#4#
Šeštadienį Hikari vėl stovėjo prie Kurosakio namų slenksčio. Ji nervingai spoksojo į durų skambutį. Mergina niekaip nesukaupė drąsos jo nuspausti. Galiausiai, priėjo išvadą, kad tai toliau tęstis negali, ir ištiesė ranką.
Duris atidarė Yuzu. Mergaitė nudžiugo išvydusi viešnią.
– Hikari-chan! – riktelėjo.
– Konnichiwa[1], – pasisveikino.
– Yuzu, kas prie durų? – atsklido irzlus balsas.
Iš virtuvės galvą kyštelėjo juodaplaukė mergaitė, o laiptais žaibo greičiu nusileido pagyvenęs vyriškis.
– Kurosaki Isshin, panele, – prisistatė.
– Yamamoto Hikari desu[2], – kiek sutriko.
Vyras įdėmiai apžiūrėjo merginą iš visų pusių. Hikari pasijuto išmušta iš vėžių ir nebenumanė kaip elgtis.
– Oyaji[3]! – užriko Ichigo.
Hikari širdis sutuksėjo dvigubai greičiau. Ji pati nežinojo kodėl. Tiesiog Kurosakio balsas buvo...
– Ichigo! – užsipuolė sūnų tėvas. – Be mano žinios parsivedi namo merginą?!
– Neprisigalvok nesąmonių! – kėlė balsą vaikinas. – Yamamoto mano bendraklasė! BEN-DRA-KLASĖ!
– Jūs ją gąsdinat! – užriko antroji Ichigo sesuo.
Tėvas ir sūnus nutilo. Hikari vis dar stovėjo ant slenksčio visiškai pasimetusi. Išraudusi ir sutrikusi. Ir šiek tiek išsigandusi.
– Eikš, – pakvietė Ichigo.
Hikari nusilenkė namiškiams ir užlėkė aukštyn į Kurosakio kambarį.
Patalpa atrodė šiek tiek pasikeitusi nuo praėjusio merginos apsilankymo. Tvarkingesnė.
– Atleisk dėl mano tėvo, – prakalbo Ichigo.
– Nieko baisaus.
– Sėskis.
Vaikinas įsitaisė ant kėdės prie rašomojo stalo, o mergina prisėdo ant lovos kraštelio.
– Žinai, aš ieškojau informacijos, – prabilo Hikari, nes tyla ją baugino. – Apie šinigamius. Bet nieko įdomaus neradau.
– Mat kaip, – Ichigo atrodė gan abejingas.
– Galim paieškoti bibliotekoje, – pasiūlė. – Ten dar nesilankiau.
Kurosakis įbedė savo rudas akis į merginą. Hikari pamanė, kad numirs čia vietoj.
– Tavo gražios akys. Anksčiau nepastebėjau.
Hikari ėmė nervingai glamžyti sijono kraštus.
– Man patinka tavo akys, – sumurmėjo visa iškaitusi.
– Tikrai? – nustebo. – Man jos atrodo niekuo neypatingos.
Mergina dar stipriau sugniaužė sijono kraštą.
– Tu turbūt nevalgiusi. Paklausiu Yuzu, ar paruošė pietus.
– Nereikia! – norėjo sulaikyti.
Bet Kurosakis jau pravėrė duris. Vaikino veidas persikreipė.
– Mes nesiklausėm! – ėmė teisintis Yuzu.
– Sakiau, kad jis supyks, – atsiduso juodaplaukė sesuo.
– Ichigo, kaip tėvas, aš privalėjau...
– Užsičiaupk! Savo išvedžiojimus pasilaikyk sau! – niršo Ichigo.
– Kad ir kaip bebūtų, – nusišypsojo Yuzu. – Pietūs paruošti.
Hikarės nuomonės niekas neklausė. Ją tiesiog pasodino prie stalo ir padėjo lėkštę po nosim.
– Taigi, Hikari-chan, kiek laiko tu jau Karakuroje? – klausinėjo Isshin.
– Mėnuo.
– Turi brolių, seserų?
– Ne, – papurtė galvą. – Atvykau su mama.
Hikari godžiai prarijo dar vieną gardaus kepsnio gabalėlį. Šeimyniška atmosfera jai patiko. Ir kamantinėjimas per daug neerzino.
– O tavo tėtis? – susirūpino Yuzu.
– Paliko mus prieš septynerius metus.
– Atleisk, – nuliūdo mergaitė.
– Daijoubu, daijoubu[4], – nusišypsojo mergina. – Aš jo beveik nė nepamenu.
Hikari įsidėjo dar vieną kasnelį į burną, kai jai prieš akis praplaukė permatoma akiniuoto vyro galva! Iš išgąsčio mergina užspringo.
– Yamamoto! – išsigando Ichigo.
Kol Yuzu padavė viešniai vandens stiklinę ir Hikari nustojo kosėti, vaiduoklio neliko nė pėdsako.
– Hikari-chan, viskas gerai? – nerimavo Yuzu.
– Hai.
Mergina giliai atsiduso. Ji pradėjo matyti ne tik sielų rijikus, bet ir paprastus vaiduoklius. Kurių galų po šitiekos metų...
– Tu matai vaiduoklius?
Hikari rankoje laikoma vandens stiklinė suvirpėjo.
– Aš netikiu tokiais dalykais, – nusišypsojo.
– Karin-chan, negąsdink viešnios tokiais keistais klausimais, – sudraudė Yuzu.
– Nieko aš negąsdinu, – susiraukė mergaitė.
Po šio įvykio Karin ėmė atidžiai stebėti brolio draugę.
Po pietų Ichigo palydėjo svečią namo. Jiedu ėjo lėtai, tylūs.
– Gaila, kad nieko nenuveikėme dėl projekto, – prabilo Kurosakis.
Hikari linktelėjo. Jautėsi nejaukiai, nenutuokė apie ką kalbėti.
– Žinai, pažįstu tokį žmogų, – Ichigo kalbėjo nežiūrėdamas į pašnekovę. – Jis daug nusimano apie mitologiją. Galėtume ryt...
– Susitikti? – užbaigė Hikari.
– Su juo. Nepagalvok nieko... – sumosavo rankomis.
– O ką turėčiau pagalvoti? – mergina įdėmiai nužvelgė bendrakeleivį.
– Aš nekviečiu tavęs į pasimatymą, – teisinosi. – Viskas dėl projekto.
Hikari sustojo. Atsigręžė į sutrikusį vaikiną ir oficialiai nusilenkė.
– Gohan o arigatou[5]. Toliau pareisiu pati.
Mergina demonstratyviai užkišo plaukų sruogą už ausies ir perėjo į kitą gatvės pusę. Ichigo puolė ją vytis, bet vos nepalindo po ratais.
– Yamamoto! – šaukė bėgdamas artyn. – Supykai?
– Chigaimasu[6].
– Matau, kad supykai.
– Manęs lydėti nereikia.
Hikari paspartino žingsnį, bet tai nesukėlė vaikinui jokių problemų. Jis sekė ją koja kojon.
– O jei tai būtų pasimatymas, eitum?
– Su tavimi ar mitologu?
– Manimi.
Ichigo sugavo merginos ranką ir švelniai suspaudė savo delne. Akimirką Hikarei pritrūko oro.
– Eičiau, – atsakė.
Abu sustojo ir kelias minutes nejudėjo susikibę rankomis. Hikari pirmą kartą laikė vaikino ranką. Ir Ichigo delnas buvo šiltas.
– Ja, – pirmoji nutraukė tylą, – mata ashita[7].
– Mata ashita, – sušnibždėjo Kurosakis, paleisdamas merginos ranką.
Hikari skubėjo išsiskirti su Ichigo, nes namuose jos laukė mama. Jiedvi susitarė eiti kartu vakarieniauti. Tiksliau mama nusprendė vestis dukrą į svečius.
– Ko tokia laiminga? – pastebėjo moteris, kai Hikari įsiveržė pro buto duris.
– Kodėl?
– Tu šypsaisi ir vos neišvertei namų durų.
– Nesišypsau! – ginčijosi.
Makoto kritiškai nužvelgė dukrą. Susiraukė.
– Persirenk.
Nors Hikari nenutuokė, kuo jos kruopščiai atrinkti geriausi rūbai neįtiko motinai, neturėjo noro gadinti moters nuotaikos.
Kurosakio jaukūs namai nublanko prieš mamos viršininko vilą. Būtent ten Makoto nusivedė savo dukrą.
Duris atidarė pagyvenęs vyras.
– Makoto, atrodai nuostabiai, – pasveikino jis.
Moteris apsimestinai susigėdo.
– Čia mano dukra Hikari, – pristatė.
– Yoroshiku onegaishimasu[8], – linktelėjo galvą mergina.
Mamos bosas jai visiškai nepatiko.
Ryuuken – taip Makoto vadino duris atidariusį vyrą – nusivedė viešnias į valgomąjį. Tai buvo didžiulis kambarys su ilgu stalu viduryje. Jis visas buvo nukrautas vaišėmis. Po patalpą šmirinėjo keletas padavėjų. Hikari pasijuto, lyg būtų patekusi į kitą pasaulį.
Nuo stalo pakilo ir prie svečių priėjo akiniuotas vaikinas.
– Mano sūnus Ishida Uryuu, – tarė viršininkas.
Vaikinas linktelėjo.
– Būk mandagi, – šnipštelėjo mama Hikarei.
– Yamamoto-san, prašom sėstis, – pakvietė Uryuu.
Visi keturi susėdo. Makoto atsidūrė tarp dviejų vyrų, o Hikari Ishidai jaunesniajam iš dešinės.
– Man sumokėjo, kad čia dalyvaučiau, – prisipažino vaikinas. – Su savo tėvu sutariu nekaip, bet kai išgirdau, jog ateisi tu, nutariau palaikyti kompaniją. Nebent, žinoma, tau mieliau klausytis pokalbių apie gydytojo darbą.
– Tiesą sakant, aš nelabai suprantu, ką čia veikiu.
Juk Makoto pavakarieniauti galėjo ateiti ir viena.
– Man keista, kad sutinku tave visur, tik ne mokykloje, – šnipštelėjo Hikari.
– Mes skirtingose klasėse, – išsisuko Ishida.
Mergina lengvai šyptelėjo. Bet turbūt dėl to, jog prisiminė Kurosakį ir rytdieną. Apie Ichigo ji pragalvojo beveik visą vakarą, nors šalia sėdėjo labai malonus ir paslaugus Uryuu.
– Kaip tau Ryuuken? Malonus vyriškis, ar ne? – einant namo ėmė domėtis mama.
– Aš su juo nepersimečiau nė žodeliu, – suniurzgė Hikari.
– Tada perfrazuosiu klausimą, – prisimerkė moteris. – Kaip tau Uryuu-kun?
– O kas?
Hikarę vis labiau erzino toks mamos elgesys.
– Pastebėjau, kaip meiliai judu bendravote, – šyptelėjo.
– Visai ne.
– Tai nėra jokio vaikino, apie kurį turėčiau žinoti? – įdėmiai nužvelgė dukrą.
– Uryuu man nepadarė jokio įspūdžio, – užbaigė pokalbį.
Makoto nusileido. Planą įvykdė: supažindino Hikarę su būsimuoju savo vyru.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą