Japonų dramos „Tokyo Love Story“ apžvalga

Ši istorija apie tai, kaip j-drama, mano akyse verta vos 7, virto vienu įsimintiniausiu serialu, kokį esu mačiusi.

Pavadinimas: Tokyo Love Story

Metai: 1991

Serijų skaičius: 11

Baigęs mokslus Nagao Kanchi palieka savo gimtąjį miestelį ir atvyksta dirbti į didmiestį Tokiją. Nors Kanchi vis dar puoselėja jausmus savo pirmajai meilei Sekiguchi Satomi (kuri yra įsimylėjusi geriausią jo draugą Mikami Kenichi), vyro pasaulį aukštyn kojomis apverčia žavinga naujoji bendradarbė Akana Rika. Tiesa, Rikos meilę pakelti nėra lengva ir ilgainiui Kanchi sudvejoja, ar moters jausmai jam ne per didelė našta.

Iš esmės "Tokyo Love Story" yra meilės istorija su net keliais meilės trikampiais (ar daugiakampiais). Nagao nuo senų laikų įsižiūrėjęs Sekiguchį. Ši slapčia myli Mikamį. Mikami taip pat neabejingas merginai, tačiau negali atsikratyti užkietėjusio mergišiaus įpročių. Akana įsimyli Nagao. Nagao irgi ja susižavi. Taip ir sukasi ruletė. Tik viskas atlikta itin gerai. Jau seniai neskaičiau ir nemačiau ko nors, kur tokie meilės daugiakampiai neerzintų ir net nebūtų nuspėjama, kaip jie pasibaigs. Taip, aš iki pat pabaigos neįspėjau, ką pasirinks Nagao. O juk paprastai terčiasis kampas akivaizdžiai būna tik laikina kliūtis pagrindiniams įsimylėjėliams. Vienu žodžiu, "Tokyo Love Story" yra vienas iš pavyzdžių, kaip tinkamai tvarkytis su tokiais reikalais.

(Rika ir Kanchi)

Turiu prisipažinti, kad pati pradžia buvo sudėtinga. Po keturių serijų j-dramą atidėjau visiems metams. Negaliu paaiškinti kodėl. Jei įsijungdavau seriją, ji įtraukdavo ir smagiai susižiūrėdavo. Tačiau prisiversti ją įsijungti buvo nežmoniškai sunku. Na, bet įveikus trečdalį, nesinorėjo visko "pamesti". Todėl po ilgooooos pertraukos nutariau j-dramą baigti. Ir tada įvyko kažkoks nušvitimas! Nuo 5-6 serijos serialas taip įtraukė, kad net buvo gaila prieiti paskutinį epizodą. O ir pati pabaiga nustebino. Panašiai kaip "Poison Berry in My Brain", čia išvengta banalybių ir įprastų saldžių visų taškų sudėjimų ant i. Nuoširdžiai smagu atrasti romantinių istorijų, kurios yra gilios ir pamokančios (ne taip kaip dauguma šiuolaikinių amerikiečių romantinių komedijų)./p>

"Tokyo Love Story" sublizga ir savo veikėjais. Įsimintiniausia, be abejo, yra Akana Rika. Su ja sudėtinga (kartais nuoširdžiai užjaučiau Kanchi dėl Akanos pokštų) ir neretai erzina, kad nesuprasi, ar ji kalba rimtai ar tik erzina. Tačiau galų gale vis tiek neįmanoma atsispirti jos žavesiui ir būtent ją palaikiau antrąjį serialo pusę. Iš pradžių Kanchiui priekaištų neturėjau, nors palyginti su kitais veikėjais jis buvo mažiau išsiskiriantis. Tačiau į pabaigą pradėjau jo nebesuprasti. Gal dėl to, kad jis kažkaip užsivėrė ir buvo sunku suprasti, ką jaučia ar galvoja. Sekiguchi irgi buvo gana stereotipinė gerutė veikėja, bet tikrai toleruojama.

(Mikami, Sekiguchi, Rika ir Kanchi)

Vis dėlto didžiausias šios j-drama žavesys slypi laikotarpio atmosferoje. Visi kostiumai, šukuosenos, pastatai, daiktai (nuo laidinių telefonų iki stalinių gigantų kompiuterių) privertė pajausti tokią nostalgiją! Tais metais, kai pasirodė serialas, dar nė nebuvau gimusi, bet lyg per miglą daug kas atrodė taip pažįstama.

Be galo džiaugiuosi, kad suteikiau šiai j-dramai šansą. "Tokyo Love Story" manęs neapvylė. Tai pats geriausias dalykas, kokį gali patirti žiūrovas ar skaitytojas (taip, esu daug kartų nusivylusi apsiimtais kūriniais, todėl malonu, kai kas nors nuoširdžiai palieka gerą įspūdį). Rekomenduoju serialą visiems, kam patinka tradicinės, bet nenuvalkiotos meilės istorijos ar tiesiog tiems, kas žavisi dešimtuoju dešimtmečiu. Klasika yra klasika. O "Tokyo Love Story" būtent ir priklauso šiai kategorijai.

Vertinimas: 8,5/10 (daugiau neskiriu, nes vis dėlto žiūrėjimo patirtis nebuvo vientisa)

Kalafina - 5th Anniversary Live Selection 2009-2012 (išpakavimas)

Tam tikra proga sugalvojau pasidovanoti sau mylimos grupės originalų CD. Kadangi mano kolekcijoje jau ir taip karaliauja Nana, nutariau savo meilę skirti kam nors kitam. Po ilgų apmąstymų pasirinkau "Kalafiną". Po dar ilgesnių svarstymų išsirinkau grupės albumą, išleistą 2013 m. Kodėl ne vieną iš merginų geriausiųjų dainų albumų? Todėl, kad tiek "Mėlynojoje", tiek "Raudonojoje" versijose buvo po keletą dainų, kurios man nelabai limpa, ir, norint turėti visas mylimiausias dainas, būtų tekę įsigyti abu albumus. O štai "Live Selection 2009-2012" susideda iš dviejų diskų, kuriuose surinktos bene visos mylimiausios mano dainos (iš to laikotarpio) ir dar įrašytos iš gyvų koncertų! Jau neminėsiu, kad į rinkinį pateko ir nemažai itin retų dainų. Tad mano akyse šis rinkinys yra tikrasis "Kalafina" geriausiųjų dainų albumas.

Štai kaip atrodo pats albumas. Tai - įprasta versija, nes limited nė su žiburiu rasti nebeįmanoma. Viskas įpakuota paprastame CD dėkle. Kadangi esu pripratusi prie Nanos albumų ribotų versijų su kartoninėmis dėžutėmis, iš pradžių albumas nublanko. Dėžutės, mano galva, turiu daugiau pranašumų nei plastikiniai dėklai (jau vien dėl to, kad jas sunkiau nučėplioti), tačiau turiu pagirti, kad japonų kokybė daro savo - plastikas kur kas tvirtesnis ir malonesnis paimti nei mano turimų lietuviškų albumų. Albumo dizainas taip pat neištaigingas, kaip matyti iš paprasto viršelio (jame net nepanaudota merginų nuotrauka). Vis dėlto man toks paprastumas visai mielas ir tinka šiai grupei.

Kadangi dėkliukas neturi sienelių, ant kurių būtų galima surašyti tam tikrą informaciją (pvz., kainą, įrašų kompaniją ir t.t.), prie jo prikabintas toks popierėlis. Net ne prikabintas, o tik uždėtas (nėra jokių klijų ar lipnios juostelės). Išpakavus albumą, papildoma juosta nusiima ir tiek. Vis dėlto pasilikau ją atminimui :)

Dar kartą albumas iš priekio, tada iš nugaros ir albumo vidus. Pirmą kartą pravėrusi dėkliuką, sunerimau, nes nesupratau, kur paslėptas antrasis diskas. Nesupratau, kad reikia pakelti "puslapį", kuriame įdėtas pirmasis diskas. Bet greitai tai išsiaiškinau ;D.

Taip atrodo vidus, "pervertus puslapį". Taip pat abu diskeliai iš arčiau. Man labai patinka spalvos ir šriftas, kuriuo užrašyti dainų pavadinimai. Iš pradžių atrodė keista, kodėl pirmajame diske 16, o antrajame - vos 13 dainų. Ar ne geriau būtų buvę padalinti daugmaž po lygiai - 15-14? Tačiau dainų skaičius čia visai nesvarbus. Abiejų diskų grojimo trukmė beveik vienoda (~75 min). Vadinasi, tiesiog kai kurios dainos trunka ilgiau, kitos - trumpiau ir dėl to toks keistokas išdėstymas.

Antroji paslaptis buvo dainų žodžių/nuotraukų lankstinukas/albumėlis. Kiek man žinoma, dainų žodžiai pateikiami visuose japonų atlikėjų diskuose (suprantama, juk kai kurių žodžių prasmė priklauso ne tik nuo tarimo, bet ir kandži, kuriais jis užrašomas). Tačiau iš pirmo žvilgsnio nebuvo panašu, kad dėkliukas turės kišenėlę tokiam dalykui. Sprendimas paprastas. Lankstinukas užkištas už dėkliuko priekio. Tai taip pat ir albumo viršelis. Šis faktas man nelabai patinka dėl dviejų priežasčių. Pirma, išėmus lankstinuką, dėkliukas lieka be viršelio ir keistai atrodo. Antra, jį baisiai sunku išimti. Bent jau pirmą kartą ilgai kankinausi, nes bijojau jį įplėšti. Lankstinukas storesnis nei lapelis, kokie paprastai būna viršeliai. Jis sunkiai įslysta ir išslysta už tų kabliukų, skirtų jam prilaikyti. Na, bet panašu, jog po truputį įgundu, nes trečią kartą procedūra praėjo beveik sklandžiai.

Šisi lankstinukas yra nuotraukų albumėlio ir dainų žodžių knygutės mišinys. Jame yra keletas nuotraukų, bet jos labiau yra skirtos iliustruoti negu būti dėmesio centru.

Mane sužavėjo tai, kad iš pradžių lankstinuke pateikiami visi koncertai, iš kurių parinktos dainos. Ir ne tik jų pavadinimai, bet ir jų setlist'ai bei po nuotrauką iš koncerto. Padeda geriau įsivaizduoti, koks renginys tai buvo. Dainos, patekusios į albumą, paryškintos raudonai.

Puslapiai su dainų žodžiais yra juodi. Tik vieno kito fone įkomponuota po merginų nuotrauką. Taip, tai neatstoja nuotraukų albumėlio, tačiau tas vaizdų ir spalvų įkomponavimas gražiai atrodo. Gaila, jog taip padaryta ne kiekviename puslapyje.

Lankstinuko pabaigoje - žinutė nuo "Kalafina" merginų ir kompozitorės Yuki Kajiura. Aišku, viskas parašyta kandži, tad kol kas perskaityti nesugebėsiu. Gal ateityje :D

Kaip penkmečio albumas išvaizda "Live Selection" nepribloškia (prisiminkime Nanos "THE MUSEUM III"), tačiau man taip net patinka. Nes svarbiausia - turinys. O juo esu be galo patenkinta (ir trumpai įspūdžius aprašysiu atskirame straipsnelyje). Ko pasigendu - tai tik kiekvienos merginos portretinių nuotraukų. Juk albumą gali įsigyti ir su grupe nesusipažinęs žmogus (jis - puiki "vieta" pradėti pažintį su "Kalafina"). Tad būtų malonu turėti aiškiau išsiskiriančias nuotraukas.