Bleach #9#

#9# 

Hikari paplušėjo, kol surado tą apšiūrusią parduotuvėlę. Ji kažkodėl manė, kad būtent ten ras visus atsakymus. Įžengusi į kiemą mergina sutiko raudonplaukį berniuką, stovintį su šluota rankoje.

–         Konnichiwa, – pasisveikino.

     Raudonplaukis kilstelėjo galvą.

–         Ar Urahara-san yra?

–         Tenchou[1]! – riktelėjo berniukas.

     Po poros akimirkų prasivėrė medinės pastato durys ir galvą kyštelėjo parduotuvės savininkas.

–         Yamamoto-san, koks netikėtumas!

–         Noriu su jumis pasikalbėti, – Hikari nedrąsiai pakėlė akis į vyrą.

–         Žinoma. Užeikite, – plačiai pravėrė duris.

     Urahara pasodino viešnią prie to paties staliuko kaip anąkart. Hikari nedrįso prabilti, kol galiūnas neatnešė arbatos ir nepaliko jų vienų.

–         Tai kas gi nutiko? – nekantravo šeimininkas.

     Hikari suėmė rankomis puodelį karšto gėrimo ir pasukiojo.

–         Watashi wa, – tarė, – shinigami wo mimasu[2].

     Urahara neatrodė nustebęs.

–         Žinau, – paprastai atsakė.

     Mergina pakėlė akis į vyrą.

–         Supratau iš praėjusio mūsų pokalbio, – trumpai paaiškino. – Ir iš augančios jūsų reiatsu energijos.

–         Mano... reiatsu...

–         Neatrodo, kad jums būtų palengvėję.

     Hikari greitai pridėjo puodelį prie lūpų ir vėl pastatė ant stalo.

–         Aš norėjau pasikalbėti ne apie save, – pamažu dėstė mintis. – Vakar...

     Mergina nuleido akis.

–         Vakar, – vėl pradėjo, – Kurosakis-kun... Ichigo... pasakė man keistą dalyką ir aš...

     Hikari nejučia susigūžė.

–         Tai, žinoma, ne mano reikalas, bet... – jos balsas ėjo vis tylyn. – Nenoriu, kad vėl nutoltume...

     Merginos skruostai raustelėjo ir ji ėmė žaisti rankų pirštais.

–         Ir ką gi pasakė Kurosakis-kun? – mandagiai paragino.

–         Kad jis buvo šinigamis, – pagaliau ištarė.

     Urahara įbedė skvarbų žvilgsnį į viešnią ir neskubėjo nieko sakyti.

–         Kiek laiko matote šinigamius? – pasiteiravo.

–         Kai atvykau į Karakurą, – suskubo atsakyti, o paskui pridūrė: – Bet pirmą kartą sielų rijiką išvydau prieš septynerius metus.

–         Karakuroje daug žmonių, kurie mato ne šio pasaulio sutvėrimus. Inoue-san, Ishida-kun, Sado-kun, Asano-kun, Kojima-kun, Arisawa-san, – išvardino. – Kai kurie iš jų yra apdovanoti ypatingais sugebėjimais. Jie gali žudyti sielų rijikus.

     Hikari bandė įsidėti visas pavardes į galvą.

–         Bet nė vienas iš jų nėra šinigamis.

–         Ishida-kun vilki baltai – ne juodai, – pritarė Hikari.

–         O štai Kurosakis-kun buvo šinigamis, bet prarado savo galias. Dabar jis nebegali matyti net paprasčiausių paklydusių sielų.

–         Wakarimasen[3], – papurtė galvą. – Šinigamiai gyvena Sielų bendruomenėje. Jie ne žmonės.

     Urahara nusišypsojo.

–         Šinigamiai gali gyventi tarp paprastų žmonių. Jie neturi kūno, todėl daugeliui yra nematomi, bet kūną galima pagaminti.

     Hikari nusipurtė nuo minties, kad Ichigo...

–         Bet Kurosakis-kun kitoks, – nuramino. – Jis šinigamis su žmogaus kūnu. Pusiau šinigamis, pusiau žmogus. Pirmą kartą apie savo sugebėjimus sužinojo prieš daugiau nei metus.

–         Bet dabar...

–         Jis jų nebeturi.

     Urahara nutilo. Hikari dėliojosi viską mintyse.

–         Dabar suprantu, kodėl jo elgesys pasikeisdavo prakalbus apie šinigamius, – liūdnai nusišypsojo. – Ačiū, kad papasakojote.

–         Nėra už ką, – numojo ranka. – Nemanau, kad Kurosakis-kun yra pasiruošęs apie tai kalbėtis.

     Hikari baigė gerti arbatą ir atsistojo.

–         Yamamoto-san, gal galėčiau sužinoti jūsų mamos vardą? – paprašė.

–         Yamamoto Makoto, – nustebusi atsakė.

–         Ar kalbėjotės su mama apie sielų rijikus?

–         Ne. Aš niekam neprasitariau, kad juos matau. Mama pakrauptų.

–         Sou desu ka, – mįslingai nutęsė.

–         Aš jau eisiu, – nusilenkė.

–         Užsukite ir vėl. Kai reikės pagalbos, – išlydėjo Urahara. 

Išėjusi iš parduotuvės Hikari patraukė į Kurosakio namus. Duris atidarė Karin.

–         Hikari-chan? – nustebo.

–         Noriu pasikalbėti su tavo broliu. Galima?

–         Ei, Ichi-nii[4]! – pašaukė.

     Ichigo nusileido laiptais. Pastebėjęs viešnią sustojo.

–         Galim trumpai išeiti? – pasiūlė Hikari.

     Vaikinas sutiko. Jie sustojo Kurosakių namo kiemo vidury ir tylėjo.

–         Tai, kad tu buvai, – prakalbo Hikari, – šinigamis.... – užsikirto. – Neturi jokios reikšmės mūsų... mūsų... – sumikčiojo. – Santykiams.

     Ichigo pakelė rankas prie burnos ir pūstelėjo šilumos. Balti garai pakilo aukštyn. Jis vilkėjo tik marškinėliais ir šalo.

–         Bet aš nebegaliu, – liūdnai prabilo, – nieko apsaugoti.

–         Manęs nereikia... – norėjo užginčyti.

–         Jei nematytum... – Ichigo sugniaužė kumščius. – Jie visada puola tuos, kurie mato. Tuos su reiatsu...

     Hikari suėmė vaikino ranką ir pridėjo ją prie savo skruosto.

–         Aš suprantu, jei nenori užsitraukti pavojaus, – kalbėjo. – Nenoriu, kad dėl manęs nukentėtum tu ar tavo šeima.

–         Chigau yo.

     Ichigo suėmė merginos veidą rankomis ir įsispoksojo į akis.

–         Negaliu tavęs apsaugoti nuo to, ko pats nematau, – sušnibždėjo. – Tai viskas, dėl ko nerimauju.

     Kurosakio veidas lėtai artėjo prie merginos. Hikari drebėjo nuo jo šaltų rankų. Mergina užsimerkė.

–         Onii-chan, eik į vidų! Sušalsi! – pravėrė duris pasipiktinusi Yuzu.

–         Ką judu ten veikiat? – kyštelėjo nosį Karin.

     Ichigo atitraukė rankas ir sugrūdo jas į kišenes.

–         Ne jūsų reikalas, – sumurmėjo.

     Karin suprantamai išsišiepė. Tik Yuzu liko stovėti nieko nesupratusi. 

Ryuuken laukė Makotos prie išėjimo. Moteris greitai nubildėjo laiptais žemyn ir norėjo praeiti nepastebėta, bet vyras sugavo jos ranką.

–         Parvešiu namo, – įsakmiai tarė.

     Makoto nesipriešino.

–         Nenori nieko paaiškinti? – vairuodamas kalbėjo.

–         Apie ką tu? – moteris įnirtingai stebėjo pro šalį lekiančius vaizdus.

–         Tu pasikeitei.

–         Tikrai? – abejingai paklausė.

–         Noriu sužinoti, kas nutiko.

     Makoto giliai atsiduso ir trumpai pažvelgė į vyrą.

–         Praeitis mane pasivijo. Laimingas?

–         Nebūk tokia šalta.

–         Sustok, – paliepė.

     Ryuuken sudvejojo, bet galiausiai sustabdė automobilį. Moteris atsisegė saugos diržą.

–         Rytoj paduosiu prašymą atleisti iš darbo. Galbūt, – pridūrė.

     Vyras išsižiojo iš nuostabos.

–         Makoto... – nesugebėjo nieko daugiau pasakyti.

–         Tu čia nieko dėtas, – patikino. – Privalau kuo greičiau išvykti. Ilgai galvojau ir kitos išeities nematau. Tavo pasiūlymo tekėti neatmetu, tik dabar negaliu jo priimti.

     Makoto atsidarė dureles ir išlipusi nubėgo slidžiu šaligatviu.

     Ryuuken pravėrė langą, išsitraukė cigaretę ir užsirūkė.

---

[1] Parduotuvės savininkas.

[2] Aš matau šinigamius.

[3] Nesuprantu.

[4] Ichigo+nii-san (vyresnysis brolis)

Bleach #8#

#8# 

Gruodis užklupo netikėtai. Oras staiga atšalo ir atrodė, kad bet kurią akimirką ims snigti. Bet nesnigo.

–         Nurimkite! – užriko mokytoja, kai klasė niekaip negalėjo nustoti plepėti. – Tai sakot, kad norite bendros ekskursijos?

–         Sou, sou[1]! – energingai sulinksėjo Keigo ir dar kelios merginos.

–         Kur? – susidomėjo mokytoja.

–         Į čiuožyklą! – Asano net pašoko iš suolo.

–         Čiuožykla miesto centre, – sumurmėjo kažkas. – Gali nueiti bet kada.

–         Bet ne su visais! – ginčijosi. – Nauja čiuožykla po atviru dangum! Didelės grupės gauna nuolaidų!

–         Aš už, – nutildė ginčus vyriausioji klasėje.

     Keigo ėmė šokčioti iš laimės.

–         Kas norės vykti, užsirašykit pas mane po pamokų, – nusprendė mokytoja ir paliepė atsiversti vadovėlius. 

Po pamokų prie mokytojos stalo išsirikiavo eilė norinčiųjų keliauti į čiuožyklą.

–         Yamamoto-san, nenori? – sustabdė beišeinančią merginą Inoue.

     Hikari su savo bendraklasiais nekalbėjo nuo ano penktadienio. Susitikimas su sielų rijiku ir šinigamiu ją išgąsdino ir mergina nebedrįso vaikščioti po miestą viena. Ir tikrai netroško daugiau išvysti Orihimės, kuri paliko ją mirčiai...

–         Iie, – trumpai atsakė.

–         Yamamoto, nebūk tokia... – pradėjo Tatsuki.

–         Kokia? – atsisuko.

–         Atsiskyrėlė.

–         Jei Yamamoto-san nenori... – bandė užglaistyti situaciją Inoue.

–         O gal turi ką nors prieš mus?

     Tatsuki įbedė akis į bendraklasę. Hikari nedrįso pakelti savųjų ir išrėkti viską, kas sukosi jos galvoje.

–         Iku yo[2], Yamamoto.

     Ichigo palinko virš mokytojos stalo ir ant balto popieriaus lapo užrašė Hikarės pavardę. 

Ekskursija vyko šeštadienį. Visi mokiniai, įsisupę į šiltus paltus, susirinko prie mokyklos vartų. Hikari taip pat atėjo, nes na... Kurosakis suteikė jai vilčių.

–         Ar visi? – bandė suskaičiuoti mokytoja.

     Hikari apsidairė. Ichigo vėlavo.

–         Yamamoto-san, gražūs batai, – pagyrė Inoue.

     Mergina kažką neaiškiai numykė.

–         Yamamoto-san, tiesiog laikykis netoli mūsų, – mirktelėjo Mizuiro.

     Galiausiai pasirodė ir Ichigo. Taigi visa grupelė patraukė į miesto centre neseniai pastatytą čiuožyklą po atviru dangumi.

–         Gerai, nesusilaužykit kaulų, – įspėjo mokytoja ir paleido jaunuolius.

     Visi greitai apsimovė pačiūžas ir slidinėjo. Tik Hikari niekaip negalėjo susirišti raištelių.

–         Pirmas kartas?

     Mergina susigūžė ir išraudo.

     Ichigo priklaupė ant vieno kelio ir suraišiojo bendraklasei pačiūžas.

–         Doushite[3]?

–         Noriu kai ko paklausti, – šnibždėjo vaikinas.

–         Ko?

–         Turėjau paklausti iš pat pradžių, bet... – Kurosakis įrėmė kaktą į merginos kelius.

–         K-kurosaki-kun, – sumikčiojo.

–         Esu užsispyręs ir labai įsižeidžiau. Gomen[4].

     Ichigo giliai įkvėpė.

–         Tik „taip“ arba „ne“. Daugiau man nieko nereikia.

     Hikari linktelėjo.

–         Tu draugauji su Ishida?

–         Ne.

     Ichigo atitraukė galvą ir pažvelgė į merginos akis.

–         Souka, – išlemeno šiek tiek susigėdęs.

–         Baka.

     Hikari atsistojo ir norėjo nueiti, bet pamiršo, jog avi pačiūžas, ir vos nepargriuvo. Vaikinas ją sugavo.

–         Aš pamaniau, kad judu... nes tu... taip nuėjai su juo... rūpinaisi.... – teisinosi. – O aš apsikvailinau... bandydamas tave... tave...

–         Ar bent nutuoki, kaip man buvo skaudu?

     Hikari nustūmė Kurosakio ranką ir įsikibo į čiuožyklos turėklus.

–         Ar bent nutuoki, ką man teko iškęsti?

     Ji net nepajuto, kaip sudrėko skruostai.

–         Yamamoto, – nerado žodžių.

–         Ir tas kvailas Inoue vakarėlis!

–         Koks vakarėlis?

–         Nesvarbu, – nusišluostė ašaras.

–         Aš negirdėjau apie jokį vakarėlį, – reikliai tarė pasikeisti pačiūžų atėjusi Tatsuki.

     Hikari nusuko akis į šoną.

–         Orihime organizavo vakarėlį? – toliau kamantinėjo.

–         Hai, – nebegalėjo išsisukti.

–         Man ji nieko nesakė.

     Ichigo atsargiai žvelgė į abi bendraklases.

–         Nesvarbu.

–         Demo!

–         Ii yo[5]! – riktelėjo Hikari. – Net jei ir Inoue melavo.... Net jei niekas neatėjo, nes nebuvo pakviesti... Wasuretai. Sore dake[6]...

–         Bet, Yamamoto, Orihime ne tokia! – norėjo viską išsiaiškinti iki galo.

–         Pamiršk, – prašė.

     Tatsuki užsimerkė ir akimirką pagalvojo.

–         Jei taip nori, – ištarė ir persimovusi pačiūžas grįžo pas Orihimę.

     Hikari lengviau atsikvėpė. Inoue jos žiauriai nemėgsta, bet... Kitos klasės merginos ne. Ir...

–         Einam?

     Ichigo ištiesė savo ranką.

–         Prilaikysiu tave, – paaiškino.

     Hikari įsikibo į vaikiną. Ant ledo ji jautėsi netvirtai ir niekaip nedrįso paleisti bendraklasio parankės.

–         Kurosaki-kun, nepaleisk! – vos nesukliko, kai Ichigo atsitraukė.

–         Nepajusi malonumo, jei nepabandysi pati!

     Akimirką Hikari čiuožė tiesiai už nieko nesilaikydama, o kitą jau gulėjo išsitiesusi ant šalto ledo. Kurosakis atčiuožė į įvykio vietą ir suėmęs aukštyn iškeltas merginos rankas pastatė ją ant kojų.

–         Ko juokiesi? – raudo Hikari.

–         Gražiai kritai, – erzino.

–         Aho[7]!

–         Išmokai naują žodį? – pašiepė.

     Hikari būtų mielai jam vožusi, bet Ichigo pačiuožė tolyn ir jai teko kibtis į jį, kad vėl neatsidurtų ant ledinio stiklo.

–         Užsigavai? – surimtėjo.

–         Žinoma, kad skauda! – plūdosi.

     Ichigo nusijuokė.

–         Sore wa zurui yo[8]! – riktelėjo prie jų pričiuožęs Mizuiro. – Ichigo, Yamamoto-san priklauso visiems. Ne tik tau!

     Šalčio nubučiuoti merginos skruostai dar labiau išraudo.

     Bendraklasiai buvo čia pat. Ir matė juos drauge. 

Kurosakis lydėjo Hikarę namo. Išvyka į čiuožyklą baigėsi skaudžiu Keigo susidūrimu su siena ir karšta kakava kavinėje. Greitai pradėjo temti ir mokiniai išsiskirstė.

–         Šalta? – pasiteiravo Ichigo, kai mergina dar giliau įgrūdo rankas į kišenes.

–         Nesitikėjau, kad taip greitai atšals.

–         Turbūt šiąnakt snigs.

     Hikari pakėlė akis į dangų, tikėdamasi pamatyti besileidžiančius šaltus pūkus.

–         Man patinka sniegas, – tarė.

–         Aš gimęs vasarą, taigi... – neužbaigė sakinio.

–         Aš taip pat.

     Ichigo pasižiūrėjo į žibančias merginos akis.

–         Tada man irgi patinka sniegas.

–         Usotsuki[9], – nepatikėjo.

–         Man patinka sniegas ir, – vaikinas užvertė galvą aukštyn, – dar kai kas.

      Hikari sustojo. Jie pasiekė jos namus.

–         Kurosaki-kun, galiu paklausti?

–         Ichigo da[10], – primygtinai reikalavo.

–         Ichigo, – lėtai ištarė, tarsi tai būtų stebuklingas žodis.

     Iš dangaus staiga nusileido viena balta snaigė, bet jos niekas nepastebėjo.

–         Ar tu tiki... – Hikari sukaupė visą drąsą. – Šinigamiais?

     Kurosakio akys išsiplėtė. Jis tylėjo.

–         Watashi wa hen da[11], – atsiduso mergina.

     Ji pasijuto kvailai. Susigėdusi. Juk galėjo bent apsimesti, kad yra normali! Bent šią akimirką galėjo užmiršti visus sielų rijikus ir kvailus šinigamius!

–         Hen ja nai[12], – paneigė vaikinas.

     Jo balsas skambėjo liūdnai.

–         Mita... shinigami wo[13]...

      Ichigo staiga sugriebė merginos ranką ir atsuko ją į save. Hikarės akys buvo sudrėkusios. Bet nemelavo. Kurosakis suspaudė jos pečius. Ir tada prispaudė Hikarę prie savo krūtinės.

–         Hen ja nai, – kartojo.

–         Ichigo? – sunerimo.

–         Hen ja nai! – garsiau riktelėjo.

     Ichigo pridėjo lūpas prie merginos ausies. Sušnibždėjo:

–         Ore wa shinigami datta[14].

     Tada ją paleido ir nuslinko gatve namo.

     Tą naktį iškrito pirmasis sniegas.

---

[1] Taip, taip!

[2] Vykime.

[3] Kodėl?

[4] Atleisk.

[5] Tebūnie!

[6] Noriu pamiršti. Tik tiek...

[7] Idiote!

[8] Taip nesąžininga!

[9] Melagis.

[10] Neformali „esu“ forma.

[11] Aš keista.

[12] Tu nekeista.

[13] Aš mačiau... šinigamį...

[14] Aš buvau šinigamis.