Ar žinojote, kad XX a. pradžioje JAV egzistavo raitosios bibliotekininkės? Aš irgi ne, kol į mano rankas nepapuolė Jojo Moyes „Išdalintos žvaigždės“. Buvau skaičiusi šios autorės „Aš prieš tave“, labai patiko, tačiau kažkodėl vis tiek minčių kertelėje šią rašytoją laikiau labiau prie tokių meilės romaniūkščių, kurie nebūtinai turi daug vertės (gal dėl to, kad yra iškeista labai daug šios autorės knygų ir niekada nesigilinau į jų siužetus), ir nelabai kreipiau į ją dėmesio. Kaip aš klydau! „Išdalintos žvaigždės“ mane pakerėjo ir laikas, praleistas su raitosiomis bibliotekininkėmis, tapo viena geriausių vasaros skaitymo patirčių.
Galimai ši knyga net pavertė mane Jojo Moyes gerbėja.
Apie
Susižavėjusi amerikiečiu Benetu, anglė Alisa už jo išteka ir persikelia gyventi į nedidelį Amerikos kalnakasybos miestelį. Deja, jųdviejų santuoka nesusiklosto taip, kaip tikėtasi, ir merginai tenka gyventi kaustomai vienatvės bei uošvio priespaudos. Išsigelbėjimu jai tampa raitoji biblioteka. Ten Alisa susidraugauja su Mardžore O’Her, stipria moterimi, nepaisančia nusistovėjusių visuomenės normų ir gyvenančia pagal savo įsitikinimus, bei kitomis trimis bibliotekininkėmis. Kartu jos gabena knygas atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms ir skaidrina tiek jų, tiek savo gyvenimą.
Įspūdžiai
Iš pradžių „Išdalintos žvaigždės“ mane sudomino tuo, kad yra paremta realiais įvykiais. Iš tiesų maždaug ketvirtame XX a. dešimtmetyje buvo tokios raitosios bibliotekininkės. Tad man buvo įdomu sužinoti, kaip tokia veikla atrodė. Tačiau su knyga pasilikau tikrai ne dėl istorinių faktų ar atmosferos. Aš tiesiog susigyvenau su herojėmis. Jojo Moyes sugebėjo puikiai atskleisti tiek pagrindinių, tiek šalutinių veikėjų portretus, kad skaitydama jaučiausi, tarsi gyvenčiau kartu su jais, būčiau miestelio dalimi, žinočiau visas povandenines sroves ir, dar net neišaiškėjus pačiame tekste, jau nujausčiau, kas čia ir kur prikišo nagus. Jau seniai nebuvau taip susigyvenusi su jokia knyga. Labai geras jausmas.
Knygos herojės yra stipri to sudedamoji dalis. Nuoširdžiai jaudino jų likimai ir susiformavusios netikėtos draugystės. Visos bibliotekininkės labai skirtingos, tačiau dirbant kartu tarp jų užsimezgė glaudus ryšys, peraugęs į moterų draugystę bei atsidavimą bibliotekai. Aš jaučiau, kiek daug joms reiškia jų darbas ir noras padėti žmonėms. Pati norėjau jas palaikyti. Ypač Alisą, kurią turbūt užjaučiau labiausiai, nes pati šiek tiek nutuokiu, ką reiškia palikti gimtinę ir apsigyventi naujame mieste.
Teko nemažai ir pasipiktinti to laikotarpio visuomenės požiūriu į moteris, vedybinį gyvenimą. Nors knygoje vaizduojama XX a. pirmoji pusė, žiūrint iš dabarties pozicijos, moters padėtis visuomenėje atrodo dar labai viduramžiška ir atgyvenusi. Bibliotekininkėms, ypač Alisai ir Mardžorei, teko susidurti su daugybe stereotipų ir kaltinimų vien dėl to, kad jos moterys. Nuoširdžiai neįsivaizuoju, kaip reiktų išgyventi, jei būčiau teleportuota į tuos laikus. Turbūt tai gerai, nes rodo, kiek daug mes šioje srityje pažengėme į priekį per kiek mažiau nei šimtmetį.
Na, o daugiausiai liaupsių norėčiau skirti Jojo Moyes rašymo stiliui. Jis buvo labai įtraukus, lengvai skaitomas. O kur dar meistriškai supinti siužeto vingiai! Likau sužavėta. Labai patiko kai kurie pasakojimo struktūros pasirinkimai. Pvz., po įtemptos ansktesnio skyriaus pabaigos naujas skyrius pradedamas iš tolimos perspektyvos pasakojant tiesiog apie miestelį ar iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus, tačiau išauga į sąsają su dabartiniais įvykiais ar parodo tarp jų kontrastą. Skaitydama daugybę kartu galvojau, kaip sumaniai autorė pasirinko aprašyti vieną ar kitą dalyką, pateikti vieno ar kito veikėjo perspektyvą būtent šiame taške. Jau pačiame prologe užmegzta intriga pabaigoje, kai gal net jau būni apie primiršęs, apsipirko su tokiu kaupu, kad tikrai neįmanoma nesižavėti rašytojos išmone.
Taip pat man asmeniškai didžiulė atgaiva buvo tai, kad čia „prieskoniai“ yra naudojami labai saikingai ir skoningai, viskas vyksta už uždarų ar tik truputėlį pravirų durų, nors apie lytinį gyvenimą ir jo svarbą kalbama labai daug. O pastaruoju metu sunkoka rasti ne per „aštrią“ šių laikų autoriaus knygą.
Kam rekomenduočiau
Tiems, kas nori gero istorinio romano, kam reikia daugiau siužetinių linijų nei vien meilės-seilės, ir būtinai tiems, kas myli knygas. Rasite čia meistriškai sukurptą istoriją apie stiprias moteris, mėgausitės detaliais veikėjų portretais ir keliais netikėtais siužeto vingiais bei susipažinsite su XX a. pirmos pusės Amerikos kalnakasybos miestelio gyvenimu.
Vertinimas: 10 / 10