Stephanie Garber knygos „Legenda apie sudaužytą širdį“ apžvalga

Mane suviliojo neapsakomai gražus viršelis ir knygos šonai. Šiuo metu Stephanie Garber knyga „Legenda apie sudaužytą širdį“ neabejotinai yra vienas gražiausių leidimų Lietuvoje. Nors kiti romantinės fantastikos kūriniai sparčiai vejasi ir galimai savo įspūdinga išvaizda jau ir lenkia šį 2025 m. rudenį pasirodžiusį vertimą. Bet šis įrašas ne apie knygų viršelių revoliuciją, kuri prasidėjo su romantinės fantastikos bumu. O apie mano patirtį su „Legenda apie sudaužytą širdį“. Ar romantinės fantastikos žanras man pasiteisino?

Evangelina Foks yra net ir našlaite likusi vilties neprarandanti, pasakomis besižavinti mergina. Ji be proto trokšta meilės. Todėl kai jos mylimasis Lukas staiga pareiškia vesiantis jos įseserę Marisolę, Evangelina ryžtasi pagalbos kreiptis į Širdžių princą Džeksą. Šis yra liūdnai pagarsėjusi lemtis, kurios bučinys pragaištingas visoms, išskyrus tikrąją meilę, kurios jis dar nesurado. Nepaisydama visų įspėjimų, Evangelina surizikuoja ir sudaro su Džeksu sandorį, kuris pasisuka netikėta linkme, mat, lemtis savaip supranta Evangelinos prašymą sustabdyti vestuves ir dar merginai turi savų slaptų užmačių. Kaip toliau klostysis Evangelinos likimas, kuo pasitikėti ir kuo ne?

Už ką esu dėkinga

Pradėkime nuo to, kas buvo gerai. „Legenda apie sudaužytą širdį“ greitai įtraukia ir žiauriai lengvai skaitosi. Stephanie Garber čia pademonstravo tikrą kabliukų meną. Ir jau nuo pat pirmų puslapių, kur iškart apverčia skaitytojo lūkesčius aukštyn kojomis. Manai, kad istorija laikysis pasakoms įprasto formato? Nė velnio. Manai, kad dabar įvykiai klostysis tokia linkme? Nė velnio. Ir taip beveik per visą knygą. Kai tik manaisi apčiuopęs siužeto giją, ji staigiai šauna į kitą pusę. Tad ir norėdamas nelabai gali sustoti, nes taip nuolat yra kurstomas tavo smalsumas.

Man patiko kuriamas pasaulis. Intrigavo lemtys, jų prigimtis, pasakų elementai ir kaip čia jie išsikreipia. Nekliudė man ir pati Evangelina. Iš pažiūros ji turi daug potencialo tapti viena įkyriausių pagrindinių herojų, nes tikrai sunku taikstytis su naiviomis mergelėmis, kurios kad ir kas benutiktų, tiki vien gėriu. Bet man ši jos savybė visai prilipo, tiko kaip atsvara iškreiptam pasakų pasauliui. Buvo įdomu, kiek ilgai Evangelina išlaikys šią savo savybę ir kaip bus priversta pasikeisti. Juolab, kad, mano akimis, merginos pasiryžimas visada pasielgti teisingai labiau kilo ne iš nuoširdaus jos noro ar geraširdiškos prigimties, o iš pareigos ar tiesiog dėl to, kad taip elgtis ji išmokyta, kad taip elgtis yra gerai. Suintrigavo, kaip autorė su tuo sužais.

Taip pat esu Stephanie Garber dėkinga, kad nepribėrė čia per daug prieskonių.

Kas nepasiteisino

O dabar truputį apie tai, kas suerzino. Iš esmės tai, ką prirašiau prie gerų dalykų, būtų galima pridėti ir čia. Dėl pastovaus noro laužyti skaitytojo lūkesčius ir taip išlaikyti jo smalsumą, knyga tampa chaotiška. Tu pavargsti nuo to, kad kaskart pamanęs, jog jau aišku, kur link važiuoja istorija, esi vėl supurtomas netikėto posūkio. Aš iki šiol nežinau, tai kokia pagrindinė knygos siužeto linija. Koks tikslas? Ką veikėjai turi ar neturi pasiekti? Tas nežinojimas, informacijos stygius baisiai erzino, ypač kai pradėjo vadėtis adrenalinas po pirmų kelių netikėtų siužeto pokyčių, kurie iš pradžių žavėjo. „Legendai apie sudaužytą širdį“ būtų pravertę prisiminti taisyklę: kas per daug – tas nesveika.

Gan palankiai atsiliepiau apie pasaulį ir Evangeliną. Taip, pradžioje jie intrigavo ir susikūriau tam tikrų lūkesčių, kad su šiais elementais autorė įdomiai sužais. Deja. Potencialas neišsipildė. Pritrūko man to pasaulio atskleidimo. Itin domino lemtys, bet taip niekas ir nepaaiškino, kas čia per sutvėrimai, kodėl taip vadinami, iš kur jų galios ir t. t. Tik skaitydama atsiliepimus „Goodreads“ platformoje radau keletą užuominų, kad galimai lemtys atėjusios iš „Karavalio“, kitos Stephanie Garber knygų serijos. Jei tikrai taip, tai labai gaila, jog autorė nepagalvojo apie naujus skaitytojus, kuriems reikės daugiau detalių apie šiuos sutvėrimus.

Ar Evangelina istorijos eigoje pasikeitė? Taip. Manau. Bent jau ji pati taip sakė ir manė. Bet aš to lemtingo momento, kada pradėjo byrėti jos rožiniai akiniai, neužfiksavau. Gal neatidžiai skaičiau. Gal mane blaškė tai, kad neaišku, kas yra kas ir kuo tikėti, o kuo ne. Ir iš čia kyla dar vienas mano nepasitenkinimas. Džeksas. Intriguojantis veikėjas. Neišpildytas. Ir kaip nekenčiau, kad praleidę daug laiko su juo ir jau patikėję, kad galimai jis nėra toks blogas, vėl esame įmesti į abejonių verpetą. Tai vis dėlto ar Džeksas turi pateisinamų savybių ar ne? Jei ne, tai kokio velnio bandoma su juo daryti romaną? Nes jei jis Evangelina naudojasi tik savo tikslams, aš nematau, kaip vėliau būtų galima staiga pereiti prie tikros meilės, kas, galima nuspėti, turėtų būti šios romantinės fantastikos pagrindinis romanas.

O labiausiai mane suerzino nukirstos knygos skyrių pabaigos. Tik įsiskaitai į skyrių ir – bam – jis baigiasi vidury teksto, turi versti kitą puslapį ir skaityti naują skyrių. Aš žinau, kas yra cliffhanger'iai, kam ir kaip jie naudojami skyrių pabaigose, bet „Legendoje apie sudaužytą širdį“ tai nebuvo šis elementas. Jausmas toks, kad redaktorius ar kažkas kitas tiesiog atsitiktinai perskėlė skyrius, kad šie nebūtų ilgesni, išlaikytų spartesnį tempą. Ypač tai justi į knygos pabaigą. Ir prie skaitymo malonumo neprisidėjo.

Iš esmės knyga sunaikino mano tikėjimą ja, kai pasirodė vampyrai. Ta dalis buvo mano nemėgstamiausia. Ją pasiekusi kuriam laikui net padėjau knygą į šalį ir tik tuomet grįžau užbaigti.

Išvada

Stephanie Garber „Legenda apie sudaužytą širdį“ yra mano pirmoji romantinės fantastikos knyga. Ji pateisina savo vardą tuo, kad užkabina nuo pirmų puslapių, suintriguoja kuriamu pasauliu ir veikėjų dinamika. Deja, knyga pilnai neišnaudoja savo potencialo. Vietoj to, kad skatintų įvykiais domėtis toliau, nuolatiniai netikėti siužeto vingiai paverčia istoriją chaotiška. Esi visada priverstas abejoti kai kuriais veikėjais ir jų ketinimais, lieka per daug neatskleistų dalykų. Jie jau nebeskatina pulti skaityti tęsinio, o atvirkščiai – verčia susimąstyti, kodėl man turėtų rūpėti istorijos tąsa, kai net nežinau, kad iš tiesų vyksta. Galbūt kalti mano išsikelti lūkesčiai, o gal tiesiog knyga paprasčiausiai ne visai mano. Tačiau šįkart saldainio popieriukas buvo skanesnis už patį saldainį. Dar nežinau, ar skaitysiu tolimesnes serijos knygas.

Vertinimas: 6,8 / 10

Korėjiečių dramos „Study Group“ apžvalga

Pirmoji 2026 metų drama! Kaip taip greitai? Mat, ji turėjo tik 10 serijų ir tai pusę iš jų surijau tarpušvenčiu dar 2025 metais (chi chi xD). Ne vien mažas serijų skaičius ir žiemos atostogos prisidėjo prie tokio spartaus šuoliavimo per „Study Group“. Tiesiog ši k-drama tokia įtraukianti ir smagi žiūrėti, kad užkariavo mano širdį nuo pirmos serijos. O serialą atradau per Hwang Min Hyun, aktorių, įkūnijantį pagrindinį veikėją. Jį žinau iš „Alchemy of Souls“, kur vaidino Seo Yul. Man jis ten patiko, nors nebuvo pagrindinis veikėjas. O dar ir gerų atsiliepimų apie dramą girdėjau. Bei apskritai jaučiu nostalgiją mokyklinėms dramoms, nes savo laiku daug jų žiūrėjau (tiesa, japoniškų, ne korėjietiškų). Vienu žodžiu, viskas susidėjo ir dabar rašau savo padriką atsiliepimą apie tai, kokia nuostabi k-drama yra „Study Group“.

Bendra informacija

Pavadinimas: Study Group

Serijų skaičius: 10

Leidimo metai: 2025

Kur žiūrėti: Viki

Yoon Ga Min trokšta gerai mokytis ir įstoti į universitetą. Deja, mokslai jam žiauriai nesiseka. Kad ir kaip besistengtų, jis vis tiek lieka klasės ir visos mokyklos reitingo dugne. Kaip paskutinio šiaudo Ga Min griebiasi idėjos suburti mokymosi grupę. Tik Yusung profesinėje mokykloje tai padaryti nėra lengva. Čia susirinkę mokiniai visai netrokšta mokytis, o labiau domisi muštynėmis ir kaip įsiteikti mokyklą neoficialiai valdančiam vienuoliktokui Pi Han Wool. Ga Min į pagalbą ateina naujoji mokytoja Lee Han Kyung, siekianti nusikaltėlių mokykla tapusią Yusung paversti vėl normalia. Ieškodamas mokslo draugų, Ga Min netyčia pats tampa mokyklos ir net Pi Han Wool šeimos valdomos nusikaltėlių gaujos dėmesio centru. Paaiškėja, kad jis yra be galo gabus kovoms ir, pats to nenorėdamas, tampa daugelio kovotojų taikiniu bei, siekdamas apginti mokymosi grupės bendražygius, įsivelia į konfliktus su Pi Han Wool grupuote.

Kodėl taip smagu žiūrėti?

Nepatikrinau, bet beveik neabejoju, jog „Study Group“ yra komiksų adaptacija. Tiesiog čia paliečiamos temos ir bendra atmosfera man labai primena anime. Gal dar ir dėl to buvo itin smagu žiūrėti. Žinoma, gausu čia draugystės, pastovėjimo už save ar savo bendražygius bei „didesnį gėrį“. Tačiau labiausiai įstrigo ir panagrinėtos savęs paieškos, santykių su tėvais, visuomenės lūkesčių spaudimo ir kitos panašios temos, aktualios moksleiviams, studentams bei vis dar suprantamos suaugusiems (bent jau aš tikrai galėjau suprasti veikėjus ir kai kuriose situacijose prisiminti save, besigrumiančią su panašiomis mintimis). Tad „Study Group“ tikrai nėra tuščia drama apie muštynes ar mokyklos išsaugojimą. Savyje talpina ir gilesnių idėjų, tik geba jas pateikti taip, kad būtų nenuobodu žiūrėti.

Pradėjau nuo k-dramoje paliečiamų kiekvienam jaunam žmogui jautrių temų, bet iš tiesų mane „Study Group“ pakerėjo išradinga kinematografija ir įstabiu garso takelio pritaikymu. Na, labai gražiai nufilmuota ir sudėliota. Ypač kovų scenos. Pilna ten ir sulėtintų kadrų, kur reikia, ir apverstų kadrų, kai kameros pozicija pasikeičia 180 laipsnių kampu ar dar kaip nors kitaip pažaidžiama su vaizdu, kad tik vaizdai pagautų ir jaudintų šiuolaikinį žiūrovą. Bet tai net nėra pagrindinis elementas, iš kurio gaunama maksimali adrenalino dozė. Man didžiausius jausmus – įtampą, džiaugsmą, subtilią baimę ar pasigėrimą – sukėlė tobulai scenoms atitaikytas garso takelis. Kiekviena nata parinkta taip, kad sustiprintų scenos emocinį foną ir pumpuotų tą adrenaliną žiūrovo gyslomis, tarsi jis pats gyvai stebėtų Ga Min pasirodymą. Kad ir dramos titulinė bei pabaigos dainos – abi yra repo žanro, kurio aš nelabai mėgstu ir sunkiai prisijaukinu. Tačiau žiūrint dramą jos tapo mano vienomis mylimiausių. Ir dabar jas pasileidusi jaučiu visas emocijas, kurios srūvo manyje stebint dramos įvykius. Tad tiek išradinga kinematografija, tiek taikliai parinktas garso takelis padeda prisirišti prie istorijos bei veikėjų.

Kaip prie to prisideda veikėjai?

Veikėjai čia irgi šaunūs. Mokymosi grupę sudaro labai skirtingi mokiniai, kurie iš pirmo žvilgsnio gal net neturėtų taip gerai sutarti. Tačiau jie tampa bendražygiais, nebando vienas kito pataisyti ar pritaikyti prie savęs ir kiekvienas savaip yra svarbus grupei. Šis aspektas mane itin sužavėjo. Pvz., mokymosi grupėje yra du stiprūs kovotojai, vienas vidutinis ir du fiziškai silpnesni mokiniai. Bet jiedu nėra nustumiami į šalį ar pastatomi vien į mokinių, kuriuos visada reikia gelbėti, vaidmenį. Ne, jie palaiko grupę kitaip – veikia kaip žvalgų ar technikos komanda, palaikanti savo kovotojus nuotoliu, o prireikus pasiryžtanti ir išbėgti į atvirą kovos lauką. Tai privertė mane susimąstyti, kad galimai viena iš „Study Group“ populiarumo priežasčių yra serialo siunčiama žinutė apie tai, kad kiekvienas yra svarbus, kiekvienas gali mokytis, jei to nori, kad tu nesi prastesnis vien dėl to, kad kažkas tau prasčiau sekasi.

Pats Ga Min yra įtraukiančiai šarmingas. Jis yra žaviai drovus, nekalbus ir prie kitų žmonių nerangokas užkietėjęs moksliukas. Dažnai atrodo net pamišęs dėl mokslo – tiek stipriai stengiasi, kad jam sektųsi mokytis. Tačiau nuo tipinių moksliukų jį skiria tai, kad jam mokytis niekaip nesiseka. Jis nėra protingas. Bet tai netrukdo jam nuoširdžiai mėgti mokytis ir siekti tobulėti. Dar vienas didžiulis kontrastas yra tai, kad Ga Min iš tiesų yra nežmoniškai stiprus. Tik mušasi jis ne norėdamas parodyti savo pranašumą, o tam, kad apgintų mokymosi grupės narius ar kitus jam brangius žmones. Ši jo transformacija priverčia atvipti žandikaulį. Bet būtent dėl to, koks Ga Min būna ne kovos režimu, pavyksta išlaikyti ribą, kad jis nepasirodytų per stiprus ar arogantiškas. Ir suteikia jam žmogiškumo bei skatina veikėją palaikyti ir už jį sirgti.

Kiti mokymosi grupės nariai taip pat savaip įdomūs. Kim Se Hyun yra pirmasis, tapęs Ga Min draugu, tikrasis grupės protinguolis ir iš esmės vienintelis, kuris gerai mokosi. Tam tikra prasme jis yra Ga Min priešingybė. Dvi priešingybės yra ir merginų duetas. Lee Ji Woo yra už save pastovėti ir pakovoti mokanti, gyvenimo užgrūdinta mergina. Choi Hee Won yra švelni, visiškai Yusung mokyklos kontekste nederanti moksleivė, net nelabai mokantis atsikirsti žodžiais, ką jau kalbėti apie fizinę jėgą. Tačiau jos yra geriausios draugės ir puikiai įsilieja į mokymosi grupę, kiekviena atnešdama savo indėlį. Paskutinis narys Lee Jun išsiskiria tuo, kad siekia tapti stipriu kovotoju, bet jam tai nelabai sekasi. Tuo jis irgi yra Ga Ming priešingybė. Bet ir jis grupėje randa savo vietą, praplėsdamas mokinių dinamiką.

(Ne)realių kovų dilema

„Study Group“ buvo daugiau smurto, nei tikėjausi. Čia moksleiviai ne šiaip sau apsistumdo, o jei susimuša, tai iki kraujo. O kai dar į įvykius įsivelia ir jau patentuoti nusikaltėlių gaujos nariai, reikalai itin pablogėja. Bet riba nebuvo peržengta. Už tai esu dėkinga. Kaip ir už super sajanų smūgius bei atakas. Nes, turbūt įtampai ir apskritai muštynių atmosferai palengvinti, kartais muštynės imdavo panešėti į anime kovas, tik veikėjai neišrėkdavo atakų pavadinimų (jie būdavo užrašomi ekrane). Iš to ir supratau, kad k-drama paremta komiksu. Kaip bebūtų keista, tokie nukrypimai nuo realybės kovos metu nepriversdavo juoktis ir nesumenkindavo kovos reikšmės. Tik retkarčiais pagaudavau save galvojančią, jog realiai taip nebūtų įmanoma. O visu kitu metu mintyse rėkdavau „Varooooooooooommmmmmmmmm!“ Taip stipriai vaizdai, pasakojimo būdas įtraukdavo, kad tiesiog palaikydavai savo veikėjus, nenagrinėdamas, ar toks smūgis tikroviškas ar ne. Tad sakyčiau „Study Group“ atrado ir gerą balansą tarp muštynių realistiškumo bei komiksų / anime stiliaus, kuris vis dėlto prideda viskam daugiau dramos, adrenalino bei epiškumo.

Ko pritrūko

Man „Study Group“ susižiūrėjo beveik kaip ideali savo žanro drama, turinti potencialo patikti ir tokiam žanrui mažiau prijaučiančiam žiūrovui. Vis dėlto rasčiau prie ko prikibti. Visų pirma, gaila Pi Han Wool potencialo. Nuo pat pradžių jį parodydavo tik probėkšmiais, kuriant jo paslaptingumą ir bauginantį stotą, kylantį ne iš jo išvaizdos, o auros. Jis tikrai atrodė kaip intriguojantis veikėjas. Deja, taip ir neteko su juo susipažinti išsamiau. Kažkiek buvo atskleista jo motyvų ir praeities, bet, mano akimis, nepakankamai, kad būtų išpildyta pusę serialo kurta intriga.

Taip pat užkliūti gali pati Yusung situacija. Ar tikrai įmanoma, kad demokratinėje valstybėje egzistuotų tokia mokykla, kurioje mokiniai atvirai vieni kitus muša, siekdami įstoti į nusikaltėlių gaują, o mokytojai ir direktoriaus pavaduotojas užmerkia tam akis ar net prie to prisideda? Kodėl tėvai ten leidžia savo vaikus? Gerai, dauguma neturi iš ko mokėti už geresnį mokslą, bet štai Choi Hee Won ir Ga Min tėvai pakankamai pasiturintys, kad vaikus perkeltų kitur. Ar kitos situacijos, kurios reikalingos istorijai, bet sukelia abejonių, kiek iš tiesų jos realios. Tad gali prireikti šiek tiek užmigdyti savo realistiškumą ir leistis patikėti rodomais dalykais. Jei to nepavyks, „Study Group“ galimai patiks mažiau.

Išvados

„Study Group“ yra neįtikėtinai smagi ir įtrauki drama apie prieš sistemą kovojančius, mokytis ir savo svajonių siekti troktančius paauglius. Žiūrovą čia pakeri kūrybiški kinematografiniai sprendimai, tobulai atitaikytas garso takelis, žavingi veikėjai ir gvildenamos universalios temos. Galima dramą žiūrėti tiesiog dėl smagumo ir adrenalino, kurį pumpuoja vaizdų bei garsų dermė. Arba kaip ir tam tikrą žinutę siunčiantį kūrinį. Tiesa, kai kur pritrūksta realistiškumo, kas vieniems gali būti nė motais, o kitiems žiūrovams trukdyti įsijausti. Taip pat dėl mažo serijų skaičiaus pakankamai dėmesio gavo ne visi svarbūs veikėjai. Gera žinia ta, kad patvirtintas antras sezonas! Jei sudomino, pats laikas peržiūrėti pirmąjį ir iš karto šokti į tęsinį.

Įvertinimas: 9,5 / 10

Japonų dramos „Romantics Anonymous“ apžvalga

Dar gana neseniai apmaudžiai svarsčiau, kodėl „Netflix'e“ tiek daug k-dramų, bet beveik nėra j-dramų. Nes kad ir kaip susižavėjau k-dramomis, norėjosi grįžti ir prie ištakų, nuo kurių prasidėjo mano kelionė azijiečių serialų takais, t. y. prie j-dramų. Viskas pasikeitė 2025 m. Pamažu pastebėjau, kad „Netflix'e“ ima rastis senų j-dramų. Ir po vieną kitą ką tik iškeptą dramą. Taip mano akiratyje atsidūrė „Glass Heart“, o metų pabaigoje ir „Romantics Anonymous“. Niekas man neįrodys, kad pridėti mano paauglystės metais išleistas j-dramas su Oguri Shun ir tuomet it vyšnelę ant torto pasiūlyti naują dramą su tuo pačiu aktoriumi nebuvo suktas „Netflix“ planas (kuris, beje, puikiausiai pavyko) pas save susikviesti XXI a. pirmo bei antro dešimtmečių sandūros j-dramų gerbėjus. Tokius kaip aš. Kurie buvo susižavėję Oguri Shun ir vėliau Satoh Takeru. Bet šis įrašas ne apie tai. Šis įrašas apie „Romantics Anonymous“ dramą, kurioje susipina meilė šokoladui, sau ir kitam žmogui.

Bendra informacija

Pavadinimas: Romantics Anonymous

Serijų skaičius: 8

Leidimo metai: 2025

Kur žiūrėti: Netflix

Lee Hana yra talentinga šokolado meistrė, tačiau nuo mažumės kovoja su socialine fobija, dėl kurios negali žiūrėti kitiems žmonėms į akis. Dirbdama „Le Sauveur“ ji savo pagamintus saldainius pristato kaip anonimė, kurios tikrąją tapatybę žino tik šokoladinės įkūrėjas. Fujiwara Sousuke yra žymios saldainių gamyklos direktoriaus sūnus, taip pat kovojantis su psichologine trauma, dėl kurios negali liesti kitų žmonių. Netikėtai mirus „Le Sauveur“ įkūrėjui, šokoladinę perima Fujiwarų valdoma įmonė, o Sousuke yra paskiriamas naujuoju šokoladinės direktoriumi. Taip jis susitinka su Hana. Abiejų nuostabai paaiškėja, kad kažkodėl Hana gali Sousukei žiūrėti į akis, o Sousuke ją paliesti. Nors iš pradžių jaučia priešiškumą, jiedu nusprendžia padėti vienas kitam įveikti savo fobijas.

Šokolado, žmogiškumo ir pasakojimo žavesys

Kaip pastebėta viename atsiliepime apie šią dramą (deja, neišsisaugojau, kur jį skaičiau), „Romantics Anonymous“ apjungia kokybišką k-dramų kinematografiją su jaukia bei šilta j-dramų atmosfera. Jei teko susidurti su abiem žanrais, tikrai pajusite, jog „Romantics Anonymous“ savo prabangia išvaizda panašus į k-dramas, bet turiniu išlieka ištikimas j-dramoms. Turbūt dėl to man irgi buvo labai malonu šią dramą žiūrėti, nes modernios akys jau pripratusios prie dailaus vaizdo, o širdis trokšta jaukumo. Šis derinys neabejotinai yra viena iš „Romantics Anonymous“ žavesio sudedamųjų dalių.

Antroji žavesio sudedamoji dalis yra veikėjai. Dauguma internautų pritars, kad Hana yra nepaprastai miela, o ją vaidinanti Han Hyo Joo nuostabiai perteikė šios veikėjos subtilybes – geraširdiškumą, nerangumą tarp žmonių, norą pasikeisti, išradingumą, kaip apeiti savo fobiją, bei užslėptą nusivylimą, kad nepavyksta savo baimės įveikti. Sousuke man taip pat labai patiko. Gal kiek ir dėl nostalgijos Oguriui Shun, nes paauglystėje jis buvo mano mylimiausias j-aktorius. Bet šiame veikėjuje taip pat slypi kontrastas – Sousuke yra geraširdis žmogus, bet nemoka reikšti emocijų, dėl ko ir dėl to, kad negali liesti kitų, jis atrodo arogantiškas. Būtent bendravimas su Hana atskleidžia jo švelnią pusę. Ir atvirkščiai. Bendravimas su Sousuke atskleidžia kovingesnę Hanos pusę, verčia ją išlįsti iš savo kiauto. Dėl to nė kiek nenuostabu, jog abu veikėjai galiausiai vienas kitą pamilsta.

Trečioji žavesio sudedamoji dalis man yra pasirinktas pasakojimo būdas. Kiekviena serija yra skirta vienam saldainiui iš populiariausio „Le Sauveur“ saldainių rinkinio atskleisti. Per saldainio istoriją, jo ypatybes ar ieškant, kaip pagerinti jo skonį, ne tik stebime pagrindinių veikėjų augimą, bet ir susipažįstame su kitais veikėjais, šokolado gamybos subtilybėmis, paliečiame ne tiek romantikos, kiek žmogiškumo temas. Tad „Romantics Anonymous“ tikrai nepasirodys kaip eilinė romantinė komedija ar drama. Romantika čia subtili ir dažnai užleidžia pirmą vietą klientų, tiekėjų gyvenimo istorijoms. Šių žmonių tiek pakilimus, tiek nuopolius sieja šokoladas. Ir per šias žmonių istorijas žiūrovas taip pat išmoksta tikro gero šokolado svarbą. Tai pabrėždamas „Romantics Anonymous“ pagerbia ir šokolado meistrystę, už ką aš dramai irgi esu dėkinga.

O kalbant apie šokoladą, kiekvienos serijos pradžioje rodomi jo gaminimo vaizdai yra pribloškiantys. Neįmanoma, kad neimtų kauptis seilės. Tai tik parodo, kiek daug pastangų įdėta ne vien meilės istorijai, bet ir šokolado meistrystės svarbai perteikti.

Ir dar vienas smagus asmeninis pastebėjimas. Hana yra Japonijoje gyvenenti korėjietė ir kartais prakalba korėjietiškai. Angliškuose subtitruose tai niekaip nepažymėta, todėl nežinodamas kalbų net nelabai pagausi pokytį. Aš iš pradžių irgi nepagavau, bet ne dėl to, jog neatpažįstu japonų ir korėjiečių kalbų. Priešingai. Japonų man jau seniai ausiai įprasta kalba. O korėjiečių, pasirodo, irgi neseniai tapo itin įprasta, nes kai Hana ja prakalbo, aš nesureagavau, jog tai nepažįstama kalba, o labiau priėmiau ją kaip japonų kalbos tęsinį – tiek pažįstamai ir šiek tiek suprantamai skambėjo. Va, kai pagavau šitai, supratau, kaip smarkiai k-dramos įsiveržė į mano gyvenimą ir pripratino prie korėjiečių kalbos. O pačiai dramai šis kalbų žaismas irgi prideda žavesio, nes leidžia sukurti keletą scenų, kur Hana pasinaudoja savo korėjiečių kalbos pranašumu ir išvadina Sousuke, jam nesuprantant, nebūtinai gražiais žodžiais. Taip pat turi ir svarbesnę bei labai gražią rolę dramos pabaigoje, kurios neišduosiu.

Nepavykę šokoladiniai saldainiai

Net ir labiausiai patyrusių šokolado meistrų pasaulyje ne viskas pavyksta tobulai. Taip ir su „Romantics Anonymous“. Šie „nepavykę“ saldainiai jokiu būdu nebuvo degutas medaus statinėje ir skonio nesugadino, tik trupučiuką užkliuvo. Prie tokių momentų priskirčiau staigų įvykių vystymąsi priešpaskutinėje serijoje. Per visas serijas pasakojimo tempas buvo gana tolygus ir neskubus. Toks jis tiko ir patiko. Tik jau iš anksčiau pajutau nerimą: jei per istoriją einame tokiu tempu, kaip spėsime viską sudėti į vietas vos per 8 serijas? Mano baimė pusiau išsipildė. 7 epizode įvykiai įgavo didelį pagreitį, daug kas išaiškėjo staigiau, nei man būtų norėjęsi, tad pritrūko svorio. Manau, koją pakišo serijų skaičius. Dar dvi papildomos iki 10-ties būtų buvę kaip tik. Daugiau tikrai nereikėjo, bet bent jau vienos papildomos, kad būtų išlaikytas tolygus pasakojimo tempas, tikrai reikėjo.

Priekaištukų turėčiau ir antraeilei dramos porai – baro savininkui, Sousuke draugui ir Hanos simpatijai Takada Hiroshi ir psichologei Irene. Abu veikėjai suvaidino svarbų vaidmenį tiek Sousukės, tiek Hanos kelyje link savo baimių įveikimo ir šiose rolėse man patiko. Tačiau judviejų romanui pritrūko laiko. Jis atsirado tarsi iš niekur. Tiesiog vieną seriją pamatome, jog Hiroshi bei Irene yra pažįstami ir dar buvo užmezgę romaną. Buvo sunku tai suvirškinti, nes turėjome per mažai laiko veikėjams pažinti. Manau, jei būtume juos kartu pamatę per jų pirmą susitikimą, reakcija būtų palankesnė. Nepaisant to, man visai patiko, kaip jų santykiai buvo išspręsti, nors jų vystymas didžiąją serialo laiko dalį atrodė kiek priverstinis, nes paprasčiausiai nebuvo laiko atriekti dėmesio nuo pagrindinės poros ir padalinti antraeilei porai.

Išvada: skanu – pakartoti

„Romantics Anonymous“ yra labai skoninga j-drama ir ne tik dėl to, jog veiksmas vyksta šokoladinėje. Tiek šokolado gamyba, tiek veikėjų santykiai, iššūkiai, atradimai pateikiami skoningai, t. y. gražiais vaizdais ir jaukia atmosfera. Patys veikėjai yra labai žavūs ir mieli, nesunkiai užkariauja žiūrovų širdis. Pasakojimas nėra banalus, nes susitelkia ne vien į meilės istoriją, bet labiau į žmones ir kaip jie susiję su gaminamu šokoladu, kaip jis juos veikia, padeda kovoti su sunkumais. Dramai koją nebent šiek tiek pakišo nedidelis serijų skaičius: pridėjus vieną ar dvi, būtų buvę galima sušvelninti kai kurias problemas. Bet net ir su jomis „Romantics Anonymous“ man susižiūrėjo taip skaniai, kad norėčiau pakartoti. Turėtų patikti visiems, kas mėgsta šokoladą, Oguri Shun ar tiesiog nori jaukios istorijos.

Tiesa, „Romantics Anonymous“ yra prancūzų filmo perdirbinys, tačiau originalo aš nemačiusi ir palyginti negaliu. Ką matau ir be pažinties su originalu – tai kad japonai pridėjo daug savo kultūros ir tikrai pateikė šią istoriją savaip.

Vertinimas: 9 / 10