labai keistas dalykas. Į Kakašio buto duris pasibeldė Sasuke. Jas atvėrė Kakašis ir pakvietė mane. Pats pasišalino. Aš nustebusi žiūrėjau į vaikiną tarpduryje. Jis vilkėjo laisvus tamsius marškinėlius ir šviesius šortus. Nerišėjo Konohos galvos raiščio. Skruostą buvo užsiklijavęs pleistru.

     Ar minėjau, kad mūsų santykiai vis dar nepasitaisė?

–         Labas, – pasakiau, nes jis tylėjo.

–         Sveika, – murmtelėjo.

     Koks idiotas! Juk jis atėjo pas mane, o ne aš pas jį!

–         Turi laiko? – paklausė.

     Linktelėjau.

–         Einam pasivaikščioti, – ne pasiūlė, o beveik įsakė.

     Turbūt turėjau užtrenkti duris jam prieš nosį ar drėbti porą riebių žodžių, bet Sasuke atrodė labai susinervinęs ir man jo pagailo.

–         Pasipuošk, – pridūrė.

     Tai dar labiau išmušė mane iš vėžių. Tačiau be žodžių nulėkiau į savo kambariuką ir persivilkau. Apsirengiau savo numylėtąją baltą suknelę (tą pačią, kurią vilkėjau per pirmąjį mūsų pasimatymą). Kakašiui riktelėjau „iki“ (nesivarginau nieko aiškinti) ir išbėgau.

–         Kas nutiko tavo skruostui? – paklausiau dar nespėjus išeiti iš namo į vakarines Konohos gatves.

–         Susimušiau su Naruto, – atsakė.

–         Kodėl?

–         Kakašis nepasakojo?

     Sasuke greitai brovėsi pro pilną gatvę žmonių, o aš vos spėjau paskui.

–         Ne, – sugriebiau jo ranką. – Palauk manęs.

     Vaikinas suspaudė mano ranką savo delne. Į galvą plūstelėjo didžiulis karštis.

–         Ar yra kas nors, ko nekenti? – netikėtai paklausė.

–         Eee, – numykiau. – Yra, turbūt. Nekenčiu, kai Kakašis užmiršta pasirūpinti maistu šaldytuve; kai Naruto nuolatos rėkia „Ernesta-chan“; kai Tsunadė verčia mane dirbti iki išnaktų; kai Sakura praveria savo visažinę burną; kai Nedžis-nii-sanas žiūri į mane savo perlinėmis akimis; kai Kiba kalba per daug tiesmukiškai ir atvirai; kai Čodžis suryja viską ant stalo; kai Šikamaru nuolatos dejuoja; kai pamatau besistaipančią Ino; kai Šizunė užkrauna man savo darbo dalį; kai man nesiseka.

     Nutilau ir ėmiau skaičiuoti ant pirštų, ko dar nepaminėjau.

     Sasuke nusijuokė.

–         Tu tokia paprasta būtybė.

     Kur man tai girdėta?

–         Kas čia juokinga? – įsižeidžiau. – Papasakojau tau apie savo gyvenimą, o tu...

–         Pamiršai paminėti mane, – nutraukė.

–         Na, pastaruoju metu tu jame nedalyvauji, – sumurmėjau.

–         Gal aš paprasčiausiai jame nereikalingas.

     Sustabdžiau Sasukę ir kėliau ranką antausiui, bet susilaikiau.

–         Kodėl šneki tokias nesąmones? – pradėjau priekaištauti. – Žinoma, reikalingas! Kodėl, manai, aš tave tiek ilgai kenčiu? Kai susidūrei su Itačiu, tapai nepakenčiamas. Atsipeikėk! Tavo brolio seniausiai čia nebėra. Neleisk jo šešėliui trukdyti gyventi!

     Kalbėdama suėmiau vaikiną už pečių ir beveik papurčiau.

–         Tu nieko nesupranti, – Sasuke nuleido akis. – Tu paprasčiausiai nepajėgi suprasti.

     Vaikinas užsidengė veidą ranka ir kraupiai nusikvatojo.

–         Kaip iki šiol to nesuvokiau, – kalbėjo sau.

     Aš atitraukiau nuo jo rankas. Išsigandau.

–         Kokios nors problemos?

     Labai šilta ranka nusileido ant mano peties. Kūnu perbėgo šiurpuliukai. Už manęs stovėjo Kiba. Jis įtariai žiūrėjo į Sasukę.

–         Ne, – atsakė Uchiha berniukas. − Jokių.

     Sasuke patraukė ranką sau nuo veido, nustūmė Kibą ir žiūrėdamas jam į akis tarė:

–         Leisk mums pasimėgauti paskutine naktimi kartu. O paskui – ji visa tavo.

     Juodaplaukis vaikinas nusitempė mane apšviesta Konohos gatve tolyn.

–         Ką tai reiškia? – užsipuoliau.

–         Pasakiau, kad jis atšoktų. Tik tiek.

     Šiek tiek nudžiugau. Sasukės balsas sušvelnėjo. Kaip ir veido mina.

–         Seniai reikėjo tave išsivesti, – kalbėjo. – Konohoje tiek daug vietų, kur dar nebuvome.

–         Spėsim visur, – įsikibau vaikinui į parankę.

      Net nežinojau, kad Konohoje vyksta festivaliai. Vienas kaip tik vyko tą naktį. Pagrindinės gatvės buvo pilnos prekeivių su įvairiomis pramogomis. Ėjau įsikibusi į Sasukę ir vos spėjau dairytis. Pro mus slinko daug žmonių: nuo vaikų iki įsimylėjusių porelių. Ir aš netyčia pagalvojau, jog aš su Sasuke vieni iš pastarųjų.

     Einant pro ramen makaronų kavinukę, pastebėjau Naruto su Sakura. Jie kalbėjosi. Negi Uzumakiui pavyko pakviesti ją į pasimatymą?

–         Ei, Ernesta-chan! – man pamojo geltonplaukis.

      Teko prie jų prieiti, nors Sasuke labai troško ignoruoti savo komandos draugus.

–         Nešūkauk, – sudraudžiau.

–         Ernesta-chan, atrodai nuostabiai! – gyrė Naruto.

      Aš truputį susigėdau.

–         Ar judu... – nužvelgė mus Sakura.

      Visai pamiršau, kad ji nežino.

–         Taip, atėjome į festivalį, – bandžiau išsisukti.

–         Kada grįši prie misijų? – dėkui tau, Naruto, už temos nukreipimą.

–         Nežinau. Manau, ir be manęs jums puikiai sekasi.

–         Tai jau tikrai, – burbtelėjo Sakura.

     Susiraukiau.

–         Einam, – paragino Sasuke.

     Pamojau atsisveikindama ir mudu nuėjom.

–         Nepyk, – nenorėjau gadinti pusgerės vaikino nuotaikos.

–         Tavo bendravimas su Naruto pasikeitė, – tėškė Sasuke. – Tapai draugiškesnė jo atžvilgiu.

–         Na, – nutęsiau. – Mes kartu praleidome nemažai laiko.

     Išminčiaus treniruotės, Tsunadės paieška.

–         Ar jis žino tavo paslaptį?

      Žiojausi sakyti ne, bet prieš akis išniro Oročimaru marmūzė.

–         Aš jam nesakiau.

      Juk iš tiesų pati nesakiau. Bet Uzumakis žino. Tačiau Sasuke liko patenkintas tokiu atsakymu, todėl nepaminėjau šios menkos detalės.

     Uchiha berniukas nupirko ledų ir mes susiradome nuošalią vietelę. Tai buvo akademijos kiemas. Galbūt vienintelė žmonių neužgriozdinta vietą tą naktį Konohoje. Atsisėdau ant supynių ir labai atsargiai dorojau savo šaltąjį skanėstą. Sasuke savąjį surijo per dvi sekundes.

–         Ar žinai, kokia šiandien diena? – pasiteiravau.

      Vaikinas gūžtelėjo pečiais. Jis stovėjo prie manęs, bet negalėjo mėgautis supynių pramoga, nes antrų nebuvo.

     Padvejojau, ar jam sakyti, bet prasitariau:

–         Lygiai metai, kai atvykau į Konohą.

     Sasuke nukreipė akis į tamsų dangų.

–         Jau metai, – sušnibždėjo.

      Ilgas laiko tarpas, per kurį mano artimieji tikriausiai mane užmiršo.

–         Gal nori prisėsti? – stojausi nuo supynių.

–         Sėdėk, – vaikinas švelniai nustūmė mane atgal. – Žinai, aš mylėjau Itačį. Kai buvome vaikai. Man jis atrodė idealus vyresnysis brolis.

     Atsargiai žvilgtelėjau į Sasukę. Man nepatiko, kad kalba nei iš šio, nei iš to pasisuko prie Itačio.

–         Jis buvo nindzė-genijus, – tęsė. – Anksti baigė akademiją, mano metų buvo priimtas į ANBU. Norėjau būti toks kaip jis.

–         Tai natūralu, – bandžiau įsiterpti.

–         Tą naktį grįžau vėlai. Užtrukau akademijoje. Radau visus išžudytus. Buvo siaubinga. Pamatęs Itačį, pradėjau bėgti, nes bijojau, kad jis nužudys ir mane. Buvau silpnas bailys.

      Sasukės kumščiai susigniaužė.

–         Klausyk, Sasuke, neprisimink...

–         Aš pasakoju, kad tu suprastum! – riktelėjo.

      Susigūžiau.

–         Noriu, kad suprastum, kodėl turiu sustiprėti ir kodėl privalau atkeršyti.

     Kodėl būtinai turim grįžti prie keršto? Kodėl tokią nuostabią naktį negalim būti tik dviese? Aš ir Jis. Be Itačio šešėlio.

–         O aš nenoriu suprasti! – atkirtau. – Aš galiu suprasti tavo neapykantą, bet ne norą žudyti.

–         Gal tiesiog grįšk į savo rožinį pasaulį, nes panašu, jog čia nepritampi! – galutinai įtūžo.

–         Ir grįšiu! – taip pat supykau. – Nes negaliu ilgiau čia pasilikti!

      Atsistojau. Visa degiau. Ak, kodėl įsivaizdavau, kad būsim kaip visos poros iš filmų? Kodėl puoselėjau kažkokias viltis? Šikamaru buvo teisus. Man derėjo seniai nutraukti santykius.

–         Negąsdink, gerai? – neatlyžo Sasuke.

–         Nieko aš negąsdinu, – nebelaikiau liežuvio. – Gal jei bent kiek domėtumeisi mano gyvenimu, žinotum apie Oročimaru perspėjimą ir panašius dalykus!

     Sasuke grubiai sugriebė mano ranką, nes jau ruošiausi eiti iš akademijos kiemo.

–         Ką nori pasakyti? – reikalavo paaiškinimo.

      Nesiteikiau jam pasakoti apie apgailėtiną savo būklę. Mane išmušė prakaitas, pradėjo trūkti oro, bet tenorėjau pabėgti. Norėjau visa gerkle surikti „Viskas baigta, Sasuke!“ ir pabėgti.

–         Aš grįžtu namo, – pasakiau.

      Reikia greičiau pabėgti. Greičiau!

–         Kakašis palauks! – nenuleido balso vaikinas.

–         Ne pas Kakašį. Į savo, kaip tu sakei, rožinį pasaulį.

      Sasukės ranka atsileido. Aš ištrūkau. Privalėjau pasižiūrėti į jį. Privalėjau pamatyti jo išsiplėtusias akis, tuoj prisipildžiusias įniršio. Tačiau negalėjau. Skubėjau. Nulėkiau į pirmą pasitaikiusį skersgatvį ir susmukau. Uždėjau ranką ant kaklo ir pabandžiau susikaupti. Medicininis ninjutsu veikė. Lėtai, bet man darėsi lengviau kvėpuoti. Nusiraminau ir apsižliumbiau.

     Tą akimriką tikrai nekenčiau Sasukės. Ir savo naivumo. Kad jis iškėlė kelias pavydo scenas ir elgėsi, tarsi būčiau jo nuosavybė, nereiškė, jog man ką jaučia. Tiesiog leidau sau svajoti.

     Nusišluosčiau ašaras ir šniurpšdama patraukiau namo. Kaip tik tuo metu pasigirdo fejerverkų sprogimai. Pakėliau paraudusias akis. Sprogstančios švieselės buvo tokios gražios. Aš nesąmoningai pagalvojau, ar Sasuke jas taip pat mato. Vaizdas neapsakomai gražus. O aš stovėjau gatvėje viena. Kai visi kiti laikėsi susikibę rankomis. Aš neturėjau į ką įsikibti.

     Galbūt pirmą kartą gyvenime pasijutau tokia vieniša.