Naruto istorija (3/3)

***

Ryte jaučiausi nusiraminusi ir blaiviau mąstanti. Džiraja taip pat juokėsi ir pokštavo prie pusryčių stalo.

–         Tai kaip mums įtikinti Tsunadę užimti Hokagės pareigas? – grįžo prie reikalo Naruto.

–         Nežinau. Moterų, o ypač tos, aš nesuprantu, – susimąstė. – Todėl kalbėtis su ja eisi tu, – bedė pirštu į mane.

     Aš vos nepaspringau rytine kakava. Kad mes esame tos pačios lyties, nereiškia, jog sugebėsiu ją įtikinti!

–         Jei pabandysi, nieko neprarasi, – padrąsino Naruto.

–         Gerai, supratau, – suniurzgiau. – Einu jos ieškoti. O tu dirbk prie Rasengano! – įsakiau geltonajam bičiuliui.

–         Taip, Ernesta-sempai!

     Reikėjo pasiklausti, ką gi reiškia tasai „sempai“.

     Sutikti sutikau, išeiti išėjau. O kur ieškoti nežinojau. Beliko tikėtis, kad aptiksiu ją tame pačiame rajone (kad ir kaip nenorėjau ten grįžti).

     Ryte miesto gatvės buvo tuščios net ir prastajame rajone. Tik užeigų savininkai tvarkėsi kavines, šlavė gatves. Jie pasižiūrėdavo į mane kaip į vaiduoklį ir grįždavo prie darbų. Nebuvau tokia įdomi, kad lydėtų mane akimis.

     Pastebėjau Tsunadę, sėdinčią vieno viešbutėlio verandoje ir žiūrinčią į tolį. Teko daug vaikščioti gatvėmis ir gatvelėmis, kol radau tai, ko ieškojau. Priėjau prie jos, bet nežinojau, kaip prabilti.

–         Nieko naujo iš manęs neišgirsi, – pareiškė.

     Nustebau, jog ji matė mane ateinančią, nors nė karto nepasuko į mane akių.

–         Negi nenorite išgirsti, kodėl mums jūsų prireikė? – paklausiau.

     Mums? Konohai, ne man. Aš ne Konohos dalis.

–         Ne, – šaltai mestelėjo.

     Jaučiausi beviltiškai. Kad ir ką sakysiu, žodžiai atsimuš į ją kaip į sieną.

–         Trečiasis Hokagė žuvo.

     Pasakiau tai, nes prisiminiau, jog Tsunadė ir Džiraja buvo Kage-senolio mokiniai. Jei aš sužinočiau apie savo mokytojo žūtį, tikrai suklusčiau.

–         Ir?

–         Vyriausieji ieško naujo Hokagės.

–         Kokie jie greiti, – pašaipiai nusijuokė.

     Paspyriau ant žemės besivoliojantį akmenuką.

–         Jie prašė Džirajos, bet jis mano, jog jūs labiau tiktumėte, – kalbėjau toliau.

–         Žinoma, negi tas idiotas prisiims tokią atsakomybę, – lengvai šyptelėjo.

–         Manau, galėtumėte bent pabandyti.

–         Tu dar labai jauna, Ernesta.

     Nustebau, kad ji prisiminė mano vardą.

–         Ar jūs, – nedrąsiai prabilau, – bijote grįžti namo?

     Tsunadės akys išsiplėtė.

     Nes būtent aš taip jaučiuosi. Bijau grįžti. Bijau artimųjų reakcijos. Ką jiems reiks pasakyti? Taip. Būtent taip. Kitų priežasčių nėra. Kodėl nenorėčiau grįžti.

–         Konohoje liko daug skaudžių prisiminimų, – švelniai kalbėjo moteris. – Nenoriu vėl jų išgyventi.

     Suprantu. Turėčiau suprasti. Suprasiu, kai būsiu jos amžiaus.

–         Tsunade-sama!

     Iš viešbučio išlėkė jauna moteris, nešina paršeliu. Taip, tamsiaplaukė moteris rankose laikė gyvą paršelį.

     Mane pamačiusi sustojo.

–         Nesijaudink, – tarė Tsunadė. – Mergaitė jau išeina.

     Aš bandžiau. Tiesiog negaliu priversti žmogaus daryti to, ko jis nenori.

     Be žodžių nuėjau. Jaučiausi palūžusi, netvirta. Mane beveik pykino. Norėjau sustoti ir kur nors išsivemti. Atsirėmiau į tuščios gatvės, kurioje nebuvo net namų, sieną. Ji buvo vėsi. Norėjau išlaikyti blaivų protą, bet kažkodėl jaučiausi pernelyg pavargusi.

     Kažkas lėtai priėjo prie manęs. Atmerkiau užmerktas akis.

–         Ernesta-san, koks netikėtumas, – šypsojosi melsvaplaukis vaikinukas.

     Aš jį pažįstu?

–         Kabuto-san?

     Jaučiausi išties prastai. Prakaitas žliaugė mano veidu. Man rodos, karščiavau.

–         Ką veiki viena tokioje vietoje? – ėjo vis artyn.

     Jo galvos raištis atrodė kitaip nei aną kartą. Ant vaikino viršugalvio švietė ne Konohos simbolis, nors galėjau prisiekti, kad per egzaminą jis atstovavo mano kaimeliui.

–         Man šiek tiek negera, – išlemenau.

–         Leisk, pažiūrėsiu.

     Kabutas ištiesė ranką link mano galvos. Jo delnas keistai sužibo.

     Vėjo gūsis nubloškė vaikiną tolyn. Siena, į kurią rėmiausi, sugriuvo. Dūmai ėmė kutenti nosį. Pradėjau kosėti. Bent jau šiek tiek atsipeikėjau.

     Prieš mane stovėjo Tsunadė. Ji laikė sugniaužusi abu kumščius. Kabutas lėtai atsistojo. Neatrodė nustebęs.

–         Tu sveika? – kreipėsi moteris.

–         Taip, – nieko nesupratau. – Jis neketino daryti nieko blogo, – bandžiau teisinti Pokemoną-san.

–         Jis ketino tave užmigdyti, – nutraukė mane Tsunadė.

–         Nenuostabu, jog esi vadinama geriausia Konohos nindze-medike, – išsišiepė Kabutas.

     Jo šypsena nebuvo draugiška.

–         Ernesta-san, esi be galo naivi, – pasakė man.

     Mano kojos šiek tiek virpėjo. Dėdama žingsnį atgal vos nepargriuvau ant sienos nuolaužų.

–         Pamačiau tave vieną ir pamaniau, jog tai puiki proga, – kalbėjo toliau Kabutas, – pagrobti tave ir nugabenti pas Orochimaru-sama.

     Mano širdis smarkiai tvinktelėjo.

–         Ką čia kalbi! – man pynėsi liežuvis. – Kabuto-san, tu esi...

–         Orochimaru šnipas, – nusilenkė.

     Paėjau atgal, užkliuvau ir parkritau.

     Jis apsimetinėjo? Per egzaminą, Mirties miške? Bet kodėl? Ką tai jam davė?

–         Mirties miškas buvo puiki proga sužinoti, kaip tau sekasi... tobulėti.

     Kvaila melsvaplaukio šypsena mane pykino. Nelaikiau Kabuto draugu, bet jaučiausi išduota,  nes juo pasitikėjau. Jis išgydė mano žaizdą! Padėjo išvengti mirtino smūgio! Kažkokia nesąmonė!

–         Užteks! – mane pažadino Tsunadė. – Nežinau, ko Orochimaru nori iš mergaitės, bet...

–         Tsunade-san, tai jūsų visai neliečia, – ramiai paaiškino Kabutas. – Prašyčiau pasitraukti.

–         Stokis, – įsakė man moteris.

     Apgraibomis atsistojau. Tsunadė trenkė kumščiu į sveikąją sienos dalį. Ši subyrėjo sukeldama triukšmą ir kalnus dulkių. Moteris sučiupo mano ranką ir ištempė iš tos gatvės. Negalėjau normaliai bėgti. Mane dusino.

–         Kas yra? – atsisuko moteris.

     Ji sustojo.

–         Kur nors skauda?

     Pirštu parodžiau į dešinįjį šoną. Tsunadė pakėlė mano marškinėlių kraštą ir pasižiūrėjo į žaizdą. Žinojau, kad Gaaros-pabaisos padaryta žaizda dar ne iki galo sugijusi ir mane neseniai išrašė iš ligoninės, bet skausmo nebeturėtų būti!

     Tsunadė uždėjo abi rankas ant skaudamos vietos. Iš jų ėmė sklisti žalia chakra. Kaip ir Kabuto Mirties miške, moteris naudojo medicininį ninjutsu. Tik jos jis buvo žymiai efektyvesnis.

–         Paskubėkim, – baigusi tarė.

     Nesiginčijau ir nubėgau su geltonplauke moterimi. Jaučiausi žymiai geriau, kupina jėgų. Deja, nebebuvo kur bėgti. Mums kelią pastojo šlykščiausias žmogus visame pasaulyje. Oročimaru.

     Kabutas taip pat mus pasivijo ir nebeturėjome kur dėtis.

–         Tsunade, – prakalbo Oročimaru. – Seniai nesimatėm.

–         Neapgailestaučiau, jei tas „seniai“ vis dar tęstųsi, – moteris išliko rami.

–         Mūsų susitikimas būtų kur kas mielesnis, jei man netrukdytum, – vyras paėjo arčiau.

     Žiūrėjau į Tsunadės nugarą. Turbūt maniau, jog ji mane išduos. Esu jai niekas. Kodėl ji turėtų rizikuoti savo gyvybe dėl nepažįstamos mergaitės?

–         Galėtum lakstyti paskui savo amžiaus moteris. Gal tada aplinkiniai nelaikytų tavęs tokiu iškrypėliu, – įgėlė Tsunadė.

     Ji neketino manęs palikti! Vos neapsiverkiau iš laimės.

–         Tavo aštrus liežuvis, – Oročimaru prisimerkė. – Man jos reikia tik dėl mokslinių tyrimų. Galima sakyti, ji labai svarbi laboratorinė žiurkė.

     Vyras dar labiau prisimerkė.

–         Du prieš du. Sakyčiau, teisinga.

     Tą akimirką Kabutas šoko į priekį ir sugriebė mane. Kol Tsunadė nespėjo jo paliesti, atšoko kelis metrus atgal. Kairė vaikino ranka spaudė mane apsivijusi aplink kaklą. Galėjo lengvai pasmaugti.

     Tsunadė liko stovėti priešais Oročimaru. Vyras atrodė neįtikėtinai pasitikintis savimi.

–         Ar tu vis, – Oročimaru žengė į priekį, – dar bijai, – jis įsikando į pirštą ir leido tiršto raudono skysčio srovelei nutekėti ant žemės, – kraujo?

     Geltonplaukės kūnas ėmė virpėti. Jos veidas išbalo. Moteris bejėgiškai sukryžiavo rankas ant krūtinės, apkabino save, bandydama apsisaugoti. Tik aš nesupratau, kas taip ją palaužė.

–         Aš teisus, – pergalingai šypsojosi. – Tikiuosi, kitą kartą susitiksime palankesnėmis aplinkybėmis.

     Oročimaru lėtai praėjo pro Tsunadę, mėgaudamasis jos kančia. Pastebėjau, kaip lėtai pakilo jo ranka. Suspurdėjau, bet Pokemono-san gniaužtai buvo per stiprūs. Oročimaru smogė buvusiai komandos draugei į nugarą. Tsunadė suklupo. Iš jos burnos ištryško raudoni purslai.

–         Liaukis! – surikau.

–         Ernesta-san, jaudinkis dėl savęs, – šnipštelėjo Kabutas, traukdamasis tolyn nuo scenos.

     Kažkodėl pamaniau, kad Oročimaru ketina nužudyti Tsunadę. Mane pervėrė baimė. Bijojau to vyro. Bijojau, kas nutiks man, jei pakliūsiu į jo gniaužtus. Bijojau dėl nepažįstamos moters gyvybės. Prisiminiau senąjį Hokagę, Sasukę, jo prakeiksmo žymę, šlykštų veidą kompiuterio ekrane...

     Užmyniau Kabutui ant kojos ir alkūne trenkiau tarp šonkaulių. Jis nesitikėjo, kad užpulsiu tokia jėga, ir griuvo atatupstas. Šokau į priekį. Nežinojau, ką ketinau daryti. Juk niekada nežinau. Tiesiog puolu pavojui į akis.

     Oročimaru lengvai sugavo mano kumštį. Vyras priverstinai išskleidė mano pirštus. Skaudėjo, bet kentėjau sukandusi dantis. Mintyse kartojau: „Stokis ir bėk, stokis ir bėk“, bet Tsunadė jų neperskaitė.

–         Ką ketinai daryti, vabalėli? – išsišiepė.

     Vabalėlis buvo kvailas, nes manė, kad galės pakovoti prieš milžiną. Prieš įgudusią nindzę. Prieš seną vilką. Prieš žmogų, sugebėjusį atverti tarpdimensinius vartus. Kokia tu kvaiša, Resta-chan. Dabar net norėdama nebegalėsi grįžti namo. Nes tapsi laboratorine žiurke. Nes tave išmėsinės ir pavers nežinia kuo.

     Staiga rausva, plati, gliti juosta apsivyniojo apie vyro juosmenį ir trūktelėjo jį. Oročimaru švystelėjo į orą ir nukrito už kelių šimtų metrų. Aš likau stovėti su vis dar skaudančia plaštaka. Link manęs bėgo susitaršiusi geltonplaukė ševeliūra.

–         Ernesta-chan!

     Naruto sustojo. Jo akys nuslydo nuo manęs prie jau atsistojusio Kabuto.

–         Kabuto-san, ką čia darai? – nesuprato.

–         Naruto-kun, nesitikėjau, kad taip greitai pasirodysi, – melsvaplaukis išmetė savo šypsenėlę.

     Na, taip. Čia juk ne filmas su Džekiu Čianu, ar dar kokia kino žvaigžde, kur paskutinę akimirką pasirodo pagrindinis herojus ir visus išgelbėja.

–         Naruto, jis išdavikas! – sušukau.

–         Ką turi omeny? – Uzumakis nesiruošė manimi tikėti.

–         Paprasta, – Pokemonas-san pasitaisė akinius. – Aš esu Orochimaru šnipas. Apsimetinėjau Konohos nindze, kad galėčiau surinkti duomenų apie jus.

     Tą akimirką nugriaudėjo keli sprogimai. Žvilgtelėjau į tą vietą, kur nudribo Oročimaru marmūzė. Toji miesto dalis buvo visiškai sugriauta. Vietoj pastatų ten stovėjo milžiniška rupūžė ir gigantiška gyvatė. Negalėjau garantuoti, nes mano akys nebuvo iš geriausiųjų, bet ant sutvėrimų galvų stovėjo po žmogystą.

–         Išminčius? – klausiau pati savęs.

–         Mes tavęs pasigedom ir išėjom ieškoti, – ėmė dėstyti Naruto, spigindamas akimis į melsvaplaukį. – Tada pagaliau radom tave, kovojančią su tuo vyru...

     Uzumakio kumščiai susigniaužė. Jam labiau rūpėjo išsiaiškinti santykius su Kabutu negu domėtis mano problemomis.

     Aš nuleidau akis ir net nežvilgtelėjusi į komandos draugą nutipenau prie Tsunadės. Moteris vis dar virpėjo. Suėmiau jos ranką.

–         Tsunade, bėgam, – pasakiau.

     Ji pasižiūrėjo į mane plačiomis akimis.

–         Paliksi savo draugus? – prasižiojo jos lūpos.

–         Žinoma, ne! Padėsiu jums nusigauti į saugią vietą, o tada grįšiu.

     Nors kažin ar sugebėsiu kuo nors padėti Džirajai kovoje su Oročimaru. Ar Narutui.

–         Kodėl?! – jis šaukė Kabutui-san.

     Jautėsi išduotas. Negeras jausmas.

–         Tikriausiai atrodau apgailėtinai, jei mane reikia gelbėti, – liūdnai nusijuokė Tsunadė.

     Įsikibusi manęs ji atsistojo.

–         Trys prieš vienintelį mane. Aš pagerbtas, – šyptelėjo Pokemonas-san. – Bet, Tsunade-san, ar jūs įsitikinusi, kad galite kautis?

     Kabutas šovė į priekį ir sugriebęs moterį už kaklo nustūmė ją tolyn. Nustebau, kad jis buvo toks vikrus. Nors turėjau susivokti, kad Oročimaru nepriims į savo draugiją nevykėlių.

     Aš su Naruto nubėgau paskui abi nindzes. Pasiekėme Oročimaru ir Džirajos kovos vietą. Vyrai labiau varstė vienas kitą piktais žvilgsniai negu kovėsi. Tsunadė aptaškyta krauju sėdėjo tarp lūženų ir drebėjo. Kraujas nebuvo jos. Kabuto stovėjo prieš moterį ir džiūgavo. Oročimaru atitraukė žvilgsnį nuo Džirajos ir įbedė į mane. Sustingau. Pakvipo mirtimi.

–         Ar žinai, – prabilo garsiai, – kas nutinka svetimkūniams?

     Vyras kreipėsi į mane, tarsi kovos lauke nieko daugiau nebūtų.

–         Organizmas juos pašalina arba sunaikina, – pats atsakė.

     Šypsena Oročimaru veide vis platėjo. Jis gėrėjosi mano sutrikimu, nenuovokumu, baimės iškreiptu veidu.

–         Gal pamiršai, jog mes užsiėmę?! – įsikišo Džiraja.

–         Brangusis Džiraja, pasiklausyk. Tau taip pat turėtų būti įdomu. Jei jau ėmeisi globoti šią būtybę, – mielas tonas visai netiko kreivai Oročimaru burnai. – Panele Ernesta, – vėl pasisuko į mane, – tu esi svetimkūnis šiai dimensijai, šiam pasauliui. Jei per ilgai čia užsibūsi, būsi sunaikinta. Pašalinta kaip kenksminga bakterija.

     Aš atsisakiau suvokti tuos žodžius. Pamišusio mokslininko paistalai ir tiek. Nemėgau biologijos tiek, kad prisiminčiau pamokas apie organizmo imuninę sistemą ir kaip jis kovoja su svetimkūniais. Iš vis šis palyginimas netilpo mano galvoje. Nindzių pasaulis – vienas didžiulis organizmas. O aš šiukšlė, patekusi pro nosį ar burną. Ligą nešiojanti bakterija. Mikroorganizmas, kuriuo privaloma atsikratyti. Mano protas užšalo ir apsistojo ties viena mintimi. Bakterija. Sunaikinti.

–         Ką čia nusišneki?! – užsipuolė Naruto. – Ernesta-chan nėra joks svetimkūnis! Ji tokia pati nindzė kaip mes visi!

     Naruto, tu nė velnio nesigaudai šioje situacijoje.

–         Savo draugams dar nepasisakei, kas esi? – suvaidino nustebusį Oročimaru.

     Mano akys paplūdo ašaromis. Ne, prašau, ne. Nenoriu, kad jis žinotų. Nenoriu, kad kas žinotų. Tik Sasuke. Tik jam sugebėjau pasisakyti, apie savo netradicinę kilmę. Kiti nesupras. Kiti palaikys mane pabaisa.

–         Devyniauodegi berniuk, – nekeitė malonaus tono.

     Ne, maldauju, nenoriu, kad jis žinotų. Nesakyk!

–         Ši būtybė yra atvykusi iš visiškai kito pasaulio, kurį su mūsiškiu sieja labai menkas ryšys.

     Išminčiaus rupūžė šoktelėjo ant Oročimaru gyvatės. Šliužas ją apsivijo ir bandė perkąsti kaklą. Džiraja rankoje sukūrė Rasenganą ir bandė pargriauti priešininką.

     Aš nedrįsau žvilgtelėti į Narutą. Negalėjau paaiškinti, kodėl taip nenorėjau, kad jis žinotų.

     Tsunadė pakilo ant kojų. Jos kūnas vis dar virpėjo, bet ne taip stipriai kaip anksčiau. Ji sustojo ties manimi ir uždėjo ranką man ant galvos.

–         Nelabai supratau, ką tas mulkis anaten kalbėjo apie kitas dimensijas ir panašiai, – prakalbo. – Bet mane labai nervina vyriškosios lyties atstovai, kurie virkdo mažas mergaites.

     Moteris nusivilko žalsvąjį švarkelį ir paleido jį pavėjui. Jos kūnas nustojo drebėti. Laikysena sutvirtėjo. Akys žaibavo. Kabuto vietoje būčiau pradėjusi tirtėti iš baimės. Bet jis tik nusispjovė.

     Krūptelėjau, kai Tsunadės kumštis sutraiškė melsvaplaukio nosį. Pokemonas-san apsipylė krauju. Geltonplaukė giliai kvėpavo. Kraujas buvo jos silpnybė.

–         Ernesta-chan, pakalbėsim vėliau, – tarė Naruto. – Tu nerimauji dėl senelės Tsunadės ir Išminčiaus, tiesa? Neleiskim jiems kautis vieniems.

     Susiimk, Resta-chan. Pasaulis dar nesubyrėjo.

     Pasivijau Kabutą su Tsunade ir bandžiau pakišti vaikinui koją, kad jis pargriūtų. Melsvaplaukis buvo per vikrus, pašoko aukštyn ir išvengė mano spąstų. Naruto bandė užpulti jį savo Šešėliniais antrininkais, bet nesėkmingai. Tada Tsunadė išniro lyg iš po žemių ir smogė Pokemonui-san į pilvą, Kabuto susirietė.

–         Žinai, Ernesta-san, – kalbėjo šluostydamasis veidą, – tu neturėjai pakliūti į Konohą. Turėjai atsidurti netoli Orochimaru-sama įkurto Garso kaimelio. Tada būtų užtekę gauti kitą ingridientą – Uchiha Sasukę. Deja, perkėlimo jutsu per sunkus net vienam iš legendinio Konohos trejeto.

     Sugriebiau vaikinuką už apykaklė ir pakėliau sau prie veido.

–         Paaiškink! – įsakiau. – Kuo čia dėtas Sasuke?!

     Kabutas nusijuokė ir spjovė man į veidą. Sudrebėjau.

–         Kalbėk! – rėkiau.

–         Patrauk rankas. Nenoriu, kad mane liestų tokia šiukšlė, kaip tu, – sušnibždėjo.

     Įniršau. Staiga mane apėmė toks pyktis. Panorau visą savo skausmą išlieti ant jo. Ant to kvailai besišypsančio snukio. Norėjau sumalti jį į miltus. Taip, kad niekas nebeatpažintų. Kad daugiau nematyčiau tos pašaipios marmūzės. To išdaviko.

–         Ernesta-chan, – Naruto sugavo mano kruviną ranką. – Tu jį užmuši!

     O man nerūpi. Man niekas nerūpi. Aš ne šiukšlė. Aš ne bakterija. Nepadariau nieko blogo, kad kas nors žaistų su mano jausmais ir likimu!

     Tsunadė atplėšė mane nuo kruvino Kabuto. Aš verkiau. Puoliau į moters glėbį ir pradėjau rėkti nesavu balsu.

–         O tu... – sunkiai kėlėsi melsvaplaukis. – Turi ir... tamsiąją pusę, Ernesta-san.

     Aš ne... Aš negalėčiau... Užmušti žmogaus... Aš ne... tokia kaip jie.

–         Orochimaru-sama renka visus rečiausius ir stipriausius nindzių sukurtus jutsu, – pasakojo. – Jis siekia rasti nemirtingumo jutsu. Kol kas viskas, ką radome, tai technika, leidžianti perkelti asmens sąmonę į kitą kūną. Taip Orochimaru-sama gali persikelti į kito žmogaus kūną ir amžinai likti jaunas bei gyvas.

     Kodėl jis visa tai pasakoja? Juk vis tiek tokia paprasta būtybė, kaip aš, nepajėgs suprasti.

–         Jam reikia ir tavęs, ir Sasukės-kun, – tęsė. – Kad gautų tobuliausią ir stipriausią kūną.

–         Ir ką tas niekšas ketina daryti su Ernesta-chan ir Sasuke, a?! – riktelėjo Naruto.

–         Pasakiau pakankamai, – numetė šalin sudaužytus akinius.

     Staiga jam už nugaros išdygo Oročimaru. Aš sudrebėjau.

–         Turi plačią burną, – kreipėsi į savo šnipą.

–         Atleiskite.

     Džiraja atsirado priešais mus.

–         Neverta gaišti laiko, – nutarė Oročimaru. – Vis tiek pati ateisi pas mane. Jei nenori mirti. Nes tik aš galiu grąžinti tave į tavo pasaulį. Arba, – prisimerkė. – Jei trokšti likti čia... Turiu vaistų.

     Džiraja puolė į priekį su Rasenganu, bet Kabutas atliko rankų ženklus ir kartu su šeimininku išgaravo kaip dūmas. Išminčius vos nepargriuvo iš inercijos.

–         Pabėgo, – atsiduso vyras.

     Aš atsitraukiau nuo Tsunadės ir apsišluosčiau akis. Prieš tai nusivaliau rankas į marškinėlius. Vis tiek jos man atrodė suteptos. Mano žiaurumu.

–         Jis nebegrįš, – užtikrino mane Džiraja.

     Linktelėjau. Ko jam grįžti, jei jis įsitikinęs, kad pati atlėksiu pas jį? Turbūt mano, kad ir Sasukę atsitempsiu su savimi.

     Naruto pasisuko į mane:

–         Dabar paaiškink.

–         Naruto, aš esu... – nutilau, nes nežinojau, kaip paaiškinti.

–         Ne tai! – vaikinas papurtė galvą. – Kodėl manimi nepasitiki? Kodėl nežinojau, jog tas tipas tave persekioja?

     Nudelbiau akis žemyn.

–         Tai nesvarbu, – sumurmėjau. – Vis tiek grįžtu namo.

     Uzumakis pašoko iš vietos, atsidūrė prie manęs ir stipriai apkabino.

–         Nekeliauk! – suriko man tiesiai į ausį. – Negali imti ir staiga pranykti!

     Aš stovėjau sustingusi, pasimetusi. Negalėjau nustumti jo šalin. Negi jis kaltas, kad jo draugiški jausmai tokie stiprūs, o man apsikabinimai tarp draugų nepriimtini?

–         Bet, – norėjau ginčytis.

–         Mes negalime teigti, jog Orochimaru kalbėjo tiesą, – įsikišo Džiraja.

–         O Vyriausieji? Jie aiškiai nenori, kad ilgiau likčiau Konohoje! – pakėliau balsą.

     Išminčius pasisuko į Tsunadę.

–         Pamiršk, – pyktelėjo ji. – Aš sutikau ją tik vakar ir neketinu tapti Hokage vien tam, kad padėčiau vienam žmogui.

–         Ne vienam, – nesutiko Džiraja. – Tūkstančiams, milijonams žmonių, – paskėsčiojo rankomis.

–         Daugiausia dviem, – nesidavė įtikinama. – Tau ir jai.

     Jie ėmė ginčytis. Negalėjau sekti jų pokalbio, nes Naruto manęs nepaleido.

–         Aš nenoriu grįžti, – sušnibždėjau.

     To pakako, kad vaikinas atsitrauktų.

     Dviejų buvusių komandos draugų ginčas baigėsi antausiu Džirajai ir Tsunadės išėjimu.

–         Išminčiau, kodėl tau netapus naujuoju Hokage? – Naruto paplekšnojo mokytojui per petį.

–         Kodėl tau neišmokus Rasengan jutsu?! – supyko šis.

     Grįžome į viešbutį. Turėjau džiaugtis, kad ši košė pasibaigė, bet nesijaučiau gerai. Neabejojau, kad Oročimaru teisus. Negaliu ilgai likti animé pasaulye. Bloga savijauta prieš sutinkant Kabutą – ženklas, kad su manimi ne viskas gerai.

–         Nenoriu grįžti, – ištariau sau, pasislėpusi lovoje po antklode.

     Naruto skaniai knarkė, o aš negalėjau užmerkti akių.

     Jei grįšiu, būsiu vėl paprasta Ernesta. Be ypatingų nindziškų sugebėjimų. Neturėsiu vaikino, vyresniojo brolio, įkyrių draugų, malonių pažįstamų. Viskas dings. Šito, o ne ko kito, aš bijojau. Tik nenorėjau pripažinti.

Naruto istorija (3/2)

***

Naktį beveik nemiegojau, todėl ryte buvo sunku keltis. Svarsčiau, kaip aš elgčiausi Sasukės vietoje. Niekaip negalėjau suvokti Itačio poelgio. Nežinojau jo motyvų. Nesupratau jo. Ar jis pamišęs? Juk tik pamišėlis gali išžudyti savo šeimą. Ir vis dėlto Sasuke gyvas. Itačis nesugebėjo nužudyti tik jaunėlio brolio. Kažkas čia ne taip.

     Kakašis nelydėjo manęs prie Konohos vartų. Ėjau viena. Dėl apsunkusių vokų vos mačiau kelią. Jį netikėtai nušvietė dvi ševeliūros – geltona ir balta.

     Naruto išsišiepė pamatęs mane iš tolo. Stengėsi elgtis santūriai: nepuolė šaukti ar mojuoti.

–         Labas, – pasisveikino.

–         Labas, – atsakiau ir pasisukau į Džirają.

–         Turiu pasiimti ir jį, – bandė pasiaiškinti. – Tiksliau planavau keliauti su juo, bet dėl tos bėdos pakviečiau ir tave. Na, Tsunadė sunkiai sukalbama moteris. Pamaniau, kad tu lengviau rasi su ja bendrą kalbą nei aš.

–         Sakei, kad keliaujam treniruotis! – neišlaikė Naruto.

     Atsidusau. Mano bendrakeleiviai ne patys geriausi, bet...

–         Aš labai pavargusi. Jei nesunku, Naruto, prašau, šiandien nešūkauk. Nenoriu pyktis.

     Pradėjau eiti tolyn nuo Konohos. Tiedu privalėjo mane sekti. Kelio nežinojau, tai leidau žilaplaukiui mane aplenkti.

–         Kas nutiko? – susirūpino Naruto.

     Ar jis žino apie Sasukės brolį? Ar Sasuke norėtų, kad jis žinotų?

–         Pakalbėsim, kai pasieksim pirmą miestą, – vietoj manęs prakalbo Džiraja. – Vis tiek norėjau jums abiem tai papasakoti.

     Jis turėjo omeny Itačį ir jo bendrą? Iš kur jis žino?

–         Džiraja-sensei, norėjau paklausti, – prabilau. – Iš kur jūs žinote apie mano... situaciją?

     Naruto vis dar nežino mano kilmės. Tegul taip ir lieka.

–         Argi svarbu? – nusišypsojo.

     Maniau, Uzumakis puls klausinėti, bet jis tylėjo. Visą kelią. Kaip ir prašiau.

     Vakare pasiekėme mažą gyvenvietę ir apsistojome viešbutyje. Išminčius išnomavo du kambarius. Pats apsistojo su Narutu, o man davė atskirą. Nesijaučiau gerai būdama viena tame kambaryje, bet gyventi kartu su Naruto ar Džiraja būtų nelogiška.

     Kaip ir tarėmės, susirinkome mokytojo kambaryje jo pasiklausyti (tiesą sakant, tik aš atslinkau į vyrų kambarį, nes Uzumakis gyveno kartu su senoliu). Džiraja gurkšnojo sakę, o aš su Naruto kantriai laukėme.

–         Seniai neragavau tokios skanios sakė! – atsiduso. – Ką gi. Prie reikalo.

     Pats laikas.

–         Ernesta-chan, tu žinai apie pabaisą Naruto viduje? – paklausė.

     Aš linktelėjau.

–         Kiek daug?

–         Na, Kakašis pasakojo, – bandžiau prisiminti, – kad Devyniauodegis užpuolė Konohą ir Ketvirtasis Hokagė jį įkalino Narute.

–         Teisingai, – pritarė. – Naruto turi Devyniauodegį – arba kitaip Kyuubi. Gaara iš Smėlio turi savyje įkalintą Vienauodegį – Shukaku. Tos pabaisos yra Uodeguotieji žvėrys.

     Keistas pavadinimas.

–         Jų chakra begalinė. Jei sugebi valdyti savo Uodeguotąjį žvėrį, gali tapti neapsakomai stiprus. Tokie žmonės vadinami jinchuuriki. Naruto ir Gaara yra vieni iš jų.

–         Tai kas? – sumirksėjo Naruto.

–         Kai kurie žmonės trokšta tos galios, kurios, beje, Naruto, tu dar nesugebi valdyti. Yra tokia organizacija, vadinama Akatsuki, – Džirajos tonas labai surimtėjo. – Jos nariai medžioja jinchuurikius.

–         Jau sakiau, – susierzino Naruto. – Tai kas?

–         Tai reiškia, jog tau gresia pavojus. Akatsuki tave medžioja ir jie jau pasiekė Konohą. Ernesta-chan juos matė.

     Naruto pasižiūrėjo į mane. Nesusigaudžiau.

–         Itačis ir jo bendras? – klausiamai žvilgtelėjau į sensėjų. Juk tai vieninteliai naujai sutikti žmonės Konohoje.

–         Taip, – linktelėjo. – Naruto, noriu, kad suprastum savo situaciją. Vyriausieji norės užrakinti tave kaimelyje, nes esi slaptasis kaimelio ginklas. Todėl nusprendžiau tave treniruoti. Kad pats galėtum apsiginti nuo priešų.

–         Išminčiau, aš ir taip stiprus, – numojo ranka Uzumakis. – Įveikčiau tuos amatsuki, ar kaip ten, net užsimerkęs. Ar ne, Ernesta-chan?

–         Idiote! – supyko Džiraja. – Akatsuki nariai – nindzės-bėgliai, ieškomiausi nusikaltėliai penkiose žemėse! Nemanyk, kad toks snarglius, kaip tu, turi nors menkiausių šansų išlikti gyvas po susidūrimo su bent vienu iš jų!

     Naruto susigūžė kaip ką tik išbartas vaikas.

–         Naruto, vienas iš jų lengvai įveikė Sasukę, – įsikišau.

–         Supratau, supratau, – sumurmėjo.

     Jis norėjo daugiau paklausinėti apie Sasukę, bet nedrįso. Negi jis taip labai nenorėjo manęs supykdyti?

     Išminčius neskubėjo pasakoti toliau, todėl kilstelėjau ranką:

–         O kuo čia dėta aš?

     Kiek pamenu, neturiu įkalintų jokių žvėrių.

–         Orochimaru kadaise buvo Akatsuki narys, – paaiškino. – Negalime atmesti galimybės, kad ir jiems esi reikalinga.

     Prunkštelėjau. Didžiausia mano kada nors girdėta nesąmonė.

–         Ei, ei, – sukluso Naruto. – Tu man pasakojai, kad Orochimaru nužudė Hokagę, – vaikinas susiraukė tardamas tą vardą. – Bet ko jam reikia iš Ernestos-chan?

     Jam reikia Sasukės – ne manęs! Nepamirškim to.

–         Bandau tai išsiaiškinti, – Džiraja išgėrė dar indelį alkoholio.

–         Kada pradėsim treniruotes? – visiškai pakeitė temą Uzumakis.

     Mokytojas nusijuokė.

–         Pademonstruok, – paliepė man.

     Susiraukiau. Supratau, ko jis norėjo, bet mane nervino mintis, jog esu čia tam, kad palengvinčiau sensėjaus darbą.

     Atsidusau parodydama savo nepasitenkinimą. Tada prieš mirksinčias Naruto akis sukūriau „įspūdingąjį“ Rasengan.

–         Mokysiu tave šitos technikos, – pasigyrė vyras.

–         O kodėl Ernesta-chan ją jau moka? – prisimerkė geltonplaukis.

     Džiraja tik grasiai nusijuokė ir plekštelėjo mokiniui per nugarą. Aš dar kartelį atsidusau. Juk tai ne pirmas kartas, kai Naruto mato mane naudojant šį jutsu. Nebent kovoje su pabaisa-Gaara tą lemiamą akimirką jis užsnūdo.

     Kažkodėl nujaučiau, kad žilaplaukis net neketina užsiimti Rasengano mokymu. Ir neklydau.

     Ryte palikus viešbutį ir patraukus velniai žino kur (sensėjus atsisakė pasakyti, kur tiksliai mes keliaujame), Džiraja pareiškė, kad Naruto turėtų semtis žinių iš Ernestos-sempai.

–         Aš esu prasta mokytoja! – bandžiau jiems įrodyti, bet manęs nesiklausė.

     Penkiasdešimt kartų atsidususi, paaiškinau Narutui pagrindus ir liepiau bandyti. Jis tą darė visą kelią. Nesėkmingai.

     Pagaliau pasiekėme kažkokį miestą ir galėjau atsipūsti. Džiraja surado mums padorų viešbutį, vėl išnomavo du kambarius. Tik šįkart turėjau dalytis savuoju su Naruto, o Išminčius apsigyveno vienas. Kol kraustėmės daiktus, Naruto buvo keistai pakilios nuotaikos.

–         Na, kaip įsikūrėt? –mūsų patikrinti atėjo Džiraja.

–         Puikiai, – išsišiepė Uzumakis.

     Aš tik kažką suurzgiau.

     Išminčius prisėdo ant Naruto lovos ir išdalino mums po nuotrauką. Jose šypsojosi jauna geltonplaukė mergina. Sensėjus prakalbo:

–         Kiek man pavyko sužinoti prieš išvykstant iš Konohos, Tsunadė yra šiame mieste.

–         Čia ji? – parodžiau į nuotrauką. Vyras linktelėjo. – Ar ne per jauna? Sakei, kad ji buvo tavo komandos narė.

–         Ji nemėgsta atrodyti pagal savo amžių, – šiek tiek suirzo. – Be to, tai vienintelė nuotrauka, kurią turiu.

     Taigi mes išsiskirstėme ir puolėme į paiešką. Nenorėjau bastytis po nepažįstamą miestą viena, bet Džiraja tikino, kad eidami po vieną apieškosime didesnį plotą (nors Naruto ir buvo pasiryžęs palaikyti man kompaniją). Po kelių valandų pastovaus ėjimo ir dairymosi man susisuko galva. Nebesupratau, iš kurios pusės atėjau ir supanikavau. Kad atgaučiau kvapą, užsukau į pirmą pasitaikiusią kavinę.

     Užeigoje buvo pilna žmonių. Šiek tiek išsigandau, nes publika pasirodė ne pati geriausia. Man ant peties nusileido tvirta ranka. Krūptelėjau. Už nugaros stovėjo du vyriškiai. Jų akys buvo apsiblaususios ir keistai blizgėjo.

–         Ką čia veikia tokia miela mergaitė? – užklausė.

–         Aš tik... – nesugebėjau normaliai prabilti.

     Vienas iš vyriškių suspaudė mano ranką.

–         Paleisk! – suklykiau.

     Man jie labai nepatiko. Norėjau pabėgti. Tačiau neatrodė, jog vyriškiai ketintų mane paleisti.

     Išgirdau, kaip sugirgždėjo stumiama kėdė. Kažkas atsistojo nuo vieno iš staliukų ir ėjo mūsų link. Nespėjau nė mirktelėti, kai mane laikęs nepažįstamasis išlaužė duris ir išlėkė lauk.

     Mano gynėja pasisuko į antrąjį. Šis išbalo ir savo noru paliko įvykio vietą.

–         Einam.

     Nuo staliuko pakilusi moteris išsivedė mane iš užeigos ir nepaleido mano rankos, kol neišėjome iš to nešvaraus rajono. Kai galiausiai sustojome, mano gelbėtoja paklausė, ar aš sveika. Atsakiau teigiamai ir gerai nužiūrėjau savo vaduotoją.

     Neapsakomai graži moteris. Amžius apie 30, gal net mažiau. Geltonus plaukus ji rišo į dvi kasas. Vilkėjo pilkšvą palaidinę su gilia iškirpte (kuri tikrai turėjo ką parodyti), juodas timpas ir žalsvą švarkelį.

–         Ačiū, – padėkojau.

–         Ten prastas rajonas, – ėmė aiškinti. – Ką ten veikei?

     Kai geriau pagalvoji, pati moteris sėdėjo to prasto rajono užeigoje.

–         Pasiklydau.

–         Išgelbėjau tave, vadinasi, esi man skolinga, – nesupratau, ar klausė, ar konstatavo faktą.

–         Na, jei reikia paslaugos... – numykiau.

–         Einam.

     Moteris vėl stipriai suėmė mano ranką ir nusitempė. Bandžiau priešintis, bet ji buvo žymiai stipresnė. Tokie dalykai nenutiktų, jei reikiamomis akimirkomis nepamirščiau, jog esu nindzė ir pati galiu apsiginti nuo įkaušusių priekabiautojų.

–         Kuo vardu? – paklausė prieš įstumdama mane pro kažkokias duris.

–         Ernesta, – ataidėjo mano balsas jau iš pastato vidaus.

     Manoji gelbėtoja nusivedė mane į kazino ar kažką panašaus. Nespėjau nė gerai apsidairyti, kai buvau pasodinta prie staliuko. Moteris klestelėjo šalia.

–         Ar tau dažnai sekasi? – pasiteiravo.

     Dažniau nesiseka negu sekasi. Kad ir dabar. Turėčiau ieškoti naujosios Hokagės, bet atsidūriau azartinių žaidimų centre!

–         Tuoj sužinosim, – pati atsakė.

     Moteris liepė išrinkti skaičių ir pastatė visus pinigus, kiek turėjo. Laimei, aš pataikiau ir ji neliko be cento kišenėje. Maniau, jog jau galėsiu eiti lauk, bet manoji gelbėtoja pasodino mane atgal ir pareiškė:

–         Mes tik pradėjom.

     Žaisti žaidimus man tą vakarą sekėsi puikiai (savo pasaulyje nebandžiau praturtėti tokiu būdu, todėl man tai buvo staigmena). Iš žaidimų centro išėjome su lagaminėliu, pilnu šlamančių.

–         Gal jau galiu eiti namo? – paprašiau.

–         Ką tu! – plekštelėjo man per petį. Galiu prisiekti, nuo tokio smūgio mano plaučiai vos neišlindo per gerklę. – Dabar reikia atšvęsti!

     Ir vėl pajutau, jog esu tempiama prieš savo valią. Gerai, kad pasukus už kampo prieš moterį išdygo kliūtis ir ji turėjo sustoti.

–         Naruto! – sušukau.

      Dar niekada niekada nesidžiaugiau jį matydama. Pagaliau ištrūksiu iš užburto rato, į kurį patekau per nesiorientavimą aplinkoje.

–         Ernesta-chan? – nustebo Uzumakis.

–         Pažįsti tą mažių? – į mane pasisuko ledi Neprisistačiusioji.

     Naruto baisiausiai įsižeidė.

–         Nereikia, – užčiaupiau prasiveriančią jo burną. – Grįžkim namo.

–         O kas ji? – piktai nužvelgė moterį.

–         Na, – pasimečiau. Negi atsakysi, kad tai moteris, išgelbėjusi mane nuo dviejų priekabių vyriškių, nusitempusi į kazino ir dabar vedanti atšvęsti? – Nežinau, – atsakiau.

–         Mano vardas Tsunadė, – moteris atmetė vieną savo kasą atgal.

     Naruto išsižiojo ir bedė pirštu į ją. Aš kreivai į jį pasižiūrėjau.

–         Tai ji! – riktelėjo. – Tsunadė! Moteris, kurios ieško Išminčius!

     Pasisukau į Tsunadę. Kai įsižiūrėjau, ji buvo kaip du vandens lašai panaši į merginą nuotraukoje (tik vyresnė).

–         Ieškote manęs? – prisimerkė. – Kokiu tikslu?

     Užmyniau Uzumakiui ant kojos, kad neprasižiotų. Giliai įkvėpiau ir pabandžiau paaiškinti:

–         Mes iš Konohos. Džiraja-sensei sakė, kad turime jus surasti.

–         Džiraja? – moters akių vokas trūktelėjo.

–         Pažįstat jį, tiesa? – atsargiai dėjau žingsnį atgal, nes pajutau pavojų.

–         Pasakykit jam, kad negaištų laiko, – Tsunadė praėjo pro mus ir trumpai stabtelėjo. – Neketinu grįžti į Konohą.

     Nuėjo. Mes su Naruto dar kurį laiką stovėjom netekę amo.

–         Pametėm ją, – išlemeno mano geltonasis bičiulis.

      Grįžome į viešbutį (Naruto dėka, nes aš neprisiminiau, kur jis randasi) ir papasakojom viską Džirajai. Jis baisiausiai supyko:

–         Idiotai! Dabar Tsunadė pabėgs iš miesto velniai žino kur! Kaip tikitės ją vėl surasti?!

–         Ji aiškiai pasakė, kad nenori vykti į Konohą! – taip pat kėliau balsą. – Negi turim priversti žmogų grįžti?

–         Turim!

–         Kodėl?!

–         Nes nenoriu būti kitu Hokage, – vyras nuleido balsą ir nukreipė akis į šoną.

     Susiraukiau ir išsitiesiau savo lovoje.

–         Ernesta-chan! – sukniaukė Naruto.

–         Jei žmogus nenori grįžti, negalima jo versti, – kalbėjau.

     Džiraja pamindžikavo mūsų kambaryje.

–         Tau geriau žinoti, – ištarė ir išėjo.

     Sustingau. Negi jis pamanė, jog į Tsunadės situaciją žiūriu kaip į savo? Mes abi turim grįžti namo, bet... Priežastys skirtingos! Ir aš niekada nesakiau, kad nenoriu parsibelsti namo ir pamatyti visų nustebusius veidus. Mamos, tėčio, Justės...

–         Ernesta-chan, verki?

     Naruto prisėdo prie manęs. Įmūrijau veidą į pagalvę. Eik šalin.

–         Žinai, gali manimi pasikliauti, – tyliai kalbėjo. – Aš ne Sasuke, bet... Esu tavo draugas.

     Nekrustelėjau. Galvojau, kodėl verkiau. Nes pasiilgau artimųjų ar... Nes nenoriu grįžti?

–         Naruto, – prabilau užkimusiu balsu, – ar gali praverti langą? Negaliu kvėpuoti.

     Vaikinas padarė, kaip paprašiau. Gaivus vėjo gūsis pasiekė mane ir sutaršė plaukus. Vėjas visur tas pats. Kad ir kur būtume. Tad kodėl turiu rinktis, kur norėčiau būti?