Naruto istorija (2/19)

***

Mudu su Naruto puolėme į kovos lauką. Kakašio ranka bandė mane sugauti, bet aš išslydau. Tribūnos įgriuvo – užtvėrė kelią link Gaaros. Bet mes spėjome prasmukti. Mano galvoje prabėgo mintys, kodėl į tai veliuosi. Tačiau nesustojau.

     Sasuke kovėsi su Gaara. Kitų jie nepastebėjo. Pusiau transformavęsis raudonplaukis žymiai sustiprėjo. Uchiha berniukas vos atsilaikė.

–         Ko jums, skruzdės, čia reikia? – maloniai mus pasitiko Kankuro. – Neturite savų bėdų?

–         Kas nutiko Gaarai? – užsipuoliau.

–         Ar nesuprantate?! – vaikinas beveik šaukė. – Smėlis išdavė Konohą! Mes priešai!

     Pasižiūrėjau į jį nesuprantančiomis akimis. Kankuro nuleido balsą:

–         Smėlis pradėjo karą prieš Konohą ir Gaara yra slaptasis mūsų ginklas.

–         Kodėl? – išspaudžiau. – Kam reikia karo?

–         Mes vykdome vyreniųjų įsakymus ir viskas, – nukirto Temari. – Tu turėtum elgtis taip pat.

–         Gaara – jūsų brolis! – sušukau.

–         Gaara – pabaisa, – Kankuro nusuko akis į šalį.

–         Tiesa, kad Gaara kitoks, bet... – pritrūkau žodžių.

–         Neverta aušinti burnos, Ernesta-chan, – Naruto nusisuko nuo Smėlio nindzių ir nuskubėjo į pagalbą Sasukei.

     Aš nesijudinau.

–         Kodėl Gaara nesivaldo? – paklausiau.

–         Iš kur mums žinoti? – sunkiai tvardėsi Kankuro. – Pabaisa jame nubunda ir viskas.

–         Sustabdykit jį, – paprašiau.

–         Negalim, – atsakė Temari. – Jis nieko neklauso.

–         Po velnių, ar jums nė kiek nerūpi brolio likimas?! – pratrūkau. – Argi broliai ir seserys negelbsti vienas kito?! Aš vienturtė, galbūt nė nenutuokiu, ką reiškia gyventi gausioje šeimoje, bet... – pritrūkau oro. – Nepalikčiau jaunėlio brolio bėdoje!

     Man pagailo tų dviejų. Jų veidų išraiškos atrodė skausmingos. Jie dvejojo ir nežinojo kaip geriau pasielgti.

     Staiga žemė sudrebėjo. Vos išsilaikiau ant kojų. Pažvelgiau į besikaunančiuosius. Aiktelėjau. Gaaros nebebuvo. Vietoj jo griausmingai riaumojo didžiulė smėlio pabaisa. Ji mostelėjo savo uodega. Šio judesio sukeltas oro gūsis nunešė mus prie griūvėsių. Kaip sutramdyti tokią galią?

–         Turbūt juokaujat! – riktelėjo ant kojų atsistojęs Naruto.

–         Turi planą? – į mane kreipėsi Sasuke. Aš tik žioptelėjau. – Žinoma, ne. Man reikia, kad nukreiptumėte jo dėmesį. Pabandysiu paralyžiuoti jį Chidori ataka. Supratot? – Sasuke berte išbėrė žodžius.

     Naruto suprato. Aš nelabai.

–         Ketini jį užmušti? – įbedžiau akis į juodaplaukį.

–         Arba mes, arba jis. Aš renkuosi mus. Gyvus.

     Sasuke pabėgėjo į priekį. Naruto sekėsi nekaip. Gaara buvo didelis, bet pakankamai vikrus. Uzumakis atliko Šešėlinių antrininkų jutsu, tačiau smėlio monstras šlavė juos kaip popierinius. Sasuke negalėjo nusitaikyti, todėl padėtis atrodė beviltiška.

     Galiausiai krūva uzumakių pakankamai ilgai nukreipė pabaisos dėmesį. Sasuke gavo laiko susikaupti ir pasiruošti Čidoriui. Tačiau pačią paskutinę akimirką Gaara pajuto pavojų ir uodega nubloškė tikrąjį Naruto ant žemės. Lyg to būtų negana, trenkė dar kartą. Žemė po geltonplaukiu įskilo, jis keistai sugargaliavo. Gaara spėjo atsisukti į artėjantį Uchiha berniuką ir dantimis sugriebė jo ranką su žaibuojančiu Čidori. Gaara pradėjo dairytis naujų aukų.

–         Atsitraukit, – sušnibždėjo Kankuro.

     Nespėjau. Gaaros-pabaisos snukis išdygo prieš mane greičiau, negu sureagavau, ir sugavo dešiniąją mano kūno pusę. Aštrūs dantys susmigo man į ranką ir tarp šonkaulių. Žviegiau iš skausmo (tik nežinojau ar garsiai, ar viduje).

     Monstras iškėlė mane aukštyn. Papurtė. Kelioms minutėms praradau sąmonę. Atsipeikėjau, kai pajutau, jog mane neša. Pabandžiau išsivaduoti, bet nešikas nepaleido.

–         Nesimuistyk, – išgirdau piktą Kankuro balsą.

     Nešikas numetė mane prie likusių dviejų smėlio nindzių.

–         Kas... tas... daiktas? – sušnopavau.

–         Lėlė. Kankuro lėlininkas, – suskubo atsakyti Temari.

     Tarsi aš žinočiau, kas tas lėlininkas!

–         Gali judėti? – pasidomėjo mergina.

     Nežinau – nebandžiau!

–         Palikim ją, – pasiūlė Kankuro.

     Mano padėtis blogėjo. Jaučiau, kaip po manimi drėgsta žemė. Pasimečiau ir nesugalvojau kaip išsigelbėti.

     Sąmonė vis dinginėjo, todėl nesupratau, kas vyksta. Kartais atsimerkdavau, bet per trumpai, kad ką suvokčiau. Kai atgavau menką blaivaus proto dalelę, išvydau rožinius Sakuros plaukus. Ji rūbų skiautėmis bandė sustabdyti kraujavimą. Dešinė mano ranka buvo storai apvyniota neaiškios kilmės medžiaga ir nebekraujavo. Į šoną bijojau net pažvelgti.

–         Bėgti negalim! – kažkas ginčijosi.

–         O ką siūlai daryti?

     Atrodė, kad Sasuke ir Šikamaru puls vienas kitam į atlapus.

–         Užsičiaupkit! – nuramino juos Temari.

–         Jis – jūsų bėda, – tėškė Sasuke.

–         Turint omeny, kad Gaara baigia sunaikinti dalį Konohos, tai ir jūsų bėda, – atkirto Kankuro.

     Šikamaru plekštelėjo sau per kaktą. Nelaikė jo nervai. Man įsiskaudėjo galvą. Gailiai sudejavau. Visi pasisuko į mane.

–         Ernesta-chan? – Naruto pats atrodė gerai aplamdytas.

–         Nejudėk, – tuoj įspėjo Sakura.

     Norėjau atkirsti jai „Patylėk“, bet neprasižiojau. Lėtai atsisėdau. Pati prispaudžiau šoną ranka, kad netekėtų kraujas.

–         Klausyk, – įsižeidė Panelė Trumpais Rožiniais Plaukais.

–         Jūs visi idiotai! – pradėjau savo kalbą. – Palikit mane ir gelbėkit kaimelį!

     Konohiečiai (išskyrus Sakurą) susižvalgė. Prunkštelėjau. Norėjau atsistoti ir parodyti, jog išsiversiu ir be jų, bet nedrįsau. Skausmas nebuvo niekur dingęs.

–         Seniai taip sakiau, – pavartė akis Kankuro. Tada surimtėjo: – Padėsit mums ar ne?

     Naruto linktelėjo.

     Žemė sudrebėjo.

–         Čia nesaugu.

     Temari pasilenkė prie manęs ir užmetė sveikąją mano ranką sau ant pečių. Sušnibždėjo:

–         Stokis.

     Paklusau. Deja, Gaara mus aptiko greičiau, negu spėjom pajudėti. (To ir reikėjo tikėtis, ar ne?)

–         Jei nebūtum toks užsispyręs! – pradėjo Šikamaru išgąsčio kupinu balsu.

–         Dabar ne metas! – pasiteisino Sasuke.

     Tie, kurie galėjo kovoti, stojo į kovos pozicijas.

–         Mes neįveiksim Gaaros, – tariau.

–         O ką siūlai?

–         Kodėl jis pašėlo?

–         Ką aš žinau! – nesitvardė Kankuro.

–         Pradžiai reiktų suvaržyti jo judesius, – samprotavo Temari. – Tu su juokinga šukuosena, panaudok savo šešėlius!

     Šikamaru prunkštelėjo. Tuo metu Gaara mostelėjo uodega į mūsų grupelę. Nesitaikė. Žaidė. Juk vabalėlių buvo tiek daug!

–         Išlaikyčiau jį nebent 5 sekundes, – paaiškino vaikinas.

–         To pakaks!

     Ar tai ištariau aš? Negali būti!

–         Proto netekai? – man į ausį išrėkė Temari.

–         Man reiks tavo pagalbos, – gailiai į ją pasižiūrėjau.

–         Ką sumąstei?! – iš toliau atsklido piktas Sasukės balsas.

     Pašnibždomis paaiškinau savo globėjai planą. Ji neliko sužavėta.

–         Per daug rizikinga. Nesuspėsi.

     Žvilgtelėjau į smėlio monstrą. Jis buvo užsiėmęs. Traiškė Naruto klonus bei Sasukės pastangas smogti. Kankuro taip pat bandė kažką padaryti. Nemačiau tik Sakuros, bet ji man ir nerūpėjo.

–         Ei, tu juokinga šukuosena! – šūktelėjo Temari.

     Šikamaru susiraukė.

–         Kas mūsų grupėje greičiausias?

     Klausimas vaikiną nustebino.

–         Uchiha, – atsakė. – Manau.

     Šviesiaplaukė nuleido mane į mišką, kur Gaara turėjo mūsų nematyti. Galbūt man prigeso sąmonė, nes neprisiminiau, kaip pas mus atvyko Sasuke. Temari papasakojo jam mano planą. Vaikino veidas apsiniaukė.

–         Pasakyk tam ponaičiui Bėgam, kad duotų signalą, kai bus laikas, – galiausiai paliepė.

     Temari linktelėjo ir nubėgo pas Šikamaru.

     Baugščiai pasižiūrėjau į Uchiha berniuką.

–         Ropškis.

     Užsikariau ant jo nugaros. Kažkodėl baisiausiai susigėdau.

–         Atleisk, – panorau pasakyti.

–         Jei nepavyks, pats tave nudėsiu, – atrėžė.

     Stovėjom monstrui už nugaros. Naruto su Kankuro iš paskutiniųjų stengėsi jį užimti. Šikamaru laukė tinkamos progos.

     Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Įsižiūrėjau į dešinįjį delną. Rankos pakelti negalėjau. Ji karojo kaip pakabinta mėsa rūkymui (ir kaip tokioje situacijoje radau tokį palyginimą?). Pamažu įžvelgiau plonas chakros sroveles, besisukančias virš mano delno. Į paviršių kėliau vis daugiau chakros (jos turėjau, nes mano kūną sužalojo prieš man atliekant kokį nors jutsu) ir didinau jų apsukas. Greitai mano rankoje išdygo futbolo kamuolio dydžio Rasengan.

     Šikamaru ženklo nemačiau – visą dėmesį skyriau Rasengano išlaikymui. Supratau, kad jau laikas, kai Sasuke pašoko į viršų. Turėjom 5 sekundes. Gal mažiau. Pasitikėjau Sasuke ir privalėjau pasitikėti savimi. Uchiha berniukas išties buvo greitesnis už Temari. Jis kaip kulka šovė žemyn į pabaisą. Man tereikėjo paliesti monstro nugarą Rasenganu.

     Sulenkiau ranką ir įspaudžiau Rasenganą į smėlio pabaisą. Ji staugė. Negalėjau būti tikra, kad pavyks, nes stora oda galėjo apsaugoti Gaarą nuo bet kokių sužeidimų.

     Rasenganas sprogo. Smūgio jėga ar Sasuke nunešė mane tolyn. Dešinioji ranka vėl ėmė kraujuoti. Nebeiškenčiau skausmo. Praradau sąmonę.

Atsipeikėjau praėjus daug laiko. Šįkart negulėjau ant žemės. Sėdėjau atremta į medžio kamieną. Šalia manęs ilsėjosi Sasuke. Priešais sėdėjo Šikamaru ir Sakura. Tolėliau Temari su Kankuro. Dar toliau gulėjo Naruto ir savo pavidalą atgavęs Gaara.

     Pajutęs, jog judu, Sasuke švelniai mane apkabino.

–         Kas nutiko? – dažnas mano klausimas.

–         Tavo ataka jo neįveikė, tik susilpnino, – „nudžiugino“ mane. – Naruto baigė darbą.

–         Kaip?

–         Ilga istorija.

     Nelabai turėjau jėgų klausyti.

     Prie mūsų priėjo Temari.

–         Keliausim, kol Konohos ANBU mūsų nerado, – tarė. – Nesijaudink. Pasirūpinsim Gaara. Gal dar susitiksim kada nors.

     Būčiau pamojusi, bet neturėjau valios pakelti skaudančios rankos. Linktelėjau ir nusišypsojau.

     Kankuro su Temari pakėlė jaunėlį brolį ant kojų ir, pasidalinę jo svorį, nušokavo per mišką.

–         Paleisim juos? – suabejojo Sakura.

–         Negavom įsakymo sugauti Smėlio nindzių, – atsakė Šikamaru.

     Koks jis protingas!

–         Tavo simpatija iškeliauja, – įgėlė Sasu-kunas.

–         Pavydi?

–         Ar matei save veidrodyje? Nė už ką tavęs nepavydėčiau.

–         Nekenčiu ilgų tavo plaukų, – ištariau. – Atrodai kaip pajacas.

–         Kaip kas?

     Išsekau ir pusiau snuduriuodama laukiau, kol atvyks pagalba. Bijojau akistatos su Kakašiu. Vyliausi, kad Temari su Kankuro žvelgs į Gaarą kitaip ir kad jis pagaliau taps tikru žmogumi. Dar visai norėjau daugiau sužinoti apie tas pabaisas, įkalintas Narute ir raudonplaukyje Smėlio nindzėje. Bet saulė nusileido ir aš kietai užmigau ligoninės palatoje.

Naruto istorija (2/18)

Kaip ir žadėta, švenčių proga ^^

 

***

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad pramiegosiu trečiojo egzamino dieną. Gyvenime nesu nieko pramiegojusi (nė karto nevėlavau į pamoką dėl tokios priežasties). O tokią svarbią dieną pasišiukšlinau! Šokau iš lovos, lyg kas būtų nusvilinę. Apsivilkau, kas pakliuvo po ranka (ką čia apgaudinėju – vilkausi kaip visada: baltus marškinėlius ir tamsius šortus su kišenėlėmis nindzių daiktams), sukimšau du bet kaip sumūrytus sumuštinius ir išlėkiau.

     Labai vėluoti neturėjau. Nespėsiu į atidarymo ceremoniją ir tiek. Gal publika nepyks. Bėgte pasiekiau didįjį stadioną. Nindzė prie durų nurodė man, kur renkasi dalyviai. Stadiono viduje girdėjau šurmulį – tikriausiai prasidėjo pirma kova. Bet aš turėjau didesnių nemalonumų. Prie laiptų į dalyvių balkoną stovėjo Gaara. Tikėjausi prasmukti, tačiau jis užstojo man kelią.

     Giliai įkvėpiau ir pabandžiau nustumti baimę šalin.

–         Juk nežudysi manęs prieš prasidedant egzaminui, – ištariau.

     Keista. Gaara nedvelkė pavojumi.

–         Noriu atsiprašyti, – galiausiai prabilo.

     Beveik galėjau pratrūkti juokais, bet tada mane būtų sutraiškęs lipnus smėlis (lipnus nuo kraujo).

–         Tai jau nebenori manęs žudyti? – pasišaipiau. Nežinojau kaip reaguoti.

–         Ne.

     Gaara žengė du žingsnius ir mus beskyrė menkas pusmetris.

–         Aš nežinau, ko iš tavęs noriu. Aną naktį suklydau.

–         Aš norėjau susidraugauti, – lėtai kalbėjau, paskui papurčiau galvą. – Nebijojau tavęs, net kai sutraiškei nindzę Mirties miške ar vos neužmušei Lee. Tačiau nežinau, kaip dabar man į tave žiūrėti.

     Bandžiau jį apeiti, bet paskutinę akimirką raudonplaukis sugavo mano ranką.

–         Man skauda.

     Nudelbęs akis, Gaara paleido mano riešą.

–         Žmonės neegzistuoja tam, kad būtų žudomi, – pasakiau. – Kaip ir tu negimei, kad žudytum.

–         Iš kur žinai, kam gimiau? – paklausė savo lediniu balsu.

–         Argi pats negali nuspręsti, koks tavo gyvenimo tikslas? Žmogus visą gyvenimą ieško jo prasmės, o kartais taip ir neranda. Silpnieji pasiduoda, stiprieji ieško toliau. Sakei, kad aš silpna, o tu stiprus.

     Užlipau laiptais aukštyn. Ten buvo susirinkę visi, praėję atrankas. Priėjau prie balkono turėklų. Man sutraukė vidurius.

     Prieš akis atsivėrė milžiniškas kovos laukas su žole ir mini mišku bei visą areną supantys suolai su tūkstančiais žmonių. Mane stebės tokia gausybė akių? Aš numirsiu nespėjusi nusileisti žemyn!

–         Kur buvai? – pasiteiravo Temari. – Praleidai atidarymo ceremoniją.

–         Pramiegojau, – sumykiau.

–         Gerai, kad tavo kova ne pirma, – išsišiepė.

     Gerai, kad nesikausiu su super talentingais nindzėmis genijais, kaip Nedžis-nii-sanas, Sasu-kunas ar Gaara. Pažvelgiau į Šikamaru. Atrodė užsisvajojęs. Per visą mėnesį nesužinojau, kaip jis kaunasi (Kakašis mane nudėtų). Dažnai lankiausi jo namuose, žaidėme stalo žaidimus, kalbėjomės, bet nė karto neužsiminėme apie būsimą kovą.

–         Neatrodo stiprus, – šnipštelėjo man į ausį Temari. – Tavo priešininkas. Tik saugokis šešėlių.

     Kokių šešėlių?

     Į laukiamąjį grįžo Gaara. Į mane net nepažvelgė. Sutelkiau dėmesį į apačioje vykstančią kovą. Bet nebebuvo ko stebėti. Naruto laimėjo. Mačiau tik patį paskutinį jo smūgį Nedžiui į pasmakrę. Perlinės akys nebepasikėlė nuo žemės.

     Minia ūžė. Naruto visiems mojavo ir siuntė oro bučinius. Išsišokėlis. Galiausiai grįžo prie visų dalyvių (ne laiptais, kaip normalūs žmonės, o užsikabarojo siena). Medikai išnešė Nedžį ant neštuvų. Kas būtų pagalvojęs, jog nevykėlis sumuš genijų?

–         Buvau nuostabus, ar ne, Ernesta-chan? – gyrėsi Naruto.

     Aš tik linktelėjau (Uzumakis per paskutinį mėnesį man taip įkyrėjo: kol treniravomės pas rupūžių Išminčių, vis kartojo „Ernesta-chan“, „Ernesta-chan“; ikyru) ir apsidairiau po laukiamąjį. Jei neklydau, kita kova Sasukės ir Gaaros. O kurgi manasis Uchiha?

–         Naruto, o kur Sasuke? – pasiteiravau.

–         Ką? Jis dar neatvyko? – sunerimo geltonplaukis. – Per atidarymo ceremoniją jo nebuvo, kaip ir tavęs.

–         Aš pramiegojau, – nežinau, kodėl pasiteisinau.

     Kas dabar bus? Pašalinimas? Jei nepasirodai laiku, nepasirodai iš vis? Ką Sasu-kunas sau mano? Kakašis irgi geras.

     Šalia kovų teisėjo (kažkodėl Hayate buvo pakeistas kitu vyru; gal susirgo?) atsirado kažkoks nindzė ir kažką pašnibždėjo. Teisėjas nebuvo patenkintas, bet nusileido. Minia ėmė nekantrauti: reikalavo žymiojo Uchihos kovos.

–         Šiokie tokie pakeitimai, – garsiai prakalbo vyras. – Uchiha Sasukės ir Gaaros kova atidedama.

     Griausmingas nusivylimo „bū“.

–         Dabar kausis Nara Šikamaru ir Hatake Ernesta.

     Ar pablūdot?!!!

     Mano kova priešpaskutinė! Po Sasukės turėtų kautis Kankuro ir tas Aburame! Ne tą kovą atkėlėte!

–         Leiskitės žemyn, balandėliai, – į mus pažiūrėjo teisėjas. – Toks Hokagės sprendimas.

     Visiškai išmušta iš vėžių nusileidau laiptais į kovos areną. Šikamaru ėjo pirmas. Sustojome vidury kelių metrų atstumu vienas nuo kito.

–         Pasiruošę? – dar paklausė vyras.

     Žinoma, ne!

–         Pradėkite, – mostelėjo ranka.

     Mano galvoje švilpė vėjai. Girdėjau žeminančius šūksnius iš tribūnų. Bet nejudėjau. Tiesiog negalėjau.

–         Daryk ką nors arba jie tave nušvilps, – pasakė Šikamaru.

–         Jei nepastebėjai, tavo toks pat likimas, – atkirtau.

–         Aš pripratęs.

–         Aš irgi.

–         Ką gi, bus lengva pergalė.

     Pastebėjau link manęs greitai judantį šešėlį. Instinktyviai šoktelėjau į šoną. Nieko nesupratau.

–         Tikriausiai turėjau papasakoti apie savo ypatingus sugebėjimus, – šyptelėjo.

     Temari kažką minėjo apie šešėlius!

–         Nesi labai geras draugas, – taip pat šyptelėjau.

     O kas man beliko? Nesupratau, kuo čia dėti šešėliai ar dar kas.

     Stovėjimas vietoje ir vėjai galvoje dar niekam nepadėjo. Reikia ko nors imtis, Resta-chan!

     Atsispyriau viena koja ir šoktelėjau į priekį. Mano varžovas to nesitikėjo. Užklupau Šikamaru netikėtai, bet jis vis tiek išvengė mano kumščio. Tačiau pats nepuolė.

–         Tinginys! – surikau ir pakišau jam koją.

      Vaikinas pargriuvo. Lėtai stojosi. Tada vėl pastebėjau link manęs judančią juodą juostą. Šįkart ji užlinko į šoną ir bandė pačiupti mane iš už nugaros. Pašokau į viršų, padariau salto ir nusileidau už kokių dešimties metrų nuo priešininko. Vis dėlto Džiraja neblogas mokytojas.

      Nuraminau savo įsibaiminusią širdį ir pradėjau mąstyti blaiviai. Jau seniai peržengiau pradinukų lygį, todėl neturiu teisės apsikvailinti. Panašu, jog Šikamaru nėra pratęs kautis rankomis ir kojomis, jis naudoja ninjutsu. Man, kovojančiai tiesiogiai, bus sunku prie jo priartėti.

     Šikamaru atsitūpė ir sunėrė rankų pirštus. Nepasimečiau, nes šią pozą mačiau ne kartą. Tai vaikino galvojimo sėdėsena. Jis ruošia strategiją, kaip mane nugalėti.

–         Čia ne šaškės! – riktelėjau (nes vienintelis stalo žaidimas, kurį galėjom žaisti Šikamaru namuose, buvo šaškės: kitų aš nemoku).

–         Tu tokia nuobodi! – vaikinas atsistojo.

     Atlikau rankų ženklus ir paleidau į jį ugnies kamuolį. Šikamaru žioptelėjo. Aišku, išvengė mano Katon Goukakyuu no jutsu, bet ne to aš siekiau. Mano priešininkas nekvailas: žinojo, jog noriu smogti jam iš arti, todėl paleido savo šešėlį į darbą. Nesuvokiau, ką tas šešėlis daro ir kaip ponaitis Tinginys sugeba keisti jo formą bei ilgį, bet ir nesigilinau. Vis šokčiodama iš vienos vietos į kitą, išvengiau varžovo spąstų ir artėjau prie jo. Šikamaru per daug nesistengė manęs nugalėti.

     Sugebėjau prie jo priartėti ir spyriau vaikinui į nugarą. Šis pasirito kelis metrus žeme. Lengvai atsistojo. Kitą mano ataką blokavo kunajumi. Smogiau kumščiu, todėl persirėžiau odą į geležtę. Pajutau, kaip delnu nutekėjo raudono kraujo upelis. Žaizdelė buvo gili.

–         Galime kautis tavaip, – paskelbė.

     Susiraukiau. Net ir kaunantis manaip, ponaitis Tinginys stipresnis. Supykau ant savęs ir ant pasaulio. Puoliau.

     Šikamaru paskutinę akimirką šoktelėjo šalin ir mano įniršio kumštis pasiekė smėlėtą žemę. Nuo mano jėgos ji įsmego. Liko duobė.

–         Ar pakvaišai?! – išsigando vaikinas. – Sugriausi areną!

     Norėjau pademonstruoti šaunią kovą. Tokią, kurią visi stebėtų išsižioję. Bet kuo labiau stengiuosi, tuo labiau susimaunu.

     Vėl atsispyriau koja ir šoktelėjau į priekį. Prirėmiau Šikamaru prie sienos: jis nebeturėjo kur bėgti. Mano smūgiai vienas po kito leidosi ant vargšės sienos, kai vaikinas nuo jų išsisukdavo. Nepasidaviau. Pasilenkusi pasėmiau žiupsnelį smėlio ir mestelėjau varžovui į akis. Tada kita ranka trenkiau jam į pilvą. Šikamaru gailiai sudejavo. Tada šyptelėjo.

     Nežinau kodėl, bet nebegalėjau pajudėti. Stovėjau susiėmusi rankomis pilvą visai kaip vaikinas priešais.

–         Nustebai? – Šikamaru išsitiesė – aš taip pat.

     Jis pažvelgė žemyn. Aš taip pat. Nuo jo kojų prie manųjų driekėsi tamsi šešėlio juosta.

–         Sugavau tave, moteriškos giminės monstre, – triumfavo.

     Dabar aišku. Šikamaru sugebėjo savo šešėliu valdyti kitą žmogų. Temari mane įspėjo. Užmiršau ir susikirtau. Visko pasitaiko. Ne pasaulio pabaiga.

     Labai lėtai, sutelkusi visas jėgas, pakėliau drebančią ranką, nors Šikamaru jutsu mane ir varžė. Vaikinas sunerimęs žiūrėjo į mane.

–         Pasiduodu! – išdidžiai išrėkiau.

     Nurimusios tribūnos vėl pradėjo keikti mane visokiais žodžiais.

–         Ką čia išdarinėji? – supyko Šikamaru.

–         Juk sakiau, kad pasiduosiu, – šypsojausi.

–         Tu nesupranti, ką padarei!

–         Vis tiek nesikovei rimtai, my best friend, – mirktelėjau.

–         Best friendai nežaloja vienas kito.

     Nesumušti (tik šiek tiek išsekę) grįžome į laukiamąjį. Ten išvydau Sasukę, kuris pagaliau atvyko į egzaminą. Tiesą sakant, vos jį pažinau. Jis ne tik pakeitė šukuoseną (užsiaugino plaukus), bet ir rūbus: dabar vilkėjo juodus aptemptus marškinėlius ir aptemptus tamsius šortus. Atrodė kietai.

     Sasuke iškart žengė prie manęs. Niekinamai nužvelgė Šikamaru, kuris atsakė tuo pačiu.

–         Kaip galėjai pasiduoti, – Uchiha mostelėjo galva į ponaitį Narą, – jam?

–         Apsiramink, gerai? – sušnibždėjau jam į ausį. – Daraisi nepakenčiamas.

–         Atleisk.

     Sasuke meiliai suspaudė mano ranką. Judesys, skelbiantys, jog mudu daugiau nei draugai.

–         Aš žadu laimėti, – pridūrė.

     Netrukus teisėjas į areną pakvietė Gaarą ir Sasukę.

–         Laukia titanų dvikova, – tarė Šikamaru. – Mūsų žaidymėlis visai nublanks.

     Dėl to rūpinausi mažiausiai.

     Tribūnos nurimo, vos kovotojai įžengė į areną. Šitos kovos jie laukė, o ne nežymybių (aš, Naruto) pasispardymų.

     Jausmas stebėti tuos du buvo nekoks. Gaara atrodė kraupiai (kraupiau nei tą naktį, kai užpuolė mane). Sasuke irgi stovėjo ne angelo veidu.

–         Pradėkite.

     Gaara puolė pirmas. Atrodė, jis negalėjo sulaukti, kol sutraiškys Sasukę. Smėlis iš jo ąsočio šovė aukštyn, po to aštriomis adatomis pasileido į priešininką. Uchiha berniukas žaibiškai nuo jų išsisuko. Sasuke buvo žymiai greitesnis negu praėjusį mėnesį.

–         Bėgdamas kovos nelaimėsi, – šiepėsi Gaara.

–         Nesijaudink, – prunkštelėjo juodaplaukis. – Netruksiu tave įveikti.

     Sasuke pasileido bėgti. Raudonplaukio smėlio banga jį vijosi, bet Uchiha nesileido pagaunamas. Jis priartėjo prie varžovo ir užsimojo spyriui. Gaaros smėlis apsaugojo šeimininką. Sasuke nesustojo: mosavo kojomis, kol aplenkė priešininko apsaugą ir pataikė į pilvą. Raudonplaukis net nepajudėjo iš vietos. Tikriausiai vėl kūną buvo padengęs smėlio sluoksniu. Neįveikiamu.

     Gaara pradėjo kraupiai kvatotis.

–         Blogai, – susinervino Kankuro. – Padaras pabudo.

–         Koks padaras? – nesusigaudžiau.

     Temari skausmingai pažiūrėjo į mane. Bet nieko neatsakė.

     Sasuke susiraukė. Ilgai negalvojęs, vėl puolė Gaarą. Šįkart raudonplaukis nesuspėjo nieko padaryti. Uchiha berniukas jį aptalžė ir parvertė ant žemės. Tada sustojo akimirkai atsikvėpti. Gaara lėtai atsistojo. Nusibraukė kraują nuo lūpos. Pakraupo.

–         Gaara dar niekada nebuvo sužeistas! – išsigando Temari.

     Smėlio nindzė drebėjo. Nesupratau, kas darėsi, bet nuojauta kuždėjo, jog nieko gero.

     Gaaros smėlis apgaubė jį. Ne šiaip sau, o susupo į didelį rutulio formos kokoną. Kokonas atrodė stiprus. Sasuke nesugebės jo pramušti!

     Uchiha berniukas atsitraukė iki arenos sienos. Atrodė nė kiek nesutrikęs ir vis dar savimi pasitikintis. Jis atliko rankų ženklus ir jo dešinė ranka sužibo žaibais. Visai kaip Kakašio Raikiri!

–         Chidori[1], – ištarė ir įsibėgėjo.

     Tą akimirką aš užsimerkiau, pražiopsojau. Netyčia. Kai atsimerkiau, Sasuke traukė dešiniąją ranką iš smėlio rutulio. Ji buvo kruvina. Tik ant žemės lašėjo ne Uchiha berniuko kraujas.

     Gaaros kraujas.

     Sasuke pramušė kokoną.

     Kažkas smėlio rūmuose sustūgo. Gaara. Tik jo balsas nepanašėjo į vaikino. Labiau į žvėries.

     Iš pramuštos skylės šovė smėlio banga ir nustūmė Sasukę tolyn. Mačiau, kaip Uchiha berniukas tyliai sudejavo. Turbūt skaudėjo.

     Nepajutau, kaip dalyvių ložėje išdygo vyras su smėlio kaimelio raiščiu ant galvos ir prakalbo:

–         Keičiasi planai. Pradedam dabar.

–         Ką pradedat? – klausiau Temari.

     Ji ir Kankuro nušoko žemyn į kovos lauką. Prieš tai šviesiaplaukė man sušnibždėjo:

–         Atleisk.

     Pasimečiau. Žvilgčiojau tai į Naruto, tai į Šikamaru. Kažkur aukštai nugriaudėjo sprogimas.

–         Kas darosi?! – supanikavau.

–         Smėlio kaimelis išdavė Konohą, – išgirdau Kakašio balsą. – Jie susimokė su Orochimaru.

     Arenoje taip pat kilo garsų sumaištis. Gaara ištrūko iš smėlio kokono, bet....

–         Sasuke-kun! – Sakura taip pat atbėgo į dalyvių balkoną.

     Gaara buvo pusiau tapęs monstru. Kairioji jo kūno dalis vis dar atrodė kaip anksčiau, o dešinioji turėjo smėlio spalvos pabaisos leteną, koją ir pusę uodegos.

–         Gaara toks pat kaip aš, – Naruto balsas drebėjo. – Mes abu viduje saugome pabaisas.

     Pabaisas? Kaip Devyniauodegis? Aš seniai apie jį pamiršau! Kam rūpi visokie monstrai?

     Temari su Kankuro bandė nuraminti savo brolį, bet šis nesileido.

–         Uchiha Sasuke! – suriko. – Kaukimės!

–         Reikia padėti Sasukei, – tarė Naruto.

     Aš linktelėjau.

     Šiandien niekas nežus.

     Prašau.

---

[1] Tūkstantis paukščių.