Naruto istorija (3/1)

Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai paskutinį kartą kėliau čia savo "Naruto" skyrių. "Naruto" manga baigėsi, prasidėjo tęsinys apie pagrindinių veikėjų vaikus (smalsumas nugalėjo ir perskaičiau net visus du išleistus skyrius, nesvarbu, kad originalios mangos net neįpusėjau ir neaišku, ar kada grįšiu). Kai pagalvoji, kiek laiko praėjo nuo tada, kai rašiau šį horrible horrible fanfic'ą. Bet vis dėlto nutariau, kad būtų apmaudu (ir nelogiška galbūt) blog'e palikti tik pirmas dvi dalis. Tad pasistengsiu pamažu sukelti ir trečiąją. Mano nuomone, ji gan skiriasi nuo pirmos ir antros. Daugiausia turbūt rašymo stiliumi. Ar tas pasikeitimas teigiamas ar nelabai - niekaip neapsisprendžiu. Tik džiaugiuosi, kad sugebėjau baigti šį kūrinį, nes bent jau dabar toks iššūkis (pradėti ir baigti ilgą rašliavą) atrodo žiauriai sunkiai įveikiamas.

Bet užteks pliurpti apie nieką (vien dėl to, kad seniai kažką rašiau). Štai pirmasis paskutinės dalies skyrius. Enjoy ;)

***

Po laidotuvių ceremonijos turėjau grįžti į ligoninę. Išbuvau ten dvi savaites, o tada išleido gydytis į namus. Iš neturėjimo ką veikti klaidžiodama po šviesius ligoninės koridorius, aptikau Lee palatą. Nežinojau, kad jo vis dar neišrašė. Pasibeldusi užėjau. Lee nustebo mane išvydęs. Atrodė nekaip.

–         Trukdau? – pasiteiravau.

–         Ne, Ernesta-san.

     Uždariau duris ir atsirėmiau į jas.

–         Girdėjau, kad tavo sužeidimai labai rimti, – prakalbau.

     Vaikinas linktelėjo. Aptvarstytos jo rankos sudrebėjo.

–         Bet tu neketini pasiduoti?

–         Aš nieko negaliu padaryti. Galiu išgydyti savo sielą, bet ne kūną, – liūdnai nusišypsojo.

–         Kokia graži gėlė! – pastebėjau ant staliuko vazoje pamerktą vienintelę gėlę.

–         Sakura-san buvo atėjusi, – raustelėjo.

     Tai bent staigmena. Po Mirties miško Panelė Rožiniais Plaukais ėmė ypač gerbti Lee.

–         Tau vis dar sekasi, Lee, – šyptelėjau.

     Man gal ir šiek tiek sekėsi. Sasuke buvo kelis kartus užėjęs aplankyti. Sakė, jog tai jo, kaip mano vaikino, pareiga. Aš įsižeidžiau ir liepiau jam nesirodyti. Todėl išrašymo dieną manęs palydėti namo atėjo ponaitis Uzumakis.

–         Atrodai kur kas geriau, Ernesta-chan, – tikino.

     Klausiau, ką jis čia veikia, bet Naruto tik šypsojosi. Argi reikia priežasties pamatyti savo komandos draugę?

     Geltonplaukis pasiūlė nueiti užkąsti ir aš sutikau. Ėjome žmonių pilnomis Konohos gatvėmis. Naruto kažką įnirtingai pasakojo. Taip įnirtingai, kad užsižiopsojo ir atsitrenkė į kažkokį vyriškį.

–         Ką darai, pienburni? – užsivedė šis.

     Jis vilkėjo keistą apsiaustą, ant galvos dėvėjo skrybėlę.

     Išsigandau, kad neprasidėtų muštynės, bet kylančią nepažįstamojo ranką sulaikė kita.

–         Nereikia, Kisame.

     Iš po žemių išdygęs vyras vilkėjo tokį patį apsiaustą su debesėliais ir tokią pat skrybėlę. Tik jo veidas buvo normalus (ano vyriškio veidas buvo kažkoks pamėlęs). Žmogiškas. Lyg užhipnotizuota žiūrėjau į vyro akis. Jos buvo tamsios. Kaip Sasukės.

     Vyras taip pat įbedė žvilgsnį į mane. Jis turėjo būti jaunas (tikrai jaunesnis už Kakašį), bet kažkas jo veidą sendino.

–         Mes pažįstami? – paklausė.

–         Ne... nemanau, – išlemenau.

–         Itachi, tas pienburnis... – pertraukė pirmasis vyriškis.

–         Žinau, – linktelėjo.

     Jo akys nukrypo mums už nugarų. Aš taip pat atsisukau. Link mūsų gatve lėtai slinko Sasuke. Grįžtelėjau atgal į du nepažįstamuosius, bet jų jau nebebuvo.

–         Ko tokie ištįsę veidai? – mus pasveikino priėjęs Sasuke.

–         Nieko, – sumurmėjau.

     Naruto pakraipė galvą.

–         Einam? – pasiūlė.

–         Atšok, – paliepė Sasuke ir norėjo nusitempti mane, bet Naruto neleido.

–         Aš pirmas ją pakviečiau.

–         O man vienodai. Ji eis su manimi.

     Vaikinai badė vienas kitą žudančiais žvilgsniais. Neiškenčiau ir riktelėjau:

–         Ji turi vardą!

     Protingiausia būtų buvę spjauti į juos abu ir eiti vienai, tačiau nenorėjau būti viena. Todėl į kavinę nuėjome trise. Daugiau niekada niekada taip nedaryk, Resta-chan.

     Užuot mėgavęsi maistu, berniukai spoksojo vienas į kitą ir rungtyniavo, kas daugiau suvalgys. Taip pat jie visiškai pamiršo mane. Tikras pragaras. Galiausiai Naruto pralaimėjo ir turėjo sumokėti už mūsų vaišes. Taip pat jam buvo uždrausta mane lydėti namo. Likau su savuoju Sasu-kunu.

–         Pasielgei labai negražiai, – priekaištavau.

–         O ko jis trinasi apie tave? – prunkščiojo Sasuke.

–         Toks tu man nepatinki, – pyktelėjau.

     Sasuke mano pastabas priimdavo gan rimtai. Iškart po atsisveikinimo su Hokage vaikinas susigrąžino ankstesnę savo šukuoseną, tik drabužių keisti neskubėjo (nieko blogo apie juos dar nepasakiau).

     Uchiha berniukas paėmė mano ranką. Ėjome susikibę. Ištirpau.

–         Sasuke, galiu paklausti?

–         Ko?

–         Koks, sakei, tavo brolio vardas?

     Sasuke stabtelėjo ir pasižiūrėjo į mane. Maniau, įsižeis ir nueis palikęs mane arba ims staugti. Bet jis susitvardė.

–         Itachi, – atsakė.

     Kažką numykiau ir nieko nebesakiau. Juk galbūt tai tik sutapimas. Tas antrasis vyriškis. Pasaulyje gali būti daugiau negu vienas Itačis.

     Namuose manęs laukė staigmena. Kažkoks nematytas nindzė man pranešė, jog kažkokie Vyriausieji nori mane pamatyti. Turėjau nusigauti į Hokagės būstinę. Pirmą kartą nueisiu ten ir nesutiksiu Kage-senio...

     Nustebau, nes vos pasirodžiau prie pastato durų, mane pasitiko dvi nindzės ir palydėjo į kitą kabinetą. Jie pabeldė į duris. Išgirdę „Užeikit“, įstūmė mane vidun.

–         Mergaitė atvyko, – pristatė mane.

–         Gerai. Palikit mus.

     Nindzės pasišalino. Galėjau apsidairyti po patalpą. Ji buvo jauki, tik viską gadino du seni žmonės (vyras ir moteris), sėdintys ant sofutės prie sienos. Tikriausiai jie buvo tie Vyriausieji.

–         Sėskis, – paliepė moteris.

     Paklusau ir atsisėdau ant sofutės priešais juos. Gailėjausi, kad nepalaukiau Kakašio ir neatėjau kartu su juo. Jaučiausi lyg būčiau teisiama, nors nieko blogo nepadariau.

     Senolis prakalbo:

–         Mums žinoma tavo situacija. Trečiasis Hokagė ilgai delsė ir nesiėmė veiksmų padėčiai pataisyti.

–         Todėl turime perimti vadžias į savo rankas, – tęsė moteris.

–         Nesuprantu... – bandžiau prasižioti.

–         Susimildama! Nepertraukinėk vyresnių, – supyko senė.

     Susigūžiau. Šio pokalbio pabaigos tikrai nesulauksiu.

–         Trumpiau tariant, mes norime išsiųsti tave atgal, iš kur atvykai, – užbaigė vyras.

     Namo?

–         Bet Hokagė sakė..! – puoliau ginčytis.

     Pikti senolių žvilgsniai mane nutildė.

     Juk Hokagė sakė, kad iš to jokios naudos, nes Oročimaru gali vėl mane susigrąžinti! Ar mano atmintis mane apgauna?

–         Kol neišrinksime naujo Hokagės, mes esame kaimelio galva ir priimame sprendimus, – mielai paaiškino moteris. – Perkėlimą pradėsime rytoj. Turi laiko pasiruošti.

     Senės mina rodė, jog esu čia nebepageidaujama, bet negalėjau pasijudinti. Norėjau iš čia ištrūkti, bet...

     Ant mano peties švelniai nusileido didelė ir sunki ranka. Mano širdis vos neiššoko iš krūtinės.

–         Neskubėkit, – pasigirdo malonus Išminčiaus balsas.

–         Jiraiya! – nustebo senolis. – Ar atėjai prisiimti Hokagės posto?

     Ką?

–         Neskubėkit, – pakartojo ir klestelėjo šalia manęs. – Nesu tinkamas kandidatas. Žinau geresnį pasirinkimą.

     Senoliai prisimerkė. Geriau būčiau pasišalinusi. Čia ne mano reikalas.

–         Tsunade, – ištarė vardą Džiraja.

–         Būtų puiku, bet mes nežinome, kur ji, – negražino tono senė. Man rodos, jai nepatiko, kad aš vis dar čia sėdėjau.

–         Kaip tik keliauju jos ieškoti.

–         Ir?

–         Ir noriu su savimi pasiimti jaunąją panelę.

     Žvilgtelėjau į Išminčių. Kam jam manęs reikia?

–         Mes jau nusprendėme, – papurtė galvą senė. – Mergaitės klausimas nebediskutuojamas.

–         Norit naujo Hokagės ar ne? Kas nutiks, jei ji čia liks dar kuriam laikui? – gūžčiojo pečiais Džiraja.

–         Gerai, daryk, kaip išmanai, – nusileido senolis.

     Moteris pervėrė jį piktu žvilgsniu, bet nieko nebesakė. Džiraja mane išsivedė. Tik lauke galėjau normaliai įkvėpti.

–         Ką tai reiškia? – pradėjau klausinėti.

–         Gelbsčiu tavo kailį, – nusijuokė. – Kaimelio Vyriausieji gali būti tikra rakštis.

–         Kodėl jie nori, kad taptum penktuoju Hokage?

–         Nes buvau Trečiojo Hokagės mokinys, – atsakinėjo. – Tik neturiu jokio noro užsitraukti tokios naštos.

–         Todėl ieškosim to Tsunadės? – suraukiau kaktą.

–         Tsunadė yra moteris, – garsiai nusikvatojo. – Kadaise mes priklausėme vienai komandai, kaip tu ir Naruto.

–         O kas buvo trečiasis narys? – man parūpo.

     Džiraja neskubėjo atsakyti.

–         Orochimaru.

     Vyras nebenorėjo apie tai kalbėti, tad neverčiau jo paaiškinti. Jis palydėjo mane į Kakašio butą. Nustebau, kad mano vyresnysis brolis puikiausiai pažinojo Išminčių.

–         Išvykstam rytoj, – priminė. – Ateik prie Konohos vartų.

     Džiraja atsisveikino ir išėjo.

–         Kur vėl įsivėlei? – atsiduso Kakašis.

     Aš nusišypsojau. Nenorėjau jam sakyti, kad mane žadėjo išsiųsti namo. Nebūtina visko žinoti.

–         Einu atsisveikinti su Sasuke, – pasakiau ir išbėgau.

     Uchiha berniuko namie nebuvo, bet norėjau jam pranešti, kad išvykstu. Todėl klajojau po miestą iki vakaro, kol pastebėjau jį, einantį gatve. Sasuke įtartinai į mane pasižiūrėjo.

–         Kas nutiko?

–         Aš rytoj išvykstu, – išlemenau.

     Vaikino veidas apsiniaukė.

–         Kur?

–         Su Džiraja-sensei, – kažin, ar Uchiha berniukas apie jį ką nors žino. Jo veido išraiška būtent tai ir skelbė. – Nesvarbu. Turiu vykti.

     Arba dingsiu visiems laikams iš šio pavojingo nindzių pasaulio.

–         Gerai, gerai. Nelaikysiu tavęs, – atsileido. – Greitai grįši?

     Neatsakiau. Per daug įdėmiai spoksojau Sasukei už nugaros. Vaikinas susiraukė ir taip pat grįžtelėjo atgal. Be reikalo jo nesulaikiau.

–         Sveikas, mažasis broliuk.

     Vyrai juodais apsiaustais su debesėliais iš šio ryto stovėjo prieš mus.

     Sasukės veidas persimainė. Dar nemačiau jo tokio kupino neapykantos ir noro sutriuškinti. Noro žudyti.

     Tvirtai apkabinau vaikiną iš nugaros, kad jis nepajudėtų.

–         Nereikia, Sasuke, – sušnibždėjau.

     Pasižiūrėjau į Itačį, maldaudama, jog jis išnyktų.

–         Paleisk, – išgirdau Sasukės urzgimą. – Paleisk! – suriko.

     Nubloškė mane šalin, atliko rankų ženklus ir su žaibuojančiu Čidoriu pasileido į savo vyresnįjį brolį.

     Itačis lengvai sugavo Sasukės ranką, spyrė koja vaikinui į pilvą ir nusviedė šalin. Kaip kokią šiukšlę. Sasuke kėlėsi.

     Atsistojau tarp dviejų brolių veidu į jaunesnįjį.

–         Traukis! – liepė Sasuke.

     Papurčiau galvą. Nesiruošiau trauktis ir leisti Sasukei būti sutriuškintam. Ir taip aišku, kad Itačis stipresnis!

     Sasuke nelaukė, kol pasitrauksiu ir nebandė manęs perkalbėti. Su žaibuojančia ranka pasileido tiesiai į mane. Pakraupau. Laukiau, kol jis sustos, atliks bet kokį judesį, rodantį, kad nesiruošia nušluoti manęs iš kelio, bet... Nesulaukiau.

     Klyktelėjau. Prieš mane sujuodavo vėjo plaikstomo apsiausto skvernai. Itačis paskutinę minutę iššoko priešais mane ir sustabdė brolio ataką. Jis be gailesčio sulaužė dešiniąją Sasukės ranką. Ruošėsi dar kartą smūgiuoti.

–         Nereikia! – riktelėjau.

     Vyras paleido Sasukę.

–         Duosiu patarimą, mergaite, – prakalbo. – Nesusidėk su keršytoju. Nusvilsi.

–         Aš turiu vardą! – supykau. Užteks tų „mergaitinimų“!

     Itačį tai kiek nustebino.

–         Ir koks jis?

–         Ernesta.

–         Atsiminsiu jį, – pažadėjo ir su draugu pasišalino.

     Jiems dingus pasirodė kelios nindzės. Per vėlai. Juk čia ne koks serialas ar filmas apie policininkus, kur pastiprinimas atvyksta jau po visko. Vis dėlto jie nugabeno Sasukę į ligoninę. Į palatą nėjau. Sėdėjau koridoriuje. Buvo netoli vidurnakčio, kai manęs paguosti atėjo Kakašis.

–         Aš jo nebeatpažinau, Kakaši, – šnibždėjau. – Jei Itačis nebūtų prieš mane išdygęs, būčiau žuvusi. Sasuke neketino sustoti. Aš tebuvau kliūtis, trukdanti pasiekti jo gyvenimo tikslą.

     Dabar ne laikas žliumbti, Resta-chan!

–         Klysti, – guodė ponas Hatake. – Esu įsitikinęs, kad Sasukei reiški šį tą daugiau.

     Mirties miške būtent taip ir maniau, o dabar nebežinau.

–         Pranešiu Jiraiya-sensei, kad nebevyksi.

–         Kas taip sakė?

–         Na... – pasimetė. – Sasuke sužeistas.

–         Vyksiu.

     Tegul ponaitis Uchiha pagyvena be manęs ir susivokia. Ar jam manęs reikia, ar ne.