#7#
Hikari nesugebėjo pasikalbėti su Ichigo ir išsiaiškinti, kas nutiko.
Mokykloje vaikinas nesitraukė nuo savo draugų Asano ir Kojimos, o eiti nekviesta
į namus mergina nedrįso. Hikari jautėsi prislėgta. Artėjantis Inoue pižamų
vakarėlis situacijos negelbėjo, nes jei ne Orihime...
Kai Inoue pradarė savo buto
duris, Hikari išsigando. Šviesiaplaukės rūbai, kaip ir veidas, buvo baltut
baltutėliai.
–
Konbanwa[1],
– pasisveikino Hikari.
–
Yamamoto-san, užeik, – nudžiugo.
Inoue pasodino viešnią
svetainėje, o pati išėjo nusiprausti. Sėdėdama vienui viena kambaryje Hikari
apžiūrėjo kiekvieną jo detalę. Labiausiai į akis krito jauno vaikino nuotrauka
ant komodos.
–
Ten mano brolis, – paaiškino grįžusi Orihime.
–
Jis išvykęs? – pasidomėjo.
–
Miręs.
–
Atleisk, – pasijuto kalta.
–
Nieko tokio, – nusišypsojo. – Tai buvo seniai.
Jau susitaikiau.
Abi merginos nejaukiai
nutilo. Jos nežinojo apie ką kalbėtis. Laikas bėgo.
–
Gomenasai[2]!
– nei iš šio, nei iš to riktelėjo Inoue.
–
Už ką? – suglumo Hikari.
–
Aš labai stengiausi, bet niekas daugiau neateis.
Tatsuki-chan užsiėmusi, o kitos mergaitės... – Orihime kaltai nutilo.
–
Neateis, nes aš čia, – užbaigė.
Hikari giliai įkvėpė.
–
Visai ne! – paprieštaravo.
–
Viskas gerai.
Merginos vėl nutilo.
–
Aš iškepiau sausainių, – sukrizeno Orihime. –
Galėtume abi juos sušlamšti.
–
Inoue-san, ar galiu paklausti?
Hikari žiūrėjo kažkur į
grindis ir nedrįso pakelti akių. Tas klausimas jai į galvą atėjo visai
netikėtai, kai mergina prisiminė, kaip Inoue sužlugdė jos pietus su Ichigo.
–
Anata wa, – pradėjo tylesniu balsu, –
Kurosaki-kun wo, – pakėlė akis ir įbedė į priešais sėdinčią Orihime, – suki
desu ka[3]?
Inoue išraudo ir ėmė žaisti
rankų pirštais.
–
Nepasakyčiau, kad labai... – išlemeno.
Tada lyg ką prisiminusi
pridūrė:
–
O tau, Yamamoto-san?
Hikari neatsakė, nes ją
prikaustė vaizdas už lango. Mergina labai troško to padaro daugiau nebeišvysti.
Bet štai, balto kaulo kaukės veidas godžiai spoksojo pro Inoue buto langą.
–
Yamamoto-san!
Sielų rijikas milžiniška
letena išdaužė stiklą ir bandė pasiekti vieną iš merginų. Orihime ant kojų
pašoko pirmoji. Hikari atsiliko dešimčia sekundžių.
–
Bėgam!
Ir be Inoue sakymo Hikari
būtų dėjusi į kojas.
Merginos išbėgo į laiptinę,
po to į gatvę. Sielų rijikas dėl savo dydžio nespėjo taip greitai pasisukti nuo
pastato ir vytis grobio.
–
Išsiskirkim! – sukomandavo Orihime.
Artimiausioje sankryžoje
Inoue pasuko į kairę, o Hikari toliau bėgo tiesiai link parkelio. Pavieniai
praeiviai nulydėjo ją keistais žvilgsniais. Žinoma, juk jie net nejautė
pabaisos buvimo. O sielų rijikas domėjosi tik Hikare.
Kad ir kaip mergina
tikėjosi, užpuolikas pasirinko ją, o ne Orihimę. Hikari nesuprato, kodėl
pabaisa neieškojo paklydusių sielų, o norėjo vis dar gyvos sielos. Jos sielos.
Parkelyje buvo tamsu. Degė
vos keli žibintai. Hikari pavargo. Protas liepė bėgti, bet kūnas nebegalėjo.
Mergina suklupo. Sielų rijiko skleidžiama antgamtiška jėga spaudė ją prie
žemės.
Inoue suprato, kad elgiasi labai blogai. Ji seniai suvokė, kad sielų
rijikas vejasi ne ją, bet vis dar neskubėjo apsisukti ir bėgti padėti
Yamamoto-san. Orihime nelinkėjo bendraklasei mirties, tačiau... pavydas darė
savo.
–
Inoue?
Orihime krūptelėjo. Ji įnirtingai mąstė, jog
Yamamoto-san nieko neturėtų žinoti apie sielų rijikus ir net neturėtų jų
matyti. Juk jei Yamamoto-san turėtų panašių galių į pačios Inoue, Orihime būtų
pajutusi jos stiprią reiatsu energiją. O jei Yamamoto-san neturi stiprios
reiatsu, sielų rijikas jos nežudys. Ar ne?
–
Kurosaki-kun, – galiausiai atitoko.
–
Ką čia darai?
Vaikinas rankoje laikė
pirkinių krepšį.
Tiesa, kai Kurosakis-kun
neteko šinigamio galių, jis nebegali nei jausti, nei matyti dvasių. Vadinasi,
jis visiškai nenutuokia, kad visai netoli nuo čia klajoja sielų rijikas ir ta
pabaisa (galbūt) tuoj nužudys...
–
Norėjau apsipirkti, bet pamiršau piniginę. Gali
pagelbėti? – nusišypsojo.
Iš pradžių nukrito vienas vyšnios žiedlapis. Paskui antras. Paskui jų
skraidžiojo tūkstančiai. Nors buvo ruduo. Ne pavasaris. Ir šiame parkelyje
neaugo nė viena sakura[4].
Ant Hikarės skruosto
nukrito kraujo lašas. Sustūgo sielų rijikas. Dingo antgamtiška gravitacijos
jėga. Ir tada mergina išvydo jį. Vyrą juodu kimono.
Jis žvelgė į ją iš aukšto.
Beveik niekinamai. Sakuros žiedlapiai susispietė jo rankoje ir virto kardu.– Tau pasisekė, onna[5], – tarė prieš išnykdamas.
Hikari neabejojo. Ją išgelbėjo šinigamis.
Makoto skubėjo iš darbo namo. Rankoje spaudė portfelį su dokumentais.
Žadėjo juos užpildyti ligoninėje, bet persigalvojo. Ją apniuko bloga nuojauta
dėl dukros.
–
Yamamoto... Makoto?
Moteris išsigando to
sodraus balso.
–
Negali būti.
Vyras juodu kimono lėtai
priėjo prie sustingusios praeivės.
–
Po šitiekos metų. Vis dar gyva.
Makoto norėjo trenkti
antausį, bet šinigamis sugavo jos ranką.
–
Kuchiki Byakuya, – iškošė pro dantis.
–
Tavo akys dega neapykanta, – kalbėjo ramiu tonu.
–
Aš nekenčiu visų šinigamių.
–
Ir savęs?
Moteris ištraukė ranką iš
vyro gniaužtų.
–
Prieš penkiasdešimt metų pabėgai iš Sielų
bendruomenės vien tam, kad apsimestum paprasta žmogysta?
–
Nebeilgai! Greitai atsikratysiu šių prakeiktų
galių!
Byakuya ramiai stebeilijo į
degančias moters akis.
–
Aš tavęs nesuprantu, – ištarė po kiek laiko. –
Gimei aristokratų šinigamių šeimoje. Visą gyvenimą praleidai Seireitei. Kartą –
vieninetlį kartą – nuvykai į žmonių pasaulį ir nusprendei pasilikti. Aš tavęs
nesuprantu.
Vyras aplenkė moterį ir
ruošėsi nueiti.
–
Išduosi mane? – sustabdė jį Makoto.
–
Ir be tavęs gyvenu pakankamai gerai, – atsakė. –
Pasirinkai netinkamą miestelį. Karakuroje daug žmonių su dideliais reiatsu
resursais. Todėl čia dažnai užklysta sielų rijikai. Ir šinigamiai.
Paskutinį kartą
žvilgtelėjęs į moterį, Byakuya dingo.
Makoto išmetė portfelį ant žemės ir susiėmė
galvą rankomis. Ji tikėjosi, kad niekas niekada jos neras.
Bent jau kol ji netaps
paprastu, senstančiu žmogumi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą