Laimingųjų Naujųjų!
***
Atsibudau
nežinia po kiek laiko kambaryje. Ne savo. Ir ne kieno nors, ką pažįstu. Tai
buvo svetimo žmogaus kambarys. Tikriausiai vaikino, nes, na, jis nedvelkė švara
ir tvarka. Gulėjau ne itin didelėje lovoje. Kairėje stovėjo rašomasis stalas,
apkrautas dokumentais, o šalia lovos − komoda su nuotraukomis ant jos.
Nuotraukoje šypsojosi geltonplaukis vyriškis su trimis mano amžiaus vaikais:
dviem berniukais ir mergaite.
Prisiminiau, kad, prieš prarandant sąmonę,
mano rankos virto pieštomis. Ištraukiau jas iš po antklodės. Atrodė visai
normalios, kaip ir visa kita kambaryje. Turint omeny, kad vaikinai pilkais, į
viršų kylančiais plaukais neegzistuoja (būtent toks vienas buvo nuotraukoje),
padariau išvadą, jog nebeskiriu tikrovės nuo piešto pasaulio.
Piešto pasaulio? Kas sakė, kad dabar esu
pieštame pasaulyje?
Staiga atsivėrė durys ir pro jas įėjo
vyras. Aš iškart atsisėdau lovoje. Keistesnio vyro nebuvau mačiusi. Pilki, į
viršų kylantys, šiek tiek pašiaušti plaukai, medžiaginė, juoda kaukė, dengianti
burną, nosį, skruostus ir galvos raiščiu uždengta viena akis. Kas jau kas, bet šis
vyras buvo paslaptingumo įsikūnijimas. Nors geriau įsižiūrėjus, jis buvo visai
patrauklus... Žmonės, dabar ne metas galvoti apie tokius dalykus. Juolab, kad
nepažįstamasis kokia dešimčia metų vyresnis už mane!
̶
O jau pabudai, − nusišypsojo jis. −
Labai rytas.
̶
Lla... rytas? − sumišau aš. Juk prieš
man netenkant sąmonės buvo daugiausia šešiolikta valanda. Nejau aš miegojau
tiek ilgai?
̶
Taip. Jau rytas, − ta vyro šypsena ne
ramino, o erzino.
̶
Bet kaip... Kaip aš čia patekau? −
išlemenau. Tikriausiai tada nesuspėjau pagalvoti, jog turiu elgtis kietai. O
klausimų turėjau daug.
̶
Radau tave miške be sąmonės. Atrodo,
tave kažkas užpuolė.
̶
Miške? Bet aš niekada nebuvau miške!
Turiu omeny, prieš netekdama sąmonės. Užpuolimas? Net jeigu taip, užpuoliko aš
nemačiau, − sunerimau ir pajutau nenumaldomą skausmą galvoje.
̶
Nurimk. Tu čia saugi, kad ir kas tau
nutiko, − šįkart nuoširdi ir plati pilkaplaukio šypsena mane paguodė ir
nuramino. − Verčiau pakalbėkime apie malonesnius dalykus.
̶
Tiesą sakant, man nelabai malonu kalbėtis
su nepažįstamu žmogumi, − nežinau kodėl, tačiau šalia šio vyro jaučiausi gan
laisvai. Paprastai taip nebūna, kai kalbu su pirmą kartą matomais asmenimis.
̶
Ak, tiesa, − vyriškis viena ranka
pasikasė savo pakaušį. − Aš esu Hatake Kakashi.
̶
Ernesta... Ei, − susiraukiau. − Labai
jau keistas vardas. Tavo vardas Hatakis ar Kakašis?
̶
Kakashi, − iš Kakašio veido mačiau, kad
jam nelabai patiko sulietuvintas jo vardas.
̶
Atleisk, − susigrizbau aš. − Mano šalyje
vardai būna su galūnėmis. Tu tikriausiai kilęs iš Tolimųjų Rytų.
̶
Tolimųjų Rytų?
̶
Leisk spėti. Aš visiškai nenutuokiu, kur
atsidūriau?
̶
Tikriausiai, − šyptelėjo Kakašis. − O iš
kur tu?
̶
Iš Kauno, Lietuvos.
̶
Norėjai pasakyti iš Kauno kaimelio,
Lietuvos šalies?
̶
Galima ir taip sakyti. O kur aš esu?
̶
Konohoje, Ugnies šalyje.
Gerai, gal pakaks? Sutinku, Kakašis visai
mielas vyriškis. Su juo smagu paplepėti, tačiau man jau pats metas nubusti. Juk
aš sapnuoju, tiesa? Žmonės, juk tokia Ugnies šalis neegzistuoja!
̶
Kakaši? − labai rimtai tariau. Jis tik
klausiamai pasižiūrėjo į mane. − Ar gali būti taip, kad aš sapnuoju?
̶
Hm, − vyras užvertė galvą į viršų ir
susimąstė. Pripažinsiu, taip jis atrodė gan juokingai. – Ne, nemanau, − po kiek
laiko tarė ir vėl nusišypsojo.
̶
O, ne! − sudejavau ir užsiverčiau
antklodę ant savęs.
̶
Ernesta! − Kakašis tikriausiai nejuokais
sunerimo, nes pripuolęs ištraukė mane iš po sunkaus medžiagos pluošto. − Tu
sveika?
̶
Taip, − išlemenau. Regis, jei ne
Kakašis, kas žino, gal būčiau uždususi.
̶
Nekvailiok šitaip. Šnektelėjau apie tave
su Hokage-sama. Jis sakė, kai galės ateis
ir viską tau paaiškins.
̶
Kas tas Hokagė? − paklausiau. Supratau,
kad sama – tai japoniškas kreipinys.
̶
Trumpai tariant, mūsų kaimelio vadas.
̶
Vadas? Ne prezidentas?
̶
O kas yra prezidentas?
̶
Ai, nesvarbu, − numojau ranka. Viena
aišku, ši keista vieta labai skiriasi nuo tos, kur augau. − O kada ateis tas
Hokagė-sama?
̶
Nežinau. Na, bet iki to laiko, aš rūpinsiuosi
tavimi, − nusišypsojo vyras ir paplekšnojo man per nugarą.
̶
Bet aš negaliu čia pasilikti labai ilgai,
− sumurmėjau. − Turiu grįžti namo.
̶
O varge vargeli, − atsiduso. − Dabar tu
negali niekur eiti. Verčiau pailsėk.
Vyras atsistojęs išėjo. Tiesą sakant, man
būtų labiau patikę, jei jis būtų pasilikęs. Man buvo baisu. Iš tiesų nesupratau
kodėl. Juk aš saugi. Taip, kurgi ne.
Nekenčiu tų valandų, kai lieku viena, nes
tada į galvą lenda įvairios mintys. Pavyzdžiui, dabar prasikankinau mąstydama, kaip
aš čia atsidūriau? O svarbiausia – kodėl? Tačiau kai neturi už ko užsikabinti,
nieko naujo neprigalvosi. Todėl ir nemėgstu tokių akimirkų. Nerviniesi, mąstai,
svarstai, galvoji ir viskas perniek.
Nusprendžiau pamiegoti. Suprantama, nepavyko.
Ne taip paprasta užmigti, kai galvoje kirba milijonas minčių ir rūpesčių.
Beveik panašiai kaip prieš kontrolinį.
Negalėjau užmigti dar ir dėl to, jog
išalkau. Nemanau, kad Kakašis apie tai pagalvojo. Iš vis, ar jis apie ką nors
galvoja? Matosi, kad jis neturi vaikų. Tikriausiai ir merginos. Antraip būtų
kur kas rūpestingesnis.
Išgirdau žingsnius ir netrukus pro duris
įžengė Kakašis su senu vyriškiu. Iš pradžių nustebau, kaip jis sugeba paeiti,
toks susenęs man pasirodė ir dar su ta didele trikampe skrybėle, tačiau paskui
pajutau jėgą, slypinčią jame. Buvo gan keista. Anksčiau tokių dalykų nepastebėdavau.
O gal tiesiog neįstengdavau pažvelgti giliau? Giliau, į žmogaus vidų.
̶
Gal man palikti jus vienus? − tarė
Kakašis.
Aš norėjau sušukti „ne“, ar bent sugriebti
Kakašio ranką, nes bijojau likti viena su tuo seniu. Be to, Kakašiui jaučiau
keistą ir nesuprantamą prieraišumą, nors pažinojau jį tik pusę dienos.
̶
Būk toks malonus, Kakashi, − linktelėjo
senolis ir netrukus mudu likome vieni. − Ką gi, − jis prisėdo ant kėdės,
stovėjusios prie stalo. − Tikriausiai turi man daug klausimų.
̶
Ttaip, − jaudulys ir nepasitikėjimas
savimi, kalbant su nepažįstamaisiais, vėl grįžo.
̶
Bandysiu atsakyti ir paaiškinti viską,
kiek pats suprantu. Tiesa, Kakashi užmiršo paminėti tavo vardą.
̶
Man rodos, jis daug ką pamiršta, −
sumurmėjau, pajutusi gurgiantį pilvą. − Ernesta. O jus vadina Hokage-sama?
̶
Teisingai. Ką gi, pradėsime?
Aš sugebėjau tik linktelėti. Per daug
dramatiškai viskas atrodė. Tarsi mudu užsiimtume uždrausta veikla.
̶
Kur aš esu? − giliai įkvėpusi
paklausiau.
̶
Kaip čia pasakius, − senis susimąstė. −
Kitame pasaulyje arba kitoje dimensijoje. Šį kraštą jūsiškiame pasaulyje, kiek
žinau, vadina Naruto pasauliu.
Naruto? Kažkur girdėta. Ar kartais tai ne
filmuko, kurį nuolat spokso Justė, pavadinimas? Tai kaip, po galais, aš čia
atsidūriau?!!!
̶
Tai neįmanoma, − papurčiau galvą. −
Naruto yra filmukas. O atsidurti filmuke – neįmanoma.
̶
Deja, klysti, Ernesta. Galbūt tavo
pasaulyje taip ir atrodo, tačiau šiame tai nėra neįmanoma, − senasis
Hokage akimirkai nutilo. − Ar žinai, kas yra jutsu?
̶
Džiutsu? − kiek nustebau. − Dar vienas
Tolimųjų Rytų šalių žodis? Man rodos, jis reiškia kažką panašaus į technika ar
menas.
̶
Jutsu yra įvairios kovų technikos,
naudojamos šiame pasaulyje.
̶
Kovų technikos? − visa tai atrodė taip
neįtikėtina. − Tarkim, kad ir didžiulė smėlio banga?
̶
Aha, − linktelėjo senis. − Yra daugybė
skirtingų jutsu. Taip pat yra jutsu, galintis perkelti žmogų iš vienos
dimensijos į kitą. Iš vieno pasaulio į kitą.
Klausiausi labai įdėmiai. Net pamiršau
gurgiantį pilvą. Visa tai buvo... taip neįtikima ir kartu įdomu ir, ir...
̶
Kažkas pasinaudojo šiuo jutsu ir perkėlė
tave, − tęsė toliau Kage-senis.
̶
Gerai pagalvojus, prieš atsidurdama
kitoje erdvėje, mačiau veidą ir girdėjau balsą. Tačiau nei vieno, nei kito
neįsidėmėjau.
̶
Gaila. Tada būtų kur kas lengviau
surasti tą žmogų ir išsiaiškinti jo ketinimus.
̶
Kokius dar ketinimus! − išsprūdo man. −
Juk tai taip akivaizdu! – pratrūkau. − Jis tik treniravosi! − jaučiau, kad
nebesusilaikysiu. − Jis praktikavosi, norėjo išbandyti, ar tas džiutsu veikia!
Po galais, juk tai taip akivaizdu! Aš esu nesvarbus, nenaudingas, niekam
nereikalingas žmogus! Pamirškite tas nesąmones apie ketinimus! Aš tik
bandomasis triušis!
Nutilau. Ėmiau giliai šnopuoti. Nieko
nuostabaus. Po tokio jausmų proveržio. Nesuprantu, kaip aš nesusitvardžiau?
Kodėl pratrūkau? Kodėl paprasčiausiai netylėjau ir nepritarinėjau to Kage-senio
pasakymams? Po galais, kas man darosi? Išsikrausčiau iš proto ar ką?
̶
Baigei? − nusijuokė senolis. − Kaip
gaila, kad taip prastai apie save galvoji. Ir, be abejo, tu klysti.
̶
Ką?
̶
Tu esi labai svarbi, − senio balsas
surimtėjo. − Todėl ir buvai perkelta į mūsų pasaulį.
̶
Meluojate, − purčiau galvą. − Aš nesu...
̶
Šiame pasaulyje esi, − Hokagė pakėlė
balsą. − Dar nežinau kaip tiksliai, tačiau esi.
̶
Ne, negali būti, − vis dar netikėjau.
̶
Aš žinau labai mažai. Todėl nieko
daugiau pasakyti negaliu, − vyras atsistojo. – Žinau vieną − mes privalome
pasirūpinti tavo saugumu.
̶
Pala, − sunerimau. − Ar tai reiškia, kad
liksiu čia?
̶
Taip.
̶
Ką?! Ne! – sušukau. − Kodėl? Nejau
negalite pasinaudoti tuo džiutsu ir grąžinti mane atgal?
̶
Man labai gaila, negalime, − atsiduso
senis ir paėjo link durų. − Tas jutsu yra vienas iš uždraustųjų ir reikalauja
labai daug chakros bei ištvermės, pasiruošimo ir dar daug kitų dalykų. Konohoje
nėra tokio shinobio, kuris galėtų dabar pat atlikti perkėlimą. Tau teks palaukti.
̶
Kas tie čiakra ir šinobis? −
susiraukiau.
̶
Chakra – tai tokia energija, naudojama
atliekant įvairius jutsu, o shinobiu vadinama šio pasaulio nindzė, −
pagalvodamas atsakė Hokagė.
̶
Nesakau, kad ką supratau, tačiau bent
jau man tapo aiškiau.
̶
Ak, tiesa. Manau, kad geriausia
priedanga tau būtų tapti Konohos nindze.
̶
Aš – nindzė? Juokaujate, −
prunkštelėjau.
̶
Dar per anksti nerimauti, − šyptelėjo
senis. − Pailsėk. Kakashi bus tavo globėjas, kol liksi čia.
̶
Ar nėra kito žmogaus, kuris galėtų tuo
užsiimti? − suburbuliavau.
̶
Manau, ne. Be to, tai, kad esi iš kito
pasaulio, turėtų būti mūsų trijų – tavo, mano ir Kakashio − paslaptis.
Nereikia, kad kaimelyje kiltų nereikalingas triukšmas.
̶
Puiku, − sumurmėjau. − Gal man dar ir
vardą pasikeisti?
̶
Ne, to neprireiks, − senolis nusišypsojo
ir, mostelėjęs ranka atsisveikinant, išėjo.
Atsidusau ir kritau ant minkštos pagalvės.
Nežinojau net ką galvoti. Tiek visko daug išgirdau. Niekaip negalėjau sugrupuoti
visų minčių į vietą. Aišku viena. Lengvai iš šios situacijos neišsikapstysiu.
Po kelių akimirkų grįžo Kakašis, nešinas
dviem indeliais šviežio maisto.
̶
Atleisk, kad priverčiau laukti, − su
atsiprašymo šypsenėle veide vyras padavė man vieną indelį su dviem medinėmis,
valgomosiomis lazdelėmis.
̶
Ne taip paprasta, − paimdama maistą
sumurmėjau. − Klausyk, o tu kartais neturi įpročio visur vėluoti?
̶
Ką tu! Ne, − Kakašis prisislinko kėdę
prie lovos ir pats paėmė savo indelį. − Nesiseka su lazdelėmis?
̶
Aha, − piktokai subambėjau, nes man
nesisekė iš sriubos išimti makaronų. − Tikriausiai dėl to, jog pirmą kartą
jomis naudojuosi.
̶
Nieko, įprasi, − Kakašio balsas
surimtėjo. − Žinai, nieko blogo, kad tau teks čia pasilikti.
̶
A? − pasižiūrėjau į jį klausiamu
žvilgsniu, nes tuo metu, kai jis kalbėjo, aš inirtingai mėgavausi valgiu.
̶
Nieko, − sušnibždėjo vyras ir ėmė
valgyti.
Nebuvo taip jau blogai. Stengiausi
visiškai negalvoti apie tai, kas man nutiko ir kaip iš šios bėdos išsikapstyti,
ir žinote ką? Man neblogai sekėsi. Kakašis šaunus vyrukas. Mudu puikiai
sutarėme. Nežinau kodėl, tačiau jis tapo man labai artimas. Anksčiau maniau,
jog tokie dalykai neįmanomi, bet dabar...
Velniai nematė. Čia aš, mergina iš mažos
šalies, mažo miestelio, niekam nežinoma ir neįdomi, kuriai jau keturiolika ir
ji net nenutuokia, ką reiškia draugauti su vaikinu, vardu Ernesta, atsidūrusi
animacinio filmuko „Naruto“ pasaulyje. Ir kol kas man čia visai patinka. Kol
kas...