Bleach #5#

Dar vienas papildymas xD

#5# 

Eidama trečią kartą į Kurosakio namus, Hikari jautėsi drąsiau, nors širdis vis dar daužėsi. Bet ji taip elgėsi kiekvieną kartą, vos pagalvojus apie Ichigo.

     Kurosakis pats atidarė duris ir nieko nelaukęs uždarė jas sau už nugaros. Tarė:

–         Iku yo[1].

     Taigi Hikarei beliko sekti paskui.

–         Kur mes einam? – pasidomėjo mergina.

–         Susitikti su mitologu, nes... – Ichigo užsikirto. – Projektą juk reikia padaryti, tiesa? – nusišypsojo.

     Reikia – tai reikia, bet žodį „pasimatymas“ Hikari suprato kiek kitaip.

     Jie nukeliavo į Karakuros užkampį, kur stovėjo apšiurusi parduotuvėlė. Iš pradžių Hikari pamanė, jog čia nėra nė gyvos dvasios, bet priėjusi arčiau pastebėjo jaunai atrodantį vyrą, sėdintį verandoje. Išvydęs svečius, parduotuvės savininkas nustebo.

–         Kurosaki-san? – netikėjo.

–         Urahara-san, gal galim pasikalbėti?

     Atsisukęs į Hikarę pridėjo:

–         Palauk čia.

     Ichigo pasivedė vyrą tolėliau ir jie ėmė šnibždėtis. Likusi viena stovėti mergina jautėsi nejaukiai bei nelabai suprato, kas vyksta.

     Slaptas šnabždesys ilgai neužtruko.

–         Mitologas Urahara Kisuke jūsų paslaugoms, – nusilenkė geltonplaukis vyras. – Prašom į vidų.

     Parduotuvėlės vidus atrodė ne ką geriau negu išorė. Mažai apšvietimo, apdulkėjusios sienos, neaiškios paskirties prekės. Urahara nusivedė svečius į gyvenamąsias patalpas. Svetainėje, kur vyras paprašė sėstis, tebuvo žemas staliukas. Svečiams teko sėstis ant žemės.

     Aukštas, plačių pečių, su prijuoste, rūsčios išvaizdos vyriškis atnešė tris puodelius arbatos ir pasišalino. Hikari vis labiau stebėjosi šios parduotuvėlės keistumu. Visų pirma, koks mitologas gyventų nuosavoje parduotuvėje ir dar miesto pakrašty?

–         Taigi, – tarė Urahara. – Kuo galiu padėti?

–         Na, – prabilo Hikari, nes Kurosakis neatrodė nusiteikęs pokalbiui, – mes darome tiriamąjį darbą apie japonų mitologiją ir norėtume daugiau sužinoti apie šinigamius.

–         Kreipėtės į tą žmogų.

     Vyras išsitraukė iš užanties vėduoklę ir ėmė vėdintis, nors buvo rudens vidurys ir gan vėsu.

–         Nenoriu pasirodyti nemandagus, bet gal galėčiau išgirsti jūsų vardą, panele?

–         Yamamoto Hikari desu, – linktelėjo galvą mergina.

     Uraharos akys akimirką išsiplėtė iš nuostabos. Bet tai truko vos sekundę.

–         Hikari reiškia „šviesa“, – kažkodėl paminėjo.

–         Hai, – pritarė mergina.

     Vyras nusišypsojo.

–         Taigi, Yamamoto-san, ką žinote apie šinigamius?

–         Kad jie mirties dievai, – nedrąsiai atsakė.

     Hikari slapčia žvilgtelėjo į Kurosakį, bet šis visai nekreipė dėmesio į pokalbį.

–         Correct[2], – Urahara suskleidė vėduoklę. – Ar esate girdėjusi apie Sielų bendruomenę?

–         Iie.

–         Sielų bendruomenė – tai pomirtinis pasaulis. Jo viduryje yra Seireitei – šinigamių buveinė. Seireitei sudaro 13 šinigamių būrių. Kiekvienas iš jų turi savo kapitonus, kurie paklūsta Pirmojo būrio kapitonui, vadinamam Generolu.

–         Panašu į labai sudėtingą slaptą organizaciją.

–         Taip. Yamamoto-san, ar žodžiai „reiryoku“ ir „reiatsu“ jums girdėti?

     Hikari papurtė galvą.

–         Reiryoku yra energija, kurią turi kiekvienas gyvis. Reiatsu kyla iš reiryoku, bet yra ne paprasta energija, o energija, suteikianti jos turėtojui galią. Pakankamai daug reiatsu turintis žmogus gali matyti ne šio pasaulio sutvėrimus, – Urahara mįslingai nutilo.

–         Ne šio pasaulio? – susidomėjo mergina.

–         Sielų rijikus bei šinigamius. O ką jau kalbėti apie paprastus vaiduoklius.

     Hikari sugniaužė kumščius. Ji mato tuos padarus, nes turi kažkokios energijos? Bet tai tik mitai. Netikra. Melas.

–         Kai žmogus miršta, jo siela keliauja į Sielų bendruomenę. Kartais siela turi neužbaigtų reikalų arba yra per daug prisirišusi prie ankstesnio gyvenimo ir nepalieka mūsų pasaulio. Tada įsikiša šinigamiai. Jie nuveda paklydusias sielas į pomirtinį pasaulį. Bet kartais jie nesuspėja ir žmogaus siela virsta sielų rijiku.

     Hikari krūptelėjo.

–         Norite pasakyti, kad tie padarai – žmonių sielos? – susijaudino. – Bet tai pabaisos!

–         Per ilgai gyvųjų pasaulyje užsilikusi siela praranda savo žmogiškąją prigimtį ir virsta, kaip jūs sakėte, kitų sielas ryjančia pabaisa. Beje, Yamamoto-san, ar jums kada teko matyti sielų rijiką?

     Velnias! Ji išsidavė.

–         Iliustracijose, – bandė išsisukti. – Aš netikiu antgamtiškomis būtybėmis.

–         Sou desu ka[3], – nutęsė.

     Kad išvengtų vyro žvilgsnio, Hikari paėmė praaušusios arbatos puodelį ir ėmė lėtai sriubčioti.

–         Ar mano kalbos dar nepabodo?

     Hikari žvilgtelėjo į Kurosakį. Jo veido mina buvo tokia niūri, kad galėjai pamanyti, jog šis susitikimas jam kančia.

–         Man ne, bet...

–         Urahara-san, tęskite, – paprašė Ichigo.

–         Yamamoto-san, gal dar arbatos? – draugiškai išsišiepė parduotuvės šeimininkas.

–         Kekkou desu[4], – sumojavo rankomis.

     Ir vis tiek pro duris įsiveržė antrasis vyras galiūnas ir ant stalo padėjo ne tik po puodelį arbatos, bet ir pyragaičių.

–         Šinigamiai vilki juodais kimono, – tęsė Urahara. – Su savimi visada nešiojasi kardą. Jis vadinamas zanpakutou. Prilietę zanpakutou rankeną prie paklydusios sielos, šinigamiai nuveda ją į Sielų bendruomenę. O su ašmenimis, žinoma, žudo sielų rijikus.

     Hikari prisiminė Ishidą. Vaikinukas vilkėjo baltais rūbais ir neturėjo kardo. Vadinasi, jis ne šinigamis?

     Mergina žnyptelėjo sau į koją. Visa tai mitologija. Išgalvota. Netiesa. Melas.

–         Įdomu tai, kad kiekvienas šinigamis turi išskirtinį zanpakutou su unikaliu vardu ir savybėmis bei išvaizda.

–         O kas nutinka sielų rijikams, kai jie nužudomi? – pertraukė Hikari.

–         Jie grįžta į begalinį gyvenimo ciklą. Ir galbūt kada nors atgims.

     Įsivyravo tyla.

–         O šinigamiai nemirtingi?

–         Žinoma, ne. Tiesa, jie sensta labai lėtai. Gali gyvuoti tūkstančius metų ir atrodyti vos trisdešimties metų. Bet kovoje žuvęs šinigamis taip pat grįžta į begalinį gyvenimo ciklą. 

Urahara palydėjo svečius iki durų.

–         Arigatou gozaimasu[5], – tarė Hikari.

–         Na, na, – susigėdo vyriškis. – Visada jūsų paslaugoms, Yamamoto-san. Kreipkitės bet kada.

     Jie atsisveikino ir patraukė namo.

     Hikari ėjo lengvu žingsniu, jausdamasi kur kas geriau ir visai nenusivylusi vadinamu „pasimatymu“.

–         Yamamoto, – nuo ilgo tylėjimo Ichigo balsas buvo kiek užkimęs. – Ar skubi namo?

–         Ne, – nusišypsojo.

–         Čia neseniai atsidarė naujas atrakcionų parkas. Gal nori aplankyti?

–         Žinoma.

     Hikari įsikibo vaikinui į parankę.

–         Yyamamoto, – išraudo Ichigo.

–         Wakarimashita[6], – atsiduso mergina ir atsitraukė per pusę metro nuo vaikino. – Tik draugai.

---

[1] Eime.

[2] Teisingai.

[3] Mat kaip.

[4] Man užteks.

[5] Labai ačiū.

[6] Supratau.