Mane suviliojo neapsakomai gražus viršelis ir knygos šonai. Šiuo metu Stephanie Garber knyga „Legenda apie sudaužytą širdį“ neabejotinai yra vienas gražiausių leidimų Lietuvoje. Nors kiti romantinės fantastikos kūriniai sparčiai vejasi ir galimai savo įspūdinga išvaizda jau ir lenkia šį 2025 m. rudenį pasirodžiusį vertimą. Bet šis įrašas ne apie knygų viršelių revoliuciją, kuri prasidėjo su romantinės fantastikos bumu. O apie mano patirtį su „Legenda apie sudaužytą širdį“. Ar romantinės fantastikos žanras man pasiteisino?
Evangelina Foks yra net ir našlaite likusi vilties neprarandanti, pasakomis besižavinti mergina. Ji be proto trokšta meilės. Todėl kai jos mylimasis Lukas staiga pareiškia vesiantis jos įseserę Marisolę, Evangelina ryžtasi pagalbos kreiptis į Širdžių princą Džeksą. Šis yra liūdnai pagarsėjusi lemtis, kurios bučinys pragaištingas visoms, išskyrus tikrąją meilę, kurios jis dar nesurado. Nepaisydama visų įspėjimų, Evangelina surizikuoja ir sudaro su Džeksu sandorį, kuris pasisuka netikėta linkme, mat, lemtis savaip supranta Evangelinos prašymą sustabdyti vestuves ir dar merginai turi savų slaptų užmačių. Kaip toliau klostysis Evangelinos likimas, kuo pasitikėti ir kuo ne?
Už ką esu dėkinga
Pradėkime nuo to, kas buvo gerai. „Legenda apie sudaužytą širdį“ greitai įtraukia ir žiauriai lengvai skaitosi. Stephanie Garber čia pademonstravo tikrą kabliukų meną. Ir jau nuo pat pirmų puslapių, kur iškart apverčia skaitytojo lūkesčius aukštyn kojomis. Manai, kad istorija laikysis pasakoms įprasto formato? Nė velnio. Manai, kad dabar įvykiai klostysis tokia linkme? Nė velnio. Ir taip beveik per visą knygą. Kai tik manaisi apčiuopęs siužeto giją, ji staigiai šauna į kitą pusę. Tad ir norėdamas nelabai gali sustoti, nes taip nuolat yra kurstomas tavo smalsumas.
Man patiko kuriamas pasaulis. Intrigavo lemtys, jų prigimtis, pasakų elementai ir kaip čia jie išsikreipia. Nekliudė man ir pati Evangelina. Iš pažiūros ji turi daug potencialo tapti viena įkyriausių pagrindinių herojų, nes tikrai sunku taikstytis su naiviomis mergelėmis, kurios kad ir kas benutiktų, tiki vien gėriu. Bet man ši jos savybė visai prilipo, tiko kaip atsvara iškreiptam pasakų pasauliui. Buvo įdomu, kiek ilgai Evangelina išlaikys šią savo savybę ir kaip bus priversta pasikeisti. Juolab, kad, mano akimis, merginos pasiryžimas visada pasielgti teisingai labiau kilo ne iš nuoširdaus jos noro ar geraširdiškos prigimties, o iš pareigos ar tiesiog dėl to, kad taip elgtis ji išmokyta, kad taip elgtis yra gerai. Suintrigavo, kaip autorė su tuo sužais.
Taip pat esu Stephanie Garber dėkinga, kad nepribėrė čia per daug prieskonių.
Kas nepasiteisino
O dabar truputį apie tai, kas suerzino. Iš esmės tai, ką prirašiau prie gerų dalykų, būtų galima pridėti ir čia. Dėl pastovaus noro laužyti skaitytojo lūkesčius ir taip išlaikyti jo smalsumą, knyga tampa chaotiška. Tu pavargsti nuo to, kad kaskart pamanęs, jog jau aišku, kur link važiuoja istorija, esi vėl supurtomas netikėto posūkio. Aš iki šiol nežinau, tai kokia pagrindinė knygos siužeto linija. Koks tikslas? Ką veikėjai turi ar neturi pasiekti? Tas nežinojimas, informacijos stygius baisiai erzino, ypač kai pradėjo vadėtis adrenalinas po pirmų kelių netikėtų siužeto pokyčių, kurie iš pradžių žavėjo. „Legendai apie sudaužytą širdį“ būtų pravertę prisiminti taisyklę: kas per daug – tas nesveika.
Gan palankiai atsiliepiau apie pasaulį ir Evangeliną. Taip, pradžioje jie intrigavo ir susikūriau tam tikrų lūkesčių, kad su šiais elementais autorė įdomiai sužais. Deja. Potencialas neišsipildė. Pritrūko man to pasaulio atskleidimo. Itin domino lemtys, bet taip niekas ir nepaaiškino, kas čia per sutvėrimai, kodėl taip vadinami, iš kur jų galios ir t. t. Tik skaitydama atsiliepimus „Goodreads“ platformoje radau keletą užuominų, kad galimai lemtys atėjusios iš „Karavalio“, kitos Stephanie Garber knygų serijos. Jei tikrai taip, tai labai gaila, jog autorė nepagalvojo apie naujus skaitytojus, kuriems reikės daugiau detalių apie šiuos sutvėrimus.
Ar Evangelina istorijos eigoje pasikeitė? Taip. Manau. Bent jau ji pati taip sakė ir manė. Bet aš to lemtingo momento, kada pradėjo byrėti jos rožiniai akiniai, neužfiksavau. Gal neatidžiai skaičiau. Gal mane blaškė tai, kad neaišku, kas yra kas ir kuo tikėti, o kuo ne. Ir iš čia kyla dar vienas mano nepasitenkinimas. Džeksas. Intriguojantis veikėjas. Neišpildytas. Ir kaip nekenčiau, kad praleidę daug laiko su juo ir jau patikėję, kad galimai jis nėra toks blogas, vėl esame įmesti į abejonių verpetą. Tai vis dėlto ar Džeksas turi pateisinamų savybių ar ne? Jei ne, tai kokio velnio bandoma su juo daryti romaną? Nes jei jis Evangelina naudojasi tik savo tikslams, aš nematau, kaip vėliau būtų galima staiga pereiti prie tikros meilės, kas, galima nuspėti, turėtų būti šios romantinės fantastikos pagrindinis romanas.
O labiausiai mane suerzino nukirstos knygos skyrių pabaigos. Tik įsiskaitai į skyrių ir – bam – jis baigiasi vidury teksto, turi versti kitą puslapį ir skaityti naują skyrių. Aš žinau, kas yra cliffhanger'iai, kam ir kaip jie naudojami skyrių pabaigose, bet „Legendoje apie sudaužytą širdį“ tai nebuvo šis elementas. Jausmas toks, kad redaktorius ar kažkas kitas tiesiog atsitiktinai perskėlė skyrius, kad šie nebūtų ilgesni, išlaikytų spartesnį tempą. Ypač tai justi į knygos pabaigą. Ir prie skaitymo malonumo neprisidėjo.
Iš esmės knyga sunaikino mano tikėjimą ja, kai pasirodė vampyrai. Ta dalis buvo mano nemėgstamiausia. Ją pasiekusi kuriam laikui net padėjau knygą į šalį ir tik tuomet grįžau užbaigti.
Išvada
Stephanie Garber „Legenda apie sudaužytą širdį“ yra mano pirmoji romantinės fantastikos knyga. Ji pateisina savo vardą tuo, kad užkabina nuo pirmų puslapių, suintriguoja kuriamu pasauliu ir veikėjų dinamika. Deja, knyga pilnai neišnaudoja savo potencialo. Vietoj to, kad skatintų įvykiais domėtis toliau, nuolatiniai netikėti siužeto vingiai paverčia istoriją chaotiška. Esi visada priverstas abejoti kai kuriais veikėjais ir jų ketinimais, lieka per daug neatskleistų dalykų. Jie jau nebeskatina pulti skaityti tęsinio, o atvirkščiai – verčia susimąstyti, kodėl man turėtų rūpėti istorijos tąsa, kai net nežinau, kad iš tiesų vyksta. Galbūt kalti mano išsikelti lūkesčiai, o gal tiesiog knyga paprasčiausiai ne visai mano. Tačiau šįkart saldainio popieriukas buvo skanesnis už patį saldainį. Dar nežinau, ar skaitysiu tolimesnes serijos knygas.
Vertinimas: 6,8 / 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą