Anime „Spy x Family“ apžvalga

Prieš kokius 5 m. (na, gerai, per pandemiją) mane buvo apnikusi manija „Youtube“ žiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose žmonės aprodo savo manga kolekcijas. Buvau suradusi „CJ Vs. Manga“ kanalą, kurio pristatymai man itin patikdavo. CJ rodydama savo „Spy x Family“ tomus kartą paminėjo, kad vos ši manga sulauks anime adaptacijos – sprogs. Anime pasirodė 2022 m. Ir iš tiesų sprogo.

„Spy x Family“ neabejotinai yra vienas iš populiariausių pastarųjų metų anime, ryškiai šmėžuojantis anime diskusijose. Dabar eina trečias sezonas ir žmonių susidomėjimas neblėsta. Tiesa, jei ne CJ žodžiai, kažin, ar būčiau pasižymėjusi šį anime savo radare. Mat, kreivokai žiūriu į kūrinius, kurie šauna į populiarumo viršūnes. Gaunasi tokia psichologinė atmetimo reakcija. Bet, va, praėjus keleriems metams nuo pirmo sezono, nutariau pagaliau savo akimis įsitikinti, kokiais žavesiais „Spy x Family“ pakerėjo ne tik japonų, bet ir globalią auditoriją. Mano įžvalgas ir įspūdžius rasite žemiau.

Bendra informacija

Pavadinimas: Spy x Family (1 sezonas)

Serijų skaičius: 25

Leidimo metai: 2022

Kur žiūrėti: Crunchyroll, Netflix

Tarp dviejų priešiškų valstybių Vestalio ir Ostanijos po karo įsivyravusiai trapiai taikai palaikyti Vestalio šnipų agentūra sugalvoja operaciją Striks. Ją patiki geriausiam savo agentui, pravarde Saulėlydis (angl. Twilight). Operacijos tikslas – suartėti su priešiškos valstybės partijos lyderiu Donovanu Desmondu per prestižinėje privačioje mokykloje besimokantį jo sūnų Damijaną. Kad tai pasiektų, Saulėlydis turi apsimesti Loidu Fordžeriu (Loid Forger) ir sukurti netikrą šeimą. Tą jis ir padaro, įsivaikindamas našlaitę Aniją (Anya) bei pasiūlydamas abiem naudingą netikrą santuoką Jorei (Yor). Tik Saulėlydis nežino, kad abi damos turi savų paslapčių. Štai Jorė yra samdoma žudikė, kuriai santuokos reikia kaip priedangos šiai veiklai nuslėpti. O Anija yra mintis skaityti gebanti telepatė. Ji vienintelė šeimoje žino visų narių paslaptis, dėl ko jai gyventi Fordžerių šeimoje tik linksmiau. Ar pavyks šiai netikrai šeimai įtikinti aplinkinius, o Loidui įgyvendinti operaciją Striks?

Fordžerių žavesys

Nors iš aprašymo „Spy x Family“ gali pasirodyti kaip gana rimtas anime, iš tiesų jo pagrindas yra komedijos žanras, taikliai derinamas su šnipų filmų motyvais bei gilesnėmis ir šiltesnėmis temomis. Siužetas nėra šio anime varomoji jėga. Dauguma serijų tiesiog vaizduoja įvykius iš kasdienio Fordžerių gyvenimo. Žinoma, jis nėra paprastas, nes veikėjai turi žongliruoti savo vaidinamais vaidmenimis ir tikrosiomis profesijomis, iš ko ir kyla nemažai komiškų situacijų. Tačiau iš esmės, kad toks formatas veiktų, būtini patys iš savęs žavingi veikėjai. Tokia ir yra Fordžerių šeima.

Turime čia Loidą, kuris yra super ultra tobulas šnipas, kaip geriausias pripažįstamas tiek savo sąjungininkų, tiek priešų. Jis tobulai įsikūnija į bet kokį personažą, užduotis atlieka tiksliai, nepraleisdamas jokių detalių. Vienas pats gal ir nebūtų toks žavingas, tačiau įmestas į kitų, patrakusių, veikėjų apsuptį atsiskleidžia kitaip. Jis įpratęs veikti vienas, o šįkart misija smarkiai priklauso ne vien nuo jo paties, bet ir nuo Anijos, kas sukelia daugybę iššūkių, nes mergaitė toli gražu nėra tokia gabi kaip jos „tėtis“. Tokios nenumatytos kliūtys priverčia Loidą išeiti iš komforto zonos, ieškoti kitų sprendimų ir taip pamažu atskleidžia ir švelniąją vyro pusę. Mat, Loidas yra ir anime moralinis pagrindas. Tai jo stiprus troškimas užtikrinti taiką veda siužetą į priekį. Iš keleto per sezoną pateiktų užuominų galime numanyti, kad šis taikos siekimas kilęs ne iš aklo idealizmo, o iš karčios Loido patirties. Įstumtas į Fordžerių šeimos galvos rolę Loidas yra priverstas retkarčiais parodyti ne tik savo tobulumą, bet ir pažeidžiamumą. Manau, kad iš to ir kyla jo žavesys.

Tiesa, didžiąją laiko dalį atrodo, kad ne Loidas yra pagrindinis veikėjas, o Anija. Jos čia labai daug, kas gal ir natūralu, nes misijos sėkmė priklauso nuo jos integracijos mokykloje. Pati Anija yra nepaprastai šarminga. Jos žavesys kyla iš truputį hiperbolizuoto vaikiškumo, kuris priveda ją prie įvairiausių fantazijų, kaip ji galėtų padėti „tėčiui“ įgyvendinti operaciją Striks. Dažniausiai jos planai susiduria su žiauria realybe ir žlunga, sukeldami komiškų situacijų. Taip pat Anija yra tikra iškalbingų mimikų meistrė. Neįmanoma nesišypsoti į ją žiūrint. Nesistebiu, kad ji yra gerbėjų numylėtinė.

Galiausiai turime Jorę. Ji šiek tiek nerangi, bet be galo švelni moteris, beveik tobula mama Anijai. Šis jos charakteris smarkiai konstrastuoja su tikrąja jos profesija – samdoma žudike. Iš to kyla daugybė juokingų situacijų. Nors Jorė yra neišpasakytai fiziškai stipri, ją dažnai kamuoja abejonės dėl savo tinkamumo būti Fordžerių šeimos žmona bei mama. Iš to matyti gilus jos nuoširdumas, kuris, sakyčiau, ir yra šios veikėjos žavesys.

Pasakojimo žavesys

„Spy x Family“ man patiko tuo, kad geba ten, kur reikia, pabūti ir rimtesniu, o ten, kur ne, būti komišku, o kur reikia, ir pamaigyti širdies stygas žiūrovui. Patiko man anime pasakojimo tonas ir priėjimas prie rimtesnių temų. Taip pat buvo smagu, kad nuo pat pradžių Fordžerių šeima gerai sutarė. Kažkaip tikėjausi, kad, kaip įprasta, pradžioje į krūvą sumesti atsitikriniai žmonės pyksis ir anime suksis apie tai, kaip jie pripranta vienas prie kito. Bet ne. Visi jie noriai įšoko į atitinkamų šeimos narių vaidmenis ir buvo itin mandagūs bei šilti vienas kito atžvilgiu. Man tai pasirodė žavu, nes parodo tiek Loido vidinį gerumą, tiek Jorės nuoširdumą, ir sukūrė tvirtą pagrindą, kodėl veikėjai prisiriša prie šios šeimos, nors patys galvojo, kad į ją atėjo iš išskaičiavimo.

Kodėl nelikau apžavėta?

Savo 2025 m. apžvalgoje užsiminiau, kad „Spy x Family“ vos netapo metų nusivylimu. Dabar, pabaigusi pirmą sezoną iki galo, taip nebemanau, tačiau problemų yra. Iš pradžių anime gana lėtai man įsivažiavo. Žiūrėjau labiau dėl to, kad internetas sakė, jog jis geras, tai reikia palaukti, pažiūrėti, kada gi tai pasimatys. Lyg ir truputį užsikabinau, man labai patiko vidurio serijos apie šunį Bondą. O tada padavė keletą pavienių serijų, kurios baisiai atsidavė fileriais. Juose nieko doro nevyko, tik buvo bandoma juokingai parodyti veikėjų kasdienybę. Ir man kažkaip nebebuvo smagu žiūrėti. Nusivyliau, supratusi, kad vis dėlto šis anime yra situacijų komedija. Kaip ir „Gintama“. Serijos, kurias jungia koks nors bendras įvykis ar gilesnė idėja, žiauriai įtraukia, sukelia emocijų, priverčia pamilti veikėjus. Bet pavienės nėra tokios įdomios ir numuša entuziazmą.

Taip pat man užkliuvo hiperbolizuotas Brajarų sesers ir brolio vaizdavimas. T. y. Jorės ir jos brolio Jurio. Jorė man patinka, bet baisiai atsibodo akcentavimas, kaip ji siaubingai gamina, ir kiek Juris yra prie jos prisirišęs. Problema, kad šie du aspektai tiek hiperbolizuoti ir išpūsti, jog vietoj juoko jau verčia raukti antakius. Kaip ir Jorės jėga. Man smagu, kai ji vienu spyriu sutvarko Aniją pagrobti bandžiusius blogiukus. Bet kai ji sviedžia kamuoliuką ir šis lekia it kamehamės banga, tai jau norisi pavartyti akis. Perspausta tiek, kad nebejuokinga.

Dėl šių dalykų šiek tiek liūdna, nes aš labai norėjau pamilti šį anime. Gal dėl nusivylimo kaltas internetas, sukėlęs milžiniškus lūkesčius. Manau, jei šiaip būčiau atradusi „Spy x Family“ dar iki išpopuliarėjimo, į minusus žiūrėčiau kitaip.

O kas toliau?

Anime kūrėjai meistriškai užbaigė pirmą sezoną intriguojančia serija, kuri žada, jog siužetas vystysis toliau ir pasėja smalsumo krislą žiūrovo akyse. Dėl to kaip ir norisi tęsti „Spy x Family“ peržiūrą, nors dar prieš kelis epizodus buvau apsisprendusi toliau pirmo sezono nebeiti. Man patinka Loidas, Anija, Jorė ir kiti veikėjai. Man smagu stebėti, kaip Fordžerių šeima tampa artimesnė, nyksta ribos tarp vaidybos ir tikrovės. Man smagios dauguma akimirkų iš veikėjų gyvenimo. Aš noriu sužinoti Loido praeitį ir kaip Jorė tapo žudike. Bet labai nenoriu pakliūti į filerių spąstus. Tos serijos tikriausiai net nėra anime išgalvoti fileriai, o iš mangos adaptuotos istorijos, bet ne visos jos įtraukia. Dėl to dvejoju.

Vis dėlto negaliu nuneigti „Spy x Family“ šarmo. Suprantu, kodėl CJ sakė, kad istorija sprogs, vos išeis anime. Nesistebiu, kad kūrinys toks mylimas. Ir tikrai rekomenduočiau jį pažiūrėti, jei norisi ko nors lengvesnio, šeimyniško ar šnipiško, bet ne per tamsaus. Tik dar nesu įsitikinusi, ar anime tikrai man.

Vertinimas: 7,5 / 10

2025 m. atradimai... iš naujo?

Man pernai taip patiko dėlioti savo 2024 m. atradimus, kad šiemet apie juos pradėjau galvoti metams dar net nesibaigus. Tačiau kad ir kaip sukau galvą, niekaip nepavyko dorai išskirti, ką galėčiau pavadinti savo 2025 m. atradimais. Ar tai reiškia, kad šie metai buvo prasti ir nieko naujo ar įdomaus neaptikau? Nesutikau su šia mintimi ir kapsčiausi giliau, kol priėjau sprendimą. 2025 m. dažniau nei atradimo jausmą patyriau atradimo iš naujo jausmą. T. y. grįžau prie dalykų, kurie kaip ir nėra nauji, bet buvo šiek tiek nustumti į šoną. Ar primiršti. Ar tiesiog neįvertinti. Ir šiemet į juos pažvelgiau kitu žvilgsniu. Todėl 2025 m. skelbiu atradimų iš naujo metais. Pažiūrim, kas nusipelnė tokių nominacijų? :)

Skaitymas iš naujo

Kaip ir 2024 m. ataskaitą, taip ir 2025 m. pradedu nuo knygų. Tik šįkart šios kategorijos laimėjimą noriu skirti skaitymui apskritai. Ne, aš nebuvau nustojusi skaityti. Tiksliau, buvau, bet kur kas seniau. Ir dabar jau kelerius metus judėjau link skaitymo džiaugsmo susigrąžinimo ir net jau tikrai jį susigrąžinau anksčiau nei šiemet. Bet matau, kad 2025 m. įveikiau daugiau knygų ir dar stipriau apsikrėčiau skaitymo manija. Beveik kaip paauglystėje. Tokį pasiekimą norisi paminėti.

Ir šiame skaitymo džiaugsme iš naujo ryškiausiai man įstrigo dar vienas atradimas iš naujo. Tai Jojo Moyes kūryba. Pirmą kartą su šia autore susidūriau apie 2016 m., kai pasirodė filmas „Aš prieš tave“. Po filmo panūdau perskaityti originalią knygą ir ji man tikrai patiko. Bandau prisiminti, kodėl po to į rankas neėmiau kitų autorės knygų, bet nerandu jokios konkrečios priežasties. Galbūt kažkiek pasidaviau iš kažkur internete ar visuomenėje susiformavusiai nuostatai, kad Jojo Moyes knygos nėra rimta literatūra. Nors seniai stengiuosi neskirstyti knygų į tokias kategorijas ir net neįsivaizduoju, iš kur tokį įspūdį pasigavau. Svarbu, kad būtų įdomu skaityti, o ne kiek „rimta“ knyga yra. Vis dėlto dar per lengvai pasiduodu klaidingiems įsitikinimams. Laimei, 2025 m. į mano rankas pateko Jojo Moyes „Išdalintos žvaigždės“ ir atvėrė man akis. Nekantrauju ateityje perskaityti ir daugiau šios autorės knygų. Smalsu, ar susižavėjimas išliks ar apnyks. Tačiau 2025 m. be abejonės šią rašytoją atradau iš naujo.

Anime iš naujo

Mano santykis su anime 2025 m. išliko panašus kaip ir visą pastarąjį dešimtmetį (arba bent jau penkmetį), tad nesijaučiu šią mediją atradusi iš naujo. Ką atradau iš naujo – tai konkretų anime. Jis sezonais eina jau beveik dešimt metų ir aš kasmet ar kas pusantrų metų sužiūriu po naujausią išėjusį sezoną. Tad jis nėra man naujas. Kaip ir skaitymas, tai dalykas, kuris visada šalia ir niekada nebuvo pilnai pamirštas, bet šiemet pamačiau jį kitomis akimis ir prisiminiau, kodėl jis toks geras. Kalbu apie anime „Boku no Hero Academia“.

Pavasarį sužiūrėjau jo 7-tą sezoną. Buvo jame ir pakilimų, ir nuopolių, tačiau būtent čia įvyko lūžis, kaupęsis jau nuo 6-ojo sezono ir privertęs mane galutinai ir negrįžtamai pamilti šį anime. Iš pradžių „Boku no Hero Academia“ žiūrėjau labiau dėl to, kad man apskritai patinka didvyrių tema, o ne pats anime. Pirmu sezonu net buvau šiek tiek nusivylusi. Rimčiau užsikabinau tik nuo kokio 3-čio. Ir neskubėdavau žiūrėti naujo sezono, vos šis išeidavo. O dabar tikrai pulsiu žiūrėti 8-tąjį – paskutinį – sezoną, kuris jau baigėsi (tik man prieš tai dar reikia užbaigti dabar pradėto kito anime sezoną). Vis dar susigraudinu, kai mano grojarašytje užgroja šių sezonų ending dainos, lydėjusios mane per vienas intensyviausių šio anime akimirkų. Tad drąsiai galiu sakyti, jog 2025 m. „Boku no Hero Academia“ anime atradau iš naujo.

Dramos iš naujo

2024 m. metų dramos titulą skyriau k-dramoms apskritai. Šiais metais stengiausi nesustoti ir k-dramų peržiūrėti kuo daugiau. Juolab, kad mano radare pastoviai atsiranda naujų, intriguojančių kūrinių. Ir nors draugystę su k-dramomis tęsiu (ne tokiais sparčiais tempais, kaip norėčiau, bet čia jau laiko paskirstymo visiems hobiams problema), šiais metais sužibėjo kitos dramos. Mano paauglystės meilė. Pirmosios dramos, kurias žiūrėjau. Tai yra j-dramos.

Nuo jų prasidėjo mano kelionė Azijos dramų takais. Tik paskui kažkaip jas pamečiau ir sunkiai radau, kaip prie jų grįžti, nes turinio platformose j-dramų nėra tiek daug kiek k-dramų. Todėl užsikabinti už k-dramų buvo žymiai lengviau. Bet 2025 m. situaciją pakeitė j-dramų naudai. „Netflix'e“ pasirodė ir mane susirado „Glass Heart“, o po to dar ir „Romantics Anonymous“, vienos naujausių j-dramų. Aš ne tik iš naujo atradau, kad man vis dar patinka ir j-dramos, nors jos ne tokios išgražintos, patrauklios kaip k-dramos. Bet ir vėl sutikau savo jaunystės meiles Satou Takeru bei Oguri Shun. Kai mane aplankė tiek daug nostalgiškų jausmų, negaliu susilaikyti ir privalau konstatuoti, jog 2025 m. j-dramas atradau iš naujo.

Muzika iš naujo

Šiemet teko susipažinti su nemažai naujų atlikėjų, tačiau nei vienas neįstrigo taip kaip 2024 m. Akina Nakamori. Todėl ir muzikos kategorijoje titulą noriu skirti atlikėjai, kurią šiais metais atradau iš naujo. Tai miwa. Ji visada buvo kažkur šalia nuo pat „chAngE“, dainos, skambėjusios per „Bleach“ anime kokiais 2010-aisiais, tik niekada nelaikiau savo favorite. O šiemet perklausiau savo susidarytą „The Complete of miwa“ grojaraštį, kuriame sudėjau visas jos išleistas dainas. Ir mane aplankė nušvitimas: miwa turi neįtikėtinai gerų dainų. Ne vieną ir net ne dešimt. Labai geras grįžimas tiek prie atlikėjos šaknų, tiek prie naujesnių kūrinių yra pastrieji jos geriausių dainų rinkiniai „mi“ ir „wa“. Nuo jų ir siūlyčiau pradėti visiems, norintiems pažinti šią atlikėją ar prisiminti, kas gero jos diskografijoje. „mi“ yra skirtas šviesesnei ir energingesnei atlikėjos pusei. O į „wa“ sudėtos stipriausios jos baladės. Tiek viena, tiek kita miwos pusės yra be galo stiprios. 2025 m. leido man jas abi prisiminti ir šią atlikėją atrasti iš naujo.

Rašymas iš naujo

Galiausiai priėjome prie kategorijos, kurią pristatyti man yra džiaugsmingiausia. Tai rašymas. Dalykas, kuris mane lydi nuo ankstyvų mokyklos laikų, bet suaugus buvo nustumtas į šoną, prarastas, be džiaugsmo ir su daugiau kančios. Prie rašymo pamažu grįžti bandau jau nuo ankstesnių metų, bet 2025 m. jaučiu, kad ta linkme padėjau svarų žingsnį. Tai matyti ir iš augančio šio tinklaraščio įrašų skaičiaus, ir iš to, kad pagaliau prisėdau paskrebenti šio to kūrybiško – savo kuriamos istorijos. Žinau, kad dauguma mano parašytų įrašų, apžvalgų nėra labai geri. Juos rašiau daugiausia tam, kad visiškai neprarasčiau formos, nes prisėsti aprašyti savo įspūdžius apie knygą, dramą ar anime man buvo lengviau nei prisiversti rašyti kokį nors savo kūrinį. Mažiau įtampos, mažiau reikalavimų, daugiau laisvės. Juk niekas jų vis tiek neskaito :) Tiesiog atsisėdi ir bet kaip išpili tai, ką turi pasakyti. Kokybės ne per daugiausiai, bet užtat gero jausmo pakankamai, kad norėtum tęsti. O ir naudos yra, nes paskui smagu grįžti ir prisiminti, ką maniau peržiūrėjusi ar perskaičiusi vieną ar kitą kūrinį. Dar nežinau, kur tai mane nuves, bet laikau špygas ir kumščius, kad 2025 m. iš naujo atrastas rašymo džiaugsmas manęs neapleistų ir ateityje.

Nauji atradimai ir nusivylimai

Nėra taip, kad 2025 m. neatradau nieko naujo. Aptikau. Pvz., pradėjau klausyti daugiau k-pop. Ir seniau buvo pavienių dainų, bet būtent 2025 m. šį žanrą pažinau geriau ir jam skirčiau muzikinio atradimo titulą. Iš knygų atradau nuostabią Yoko Ogawa „Begalinę lygtį“ (deja, neprisėdau aprašyti savo įspūdžių). Anime atradimas būtų „Ao no Hako“ kaip solidus romantikos ir sporto derinys, kokį senokai slapta vyliausi aptikti. Nors 2025 m. daugiau skyriau jau pradėtų anime pasivijimui, todėl šiais metais pas mane labiau karaliavo „Boku no Hero Academia“ ir „Kusuriya no Hitorigoto“, kuriam atradimo titulą skyriau 2024 m., tai šiemet nebegaliu, nors tai vienas nerealiausių pastarųjų metų anime.

Būta 2025 m. ir nusivylimų, kuriuos norisi paminėti. Iš knygų tai „Aukų dienai auštant“. Laukiau aš tos priešistorės apie Heimičą. Surijau kaip ir skaniai. Bet skonis nebuvo toks, kokio tikėjausi. Ir kuo daugiau laiko prabėga, kuo daugiau apie knygą mąstau, tuo daugiau nepatinkančių dalykų arba elementų, kurie galėjo būti išpildyti geriau, randu. Dėl to nostalgija sklaidosi ir užleidžia vietą tikram knygos skoniui, kuris nėra toks geras. Ne toks blogas, kad pagadintų ir originalias knygas, bet palieka dilgčiojantį nepasitenkinimo jausmą.

Antras nusivylimas vos neįvyko anime srityje. Nėra jis gigantiškas, bet lūkesčių neatitiko. O lūkesčius sukėlė internetas, tad gal pats kūrinys dėl to ir nekaltas. Tačiau „Spy x Family“ anime, kurį pradėjau žiūrėti, nepaliko tokio įspūdžio, kokios tikėjausi. Smagus, bet ne tokio lygio, kad apie jį norėtųsi svaigti, kaip tai daro visas pasaulis. Nors panašiai man buvo ir su „Gintama“, tad gal tiesiog situacinių komedijų anime yra ne man. Tai nereiškia, kad „Spy x Family“ man nepatinka. Labiau tai, kad radau ten minusų, kurių mieliau būčiau neaptikusi. Laimei, į sezono galą anime gerokai pasitaisė ir dabar jam „nusivylimo“ titulo nebeskirčiau.

Gal ir gerai, kad 2025 m. karaliavo atradimo iš naujo jausmas. Jis suteikia ne ką mažiau teigiamų emocijų kaip ir ko nors naujo atradimas. O dar prideda ir nostalgijos. Dėl to džiaugiuosi, kad šie metai buvo būtent tokie. O kitais tikiuosi taip pat ką nors atrasti. Ar naujo, ar primiršto, ar apleisto.

Mano „Spotify Wrapped 2025“: kuo prajuokino šiemet?

Ką tik peržvelgiau savo 2025 m. „Spotify Wrapped“ ir skubu pasidalinti įspūdžiais. „Spotify“ kasmet mane kuo nors pralinksmina. Šįkart juokiausi labai daug. Džiaugiausi taip pat daug. Šypsojausi iš vis be paliovos. Tai pasižiūrim, ko aš priklausiau ir ko prisekė „Spotify Wrapped“.

Šių metų „Wrapped“ sukėlė manyje daugiau emocijų nei 2024 m. versija. Buvo kur kas smagiau stebėti, įtraukta daugiau ir įdomesnių kategorijų, ko pritrūko pernai (kiek mačiau interneto platybėse, daug kas buvo nusivylęs praeitų metų ataskaitomis). O labiausiai patiko tai, jog gavau nemažai vaizdo žinučių iš klausytų atlikėjų. Pamenu, kaip klykiau, kai prieš porą metų pirmąkart „Wrapped“ pasirodė Mamoru vaizdo įrašas su padėka. Dabar tai jau įprasta, bet vis tiek labai malonu. Ypač, kad prie šios iniciatyvos prisideda vis daugiau japonų atlikėjų. Ir šios žinutės tobulėja. Va, šiemet keli atlikėjai uždėjo angliškus subtitrus, o Yuki Hayashi apskritai savo žinutę perdavė anglų kalba. Kaip nesijausti pastebėtam, pamalonintam ir netrokšti šių kūrėjų klausyti tik daugiau?

2024 m. džiaugiausi, kad per „Spotify“ muzikos klausiausi daugiau nei ankstesniais metais. O 2025 m. tenka pripažinti, kad vėl kritau. Klausiau maždaug 1 000 minučių mažiau. Įdomu, kur šios minutės nuklydo ir kam atiteko (dramoms, anime, vaizdo žaidimams, knygoms ar spoksojimui į lubas?).

„Spotify“ netempė gumos ir iškart padavė man dozę smagaus juoko su mano populiariausių žanrų penketuku. Ar aš žinau, kas yra city pop? Ne itin. Maždaug nutuokiu, kokios atmosferos dainos galėtų jam būti priskiriamos, bet netikiu, kad jų klausiau daugiausiai. Aš juk užkietėjusi anisong klausytoja. Tad kodėl anime žanras tik ketvirtoje vietoje? Pralenktas net kpop, kurio daugiau klausyti pradėjau tik šiemet. Labai įdomu. Garso takelių, rodos, irgi per daug šiemet neklausiau, bet gal klystu. „Spotify“ žino geriau :)

Nauja kategorija! Aaaa, kai pasirodė užrašai apie amžių, galvojau, ką čia dabar „Spotify“ man parodys. Ir žinote ką? Jis tobulai atspėjo mano realų amžių. Negaliu patikėti, kad muzikinis skonis gali taip tiksliai išduoti, kiek gyvenimo jau esi nugyvenęs. Neįtikėtina.

Na, o toliau prasidėjo. „Spotify“ paprašė atspėti, kuri iš penkių dainų buvo mano klausomiausia. Pasimečiau, nes nei viena iš pasiūlytų neatrodė tinkama. Pasirinkau tą, kuri pasirodė labiausiai tikėtina. Ir prašoviau. Ne, šiemet be perstojo klausiau ne Vaido Baumilos „Vienodai žydi sodai“, o Adomo Vyšniausko „Jeigu Žinai Ko Tu Nori“. Įdomu, kas jos šiemet Lietuvoje neklausė?

Jei rimčiau, tai vis dėlto nelabai sutinku su klausomiausių dainų penketuku. Taip, visų šių dainų klausiau nemažai, bet netikiu, kad nebuvo kitų favoritų. Ir net dvi lietuviškos dainos penketuke, kai maniau, jog 2025 m. lietuviškos muzikos klausau itin mažai? Džiugu, kad klydau ir kad lietuvius palaikiau kur kas labiau. Įtartina, nes mano instinktai kužda, kad kažkas čia ne taip. Betgi aš juk nepajėgiu prisiminti ir suskaičiuoti visko, ko klausiau per metus. Gal kitais metais reiks pamėginti atlikti eksperimentą ir specialiai kurios nors dainos išklausyti atitinkamą kiekį kartų ir pažiūrėti, ar ji atsidurs penketeku?

Dar viena nauja kategorija! Deja, visiškai neatitinka realybės. Tiksliau, yra labai nesąžininga. „Double Decades of GR“ pirmoje vietoje atsidūrė paprasčiausiai dėl to, kad yra ilgas albumas. Aš jo klausiau kartą. Ir gal keletą dainų iš jo vėliau pašmėžavo kituose mano grojaraščiuose, bet tikrai ne per dažnai. Tiesiog albume yra 45 dainos ir jo trukmė virš 3 valandų. Tai nežinau, kiek kartų reiktų perklausyti kokį kitą albumą, kad bendra klausymo trukme šį pralenktum. Panašiai turbūt gavosi ir su „My Happy Marriage“ garso takeliu. Nepamenu, kad būčiau jį paleidusi daugiau negu vieną kartą. Bet va su „Glass Heart“ albumu gal ir neklystama. Ne visą albumą nuo pradžios iki galo, bet 80 % jo dainų klausiau super dažnai.

Išmušė lemtinga akimirka. Groja būgnai. Kas gi tapo mano klausomiausiu atlikėju 2025 m.? Jei ir čia „Spotify“ būtų pateikęs staigmenų, būčiau papykusi. Laimei, viskas čia savo vietose. Nana vis dar pirma ir aš vis dar esu tarp 0,5 % didžiausių jos gerbėjų. Tai nenuginčijama tiesa, kuria labai džiaugiuosi (kad Nana pirmoje vietoje, o ne tai, kad niekaip neperkopiu tų 0,5 %).

Grįžo ir linksma kategorija, kurioje esi priskiriamas tam tikrai klausytojų grupei. Šįkart užvadinta ji kaip klubas. Tai aš pakliuvau į „Seratoniną“ ir mano vaidmuo „Nuolatinis“. Taip, aš tiek atsidavusi, kad retai spaudžiu tą „Praleisti“ mygtuką. Įdomu, kaip užvadinti kiti klubai ir kaip į juos patekti.

Liko dar aptarti klausomiausių atlikėjų Top 5. Pirma vieta aiški. Antra irgi nepakito. Trečia taip pat. O va į ketvirtą netikėtai užkopė niekada penketuke dar nebuvusi miwa! Na, ne netikėtai. Nujaučiau, kad ji bus penketuke, nes šiais metais klausiau savo susikurto grojaraščio, į kurį sudėjau visas šios dainininkės dainas. Jo trukmė apie 11 val. Tai natūralu, kad nori nenori, skaičiuojant pagal bendrą klausymo trukmę, ši atlikėja pateks į topą. Ir aš nė kiek dėl to nenusimenu. 2025 m. man yra miwa metai, nes iš naujo atradau šią atlikėją ir supratau, kiek daug gerų dainų ji turi ir kaip stipriai man jos patinka. Džiugu, kad ir LiSA išliko penketuke, nors jaučiau, kad šiemet jos klausiau mažiau nei ankstesniais metais. Turbūt „Spotify“ galėtų mane priskirti ir į „Pastoviųjų“ klubą, nes mano klausomiausi dainininkai mažai kinta. Tai man dabar jau sukilęs sportinis interesas tas pirmas tris vietas nekintančias išlaikyti kiek įmanoma ilgiau. Gal net visą dešimtmetį :D Nors tikrai nesistengiu to daryti dirbtinai. Va, šiais metais net abejojau, ar Mamoru bus penketuke, nes jo klausiau mažiau nei pernai ar užpernai. Bet algoritmas vis tiek suveikė.

Beje, kaip smagiai buvo pateiktos dainininkų lenktynės! Metų pradžioje Nanos rutuliukas buvo panašaus dydžio kaip kitų, o nuo liepos (Nanos mėnesio) išdidėjo ir jau nebeužleido pozicijų. O Mamoru rutuliukas, kaip ir minėjau, vienu metu buvo išvis susitraukęs iki žirnio dydžio. Nieko baisaus, Mamo, taip nutiko, nes aš taupiausi prieš „FACE“, kad neprisiklausyčiau tavo dainų per daug ir galėčiau jas leisti su albumu.

Ar man patiko „Spotify Wrapped 2025“? Labai! Priekaištų turiu klausomiausių dainų penketukui (na, kurgi Ayumi „mimosa“? Tikrai jos klausiau daugiau nei Adomo). Tačiau juos tuoj atpirko linksmas kategorijų pateikimas ir vėliau peržiūrėti trumpi vaizdo įrašai su mano mėgstamų atlikėjų žinutėmis. Vis dar laukiu, kada mano „Wrapped“ man pamojuos Nana, stebiuosi, kodėl į patį „Wrapped“ pristatymą pakliuvo LiSA, o ne Mamoru (juk jis klausomiausių atlikėjų tope aukščiau už ją), ir džiaugiuosi sulaukusi Yuuma Uchida, JAM Project, Ryokuoushoku Shakai ir net Yuki Hayashi, kuris į gerbėjus kreipėsi an-gliš-kai! Kaip nerealu, ar ne? O kiti japonų atlikėjai uždėjo angliškus subtitrus, kurių ankstesniais metai nebuvo. Tad einame tikrai į šviesią pusę, kur japonų atlikėjų muzika tampa vis globalesnė.

Iki kitų metų! Lai jie būna ne ką mažiau muzikalūs.

Mamoru Miyano „FACE“ (išpakavimas+apžvalga)

Nuo kada aš griebiu ne tik Nanos, bet ir Mamoru naujausius albumus? Anksčiau susilaikydavau, bet dabar darosi sunku, kai Mamo albumą iškepa vos kas 3 metus, leidžia tokias geras dainas ir dar uždeda nerealų viršelį. Jokios nuodėmės čia nėra, tik būtinybė. Kviečiu Mamoru Miyano „FACE“ apžiūrėti iš arčiau, kad įsitikintumėte būtinumu turėti šį albumą savo kolekcijoje.

Kaip man jau įprasta, prigriebiau CD+BD riboto leidimo versiją. Ne dėl BD turinio (kaip būna su Nana) ir net ne visai dėl nuotraukų albumėlio. Kažkaip su Mamoru albumais man šie bonusai neatrodo tokie patrauklūs ir verti papildomos investicijos. Tačiau. Tas. Viršelis. Kaip neimti tokio grožio? O ir BD, net jei jame tik muzikiniai klipai su making of, ir nuotraukų knygutė tikrai nepamaišys. Va taip ir buvo nugalėta mano netvirta mintis, kad gal reiktų pataupyti ir užtektų tik CD versijos.

Mamoru Miyano „FACE“ įsigijau iš CDJapan. Dėl to kartu su albumu gavau šią nuotraukytę. Neslėpsiu, nėra ji pati žaviausia. Nuotraukų albumėlyje pilna geresnių kadrų, kurie labiau masintų griebti albumą iš parduotuvės, kol nesibaigė bonusai. Bet netgi ir tokios nuotraukos nesimėto ant žemės, tad mielai ją priglausiu. Juolab, kad turi Mamo parašiuką :)

„FACE“ įpakavimas labai panašus į „THE ENTERTAINMENT“. Albumo turinys įdėtas į tokią dėžutę. Kaip ir su ankstesniu albumu, taip ir su šiuo nesu iki galo patenkinta dėžutės tvirtumu. „FACE“ versija jaučiasi šiek tiek patvaresnė, bet iki Nanos albumų dėžučių jai toli. Taip pat šįkart lygtais jos malonesnė tekstūra, tokia labiau spindinti. O gal šiaip viršelis dailiau sudėliotas, nes dėžutė atrodo TO-BU-LAI. Tiek priekinė, tiek galinė pusės. Net ir šonus norisi pabrėžti, nes labai patinka, kaip juose pratęsta E raidė. Galima sakyti, aš įsimylėjusi šį dizainą.

Albumo pristatyme Mamoru šiek tiek pasakojo apie idėją, kodėl jis pavadintas „FACE“ ir kodėl parinktas toks viršelis. Konceptas yra susijęs su tuo, kad kiekvienas turime skirtingus veidus, kuriuos rodome ne visiems, kad nesame vientisi, o turime daug pusių, net jei ir turime tik vieną veidą. Dėl to užmanymas po viršelio, kuriame Mamo yra su makiažu, atidengti diskų dėklą su Mamo veidu be makiažo mane sužavėjo. Tarsi su šiuo albumu atlikėjas parodo ir savo išgražintą pusę, ir savo pusę be filtro. Ši idėja siejasi ir su albumo dainomis, nes ten tikras žanrų miksas.

Diskų dėkliuko vidaus išdėstymas toks pat kaip „THE ENTERTAINMENT“: „atvertus lapą“ po CD disku randame BD diską. Abiejų spalvos ir raštai idealiai tinka prie bendro albumo vaizdo.

Pradžioje užsiminiau, kad ne prie riboto leidimo versijos pridedamas nuotraukų albumėlis paskatino mane imti šią versiją. Keista, ar ne? Juk šiaip aš mielai griebiu nuotraukų albumėlius. Bet su Mamoru leidimais panašu, kad kur kas geriau nei bonus albumėliai yra dainų žodžių knygutė. Nes čia paslėpta nemažai kur kas geresnių kadrų. Ir man toks sprendimas žiauriai patinka. Nanos dainų žodžių knygelių vartyti per daug nesinori, nes ten matyti tik kanji, o čia jos prilygsta nuotraukų albumėliui. Tarsi vietoj vieno gautum du :)

Galiausiai štai, kaip atrodo ir pats nuotraukų albumėlis. Tiek priekinis, tiek galinis viršelis yra labai jaukūs. Bet turiu pripažinti, kad nelikau sužavėta. Man ši fotosesija mažai skiriasi nuo tos, kuri yra „THE ENTERTAINMENT“ nuotraukų albumėlyje. Man net sunku išskirti kelis labiausiai patikusius kadrus. Visi jie geri, bet tuo pačiu metu ir neįspūdingi. O gal tiesiog aš pasidariau per daug išlepusi :) O gal užkliuvo tai, kad fotosesija nelabai siejasi su pagrindine albumo idėja, yra per daug saldi. Kad ir kaip būtų, Mamoru su akiniais atperka viską.

Jau neiškenčiau ir tai, kad įsimylėjau šį albumą, paminėjau dar aprašymo viduryje. Tad pabaigoje tik pakartosiu. Dizaino prasme tai yra vienas mano mylimiausių albumų. Man patiko ir „THE ENTERTAINMENT“, bet „FACE“ konceptas išpildytas taip taikliai ir gražiai, kad nurungia visus kitus. Muzikine prasme tai irgi labai solidus albumas. Yra daug hitų, nemažai šiaip įdomių ir išsiskiriančių dainų. Jaučiasi k-pop įtaka, bet Mamoru kažkaip geba tuos pop elementus, kurie man nebūtinai patinka kitų dainininkų kūriniuose, pritaikyti taip, kad mano ausiai tiktų. Tad gal pabandom paklausyti kartu? :)

Dizainas: 10 / 10

Kad jau kartu paklausėme, tai sumąsčiau pasidalinti ir savo mintimis apie kiekvieną dainą. O jų „FACE“ albume net 14! Kai įprastai Mamoru albumuose būna 12. Rodos, turėjome gauti daugiau nei paprastai, bet jausmas priešingas. Kadangi net 11 dainų buvo išleistos dar iki albumo pasirodymo, to skaičiaus padidėjimo nelabai jaučiasi. Ir albumą kaip visumą vertinti sunku, nes 11 dainų jau žinomos mintinai ir tos 3 naujos jose paskęsta. Dėl to labai gaila, nes iš tiesų albumas yra puikus, dainos man patinka. Bet jo viso dažnai klausyti negalėsiu, nes rizikuosiu prieš jį išleistas dainas perklausyti, t. y. jau nedaug trūksta, kad jos atsibostų, nes dar iki albumo jų klausiau iki begalybės. Bet jei atmestume šį faktorių, „FACE“ turi daug ką pasiūlyti. Pasižiūrėkime.

VACATIONING

Labai abejojau, ar taisyklinga iš angliško vacation (atostogos) padaryti veiksmažodį, bet ką tik patikrinau ir taip, tokia forma galima. Ir daina savo atmosfera tobulai atitinka šį pavadinimą. Klausydamas jauti tą vasaros dvasią ir prisimeni jūrą, smėlį ar šiaip dienas sodyboje karštą liepos dieną. Tad „VACATIONING“ yra jauki ir atpalaiduojanti. Susiklauso tikrai maloniai. Bėda ta, kad man nelabai patinka tokio lengvesnio stiliaus dainelės kaip albumų įžanga. O Mamoru tokias naudoja jau trečiame albume iš eilės. Norėtųsi pakeisti šią tendenciją ir grįžti prie energingų įžanginių dainų kaip „EGOISTIC“ ar „UNSTOPPABLE“. Juolab, kad ta atostogų atmosfera nedera su nuotaika, kurią kuria albumo dizainas, ir trupučiuką iškrenta ir iš likusių dainų konteksto. Jei „VACATIONING“ būtų įdėta į albumo vidurį ar link galo, to tikrai nesakyčiau. Man ji tiktų kur kas labiau.

The Battle

Išklausę jaukią įžangėlę, gauname tikrąjį albumo opener'į. Mamoru nepradeda savo albumų prieš tai išleistais singlais, tačiau „The Battle“ tiek savo ritmingumu, tiek žinute būtų idealiai tikęs kaip „FACE“ įžanga. Juk dainoje kalbama apie vidinę kovą su savimi. O ir melodija itin pagavi. Užkrėtė mane nuo pat pirmo paklausymo. Sakyčiau, stipriausias šios eros singlas ir tikrai viena geriausių naujo Mamoru stiliaus dainų.

ジャンプしてみて / Jump Shite Mite

Ši daina yra neatsiejama nuo jos muzikinio klipo. Patikėkit manim, jei jo nematėte, iki galo taip ir nesuprasite „Jump Shite Mite“ žavesio. Nes daina yra smagus pasižaidimas, kvietimas padūkti ir pasilinksminti. Gali kiek pasirodyti kaip juokelis, bet man tas nerimtumas labai limpa. O visa daina, kaip ir sako pavadinimas, yra apie pabandymą pašokti. Toks ir yra jos priedainis: Ei, jaunuoli, ei, panele, ei, tėti, ei, mama, pabandykit pašokti. Neįmanoma, kad jis neįstrigtų galvoje, kad klausantis nesinorėtų šokti. Pabandom ir pažiūrim, kas pašoks aukščiau? :)

Apollo

Jei iki albumo išleidimo būtų leidę į jį nedėti jau anksčiau pasirodžiusios dainos, aš tikriausiai būčiau pasirinkusi šią. Niekaip nesupratau, kam „Apollo“ buvo įtraukta į „FACE“. Tai daina iš „The Battle“ singlo ir kažkaip norėjosi, kad ten ir liktų. Bet aš klydau. Iki tol nekreipiau į „Apollo“ dėmesio, bet albume ji sužibo visai kitaip. Va, kokią galią turi dainų išdėstymas. Po energingų dviejų prieš tai ėjusių dainų „Apollo“ užliejo malonia, šilta banga. Norėjosi jau nebe šokti, o dainuoti visa gerkle. Už tą suteiktą neapsakomą gerumo jausmą aš šią dainą įsimylėjau iš naujo.

R.P.G

Jei „Jump Shite Mite“ atrodo kaip gana patrakusi dainelė, tai „R.P.G“ yra daina su visiškai nurautu stogu. Kaip man ji patinka! Taip, ji gali pasirodyti beprotiškai nutrūktgalviška, tačiau taip gera per ją išsitaškyti. Ir kartu su Mamo dainuoti tuos R-P-P-P-P-G užsikirtimus. O kur dar visokie vaizdo žaidimų žaidėjams gerai pažįstami terminai, kaip HP, ar šiaip tematiškai tinkantys žodžiai kaip hero, boss fight ir t. t. Užskaitau 100 %.

Sing a song together

Negali viskas būti rožėmis klota. Taip ir Mamoru retkarčiais išleidžia kokį silpnesnį singlą. Toks man yra „Sing a song together“. Aš pritariu dainos žinutei ir idėjai, bet mano ausims jos skambesys atrodo labai jau vidutinis. Iš visų per šią erą išleistų dainų man ši patiko mažiausiai ir „FACE“ to nepakeitė. Nežinau, kur bėda. Klipas gražus, pavadinimas gražus, žodžiai mieli. Bet nuskamba neįsimenamai. Gal trupučiuką per saldu? Nėra tai bloga daina, suklausau be problemų, bet Mamoru repertuare yra geresnių baladžių.

Invincible Love

Nesitikėjau, kad Mamoru ir „Invicible Love“ įtrauks į „FACE“ albumą. Čia istorija kiek kitokia nei su „Apollo“. „Invincible Love“ man žiauriai patinka, tik ji jau taip seniai išleista ir įsigėrusi į atmintį, kad nemaniau, jog reiktų ją prikelti su albumu. Ši daina tokia gera, kad turbūt Mamo komanda pagalvojo, jog negalima jos palikti nuošalyje. Ir gerai. Po „Sing a song together“ susiklauso dar net geriau nei anksčiau. O iš tiesų tai turbūt šią dainą pridėjo, nes iš naujų dainų labai mažai yra baladžių, tai tikriausiai norėjosi išlyginti tempą, kad nebūtų vien šokiai.

Kiss me now

Pagaliau priėjome naują dainą (neskaitant įžanginės). Ar Mamoru reikėjo dar vienos dainos su žodžiu „Kiss“ (žiūriu į tave, daina „Kiss x Kiss“)? Abejoju. Ar gerbėjams patiks? 100 %. Ar man patinka? Dar sunku pasakyti, nes kol kas daina kažkaip praslydo pro ausis. Tačiau labai džiaugiuosi, kad tai nėra saldi dainelė, labiau panašėja į k-pop šokių dainą. Tik jai sunku sužibėti, kai albume pilna jau seniau išleistų gerų kūrinių.

DRESSING

Kai pasirodė „DRESSING“, pagalvojau, „Kas čia per daina?“ Tik jokiu būdu ne iš blogosios pusės. Tiesiog „DRESSING“ skambesys taip skiriasi nuo visko, ką Mamoru yra dainavęs iki tol, kad, nori nenori, apima nuostaba ir prireikia laiko susivokti, ką aš čia ką tik išgirdau. O kai susivoki, įsimyli tokį, sakyčiau, retro skambesį. Išskirtinis kūrinys, atskleidęs dar vieną talentingojo Mamoru pusę.

繭 / Mayu

Niekaip nesuprantu, kodėl „Mayu“ buvo išleista kaip atskiras skaitmeninis singlas, o ne kartu su „DRESSING“. Būtų derėję. Bet ir viena pati „Mayu“ yra stipri. Irgi maloniai nustebino klausant pirmąkart, kaip Mamoru neįprasto skambesio kūrinys. Nors turbūt nebereiktų stebėtis, nes pastaraisiais metais atlikėjas labai nutolo nuo savo pirminio j-pop / anisong skambesio. Jam tai tik į gera (nors aš kartais anisong skambesio ir pasiilgstu).

零光 / Reikou

O.M.G. Meilė iš pirmos natos. Nunešė stogą, ausis ir dar apakino. Tai trečioji iš naujų dainų ir neabejotinai mano mylimiausia. Skaudžiai tamsios natos, „Garnet“ atmosfera ir orkestro aidai? Taip, taip, taip! Neturėjome kitos tokios dainos nuo pat Mamoru debiuto. Ir kaip jam tinka! Privaloma šią dainą sudainuoti su gyvu orkestru (ir išleisti ne kaip tik gerbėjų klubo nariams prieinamą įrašą, o visiems prieinamą, kad galėčiau pagriebti į kolekciją). Lauksiu.

AUTHENTICA

Oi, koks geras perėjimas iš „Reikou“ į „AUTHENTICA“. Kaip tinka šios dainos šalia viena kitos! „AUTHENTICA“ šiek tiek švelnesnė, bet irgi turi tamsesnių natų, tad atrodo, jog pratęsia „Reikou“ mintį. Patiko man ši baladė ir „DRESSING“ single, bet albume ji dar stipresnė.

Quiet Explosion

Pagaliau bent trupinėlis anisong / rock tipo skambesio! „Quiet Explosion“ yra mano daina, patiko nuo pat singlo išleidimo. Vis dėlto turiu kažkiek pripažinti, kad tik per plauką neiškrenta iš albumo konteksto. Neabejoju, kad buvo sunku surasti jai tinkamą vietą, kad nesutrikdytų albumo tėkmės. Bet pavyko. Man tai net be galo smagu turėti albumą, kuris baigiasi ne baladėmis, o energingomis dainomis. Ir, žinoma, turėti bent vieną dainą su senesniu Mamoru skambesiu, išvystytu nuo „Orpheus“ laikų.

Mirror

Čia irgi rekomenduočiau būtinai pažiūrėti muzikinį klipą dėl šokio ir įdomiai sudėliotų vaizdų. O pati daina... Toks grynas k-pop mano ausims. Dar kartą nustebino. Mamoru į „FACE“ sudėjo tikrai daug naujovių. Ar „Mirror“ man patinka? Nežinau. Man patinka melodingos jos dalys. Man mažiau prie širdies repo dalys. Tai toks mišinys. Įdomus mišinys. Nes kuo daugiau klausau, tuo labiau patinka, bet ir tuo pačiu metu erzina repo dalys. Nesibaigianti kova :)

Apibendrinant, esu patenkinta „FACE“ albumu. Rekomenduočiau jį paklausyti visiems, ypač tiems, kurie dar negirdėjo Mamoru. Albumas labai šiuolaikiškas ir tikrai gerai sukurptas, tad turi ką pasiūlyti ir gali patikti net ir j-pop / anisong neprijaučiačiam klausytojui. O ir seniems Mamoru gerbėjams jis turėtų prilipti, nes visos naujovės ir eksperimentai tik dar labiau atskleidžia bei pabrėžia atlikėjo žavesį ir talentus.

Muzikinė dalis: 9 / 10

Na, turiu išlikti principinga ir pamažinti balą dėl „Sing a song together“ ir negaliu duoti apvalaus balo už „Mirror“, nes iš principo tai nėra mano skonio daina, nors Mamoru ir sugebėjo ją pateikti mano ausiai priimtinu skambesiu; tačiau iš tiesų albumas yra 10 / 10. Tik imkit ir klausykit.

Korėjiečių dramos „Tale of the Nine-Tailed“ apžvalga

Ar matėte šios k-dramos reklaminius plakatus? Tai va. Vienas žvilgsnis į ten esantį Lee Dong Wook (aktorių, kurį žinau iš k-dramos „Goblin“) ir „Tale of the Nine-Tailed“ nugulė mano norimų peržiūrėti dramų sąraše. Ar aš gilinausi, apie ką šis serialas? Nelabai. Man užteko žinoti, kad čia fantastinė drama apie devyniauodegį lapiną, kuris įsimyli žmogų, ką daugmaž supratau iš titulinių paveiksliukų ir pirmų aprašymo eilučių (nes kas gi gilinasi į istorijų aprašymus, pfff, tikrai ne aš). Ir kad čia Lee Dong Wook, mano akimis, atrodo neišpasakytai kietai ir patraukliai. Ar apsiginklavusi tik tokiomis žiniomis nusvilau? Ar likau patenkinta? Pabandykime išsiaiškinti.

Bendra informacija

Pavadinimas: Tale of the Nine-Tailed

Serijų skaičius: 16

Leidimo metai: 2020

Kur žiūrėti: Viki (nemokamai), Netflix (prenumerata)

Lee Yeon yra mitinis devyniauodegis lapinas, anksčiau buvęs miškų dievybe, dabar apsimetantis žmogumi ir dirbantis vienai iš pomirtinio pasaulio valdovių. Jo užduotis – medžioti prasikaltusias mitines būtybes. Kol tvarkosi su nepaklusniais gentainiais, Yeon ieško ir savo pirmosios meilės, mirtingosios moters, kuri turėjo atgimti šiame pasaulyje. Nam Ji-A dirba TV prodiusere ir kuria laidą apie mitines būtybes bei mistinius įvykius. Taip ji siekia daugiau sužinoti apie galimai šalia įprasto egzistuojantį mitinį pasaulį ir surasti paslaptingai vaikystėje dingusius tėvus. Betiriant vieną iš nepaaiškinamų įvykių, Nam Ji-A ir Lee Yeon keliai susikerta. Kol Yeon bando išsiaiškinti, ar Ji-A yra jo atgimusi meilė, busti ir kerštui ruoštis pradeda senas jo priešas. Ar praeities tragedija vėl pasikartos?

Kas patiko žiūrint „Tale of the Nine-Tailed“

Žiūrėdama „Tale of the Nine-Tailed“ nejučia ją lyginau su paskutine savo matyta k-drama „Lovely Runner“. Šių dramų nuotaika ir atmosfera yra visiškai skirtingos, tad iš principo be romantinio elemento jos nėra panašios, kad galėtum lyginti. Tačiau „Nine-Tailed“ radau geriau išpildytas tas dalis, kurių man trupučiuką pritrūko su „Lovely Runner“. Visų pirma, nors „Tale of the Nine-Tailed“ yra romantinis serialas (net pavadinčiau jį romantasy žanru, kuris dabar užkariavęs knygų rinką) ir iš esmės meilės linija yra pagrindinė, kaip ir „Lovely Runner“, tik priešingai nei pastarojoje dramoje, čia vyksta daugiau svarbių dalykų. Reikšmingas ne tik Yeon ir Ji-A santykis. Reikšmingi ir Yeon santykiai su kitais veikėjais, ypač su jaunėliu broliu Rang, bei Ji-A santykiai su tėvais. Drama užpildyta ne vien mielomis romantiškomis akimirkomis. Jų yra mažiau nei įvykių, stumiančių istoriją į priekį. Ant kortos pastatyta ne tik Yeon ir Ji-A meilė, bet ir kitų žmonių, įskaitant ir nekaltus, nesusijusius su istorija, gyvybės. Kaip tik tokios romantinės dramos, kurioje yra šis daugiau nei vien pagrindinė pora, man ir norėjosi.

Antras stiprus „Tale of the Nine-Tailed“ pliusas yra antriniai ir šalutiniai veikėjai. Man vėl norisi šį aspektą palyginti su „Lovely Runner“, nes ten man buvo baisiai apmaudu, kad visi kiti veikėjai, išskyrus pagrindinę porą, buvo daugiau ar mažiau naudojami tik komedijiniam efektui iššaukti. O čia ne. Čia turime gana nemažai antrinių veikėjų, kurie ne tik padeda pagrindinei porai, bet ir turi nepaviršutiniškas savo istorijas, savo charakterius, yra įsimenami ir patrauklūs žiūrovui.

Įžangoje paminėjau, kad per daug nesigilinau į dramos aprašymą. Nėriau į ją gan aklai. Galbūt dėl to, o gal ir ne, pirmos serijos pradžia mane užklupo netikėtai. Nesitikėjau, kad „Tale of the Nine-Tailed“ bus tamsi fantastika. Taip, Yeon čia be galo gražus, bet pats mistinis pasaulis nelabai. O ir tonas pačioje pradžioje buvo rimtas, niūrus, su siaubo elementais. Šiaip nemėgstu siaubo elementų. Bet šioje dramoje sugebėta surasti balansą, kiek įdėti to siaubo dėl atmosferos ir kad žiūrovas pasijaustų truputį nejaukiai, bet ne per daug, kad negalėtų ar nenorėtų žiūrėti (jei nėra siaubo gerbėjas). Dėl to noriu šį aspektą paminėti prie pliusų. Kaip ir tai, kad dramoje teko sutikti ne vieną korėjiečių mitinę būtybę, apie kurią iki šiol nebuvau girdėjusi. Tad nors ir minimaliai, bet seriale galima susipažinti ir su korėjiečių kultūra.

Kuris veikėjas yra dramos MVP?

Kiekvienoje medijoje man svarbūs veikėjai. Nes jei prie jų prisiriši, juos pamilsti ir palaikai, tai gali atleisti kai kurias siužetines skyles ir sužiūri viską su malonumu. Mano širdį „Tale of the Nine-Tailed“ veikėjai palietė. Man nebuvo vis vien, ar jie gyvens ar mirs, ar sulauks laimingos pabaigos ar ne. Daugiausia nuopelnų tam, žinoma, turi Lee Yeon su nepakartojamu savo žavesiu (jūs tik pažiūrėkit, kaip Lee Dong Wook judina savo antakius, ir suprasite). Man patiko jo pasitikėjimas savimi, šiek tiek sumišęs su arogantiškumu (vis dėlto jis buvusi dievybė, tai žino savo statuso vertę), atmiežtas keistu naivumu (sakyčiau, jis dar ne visai prisitaikęs prie šiuolaikinio pasaulio) ir po pompastiškumo kauke slepiamu gerumu. Žodžiais jis gali tyčiotis iš savo jaunėlio brolio, bet jo darbai rodo ką kita, pvz.: Yeon nepraleis paerzinti Rang už vaikystėje prišlapintą lovą, bet toje pačioje vaikystėje visada broliui atiduodavo didesnę perlaužto obuolio pusę ar visada leisdavo laimėti šachmatų žaidime.

Pats Rang irgi yra intriguojantis veikėjas. Net drįsčiau teigti, kad pavergęs žiūrovus labiau už pagrindinę porą. Man jis priminė įsižeidusį ir ant pasaulio bei brolio supykusį paauglį, kuris labai nori apsimesti blogu, nes nekenčia savo švelniosios pusės, bet ir negali jos visiškai panaikinti, nes vis dėlto širdyje yra geras. Dramoje Rang turbūt yra labiausiai išvystytas personažas, perėjo per daugiausiai pokyčių, bet nepametė savęs, o tiesiog jau dėjo žingsnį iš maištingos paauglystės link brandos.

Dar trumpai užsiminsiu apie Ji-A. Man sunkiai sekasi nuoširdžiai pamėgti pagrindines veikėjas moteris k-dramose. Iš pradžių nežinojau, ir kaip vertinu Ji-A. Pasirodė ji per daug protinga, per daug nuovoki ir įžvalgi. Na, tokia kaip Merė Sju. Bet ilgainiui pradėjau vertinti šiuos jos bruožus ne kaip iš oro suteiktą duotybę, o kaip užsitarnautus. Vaikystėje Ji-A susidūrė su žmonėmis apsimetusiomis mitinėmis būtybėmis, todėl žino, kad ne viskas, kas matoma plika akimi yra tiesa. Dėl to ir natūralu, kad augdama į daug ką žiūrėjo kritiškai ir išlavino gebėjimą pastebėti detales bei iš jų greitai pasidaryti išvadas. Be to, Yeon padėjo jai nusiimti jos susikurtą šaltoką kaukę, tad į dramos pabaigą Ji-A man pradėjo patikti labiau.

Ko „Tale of the Nine-Tailed“ pritrūko

Ne viskas lapinų pasaulyje rožėmis klota. Kad ir kaip man patinka pagrindiniai veikėjai, turiu sutikti su kai kuriais komentatoriais, kad per dažnai jie priminė Meres Sju, kurioms viskas einasi kaip per sviestą. Būta nemažai akimirkų, kur, rodos, Yeon atsiduria blogoje padėtyje, bet stebuklingai išsigelbėja, nes nuo pat pradžių žinojo, kas laukia, tik žiūrovui tos scenos, kur jis ruošėsi įvykiui, atskleidžiamos vėliau. Oi, kaip k-dramos mėgsta šį efektą. Ir jis veikia. Tik jei naudojamas nesaikingai, praranda įtikinamumą.

Pametė drama ir savo siaubo elementus, su kuriais žaidė pirmojoje istorijos pusėje. Iš pradžių net nepastebėjau, tik paskui susimąsčiau, kad pradžioje nuotaika buvo vienokia, mistiškesnė, grėsmingesnė, su vaiduokliais ir pan. O paskui įtampos būta, bet ji nebe tokia. Nebeliko to groteskiškumo. Per daug nesiskundžiu, nes, kaip sakiau, siaubo žanras ne man, bet pasakojimo tono pokyčiai nebūtinai prisideda prie istorijos vientisumo.

Vis dėlto didžiausias minusas man buvo tai, kaip apie 11-12 seriją staigiai buvo išspręstas vienas dalykas, iki tol buvęs viena pagrindinių įtampų. Iš užuominų įtariau, kaip Ji-A sudės taškus ant I, kas ir kaip. Bet tai įvyko taip staiga, tarsi iš serialo būtų iškirpta bent pusės serijos trukmės scenų. Dėl to atomazga buvo neįtikinama ir antikulminacinė. Juolab, kad iki tol buvusi svarbi siužeto sudedamoji dalis išsisprendė be jokių pasekmių. Tolimesniems įvykiems tai beveik neturėjo reikšmės. Tad pusę serialo kurta įtampa ir paslaptis neteko prasmės. Net ėmiau svarstyti, tai apie ką suksis veiksmas per dar likusias 4-5 serijas? Na, veiksmas rado kitą kryptį, kurią išplėtojo. Gal dėl to paskutinis serialo trečdalis ir atrodė šiek tiek atskirtas nuo to, kas buvo iki šiol. Neištęstas, bet pasikeitęs.

Priekaištų yra ir pabaigai. Ji nebūtinai bloga. Jei nuoširdžiai, aš dar nežinau, kaip dėl jos jaučiuosi. Nepatiko man ten prieš tai įvestoms taisyklėms prieštaraujantys, nelogiški dalykai, parodyti labiau tam, kad būtų užglaistyti, o ne paaiškinti, likę neišspręsti dalykai. Kaip ir norėta tokios kartesnės pabaigos, bet ir stengtasi pridėti saldumo. Ar verkiau? Aha. Ar tas skonis man patiko? Dar nežinau. Ar pabaiga bloga? Vis dėlto ne. Ar nenuvilianti? Kaip ir ne, bet iki galo tokia neaiški.

Apibendrinimas

„Tale of the Nine-Tailed“ man patiko. Tiesą sakant, net stebiuosi, kad internete radau tiek daug neigiamų komentarų. Tikėjausi, kad drama yra fanų numylėtinė, bet pasirodo, kad ne. Ir suprantu kodėl. Yra ten ko prikibti: dėl pasikeitusio tono, per lengvai išspręstų konfliktų ar pabaigos, kuri vis dėlto paliko neatsakytų klausimų. Bet tai man netrukdė pamilti veikėjų, juos palaikyti ir už juos sirgti. Man patiko, kad dramoje buvo romantikos, bet ji neužėmė viso eterio laiko, kad svarbūs buvo ne tik romantiniai, bet ir šeimos santykiai, o antriniai veikėjai nebuvo išnaudojami dėl juoko, net priešingai, išgyveno savo nepaviršutiniškas istorijas. Siūlyčiau pažiūrėti tiems, kam šįkart norisi ne per saldžios meilės istorijos su fantastiniais motyvais. Ir, žinoma, tiems, kurie neabejingi Lee Dong Wook. Tik pažiūrėkite į jo vaidinamą Lee Yeon tituliniame paveiksliuke. Jei jis neįtikins, tai niekas nebeįtikins. Na, nebent valiūkiška Kim Bum, vaidinančio Rang, šypsena kitoje paveiksliuko pusėje.

Vertinimas: 8,5-9 (dar virškinu pabaigą ir dėl to svyruoju tarp balų, kurie nebūtinai visiškai atliepia mano susižavėjimą, nes juk turiu vertinti ir kažkiek kritiškai)

Anime „Ao no Hako“ („Blue Box“) apžvalga

Man patinka anime apie sportą. Man patinka romantiniai anime. Tikrai ne kartą esu pasvajojusi, kaip būtų šaunu apjungti šiuos du žanrus. Ir „Ao no Hako“ nėra pirmas tai padaryti pabandęs anime, kurį peržiūrėjau. Ar jam išpildyti mano svajonę sekėsi geriau nei kitiems anime / manga kūriniams (taip, šis sakinys užuomina į tai, kad kitų kūrinių bandymai nebuvo patys sėkmingiausi)? Išsiaiškinkime.

Bendra informacija

Pavadinimas: Ao no Hako (angl. Blue Box)

Serijų skaičius: 25

Leidimo metai: 2024

Kur žiūrėti: Netflix

Inomata Taiki kasdien skuba į rytines badmintono treniruotes mokykloje. Tai jo mėgstamiausias dienos metas, nes sporto salėje jis kasryt sutinka savo simpatiją Kano Chinatsu. Chinatsu yra metais vyresnė krepšinio komandos žaidėja ir, nors abu jaunuoliai rytus leidžia tuščioje sporto salėje, Taikiui sunku ją užkalbinti. Iki tol, kol, susiklosčius neįprastoms aplinkybėms, Chinatsu apsigyvena vaikino namuose. Tai tampa akstinu Taikiui dar rimčiau kibti į badmintoną ir drauge su Chinatsu siekti tikslo patekti į savo sporto šakų nacionalines varžybas. Ir galimai taip pamažu užkariauti merginos širdį.

Ar sportas, ar romantika, o gal tikrai abu?

Pradžia buvo lėta. Iš pirmų serijų pasirodė, kad „Ao no Hako“ labai jau vidutinis anime. O juk aš buvau prisiskaičiusi, koks tai gėris, kaip puikiai apjungia sportą su romantika ir t. t. Tačiau per daug nusivilti nespėjau, nes pamažu, nepastebimai anime mane įtraukė ir man visai patiko jo savitas ritmas bei atmosfera. Prie to turbūt daugiausiai prisidėjo pagrindinis herojus Taikis. Jis turi savyje šarmo, kuris patraukia ir dėl kurio norisi už veikėją sirgti. Tiesa, jam atsiskleisti reikia šiek tiek laiko.

Pradžiugino ir tai, kad sporto čia buvo daugiau, nei tikėjausi. Iš šio žanro pasiskolinti elementai išpildyti gan neblogai. Tikrai jaučiau daugiau sporto dvasios nei kituose panašiuose anime. Ir vis dėlto „Ao no Hako“ visų pirmiausia ir iš esmės yra romantinis anime. Sportinė linija eina šalia, labiau kaip priedas, stengiamasi jos neužkabinti daugiau, nei būtina. Dėl to nėra čia kraują kaitinančių rungtynių, įdomių varžovų iš kitų mokyklų (gal kokie du buvo dėl vaizdo pasirodę, bet tikrai neišvystyti taip kaip priešininkų komandos kokiame „Haikyuu“ ar „Kuroko no Basuke“) ar dramos aikštelėje, ko tikėtumeisi iš sporto anime. Ypač krepšinio pusėje. Su Taikiu ir badmintonu tai dar visai neblogai: turi jis ir keletą komandos draugų su vardais, ir keletą varžovų, kelerios jo rungtynės buvo parodytos detaliau, nemažai laiko skirta treniruotėms bei tobulėjimui ir šiaip badmintonui.

O štai su Chinatsu ir krepšiniu daug prasčiau. Epizodiškai parodomos ištraukos iš treniruočių ir dar epizodiškiau akimirkos iš svarbių rungtynių. Net Chinatsu komandos narės neturi atskleistų vardų. Kas kažkiek ir suprantama, nes jos neprisideda prie pagrindinės siužetinės linijos vystymo. Tačiau sporto anime entuziastams tai gali palikti nemalonų poskonį, juolab, kad „Ao no Hako“ gana stipriai pozicionuojamas kaip romantikos ir sporto hibridas.

Jei sportinė pusė galėtų būti ir stipresnė, prie romantinės pusės nesinori kabintis. Taip, jausmai vystomi lėtai, bet tai tinka bendram anime ritmui ir mokyklos aplinkai, kurioje vyksta veiksmas. Gal pirma pusė kiek ir nuobodesnė (jei nepatinka lėtumas, kuris man netrukdė, vos tik ėmė patikti veikėjai), tačiau antroje pusėje buvo tikrai daug įtampos, į visą reikalą įtraukus ir Taikio vaikystės draugę Chono Hiną. Turbūt tuoj pagalvojote: „Aha, kaip romantinis anime be nuvalkioto meilės trikampio!“ Žinokit, visai neužkliuvo man tas meilės trikampis čia. Sakyčiau, vienas iš geresnių priėjimų prie jo. Gal dėl to, kad man baisiai patiko Hina ir jos požiūris bei jos ir Taikio santykiai. Nebuvo čia ir per didelio mėtymosi, kas kam patinka, ar bandymo pakenkti varžovui. Tiesiog plikas faktas iš Hinos pusės „Tu man patinki“.

Mano, Chinatsu ar pasakojimo perspektyvų problemėlė

Kaip jau minėjau, Hina man labai patiko kaip veikėja ir aš už ją nuoširdžiai sirgau. Gal dėl to, o gal ir visai ne, apie pagrindinę Takio meilę Chinatsu negaliu atsiliepti taip gražiai. Iš pradžių buvo miela stebėti ją ir Taikį, įvairius nesusipratimus, kylančius iš to, kad nei vienas nė neįtaria, jog galimai vienas kitam simpatizuoja. Tačiau apie sezono vidurį atsirado akimirkų, kai neaiškumas dėl Chinatsu jausmų ėmė erzinti. Gal dėl to kaltas sprendimas labai mažai scenų parodyti būtent iš Chinatsu perspektyvos. Kaip jaučiasi Taikis – mes žinome. Netgi gavome kelias serijas, papasakotas grynai iš Hinos perspektyvos. Tad žinome, ir ką ji galvoja. O ką galvoja Chinatsu? Kaip ir pats ne kartą tai pasakęs Taikis, mes nežinome, kas jos galvoje. Dėl to jos elgesys sukelia dviprasmiškų jausmų. Ar ji taip elgiasi, nes nuoširdžiai nenutuokia, kad Taikis jai simpatizuoja? Tyčia jį erzina? Ar bando taip flirtuoti, nes ir jai vaikinas patinka?

Net yra serija, pavadinimu „Unfair woman“ (nesąžininga moteris), kuri ir paliečia šią Chinatsu pusę, kad mergina gali pasirodyti kaip tokia moteris. Vadinasi, pats anime nutuokia apie ir pripažįsta šią problemą, kad Chinatsu elgesys gali pasirodyti, kaip moters, tyčia vedžiojančios vaikiną už nosies. Abejoju, ar Chinatsu iš tiesų yra tokia bloga veikėja ir nenoriu jos apkalbėti ar nemėgti. Tiesą sakant, man ji irgi visai patinka. Tik tas neapibrėžtumas, ar tai ji jau įsižiūrėjo Taikį ar dar ne, sukelia tokį įspūdį. O kai paskui pasirodo atvira ir nuoširdi Hina, natūraliai mano simpatijos pakrypo jos pusėn.

Apibendrinimas

Tai ar „Ao no Hako“ išpildė mano svajonę sujunti sportą su romantika? Mano akimis, jis tai atlieka stipriau nei „Cross Game“ (anime apie beisbolą, kurį žiūrėjau seniai seniai) ar „Namaikizakari“ (manga dalinai apie krepšinį, kurią buvau pradėjusi skaityti), už ką labai sveikinu. Tačiau savo esme išlieka grynai romantiniu anime ir labiau patiks tiems, kurie simpatizuoja būtent šiam žanrui. Laimei, tai, ką pasirinko daryti, anime daro gerai ir nebando iššokti aukščiau bambos. Man tik šiek tiek užkliuvo, kad netolygiai dalinamas eteris pagrindiniams veikėjams ir vieno veikėjo perspektyvos gauname daug, o kito mažai, dėl ko sunku susigaudyti, ką tas veikėjas jaučia iš tiesų ir atsiranda abejonių dėl veikėjo nuoširdumo. O šiaip „Ao no Hako“ yra labai solidus romantinis anime su sporto prieskoniais. Ir man jis patiko.

Vertinimas 8,5 / 10

Japonų dramos „Glass Heart“ apžvalga

Kiek kainuoja atiduoti visą save kūrybai? Ar yra kokia nors riba, kurios nederėtų peržengti? Ką reiškia būti genijumi ir ką reiškia būti šalia genijaus? Ar kito žmogaus genialumas gali sužlugdyti? Kaip atskirti meilę žmogui ir susižavėjimą jo talentu? Ar įmanoma išsaugoti vertybes, kuriomis tiki, kai tave gniuždo tamsioji industrijos pusė? Va, kiek gvildenamų temų prisirašiau mąstydama, apie ką yra japonų drama „Glass Heart“. Nors iš tiesų ši drama nėra tokia gili ir filosofiška. Viskas ten kur kas paprasčiau. Tiesiog pasakojama apie 4 žmones, be galo mylinčius muziką ir susibūrusius į grupę. Kaip jiems sekėsi? Tuoj sužinosime.

Bendra informacija

Pavadinimas: Glass Heart

Serijų skaičius: 10

Leidimo metai: 2025

Kur žiūrėti: Netflix

Saijo Akane atsidūria kryžkelėje. Ji svajoja būti būgnininke, bet jai vis nesiseka pereiti atrankų ir gauti vietos grupėje. Kai mergina jau nusprendžia mesti muzikantės karjerą, ją susiranda genijus kompozitorius Fujitani Naoki ir pakviečia prisijungti prie jo kuriamos grupės, kurioje jau yra legendinis gitaristas Takaoka Sho ir talentingasis pianistas Sakamoto Kazushi. Ketveriukė pasivadina „TENBLANK“ ir vos išleidusi pirmą singlą sudrebina muzikos pasaulį. Tačiau ne visiems patinka tokia grupės sėkmė. O ir patiems nariams darosi nelengva išlaviruoti savo santykiuose. Ar pavyks grupei „TENBLANK“ atlaikyti visas negandas?

„Glass Heart“ yra odė muzikai. Tai jauti nuo pat pirmų iki paskutinių sekundžių. Dėl to muzika neabejotinai yra stipriausia dramos pusė. Ir ne tik savo skambesiu, bet ir vizualia išraiška. Buvo akimirkų, kai pati nebesupratau, ar dar stebiu dramą, ar jau realų koncertą – taip tikroviškai buvo sukurtos gyvų pasirodymų scenos. Niekaip negalėjau atsistebėti, kaip aktoriai sugeba taip įtikinamai suvaidinti grojantys instrumentais. Ir ką jūs manot? Vėliau internete atradau, kad visi keturi aktoriai apie pusantrų metų specialiai mokėsi groti savo intrumentais ar dainuoti, kad galėtų tinkamai suvaidinti savo roles. Toks atsidavimas nuneša stogą. Ir būtent apie tokį atsidavimą muzikai ir yra „Glass Heart“.

Aktorių vaidyba yra antra dramos stiprybė. Jei nors kažkiek domitės japonų dramomis, tikrai esate bent girdėję Satoh Takeru vardą. Būtent jis čia vaidina genijų Fujitani Naokį. Ir daro tai nepriekaištingai. Vos vienas aktoriaus žvilgsnis ir jau būsite įtraukti į keistoką jo vaidinamo kompozitoriaus pasaulį. Dar labai pagirti norėčiau Miyazaki Yu, vaidinančią Akanę. Šios aktorės dramose dar nebuvau sutikusi ir mane labai maloniai nustebino, kaip ji sugebėjo perteikti energingą ir pašėlusį Akanės grojimą būgnais. Ir už viso šito slypinčią veikėjos mergaitišką pusę. Nes kad ir kokia stipri būgnininkė ši veikėja būtų, kitų grupės narių tarpe ji pati jaunausia ir dar tik pradedanti žengti ne tik karjeros, bet ir suaugusiųjų pasaulio taku. Tad turi savyje dar tam tikro jaunatviško naivumo, kuris dramos pabaigoje sužaidžia irgi tam tikrą vaidmenį. Kiti aktoriai gavo mažiau vietos pasireikšti, tačiau savo veikėjus įkūnijo ne ką prasčiau.

Aišku, drama negali apsieiti be dramų ir „Glass Heart“ turėjo nueiti jau pramintu meilės taku ir dar pridėti visiškai nuvalkiotą meilės trikampio liniją. Nepatiko man šie siužeto elementai, oi, kaip nepatiko. Jie nebuvo atlikti blogai, bet per daug jau šabloniškai. Juolab, kad tikrai buvo potencialo viską padaryti kitaip nei įprasta. Tačiau rašytojai vis tiek pasirinko pačius akivaizdžiausius kelius. Tai dramai stiprybės nepridavė. O mano bėda buvo ta, kad sirgau ne už tą porą. Dėl to vietoj intrigos besiblaškymai meilės scenoje labiau pridėjo kartėlio.

Laimei, „Glass Heart“ palietė ir daugiau temų, ne vien romantikos. Buvo čia ir šeimos santykių dramos, ir industrijos užkulisių, ir panagrinėtas ryšys su gerbėjais. Tad serialas nepavirto eiline banalia romantine drama su muzikos elementais. Savo esme „Glass Heart“ išliko kūriniu apie muziką, jos kūrybą, atlikimą ir dalinimąsi ja.

Tik čia labai labai pritrūko stipresnio siužeto. Dėl to negaliu šiai dramai atiduoti visos savo širdies. Taip, man ji patiko, bet ir taip, buvo daug detalių, kurios nepatiko. Tas nelemtas meilės trikampis... Per mažai dėmesio likusiems grupės nariams... Neaiški pabaiga... Būtų kur tobulėti.

Ir nepaisant visko, „Glass Heart“ yra nuostabi drama visiems, kurie myli muziką. Ar Satoh Takeru. Nes tiek vienas, tiek kitas jus apžavės iki begalybės. Tad čia daug kas priklausys nuo nusiteikimo. Matote, kiek gvildenamų temų atradau įžangoje? Jei bus noro, jas ir rasite. Jei ne, galimai pyksite dėl siužeto trūkumo. Arba prastokai išplėtotos meilės linijos. O gal tiesiog mėgausitės gera muzika ir įspūdingais vaizdais bei puikia aktorių vaidyba. Vieno nenuneigsi – „Glass Heart“ turi daug (išnaudoto ir ne) potencialo. Tad mano kvietimas: mažiau svarstymo – daugiau žiūrėjimo ir klausymo!

Vertinimas: 8,5 / 10

Pirmąjį TENBLANK albumą galima rasti ir „Spotify“ platformoje.