Naruto istorija (2/19)

***

Mudu su Naruto puolėme į kovos lauką. Kakašio ranka bandė mane sugauti, bet aš išslydau. Tribūnos įgriuvo – užtvėrė kelią link Gaaros. Bet mes spėjome prasmukti. Mano galvoje prabėgo mintys, kodėl į tai veliuosi. Tačiau nesustojau.

     Sasuke kovėsi su Gaara. Kitų jie nepastebėjo. Pusiau transformavęsis raudonplaukis žymiai sustiprėjo. Uchiha berniukas vos atsilaikė.

–         Ko jums, skruzdės, čia reikia? – maloniai mus pasitiko Kankuro. – Neturite savų bėdų?

–         Kas nutiko Gaarai? – užsipuoliau.

–         Ar nesuprantate?! – vaikinas beveik šaukė. – Smėlis išdavė Konohą! Mes priešai!

     Pasižiūrėjau į jį nesuprantančiomis akimis. Kankuro nuleido balsą:

–         Smėlis pradėjo karą prieš Konohą ir Gaara yra slaptasis mūsų ginklas.

–         Kodėl? – išspaudžiau. – Kam reikia karo?

–         Mes vykdome vyreniųjų įsakymus ir viskas, – nukirto Temari. – Tu turėtum elgtis taip pat.

–         Gaara – jūsų brolis! – sušukau.

–         Gaara – pabaisa, – Kankuro nusuko akis į šalį.

–         Tiesa, kad Gaara kitoks, bet... – pritrūkau žodžių.

–         Neverta aušinti burnos, Ernesta-chan, – Naruto nusisuko nuo Smėlio nindzių ir nuskubėjo į pagalbą Sasukei.

     Aš nesijudinau.

–         Kodėl Gaara nesivaldo? – paklausiau.

–         Iš kur mums žinoti? – sunkiai tvardėsi Kankuro. – Pabaisa jame nubunda ir viskas.

–         Sustabdykit jį, – paprašiau.

–         Negalim, – atsakė Temari. – Jis nieko neklauso.

–         Po velnių, ar jums nė kiek nerūpi brolio likimas?! – pratrūkau. – Argi broliai ir seserys negelbsti vienas kito?! Aš vienturtė, galbūt nė nenutuokiu, ką reiškia gyventi gausioje šeimoje, bet... – pritrūkau oro. – Nepalikčiau jaunėlio brolio bėdoje!

     Man pagailo tų dviejų. Jų veidų išraiškos atrodė skausmingos. Jie dvejojo ir nežinojo kaip geriau pasielgti.

     Staiga žemė sudrebėjo. Vos išsilaikiau ant kojų. Pažvelgiau į besikaunančiuosius. Aiktelėjau. Gaaros nebebuvo. Vietoj jo griausmingai riaumojo didžiulė smėlio pabaisa. Ji mostelėjo savo uodega. Šio judesio sukeltas oro gūsis nunešė mus prie griūvėsių. Kaip sutramdyti tokią galią?

–         Turbūt juokaujat! – riktelėjo ant kojų atsistojęs Naruto.

–         Turi planą? – į mane kreipėsi Sasuke. Aš tik žioptelėjau. – Žinoma, ne. Man reikia, kad nukreiptumėte jo dėmesį. Pabandysiu paralyžiuoti jį Chidori ataka. Supratot? – Sasuke berte išbėrė žodžius.

     Naruto suprato. Aš nelabai.

–         Ketini jį užmušti? – įbedžiau akis į juodaplaukį.

–         Arba mes, arba jis. Aš renkuosi mus. Gyvus.

     Sasuke pabėgėjo į priekį. Naruto sekėsi nekaip. Gaara buvo didelis, bet pakankamai vikrus. Uzumakis atliko Šešėlinių antrininkų jutsu, tačiau smėlio monstras šlavė juos kaip popierinius. Sasuke negalėjo nusitaikyti, todėl padėtis atrodė beviltiška.

     Galiausiai krūva uzumakių pakankamai ilgai nukreipė pabaisos dėmesį. Sasuke gavo laiko susikaupti ir pasiruošti Čidoriui. Tačiau pačią paskutinę akimirką Gaara pajuto pavojų ir uodega nubloškė tikrąjį Naruto ant žemės. Lyg to būtų negana, trenkė dar kartą. Žemė po geltonplaukiu įskilo, jis keistai sugargaliavo. Gaara spėjo atsisukti į artėjantį Uchiha berniuką ir dantimis sugriebė jo ranką su žaibuojančiu Čidori. Gaara pradėjo dairytis naujų aukų.

–         Atsitraukit, – sušnibždėjo Kankuro.

     Nespėjau. Gaaros-pabaisos snukis išdygo prieš mane greičiau, negu sureagavau, ir sugavo dešiniąją mano kūno pusę. Aštrūs dantys susmigo man į ranką ir tarp šonkaulių. Žviegiau iš skausmo (tik nežinojau ar garsiai, ar viduje).

     Monstras iškėlė mane aukštyn. Papurtė. Kelioms minutėms praradau sąmonę. Atsipeikėjau, kai pajutau, jog mane neša. Pabandžiau išsivaduoti, bet nešikas nepaleido.

–         Nesimuistyk, – išgirdau piktą Kankuro balsą.

     Nešikas numetė mane prie likusių dviejų smėlio nindzių.

–         Kas... tas... daiktas? – sušnopavau.

–         Lėlė. Kankuro lėlininkas, – suskubo atsakyti Temari.

     Tarsi aš žinočiau, kas tas lėlininkas!

–         Gali judėti? – pasidomėjo mergina.

     Nežinau – nebandžiau!

–         Palikim ją, – pasiūlė Kankuro.

     Mano padėtis blogėjo. Jaučiau, kaip po manimi drėgsta žemė. Pasimečiau ir nesugalvojau kaip išsigelbėti.

     Sąmonė vis dinginėjo, todėl nesupratau, kas vyksta. Kartais atsimerkdavau, bet per trumpai, kad ką suvokčiau. Kai atgavau menką blaivaus proto dalelę, išvydau rožinius Sakuros plaukus. Ji rūbų skiautėmis bandė sustabdyti kraujavimą. Dešinė mano ranka buvo storai apvyniota neaiškios kilmės medžiaga ir nebekraujavo. Į šoną bijojau net pažvelgti.

–         Bėgti negalim! – kažkas ginčijosi.

–         O ką siūlai daryti?

     Atrodė, kad Sasuke ir Šikamaru puls vienas kitam į atlapus.

–         Užsičiaupkit! – nuramino juos Temari.

–         Jis – jūsų bėda, – tėškė Sasuke.

–         Turint omeny, kad Gaara baigia sunaikinti dalį Konohos, tai ir jūsų bėda, – atkirto Kankuro.

     Šikamaru plekštelėjo sau per kaktą. Nelaikė jo nervai. Man įsiskaudėjo galvą. Gailiai sudejavau. Visi pasisuko į mane.

–         Ernesta-chan? – Naruto pats atrodė gerai aplamdytas.

–         Nejudėk, – tuoj įspėjo Sakura.

     Norėjau atkirsti jai „Patylėk“, bet neprasižiojau. Lėtai atsisėdau. Pati prispaudžiau šoną ranka, kad netekėtų kraujas.

–         Klausyk, – įsižeidė Panelė Trumpais Rožiniais Plaukais.

–         Jūs visi idiotai! – pradėjau savo kalbą. – Palikit mane ir gelbėkit kaimelį!

     Konohiečiai (išskyrus Sakurą) susižvalgė. Prunkštelėjau. Norėjau atsistoti ir parodyti, jog išsiversiu ir be jų, bet nedrįsau. Skausmas nebuvo niekur dingęs.

–         Seniai taip sakiau, – pavartė akis Kankuro. Tada surimtėjo: – Padėsit mums ar ne?

     Naruto linktelėjo.

     Žemė sudrebėjo.

–         Čia nesaugu.

     Temari pasilenkė prie manęs ir užmetė sveikąją mano ranką sau ant pečių. Sušnibždėjo:

–         Stokis.

     Paklusau. Deja, Gaara mus aptiko greičiau, negu spėjom pajudėti. (To ir reikėjo tikėtis, ar ne?)

–         Jei nebūtum toks užsispyręs! – pradėjo Šikamaru išgąsčio kupinu balsu.

–         Dabar ne metas! – pasiteisino Sasuke.

     Tie, kurie galėjo kovoti, stojo į kovos pozicijas.

–         Mes neįveiksim Gaaros, – tariau.

–         O ką siūlai?

–         Kodėl jis pašėlo?

–         Ką aš žinau! – nesitvardė Kankuro.

–         Pradžiai reiktų suvaržyti jo judesius, – samprotavo Temari. – Tu su juokinga šukuosena, panaudok savo šešėlius!

     Šikamaru prunkštelėjo. Tuo metu Gaara mostelėjo uodega į mūsų grupelę. Nesitaikė. Žaidė. Juk vabalėlių buvo tiek daug!

–         Išlaikyčiau jį nebent 5 sekundes, – paaiškino vaikinas.

–         To pakaks!

     Ar tai ištariau aš? Negali būti!

–         Proto netekai? – man į ausį išrėkė Temari.

–         Man reiks tavo pagalbos, – gailiai į ją pasižiūrėjau.

–         Ką sumąstei?! – iš toliau atsklido piktas Sasukės balsas.

     Pašnibždomis paaiškinau savo globėjai planą. Ji neliko sužavėta.

–         Per daug rizikinga. Nesuspėsi.

     Žvilgtelėjau į smėlio monstrą. Jis buvo užsiėmęs. Traiškė Naruto klonus bei Sasukės pastangas smogti. Kankuro taip pat bandė kažką padaryti. Nemačiau tik Sakuros, bet ji man ir nerūpėjo.

–         Ei, tu juokinga šukuosena! – šūktelėjo Temari.

     Šikamaru susiraukė.

–         Kas mūsų grupėje greičiausias?

     Klausimas vaikiną nustebino.

–         Uchiha, – atsakė. – Manau.

     Šviesiaplaukė nuleido mane į mišką, kur Gaara turėjo mūsų nematyti. Galbūt man prigeso sąmonė, nes neprisiminiau, kaip pas mus atvyko Sasuke. Temari papasakojo jam mano planą. Vaikino veidas apsiniaukė.

–         Pasakyk tam ponaičiui Bėgam, kad duotų signalą, kai bus laikas, – galiausiai paliepė.

     Temari linktelėjo ir nubėgo pas Šikamaru.

     Baugščiai pasižiūrėjau į Uchiha berniuką.

–         Ropškis.

     Užsikariau ant jo nugaros. Kažkodėl baisiausiai susigėdau.

–         Atleisk, – panorau pasakyti.

–         Jei nepavyks, pats tave nudėsiu, – atrėžė.

     Stovėjom monstrui už nugaros. Naruto su Kankuro iš paskutiniųjų stengėsi jį užimti. Šikamaru laukė tinkamos progos.

     Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Įsižiūrėjau į dešinįjį delną. Rankos pakelti negalėjau. Ji karojo kaip pakabinta mėsa rūkymui (ir kaip tokioje situacijoje radau tokį palyginimą?). Pamažu įžvelgiau plonas chakros sroveles, besisukančias virš mano delno. Į paviršių kėliau vis daugiau chakros (jos turėjau, nes mano kūną sužalojo prieš man atliekant kokį nors jutsu) ir didinau jų apsukas. Greitai mano rankoje išdygo futbolo kamuolio dydžio Rasengan.

     Šikamaru ženklo nemačiau – visą dėmesį skyriau Rasengano išlaikymui. Supratau, kad jau laikas, kai Sasuke pašoko į viršų. Turėjom 5 sekundes. Gal mažiau. Pasitikėjau Sasuke ir privalėjau pasitikėti savimi. Uchiha berniukas išties buvo greitesnis už Temari. Jis kaip kulka šovė žemyn į pabaisą. Man tereikėjo paliesti monstro nugarą Rasenganu.

     Sulenkiau ranką ir įspaudžiau Rasenganą į smėlio pabaisą. Ji staugė. Negalėjau būti tikra, kad pavyks, nes stora oda galėjo apsaugoti Gaarą nuo bet kokių sužeidimų.

     Rasenganas sprogo. Smūgio jėga ar Sasuke nunešė mane tolyn. Dešinioji ranka vėl ėmė kraujuoti. Nebeiškenčiau skausmo. Praradau sąmonę.

Atsipeikėjau praėjus daug laiko. Šįkart negulėjau ant žemės. Sėdėjau atremta į medžio kamieną. Šalia manęs ilsėjosi Sasuke. Priešais sėdėjo Šikamaru ir Sakura. Tolėliau Temari su Kankuro. Dar toliau gulėjo Naruto ir savo pavidalą atgavęs Gaara.

     Pajutęs, jog judu, Sasuke švelniai mane apkabino.

–         Kas nutiko? – dažnas mano klausimas.

–         Tavo ataka jo neįveikė, tik susilpnino, – „nudžiugino“ mane. – Naruto baigė darbą.

–         Kaip?

–         Ilga istorija.

     Nelabai turėjau jėgų klausyti.

     Prie mūsų priėjo Temari.

–         Keliausim, kol Konohos ANBU mūsų nerado, – tarė. – Nesijaudink. Pasirūpinsim Gaara. Gal dar susitiksim kada nors.

     Būčiau pamojusi, bet neturėjau valios pakelti skaudančios rankos. Linktelėjau ir nusišypsojau.

     Kankuro su Temari pakėlė jaunėlį brolį ant kojų ir, pasidalinę jo svorį, nušokavo per mišką.

–         Paleisim juos? – suabejojo Sakura.

–         Negavom įsakymo sugauti Smėlio nindzių, – atsakė Šikamaru.

     Koks jis protingas!

–         Tavo simpatija iškeliauja, – įgėlė Sasu-kunas.

–         Pavydi?

–         Ar matei save veidrodyje? Nė už ką tavęs nepavydėčiau.

–         Nekenčiu ilgų tavo plaukų, – ištariau. – Atrodai kaip pajacas.

–         Kaip kas?

     Išsekau ir pusiau snuduriuodama laukiau, kol atvyks pagalba. Bijojau akistatos su Kakašiu. Vyliausi, kad Temari su Kankuro žvelgs į Gaarą kitaip ir kad jis pagaliau taps tikru žmogumi. Dar visai norėjau daugiau sužinoti apie tas pabaisas, įkalintas Narute ir raudonplaukyje Smėlio nindzėje. Bet saulė nusileido ir aš kietai užmigau ligoninės palatoje.