Bleach #9#

#9# 

Hikari paplušėjo, kol surado tą apšiūrusią parduotuvėlę. Ji kažkodėl manė, kad būtent ten ras visus atsakymus. Įžengusi į kiemą mergina sutiko raudonplaukį berniuką, stovintį su šluota rankoje.

–         Konnichiwa, – pasisveikino.

     Raudonplaukis kilstelėjo galvą.

–         Ar Urahara-san yra?

–         Tenchou[1]! – riktelėjo berniukas.

     Po poros akimirkų prasivėrė medinės pastato durys ir galvą kyštelėjo parduotuvės savininkas.

–         Yamamoto-san, koks netikėtumas!

–         Noriu su jumis pasikalbėti, – Hikari nedrąsiai pakėlė akis į vyrą.

–         Žinoma. Užeikite, – plačiai pravėrė duris.

     Urahara pasodino viešnią prie to paties staliuko kaip anąkart. Hikari nedrįso prabilti, kol galiūnas neatnešė arbatos ir nepaliko jų vienų.

–         Tai kas gi nutiko? – nekantravo šeimininkas.

     Hikari suėmė rankomis puodelį karšto gėrimo ir pasukiojo.

–         Watashi wa, – tarė, – shinigami wo mimasu[2].

     Urahara neatrodė nustebęs.

–         Žinau, – paprastai atsakė.

     Mergina pakėlė akis į vyrą.

–         Supratau iš praėjusio mūsų pokalbio, – trumpai paaiškino. – Ir iš augančios jūsų reiatsu energijos.

–         Mano... reiatsu...

–         Neatrodo, kad jums būtų palengvėję.

     Hikari greitai pridėjo puodelį prie lūpų ir vėl pastatė ant stalo.

–         Aš norėjau pasikalbėti ne apie save, – pamažu dėstė mintis. – Vakar...

     Mergina nuleido akis.

–         Vakar, – vėl pradėjo, – Kurosakis-kun... Ichigo... pasakė man keistą dalyką ir aš...

     Hikari nejučia susigūžė.

–         Tai, žinoma, ne mano reikalas, bet... – jos balsas ėjo vis tylyn. – Nenoriu, kad vėl nutoltume...

     Merginos skruostai raustelėjo ir ji ėmė žaisti rankų pirštais.

–         Ir ką gi pasakė Kurosakis-kun? – mandagiai paragino.

–         Kad jis buvo šinigamis, – pagaliau ištarė.

     Urahara įbedė skvarbų žvilgsnį į viešnią ir neskubėjo nieko sakyti.

–         Kiek laiko matote šinigamius? – pasiteiravo.

–         Kai atvykau į Karakurą, – suskubo atsakyti, o paskui pridūrė: – Bet pirmą kartą sielų rijiką išvydau prieš septynerius metus.

–         Karakuroje daug žmonių, kurie mato ne šio pasaulio sutvėrimus. Inoue-san, Ishida-kun, Sado-kun, Asano-kun, Kojima-kun, Arisawa-san, – išvardino. – Kai kurie iš jų yra apdovanoti ypatingais sugebėjimais. Jie gali žudyti sielų rijikus.

     Hikari bandė įsidėti visas pavardes į galvą.

–         Bet nė vienas iš jų nėra šinigamis.

–         Ishida-kun vilki baltai – ne juodai, – pritarė Hikari.

–         O štai Kurosakis-kun buvo šinigamis, bet prarado savo galias. Dabar jis nebegali matyti net paprasčiausių paklydusių sielų.

–         Wakarimasen[3], – papurtė galvą. – Šinigamiai gyvena Sielų bendruomenėje. Jie ne žmonės.

     Urahara nusišypsojo.

–         Šinigamiai gali gyventi tarp paprastų žmonių. Jie neturi kūno, todėl daugeliui yra nematomi, bet kūną galima pagaminti.

     Hikari nusipurtė nuo minties, kad Ichigo...

–         Bet Kurosakis-kun kitoks, – nuramino. – Jis šinigamis su žmogaus kūnu. Pusiau šinigamis, pusiau žmogus. Pirmą kartą apie savo sugebėjimus sužinojo prieš daugiau nei metus.

–         Bet dabar...

–         Jis jų nebeturi.

     Urahara nutilo. Hikari dėliojosi viską mintyse.

–         Dabar suprantu, kodėl jo elgesys pasikeisdavo prakalbus apie šinigamius, – liūdnai nusišypsojo. – Ačiū, kad papasakojote.

–         Nėra už ką, – numojo ranka. – Nemanau, kad Kurosakis-kun yra pasiruošęs apie tai kalbėtis.

     Hikari baigė gerti arbatą ir atsistojo.

–         Yamamoto-san, gal galėčiau sužinoti jūsų mamos vardą? – paprašė.

–         Yamamoto Makoto, – nustebusi atsakė.

–         Ar kalbėjotės su mama apie sielų rijikus?

–         Ne. Aš niekam neprasitariau, kad juos matau. Mama pakrauptų.

–         Sou desu ka, – mįslingai nutęsė.

–         Aš jau eisiu, – nusilenkė.

–         Užsukite ir vėl. Kai reikės pagalbos, – išlydėjo Urahara. 

Išėjusi iš parduotuvės Hikari patraukė į Kurosakio namus. Duris atidarė Karin.

–         Hikari-chan? – nustebo.

–         Noriu pasikalbėti su tavo broliu. Galima?

–         Ei, Ichi-nii[4]! – pašaukė.

     Ichigo nusileido laiptais. Pastebėjęs viešnią sustojo.

–         Galim trumpai išeiti? – pasiūlė Hikari.

     Vaikinas sutiko. Jie sustojo Kurosakių namo kiemo vidury ir tylėjo.

–         Tai, kad tu buvai, – prakalbo Hikari, – šinigamis.... – užsikirto. – Neturi jokios reikšmės mūsų... mūsų... – sumikčiojo. – Santykiams.

     Ichigo pakelė rankas prie burnos ir pūstelėjo šilumos. Balti garai pakilo aukštyn. Jis vilkėjo tik marškinėliais ir šalo.

–         Bet aš nebegaliu, – liūdnai prabilo, – nieko apsaugoti.

–         Manęs nereikia... – norėjo užginčyti.

–         Jei nematytum... – Ichigo sugniaužė kumščius. – Jie visada puola tuos, kurie mato. Tuos su reiatsu...

     Hikari suėmė vaikino ranką ir pridėjo ją prie savo skruosto.

–         Aš suprantu, jei nenori užsitraukti pavojaus, – kalbėjo. – Nenoriu, kad dėl manęs nukentėtum tu ar tavo šeima.

–         Chigau yo.

     Ichigo suėmė merginos veidą rankomis ir įsispoksojo į akis.

–         Negaliu tavęs apsaugoti nuo to, ko pats nematau, – sušnibždėjo. – Tai viskas, dėl ko nerimauju.

     Kurosakio veidas lėtai artėjo prie merginos. Hikari drebėjo nuo jo šaltų rankų. Mergina užsimerkė.

–         Onii-chan, eik į vidų! Sušalsi! – pravėrė duris pasipiktinusi Yuzu.

–         Ką judu ten veikiat? – kyštelėjo nosį Karin.

     Ichigo atitraukė rankas ir sugrūdo jas į kišenes.

–         Ne jūsų reikalas, – sumurmėjo.

     Karin suprantamai išsišiepė. Tik Yuzu liko stovėti nieko nesupratusi. 

Ryuuken laukė Makotos prie išėjimo. Moteris greitai nubildėjo laiptais žemyn ir norėjo praeiti nepastebėta, bet vyras sugavo jos ranką.

–         Parvešiu namo, – įsakmiai tarė.

     Makoto nesipriešino.

–         Nenori nieko paaiškinti? – vairuodamas kalbėjo.

–         Apie ką tu? – moteris įnirtingai stebėjo pro šalį lekiančius vaizdus.

–         Tu pasikeitei.

–         Tikrai? – abejingai paklausė.

–         Noriu sužinoti, kas nutiko.

     Makoto giliai atsiduso ir trumpai pažvelgė į vyrą.

–         Praeitis mane pasivijo. Laimingas?

–         Nebūk tokia šalta.

–         Sustok, – paliepė.

     Ryuuken sudvejojo, bet galiausiai sustabdė automobilį. Moteris atsisegė saugos diržą.

–         Rytoj paduosiu prašymą atleisti iš darbo. Galbūt, – pridūrė.

     Vyras išsižiojo iš nuostabos.

–         Makoto... – nesugebėjo nieko daugiau pasakyti.

–         Tu čia nieko dėtas, – patikino. – Privalau kuo greičiau išvykti. Ilgai galvojau ir kitos išeities nematau. Tavo pasiūlymo tekėti neatmetu, tik dabar negaliu jo priimti.

     Makoto atsidarė dureles ir išlipusi nubėgo slidžiu šaligatviu.

     Ryuuken pravėrė langą, išsitraukė cigaretę ir užsirūkė.

---

[1] Parduotuvės savininkas.

[2] Aš matau šinigamius.

[3] Nesuprantu.

[4] Ichigo+nii-san (vyresnysis brolis)